Kai kurie dvasininkų autoriai Goštautą laikė Podolės vaivada, pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėju ir vėlesniu Vilniaus vyskupu. Goštautas vedė Bučiacką iš Podolės ir priėmė Romos katalikų tikėjimą. Vytautas buvo perleidęs Švitrigailai Kamenecą ir kitas Podolės pilis.
Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų\nVandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo\nne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį\nDniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje\nPodolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.
Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų\nVandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo\nne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį\nDniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje\nPodolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.
Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo\nkunigaikštystė, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos\nkunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino\nbrolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių\nįtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą († 1398).
Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo\nkunigaikštystė, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos\nkunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino\nbrolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių\nįtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą († 1398).
Lietuviai kava-\nUa\n\nįgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu\ntraukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi\nJėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik su-\nrinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.“\n\nCHOTINO MŪŠIS 1621 m.
įgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu\ntraukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi\nJėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik su-\nrinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.
210 ## Puslapis 227 III KNYGA čų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo įtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro tapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo at keršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo dami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau vi sai nejautė savo įdūkio ribų.
Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad \nPodolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai \nsugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį \nPodolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo\ndami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau vi\nsai nejautė savo įdūkio ribų. Beprotiškai įniršęs, kaip sako \nLietuvos istorikai3, užsipuolė karalių, užgauliai priekaištau\ndamas jam ir jį supantiems lenkams, kad Podolę, nuo seno \npriklausančią Lietuvai, norį neteisėtai iš jo atimti.
210 ## Puslapis 227 III KNYGA čų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo įtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro tapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo at keršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo dami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau vi sai nejautė savo įdūkio ribų.
210 ## Puslapis 227 III KNYGA čų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo įtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro tapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo at keršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo dami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau vi sai nejautė savo įdūkio ribų.
Po šio pralaimėjimo kilo grėsmė, kad Turkija gali įsiveržti į Lenkiją. Susidarius grėsmingai si- tuacijai, Abiejų Tautų Res- publikos valdovas Zigmantas Vaza nurodė LDx kariuomenei telktis prie Podolės Kameneco ir suteikti pagalbą Lenkijos kariuomenei. Jungtinės kariuo- menės vadu karalius paskyrė Lietuvos di- dįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių.
Po šio pralaimėjimo kilo grėsmė, kad Turkija gali įsiveržti į Lenkiją. Susidarius grėsmingai si- tuacijai, Abiejų Tautų Res- publikos valdovas Zigmantas Vaza nurodė LDx kariuomenei telktis prie Podolės Kameneco ir suteikti pagalbą Lenkijos kariuomenei. Jungtinės kariuo- menės vadu karalius paskyrė Lietuvos di- dįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių.