Goštautas vedė Bučiacką iš Podolės ir priėmė Romos katalikų tikėjimą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 43
Ta\nčiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, \nvaldovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) glo\nba ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę \nįtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną \nBučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir\n18\nWremiennik Sofijski, p.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).
Ne kartą jau minoritai, apaš\ntalavę Lietuvoje, krito kaip savo uolumo auka, o iš jų tarpo \npranciškonai, pranašesni savo drąsa ir uoliu žmonių atver\ntimu į tikėjimą, pasmerkė save skaudžioms kančioms. Ta\nčiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, \nvaldovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) glo\nba ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę \nįtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną \nBučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir
Žygimantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė Podolės vaivadiją ir kitas LDK teritorijas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygi- mantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė be- veik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Volui- nės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.
1447 m. privilegijoje Kazimieras pasižadėjo išlaikyti Lietuvą Vytauto laikų ribose, todėl Podolė su Voluine turėjo likti Lietuvai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 194-195
1447 m. privilegija. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Len- kijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės, tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą, kuriuo Kazimieras pasižadėjo iš- laikyti Lietuvą tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto lai- kais. Tai reiškė, kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai.
Zigmantas Vaza nurodė LDK kariuomenei telktis prie Podolės Kameneco ir suteikti pagalbą Lenkijos kariuomenei.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 114
Po šio pralaimėjimo kilo grėsmė, kad Turkija gali įsiveržti į Lenkiją. Susidarius grėsmingai si- tuacijai, Abiejų Tautų Res- publikos valdovas Zigmantas Vaza nurodė LDx kariuomenei telktis prie Podolės Kameneco ir suteikti pagalbą Lenkijos kariuomenei. Jungtinės kariuo- menės vadu karalius paskyrė Lietuvos di- dįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 114
Po šio pralaimėjimo kilo grėsmė, kad Turkija gali įsiveržti į Lenkiją. Susidarius grėsmingai si- tuacijai, Abiejų Tautų Res- publikos valdovas Zigmantas Vaza nurodė LDx kariuomenei telktis prie Podolės Kameneco ir suteikti pagalbą Lenkijos kariuomenei. Jungtinės kariuo- menės vadu karalius paskyrė Lietuvos di- dįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių.
1362 m. prie Mėlynųjų Vandenų sumušęs totorius, Algirdas laimėjo plačią Podoliją palei Dniestrą.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 269
Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų\nVandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo\nne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį\nDniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje\nPodolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 269
Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų\nVandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo\nne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį\nDniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje\nPodolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.
Apsirūpinus artilerija ir amunicija Vilniuje, likusieji ginklai buvo siunčiami į Lietuvos, Rusios, Voluinės, Podolės ir Ukrainos pilis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 294
Apsirūpinus ar\ntilerija ir svarbiausia amunicija Vilniuje, likusieji ginklai bu\nvo siuntinėjami po įvairias Lietuvos, Rusios, Voluinės,\nPodolės ir Ukrainos pilis38. Karaliui, turinčiam tokias dide\nles karinės amunicijos atsargas, nesunku buvo apginkluoti\ngausią kariuomenę, 1557 metais sutelktą Vilniuje, iš kur žy\ngiavo į Livoniją prieš didįjį kalavijuočių riterių ordino ma\ngistrą Firstembergą, nuo seno engusį karaliaus giminaitį Ry\ngos arkivyskupą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 294
Apsirūpinus ar\ntilerija ir svarbiausia amunicija Vilniuje, likusieji ginklai bu\nvo siuntinėjami po įvairias Lietuvos, Rusios, Voluinės,\nPodolės ir Ukrainos pilis38. Karaliui, turinčiam tokias dide\nles karinės amunicijos atsargas, nesunku buvo apginkluoti\ngausią kariuomenę, 1557 metais sutelktą Vilniuje, iš kur žy\ngiavo į Livoniją prieš didįjį kalavijuočių riterių ordino ma\ngistrą Firstembergą, nuo seno engusį karaliaus giminaitį Ry\ngos arkivyskupą.
