Leidinyje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ teigiama, kad kazokai buvo svarbi Podolės ir Rusios gynybos nuo totorių jėga, o totoriai, bijodami kazokų, per Dniestrą drįsdavo persikelti tik surinkę dideles pajėgas.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 114
Lietuviai kava-\nUa\n\nįgudę šaudyti iš lanko kaip totoriai ir lygiai kaip totoriai, kai to reikia, visu spartumu\ntraukdamiesi, sugeba apšaudyti besivejantį priešą strėlėmis. Podolei ir Rusiai jie svarbi\nJėga ginantis nuo totorių, kurie, kazokų bijodami, per Dniestrą persikelti išdrįsta tik su-\nrinkę dideles pajėgas; todėl Jo Didenybė kazokams moka atlygį, nors ir labai nedidelį.“\n\nCHOTINO MŪŠIS 1621 m.
Zenono Ivinskio teigimu, menkai gyvenamoje Podolėje gausi Algirdo brolio Karijoto šeima rado gerų žemių.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 269
Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų\nVandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo\nne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį\nDniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13. Menkai gyvenamoje\nPodolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Podolė ne visa perėjo į tiesioginę Vytauto valdžią, nes nuo seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 133
Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši, viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių. Iš visų čia suminėtų sri- čių ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat, ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. Pašalinus Karijotaitį, ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Len- kijos, vidurinė buvo atiduota valdyti, kaip lenas, artimam Vy- tauto šalininkui, Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno, o Vy- tauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis.
Knygoje „Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija“ teigiama, kad Žygimantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė Podolės vaivadiją ir kitas LDK teritorijas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygi- mantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė be- veik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Volui- nės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ rašo, kad, kai kurių autorių dvasininkų manymu, Podolės vaivada Goštautas esą vėliau tapo vienuoliu ir galiausiai pirmuoju Vilniaus vyskupu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 205
Stanislo vo, kankinio, kanonizavimą ir palaikų pakylėjimą tarp da lyvavusių buvęs Lietuvos vyskupas Vitas, dominikonas. Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vil nių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti Lietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuo se]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies tu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many mu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje steigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats tapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu.
Išleisdami Kazimierą į Lenkiją, lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą, kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 195
Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva** Išleisdami Kazimierą į Lenkiją, lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą, kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją, lenkai pareikalavo sau tų žemių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijoje“ rašo, kad dėl perdėtų žinių pasklido neteisingas gandas, jog Podolėje jau prasidėjo karas.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 512
Kai žinia apie šį įvykį pasiekė Lenkiją ir Lietuvą, bemat pasklido kalbos, jog ten vyko kur kas didesnės kovos nei iš tikrųjų (paprastai šitokį atgarsį sukelia pirmi gandai), nes žmogus be galo linkęs viską perdėti arba visko prisigalvoti, kaip jam šauna į galvą. Štai todėl ir pasklido neteisingas gandas, jog Podolėje jau pra sidėjęs karas, kuris smarkiai visus išgąsdino. Gerai nežinau, bet galbūt dėl šios priežasties Parčeve grei tosiomis šaukiamą seimą atidėjo beveik ligi metų pa baigos.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad 1447 m. privilegijoje Kazimieras pasižadėjo išlaikyti Lietuvą Vytauto laikų ribose, o tai reiškė, jog Podolė ir Voluinė turėjo likti Lietuvai.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 194-195
1447 m. privilegija. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Len- kijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės, tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą, kuriuo Kazimieras pasižadėjo iš- laikyti Lietuvą tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto lai- kais. Tai reiškė, kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai.
Bare (Podolėje) susirinko judėjimo dalyviai.
Istorija 85.indb — 1769 m. įvykiai Šiaulių ekonomijoje: maištas ar sukilimas? Istoriografinių tradicijų sankirtos
PDF 8
„tasai judėjimas yra konservatyvišku, priešdemokratišku; vienog skaitoma revoliucijiniu, nes ėjo prieš rusus. Susirin- ko Bare (Podolėje). Karalių žadėjo numesti nuo karalystės.
