Santrauka
Vytautas vaizduojamas kaip savarankišku tapęs Lietuvos valdovas, derinęs kovą, diplomatiją ir valstybės stiprinimą. Su juo siejami pabėgimas iš Krėvos, Astravo susitarimas, Vorsklos pralaimėjimas, Tanenbergo vadovybė, Žemaičių krikštas, Trakų salos pilis, Žemaičių klausimo politika, Salyno suvažiavimas ir 1430 m. mirtis. Papildomai akcentuojama jo kilmė, ankstyvieji karo žygiai, 1377 m. savarankiškas vadovavimas, 1383 m. Tapiau krikštas, 1392 m. lūžis ir išsamūs valdovo išvaizdos, būdo bei gebėjimų aprašymai.
Vaidmenys
- Lietuvos valdovas
- karo tarybos pirmininkas
- lietuvių kariuomenės vadas
Savybės
- išvaizda:
- santrauka: Apibūdinamas kaip neaukšto ūgio, energingų veido bruožų, gyvų akių ir pasitikėjimo savimi kupinos laikysenos valdovas.
šaltiniai:
- Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
- santrauka: Apibūdinamas kaip neaukšto ūgio, energingų veido bruožų, gyvų akių ir pasitikėjimo savimi kupinos laikysenos valdovas.
šaltiniai:
- būdas / charakteris:
- santrauka: Apibūdinamas kaip drąsus, darbštus, teisingas, saikingas ir savigarbos nestokojantis valdovas.
šaltiniai:
- Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
- santrauka: Apibūdinamas kaip drąsus, darbštus, teisingas, saikingas ir savigarbos nestokojantis valdovas.
šaltiniai:
- gebėjimai:
- santrauka: Pabrėžiami jo karo dalykų pomėgiai, imlumas Vakarų Europos naujovėms ir kelių kalbų mokėjimas.
šaltiniai:
- Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
- santrauka: Pabrėžiami jo karo dalykų pomėgiai, imlumas Vakarų Europos naujovėms ir kelių kalbų mokėjimas.
šaltiniai:
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Vytautas iš Krėvos pabėgo su žmona Ona ir paspruko pas Jonušą. | c-001 | |
| t-002 1384 m. Vytautas, ieškodamas ordino paramos, pasižadėjo būti jo vasalu ir buvo pakrikštytas Vygando vardu. | c-002 | |
| t-003 Astravo sutartimi Jogaila grąžino Vytautui tėvo žemes, paliko jam Lucką ir pavedė valdyti Vilnių. | c-003 | |
| t-005 1401 m. susitarimas patvirtino Vytauto savarankiškumą ir tikrojo valdovo statusą. | c-005 | |
| t-006 Vytautas buvo karo tarybos pirmininkas ir tikrasis Tanenbergo mūšio vadas. | c-006 | |
| t-008 Lucko suvažiavime Vytautas buvo šeimininkas, o ten iškeltas jo karūnavimo Lietuvos karaliumi sumanymas. | c-009 | |
| t-010 Vytauto pasirodymas Dniepro žemupyje šaltinyje siejamas su pastovesnių santykių atsiradimu stepėje. | c-011 | |
| t-011 Vytauto „arklių girdymas“ Juodojoje jūroje ilgai išliko žmonių atmintyje. | c-012 | |
| t-012 Žemaičiai į Lietuvos valstybę labiau buvo įjungti Vytauto laikais. | c-013 | |
| t-013 Sugrįžęs iš ordino, Vytautas 1384–1389 m. tarnavo Jogailai ir rėmė jo politinius bei kultūrinius žygius. | c-014 | |
| t-014 Vytautas aktyviai rūpinosi krikščionybės plėtra ir, šaltinio vertinimu, kaip Lietuvos krikščionintojas turėjo žymių nuopelnų greta Jogailos. | c-015 | |
| t-015 Vytautas įsteigė ir aprūpino Medininkų vyskupiją bei organizavo eilę parapinių bažnyčių Lietuvoje. | c-016 | |
| t-016 Vytautas gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žeminimo. | c-028 c-017 | |
| t-017 Trakų Galvės ežero salos pilis šaltinyje vadinama Vytauto Didžiojo pasididžiavimu. | c-018 | |
| t-018 1392 m. gavęs Vilnių Vytautas įgijo didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. | c-029 c-027 c-026 c-019 | |
| t-019 Algirdo pasiektas Okos šaltinių valdas papildomai teužvaldė Vytautas, paimdamas Okos aukštupių kunigaikštijas. | c-020 | |
| t-020 Per 1384-1404 m. Vytautas keturis kartus raštu pažadėjo ordinui Žemaičius ir tiek pat kartų juos vėl susigrąžino. | c-030 c-021 | |
| t-021 Salyno suvažiavimo puotoje Vytautas buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi. | c-022 | |
| t-022 1404 m. prie Lampėdžių Vytautas pažadėjo per dešimtį metų nepriiminėti iš ordino žemių činšininkų. | c-023 | |
| t-023 Kautynių metu Vytautas tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus ir atstatinėjo pralaužtas vietas. | c-024 | |
| t-024 Vytautui buvo būdingas taupumas, bet jis dosniai švaistydavosi, kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams. | c-025 | |
| t-025 1410 m. Vytautas, suvienijęs jėgas su Jogailos vedama Lenkijos kariuomene, Žalgirio mūšyje visiškai sutriuškino Kryžiuočių ordiną. | c-031 | |
| t-026 Vytautas buvo vienas galingiausių Lietuvos valdovų ir maksimaliai išplėtė valstybę, prijungdamas Smolenską ir pasiekdamas Juodąją jūrą. | c-032 | |
| t-027 Vytauto pralaimėjimas totoriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose. | c-032 | |
| t-028 1430 m. spalio 27 d. mirė Vytautas Didysis Kęstutaitis, šaltinyje įvardijamas valstybės galybės kūrėju. | c-033 | |
| t-029 Po Žalgirio pergalės 1410 m. ir 1411 m. Torunės taikos Žemaitija Vytautui ir Jogailai atiteko iki gyvos galvos, o Vytautas siekė ją susigrąžinti visam laikui kartu su Klaipėda ir visa Užnemune. | c-034 | |
| t-030 Vytautas šiame veikale pavadintas žymiausiu dinastijos atstovu. | c-035 | |
| t-031 Vytautas laikomas Kęstučio ir Birutės sūnumi, gimusiu apie 1350 m. | c-036 | |
| t-032 Vytautas augo susidurdamas ir su pagoniška pasaulėžiūra, ir su krikščionybės idėjomis. | c-037 | |
| t-033 Vytautas labai anksti įsitraukė į karo žygius, o 1376 m. jau minimas kaip Gardino kunigaikštis. | c-038 | |
| t-034 1377 m. Vytautas surengė žygį į Ordino žemes ir pasirodė kaip savarankiškas lietuvių kariuomenės vadas. | c-039 | |
| t-036 1383 m. Tapiau Vytautas buvo pakrikštytas ir gavo Vigando vardą. | c-041 | |
| t-037 1392 m. Vytautas galutinai atsisakė sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir gavo valdyti visą Lietuvą. | c-042 | |
| t-040 Nuo jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus ir sekė Vakarų Europos naujoves. | c-045 | |
| t-041 Kęstučio sūnus Vytautas Didysis valdė 1392–1430 m. ir laikytas iškiliausiu dinastijos atstovu. | c-046 | |
| t-044 Visų pirma Vytautas nustojo mokėti duoklę mongolams, panaikino senovinę dalinių kunigaikštijų sistemą, į tas kunigaikštijas paskyrė vietininkus ir suėmė realią valdžią LDK į savo rankas. | c-049 | |
| t-045 1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Camblaką. | c-050 | |
| t-046 Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. | c-051 | |
| t-047 Vytautas per savo agentus Lenkijoje skleidė nuostatą, kad karas su Vokiečių ordinu būtinas. | c-052 | |
| t-048 Vytautas įsakė žemaičiams puldinėti Ordino pilis ir taip slėpė jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį. | c-053 | |
| t-049 Žalgirio mūšio rytą Vytautas siekė lemiamo mūšio, o Jogaila delsė, laukdamas Ordino pasiūlymo derėtis. | c-054 | |
| t-050 Vytautas, nesulaukęs Jogailos įsakymo pradėti mūšį, surizikavo ir pirmasis pasiuntė į kovą Lietuvos kariuomenę. | c-055 | |
| t-052 Po Žalgirio mūšio Vytautas fundavo bažnyčias ir vienuolynus, o 1413 m. buvo apkrikštyta Žemaitija. | c-057 | |
| t-055 1413 m. Vytautas su Jogaila pradėjo krikštyti žemaičius. | c-060 | |
| t-056 Vytautas siekė karūnacijos Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste. | c-061 | |
| t-057 XV a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Vytautas pradėjo elgtis kaip savarankiškas valdovas. | c-062 | |
| t-058 Vytautas Lucko suvažiavime priėmė imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškė tai darantis niekieno neatsiklausdamas. | c-063 | |
| t-059 1430 m. Vytautas vėl gavo Jogailos sutikimą karūnacijai, bet nesulaukė lenkų didikų pritarimo ir mirė 1430 m. spalio 27 d. | c-064 | |
| t-060 Vytautas LDK apgyvendino musulmonų totorių ir karaimų bendruomenes. | c-065 | |
| t-061 Vytauto didžiojo sąjunga su kryžiuočiais ir jo laimėjimai prieš Algirdaičius Lietuvoje antrojo vidaus karo metu Sugrįžęs iš ordino, Vytautas penkerius metus (1384-89) tarnavo Jogailai ir rėmė visus jo politinius bei kultūrinius žygius, Lietuvos ir Lenkijos. | c-066 | |
| t-062 Su Jogailos žinia, Vytautas kartu su Skirgaila 1392 m. paėmė Vitebską. | c-067 | |
| t-064 Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. | c-069 | |
| t-065 Grįžęs iš laimingai baig tos Smolensko operacijos, 1404 rugpiūčio viduryje Vytautas su didžiuoju magistru susivažiavo prie Lampėdžių (arti Kauno) Ritters werderio saloje^33. | c-070 | |
| t-066 Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. | c-071 | |
| t-067 Vytautas viešai dėjosi nekaltas ir norėjo « savo rankas nusi plauti ». | c-072 | |
| t-068 Tuo metu Vytautas tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus, keisdamas žirgus visur jodinėjo, kau tynių metu atstatinėjo pralaužtas vietas ar keitė naujais daliniais^19. | c-073 | |
| t-069 Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. | c-074 | |
| t-070 Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams. | c-075 | |
| t-071 Vytautas Didysis Trakuose ir Algirdo šeimoje Vilniuje susidurdavo su krikščionybės idėjomis. | c-076 | |
| t-072 Žalgirio mūšio metu Vytautas Didysis pats vedė savo kariuomenę ir vadovavo visai sąjunginei kariuomenei. | c-077 | |
| t-073 Kol Jogaila tarėsi su pasiuntiniais, Vytautas Didysis judėjo tarp kariuomenių ir rūpinosi jų tvarka. | c-078 | |
| t-074 Lietuviai krikštijosi Vytauto Didžiojo ir Jogailos paraginti bei vykdydami jų įsakymus. | c-079 | |
| t-075 Vytautas Didysis nuo pirmos krikšto dienos aktyviai dalyvavo krikštijime, aiškino tikėjimą ir ragino žmones krikštytis. | c-080 | |
| t-076 1422 m. liepos pabaigoje Vytautas Didysis ir Jogaila, nelaukdami Ordino užpuolimo, išžygiavo prieš Ordiną. | c-081 | |
| t-077 Tų metų rugpjūtį Vytautas Didysis su lietuvių, lenkų, čekų ir totorių kariuomene užpuolė Pskovą. | c-082 | |
| t-078 Vytautas Didysis palaikė neblogus santykius su turkais, kurie jo valdymo metu vis labiau skverbėsi į Balkanų pusiasalį. | c-083 | |
| t-079 Vytautas Didysis antrą kartą sulaužė sutartį su Ordinu ir su savo šalininkais sugrįžo į Lietuvą. | c-084 | |
| t-080 Vytautas Didysis iš Jogailos gavo Lietuvą kaip lėną didžiojo kunigaikščio teisėmis. | c-085 | |
| t-081 1398 m. pabaigos kompromisu Vytautui Didžiajam buvo pripažinta nuo Lenkijos priklausanti didžiojo kunigaikščio valdžia. | c-086 | |
| t-082 Kėzmarke Vytautas Didysis atmetė Zigmanto siūlymą suardyti uniją ir priimti karaliaus karūną. | c-087 | |
| t-083 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšyje Vytautas Didysis vadovavo kovai su Vokiečių Ordinu ir jo sąjungininkais. | c-088 | |
| t-084 Kochanovskio nuomone, Horodlės unija Vytautas Didysis siekė ne lenkinti Lietuvą, o ją civilizuoti. | c-089 | |
| t-085 Sužinojęs sprendimą Dauguose, Vytautas Didysis pasiuntė sekretorių Mikalojų Cebulką pareikšti Zigmantui nepasitenkinimą. | c-090 | |
| t-086 1429 m. sausio 6 d. Vytautas Didysis Lucke sušaukė popiežiaus paskirtą suvažiavimą. | c-091 | |
| t-087 Vytautas Didysis laiške Jogailai piktinosi jo teiginiu, kad Lietuvos bajorai negali laisvai rinkti valdovo be lenkų sutikimo. | c-092 | |
| t-088 1429 m. Vytautas Didysis į Lenčicą pas Jogailą pasiuntė delegatus Gedgaudą ir Rumbaudą. | c-093 | |
| t-089 Vytautas Didysis lenkų pasiuntinius apdovanojo ir išvykstant pats palydėjo iki Volkovisko. | c-094 | |
| t-090 Sužinojęs suvažiavimo pasekmes, Vytautas Didysis įsitikino, kad geruoju su Lenkija nesusitars, ir laukė karūnos. | c-095 | |
| t-091 Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos. | c-096 | |
| t-092 1392–1430 žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto valdymo metai. | c-097 | |
| t-093 Vytautas siekė gauti karūną ir Vakarų pripažinimą. | c-098 | |
| t-094 Vytautas Didysis buvo Kęstučio sūnus ir valdė 1392–1430 m. | c-099 | |
| t-095 Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių. | c-100 | |
| t-098 Todėl Vytautas per savo agentus Lenkijoje piršo nuostatą, kad kariauti su Vokiečių ordinu būtina. | c-103 | |
| t-099 Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsakymą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį. | c-104 | |
| t-100 Taigi Vytautas laukė Jogailos žodžio pradėti mūšį, o to žodžio nesigirdėjo. | c-105 | |