Stryjkovskis konflikte su lenkais dėl Podolės ir Volinijos gynė lietuvių poziciją.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 54
Be to, Kronika apskritai buvo para\nšyta valstybinėje dvasioje, ir lietuvių-lenkų nesutarimų, ar tuome\ntinių lenkų tendencijų atvejais Stryjkovskis stoja ginti pirmųjų ir\npatiekia savo kritiškus argumentus. Taip yra, pvz., ir konflikte\nsu lenkais dėl Podolės, dėl Volinijos.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 54
Be to, Kronika apskritai buvo para\nšyta valstybinėje dvasioje, ir lietuvių-lenkų nesutarimų, ar tuome\ntinių lenkų tendencijų atvejais Stryjkovskis stoja ginti pirmųjų ir\npatiekia savo kritiškus argumentus. Taip yra, pvz., ir konflikte\nsu lenkais dėl Podolės, dėl Volinijos.
Drauge su Podole į Lietuvos valstybę buvo įjungta ir Kijevo kunigaikštystė.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 269
Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo\nkunigaikštystė, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos\nkunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino\nbrolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių\nįtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą († 1398).
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 269
Drauge su Podole Lietuvos valstybėn buvo įjungta ir Kijevo\nkunigaikštystė, kuri jau nuo Gedimino laikų buvo didžiojo Lietuvos\nkunigaikščio priklausomybėje, kai Kijevą valdė jaunesnis Gedimino\nbrolis Teodoras. Galutinai senosios Rusios sostinę atėmęs iš totorių\nįtakos, ten Algirdas pasodino savo sūnų Vladimirą († 1398).
1395 m. Vytautas paskyrė savo vietininką Podolėje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 44
1393 m. Luckas \nperėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikš-\ntiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 44
1393 m. Luckas \nperėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikš-\ntiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.
Netrukus Voluinėje ir Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 228
Galingą są jungą prieš Lenkiją sudarė kryžiuočiai, Švitrigaila ir Valakijos vaivada. Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kry žiuočių ordinu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 228
Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kry žiuočių ordinu. Volumes gyventojai, jausdami karaliui anti patiją dėl trukdymo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir dėl rusų apeigų cerkvių pakeitimo katalikiškomis bažnyčiomis, anaip tol nebuvo palankūs lenkams, o Švitrigailai šis žygis buvo ga nėtinai sėkmingas, taigi karalius, negalėdamas nieko jam pa tarti, sudarė su juo ilgalaikes paliaubas.
Podolei ir Rusiai kazokai buvo svarbi jėga ginantis nuo totorių, todėl valdovas jiems mokėjo nedidelį atlygį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 114
Lietuviai kava-\nUa\n\nįgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu\ntraukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi\nJėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik su-\nrinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.“\n\nCHOTINO MŪŠIS 1621 m.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Sud. Karolis Zikaras, Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.).
įgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu\ntraukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi\nJėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik su-\nrinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.
Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir kitų pilių Podolėje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 226
Jogaila taip pat nesvyravo, ar jam, tikram broliui, pavesti savo valdžią Lie tuvoje, juolab kad žinojo, jog šį kartą aplenkdamas Švitri gailą, uoliai prisirišusį prie graikų tikėjimo ir todėl turintį daug bičiulių, krašte sukeltų pilietinį karą1 . Taigi Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir tolesnių pilių Podolė je2, ir Vilniaus vyskupas Mikalojus, karaliaus įsakymu, sos tinės Šv. Stanislovo katedroje jį iškilmingai paskelbė didžiuo ju kunigaikščiu.
Netrukus Voluinėje ir Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kryžiuočių ordinu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 228
Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kry žiuočių ordinu. Volumes gyventojai, jausdami karaliui anti patiją dėl trukdymo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir dėl rusų apeigų cerkvių pakeitimo katalikiškomis bažnyčiomis, anaip tol nebuvo palankūs lenkams, o Švitrigailai šis žygis buvo ga nėtinai sėkmingas, taigi karalius, negalėdamas nieko jam pa tarti, sudarė su juo ilgalaikes paliaubas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 228
Galingą są jungą prieš Lenkiją sudarė kryžiuočiai, Švitrigaila ir Valakijos vaivada. Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kry žiuočių ordinu.
Podolei ir Rusiai kazokai buvo svarbi jėga ginantis nuo totorių, kurie per Dniestrą drįsdavo keltis tik sutelkę dideles pajėgas.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 114
Lietuviai kava-\nUa\n\nįgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu\ntraukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi\nJėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik su-\nrinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.“\n\nCHOTINO MŪŠIS 1621 m.
Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, suėmė Daugirdą Gedgailą ir atplėšė Podolę nuo Lietuvos Lenkijos naudai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 226-227
210 ## Puslapis 227 III KNYGA čų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo įtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro tapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo at keršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo dami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau vi sai nejautė savo įdūkio ribų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).
Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad \nPodolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai \nsugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį \nPodolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo\ndami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau vi\nsai nejautė savo įdūkio ribų. Beprotiškai įniršęs, kaip sako \nLietuvos istorikai3, užsipuolė karalių, užgauliai priekaištau\ndamas jam ir jį supantiems lenkams, kad Podolę, nuo seno \npriklausančią Lietuvai, norį neteisėtai iš jo atimti.
1621 m. liepos 14 d. LDK kariuomenė atžygiavo į bendrą stovyklą prie Orinino, netoli Podolės Kameneco.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 114
1621 m. birželio pabaigoje LDK kariuo- menė atvyko į Lvovą. Liepos 14 d. lietuviai atžygiavo į bendrą stovyklą prie Orinino, netoli Podolės Kameneco. Jungtinėje kariuomenėje buvo 33180 karių (daugiau nei devyniolika tūkstančių kavalerijos ir apie keturiolika tūks- tančių pėstininkų) LDK kariuomenę sudarė 3350 husarų, 750 reitarų, 2200 kazokų ir totorių, 2350 pėstininkų.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 114
1621 m. birželio pabaigoje LDK kariuo- menė atvyko į Lvovą. Liepos 14 d. lietuviai atžygiavo į bendrą stovyklą prie Orinino, netoli Podolės Kameneco. Jungtinėje kariuomenėje buvo 33180 karių (daugiau nei devyniolika tūkstančių kavalerijos ir apie keturiolika tūks- tančių pėstininkų) LDK kariuomenę sudarė 3350 husarų, 750 reitarų, 2200 kazokų ir totorių, 2350 pėstininkų.
Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, atplėšė Podolę nuo Lietuvos ir perdavė Lenkijai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 226-227
210 ## Puslapis 227 III KNYGA čų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo įtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro tapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo at keršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo dami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau vi sai nejautė savo įdūkio ribų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 226-227
210 ## Puslapis 227 III KNYGA čų su Vytautu nuolat susijęs su Ordinu, visiškai pasidavęs jo įtakai, dabar, remiamas stipraus šalininko ir visos Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių galybės, buvo taip pakerėtas noro tapti Lietuvos valdovu, jog nebeįstengė slėpti troškimo at keršyti. Šį norą dar labiau sustiprino Vilniuje gauta žinia, kad Podolės bajorai, vadovaujami Gregoro Kierdėjaus, klastingai sugavę Daugirdą Gedgailą, anuomet Vytauto vardu valdžiusį Podolę, visą šį kraštą nuo Lietuvos atplėšė Lenkijai, atiduo dami viršenybę Bučackiams. Įširdęs Švitrigaila tuomet jau vi sai nejautė savo įdūkio ribų.
Menkai gyvenamoje Podolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 269
Menkai gyvenamoje Podolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima. Šie galėjo ten įsikurti ir be Algirdo paramos. Dar nėra galutinai išaiškintas klausimas, kada Karijotaičiai yra pasirodę Podolėje.
Susidarius grėsmingai situacijai, Zigmantas Vaza nurodė LDK kariuomenei telktis prie Podolės Kameneco ir padėti Lenkijos kariuomenei.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 114
Po šio pralaimėjimo kilo grėsmė, kad Turkija gali įsiveržti į Lenkiją. Susidarius grėsmingai si- tuacijai, Abiejų Tautų Res- publikos valdovas Zigmantas Vaza nurodė LDx kariuomenei telktis prie Podolės Kameneco ir suteikti pagalbą Lenkijos kariuomenei. Jungtinės kariuo- menės vadu karalius paskyrė Lietuvos di- dįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 114
Po šio pralaimėjimo kilo grėsmė, kad Turkija gali įsiveržti į Lenkiją. Susidarius grėsmingai si- tuacijai, Abiejų Tautų Res- publikos valdovas Zigmantas Vaza nurodė LDx kariuomenei telktis prie Podolės Kameneco ir suteikti pagalbą Lenkijos kariuomenei. Jungtinės kariuo- menės vadu karalius paskyrė Lietuvos di- dįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių.