Karijotaičiai Podolės kunigaikštystę su 11 pilių prijungė prie Vengrijos karalystės karūnos ir iš jos atgal gavo kaip leną.
Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
PDF 6
Karijotaičiai, kurie „Podolės kunigaikštystę su 11 pilių prijungė prie Vengrijos karalystės karūnos ir jas iš tos karalystės karūnos atgal gavo kaip leną" 21.
Podolės kraštą, pasak Teodoro Narbuto, valdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininkas.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 159
Jau iš ankstesnių pasako jimų žinome, kad Podolės kraštas buvo valdomas Lietuvos di džiojo kunigaikščio vietininko.
Pasak Teodoro Narbuto, didžiajam kunigaikščiui Algirdui įsakius pradėti kovą, iš Podolės išvyti totoriai atsitraukė į kairįjį Dnepro krantą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 159
Kai didysis kunigaikštis Algirdas gavo žinią, kad tenykščiai valdy tojai jau nebeįstengia atremti totorių antpuolių, tuojau pat įsa kė savo kariams kilti į kovą; kunigaikštį Kęstutį paliko saugoti sienas nuo kryžiuočių, pats patraukė į Dnepro žemupį. Toto riai, išvyti iš Podolės, iš tiesų atsitraukė į kairįjį tos upės krantą,
Užėmusi kunigaikščio Vladimiro Voluinės pilis, Lietuvos kariauna įžengė į Podolę kautis su vietos kunigaikščiu Teodoru Karijotu, kuris iš Braclavo pabėgo į Kamenecą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 447
Užėmusi kunigaikščio Vladimiro Voluinės pilis, Lietuvos kariauna nu žygiavo į Podolę stoti į kovą su tenykščiu kunigaikščiu Te odoru Karijotu. Pastarasis pirmiausia užsidarė Braclave, savo buveinėje, tačiau, matydamas, kad neįmanoma atsilaikyti ap- gultyje, pabėgo į Kamenecą.
Pasak Teodoro Narbuto, po Teodoro paėmimo į nelaisvę ir jo vietininko ištrėmimo Podolė buvo paversta Lietuvos provincija ir atiduota valdyti didžiajam kunigaikščiui.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 447-448
Teodoras, paimtas nelaisvėn, turėjo važiuoti į Vilnių; jo vietininkas Nosis buvo 1 Rankraštinė Lietuvos (Bychovco) kronika. - R 64; Danilavičiaus „Met raštininkas“. - R 46; Strijkovskis. - P. 467, 468. Abu pastarieji šaltiniai klai dingai nurodo datas. 449 ištrem tas iš šalies. Podolė, paversta Lietuvos provincija, bu vo atiduota valdyti didžiojo kunigaikščio
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 133
Iš visų čia suminėtų sri-\nčių ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat, ji\niš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. Pašalinus Karijotaitį,\nji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Len-
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 44
Šios\n19\nWaddyngas, Mažesniųjų brolių\nordino istorijos autorius, ir jo komen\ntatorius Antoni Melissanius\nde Macro pasakoja, kad dar 1333\nmetais (prieš Gedimino mirtį) Pet\nras Goštautas, būdamas Podolės vai\nvada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs\nį Vilnių keturiolika Šv. Pranciškaus\nregulos vienuolių vietoje anksčiau,\n1325 metais, atvykusių su popie\nžiaus pasiuntinybe ir jau mirusių ar\nįvairiais laikais pagonių nukankin\ntų, ir apgyvendino juos prie Šv.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 226
Taigi Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir tolesnių pilių Podolė je2, ir Vilniaus vyskupas Mikalojus, karaliaus įsakymu, sos tinės Šv. Stanislovo katedroje jį iškilmingai paskelbė didžiuo ju kunigaikščiu. Tačiau vos tik tai įvyko, Jogaila beveik iškart ėmė gailėtis savo pasirinkęs.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 205
Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vil\nnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti\nLietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuo\nse]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies\ntu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many\nmu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje\nsteigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats\ntapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Bet\ngi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia,\ni\nGrzybowski knygoje Skarb\nnieoszacowany O O.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 96
Didysis kunigaikštis Vytautas, paėmęs Vi\ntebsko miestą, vėl sugrįžo į Vilnių.\n09\n\n## Puslapis 95\n\nTais pačiais metais\", pavasariop, didysis kunigaikš\ntis Vytautas ištraukė j Podolės žemę 1 2 . O kunigaikštis \nVladimiras Algirdaitis, valdąs Kijevą, nepanoro paklus\nti ir žemai nusilenkti didžiajam kunigaikščiui Vytautui.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 205
Tačiau tai nebuvo Vilniaus vyskupas, juk tuo laiku apie Vil\nnių dar nebuvo nieko girdėti; greičiau tą Vitą reikėtų laikyti\nLietuvos vyskupu, in partibus infidelium [netikėlių kraštuo\nse]. Betgi po Vilniaus pilių įkūrimo, kai Vilnius jau tapo mies\ntu ir Algirdo sostine, kai kurių autorių dvasininkų1 many\nmu, Podolės vaivada ir pranciškonų vienuolynų Vilniuje\nsteigėjas Goštautas, arba tiksliau Gastowdas, esą paskui pats\ntapęs vienuoliu ir pagaliau pirmuoju Vilniaus vyskupu. Bet\ngi Strijkovskio apie tai nė žodžiu nėra užsiminta, o jis, žinia,\ni\nGrzybowski knygoje Skarb\nnieoszacowany O O.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 45
Čia prieš 1330 me tus buvo pagonių šventykla, visoms dievybėms skirta kaip Romos pan teonas. Čia pirmiausia Petras Goš tautas, kunigaikščio Algirdo laikų didikas ir Vilniaus vaivada, per Bu- čiacką, paimtą iš Podolės žmoną, garsios anuomet didikų giminės, pa sikrikštijęs, kai ir Algirdas, per Tve rės kunigaikštytę Mariją, šventąjį krikštą priėmė, tą pagoniškąją die vaičių buveinę bažnyčia, tikrajam Dievui pavertė ir savo Globėjo, Šv. Petro, vardui pašventė.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 226
Taigi Švitrigaila Lenkijos labui atsisakė Kameneco ir tolesnių pilių Podolė je2, ir Vilniaus vyskupas Mikalojus, karaliaus įsakymu, sos tinės Šv. Stanislovo katedroje jį iškilmingai paskelbė didžiuo ju kunigaikščiu. Tačiau vos tik tai įvyko, Jogaila beveik iškart ėmė gailėtis savo pasirinkęs.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 44
Šios\n19\nWaddyngas, Mažesniųjų brolių\nordino istorijos autorius, ir jo komen\ntatorius Antoni Melissanius\nde Macro pasakoja, kad dar 1333\nmetais (prieš Gedimino mirtį) Pet\nras Goštautas, būdamas Podolės vai\nvada, iš Rusios ir Podolės atkvietęs\nį Vilnių keturiolika Šv. Pranciškaus\nregulos vienuolių vietoje anksčiau,\n1325 metais, atvykusių su popie\nžiaus pasiuntinybe ir jau mirusių ar\nįvairiais laikais pagonių nukankin\ntų, ir apgyvendino juos prie Šv.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 228
Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kry žiuočių ordinu. Volumes gyventojai, jausdami karaliui anti patiją dėl trukdymo laisvai išpažinti savo tikėjimą ir dėl rusų apeigų cerkvių pakeitimo katalikiškomis bažnyčiomis, anaip tol nebuvo palankūs lenkams, o Švitrigailai šis žygis buvo ga nėtinai sėkmingas, taigi karalius, negalėdamas nieko jam pa tarti, sudarė su juo ilgalaikes paliaubas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 269