| t-102 Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytauto funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), įsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai sklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą. | c-107 | |
| t-105 Todėl 1413 m. Vytautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius. | c-110 | |
| t-106 Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas įgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. | c-111 | |
| t-107 Lucko suvažiavimas rodė LDK ir Vytauto vaidmens svarbą regione, o į Lietuvos istoriją įėjo pirmiausia dėl Vytauto vainikavimo plano, kurį rėmė Zigmantas I ir Vokiečių ordinas, siekdamas sukurti regione atsvarą Lenkijai. | c-112 | |
| t-108 1430 m. Vytautas Jogailos sutikimą vėl gavo, reikėjo sulaukti tik lenkų didikų pritarimo, deja, Vytautas jo nesulaukė – 1430 m. spalio 27 d. mirė. | c-113 | |
| t-109 Taigi net jei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, pastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruomenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK. | c-114 | |
| t-110 LDK tradicija, lietuvių ir jų kunigaikščių bei bajorijos, karvedžių Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo vardai visuomet kėlė atgimstančios lietuvių tautos sąmonę. | c-115 | |
| t-111 Valstybės ir tautos didvyriu pasirinktas senovės Lietuvos valdovas – Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis, didis karo vadas, tautos genijus. | c-116 | |
| t-112 Gerbti ir garbinti Vytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys, laimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai karaliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai... | c-117 | |
| t-113 Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – juk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, kokias Europoje jie gavo gerokai vėliau. | c-118 | |
| t-114 Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto paveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietuvos miestuose ir. | c-119 | |
| t-115 Nuo 1930 m. rugsėjo 8 dieną švęsta ypatinga Tautos šventė (neįvykusio Vytauto karūnavimo ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo diena): valstybines įstaigas papuošdavo dideli Vytauto Didžiojo ir A. | c-120 | |
| t-116 Mūšio priešistorė 1430 m. spalio 27 d. mirė didis Lietuvos valdovas, valstybės galybės kūrėjas Vytautas Didysis Kęstutaitis. | c-121 | |
| t-117 Lietuvius šalininkus subūręs dar Borisove, užėmęs Minską, Žemaičiai, nepatenkinti Vokiečių ordino valdžia, buvo ne kartą sukilę, dažnai jų veiksmus paremdavo Vytautas. | c-122 | |
| t-119 Galimas daiktas, kad Vytautas mokėjęs ir totorių kal bos, nes jo dvare totorių daug pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kanceliarijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai. | c-124 | |
| t-120 Istoriniai reikšmingas Vytauto veikimas prasideda Kęstu čio kovos metu su Jogaila. | c-125 | |
| t-121 1420 m. Vytautas laiške Romos imperatoriui Zigmantui rašė apie Lietuvos ir Žemaitijos tapatumą. | c-126 | |
| t-122 Kęstutis, palikdamas Vilnių, Trakų pilies gynybą ir valdžią pavedė savo sūnui Vytautui. | c-127 | |
| t-123 Pralaimėjęs mūšį ir netoli Vilniaus praradęs tūkstantį žmonių, Vytautas turėjo slėptis Trakų pilyje. | c-128 | |
| t-124 Po Kęstučio mirties Vytautas buvo pervežtas iš Vilniaus į Krėvą ir įkalintas. | c-129 | |
| t-125 1384 m. Vytautas sudarė sutartį su Ordinu ir, neturėdamas įpėdinių, žadėjo perleisti jam paveldėjimo teises į valstybę. | c-130 | |
| t-126 Po sūnų Jono ir Jurgio netekties Vytautas puolėsi prie sutarties su Jogaila. | c-131 | |
| t-127 Kęstutis ir jo sūnus Vytautas išplėtė Trakų pilį ir pritaikė ją nuolatinei buveinei. | c-132 | |
| t-128 Vytautui priskiriama pirmoji bažnyčios fundacija, viena pirmųjų Žemaitijoje po krikščionybės įvedimo. | c-133 | |
| t-129 Vytauto seserį Oną vedė vyresnysis Mazovijos kunigaikštis Jonušas. | c-134 | |
| t-130 Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir gaila. | c-135 | |
| t-131 Karaliui išvykus į Lenkiją, akylai stebimas Vytautas negalėjo savarankiškai imtis veiksmų. | c-136 | |
| t-132 Vytautas Gardine susimokė su jam palankiais Lietuvos kunigaikščiais ir didikais išvyti Skirgailą iš sostinės. | c-137 | |
| t-133 Vytautas bandė užimti Žemutinę pilį, į Vilnių pasiuntęs roges su jose paslėptais ginkluotais žmonėmis. | c-138 | |
| t-134 Sausio 19 d. prie Gardino Ordino komtūras sudarė sutartį su Vytautu. | c-139 | |
| t-135 Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, todėl jo galia vėl sustiprėjo. | c-140 | |
| t-136 Vytautas su žemai čiais, šalimais Derbio kunigaikštis ir anglų pėstininkai ko vėsi su Karigaila, o vokiečiai, pasiskirstę į dvi - Livonijos ir Prūsijos - stovyklas, priartėjo prie Aukštutinės pilies mūro sienų. | c-141 | |
| t-137 Mazovijos kunigaikštis Henrikas su slaptu Jogailos pavedimu buvo atvykęs pas Vytautą. | c-142 | |
| t-138 Vilniuje Vytautas iš vyskupo Andriaus Važilo gavo patepimą tapti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. | c-143 | |
| t-139 Vytauto viešpatavimo užkariavimai Lietuvos sienas pastūmė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. | c-144 | |
| t-140 Tačiau netruko užklupti juos Vytautas su lietuviais bei lenkais ir kreipėsi į magistrą, kad mestų darbus ir pasišalintų iš krašto. | c-145 | |
| t-141 Vytautas sukvietė Lietuvos ir Rusios didikus į tarybą ir klausė, ar jie nori būti pavaldūs Lenkijai. | c-146 | |
| t-142 1401 m. Vytautas iškilmingu aktu laidavo, kad po jo mirties Lietuva ir Rusia pereis Jogailos valdžion. | c-147 | |
| t-143 Vytautas savo sostinėje su ištaiga priėmė Vladislovą Jogailą ir dosniai jį apdalijo dovanomis. | c-148 | |
| t-144 1418 m. mirus žmonai Onai, Vytautas nusprendė vesti jos dukterėčią Julijoną Alšėniškę. | c-149 | |
| t-145 Vytautas savo sostinėje ne kartą skelbė chanu arba caru totorių kunigaikštį. | c-150 | |
| t-146 1422 m. Vytautas pasiuntė į Prahą savo sūnėną Žygimantą Kaributaitį kaip pageidaujamą valdovą. | c-151 | |
| t-147 Vytauto valdymas laikomas svarbia epocha Vilniaus istorijoje. | c-152 | |
| t-148 1424 m. Vytautas suteikė Vilniui privilegijų, kuriomis miestiečiai buvo atleidžiami nuo įvairių duoklių. | c-153 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Vytautas pabėgo iš Krėvos su Onos pagalba.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Jį čia galėjo lankyti žmona Ona, su kuria jis ir sugalvojo būdą pabėgti. Tam tikslui pasiaukojo jų tarnaitė, kuri atvyk- davo drauge su Ona pas Vytautą. Persirengęs tarnaitės drabu- žiais, Vytautas, sargų nepažintas, išėjo su žmona iš pilies ir pa- ruoštais arkliais paspruko pas savo sesers vyrą, Mozūrų kuni- gaikštį Jonušą.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas ordino žemėje priėmė sunkius įsipareigojimus ir Vygando vardą.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Pabėgėlis Vytautas už paramą turėjo priimti visas ordino sąlygas. Pagaliau jis turėjo net pasižadėti atgautoje savo tėvo- nijoje būti ordino vasalu (1384 m.). Ordinas pakrikštijo Vytautą Vygando vardu ir išsiuntė su didele kariuomene į Lietuvą.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Astravo susitarimu Vytautas atgavo tėvo žemes ir Vilnių.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Astravos** sutartis (1392 m.) Atsimetęs nuo ordino, Vytautas susitaikino su Jogaila As- travos dvare, paliai Lydą. Čia buvo sudaryta sutartis, kuria Jo- gaila grąžino Vytautui visas jo tėvo žemes, paliko jam po pirmo- jo grįžimo iš ordino duotąjį Lucką ir pavedė valdyti Vilnių.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1401 m. susitarimas padarė Vytautą tikruoju valdovu.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo parašyti Vilniuje; Jogailos dokumentas yra žu- vęs, tad nežinia, kur jis duotas; lenkų bajorai savo dokumentą su- rašė Radome. Todėl šis susitarimas yra vadinamas Vilniaus Radomo susitarimu. Juo buvo patvirtintas Vytauto sava- rankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu, bet kartu bu- vo garantuota, kad po jo mirties visa Lietuva turėsianti grįžti Jo- gailai ir jo įpėdiniams, Lenkų karaliams.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas buvo karo tarybos pirmininkas ir tikrasis mūšio vadas.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Visų viršininku buvo laikomas Jogaila, ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pir- mininkas, todėl jisai buvo ir tikrasis mūšio vadas. Mū- šio laimėjimo nuopelnas, be abejo, pirmučiausia priklauso Vy- tautui.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Lucke iškeltas Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi sumanymas.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiau- siųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karalium. Sumanymą iškėlė imperatorius Zigmantas. Jogaila tam pritarė, bet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba, kuriai vado- vavo Lietuvos savarankiškumo priešas, vysk. Zbignevas Olesnickis.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto pasirodymas Dniepro žemupyje siejamas su pastovesniais santykiais.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, po lovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto „arklių girdymas“ Juodojoje jūroje ilgai išliko atmintyje.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, po lovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Žemaičiai labiau buvo įjungti į Lietuvos valstybę Vytauto laikais.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
politinį gyvenimą. Ir socialiniu atžvilgiu jie skyrėsi nuo kitų lie tuvių žemių. Žemaičiai į Lietuvos valstybę labiau buvo įjungti Vytauto laikais, nors savo skirtingas privilegijas išlaikė iki pat XVI amž. Žemaičius įveikti kryžiuočiams buvo sunku.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas 1384–1389 m. tarnavo Jogailai ir rėmė jo žygius.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Sugrįžęs iš ordino, Vytautas penkerius metus (1384-89) tarnavo Jogailai ir rėmė visus jo politinius bei kultūrinius žygius, Lietuvos ir Lenkijos ateičiai palikusius savo pėdsakų iki pat šių dienų. Pusbroliui išsikėlus Krokuvon, Kęstutaitis galėjo tikėtis įgyti žy mesni vaidmenį Lietuvoje. Bet jis nesulaukė užtarnauto įvertinimo.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas aktyviai rūpinosi krikščionybės plėtra ir buvo reikšmingas Lietuvos krikščionintojas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Galutinis unijos sulaužymas butų reiškęs baisią Vytauto nuodėmę visų Vakarų krikščionių, ypač Romos kurijos, akyse. Tai butų davę progos vokiečių ordinui vesti vėl kietą propagandą prieš Lietuvą. Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žy mių, o gal ir žymesnių nuopelnų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas įsteigė ir aprūpino Medininkų vyskupiją bei organizavo parapines bažnyčias.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Tai butų davę progos vokiečių ordinui vesti vėl kietą propagandą prieš Lietuvą. Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žy mių, o gal ir žymesnių nuopelnų. Nusipelnė jis ne tik įsteigdamas