Kai kurių autorių manymu, Podolės vaivada Goštautas vėliau tapo vienuoliu ir pirmuoju Vilniaus vyskupu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 205
Stanislo vo, kankinio, kanonizavimą ir palaikų pakylėjimą tarp da lyvavusių buvęs Lietuvos vyskupas Vitas, dominikonas. Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vil nių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti Lietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuo se]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies tu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many mu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu.
1362 m. prie Mėlynųjų Vandenų Algirdas sumušė totorius ir laimėjo Podoliją bei Dniepro žemupį.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 269
) teužvaldė\nVytautas.\nSumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų\nVandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo\nne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį\nDniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 269
Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų\nVandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo\nne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį\nDniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje\nPodolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.
Kijevo kunigaikštystė ir Podolė, tuomet nusidriekusi iki Dniepro ir Dniestro žiočių, priklausė Lietuvai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 169
27. 79 Kijevo kunigaikštystė ir Podolė, anais laikais nusidriekusi iki pat Dniepro ir Dniestro žiočių, priklau sė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juo dosios jūros buvo svarbiausias Lie tuvos prekybinis uostas, jungęs su Rytais, iš kur prekės būdavo gabe namos į Kijevą; pastarajam tarpinin kaujant Vilnius, kaip valstybės sos tinė, palaikė prekybinius ryšius su Rytais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 169
27. 79 Kijevo kunigaikštystė ir Podolė, anais laikais nusidriekusi iki pat Dniepro ir Dniestro žiočių, priklau sė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juo dosios jūros buvo svarbiausias Lie tuvos prekybinis uostas, jungęs su Rytais, iš kur prekės būdavo gabe namos į Kijevą; pastarajam tarpinin kaujant Vilnius, kaip valstybės sos tinė, palaikė prekybinius ryšius su Rytais.
Vytautas Švitrigailai buvo perleidęs Kamenecą ir kitas pilis Podolėje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 225-226
Kazimiero mirtis — Didysis kunigaikštis Aleksandras suteikia Vilniui naujų privilegijų — Jo vedybos su didžiąja kunigaikštyte Elena — Prašmatnios vestuvės Vilniuje — Svečių namai - Sack Achmedas įkalinamas Vilniuje — Miestas sutvirtinamas siena nuo totorių antpuolių — Vilniaus vyskupas Albertas Taboras — Aleksandro liga — Alchemikas — Karalius Lydoje mirtinai suserga — Totoriai žygiuoja į Lydą — Karalių gab ena į Vilnių — Pergalė prie Kiecko — Aleksandro mirtis Vilniuje — Vilniaus pilis Aleksandro laikais — Monetų kalykla — Dominikonai — Vaistinė — Gydy Lojai. ---- • ---- 209 III ## Puslapis 226 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS Po Vytauto mirties karalius Vladislovas Jogaila netrukus paskyrė savo vietininką Lietuvai. Švitrigaila, neseniai susi vienijęs su Vytautu, kuris jam buvo perleidęs Kamenecą ir kitas pilis Podolėje, paskubėjo atvykti į Vilnių anksčiau nei tas valdovas numirs ir, remiamas galingų šalininkų - rusų apeigų Lietuvos kunigaikščių bei didikų - labiausiai iš kitų Algirdaičių tiko į didžiuosius kunigaikščius.
Petras Goštautas, vedęs Bučiacką iš Podolės, priėmė krikštą ir pagonišką dievaičių buveinę pavertė Šv. Petro bažnyčia.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 45
Čia pirmiausia Petras Goš tautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bu- čiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pa sikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tve rės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją die vaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė. Čia pirmiau sia mūsų lietuvių tauta Dievui nu silenkė, kai anuomet Šv.
Podolė ne visa perėjo į tiesioginę Vytauto valdžią, nes ji nuo seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 133
Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši, viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių. Iš visų čia suminėtų sri- čių ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat, ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. Pašalinus Karijotaitį, ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Len- kijos, vidurinė buvo atiduota valdyti, kaip lenas, artimam Vy- tauto šalininkui, Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno, o Vy- tauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis.
