Vilnius

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Tuo būdu 1544 m. Zigmantas Augustas apsigyveno Vilniuje, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoj; tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Po tėvo mirties 1548 m.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Mat, didžiajam kunigaikščiui gyvenant Krokuvoje, lenkai, jį veikdami, galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Tuo būdu 1544 m. Zigmantas Augustas apsigyveno Vilniuje, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoj; tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

gale jis vyko Lietuvos krikštyti. Pakeliui iš Lietuvos kunigaikščių paėmęs paklusnumo raštus sau, Lenkijos karalienei ir Karūnai, Jogaila 1387 m. pradžioje atvyko Vilniun.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Pakeliui iš Lietuvos kunigaikščių paėmęs paklusnumo raštus sau, Lenkijos karalienei ir Karūnai, Jogaila 1387 m. pradžioje atvyko Vilniun. Kaip prieš metus Krokuvoje buvo įvykdytas Lietuvos kunigaikščių krikštas, taip Gedimino sostinėje pirmiausia turėjo būti krikštijami bajorai.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Todėl suprantama, kad po visų karų krašto ūkis buvo labai sunaikintas ir negreit tegalėjo atsigauti. Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. rusams užėmus Vilnių, gaisras jame siautė net 17 dienų).

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Miestai buvo apiplėšti ir sudeginti (1655 m. rusams užėmus Vilnių, gaisras jame siautė net 17 dienų). Dvarai taip pat buvo sunaikinti ir sudeginti, o jų valstiečiai išbėgioję.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Tačiau lenkų kariškiai neskubėjo perduoti Vilniaus lietuviams ir pirmi į jį įžengė Raudonosios armijos kavalerijos korpusai, o Lietuvos kariuomenė – tik liepos 15-ąją jau padėjus parašus po sutartimi Maskvoje. Tad Vilnių Lietuvai perdavė ne lenkai, o bolševikai.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Kai lenkų daliniai, spaudžiami bolševikų, ėmė trauktis, konferencijoje Spa 1920 m. liepos 5–16 d. didžiosios valstybės nurodė Lenkijai grąžinti Vilnių Lietuvai ir Varšuva sutiko. Atsirado unikali galimybė atgauti sostinę Antantės padedamiems ir dar pritariant Lenkijai. Tačiau lenkų kariškiai neskubėjo perduoti Vilniaus lietuviams ir pirmi į jį įžengė Raudonosios armijos kavalerijos korpusai, o Lietuvos kariuomenė – tik liepos 15-ąją jau padėjus parašus po sutartimi Maskvoje.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Gražia legenda yra apipintas Vilniuje valstybės sostinės įkūrimas^14. Sėkmingai medžiodamas kalne (Neries ir Vilnelės santakoje), Gediminas nukovęs taurą, o paskni Šventaragio slėnyje (kur vėliau pastatyta katedra) susapnavęs įdomų sapną, kurį tepajėgęs tik vyriausias žynys Lizdeika išaiškinti. Valdovo sapne girdėtas staugimas «geležinio vilko », «lyg jame butų staugę šimtas vilkų », reiškęs, jog toje vietoje busiąs pastatytas miestas, kuris pasieksiąs didelio garso.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Valdovo sapne girdėtas staugimas «geležinio vilko », «lyg jame butų staugę šimtas vilkų », reiškęs, jog toje vietoje busiąs pastatytas miestas, kuris pasieksiąs didelio garso. Geležinio vilko legenda, be abejo, primena Romos vilkę, kai jau lietuviai buvo įsisąmoninę apie savo kilmę iš romėnų. Nuo XIX amž. Vilniaus įkūrimo legenda taip įaugo į savo praeitį pamilusios tautos sąmonę, jog Vilniaus pradžia be «Taurakalnio » (Pilies kalno) medžioklės ir Gedimino « Geležinio vilko » sapno yra nebeįsivaizduojama.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Sutartyje SSRS patvirtino, kad išlieka visos 1920 m. sutarties sąlygos. Georgijaus Čičerino nota prie šio pakto patvirtino Lietuvos interesus Vilniuje; sovietai užtikrino lietuviams, kad de facto esantys Lietuvos sienos pažeidimai nepakeitė Maskvos pozicijų dėl Lietuvos teritorinio suverenumo. Taigi Maskva, nepaisydama Lenkijos nepasitenkinimo, pripažino Lietuvos suverenitetą Vilniuje.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

« Didžiojo kunigaikščio » titulo Vytautas tada dar negavo^26, ir formaliai tebuvo Jogailos vietininkas, nors jau pačioje pradžioje elgėsi kaip didysis kunigaikštis. 1393 m. tarp jo ir Skirgailos vėl kilo smarkus ginčas, kuriam išspręsti Jogaila ir Jadvyga nuvyko į Vilnių.