(^376) III skyrius: valstybės suklestėjimas ir aprūpindamas Medininkų vyskupiją, bet taip pat organizuodamas eilę parapinių bažnyčių Lietuvoje.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas gynė Lietuvos nepriklausomybę ir nepakentė jos žeminimo.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susi tvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažia vimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Trakų salos pilis įvardijama Vytauto pasididžiavimu.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Vilniaus apgulimas). Visas viešasis gyvenimas buvo perdėm nukreiptas į militarizmą, kai vyko didelis tautos jėgų įtempimas tikslu apsiginti, naudojant reikšmingą Nemuno ir kitų paupių pilių sistemą. Šitame laikotarpyje buvo pastatyta ir eilė mūro pilių, jų tarpe Trakų (Galvės) ežero salos didelė pilis, tapusi Vytauto Didžiojo pasidi džiavimu.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1392 m. Vilniaus gavimas susiejamas su didžiojo kunigaikščio titulu.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Todėl Kęstutis ir Algirdas, norėdami paimti vyriausią valdžią, iš Vilniaus šalino brolį Jaunutį. Kęstutis vy riausiuoju Lietuvos valdovu tetapo 1381, kai pats, išvaręs Jogailą, atsisėdo Vilniaus pilyje. Ir Vytautas įgijo didžiojo Lietuvos kuni gaikščio titulą, kai 1392 m. gavo vyriausią Lietuvos miestą Vilnių ; taip ėjo ir toliau.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas susiejamas su Okos aukštupių kunigaikštijų užvaldymu.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
(^262) ii skyrius: valstybės iškilimas Dimitrui, o Naugardą-Sieverską kitam sūnui Kaributui-Dimitrui, kai Černigovo kunigaikštijoje buvo paliktas vietinis kunigaikštis. Algirdo valdos jau pasiekė Okos šaltinius, bet pačias Okos aukštu pių kunigaikštijas (Kozielską, Karačevą, Novosilį ir kt.) teužvaldė Vytautas. Sumušdamas totorius 1362 m. prie Būgo prieupio Mėlynųjų Vandenų — « Sine Wody » (arti Juodosios jūros), Algirdas laimėjo ne tik plačią Podoliją, turtingą žemę palei Dniestrą, bet ir patį Dniepro žemupį, kuris tada buvo tuščias^13.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto pažadai dėl Žemaičių ir jų susigrąžinimas išskiriami kaip pasikartojęs 1384-1404 m. politikos motyvas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Lietuvos ir ordino santykių istorijoje Vytautas pasiliko vienintelis lietuvių kunigaikštis, kuris kovoje su savo priešais meistriškai naudojosi ordinu. Jis vis pa taikydavo į tokį momentą, kada kryžiuočių interesuose atrodė bū tina priimti pabėgėlį Vytautą, ar daryti su juo sutartį. Per dvi dešimt metų (1384-1404) jis keturis kartus (1384, 1390, 1398, 1404) ordinui raštu pažadėjo Žemaičius ir tiek pat kartų juos vėl greitai susigrąžino.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Salyno suvažiavimo puotoje Vytautas paskelbiamas Lietuvos karaliumi.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlygi nimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392 m. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga, kai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių ir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno suvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių jo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Lampėdžių susitikime Vytautas davė dešimties metų pažadą dėl činšininkų.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Grįžęs iš laimingai baig tos Smolensko operacijos, 1404 rugpiūčio viduryje Vytautas su didžiuoju magistru susivažiavo prie Lampėdžių (arti Kauno) Ritters werderio saloje^33. Jis rodė ordinui didelį palankumą. Akivaizdoje savo žymiųjų didikų, kurie patvirtino susitarimus su Konradu Jungingenu, Vytautas pažadėjo per dešimtį metų nepriiminėti iš ordino žemių (Žemaičių) činšininkų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kautynių metu Vytautas apibūdinamas kaip aktyvus pulkų tvarkytojas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Dlugošas turėjo žinių ir iš kitų dalyvių, pasižymėjusių riterių, kaip Zbignievo Olesnickio. Pagal kronikininką, karalius formaliai skai tėsi vyriausiuoju vadu. Jis šventino riterius, priėmė ordino pasiun tinius, o pačių kautynių metu 60-ties raitelių buvo saugojamas «tarp vežimų ir palapinių »^17. Esą, karalius iš tolo, šaukdamas iki užkimimo, karius skatinęs kovai^18. Tuo metu Vytautas tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus, keisdamas žirgus visur jodinėjo, kau tynių metu atstatinėjo pralaužtas vietas ar keitė naujais daliniais^19.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautui buvo būdingas taupumas, bet jis dosniai švaistydavosi, kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Šalia jo politikoje reikalingo didelio lankstumo, kyšojo nepaprasta ambicija. Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
| teiginio_tipas | vertinimas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas papildomas patvirtintas šaltinio paminėjimas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Vy tauto ir jo žmonos Onos Astrave (Ostrowe) Jogailai ir Jadvygai duoti dokumentai (1392.VIII.5) rodo, kad jis su Ona jau titulavosi Trakų ir Lucko kunigaikščiais2S.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
| patikimumo_pagrindimas | Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų. |
Santrauka: Vytautas papildomas patvirtintas šaltinio paminėjimas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Savo grįžimu iš ordino Vytautas, pradžioje tik Skirgailos vietą teužėmęs kaip «dux Lithuaniae », pradėjo naują laikotarpį. Vy tauto ir jo žmonos Onos Astrave (Ostrowe) Jogailai ir Jadvygai duoti dokumentai (1392.VIII.5) rodo, kad jis su Ona jau titulavosi Trakų ir Lucko kunigaikščiais2S.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
| patikimumo_pagrindimas | Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų. |
Santrauka: Vytautas papildomas patvirtintas šaltinio paminėjimas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Jogaila bandė teisintis, kad Vytautą įžeidžiąs laiškas (iš Krokuvos — imperatoriui Zigmantui) buvęs parašytas be kara liaus žinios^12. Vytautui tai davė progos Jogailą kaltinti, jog jis jau visai patekęs savo patarėjų įtakon, nenorįs jų pašalinti ir nesi rūpinąs turėti geresnių. Visos aplinkybės taip susidėjo, kad Vytautui jėga reikėjo vai niką išsikovoti.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
| patikimumo_pagrindimas | Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų. |
Santrauka: Vytautas papildomas patvirtintas šaltinio paminėjimas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Du suimti paties Jogailos broliai buvo nusiųsti Krokuvon^3. Po Julijonos Algirdienės mirties jauniausias karaliaus brolis, būtent Švitrigaila, kuris per krikštą buvo gavęs Boleslovo vardą, prieš Jogailos valią buvo įsišeimininkavęs Vitebske. Su Jogailos žinia, Vytautas kartu su Skirgaila 1392 m. paėmė Vitebską.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
| patikimumo_pagrindimas | Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų. |
Santrauka: Vytautas papildomas patvirtintas šaltinio paminėjimas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Vytautas viešai dėjosi nekaltas ir norėjo « savo rankas nusi plauti ». Vedant derybas, Markvardas Salzbaclias jį įžeidė, pasa kydamas, jog jis jau tris kartus esąs išdavęs ordiną; o ketvirtą kartą sulaužius priesaiką, sunku butų pasiteisinti prieš krikščionių valdovus. Užsigavęs dėl tokių kalbų, Vytautas skundėsi magis trui^62.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
| patikimumo_pagrindimas | Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų. |
Santrauka: Vytautas tiesiogiai siejamas su Žalgirio pergale prieš Kryžiuočių ordiną.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Tik 1410 m. Lietuvos val- dovas Vytautas, suvienijęs jėgas su pusbrolio karaliaus Jogailos vedama Lenkijos kariuomene, viename didžiausių viduramžių Europos Žalgirio mūšyje visiškai sutriuškino Kryžiuočių ordiną..
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas apibūdinamas kaip maksimalios teritorinės plėtros valdovas, kurio žygį pristabdė Vorsklos pralaimėjimas.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis Vytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs Smolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas toto- riams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto mirties data ir istorinė reikšmė įvardijama tiesiogiai.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
1430 m. spalio 27 d. mirė didis Lietuvos valdovas, valstybės galybės kūrėjas Vytau- tas Didysis Kęstutaitis. Lietuvos metraščio liudijimu, Lietuvos aukščiausiojo kuni- gaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos Algirdaičio teikimu, Lietuvos kunigaikš- čiams ir diduomenei pritariant, į Lietuvos valdovo sostą buvo pasodintas Švitrigaila Algirdaitis, nors realiai Jogaila greičiausiai tik patvirtino jau esamą padėtį, LDK diduo- menės valią.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas minimas kaip Žemaitijos klausimo sprendėjas po Žalgirio ir Torunės taikos.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Žemaičiai, nepatenkinti Vokiečių ordino valdžia, buvo ne kartą sukilę, dažnai jų veiksmus paremdavo Vytautas. Po Žalgirio pergalės 1410 m., 1411 m. buvo pasirašyta Torunės taika ir Žemaitija Vytautui ir Jogailai atiteko „iki gyvos galvos“, Vytautas siekė susigrąžinti ją visam laikui kartu su Klaipėda ir visa Užnemune.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas pavadintas žymiausiu dinastijos atstovu.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Vytautas, apie kurį mes čia kalbėsime, buvo žymiausias šios dinastijos atstovas, kaip galingas ir labai didelis ąžuolas, išaugęs kitų miško medžių tarpe. Jo tėvas Kęstutis, nuolatinis Žemaičių krašto gynėjas, turėdamas per 40 metų vedė žinomo Žemaičių bajoro Vydimanto dukterį Birutę. Anuo laiku, tiesa, buvo paprotys vesti svetimų kraštų kunigaikštytes, mat, galin giems valdovams buvę nepatogu susirišti giminystės ryšiais su savo pavaldiniais.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas laikomas Kęstučio ir Birutės sūnumi, gimusiu apie 1350 m.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Vytautas buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Kuriais metais jis gimė, tiksliai sunku pasa kyti. Konradas Bitschinas savo kronikoje sako, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, dalyvavęs 1370 metais Rudavos mū šyje^2 ), 1430 metais mirdamas jis turėjęs aštuoniasdešimt metų, vadinasi turėjo gimti apie 1350 metus^3 ).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto aplinkoje greta pagoniškos tradicijos veikė ir krikščionybės idėjos.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Todėl ji savo grynai lietuviškomis tradicijomis bei papročiais ir bus jam daugiausia įtakos padariusi. Bet iš ki tos pusės, Vytautui teko gyventi ne vien pagoniško tikėjimo pa sauliožiūros rate. Kaip Trakuose, taip ir dėdės Algirdo šeimoj Vilniuj tekdavo jam susidurti ir su krikščionybės idėjomis, nes čia dažnai atvykdavo iš Vakarų ir Rytų Europos įvairūs pasiuntiniai, riteriai, vienuoliai, kurie lankydavos ne tik naujo tikėjimo skelbimo reikalais, bet ir apsigyvendavo kunigaikščių dvaruose raštininkais, patarėjais.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas anksti pradėjo karo žygius ir 1376 m. minimas kaip Gardino kunigaikštis.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Nuo to laiko per visą savo gyvenimą, iki pat žilos senatvės, Kęstutis turėjo nepaliaujamai kariauti su tariamaisiais Lietuvos krikštytojais. Kiek tos kovos Kęstučio valdymo laiku padidėjo, rodo ir ta aplinkybė, kad vokiečiai tiek jau buvo įsidrąsinę, kad 1362 m. išgriovė Kauno pilį ir pradėjo brautis vis gilyn į Lietu vą, pasiekdami net Vilniaus ir Neries sritis, kurių dar niekad priešai nebuvo pasiekę. Tokiu nuolatinių kovų laiku augo Vytautas savo tėvo dva re Trakuose, todėl ir jo auklėjime turėjo vyrauti kariški dalykai, ir užtat nenuostabu, kad jis labai anksti (1368 m.) pradeda dalyvauti įvairiuose karo žygiuose: 1368 ir 1372 metais į Mask vos žemes; 1376 metais, jau kaip Gardino‘kunigaikštis, jis da lyvauja kartu žygyje prieš lenkus.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1377 m. Vytautas pasirodė kaip savarankiškas kariuomenės vadas.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Po kiek laiko kronikos vėl mini 1377 metų Vytauto žygį. Jis, tėvo pavedamas, surengė žygį, Algirdui dar gyvam tebe sant, į Ordino žemes. Tuokart jis pasirodė savarankiškas lie tuvių kariuomenės vadas.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1383 m. Tapiau Vytautas buvo pakrikštytas Vigando vardu.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Grįždamas iš šito žygio, Kryžiuočių Ordinas 1383 metų spalių mėn. 21 d. Tapiau miestelyje Vytautą be jokių iškilmių pakrikštijo. Tai įvyko tuo pačiu laiku, kai Trakuose palikusi jų įgula be vilties kovojo su gausiu priešu. Krikšte Vytautui buvo duotas Vigando vardas.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1392 m. šaltinis laiko Vytauto gyvenimo persilaužimo metais.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai — jis galutinai atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogai la ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta pasikeitė. Jo asmeniški reikalai suside rino su tautos ir valstybės reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai — jo draugai.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas nuo jaunystės domėjosi karo dalykais ir vakarietiškomis naujovėmis.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavosi ir lengvai juos pasisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Eurpos išradimus ir papročius.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kęstučio sūnus Vytautas Didysis valdė 1392–1430 m. ir laikytas iškiliausiu dinastijos atstovu.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Dail A. Penkowskis, 1838 m. Italo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti įsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai
1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 35 kunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jo- gaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis (valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam tapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailai- čių dinastija.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Visų pirma Vytautas nustojo mokėti duoklę mongolams, panaikino senovinę dalinių kunigaikštijų sistemą, į tas kunigaikštijas paskyrė vietininkus ir suėmė realią valdžią LDK į savo rankas.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Visų pirma Vytautas nustojo mokėti duoklę mongolams, panai- kino senovinę dalinių kunigaikštijų sistemą, į tas kunigaikštijas paskyrė vietininkus ir suėmė realią valdžią LDK į savo rankas. 1393 m. Luckas perėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikš- tiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Camblaką.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Cam- blaką. Be to, „Kijevo ir visos Rusios“ metropolitas buvo tvirtai įkurdintas Vilniuje: jam pastatyta katedra ir rezidencija, Vilniaus „rusėnų pusėje“ suformuota metropolito jurisdikcija, gyvavusi iki pat XVIII a. pabaigos, o G. Camblako vadovaujama LDK stačiatikių delegacija nuvyko į Katalikų bažnyčios susirinkimą Konstance, kur iškėlė visuotinės bažnyčių unijos idėją (ji įgyvendinta vėliau – 1439 m. Florencijoje).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografi- nis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo sava- rankiškais keliais. Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gy- venimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė
L I E T U V O S I S T O R I J A 46 laikyti tėvonijos dalimi.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas per savo agentus Lenkijoje skleidė nuostatą, kad karas su Vokiečių ordinu būtinas.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Todėl Vytautas per savo agentus Lenkijoje piršo nuostatą, kad kariauti su Vokiečių or- dinu būtina. Jogaila į karą su Ordinu nesiveržė, nes pralaimėjęs galėjo prarasti Lenkijos sostą. Vytauto pastangos davė rezultatų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas įsakė žemaičiams puldinėti Ordino pilis ir taip slėpė jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsaky- mą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietu- vos kariuomenės puolimo kryptį. Apskritai Vytauto planas buvo įžūlus ir netikėtas – paprastai karuose su Lenkija ar su Lietuva Ordinas būdavo puolančioji pusė. O dabar įsiveržiama į Vokiečių ordino teritoriją ir žy- giuojama tiesiai link sostinės, siekiant strateginio tikslo – susidurti su vi- somis Ordino pajėgomis.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Žalgirio mūšio rytą Vytautas siekė lemiamo mūšio, o Jogaila delsė, laukdamas Ordino pasiūlymo derėtis.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Tos dienos rytą Jogailos ir Vytauto pozicijos skyrėsi. Vytautas troško lemiamo mūšio, o Jogaila laukė pasiūlymo derėtis – jis tęsė laiką, klau- sydamas mišių ir šventindamas riterius. Jogaila sąjungininkų kariuo- menės dydžiu, žygio kryptimi, grėsmingu jėgos demonstravimu manė priversti Ordiną pradėti derybas ir jam padiktuoti savo sąlygas.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas, nesulaukęs Jogailos įsakymo pradėti mūšį, surizikavo ir pirmasis pasiuntė į kovą Lietuvos kariuomenę.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Taigi Vytautas laukė Jogailos žodžio pradėti mūšį, o to žodžio nesigirdėjo. Jogailos atliekamos apeigos nervino Vytautą, murmėjo net lenkų riteriai. Todėl Vytautas surizikavo – pirmasis metė į mūšį Lietuvos kariuomenę.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Po Žalgirio mūšio Vytautas fundavo bažnyčias ir vienuolynus, o 1413 m. buvo apkrikštyta Žemaitija.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Tai padaryti trukdė Vokiečių ordinas. Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytau- to funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), įsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai sklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą. Be to, dar bandyta steigti atskirą Lietuvos katalikų bažnyčios provinci- ją, sukurti Lietuvos stačiatikių metropoliją ar vyskupiją ir šią sujungti su Katalikų bažnyčia.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1413 m. Vytautas su Jogaila pradėjo krikštyti žemaičius.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Todėl 1413 m. Vy- tautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius. 1418 m. Vytautas siunčia į Konstancą jau minėtą G. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pa- grįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas siekė karūnacijos Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas įgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy- tautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti į krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for- mulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą reikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste. Siekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos priori- tetą – 1422 m.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: XV a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Vytautas pradėjo elgtis kaip savarankiškas valdovas.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
XV a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Vytautas pradėjo elgtis kaip savarankiškas valdovas. 1427 m. žygiavo į Maskvą padėti vaikaičiui Baziliui (Vasiliui) II, tam užteko vien pademonstruoti jėgą. Grįžimas namo buvo ne karo žygis, o tik rytinių valstybės pakraščių patikrinimas – pajungiami Pskovas (1426 m.) ir Didysis Naugardas (1428 m.).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas Lucko suvažiavime priėmė imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškė tai darantis niekieno neatsiklausdamas.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Lucko suvažiavi- mas rodė LDK ir Vytauto vaidmens svarbą regione, o į Lietuvos istoriją įėjo pirmiausia dėl Vytauto vainikavimo plano, kurį rėmė Zigmantas I ir Vokiečių ordinas, siekdamas sukurti regione atsvarą Lenkijai. Vytau- to apsisprendimas priimti imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškimas, kad tai daro „niekieno neatsiklausdamas“, reiškė, kad jis tampa suvereniu valdovu. Lucko suvažiavimas logiškai užbaigė sudėtingą Vytauto politinį kelią, numatytą XIV a. pabaigoje ir atvedusį į galutinį tikslą: Lietuvos monar- chija turėjo įsitvirtinti Europos politinėje sistemoje.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1430 m. Vytautas vėl gavo Jogailos sutikimą karūnacijai, bet nesulaukė lenkų didikų pritarimo ir mirė 1430 m. spalio 27 d.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
1430 m. Vytautas Jogailos sutikimą vėl gavo, reikėjo sulaukti tik lenkų didikų pritarimo, deja, Vytautas jo nesulaukė – 1430 m. spalio 27 d. mirė. Nors maksimalus planas nebuvo įgyvendintas, svarbiausią tikslą Vytauto politika pasiekė: atsilikusi ir izoliuota Lietuvos valstybė pašalino didžiuosius pavojus, įteisino savo egzistenciją, įžengė į Europą, pritapo prie jos ir joje išsilaikė.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas LDK apgyvendino musulmonų totorių ir karaimų bendruomenes.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Aišku, šios mažumos į LDK persikėlė iš Lenkijos ir galbūt iš Vengrijos, todėl natūralu, kad čia jų būta mažiau. Tačiau XVII–XVIII a. bent jau Vilnius prilygo, o gal net pradėjo lenkti (Vilniaus kaip „Lietuvos Jeruzalės“ idėja) tokius žydų kultūros centrus kaip Krokuva, Liublinas ar Lvovas. Taigi net jei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, pastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruo- menių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto didžiojo sąjunga su kryžiuočiais ir jo laimėjimai prieš Algirdaičius Lietuvoje antrojo vidaus karo metu Sugrįžęs iš ordino, Vytautas penkerius metus (1384-89) tarnavo Jogailai ir rėmė visus jo politinius bei kultūrinius žygius, Lietuvos ir Lenkijos.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
1. Vytauto didžiojo sąjunga su kryžiuočiais ir jo laimėjimai prieš Algirdaičius Lietuvoje antrojo vidaus karo metu
Sugrįžęs iš ordino, Vytautas penkerius metus (1384-89) tarnavo Jogailai ir rėmė visus jo politinius bei kultūrinius žygius, Lietuvos ir Lenkijos ateičiai palikusius savo pėdsakų iki pat šių dienų. Pusbroliui išsikėlus Krokuvon, Kęstutaitis galėjo tikėtis įgyti žy mesni vaidmenį Lietuvoje.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Su Jogailos žinia, Vytautas kartu su Skirgaila 1392 m. paėmė Vitebską.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Du suimti paties Jogailos broliai buvo nusiųsti Krokuvon^3. Po Julijonos Algirdienės mirties jauniausias karaliaus brolis, būtent Švitrigaila, kuris per krikštą buvo gavęs Boleslovo vardą, prieš Jogailos valią buvo įsišeimininkavęs Vitebske. Su Jogailos žinia, Vytautas kartu su Skirgaila 1392 m. paėmė Vitebską.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlygi nimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392 m. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga, kai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių ir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno suvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių jo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Grįžęs iš laimingai baig tos Smolensko operacijos, 1404 rugpiūčio viduryje Vytautas su didžiuoju magistru susivažiavo prie Lampėdžių (arti Kauno) Ritters werderio saloje^33.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Grįžęs iš laimingai baig tos Smolensko operacijos, 1404 rugpiūčio viduryje Vytautas su didžiuoju magistru susivažiavo prie Lampėdžių (arti Kauno) Ritters werderio saloje^33. Jis rodė ordinui didelį palankumą. Akivaizdoje savo žymiųjų didikų, kurie patvirtino susitarimus su Konradu Jungingenu, Vytautas pažadėjo per dešimtį metų nepriiminėti iš ordino žemių (Žemaičių) činšininkų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pas toviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi įvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Že maičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė savo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės) ežere^44.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas viešai dėjosi nekaltas ir norėjo « savo rankas nusi plauti ».
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Vytautas viešai dėjosi nekaltas ir norėjo « savo rankas nusi plauti ». Vedant derybas, Markvardas Salzbaclias jį įžeidė, pasa kydamas, jog jis jau tris kartus esąs išdavęs ordiną; o ketvirtą kartą sulaužius priesaiką, sunku butų pasiteisinti prieš krikščionių valdovus. Užsigavęs dėl tokių kalbų, Vytautas skundėsi magis trui^62.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Tuo metu Vytautas tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus, keisdamas žirgus visur jodinėjo, kau tynių metu atstatinėjo pralaužtas vietas ar keitė naujais daliniais^19.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Dlugošas turėjo žinių ir iš kitų dalyvių, pasižymėjusių riterių, kaip Zbignievo Olesnickio. Pagal kronikininką, karalius formaliai skai tėsi vyriausiuoju vadu. Jis šventino riterius, priėmė ordino pasiun tinius, o pačių kautynių metu 60-ties raitelių buvo saugojamas «tarp vežimų ir palapinių »^17. Esą, karalius iš tolo, šaukdamas iki užkimimo, karius skatinęs kovai^18. Tuo metu Vytautas tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus, keisdamas žirgus visur jodinėjo, kau tynių metu atstatinėjo pralaužtas vietas ar keitė naujais daliniais^19.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susi tvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažia vimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams. Kai Vytautas, pvz., darė 1428 m. prieš turtingą D. Naugardą žygį, kuris buvo daugiau jo prestižo ir garbės, o mažiau realios politikos reikalas, didelę dalį 10.000 rb. gautos kontribucijos išdalijo jis žygio dalyviams lenkų karininkams (riteriams).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas Didysis Trakuose ir Algirdo šeimoje Vilniuje susidurdavo su krikščionybės idėjomis.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Bet iš ki tos pusės, Vytautui teko gyventi ne vien pagoniško tikėjimo pa sauliožiūros rate. Kaip Trakuose, taip ir dėdės Algirdo šeimoj Vilniuj tekdavo jam susidurti ir su krikščionybės idėjomis, nes čia dažnai atvykdavo iš Vakarų ir Rytų Europos įvairūs pasiuntiniai, riteriai, vienuoliai, kurie lankydavos ne tik naujo tikėjimo skelbimo reikalais, bet ir apsigyvendavo kunigaikščių dvaruose raštininkais, patarėjais. Vienas Vytauto mokytojas buvo kryžiuotis, nes tėvo dvare vokiečių belaisvių nestigdavo; todėl jis iš jų bus išmokęs skaityti ir rašyti.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Žalgirio mūšio metu Vytautas Didysis pats vedė savo kariuomenę ir vadovavo visai sąjunginei kariuomenei.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Vytautas savo ka riuomenę pats vedė, o lenkai visai neturėjo vadų. Jogaila ėmė tartis su čekų ir moravų riteriais, siūlydamas jiems kariuome nę vesti. Tie atsisakė. Tada karalius lenkų kariuomenės ve dimą atidavė Zyndramui iš Moškovicų, Krokuvos vaivadai. Zyndramas vedimui mažai turėjo reikšmės; jis kovojo tik prie vyriausios vėliavos, tuo tarpu visos sąjunginės kariuomenės vadovybė atiteko Vytautui.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kol Jogaila tarėsi su pasiuntiniais, Vytautas Didysis judėjo tarp kariuomenių ir rūpinosi jų tvarka.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Vytautas visą laiką, kai Jogaila tarėsi su pasiuntiniais, lakstė kariuome nės tarpe, darė tvarką. „Aleksandras Vytautas, Didysis Lie tuvos kunigaikštis, pavedė save Dievo valiai, lakstė visur tarp lenkų ir lietuvių kariuomenių, dažnai mainydamas arklius“ (Dlugošas). Tai Vytauto apsauga.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Lietuviai krikštijosi Vytauto Didžiojo ir Jogailos paraginti bei vykdydami jų įsakymus.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Per menkos buvo dovanos, kad būtų vertusios veidmai niauti kad ir pagoniško tikėjimo lietuvį. Lietuviai krikštijosi Vytauto D. ir Jogailos paraginti ir pasiduodami jų įsakymams, nes buvo išleistas raštas, skelbiąs katalikybę Lietuvoje viešpa taujančiu tikėjimu ir įsakąs visiems jį priimti^1 ). Laisvi liko tik stačiatikiai, kaipo krikščionys.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas Didysis nuo pirmos krikšto dienos aktyviai dalyvavo krikštijime, aiškino tikėjimą ir ragino žmones krikštytis.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Vytautas nuo pat pirmos krikšto dienos aktyviai daly vavo krikštijimo darbe, aiškindamas žmonėms tikėjimą, ragin damas juos krikštytis. Jo, kaipo Gardino kunigaikščio, ant spaudos pridėtos privilegijų raštuose; taigi jis prisidėjo ir prie naujos visuomeninės tvarkos įvedimo. Tačiau viso šio darbo vadovu buvo Jogaila, kuris stengėsi Vytautą nustumti į šalį nuo rūpinimosi Lietuva ir krikšto reikalais.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1422 m. liepos pabaigoje Vytautas Didysis ir Jogaila, nelaukdami Ordino užpuolimo, išžygiavo prieš Ordiną.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Lengviausia, žinoma, buvo įtraukti į karą Vokiečių Or diną, kurio magistru buvo išrinktas jam palankus Povilas Russdortas, vietoje atstatyto Küchmeisterio, nes Ordinas su Vytautu nuo 1414 m. buvo tik per plauką nuo karo. Popiežiaus pasiuntinys Zenonas norėjo dar Ordiną su Vytautu sutaikyti, bet neįstengė. Vytautas ir Jogaila, nelaukdami Ordino užpuo limo, 1422 m. liepos mėn. gale išžygiavo prieš Ordiną tuo pat keliu, kaip ir į Žalgirio mūšį.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Tų metų rugpjūtį Vytautas Didysis su lietuvių, lenkų, čekų ir totorių kariuomene užpuolė Pskovą.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Taigi šiam karui pasibaigus, Vytautas visą savo energiją nukreipė į Psko vo ir Naugardo miestus ir į Rusijos kraštus. Gudrūs Pskovo ir Naugardo pirkliai, pajutę Vytauto pyk tį, keletą kartų siuntė pas jį su dovanomis savo pasiuntinius, bet Vytautas nenorėjo klausyti jų taikių pasiūlymų ir atvirai rengėsi karui, kuris įvyko 1426 m. Tų metų vasarą, rugpiūčio mėn. surinkęs didelę iš lietuvių, lenkų, čekų ir totorių kariuomenę, Vytautas užpuolė Pskovą, nes Dorpato vyskupas, kuris Vytautą turėjo savo globėju, skundėsi, kad pskoviečiai vargina jo že mes^1 ).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas Didysis palaikė neblogus santykius su turkais, kurie jo valdymo metu vis labiau skverbėsi į Balkanų pusiasalį.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Vytautas turėjo neblogus santykius ir su kita mongolų šaka — turkais, kurie jo valdymo metu vis daugiau spraudėsi į Bal kanų pusiasalį. Kai jie vieną kartą puolė Bosniją (prie Adrijati kos jūros), o Konstancijos susirinkimas ragino Vytautą ir Jo gailą padėti besiginantiems vengrams, tai abiem valdovam pa rašius grasinantį sultonui laišką, turkai iš Bosnijos pasitraukė. Vytautas rėmė prieš turkus Moldavijos Aleksandrą — savo švo gerį ir Konstantinopolio ciesorių Manuelį, už kurio sūnaus Jono Paleologo buvo išleidęs savo dukraitę — Maskvos kunigaikš tytę, bet tas nepakenkė geriems Vytauto santykiams su turkais, apie ką jis pats gyrėsi Zigmantui.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas Didysis antrą kartą sulaužė sutartį su Ordinu ir su savo šalininkais sugrįžo į Lietuvą.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
sustiprėjusi Vytauto padėtis. Ir Vytautas, nesitikėdamas tuo tarpu daugiau laimėti bei Henriko prikalbėtas, sulaužė antrą kartą sutartį su Ordinu ir su savo šalininkais sugrįžo į Lietuvą. Vytautui grįžus, tarp jo ir Jogailos rugpiūčio mėn.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas Didysis iš Jogailos gavo Lietuvą kaip lėną didžiojo kunigaikščio teisėmis.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Tai gryni vasalystės pažadai. Tuo būdu Vytautas gavo iš Jo gailos Lietuvą didž. kunigaikščio teisėmis, kaip lėną. Ši sutar tis grąžino jam Lietuvos valdžią.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1398 m. pabaigos kompromisu Vytautui Didžiajam buvo pripažinta nuo Lenkijos priklausanti didžiojo kunigaikščio valdžia.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Apie tai galima spręsti iš to, kad Jogaila, kartu su „brangiausia žmona“, taikos vardan pasiuntė į Vilnių per jo se ną gynėją Klemensą iš Moskoževo, papuoštą knygą apie Kris taus kančias, padėtą Vilniaus Katedroj jos patronų garbei (bu vo ir tam tikras raštas). Kuo būdu stengtasi išlyginti nesusipratimas, apie tai liudija ir Vytauto titulas: „ex parte Regni Poloniae supremi du cis Lituaniae“, kokį duoda Vytautui anas raštas iš 1398 m. pa baigos. Padarytas kompromisas, kuriuo einant buvo pripažinta Vytautui didžiojo kunigaikščio valdžia, bet pareinanti nuo Len kijos.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kėzmarke Vytautas Didysis atmetė Zigmanto siūlymą suardyti uniją ir priimti karaliaus karūną.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Vytautas šiuo laiku atmetė ir gundymą suardyti uniją, ka da jis buvo nuvykęs į Kėzmarką pas Vengrų karalių Zigmantą, norėdamas jį palenkti, kad ištesėtų paliaubas su Lenkija. Zig mantas atsisakė išpildyti tuo atveju, jei kiltų karas tarp Lenki jos ir Ordino. Užtat slaptai, nedalyvaujant lenkų ponams, ku rie kartu buvo atvykę su Vytautu, pasiūlė jam karaliaus karū ną, žadėdamas visišką nepriklausomybę nuo Jogailos ir Lenki jos ir net pagalbą prieš juos, jeigu jie priešintųsi. Bet Vytau tas, ką jis priminė vėliau lenkams, nesileido į jokias derybas tuo klausimu, bet priešingai, sugrįžęs tuojau pranešė Jogailai tuos pasitarimus^2 ).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšyje Vytautas Didysis vadovavo kovai su Vokiečių Ordinu ir jo sąjungininkais.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Ir tuo būdu prisiartino Vokiečių Ordinui lemianti valanda: 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio laukuo se ištiko didelė ir žiauri kova lietuvių ir lenkų suvienytų jėgų — su Ordinu ir jo gausingais Vakarų Europos svečiais. Kryžiuo čių galybė buvo sutriuškinta. Rytai ginklų kovoje nugalėjo Vakarus, vadovaujant genialiam Vytautui, kuris neveltui vadi namas Didžiuoju. Norėdami būti objektyvūs, turime pasakyti, kad vargiai vieni lietuviai be lenkų sąjungininkystės, kad ir to kiam gabiam Vytautui vadovaujant, būtų nugalėję kryžiuočius.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kochanovskio nuomone, Horodlės unija Vytautas Didysis siekė ne lenkinti Lietuvą, o ją civilizuoti.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Jei ir sutiktumėm su ta mintimi, kad Horodlės unija—didelė Vy tauto klaida, tai vis tik norėtųsi manyti, kad jis ją padarė ne iš prielankumo Lenkijai, bet iš prielankumo tai Vak. Europos kultū rai, kuri ėmė skverbtis per Lenkiją į Lietuvą jau nuo Krėvės unijos ir, gal būt, nuo ankstyvesnių laikų. Kochanovskis yra tos nuomonės, kad paskutine unija Vytautas nenorėjęs Lietuvos len kinti, bet ją civilizuoti^3 ). Ir nenuostabu, nes Vytautas, pats bū damas Vakarų Europos žmogus, keletą metų joje išbuvęs, jos auklėtas, negalėjo nepastebėti ir nejausti to didelio savo krašto atsilikimo, ko jis ir negalėjo ilgiau toleruoti.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Sužinojęs sprendimą Dauguose, Vytautas Didysis pasiuntė sekretorių Mikalojų Cebulką pareikšti Zigmantui nepasitenkinimą.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Kai šį sprendimą sužinojo Vytautas ir Jogaila, kurie tada viešėjo Dauguose, abu taip balsiai pra virko, kad jų verksmas, kaip sako Dlugošas, iš tolo buvo girdėti. Toks įžeidžiantis ir neteisingas klausimo išsprendimas suglaudė abi valstybes į bendrą kovą. Vytautas kartu su karū nos pasiuntiniu Zbignievu Olesnickiu pasiuntė ir savo atstovą, sekretorių Mikalojų Cebulką, kuris jo vardu pareiškė Zigmantui nepasitenkinimą^3 ).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1429 m. sausio 6 d. Vytautas Didysis Lucke sušaukė popiežiaus paskirtą suvažiavimą.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Šis pavojus ir turėjo būt aptartas suvažia vime, kurį paskyrė popiežius, o Vytautas sušaukė 1429 m. sau sio mėn. 6 d. Lucke^1 ). Į šį nepaprastą Vytauto kviečiamą susirinkimą gausiai su plaukė svečių tiek iš Vakarų, tiek ir iš Rytų Europos.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas Didysis laiške Jogailai piktinosi jo teiginiu, kad Lietuvos bajorai negali laisvai rinkti valdovo be lenkų sutikimo.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Juk tai buvo visos Lietuvos pažeminimas ir nepasitikėjimas jos ba jorų taryba. Tuojau iš čia Vytautas nurašė Jogailai laišką, su pasipiktinimu pabrėždamas, kaip jį skaudžiai jis įžeidė, pasisakęs nenorįs todėl palaikyti jo karūnacijos, kad Lie tuvos bajorai ir gyventojai neturi teisės laisvai išsirinkti valdo vo be Lenkijos baronų sutikimo^2 ). Toliau Vytautas pabrėžia, kad šis punktas galės būt pritai kintas tik jam mirus^3 ).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1429 m. Vytautas Didysis į Lenčicą pas Jogailą pasiuntė delegatus Gedgaudą ir Rumbaudą.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Kai sužinojo, kad kryžiuočių pasiuntinys, Tomo komtūras, atvyko pas Jogailą į Lenčicą, pa siuntė ten ir Vytautas savo delegatus: Vilniaus vaivadą (palati num) Gedgaudą (Gedigoldum) ir maršalką Rumbaudą (Rum poldum). Atvykę jie į Lenčicą (1429 VI. 18), įteikė Jogailai Vy tauto laišką.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas Didysis lenkų pasiuntinius apdovanojo ir išvykstant pats palydėjo iki Volkovisko.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Nežiūrint visų nesusipratimų su lenkais, Vytautas ir dabar atvykusiems pasiuntiniams buvo malonus ir vaišingas: nesigai lėjo jiems visokių dovanų, o išvykstant, pats palydėjo iki Vol kovisko. Čia su jais atsisveikindamas, jis diplomatiškai pareiš kė, kad pats nedėsiąs pastangų gauti karūnos, bet atsiųstos — neatmesiąs^1 ). Apie karą su Lenkija, jis nemanąs, bet kiekvieną jos puolimą atremsiąs^2 ).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Sužinojęs suvažiavimo pasekmes, Vytautas Didysis įsitikino, kad geruoju su Lenkija nesusitars, ir laukė karūnos.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Bet ir tada nebuvo iš spręstas. Sužinojęs iš savo pasiuntinio apie suvažiavimo pa sekmes Vytautas įsitikino, kad geruoju su Lenkija nesusitars, Vytautas dabar laukė karūnos, kaip ženklo, kuris turi išgelbėti valstybę^3 ) ir jos laisvę^4 ). Jedlnos nutarimai buvo priešingi ir Horodlės unijos ak tams, nes juose pasakyta, kad valdovus renka viena pusė su žinia kitos pusės, dabar lenkai išsirinko sau Jogailos įpėdinį be Vytauto ir lietuvių bajorų žinios ir pritarimo.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Šiandien mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad Lie- tuvos vardas turi būti išvestas iš etnonimo „lietuvis“, atkreipė dėmesį į vietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų. Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol vadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1392–1430 žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto valdymo metai.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Lietuvos krikštas. 1392–1430 žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto valdymo metai. 1410 Žalgirio (Griunvaldo) mūšis.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas siekė gauti karūną ir Vakarų pripažinimą.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl tiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš sve- tur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps mandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų. Mindaugas sukuria Lietuvos valstybę.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas Didysis buvo Kęstučio sūnus ir valdė 1392–1430 m.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Dail A. Penkowskis, 1838 m. Italo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti įsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai
1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 35 kunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jo- gaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis (valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam tapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailai- čių dinastija.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Gediminaičių dinastijos valdymas susijęs su Lietuvos istorijos laiko- tarpiu, istorinėje tautos sąmonėje laikomu šlovingiausiu. Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių. PAGONIŲ VALSTYBĖ.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Todėl Vytautas per savo agentus Lenkijoje piršo nuostatą, kad kariauti su Vokiečių ordinu būtina.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Todėl Vytautas per savo agentus Lenkijoje piršo nuostatą, kad kariauti su Vokiečių or- dinu būtina. Jogaila į karą su Ordinu nesiveržė, nes pralaimėjęs galėjo prarasti Lenkijos sostą. Vytauto pastangos davė rezultatų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsakymą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsaky- mą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietu- vos kariuomenės puolimo kryptį. Apskritai Vytauto planas buvo įžūlus ir netikėtas – paprastai karuose su Lenkija ar su Lietuva Ordinas būdavo puolančioji pusė. O dabar įsiveržiama į Vokiečių ordino teritoriją ir žy- giuojama tiesiai link sostinės, siekiant strateginio tikslo – susidurti su vi- somis Ordino pajėgomis.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Taigi Vytautas laukė Jogailos žodžio pradėti mūšį, o to žodžio nesigirdėjo.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Taigi Vytautas laukė Jogailos žodžio pradėti mūšį, o to žodžio nesigirdėjo. Jogailos atliekamos apeigos nervino Vytautą, murmėjo net lenkų riteriai. Todėl Vytautas surizikavo – pirmasis metė į mūšį Lietuvos kariuomenę.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytauto funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), įsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai sklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Tai padaryti trukdė Vokiečių ordinas. Taip po Žalgirio mūšio atsirado Vytau- to funduotos bažnyčios ir vienuolynai, buvo apkrikštyta Žemaitija (1413), įsteigta Žemaičių vyskupija (1417), o Vakaruose vykdyta plati žinių apie tai sklaidos kampanija, siekiant parodyti Lietuvą kaip katalikišką kraštą. Be to, dar bandyta steigti atskirą Lietuvos katalikų bažnyčios provinci- ją, sukurti Lietuvos stačiatikių metropoliją ar vyskupiją ir šią sujungti su Katalikų bažnyčia.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Todėl 1413 m. Vytautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Todėl 1413 m. Vy- tautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius. 1418 m. Vytautas siunčia į Konstancą jau minėtą G. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pa- grįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas įgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas įgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy- tautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti į krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for- mulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą reikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste. Siekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos priori- tetą – 1422 m.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Lucko suvažiavimas rodė LDK ir Vytauto vaidmens svarbą regione, o į Lietuvos istoriją įėjo pirmiausia dėl Vytauto vainikavimo plano, kurį rėmė Zigmantas I ir Vokiečių ordinas, siekdamas sukurti regione atsvarą Lenkijai.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Lucko suvažiavi- mas rodė LDK ir Vytauto vaidmens svarbą regione, o į Lietuvos istoriją įėjo pirmiausia dėl Vytauto vainikavimo plano, kurį rėmė Zigmantas I ir Vokiečių ordinas, siekdamas sukurti regione atsvarą Lenkijai. Vytau- to apsisprendimas priimti imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškimas, kad tai daro „niekieno neatsiklausdamas“, reiškė, kad jis tampa suvereniu valdovu. Lucko suvažiavimas logiškai užbaigė sudėtingą Vytauto politinį kelią, numatytą XIV a. pabaigoje ir atvedusį į galutinį tikslą: Lietuvos monar- chija turėjo įsitvirtinti Europos politinėje sistemoje.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1430 m. Vytautas Jogailos sutikimą vėl gavo, reikėjo sulaukti tik lenkų didikų pritarimo, deja, Vytautas jo nesulaukė – 1430 m. spalio 27 d. mirė.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
1430 m. Vytautas Jogailos sutikimą vėl gavo, reikėjo sulaukti tik lenkų didikų pritarimo, deja, Vytautas jo nesulaukė – 1430 m. spalio 27 d. mirė. Nors maksimalus planas nebuvo įgyvendintas, svarbiausią tikslą Vytauto politika pasiekė: atsilikusi ir izoliuota Lietuvos valstybė pašalino didžiuosius pavojus, įteisino savo egzistenciją, įžengė į Europą, pritapo prie jos ir joje išsilaikė.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Taigi net jei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, pastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruomenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Aišku, šios mažumos į LDK persikėlė iš Lenkijos ir galbūt iš Vengrijos, todėl natūralu, kad čia jų būta mažiau. Tačiau XVII–XVIII a. bent jau Vilnius prilygo, o gal net pradėjo lenkti (Vilniaus kaip „Lietuvos Jeruzalės“ idėja) tokius žydų kultūros centrus kaip Krokuva, Liublinas ar Lvovas. Taigi net jei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, pastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruo- menių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: LDK tradicija, lietuvių ir jų kunigaikščių bei bajorijos, karvedžių Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo vardai visuomet kėlė atgimstančios lietuvių tautos sąmonę.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Didvyriai surasti – tai visi Lietuvos didieji kuni- gaikščiai kaip prakilni jungtis su moderniąja, XX a. Lietuva, kuri atsirado iš anos Lietuvos ir atkūrė savo valstybę. LDK tradicija, lietuvių ir jų kuni- gaikščių bei bajorijos, karvedžių Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo vardai visuomet kėlė atgimstančios lietuvių tautos sąmonę.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Valstybės ir tautos didvyriu pasirinktas senovės Lietuvos valdovas – Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis, didis karo vadas, tautos genijus.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
LDK tradicija, lietuvių ir jų kuni- gaikščių bei bajorijos, karvedžių Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo vardai visuomet kėlė atgimstančios lietuvių tautos sąmonę. Valstybės ir tautos didvyriu pasirinktas senovės Lietuvos valdovas – Vytautas, Lietu- vos didysis kunigaikštis, didis karo vadas, tautos genijus. 1930 m. iškil- mingai pažymėtas Vytauto mirties 500 metų jubiliejus.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Gerbti ir garbinti Vytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys, laimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai karaliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai…
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Gerbti ir garbinti Vytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys, laimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai karaliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai… Patiko Vytautas ir Katalikų bažnyčiai, nes jis – Lietuvos krikštytojas, pastatęs 33 bažnyčias; tvirta ranka valdęs valstybę jis patiko tautininkams; sportininkai šlovi- no Vytauto fizinę stiprybę, blaivininkai aiškino, kad Vytautas niekuomet
L I E T U V O S I S T O R I J A 162 Vytauto Didžiojo kulto kūrimo momentas: 1930 m.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – juk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, kokias Europoje jie gavo gerokai vėliau.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – juk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, ko- kias Europoje jie gavo gerokai vėliau. Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau- somybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa- veikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu- vos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto paveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietuvos miestuose ir.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau- somybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa- veikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu- vos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. Taip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą jų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – A. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Nuo 1930 m. rugsėjo 8 dieną švęsta ypatinga Tautos šventė (neįvykusio Vytauto karūnavimo ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo diena): valstybines įstaigas papuošdavo dideli Vytauto Didžiojo ir A.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
Minint pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį pastatyta atmi- nimo kryžių, patriotinių paminklų, primenančių nepriklausomybės kovas, imta rūpintis žuvusių už Lietuvos laisvę karių kapais. 1934 m. lapkričio 23 d. Kaune, Karo muziejaus sodelyje, šalia paminklo Žuvusiems už Lietuvos lais- vę palaidotas Nežinomas kareivis, sukurtos pagarbos ceremonijos, rūpintasi karių kapų tvarkymu, intensyviai kuriamas žuvusių karių kultas, kasmet iš- kilmingai paminima kariuomenės įkūrimo diena – lapkričio 23-ioji. Nuo 1930 m. rugsėjo 8 dieną švęsta ypatinga Tautos šventė (neįvykusio Vytauto karūnavimo ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo diena): valstybines įstaigas papuošdavo dideli Vytauto Didžiojo ir A. Smetonos portretai, vykdavo kariuomenės paradai, inscenizuotos eitynės miestų ga- tvėmis, vaidinami spektakliai, užsienio svečiams rengiami pokyliai.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Mūšio priešistorė 1430 m. spalio 27 d. mirė didis Lietuvos valdovas, valstybės galybės kūrėjas Vytautas Didysis Kęstutaitis.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Mūšio priešistorė
1430 m. spalio 27 d. mirė didis Lietuvos valdovas, valstybės galybės kūrėjas Vytau- tas Didysis Kęstutaitis. Lietuvos metraščio liudijimu, Lietuvos aukščiausiojo kuni- gaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos Algirdaičio teikimu, Lietuvos kunigaikš- čiams ir diduomenei pritariant, į Lietuvos valdovo sostą buvo pasodintas Švitrigaila Algirdaitis, nors realiai Jogaila greičiausiai tik patvirtino jau esamą padėtį, LDK diduo- menės valią.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Lietuvius šalininkus subūręs dar Borisove, užėmęs Minską, Žemaičiai, nepatenkinti Vokiečių ordino valdžia, buvo ne kartą sukilę, dažnai jų veiksmus paremdavo Vytautas.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Švitrigaila telkė kariuomenę „mūsų Ašmenos dvare, 7 mylios nuo Vilniaus“. Lietuvius šalininkus subūręs dar Borisove, užėmęs Minską,
Žemaičiai, nepatenkinti Vokiečių ordino valdžia, buvo ne kartą sukilę, dažnai jų veiksmus paremdavo Vytautas. Po Žalgirio pergalės 1410 m., 1411 m. buvo pasirašyta Torunės taika ir Žemaitija Vytautui ir Jogailai atiteko „iki gyvos galvos“, Vytautas siekė susigrąžinti ją visam laikui kartu su Klaipėda ir visa Užnemune.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Galimas daiktas, kad Vytautas mokėjęs ir totorių kal bos, nes jo dvare totorių daug pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kanceliarijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą. Galėjo mokėt ir rusų, nes su jų kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminia vosi. Galimas daiktas, kad Vytautas mokėjęs ir totorių kal bos, nes jo dvare totorių daug pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kanceliarijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Istoriniai reikšmingas Vytauto veikimas prasideda Kęstu čio kovos metu su Jogaila.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Istoriniai reikšmingas Vytauto veikimas prasideda Kęstu čio kovos metu su Jogaila. Jis atsidūrė sunkioje būklėje: abu buvo jam artimi — Kęstutis kaip tėvas, Jogaila kaip draugas — pusbrolis. Jo veikime reiškėsi svyravimo: jis norėjo prie šus sutaikinti, tarpininkavo. Kovai paaštrėjus, jis palaiko dau giau tėvą. Bet jo veikime nežymu dar didelio veiklumo, savos iniciatyvos jis nereiškė, pildė tik Kęstučio įsakymus.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1420 m. Vytautas laiške Romos imperatoriui Zigmantui rašė apie Lietuvos ir Žemaitijos tapatumą.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
2 Apie Lietuvos ir Žemaitijos tapatu mą ir apie tą jos dalijimą į aukštuti nę ir žemutinę sužinome iš kuo pa tikimiausio šaltinio, iš didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 metais Romos imperatoriui Zigmantui ra- švto laiško: Terra Samaytarum, - pa- 14
Puslapis 31
I KNYGA Visame tame plote, nuo senų senovės apaugusiame girio mis, palei gausių upių, versmių, ežerų krantus, stovėjo var ganos medžioklių trobelės.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kęstutis, palikdamas Vilnių, Trakų pilies gynybą ir valdžią pavedė savo sūnui Vytautui.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Palikdamas Vilnių, Trakų pilies gynybą ir valdžią pavedė savo sūnui, jaunajam Vytautui. Kai visa tai vyko, Jogaila, seniai laukęs tinkamo meto at gauti savo paveldą ir atkeršyti už Vaidilos mirtį, sutelkė ne mažas pajėgas ir, turėdamas ryšių su Vilniaus miestiečiais, nusprendė užimti Vilnių ir Trakus.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Pralaimėjęs mūšį ir netoli Vilniaus praradęs tūkstantį žmonių, Vytautas turėjo slėptis Trakų pilyje.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Tas Vilniaus gyventojų palankumas didžia dalimi nulėmė eigą kovos, kai Vytautas jau neįstengė pasipriešinti Jogailai: mat pralaimėjęs mūšį, praradęs netoli Vilniaus tūkstantį žmo nių, turėjo slėptis Trakų pilyje34. Ir šią pilį Jogaila būtų leng vai užėmęs, jeigu Kęstutis su stipriais pulkais iš Žemaitijos į pagalbą sūnui pagaliau nebūtų atvykęs.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Po Kęstučio mirties Vytautas buvo pervežtas iš Vilniaus į Krėvą ir įkalintas.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Galbūt ir Vytautą būtų ištikusi tėvo lemtis, juk pervežtas iš Vilniaus į Krėvą po Kęstučio mirties irgi buvo įkalintas, tačiau jo stebėtina narsa ir žmonos Onos meilė, nesenu pa vyzdžiu Europos istorijoje pasikartojusi, išgelbėjo jį nuo neišvengiamos pražūties. Tas Vytauto pabėgimas turėjo priversti Jogailą nerimau ti, mat norėdamas garantuoto saugumo, kad kryžiuočiai ne grobtų jo žemių, net nemažą dalį Žemaitijos jiems paauko jo, 1382 metų lapkričio pradžioje Dubysos upės salelėje sudarė su jais paliaubas.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1384 m. Vytautas sudarė sutartį su Ordinu ir, neturėdamas įpėdinių, žadėjo perleisti jam paveldėjimo teises į valstybę.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Nuolatinių karų ir grobi mų virtinėje retai kur prasimuša padrikų ir neišsamių įstatymų pėdsakai, ir sunku būtų bent ką surasti, kas pa dėtų susidaryti aiškų ir teisingą vaizdą apie krašto, juolab 41 Nebuvo tokio nusikaltimo, kurio Or dinas nebūtų griebęsis, kad tik su silpnintų Lietuvos galią. Kai Vytau tas po Kęstučio mirties užmezgė ryšius su didžiuoju magistru, 1384 metais buvo sudaryta sutartis, ku ria Ordinas prisiekė atgauti Vytau tui iš jo atimtą tėvoniją, o Vytautas tuo atveju, jeigu neturėtų įpėdinių, savo paveldėjimo teises į valstybę Perleistų kryžiuočiams. Kokios bu vo šios sutarties pasekmės?
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Po sūnų Jono ir Jurgio netekties Vytautas puolėsi prie sutarties su Jogaila.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Taigi greitai, 1385 metais, mažamečiai Vy tauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Ka raliaučiuje nunuodyti! Vytautas ne vilty dėl savo sūnų netekties puolėsi prie sutarties su Jogaila, visą širdį dėdamas. Apgavystė, kurios ėmėsi išvykdamas iš kryžiuočių krašto, ir smūgiai, kuriuos šie nuo jo patyrė, galėtų būti prilyginti tai nelaimei, kokią pats per juos iškentėjo?
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kęstutis ir jo sūnus Vytautas išplėtė Trakų pilį ir pritaikė ją nuolatinei buveinei.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Trakų pilis, reikia many ti, taip pat yra buvusi sena, galbūt dar prieš Gediminą, gynybinė ir me džiotojų gyvenvietė. Gediminas trumpam buvo ją padaręs savo sos tinės pilimi, ir tik Kęstutis bei jo sū nus Vytautas išplėtė ir pritaikė nuo latinei buveinei, paversdami galingų kunigaikščių garbei derančia. Vieno je Vytauto privilegijoje, suteiktoje Trakams, rašytoje pod lita Bożeho na- roienia 1384, mca Augusta 23 dnia In- dykta, skaitome, kad Trakai jau tuo met, tai yra prieš krikščionybės įvedimą Lietuvoje, buvo ganėtinai svarbus Lietuvos miestas, kad ten jau būta krikščionių bažnyčių, ir kad už ežero, skalaujančio pilį, vadina mo Galve, buvęs kunigaikščio žvė rynas.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautui priskiriama pirmoji bažnyčios fundacija, viena pirmųjų Žemaitijoje po krikščionybės įvedimo.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Pirmoji baž nyčios fundacija priklauso Vytautui, tai viena pirmųjų baž nyčių Žemaitijoje po krikščionybės įvedimo. Vėliau karalienė Bona ir Vladislovas IV taip gausiai pažėrė jai turtų, kad ta klebonija tapo išties reikšmingiausia Žemaitijoje.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto seserį Oną vedė vyresnysis Mazovijos kunigaikštis Jonušas.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Miestui teko būti liudytoju dviejų prašmatnių vestuvių: Ziemovito, Mazovijos jaunesniojo kunigaikščio, už kurio Jo gaila išleido savo seserį Aleksandrą, ir Jonušo, vyresniojo Mazovijos kunigaikščio, kuris vedė Vytauto seserį Oną. Po to karalius, spiriamas karalystės reikalų, greitai išskubėjo į Lenkiją, Vilnių palikęs.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir gaila.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir gaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie tuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau sančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė tis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks mų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Karaliui išvykus į Lenkiją, akylai stebimas Vytautas negalėjo savarankiškai imtis veiksmų.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė tis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks mų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo brolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios ir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriau domis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų val dyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus bro lis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais Lietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sos tinės Skirgailą ir paimti valdžią.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas Gardine susimokė su jam palankiais Lietuvos kunigaikščiais ir didikais išvyti Skirgailą iš sostinės.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Vytautas, visus savo brolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios ir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriau domis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų val dyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus bro lis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais Lietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sos tinės Skirgailą ir paimti valdžią. Tačiau nenorėdamas ban dyti laimės ir pradėti mūšį su persvarą turinčiomis priešo pajėgomis, ieškojo paspirties, juoba kad 1389 metų gale 18 Slap t.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas bandė užimti Žemutinę pilį, į Vilnių pasiuntęs roges su jose paslėptais ginkluotais žmonėmis.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
116
Puslapis 133
Il KNYGA Skirgailai išvykus į Polocką jam buvo gera proga įgyvendin ti savo sumanymą. Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs at vykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug dengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir gin kluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemu tinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, ir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo kariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į pilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyven tojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais pavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Sausio 19 d. prie Gardino Ordino komtūras sudarė sutartį su Vytautu.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro gos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at siuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie tuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau tu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo čiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda mi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, todėl jo galia vėl sustiprėjo.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi skaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin gesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rug pjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy ko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa pročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę jų esant.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas su žemai čiais, šalimais Derbio kunigaikštis ir anglų pėstininkai ko vėsi su Karigaila, o vokiečiai, pasiskirstę į dvi - Livonijos ir Prūsijos - stovyklas, priartėjo prie Aukštutinės pilies mūro sienų.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Netrukus sąjungininkai puolė miestą. Vytautas su žemai čiais, šalimais Derbio kunigaikštis ir anglų pėstininkai ko vėsi su Karigaila, o vokiečiai, pasiskirstę į dvi - Livonijos ir Prūsijos - stovyklas, priartėjo prie Aukštutinės pilies mūro sienų. Visos tuometinės artilerijos karo mašinos ir ugnias- vaidės bombardos ėmė be paliovos ir pašėlusiai šaudyti.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Mazovijos kunigaikštis Henrikas su slaptu Jogailos pavedimu buvo atvykęs pas Vytautą.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Nepaprastas Rin gailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su slaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, kad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nomi nuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmo nas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Hen rikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį karaliaus susitarimą su Vytautu48. Tasai kunigaikštis, toks pat narsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir pridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vilniuje Vytautas iš vyskupo Andriaus Važilo gavo patepimą tapti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Tasai kunigaikštis, toks pat narsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir pridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna. Jis atvyksta į Vilnių, čia jį džiugiai sutinka Olesnickis, kuris karaliaus apie tą susitarimą jau buvo perspėtas49. Netrukus, tais pačiais metais, Vilniuje įvyko Vytauto įvesdinimo į val džią iškilmės, kai iš Vilniaus vyskupo Andriaus Važilo (Vasi- liono) Vytautas gavo patepimą tapti didžiuoju Lietuvos kuni gaikščiu, kartu dalyvavo žmona Ona, Jogaila, aukščiausiasis valdovas, daugelis kunigaikščių ir bajorų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto viešpatavimo užkariavimai Lietuvos sienas pastūmė nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
134
Puslapis 151
Il KNYGA Tačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas Vytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, ku rie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o vakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiauri nės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epo cha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, nesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis ne valiojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias apgultis.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Tačiau netruko užklupti juos Vytautas su lietuviais bei lenkais ir kreipėsi į magistrą, kad mestų darbus ir pasišalintų iš krašto.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Tačiau netruko užklupti juos Vytautas su lietuviais bei lenkais ir kreipėsi į magistrą, kad mestų darbus ir pasišalintų iš krašto. Pastarasis, turėda- 51 Lindenblatt Jahrbücher, p.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas sukvietė Lietuvos ir Rusios didikus į tarybą ir klausė, ar jie nori būti pavaldūs Lenkijai.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Vytautas, gavęs tą iššūkį, sukviečia Lietuvos ir Rusios didikus į tarybą, liepia jiems skaityti laišką ir klausia: ar jie norį būti pavaldūs Lenkijai ir jai mokėti duoklę? Pasigirsta vi sų kaip vieno balsai, kad jie esą laisvi ir kad jų tėvai niekados nemokėję Lenkijai duoklių - toks buvo atsakymas į tą prama naus Vytauto klausimą.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1401 m. Vytautas iškilmingu aktu laidavo, kad po jo mirties Lietuva ir Rusia pereis Jogailos valdžion.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią Lietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą aktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir Rusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti pri jungta prie Lenkijos. Tačiau Jogaila norėjo tą vien tik asme niškai Vytauto duotą pasižadėjimą padaryti reikšmingesnį gau damas pačių lietuvių sutikimą ir priesaiką, o Vytautas savo ruožtu siekė ir palikuonims, jeigu jų kada turėtų, garantuoti šio kios tokios naudos, tad suvažiavo į Vilnių karaliaus sukviesti 64 Jahrbücher Johannes Linde.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas savo sostinėje su ištaiga priėmė Vladislovą Jogailą ir dosniai jį apdalijo dovanomis.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
149
Puslapis 166
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Vytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jo gailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos at sinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo dovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai Vilniuje (1418 m.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1418 m. mirus žmonai Onai, Vytautas nusprendė vesti jos dukterėčią Julijoną Alšėniškę.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Kai Vilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise di džiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies ka lėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nuspren dė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono Algimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam prieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi nystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, būtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas Janas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė ti, ir kuris palaimino tą santuoką.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas savo sostinėje ne kartą skelbė chanu arba caru totorių kunigaikštį.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Vytautas, savo viešpatavimo laikais laimėjęs daug mūšių su Kipčiako didžiosios ordos totoriais ir kitais, mažesniaisiais, klajojusiais už Dniepro bei Volgos, įveikė juos, taigi, vienval dyste naudodamasis, skirdavo ir savo sostinėje ne kartą yra skelbęs chanu arba caru kokį nors totorių kunigaikštį, kurių daugelis dažnai buvodavo jo rūmuose. Tokios iškilmės Vy tauto laikais pirmą kartą (1419 m.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1422 m. Vytautas pasiuntė į Prahą savo sūnėną Žygimantą Kaributaitį kaip pageidaujamą valdovą.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Valakijos kunigaikščiai jo globos sie kė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos mo narchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nu siuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį, savo sūnėną.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytauto valdymas laikomas svarbia epocha Vilniaus istorijoje.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
— • - 152
Puslapis 169
Il KNYGA Iš Lenkijos miestų nusižiūrėtos laisvės, antra vertus, Magde burgo teisių savaiminė išdava lėmė tai, kad miestiečių luo mas užėmė aukštesnę visuomeninę padėtį negu nelaisvi kai mo žmonės; pagaliau Vilniaus, pralobusio per atsivėrusią galimybę prekiauti su Juodosios jūros uostais, klestėjimas Vy tautą įtikino leisti miestiečių luomui dalyvauti tautos pasitari muose79. Šit kodėl ilgas šio kunigaikščio viešpatavimas, ne paisant ir negandų, kokių patyrė, nepaisant ne kartą pasitaikiusio karinės valdžios kišimosi į municipalinius rei kalus, vis dėlto yra svarbi epocha Vilniaus istorijoje. Vytauto viešpatavimo laikams einant į pabaigą, šis kunigaikštis, to lydžio neišvengiantis tam tikros trinties su feodaline valdžia, nenorėjo sąžiningai laikytis Horodlės susitarimo sąlygų; Taigi Vilnius - Gedimino suteikta vokiečių teise, Rygos pavyzdžiu remiantis.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1424 m. Vytautas suteikė Vilniui privilegijų, kuriomis miestiečiai buvo atleidžiami nuo įvairių duoklių.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Vytautas Vilniui suteikė (1424 metais) tam tikrų privilegijų, kurių galia miestiečiai buvo atleidžiami nuo įvairių duoklių, tačiau tais laikais jau ėmęs stiprėti nepa kantumas kitatikiams lėmė, kad ta geradarybe vien tik Ro mos katalikų tikėjimą išpažįstantys naudojosi80. Šiaip ar taip, bet jokio persekiojimo miesto gyventojai dėl šito niekada ne buvo patyrę. Įžvalgia savo politika Vytautas, nors skaityda- masis ir su Jogailos siekiais, ir neišvengęs jungimosi su Lenki ja pasekmių, vis dėlto sugebėjo atsilaikyti kurdamas savus įstatymus ar įsipareigojimus, kurie buvo reikalingi išimtinai Lietuvos interesams ginti.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Ryšiai
Susiję objektai
- Bajorai
- Kryžiuočių ordinas
- Lenkai
- Lenkų bajorai
- Lietuviai
- Mėlynųjų Vandenų mūšis (1362 m.)
- Totoriai
- Vežimai
- Vokiečiai
- kunigaikštija
- magistras
- savarankiškumas
- unija
- vasalas
- činšas
- Žemaičiai
- 1384 m. Žemaičių sąjunga su Ordinu ir Vytauto pasidavimas Ordinui
- 1387 m. vasaros žygis į Raudonąją Rusią
- ATAS
- Aleksandras (Moldavijos valdovas)
- Andrius Vosylius Jastrzębiecas
- Apgulties mašinos
- Astravos sutartis
- Auksinė Orda
- Aš tave pasodinsiu Auksinėj Ordoj…
- Aš tave pasodinsiu saaro Kotlogo vietoj, o pats tada atsisėsiu Didžioj Maskvos kunigaikštijoje ir valdysiu visą Rusiją
- Barbora Cyleikaitė
- Bažnyčių ir dvasininkų atleidimas nuo mokesčių ir prievolių
- Bendras karas su Vokiečių Ordinu, Melno taika ir Žemaičių sutvarkymas (1422 m.)
- Danuta
- Derybos Salyne su Vokiečių ordinu
- Detmaro Liubeko
- Didelėj garbėj ir šlovėj gyveno garsus valdytojas Vytautas
- Didelėj garbėj ir šlovėj gyveno garsus valdytojas Vytautas ir jo tėvynė
- Didžlenkiai
- Drabužiai
- Dubysos salos derybos su Ordinu (1396 m.)
- Edyga
- Gedimino kvietimas Vakarų pirkliams, amatininkams ir kolonistams į Lietuvą
- Gegužės trečiosios konstitucijos priėmimas
- Geležinėmis grandinėmis kaustyti vežimai
- Halka
- Husitai
- Husitų karališko vainiko pasiūlymas Jogailai ir Vytautui bei Zigmanto Kaributo siuntimas į Čekiją
- Iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos
- JAV lietuviai
- Jogailos atvykimas į Krokuvą, krikštas, vestuvės ir karūnacija Lenkijos karalium (1386 m. vasaris–kovas)
- Jogailos ir Vytauto susitaikinimas
- Jonas Paleologas
- Julijona (Vytauto žmona)
- Jurgis Sviatoslavaitis
- Jūs abu esate mūsų viešpačiai
- Jūs abudu esate mūsų valdovai
- Kad tik be arklio nebūtų
- Kalavijuočių ordinas
- Karaimai
- Karo partija
- Karūna
- Kauno susitarimas su Vokiečių ordinu (1402 m.)
- Kazimieras Karigaila
- Kiedy tak, užyję ja innych środków do dopięcia celu
- Kliausis, lg
- Kreipimasis į Vytautą svarbiausiais reikalais
- Kristaus Kančios relikvija
- Kėzmarko pasitarimai su Zigmantu dėl karūnos
- Kęstučio ir Jogailos kariuomenių derybos prie Trakų (1382 m. rugpjūčio 3 d.)
- Kęstučio ir Vytauto suėmimas bei Kęstučio mirtis Kriave (1382 m. rugpjūčio 15 d.)
- LDK daugiakonfesiškumo juridinis įforminimas ir religinė tolerancija
- LDK rusų žemių duoklės mokėjimas Aukso ordai
- Lenčicos audiencija dėl Vytauto karūnacijos (1429 m. birželis 18–21 d.)
- Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis
- Lietuvos ir Baltarusijos geros kaimynystės deklaracijos ir sutarties pasirašymas (sutartis)
- Lietuvos krikštas (1387 m.)
- Lietuvos kunigaikščių derybos dėl krikšto ir karūnacijos (krikštas)
- Lietuvos žaliųjų judėjimas
- Livonijos ordinas
- Livonijos ordino 10 metų sutarties su Pskovu sudarymas (sutartis)
- Livonijos ordino amžinos taikos su Naugardu D. sudarymas (1421 m.)
- Magdeburgo teisių suteikimas Lietuvos miestams
- Magdeburgo teisės
- Mahometoniškas tikėjimas
- Maldžykas
- Malūnas
- Manuelis
- Marija (pirmoji Vytauto žmona)
- Markvardas (Ragainės komtūras)
- Martyno V įsakymas atšaukti Kaributą (1422 m. lapkričio mėn.)
- Maskvos kunigaikštija
- Maskvos kunigaikštystė
- Miestelėnų luomas
- Muradas II
- Mūsų kraštą pavergti (kraštas)
- Naugarduko susirinkimas (1415 m.)
- Ne bičiulystės, o teisybės
- Okos aukštupio kunigaikščiai
- Ona Vytautienė
- Palapinės
- Pamario kunigaikščių sąjunga
- Pavaldumo demonstravimas derybose per pinigų ženklinimą ir dovanas
- Pietų Lietuvos sritis
- Piktuoju iš manęs dar niekas nieko nelaimėjo
- Pilininkas
- Pirmosios katedros didysis altoriaus kryžius
- Podoliečiai
- Prisikėlimo apygarda
- Pskovo respublika
- Racionžo taika (1404 m.)
- Salyno sutartis
- Smolensko užėmimas (1395 m. rugsėjo 28 d.)
- Smolensko užėmimas (1405 m.)
- Smolensko užėmimas ir Viazmos paėmimas (1396 m. rudenį)
- Spytekas iš Melštyno
- Sutartis su Fridriku Brandenburgiečiu ir Jadvygos sužieduotuvės (1420–1421 m.)
- Taikos partija
- Teodoras (Karijoto sūnus)
- Teodoras (Liubarto sūnus)
- Timūr-Kutlukas
- Tochtamišas
- Todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą ant dviejų priešų; jei būsime nugalėti, kalbės apie mus, kad mus nugalėjo du
- Totorių pajėgos
- Trojos gudrumu
- Užpelkių kautynės
- Užpelkių kautynės (1949 m.)
- Vaclovas Čekietis
- Vaitiekus Jastrzembiec
- Vakarų Lietuvos (Jūros) sritis
- Valachai
- Vengrai
- Vilniaus apgultis ir mūšiai prie Rudaminos (1394 m. vasara)
- Vilniaus miestiečių luomas
- Vilniaus užėmimas ir Vytauto bandymas jį atsiimti (1382 m. birželio 12 d.)
- Vilniečių sąmokslas ir Jogailos įsitvirtinimas Vilniuje bei Trakuose
- Viskas yra viena, viena žemė ir tie patys žmonės
- Vitebsko užėmimas (1392 m.)
- Vokiečių ordinas
- Vorsklos katastrofa
- Vorsklos mūšis (1399 m. rugpjūčio 12 d.)
- Vosylius I
- Vygandas von Baldersheimas
- Vytautas bijojo, kad bus numestas nuo sosto
- Vytauto Reivyčio įsakymas sulaikyti visus žydus ir getų sudarymas (1941 m. rugpjūčio 16 d.)
- Vytauto bažnyčių statymas ir vienuolynų steigimas
- Vytauto dalinių kunigaikštijų sistemos naikinimas
- Vytauto donacijos Medininkų vyskupijai ir bažnyčioms
- Vytauto ir Jogailos bendro veikimo praktika po Astravo taikos
- Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.)
- Vytauto paliaubos ir taikos derybos su Livonijos ordinu (1410 m. vasara)
- Vytauto persikėlimas pas Ordiną (1382 m. pabaiga)
- Vytauto politika lyg koks didelis tinklas jis jo akis tai suveda, tai paleidžia, tai naujai sumezga
- Vytauto skundas Ordinui imperijos kunigaikščiams (1401 m.)
- Vytauto sprendimas pripažinti Maskvos Focijų Kijevo metropolitu (1421 m.)
- Vytauto sričių kunigaikščių suvaldymas ir valstybės sutelkimas
- Vytauto tarpininkavimas ginčuose laiškais ir dovanomis
- Vytauto ženklas
- Vytauto žygiai prie Juodosios jūros ir Krymo (1397–1398 m.)
- Vytauto žygis į Maskvos apylinkes ir Vosyliaus II globos prisiėmimas (1427 m.)
- Vytauto žygis į Medininkus (1392 m. gegužės 20 d.)
- Vytauto žygis į Naugardą (1428 m. vasara)
- Vytauto žygis į Pskovą ir Pskovo taika (1426 m.)
- Vėliavos
- Zbignievas Olesnickis
- Zigmantas Liuksemburgietis
- Zofija Algimantaitė
- avantiūristas
- aš tave pasodinsiu Auksinėj Ordoj, o tu mane — Maskvos soste
- bažnytinė provincija
- caro Tochtamišo neišduosiu, o su caru Timūr-Kutluku noriu matytis pats
- chanas
- diplomatija
- dominija
- du priešai, šaltis ir totoriai
- dux Russiae
- ekskomunika
- emyras
- galia parėjo ne nuo pergamento, kuriame buvo surašytas jos tekstas, bet nuo faktiškųjų jėgų santykiavimo ir nuo diplomatinių sugebėjimų
- galingi gyvenimo faktai toliau už jas nužengia arba jas padaro be vertės, tylinčiais popieriais
- gerumu galima ir laukinius žvėris sušvelninti.
- grašis
- gurguolė
- in odium Sigismundi
- indulgencija
- jam patinkąs mažiau iškalbingas, bet užtatai tiesakalbis.
- jam patinkąs mažiau iškalbingas, bet užtatai tiesakalbis.
- juo didesnis žmogus, juo didesnes ir klaidas gali padaryti
- karo taryba (institucija)
- karūna su karūna negali būti sujungta — inkorporuota
- kondominiumas
- kultūrinimas
- lenkinti
- lenkų ponus „užglostyti”
- lg. Kliausis
- lėnininkai
- mokslo laikas
- ne koks „Storasta“ ar Jogailos vietininkas, bet faktiškasis Lietuvos valdytojas
- nukirsdinti
- nuomininkas
- pravoslavai
- protežė
- rezervai
- savo „karaliaus Vytauto”
- superarbitras
- suverenas
- vardan tos Lietuvos
- vasalystė
- vienintelis kelias, kuriuo galima atvesti husitus atgal į katalikų Bažnyčią
- vietininkas
- vikariatas
- wieszczym duchem
- Įkaitų davimas kaip sutarties garantija (sutartis)
- įkaitai
- Šv. Vaclovo karūna
- Šv. Vaclovo karūnos pasiūlymas Jogailai ir Vytauto sutikimas priimti čekų karūną (1420–1421 m.)
- Žemaičių delegacijos ir memorialo įteikimas Konstancijos sinodui (1415 m. gruodžio 15 d.)
- Žemaičių krikštas (krikštas)
- Žemaičių vyskupijos įkūrimas (1417 m. spalio 24 d.)
- „Didžiuoju“
- „Jūs norite man išplėšti tėvų palikimą…“
- „Koks didelis Tu ir kokia didelė Tavo tėvynė.“
- „Todėl ir reikia kariauti… šaltis ir totoriai.“
- „Vytautas negali sustoti, pasakyti — gana galybės.“
- „caro Tochtamišo neišduosiu, o su caru Timūr-Kutluku noriu matytis pats“
- „gerumu galima ir laukinius žvėris sušvelninti.“
- „iki gyvos galvos“
- „jam patinkąs mažiau iškalbingas, bet užtatai tiesakalbis.“
- 1401 m. Vytauto pasižadėjimai Lenkijai
- Atskiros Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios projektas ir jo žlugimas
- Bandymas įsiveržti į parlamentą (1991 m. sausio 8 d.)
- Bombardos
- Dovydiškių slapta sutartis (1380 m.)
- Dovydiškių sutarties sudarymas
- Machtmensch
- Mirė tikrai mūsų tautos garbė.
- Ne ko nors klausyti, bet valdyti jis buvo gimęs.
- Rittersverderio, Naujojo Gardino ir Metenos sunaikinimas (1392 m. liepa)
- Rūdavos mūšis
- Rūdavos mūšis (1370 m. vasario 17 d.)
- Taip pat protestuoju prieš neteisybę, kuri mums būtų padaryta
- Taurų ragų naudojimas valdovų susiėjimuose ir pasiuntinių priėmimuose
- Tikslas pateisino priemones.
- Vytauto žygis į Ordino žemes (1377 m.)
- apsikarūnavimas
- dalinių kunigaikštijų sistema vietininkai
- karūnacija karūnuotis
- kaštelionas
- komtūras
- ne tik tavo galvą, bet ir tavo tėvynę Lietuvą
- prieš vėją nepapūs
- saar
- seniūnas
- seniūnas storasta
- separatizmas
- supremus dux ir magnus dux
- tvirta, net plieninė ranka, didelis protas
- tėviškė
- Švč. Mergelės Marijos garbinimo tradicija Vytauto bažnytinėje politikoje
- šlėkta
- „Daina mums padėjo, padėjo šimtmečiais… Nekreipkime dėmesio į tuos šaudymus, dainuokime!“