Po Vytauto mirties lenkai pradėjo konfliktą dėl Podolės žemių, suėmė Lietuvos vietininką Daugirdą ir užėmė pilis.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 183
Vos gavęs sostą, jis tuojau paprašė imperatorių atsiųsti jam Vytautui žadėtąją karūną. Taigi buvo aišku, kad jis nesugyvens su Lenkija. Ir tikrai, tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. Mat, lenkai, kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausi- mo, jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Po- dolėje, Daugirdą, ir užėmė pilis.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 183
Vos gavęs sostą, jis tuojau paprašė imperatorių atsiųsti jam Vytautui žadėtąją karūną. Taigi buvo aišku, kad jis nesugyvens su Lenkija. Ir tikrai, tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. Mat, lenkai, kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausi- mo, jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Po- dolėje, Daugirdą, ir užėmė pilis.
Vytautas, vėl prijungęs Podolę prie Lietuvos, jos pilyse ir miestuose paliko lietuvių įgulas bei lietuvių kilmės vietininkus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 344
Negi kur esti tokia kalno viršūnė, kurios \nnepasiektų nesantarvė? Gal dėl Vytauto klastingumo, \ngal dėl kokios kitos priežasties tarp Podolės ir Valachi-\njos karių kilo nesutarimai, \nSulaukia \nK a m e n e c o \nkurie tarytum išgriovė gyny- \nk a p itu lia c ijo s \nbines sienas ir atvėrė priešui\nkelią: dėl asmeniškos neapy\nkantos įtūžusios širdys visiškai užmiršo rūpintis ben\ndrais reikalais. Išsiuntė žygūnus, turėjusius tartis dėl \npilies perdavimo sąlygų.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).
Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos, \npilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietu\nvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimy\nna išgabeno į Vilnių.
Jogailai išvykus iš Lietuvos į Lenkiją, Boleslovas su kariuomene patraukė į Podolę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 431
Nesunkiai pavyko susi\ntaikyti, nes kalbėjosi broliai, kurių vienas garsėjo bepro\ntyste, o kitas — nuostabiu atlaidumu. Vis dėlto, vos ka\nralius Jogaila, išvykęs iš Lietuvos, pasiekė Lenkiją, Bo\nleslovas su kariuomene patraukė į Podolę. Atstumtas nuo\npilių ir patyręs žymių nuostolių, jis baisiai nusiaubė\n433\n\n## Puslapis 432\n\nLvovo ir Terebovlės apylin-\nĮsiv e ržia į P o d o lę\nkės.
Lietuviai reikalavo sugrąžinti Podolę, kurią, jų teigimu, Lietuvos kunigaikščiai ginklu išvadavo iš skitų vergovės.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 487
Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudarytą su tartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susita rimo aktą dėl kurių ne kurių L ie tu v ių ir len k ų gi n- žmonių apsileidimo ar leng- čai d ė l P o d o lės vabūdiškumo pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietu vos Didžiosios Kunigaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalinti ir aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų sąjunga truksian ti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią Len kijoje. Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lie tuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės. Lenkai atkakliai tvirtino, jog visi Jogailos ir Vytauto laikais sudaryti susitarimai, be to, vėliau, Žygimanto laikais, paskelbti potvarkiai iš viso negalį būti keičiami, nes jų teisėtumas nekeliąs jokių abejonių, antra vertus, nieku būdu negalima liesti ir keisti ištarmių, daugel kartų patvirtintų abiejų tautų didikų bei valdovų prie saikomis, antspaudais bei parašais.
Lietuviai teigė, kad dėl Jogailos neapgalvotų pažadų Podolė buvo atplėšta nuo Lietuvos ir prijungta prie Lenkijos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 488
Vėliau, susi\nkivirčiję su lenkais dėl Rusios, lietuviai visada ginklu\ngynę savo teises į šią žemę. Dėl Jogailos, troškusio ka\nraliaus sosto, lengvabūdiškumo Podolė buvusi atplėšta\nnuo Lietuvos ir prijungta prie Lenkijos. Žinoma, jis pa\ndaręs klaidą, kai, siekdamas sosto, davęs neapgalvotų\npažadų, antra vertus, jų reikalas neleisti, kad valstybė\ndėl anų susitarimų patirtų kokių nuostolių.
