Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi skaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin gesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rug pjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy ko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa pročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai leng vai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar esanti pagonių šalis.
Tūkstančiui rinktinių anglų 21 To įsidėmėtino žygio į Vilnių apra šymą nepasirašę įdėjome į 1829 metų Dziennik Wileński Nr. 1. Dabartinis iš tiesų visiškai skiriasi nuo pirmes- niojo, kurio klaidas stengėmės ištai syti, remdamiesi naujais, vėliau ap tiktais šaltiniais, būtent: F o i g t o naujai išleistos Prūsijos istorijos T. V ir pastabomis, kurias mums itin ge ranoriškai pareiškė mokslininkas Lietuvos istorijos žinovas Ignacas Onacevičius. 22 Miechovita, Strijkovskis ir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakyda mi, esą žygio vadovavimas buvo pa vestas Konradui Valenrodui, kurį jau tuo metu vadina didžiuoju ma gistru, kai Konradas Valenrodas 1382 metais, sekmadienį prieš Šv. Mykolą paskirtas Ordino didžiuoju maršalu, 1387 metais per Apreiški mo Marijai šventę tapo didžiuoju komtūru arba arkikomtūru, 1390 rugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro Konrado Ciolnerio fon Rotenšteino mirties, - ir didžiojo magistro vieti ninku, iki pat kapitulos suvažiavi mo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrink tas didž. magistru; mirė 1393 m. liepos 25 d. 119 ## Puslapis 136 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS lankininkų, kurie išsilaipino Gdansko uostė, vadovavo Der bio grafas Henrikas, vyresnysis Lankasterio kunigaikščio Jo no sūnus, kuris vėliau kaip Henrikas IV paveldėjo Anglijos sostą23.
Anglija, Škotija ir Prancūzija gerokai papildė sa- duodama 12 pūdų vaško: duodecem talenta cerae Pud dieta, de curia castri nostri Viln. singulis quatuor tempori bus tria talenta solvi debent capitulo su- prascripto etc [dvylika talentų vaško, vadinamų pūdais, iš mūsų Vilniaus pilies dvaro kiekvienais metais ke turiskart po tris talentus privalo aukščiau aprašytai kapitulai mokė ti]. Už tą dovį karalius įpareigoja ka pitulą, kad jo sielos išganymo dėlei nustatytomis dienomis būtų atlaiko mos mišios. Actum Vilnae, die domi nico infra octavas Ascensionis Chr. An no D-ni 1390. Sigillum appensile [ Aktuota Vilniuje, Kristaus Žengimo į dangų oktavoje, Viešpaties metais 1390. Prikabinamas antspaudas]. Ta privilegija buvo patvirtinta Žygi manto 11518 m. in conventu generali Brestensi [didžiajame Brastos kon vente]. Paneriai - tai palivarkas ir kalnai, pavadinimą tokį gavę nuo to, kad išsidėstę prie upės, kuri seniau buvo vadinta Nerimi, dabar Vilija (Panerys). Lietuvoj labai paplitęs pa protys gyvenvietes prie upių vadin ti, pridėjus prie upės pavadinimo priešdėlį -pa: pvz.: Paširvintys - nuo Širvintos upės; Pamerkys - nuo Mer kio upės; Pamusiai - nuo Musės upės; Panevėžys - nuo Nevėžio; Pa dubysis - nuo Dubysos. 39 Valenrodas didžiuoju magistru iš rinktas 1391 m. Verbų sekmadienį, tai yra kovo 12-ą, o mirė 1393 metų liepos 25-ą. 130 ## Puslapis 147 Il KNYGA vanoriais daugelį vokiečių riterių būrių, kurie, susirinkę Ka raliaučiuje, prie riterių garbės puotos stalų40, valiodavo už miršti apie sunkumus ir nesėkmes, patirtas per praėjusių me tų žygį.
Arkikomtūro laiškas Romos\n- •\n123\n\n## Puslapis 140\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nPatrankų, apie kurias neseniai buvo sužinota, baisūs pa\ndariniai bei anglų lankininkų narsa ir sumanumas, mūšiuose\nįgauti, lėmė Lietuvos patirtus didžiausius smūgius30. Siaubo\npagautų žmonių kamšatis ir visur umaru besibraunantis, įsi-\nšėliojęs priešas atėmė iš vadų paskutinę galimybę išsigelbė\nti; netgi pats vyriausiasis vadas kunigaikštis Karigaila, į Aukš\ntutinę pilį bėgęs gelbėtis, priešo užpultas ir neatpažintas, krito\nmūšio lauke nukautas, ilgam palikęs visus nežinioje apie sa\nvo likimą31.
Arkikomtūro laiškas Romos\n- •\n123\n\n## Puslapis 140\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nPatrankų, apie kurias neseniai buvo sužinota, baisūs pa\ndariniai bei anglų lankininkų narsa ir sumanumas, mūšiuose\nįgauti, lėmė Lietuvos patirtus didžiausius smūgius30. Siaubo\npagautų žmonių kamšatis ir visur umaru besibraunantis, įsi-\nšėliojęs priešas atėmė iš vadų paskutinę galimybę išsigelbė\nti; netgi pats vyriausiasis vadas kunigaikštis Karigaila, į Aukš\ntutinę pilį bėgęs gelbėtis, priešo užpultas ir neatpažintas, krito\nmūšio lauke nukautas, ilgam palikęs visus nežinioje apie sa\nvo likimą31.
Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi skaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin gesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rug pjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy ko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa pročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant. Tad, visuotinei tamsybei klestint, kryžiuočiai leng vai įkalbėjo tieką svetimtaučių, kad visa Lietuva iki šiol dar esanti pagonių šalis.