Menkai gyvenamoje Podolėje rado sau gerų žemių gausi Algirdo brolio Karijoto šeima. Šie galėjo ten įsikurti ir be Algirdo paramos. Dar nėra galutinai išaiškintas klausimas, kada Karijotaičiai yra pasirodę Podolėje.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 43
Ta\nčiau, nepaisant pavojų, kurie jiems grėsė pačiame Vilniuje, \nvaldovo vietininko Lietuvoje Goštauto (Gastold, Gastoįvd) glo\nba ne tik saugojo juos nuo negandų, bet pamažu vis didesnę \nįtaką jiems laidavo. Tas galingas didikas, paėmęs už žmoną \nBučiacką iš Podolės, priėmė ir Romos katalikų tikėjimą, ir\n18\nWremiennik Sofijski, p.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 228
Galingą są jungą prieš Lenkiją sudarė kryžiuočiai, Švitrigaila ir Valakijos vaivada. Netrukus Voluinėje bei Podolėje įsiplieskė karas su Lietuva ir valakais, o 1431 m. Didžiojoje Lenkijoje - su Kry žiuočių ordinu.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 269
) teužvaldė\nVytautas.\nSumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų\nVandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo\nne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį\nDniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 96
Didysis kunigaikštis Vytautas, paėmęs Vi\ntebsko miestą, vėl sugrįžo į Vilnių.\n09\n\n## Puslapis 95\n\nTais pačiais metais\", pavasariop, didysis kunigaikš\ntis Vytautas ištraukė j Podolės žemę 1 2 . O kunigaikštis \nVladimiras Algirdaitis, valdąs Kijevą, nepanoro paklus\nti ir žemai nusilenkti didžiajam kunigaikščiui Vytautui.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 96
Didysis kunigaikštis Vytautas, paėmęs Vi\ntebsko miestą, vėl sugrįžo į Vilnių.\n09\n\n## Puslapis 95\n\nTais pačiais metais\", pavasariop, didysis kunigaikš\ntis Vytautas ištraukė j Podolės žemę 1 2 . O kunigaikštis \nVladimiras Algirdaitis, valdąs Kijevą, nepanoro paklus\nti ir žemai nusilenkti didžiajam kunigaikščiui Vytautui.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 225-226
Kazimiero mirtis — Didysis kunigaikštis Aleksandras suteikia Vilniui naujų privilegijų — Jo vedybos su didžiąja kunigaikštyte Elena — Prašmatnios vestuvės Vilniuje — Svečių namai - Sack Achmedas įkalinamas Vilniuje — Miestas sutvirtinamas siena nuo totorių antpuolių — Vilniaus vyskupas Albertas Taboras — Aleksandro liga — Alchemikas — Karalius Lydoje mirtinai suserga — Totoriai žygiuoja į Lydą — Karalių gab ena į Vilnių — Pergalė prie Kiecko — Aleksandro mirtis Vilniuje — Vilniaus pilis Aleksandro laikais — Monetų kalykla — Dominikonai — Vaistinė — Gydy Lojai. ---- • ---- 209 III ## Puslapis 226 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS Po Vytauto mirties karalius Vladislovas Jogaila netrukus paskyrė savo vietininką Lietuvai. Švitrigaila, neseniai susi vienijęs su Vytautu, kuris jam buvo perleidęs Kamenecą ir kitas pilis Podolėje, paskubėjo atvykti į Vilnių anksčiau nei tas valdovas numirs ir, remiamas galingų šalininkų - rusų apeigų Lietuvos kunigaikščių bei didikų - labiausiai iš kitų Algirdaičių tiko į didžiuosius kunigaikščius.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vargu ar būtų sėkmingai įveikęs pilį, kuri, pačios gam tos, rodos, sukurta tvirtovei, ligi tol atrėmė bet kokias žmonių pajėgas ir pastangas, tačiau negi esti tokių gynybinių įtaisų ir tokių įtvirtinimų, kurių nepalaužtų nesantaika? Negi kur esti tokia kalno viršūnė, kurios nepasiektų nesantarvė? Gal dėl Vytauto klastingumo, gal dėl kokios kitos priežasties tarp Podolės ir Valachi- jos karių kilo nesutarimai, Sulaukia K a m e n e c o kurie tarytum išgriovė gyny- k a p itu lia c ijo s bines sienas ir atvėrė priešui kelią: dėl asmeniškos neapy kantos įtūžusios širdys visiškai užmiršo rūpintis ben drais reikalais.
Susietas teiginys: t-043
Susieti teiginiai: t-043
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Išsiuntė Tarlą Zakliką To- porčiką, turėjusį įteikti Kameneco seniūnui karaliaus įsakymą perduoti Kamenecą ir visą Podolę Mykolui Ba- bai, Boleslovo kariuomenės vadui. Tačiau Tarias, iš Andriaus Tenčinskio ir Mikalojaus Dževickio sužinojęs, kaip nepagarbiai elgėsi Boleslovas su karaliumi, įmetė Mykolą į kalėjimą, o į Podolės pilis įvedė stipresnes įgulas. Po visą Europą pasklidę gandai apie beprotišką Bo leslovo elgesį su karaliumi pasiekė galop ir Romą.
Susietas teiginys: t-052
Susieti teiginiai: t-052
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
rodydamas malonę, turėjusią trukti ne ilgiau, kaip ligi jų gyvos galvos. Tuo tarpu lietuviai atkakliai lai kėsi savo, tvirtindami, jog seniau, gerokai prieš Kazi miero Didžiojo viešpatavimą, Podolė buvusi pavaldi skitams, kurie sudarė didžiumą šio krašto gyventojų, o šios tautos valdovams buvę pavaldūs ir seni Podolės gyventojai, ir skitai. Algirdas, Lietuvos didysis kuni gaikštis, peržengęs Kijevo bei Volynės kunigaikštysčių sienas, pirmas sumušęs svetimšalius ir juos išstūmęs iš šių žemių, po to padalijęs brolio Karijoto sūnums kraš tą; šie čia pastatę Smotričiaus, Bakotos, Kameneco ir kitas pilis ir jas sutvirtinę, nesigailėdami didelių iš laidų.
Susietas teiginys: t-063
Susieti teiginiai: t-063
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
1458 m eta i K araliu s su la ik o nuo karo Neapsakomai sumanus ir apsukrus buvo šis valdovas, jam, tiesą sakant, be galo se kėsi raminti lietuvius. Jis netruko užgesinti vos beįsi- liepsnojančio karo dėl Podolės liepsną, be to, jo pas tangomis luomai seime vienu balsu nutarė padėti len kams, kovojantiems su Prūsija. Suteikė jiems paskolą iš valstybės iždo — aštuoniasdešimt tūkstančių auksi nų, be to, išsiuntė į pagalbą astuonių tūkstančių vyrų kariuomenę, vedamą Jono Chodkevičiaus, Vitebsko vai vados. Vis dėlto ir šitokios išlaidos nepadėjo pasiekti Prūsijoje didesnių laimėjimų. Mat Vengrijos pasiunti nys Iskra, dėdamasis norįs pasiekti taikos, užvilkino karo veiksmus, ir todėl daugybė lenkų be karaliaus miems žygiams, karalius tu rėjo pasitraukti iš Prūsijos nieko naudinga čia šiuo žy giu nepešęs.
Susietas teiginys: t-064
Susieti teiginiai: t-064
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Paskui, po didžiojo kunigaikš čio Algirdo mirties praėjus dvejiems ar daugiau metų, didysis kunigaikštis Jogaila jį labai aukštai iškėlė ir išleido už jo tikrą savo seserį, kunigaikštytę Mariją 3B, kuri buvo pirmiau ištekėjusi už kunigaikščio Dovydo 40. Didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui tai sukėlė didžiausią pyktį ir gailestį dėl tos jo giminaitės, o [Jogailos] se sers, kam ją ištekino už vergo. Tas Vaidila turėjo di delę galią pas didįjį kunigaikštį Jogailą.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Tad atvykite visi pas mane, ir aš išspręsiu jūsų ginčus ir sugrąžinsiu brolišką meilę į jūsų širdis.“ 7 Ir šitaip išviliojęs juos iš miesto, nes broliai Svetoslavovičiai, juo patikėję, at jojo pas jį su dovanomis, kaip ir visi Smolensko kuni gaikščiai ir bajorai, kad nė vieno mieste neliko. O jis, visus juos sučiupęs, ištrėmė į Lietuvą8, tik vienam ku nigaikščiui Glebui Svetoslavovičiui davė Polonos mies tą 9, Smolensko didžiąją kunigaikštystę — kunigaikščiui Jomantui19 ir Boreikos sūnui Vasilijui ".