Visa Lietuva rengėsi karui dėl Podolės, bet apsiribojo grasinimais ir kariuomenės telkimu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 508
N e s ė k m in g a s ž y g is į\nP rūsiją\nleidimo paliko stovyklą, o\nsumažėjus jėgoms ir pralei\ndus tinkamą metą\nlemia-\nrkovo seime jie, be galo iš\n510\n\n## Puslapis 509\n\nŠitai dar labiau sukurstė aist-\nN a u ja au d ra d ė l Po-\nras, dar neatvėsusias po anks-\nd o lės\ntesnių sambrūzdžių. Visa Lie\ntuva suskato rengtis karui dėl\nPodolės. Tačiau lemiamas žingsnis nebuvo žengtas: pasi\ntenkinta grasinimais bei kariuomenės telkimu, nes kaip\ntik tuo metu mirė žymiausias šios grupuotės vadas Jo\nnas Goštautas.
Dėl perdėtų žinių pasklido neteisingas gandas, kad Podolėje jau prasidėjo karas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 512
Kai žinia apie šį įvykį pasiekė Lenkiją ir Lietuvą, bemat pasklido kalbos, jog ten vyko kur kas didesnės kovos nei iš tikrųjų (paprastai šitokį atgarsį sukelia pirmi gandai), nes žmogus be galo linkęs viską perdėti arba visko prisigalvoti, kaip jam šauna į galvą. Štai todėl ir pasklido neteisingas gandas, jog Podolėje jau pra sidėjęs karas, kuris smarkiai visus išgąsdino. Gerai nežinau, bet galbūt dėl šios priežasties Parčeve grei tosiomis šaukiamą seimą atidėjo beveik ligi metų pa baigos.
Teodoras Narbutas Podoliją priskiria miškingoms stepėms, per kurias jo pasakojime iš Juodosios jūros link Baltijos keliavo atvykėliai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 191
Tačiau šie, bijodami imperato riaus žiaurumo, išžudė kvietėjus, du ar tris kartus atplaukusius pas juos, o patys jų laivais nuplaukė į Juodąją jūrą. Iš čia jie per miš kingas stepes (didelė tų miškų dalis šiandieną iškirsta, ir šios vietos vadinamos Rusija, Podolija ir Lietuva), kur kitados romėnai keliau davo medžioti, prasiskverbė ligi Baltijos jūros...) Joan.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 191
Tačiau šie, bijodami imperato riaus žiaurumo, išžudė kvietėjus, du ar tris kartus atplaukusius pas juos, o patys jų laivais nuplaukė į Juodąją jūrą. Iš čia jie per miš kingas stepes (didelė tų miškų dalis šiandieną iškirsta, ir šios vietos vadinamos Rusija, Podolija ir Lietuva), kur kitados romėnai keliau davo medžioti, prasiskverbė ligi Baltijos jūros...) Joan.
Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva Išleisdami Kazimierą į Lenkiją, lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą, kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 195
Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva** Išleisdami Kazimierą į Lenkiją, lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą, kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją, lenkai pareikalavo sau tų žemių.
Čia pirmiausia Petras Goš tautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bučiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pa sikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tve rės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 45
Čia prieš 1330 me tus buvo pagonių šventykla, visoms dievybėms skirta kaip Romos pan teonas. Čia pirmiausia Petras Goš tautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bu- čiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pa sikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tve rės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją die vaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 45
Čia pirmiausia Petras Goš tautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bu- čiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pa sikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tve rės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją die vaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė. Čia pirmiau sia mūsų lietuvių tauta Dievui nu silenkė, kai anuomet Šv.
Kojelavičiaus pasakojime tarp Podolės ir Valachijos karių kilę nesutarimai atvėrė priešui kelią į Kamenecą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 344
Negi kur esti tokia kalno viršūnė, kurios \nnepasiektų nesantarvė? Gal dėl Vytauto klastingumo, \ngal dėl kokios kitos priežasties tarp Podolės ir Valachi-\njos karių kilo nesutarimai, \nSulaukia \nK a m e n e c o \nkurie tarytum išgriovė gyny- \nk a p itu lia c ijo s \nbines sienas ir atvėrė priešui\nkelią: dėl asmeniškos neapy\nkantos įtūžusios širdys visiškai užmiršo rūpintis ben\ndrais reikalais. Išsiuntė žygūnus, turėjusius tartis dėl \npilies perdavimo sąlygų.
Kojelavičiaus pasakojime lietuviai reikalavo grąžinti Podolę, kurią Lietuvos kunigaikščių ginklas esą išvadavo iš skitų vergovės.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 487
Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudarytą su tartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susita rimo aktą dėl kurių ne kurių L ie tu v ių ir len k ų gi n- žmonių apsileidimo ar leng- čai d ė l P o d o lės vabūdiškumo pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietu vos Didžiosios Kunigaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalinti ir aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų sąjunga truksian ti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią Len kijoje. Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lie tuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės. Lenkai atkakliai tvirtino, jog visi Jogailos ir Vytauto laikais sudaryti susitarimai, be to, vėliau, Žygimanto laikais, paskelbti potvarkiai iš viso negalį būti keičiami, nes jų teisėtumas nekeliąs jokių abejonių, antra vertus, nieku būdu negalima liesti ir keisti ištarmių, daugel kartų patvirtintų abiejų tautų didikų bei valdovų prie saikomis, antspaudais bei parašais.
1971 m. leidimo paaiškinime Podolė apibrėžiama kaip Ukrainos dalies į šiaurę nuo Karpatų ir Dnestro istorinis pavadinimas.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).
Apie kitus du čia minimus totorių vadus Chadžibėjų ir Di- mltrų žinių nėra. 5 Podolė — istorinis pavadinimas Ukrainos dalies (į šiaurę nuo Karpatų ir Dnestro, apimančios Dnestro bei Pietų Bugo aukštupių baseinų). D ab ar— UTSR Ternopolio, Chmelnickio Ir Vinicos sritys.
Vytautas tuo metu paėmė Podoliją ir įgijo įtakos aukščiausiai Lenkijos valdžiai.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 197
Kaip tik tuo laiku\nVytautas paima ir Podoliją ir įgyja įtakos aukščiausiai Lenkijos\nvaldžiai, kurios kancleris, Poznaniaus vyskupas Vaitiekus Jas\ntrzembiec, buvo aiškiai jo reikalams atsidavęs^3 ). Pašauktas jis\nbuvo į tą aukštą vietą ir apdovanotas Krokuvos katedra, sulau\nžant lenkų papročius ir tradicijas.
Vorsklos mūšyje žuvo Vytauto bičiulis Spytkas iš Melštyno, valdęs Podoliją.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 185
Kaip žinoma, Vorsklos mūšy žuvo geras Vytauto prietelius\nSpytkas iš Melštyno, kuris valdė Podoliją.\nŠita žemė ir buvo pavesta valdyti Švitrigailai, pavojingiau\nsiam Vytauto priešininkui, kuris, būdamas tikrasis Algirdo sū\nnus, turėjo pirmenybę į Lietuvos d. kunigaikščio sostą: Vy\ntautas tos pirmenybės neturėjo, jis tik ją išsikovojo.
Lietuvos metraštyje Jonas Žadivydas vadinamas kunigaikščiu, valdžiusiu Podolės žemę.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 77
Pirmas bu\nvo Vladimiras4 , kuris dalies gavo Kijevą. Antras — \nkunigaikštis Jonas 2adivydas5 , kuris valdė Podolės že\nmę. Trečias — kunigaikštis Simonas Lengvenis6 , jo da\nlis— Mstislavlis7 .
Tuo metu Vytautas paėmė Podoliją ir įgijo įtakos aukščiausiai Lenkijos valdžiai.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 197
Kaip tik tuo laiku\nVytautas paima ir Podoliją ir įgyja įtakos aukščiausiai Lenkijos\nvaldžiai, kurios kancleris, Poznaniaus vyskupas Vaitiekus Jas\ntrzembiec, buvo aiškiai jo reikalams atsidavęs^3 ). Pašauktas jis\nbuvo į tą aukštą vietą ir apdovanotas Krokuvos katedra, sulau\nžant lenkų papročius ir tradicijas.
Jadvyga anksčiau buvo kėlusi protestą dėl Podolijos.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 179
1398 m.\npirmą kartą pasigirdo iš Lenkijos protesto balsas prieš tokią\nLietuvos su Lenkija santykių eigą. Tą balsą, kaip ir pirma dėl\nPodolijos, pakėlė Jadvyga, kuri rūpinosi, kad jos padaryta au\nka nenueitų niekais, ir ponų taryba, kuri sumanė visos unijos\nreikalą^1 ).
