Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ rašo, kad, kai kurių autorių dvasininkų manymu, Podolės vaivada Goštautas esą vėliau tapo vienuoliu ir galiausiai pirmuoju Vilniaus vyskupu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 205
Stanislovo, kankinio, kanonizavimą ir palaikų pakylėjimą tarp dalyvavusių buvęs Lietuvos vyskupas Vitas, dominikonas. Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vilnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti Lietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuose]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo miestu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 manymu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu.
Išleisdami Kazimierą į Lenkiją, lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą, kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 195
Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva** Išleisdami Kazimierą į Lenkiją, lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą, kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją, lenkai pareikalavo sau tų žemių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijoje“ rašo, kad dėl perdėtų žinių pasklido neteisingas gandas, jog Podolėje jau prasidėjo karas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 512
Kai žinia apie šį įvykį pasiekė Lenkiją ir Lietuvą, bemat pasklido kalbos, jog ten vyko kur kas didesnės kovos nei iš tikrųjų (paprastai šitokį atgarsį sukelia pirmi gandai), nes žmogus be galo linkęs viską perdėti arba visko prisigalvoti, kaip jam šauna į galvą. Štai todėl ir pasklido neteisingas gandas, jog Podolėje jau prasidėjęs karas, kuris smarkiai visus išgąsdino. Gerai nežinau, bet galbūt dėl šios priežasties Parčeve greitosiomis šaukiamą seimą atidėjo beveik ligi metų pabaigos.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad 1447 m. privilegijoje Kazimieras pasižadėjo išlaikyti Lietuvą Vytauto laikų ribose, o tai reiškė, jog Podolė ir Voluinė turėjo likti Lietuvai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 194-195
1447 m. privilegija. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės, tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą, kuriuo Kazimieras pasižadėjo išlaikyti Lietuvą tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto laikais. Tai reiškė, kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai.
Bare (Podolėje) susirinko judėjimo dalyviai.
Istorija 85.indb — 1769 m. įvykiai Šiaulių ekonomijoje: maištas ar sukilimas? Istoriografinių tradicijų sankirtos
PDF 8
„tasai judėjimas yra konservatyvišku, priešdemokratišku; vienog skaitoma revoliucijiniu, nes ėjo prieš rusus. Susirinko Bare (Podolėje). Karalių žadėjo numesti nuo karalystės.
Karijotaičiai Podolės kunigaikštystę su 11 pilių prijungė prie Vengrijos karalystės karūnos ir iš jos atgal gavo kaip leną.
Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
PDF 6
Karijotaičiai, kurie „Podolės kunigaikštystę su 11 pilių prijungė prie Vengrijos karalystės karūnos ir jas iš tos karalystės karūnos atgal gavo kaip leną" 21.
Podolės kraštą, pasak Teodoro Narbuto, valdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininkas.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 159
Jau iš ankstesnių pasakojimų žinome, kad Podolės kraštas buvo valdomas Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininko.
Pasak Teodoro Narbuto, didžiajam kunigaikščiui Algirdui įsakius pradėti kovą, iš Podolės išvyti totoriai atsitraukė į kairįjį Dnepro krantą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 159
Kai didysis kunigaikštis Algirdas gavo žinią, kad tenykščiai valdytojai jau nebeįstengia atremti totorių antpuolių, tuojau pat įsakė savo kariams kilti į kovą; kunigaikštį Kęstutį paliko saugoti sienas nuo kryžiuočių, pats patraukė į Dnepro žemupį. Totoriai, išvyti iš Podolės, iš tiesų atsitraukė į kairįjį tos upės krantą,
Užėmusi kunigaikščio Vladimiro Voluinės pilis, Lietuvos kariauna įžengė į Podolę kautis su vietos kunigaikščiu Teodoru Karijotu, kuris iš Braclavo pabėgo į Kamenecą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 447
Užėmusi kunigaikščio Vladimiro Voluinės pilis, Lietuvos kariauna nužygiavo į Podolę stoti į kovą su tenykščiu kunigaikščiu Teodoru Karijotu. Pastarasis pirmiausia užsidarė Braclave, savo buveinėje, tačiau, matydamas, kad neįmanoma atsilaikyti apgultyje, pabėgo į Kamenecą.
Pasak Teodoro Narbuto, po Teodoro paėmimo į nelaisvę ir jo vietininko ištrėmimo Podolė buvo paversta Lietuvos provincija ir atiduota valdyti didžiajam kunigaikščiui.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 447-448
Teodoras, paimtas nelaisvėn, turėjo važiuoti į Vilnių; jo vietininkas Nosis buvo 1 Rankraštinė Lietuvos (Bychovco) kronika. - R 64; Danilavičiaus „Metraštininkas“. - R 46; Strijkovskis. - P. 467, 468. Abu pastarieji šaltiniai klaidingai nurodo datas. 449 ištrem tas iš šalies. Podolė, paversta Lietuvos provincija, buvo atiduota valdyti didžiojo kunigaikščio
Kai kurie dvasininkų autoriai Goštautą laikė Podolės vaivada, pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėju ir vėlesniu Vilniaus vyskupu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 205
Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vilnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti Lietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuose]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo miestu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 manymu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Betgi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia, i Grzybowski knygoje Skarb nieoszacowany O O.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 169
27. 79 Kijevo kunigaikštystė ir Podolė, anais laikais nusidriekusi iki pat Dniepro ir Dniestro žiočių, priklausė Lietuvai; Kafos* miestas prie Juodosios jūros buvo svarbiausias Lietuvos prekybinis uostas, jungęs su Rytais, iš kur prekės būdavo gabenamos į Kijevą; pastarajam tarpininkaujant Vilnius, kaip valstybės sostinė, palaikė prekybinius ryšius su Rytais.
Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir kitų Podolės pilių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 226
Taigi Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir tolesnių pilių Podolėje2, ir Vilniaus vyskupas Mikalojus, karaliaus įsakymu, sostinės Šv. Stanislovo katedroje jį iškilmingai paskelbė didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau vos tik tai įvyko, Jogaila beveik iškart ėmė gailėtis savo pasirinkęs.
Waddingo ir Antonijaus Melissanijaus pasakojimu, 1333 m. Podolės vaivada Petras Goštautas iš Rusios ir Podolės į Vilnių atkvietė keturiolika pranciškonų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 44
Šios 19 Waddyngas, Mažesniųjų brolių ordino istorijos autorius, ir jo komentatorius Antoni Melissanius de Macro pasakoja, kad dar 1333 metais (prieš Gedimino mirtį) Petras Goštautas, būdamas Podolės vaivada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs į Vilnių keturiolika Šv. Pranciškaus regulos vienuolių vietoje anksčiau, 1325 metais, atvykusių su popiežiaus pasiuntinybe ir jau mirusių ar įvairiais laikais pagonių nukankintų, ir apgyvendino juos prie Šv.
Podolėje 1739 m. liko rusų amunicija ir artilerijos įrenginiai.
04-ldk-personalijos-idejos-refleksijos
PDF 100
Podolėje 1739 m. paliktos rusų amunicijos ir artilerijos įrenginių
Lietuvos metraštis Vytautą vadina didžiuoju kunigaikščiu ir rašo, kad pavasariop jis ištraukė į Podolės žemę.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Vakarinė Podolės dalis 1395–1411 m. buvo valdoma Lenkijos, o vėliau grąžinta Vytautui.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 265
1395—1411 m. vakarinė Podolės dalis buvo Lenkijos valdoma, bet 1411 m. Jogaila ją grąžino Vytautui Iki gyvos galvos