Po Torno taikos Jogaila davė Vytautui lėno teisėmis vakarinę Podolijos dalį su Kamieniecu.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 198
Todėl nenuostabu, kad po Torno taikos\nįvyko dar labai įdomus faktas: kitą dieną, taikos susivažiavimui\npasibaigus, Jogaila išsprendė lietuvių-lenką dėl Podolijos gin\nčą, kuris vargais buvo likviduotas 1403 m. Jogaila, neatsižvelg\ndamas gyvo lenkų nepasitenkinimo^1 ), davė Vytautui lėno teisė\nmis taip pat tos žemės vakarinę dalį su Kamieniecu, išstumdamas\niš čia karūnos seniūną.
Vytautas buvo perleidęs Švitrigailai Kamenecą ir kitas Podolės pilis.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).
Švitrigaila, neseniai susi\nvienijęs su Vytautu, kuris jam buvo perleidęs Kamenecą ir \nkitas pilis Podolėje, paskubėjo atvykti į Vilnių anksčiau nei \ntas valdovas numirs ir, remiamas galingų šalininkų - rusų \napeigų Lietuvos kunigaikščių bei didikų - labiausiai iš kitų \nAlgirdaičių tiko į didžiuosius kunigaikščius. Jogaila taip pat \nnesvyravo, ar jam, tikram broliui, pavesti savo valdžią Lie\ntuvoje, juolab kad žinojo, jog šį kartą aplenkdamas Švitri\ngailą, uoliai prisirišusį prie graikų tikėjimo ir todėl turintį \ndaug bičiulių, krašte sukeltų pilietinį karą1 . Taigi Švitrigaila \nLenkijos labui atsisakė Kameneco ir tolesnių pilių Podolė\nje2, ir Vilniaus vyskupas Mikalojus, karaliaus įsakymu, sos\ntinės Šv.
Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir kitų Podolės pilių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 226
Taigi Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir tolesnių pilių Podolė je2, ir Vilniaus vyskupas Mikalojus, karaliaus įsakymu, sos tinės Šv. Stanislovo katedroje jį iškilmingai paskelbė didžiuo ju kunigaikščiu. Tačiau vos tik tai įvyko, Jogaila beveik iškart ėmė gailėtis savo pasirinkęs.
Kazokai Podolei ir Rusiai buvo svarbi jėga ginantis nuo totorių, todėl valdovas jiems mokėjo nedidelį atlygį.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Sud. Karolis Zikaras, Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.).
įgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu\ntraukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi\nJėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik su-\nrinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.
Waddingo ir Antonijaus Melissanijaus pasakojimu, 1333 m. Podolės vaivada Petras Goštautas iš Rusios ir Podolės į Vilnių atkvietė keturiolika pranciškonų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 44
Šios\n19\nWaddyngas, Mažesniųjų brolių\nordino istorijos autorius, ir jo komen\ntatorius Antoni Melissanius\nde Macro pasakoja, kad dar 1333\nmetais (prieš Gedimino mirtį) Pet\nras Goštautas, būdamas Podolės vai\nvada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs\nį Vilnių keturiolika Šv. Pranciškaus\nregulos vienuolių vietoje anksčiau,\n1325 metais, atvykusių su popie\nžiaus pasiuntinybe ir jau mirusių ar\nįvairiais laikais pagonių nukankin\ntų, ir apgyvendino juos prie Šv.
Jadvyga anksčiau kėlė protesto balsą dėl Podolijos, rūpindamasi, kad jos auka nenueitų niekais.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 179
1398 m.\npirmą kartą pasigirdo iš Lenkijos protesto balsas prieš tokią\nLietuvos su Lenkija santykių eigą. Tą balsą, kaip ir pirma dėl\nPodolijos, pakėlė Jadvyga, kuri rūpinosi, kad jos padaryta au\nka nenueitų niekais, ir ponų taryba, kuri sumanė visos unijos\nreikalą^1 ).
Michał Baliński knygoje „Vilniaus miesto istorija“ rašo, kad Petras Goštautas, vedęs Bučiacką iš Podolės, pasikrikštijo ir pagonišką dievaičių buveinę pavertė bažnyčia, pašventinta Šv. Petro vardu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 45
Čia prieš 1330 me tus buvo pagonių šventykla, visoms dievybėms skirta kaip Romos pan teonas. Čia pirmiausia Petras Goš tautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bu- čiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pa sikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tve rės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją die vaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė.