Lietuvos istorija

Lietuvos istorijos žinių lobynas

LietuvosistorijaLietuvos istorijos žinių lobynas

Vytautas

LaikotarpisXIIIXIV1285–1384

ŽemėlapisGalerija

Kraunami ryšiai...

64 vaizd. / 54 tiesiog. / 10 susij.

Santrauka

Vytautas vaizduojamas kaip savarankišku tapęs Lietuvos valdovas, derinęs kovą, diplomatiją ir valstybės stiprinimą. Su juo siejami pabėgimas iš Krėvos, Astravo susitarimas, Vorsklos pralaimėjimas, Tanenbergo vadovybė, Žemaičių krikštas, Trakų salos pilis, Žemaičių klausimo politika, Salyno suvažiavimas ir 1430 m. mirtis. Papildomai akcentuojama jo kilmė, ankstyvieji karo žygiai, 1377 m. savarankiškas vadovavimas, 1383 m. Tapiau krikštas, 1392 m. lūžis ir išsamūs valdovo išvaizdos, būdo bei gebėjimų aprašymai.

XVIII a. Vytauto Didžiojo portretas.

Pagrindinis atvaizdas

XVIII a. Vytauto Didžiojo portretas.

TiesioginisPaveikslas

Unknown author Unknown author • 18 th century • Wikimedia Commons

Licencija: Public domain

Eiti į galeriją (Vytautas) Atidaryti šaltinį

64 vaizd. / 54 tiesiog. / 10 susij.

Vaidmenys

  • Lietuvos valdovas
  • karo tarybos pirmininkas
  • lietuvių kariuomenės vadas

Savybės

  • išvaizda:
    • santrauka: Apibūdinamas kaip neaukšto ūgio, energingų veido bruožų, gyvų akių ir pasitikėjimo savimi kupinos laikysenos valdovas. šaltiniai:
      • Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
  • būdas / charakteris:
    • santrauka: Apibūdinamas kaip drąsus, darbštus, teisingas, saikingas ir savigarbos nestokojantis valdovas. šaltiniai:
      • Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
  • gebėjimai:
    • santrauka: Pabrėžiami jo karo dalykų pomėgiai, imlumas Vakarų Europos naujovėms ir kelių kalbų mokėjimas. šaltiniai:
      • Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Teiginiai

Teiginys
t-001 Vytauto pasirodymas Dniepro žemupyje šaltinyje siejamas su pastovesnių santykių atsiradimu stepėje.
t-002 Vytauto „arklių girdymas“ Juodojoje jūroje ilgai išliko žmonių atmintyje.
t-003 Žemaičiai į Lietuvos valstybę labiau buvo įjungti Vytauto laikais.
t-004 Sugrįžęs iš ordino, Vytautas 1384–1389 m. tarnavo Jogailai ir rėmė jo politinius bei kultūrinius žygius.
t-005 Vytautas aktyviai rūpinosi krikščionybės plėtra ir, šaltinio vertinimu, kaip Lietuvos krikščionintojas turėjo žymių nuopelnų greta Jogailos.
t-006 Vytautas įsteigė ir aprūpino Medininkų vyskupiją bei organizavo eilę parapinių bažnyčių Lietuvoje.
t-007 Vytautas laiškuose gynė Lietuvos reikalus ir nepriklausomybę prieš lenkų nusistatymą.
t-008 Trakų Galvės ežero salos pilis tapo Vytauto Didžiojo pasididžiavimu.
t-009 1392 m. gavęs Vilnių Vytautas įgijo didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą.
t-010 Algirdo pasiektas Okos šaltinių valdas papildomai teužvaldė Vytautas, paimdamas Okos aukštupių kunigaikštijas.
t-011 Per 1384-1404 m. Vytautas keturis kartus raštu pažadėjo ordinui Žemaičius ir tiek pat kartų juos vėl susigrąžino.
t-012 Salyno suvažiavimo puotoje Vytautas buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi.
t-013 1404 m. prie Lampėdžių Vytautas pažadėjo per dešimtį metų nepriiminėti iš ordino žemių činšininkų.
t-014 Vytautas kautynių metu tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus, jodinėjo keisdamas žirgus ir atstatinėjo pralaužtas vietas.
t-015 Vytautui buvo būdingas taupumas, bet jis dosniai švaistydavosi, kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
t-016 1410 m. Vytautas, suvienijęs jėgas su Jogailos vedama Lenkijos kariuomene, Žalgirio mūšyje visiškai sutriuškino Kryžiuočių ordiną.
t-017 Vytautas buvo vienas galingiausių Lietuvos valdovų ir maksimaliai išplėtė valstybę, prijungdamas Smolenską ir pasiekdamas Juodąją jūrą.
t-018 Vytauto pralaimėjimas totoriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.
t-019 1430 m. spalio 27 d. mirė Vytautas Didysis Kęstutaitis, šaltinyje įvardijamas valstybės galybės kūrėju.
t-020 Po Žalgirio pergalės 1410 m. ir 1411 m. Torunės taikos Žemaitija Vytautui ir Jogailai atiteko iki gyvos galvos, o Vytautas siekė ją susigrąžinti visam laikui kartu su Klaipėda ir visa Užnemune.
t-021 Vytautas iš Krėvos pabėgo su žmona Ona ir paspruko pas Jonušą.
t-022 1384 m. Vytautas, ieškodamas ordino paramos, pasižadėjo būti jo vasalu ir buvo pakrikštytas Vygando vardu.
t-023 Lucko suvažiavime Vytautas buvo šeimininkas, o ten iškeltas jo karūnavimo Lietuvos karaliumi sumanymas.
t-024 1401 m. Vytautas iškilmingu aktu laidavo, kad po jo mirties Lietuva ir Rusia pereis Jogailos valdžion.
t-025 Vytautas tikėjo, kad viename pralaimėtame mūšyje jį išgelbėjo Švč. Mergelė Marija.
t-026 Vytautas pirmasis metė Lietuvos kariuomenę į Žalgirio mūšį, nes nesulaukė Jogailos žodžio pradėti kovą.
t-027 Vytautas augo susidurdamas ir su pagoniška pasaulėžiūra, ir su krikščionybės idėjomis.
t-028 Vytautas laiškuose gynė Lietuvos reikalus ir nepriklausomybę, nepakęsdamas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos žeminimo.
t-029 Vytauto tolerancijos įvaizdis sietas su totorių pakvietimu į Lietuvą ir žydams suteiktomis privilegijomis.
t-030 1401 m. Vytautas davė Jogailai aktą, kad po jo mirties Lietuva ir Rusia pereis karaliaus valdžion.
t-031 Po Žalgirio mūšio atsirado Vytauto funduotų bažnyčių ir vienuolynų, o 1413 m. buvo apkrikštyta Žemaitija.
t-032 Po sūnų Jono ir Jurgio netekties Vytautas puolėsi prie sutarties su Jogaila.
t-033 Vytautas valdė 1392–1430 m. ir šaltinyje vadinamas žymiausiu Lietuvos valdovu.
t-034 1386 m. Vytautas užbaigė Šv. Jono bažnyčią, kurią Vladislovas Jogaila buvo pradėjęs statyti savo lėšomis.
t-035 Po Žalgirio mūšio Vytautas fundavo bažnyčias ir vienuolynus, o 1413 m. buvo apkrikštyta Žemaitija.
t-036 Vytauto Didžiojo kulto pasakojime jis vaizduotas kaip Žalgirio mūšį laimėjęs karvedys ir Lietuvos karūnos siekęs valdovas.
t-037 1390 m. sausio 19 d. prie Gardino Ordino pasiųstas komtūras sudarė sutartį su Vytautu.
t-038 Vytautas Didysis, Kęstučio sūnus, valdė 1392–1430 m. ir šaltinyje vadinamas iškiliausiu Gediminaičių dinastijos atstovu.
t-039 1377 m. Vytautas surengė žygį į Ordino žemes ir pasirodė kaip savarankiškas lietuvių kariuomenės vadas.
t-040 Vytauto Didžiojo vardas siejamas su LDK tradicija, kėlusia atgimstančios lietuvių tautos sąmonę.
t-041 Vytautas savo sostinėje iškilmingai priėmė Vladislovą Jogailą, atvykusį malšinti kivirčų su kryžiuočiais.
t-042 1413 m. Vytautas su Jogaila pradėjo krikštyti žemaičius.
t-043 Kęstučio sūnus Vytautas Didysis valdė 1392–1430 m. ir laikytas iškiliausiu dinastijos atstovu.
t-044 1384 m. rugpjūčio 23 d. Vytauto dovanojimo aktas Trakų miestui liudijo, kad jis jau buvo krikščionis.
t-045 Sužinojęs sprendimą Dauguose, Vytautas Didysis pasiuntė sekretorių Mikalojų Cebulką pareikšti Zigmantui nepasitenkinimą.
t-046 Vytauto valdymas 1392–1430 m. šaltinyje apibūdinamas kaip epochinių permainų metas.
t-047 1429 m. sausio 6 d. Vytautas Didysis Lucke sušaukė popiežiaus paskirtą suvažiavimą.
t-048 Tų metų rugpjūtį Vytautas Didysis su lietuvių, lenkų, čekų ir totorių kariuomene užpuolė Pskovą.
t-049 1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos valdovas Vytautas Didysis Kęstutaitis.
t-050 Vytautas mokėjo vokiečių ir lotynų kalbas, o šaltinyje svarstoma, kad galėjo mokėti ir rusų bei totorių kalbas.
t-051 1398 m. spalio 12 d. Salyne Vytautas ir Konradas Jungingenas galutinai patvirtino sutartį.
t-052 Kochanovskio nuomone, Horodlės unija Vytautas Didysis siekė ne lenkinti Lietuvą, o ją civilizuoti.
t-053 1410 m. Vytautas, su kariuomene įžengęs į Prūsiją, rado jam palankių prūsų bajorų.
t-054 Vytautas Didysis palaikė neblogus santykius su turkais, kurie jo valdymo metu vis labiau skverbėsi į Balkanų pusiasalį.
t-055 Nuo jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus ir sekė Vakarų Europos naujoves.
t-056 Žalgirio mūšio metu Vytautas Didysis pats vedė savo kariuomenę ir vadovavo visai sąjunginei kariuomenei.
t-057 Mazovijos kunigaikštis Henrikas su slaptu Jogailos pavedimu atvyko pas Vytautą.
t-058 1392 m. Vytautas galutinai atsisakė sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir gavo valdyti visą Lietuvą.
t-059 Vytautas šiame veikale pavadintas žymiausiu dinastijos atstovu.
t-060 Vytautas išvyko į Žemaitiją, kur jo tėvui Kęstučiui nuo seno buvo palankūs paprasti žmonės ir bajorai.
t-061 Kol Jogaila tarėsi su pasiuntiniais, Vytautas Didysis judėjo tarp kariuomenių ir rūpinosi jų tvarka.
t-062 1422 m. liepos pabaigoje Vytautas Didysis ir Jogaila, nelaukdami Ordino užpuolimo, išžygiavo prieš Ordiną.
t-063 Vytauto karūnacijos projektas siejamas su Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekstu.
t-064 Puolant Vilnių Vytautas su žemaičiais, Derbio kunigaikščiu ir anglų pėstininkais kovėsi su Karigaila.
t-065 Vilniuje Vytautas iš vyskupo Andriaus Važilo gavo patepimą tapti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu.
t-066 1422 m. Vytautas į Prahą pasiuntė savo sūnėną Žygimantą Kaributaitį kaip čekų pageidaujamą valdovą.
t-067 Kęstutis ir jo sūnus Vytautas išplėtė Trakų pilį ir pritaikė ją nuolatinei buveinei.
t-068 Vytautas su lietuviais ir lenkais užklupo Rittersverderio pilį stačiusį magistrą ir ragino jį pasitraukti iš krašto.
t-069 Vytautas viešai dėjosi nekaltas ir, Markvardo Salzbacho įžeistas dėl kaltinimų išdavus ordiną, skundėsi magistrui.
t-070 Vytautas per savo agentus Lenkijoje skleidė nuostatą, kad karas su Vokiečių ordinu būtinas.
t-071 1413 m. Vytautas su Jogaila pradėjo krikštyti žemaičius.
t-072 Vytautas dažnai paremdavo prieš Vokiečių ordino valdžią sukilusius žemaičius.
t-073 Po sūnų Jono ir Jurgio netekties Vytautas puolėsi prie sutarties su Jogaila.
t-074 1384 m. Vytautas sudarė sutartį su Ordinu, kuris prisiekė atgauti jam atimtą tėvoniją.
t-075 Vytautas įkūnijo tautinį ir politinį idealą, siejamą su Lietuvos vadavimu iš priklausomybės nuo lenkų.
t-076 Vytauto laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo itin galinga, o jo galią jautė visas regionas.
t-077 1420 m. Vytautas laiške Romos imperatoriui Zigmantui rašė apie Lietuvos ir Žemaitijos tapatumą.
t-078 1430 m. Vytautas vėl gavo Jogailos sutikimą karūnacijai, bet nesulaukė lenkų didikų pritarimo ir mirė 1430 m. spalio 27 d.
t-079 Vytautas Didysis Trakuose ir Algirdo šeimoje Vilniuje susidurdavo su krikščionybės idėjomis.
t-080 Jogaila negrąžino Vytautui nei Lietuvos valdymo, nei po Kęstučio mirties priklausiusio paveldo.
t-081 Vytautas, nesulaukęs Jogailos įsakymo pradėti mūšį, surizikavo ir pirmasis pasiuntė į kovą Lietuvos kariuomenę.
t-082 1430 m. Vytautas vėl gavo Jogailos sutikimą karūnacijai, bet nesulaukė lenkų didikų pritarimo ir mirė 1430 m. spalio 27 d.
t-083 Vytautas laikomas Kęstučio ir Birutės sūnumi, gimusiu apie 1350 m.
t-084 Vytautas, pralaimėjęs mūšį ir netoli Vilniaus praradęs tūkstantį žmonių, turėjo slėptis Trakų pilyje.
t-085 Vytautas Didysis antrą kartą sulaužė sutartį su Ordinu ir su savo šalininkais sugrįžo į Lietuvą.
t-086 Vytautas siekė gauti karūną ir Vakarų pripažinimą.
t-087 1404 m. rugpjūčio viduryje Vytautas po Smolensko operacijos susitiko su didžiuoju magistru Ritterswerderio saloje.
t-088 Vytauto karas su Skirgaila pablogino Vilniaus padėtį.
t-089 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšyje Vytautas Didysis vadovavo kovai su Vokiečių Ordinu ir jo sąjungininkais.
t-090 Vytautas Didysis buvo Kęstučio sūnus ir valdė 1392–1430 m.
t-091 Vytauto politika šaltinyje siejama su bažnytine politika, Lietuvos konversija ir Žemaičių krikštu.
t-092 Vytautas Didysis iš Jogailos gavo Lietuvą kaip lėną didžiojo kunigaikščio teisėmis.
t-093 Pasiligojusi Vytauto žmona Julijona buvo apsistojusi prie Vilniaus buvusiame kunigaikščių kaime Memitz.
t-094 Vytautas Didysis laiške Jogailai piktinosi jo teiginiu, kad Lietuvos bajorai negali laisvai rinkti valdovo be lenkų sutikimo.
t-095 Vytautui priskiriama pirmoji vienos Žemaitijos bažnyčios fundacija po krikščionybės įvedimo.
t-096 1426 m. Vytautas dėl žmonos Julijonos ligos kreipėsi į didįjį magistrą prašydamas gydytojo.
t-097 Vytauto politika šaltinyje interpretuojama kaip orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį.
t-098 Vytautas susitaikė su pusbroliu Skirgaila ir sudarė su juo sąjungą prieš kiekvieną priešą, išskyrus Lenkijos karalių.
t-099 Vėlesniais Vytauto valdymo laikais Vilnius atsigavo po Skirgailos valdymo ir praturtėjo.
t-100 Vytautas priėmė Maskvos metropolitą Fotijų, tačiau šis nieko nelaimėjęs išvyko į Maskvą.
t-101 1424 m. Vytautas suteikė Vilniui privilegijų, kuriomis nuo įvairių duoklių buvo atleisti Romos katalikų tikėjimą išpažinę miestiečiai.
t-102 Pirmoji Balinskio Vilniaus istorijos dalis baigiama 1430 m., kai mirė Vytautas Didysis.
t-103 1430 m. Vytautas ketino karūnuotis Lietuvos karaliumi, dalyvaujant sušauktiems kunigaikščiams ir pasiuntiniams.
t-104 Vytautas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apgyvendino musulmonų totorių ir karaimų bendruomenes.
t-105 Sugrįžęs iš ordino, Vytautas 1384–1389 m. tarnavo Jogailai ir rėmė jo politinius bei kultūrinius žygius.
t-106 Sausio 19 d. prie Gardino Ordino komtūras sudarė sutartį su Vytautu.
t-107 Vytautas siekė Lietuvos karaliaus karūnos, tačiau tam priešinosi Vladislovas Jogaila ir Lenkijos senatas.
t-108 Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti.
t-109 Vytautas kautynių metu tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus ir pralaužtas vietas atstatinėjo arba keitė naujais daliniais.
t-110 Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė Kaune pastatyti Vytauto Didžiojo karo muziejų.
t-111 Vytautas, apsimetęs ordino draugu, mainėsi laiškais, davė patarimus, keitėsi brangiomis dovanomis ir tarėsi nematąs įvykių Žemaičiuose.
t-112 1398 m. pabaigos kompromisu Vytautui Didžiajam buvo pripažinta nuo Lenkijos priklausanti didžiojo kunigaikščio valdžia.
t-113 Vytautas buvo karo tarybos pirmininkas ir tikrasis Tanenbergo mūšio vadas.
t-114 Palikdamas Vilnių, Kęstutis Trakų pilies gynybą ir valdžią pavedė savo sūnui Vytautui.
t-115 1422 m. Vytautas pasiuntė į Prahą savo sūnėną Žygimantą Kaributaitį kaip pageidaujamą valdovą.
t-116 Vytautas Lucko suvažiavime priėmė imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškė tai darantis niekieno neatsiklausdamas.
t-117 Po suvažiavimo Vytautas įsitikino, kad su Lenkija geruoju nesusitars, ir laukė karūnos kaip valstybės laisvės ženklo.
t-118 Su Jogailos žinia, Vytautas kartu su Skirgaila 1392 m. paėmė Vitebską.
t-119 Atgimstančios lietuvių tautos sąmonėje Vytautas buvo pasirinktas valstybės ir tautos didvyriu.
t-120 Vilniaus vyskupui Petrui atsisakius sutuokti dėl artimos giminystės, tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai.
t-121 1383 m. Tapiau Vytautas buvo pakrikštytas ir gavo Vigando vardą.
t-122 Vytauto seserį Oną vedė vyresnysis Mazovijos kunigaikštis Jonušas.
t-123 Lucko suvažiavimas Lietuvos istorijoje siejamas su Vytauto vainikavimo planu, kurį rėmė Zigmantas I ir Vokiečių ordinas.
t-124 Vytautas LDK apgyvendino musulmonų totorių ir karaimų bendruomenes.
t-125 Vytauto valdymo užkariavimai pastūmė Lietuvos sienas nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
t-126 Vytautas nustojo mokėti duoklę mongolams, panaikino dalinių kunigaikštijų sistemą, paskyrė vietininkus ir sutelkė realią valdžią LDK savo rankose.
t-127 Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis.
t-128 Nuo 1930 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventė minėjo neįvykusį Vytauto karūnavimą ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimą.
t-129 Vytautas Didysis lenkų pasiuntinius apdovanojo ir išvykstant pats palydėjo iki Volkovisko.
t-130 Vytautas įsakė žemaičiams puldinėti Ordino pilis ir taip slėpė jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį.
t-131 Jogailai išvykus į Lenkiją, akylai stebimas Vytautas negalėjo savarankiškai imtis veiksmų.
t-132 1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Camblaką.
t-133 Vytautas įsakė žemaičiams puldinėti Ordino pilis, kad pridengtų jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį.
t-134 Vytautas nutraukė ryšius su Maskvos metropolitu Fotijumi ir liepė Naugarduke išrinkti Lietuvai atskirą metropolitą.
t-135 Zenonas Ivinskis Vytautui priskyrė taupumą ir didelį švaistymąsi materialinėmis gėrybėmis, ypač siekiant pasirodyti užsieniečiams.
t-136 Vytauto laiškas dėl gydytojo buvo datuotas Obolcuose 1426 m. sausio 13 dieną.
t-137 Jogaila ir Vytautas buvo paskatinti Lucke sušaukti monarchų ir kunigaikščių suvažiavimą.
t-138 Vytautas sukvietė Lietuvos ir Rusios didikus į tarybą ir klausė, ar jie nori būti pavaldūs Lenkijai.
t-139 Žalgirio mūšio rytą Vytautas siekė lemiamo mūšio, o Jogaila delsė, laukdamas Ordino pasiūlymo derėtis.
t-140 1413 m. Salyno derybose Vytautas pareiškė, kad Prūsai iki Osos yra jo tėvų palikimas.
t-141 Mazovijos kunigaikštis Henrikas su slaptu Jogailos pavedimu buvo atvykęs pas Vytautą.
t-142 Nuo 1400 m. Vytautas, Žygimantas ir Kazimieras Trakuose svarstė svarbiausius Lietuvos reikalus, nors Vilnius liko Didžiosios Kunigaikštystės sostinė.
t-143 Vytautas per savo agentus Lenkijoje skleidė nuostatą, kad karas su Vokiečių ordinu būtinas.
t-144 Vytautas dėl teisingo elgesio pelnė didelę pagarbą tarp savųjų ir svetimųjų.
t-145 Lietuviai krikštijosi Vytauto Didžiojo ir Jogailos paraginti bei vykdydami jų įsakymus.
t-146 Mokslininkai kelia mintį, kad Vytauto valstybės pakraščiuose galėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos.
t-147 Jogailai išvykus į Lenkiją, Vytautas buvo akylai stebimas ir negalėjo savarankiškai veikti.
t-148 Vytautas Gardine susimokė su jam palankiais Lietuvos kunigaikščiais ir didikais išvyti Skirgailą iš sostinės ir paimti valdžią.
t-149 Vytautas Didysis nuo pirmos krikšto dienos aktyviai dalyvavo krikštijime, aiškino tikėjimą ir ragino žmones krikštytis.
t-150 1418 m. mirus žmonai Onai, Vytautas nusprendė vesti jos dukterėčią Julijoną Alšėniškę.
t-151 Vytautas bandė užimti Žemutinę pilį, į Vilnių pasiuntęs roges su jose paslėptais ginkluotais žmonėmis.
t-152 Vytauto istoriškai reikšminga veikla prasidėjo Kęstučio kovos su Jogaila metu.
t-153 Po Kęstučio mirties Vytautas buvo pervežtas iš Vilniaus į Krėvą ir įkalintas.
t-154 Kėzmarke Vytautas Didysis atmetė Zigmanto siūlymą suardyti uniją ir priimti karaliaus karūną.
t-155 1429 m. Vytautas Didysis į Lenčicą pas Jogailą pasiuntė delegatus Gedgaudą ir Rumbaudą.
t-156 Vytautas valdė 1392–1430 m. ir šaltinyje vadinamas žymiausiu Lietuvos valdovu.
t-157 Vytautas įsakė žemaičiams puldinėti Ordino pilis, kad pridengtų jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį.
t-158 Vytauto karas su Skirgaila dar labiau pablogino Vilniaus padėtį.
t-159 Vytautas, apsimetęs ordino draugu, mainėsi laiškais, davė patarimus, keitėsi brangiomis dovanomis ir tarėsi nematąs įvykių Žemaičiuose.
t-160 Vytautas, iš draugų sužinojęs apie Jogailos veiksmus, su Birute pasitraukė į Gardiną.
t-161 Skirgaila Jogailos vardu turėjo viešai pažadėti Vytautui saugumą ir neliečiamybę taikos derybose.
t-162 Ona įspėjo Vytautą apie gresiančią mirtį ir patarė jam pabėgti apsirengus merginos drabužiais.
t-163 Mazovijos kunigaikščiai Jonušas ir Zemovitas priėmė Vytautą, bet nesistengė suteikti jam deramos pagalbos.
t-164 Vytautas iš Konrado Celnerio gavo karių ir lėšų karui.
t-165 Sklido gandai, kad tariamasi dėl Henriko Mazoviečio ir Vytauto sesers Ringailės santuokos.
t-166 Vytautas po mūšio nukreipė visas savo jėgas į Vilnių, norėdamas užimti pilis.
t-167 Vytautas, pranešęs Olesnickiui apie atvykimą, buvo jo prielankiai įlydėtas į Vilnių.
t-168 Vytautui parodžius palankumą, apsuptieji pasidavė jo malonei.
t-169 Vytautas ėmėsi karo prieš Švitrigailą, siekdamas didesnio Baltarusijos žemių paklusnumo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.
t-170 Trisdešimtą apgulos dieną Vytauto kariai pro sugriautus įtvirtinimus įsiveržė į žemutinę pilį.
t-171 Stovėdamas su raitija vienoje vietoje, Vytautas kasdien vis labiau juto maisto stoką.
t-172 Vytautas su didikais Goštautu, Rumbaudu ir Radvila išvyko pas imperatorių.
t-173 Vytautui pavyko sušaukti rusų tautos suvažiavimą Lietuvos Naugarduke.
t-174 Po žmonos Onos mirties Vytautas Trakuose nutarė tuoktis su Alšėnų kunigaikščio Algimantaičio dukra Julijona.
t-175 Vytautas paskelbė Jerim Berdį teisėtu valdovu ir pasiryžo jį paremti grąžinant į valdžią.
t-176 Kojelavičiaus vertinimu, garbės troškimas sutrukdė Vytautui įžvelgti, kad Zigmanto siūlymai ardė lietuvių ir lenkų sandraugą.
t-177 Gavęs slaptų laiškų iš kai kurių lenkų, Vytautas griežtai atsakė pasiuntiniams dėl karališkojo vainiko.
t-178 Artėjant laukiamai dienai, Vytautui vis didesnį nerimą kėlė galimos kliūtys.
t-179 Žygimantas buvo palaidotas tame pačiame kape, kuriame jau ilsėjosi jo brolio Vytauto palaikai.
t-180 Narbutas Vytautą įvardija kaip Kęstučio ir kunigaikštienės Birutės sūnų, kartu su Patriku, Tautvila, Sigaila ir Danute.
t-181 Narbutas rašo, kad Vytautui viešpataujant Lietuvoje kunigaikštienė Birutė sugrįžo į Palangą ir ten mirė 1416 m.
t-182 Narbutas aiškina, kad Jogaila ir Vytautas iš pagarbos Birutei paliko jai aukurą ir apeigas, nes negalėjo palenkti jos į krikščionybę.
t-183 Narbutas 1386–1447 m. laikotarpį laiko didžiausios Lietuvos galybės epocha, ypač Vytauto valdymo metu.
t-184 Narbutas nurodo turėjęs Švitrigailos 1451 m. privilegijos nuorašą, kuriame pakartota 1439 m. Vytauto privilegija.
t-185 Narbutas Lietuvos didžiausios galybės laikotarpį sieja ypač su Vytauto valdymu po Skirgailos.
t-186 Vytautas įsakė visų Lietuvos žemių karo jėgoms susirinkti į Smolenską.
t-187 Vytautas nesusipažinęs su L ietuvos isto rija, k u r aišk iai p asak y ta, k ad jo p irm tak ai Jo g a ila bei V y tau tas p a p rastai už p inigus L iv o n ijo je sam dydavęsi k arių?
t-188 Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių.
t-189 Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius.
t-190 O sava valstybė, atėjusi iš Mindaugo, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto laikų, buvo jų svajonių, ateities planų garantas, pati didžiausia vertybė.
t-191 Dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime turėdamas emigruoti į už sienį, jis tespėjo paskelbti dramatiškiausią Bychovco kronikos fragmentą — pasakojimą apie Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio nužudymą 1440 m.
t-192 Pirmas — Vytautas2 6 , o kai krikštijosi pravos lavu, buvo jam duotas Jurgio vardas, o kai priėmė len kų tikėjimo krikštą, jam davė Aleksandro vardą2 7 .
t-193 Didysis kunigaikštis Vytautas prieš Riazanės kunigaikštį Olegą pasiuntė kunigaikštį Simoną Lengvenį su didele kariuomene ir su Smolensko pajė gomis; tie parsivarė daugybę belaisvių riazaniečių ir su dideliu grobiu sugrįžo pas Vytautą (1396)1 3 .
t-194 Didysis kunigaikštis Vytautas, tai išgirdęs, susijun gė su savo broliu, Lenkijos karaliumi Vladislovu Jogai la 4 0 , ir tą patį rudenį su visomis savo kariuomenėmis atvyko į Smolenską1 1 , išvijo kunigaikščius Jurijų Svetoslavovičių ir Riazanės kunigaikštį.
t-195 Lietuvos metraštis teigia, kad aPIE JOGAILOS IR VYTAUTO KARĄ SU PROSUOS VOKIEČIAIS IR APIE JŲ NUGALĖJIMĄ MOSYJE PRIE DUBROVNOS Sesi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt pirmaisiais metais nuo pasaulio sutvėrimo, o nuo dievo gimimo tūkstantis keturi šimtai dvyliktaisiais metais 1 prasidė jo.
t-196 Esant šiam Vytautui didžiuoju kunigaikščiu ir val dant Lietuvos ir Rusų Didžiąją Kunigaikštystę ir daugelį kitų šalių, tiesiog visa Rusų žemė, ir ne vien Rusų že mė, bet ir Vengrų žemės valdovas, vadinamas Romos im peratorium igyveno su juo didelėje meilėje.
t-197 Ir Danijos karalius didžiai šlovino ir daugeliu dovanų apdovanojo šlovingąjį valdovą, didį kunigaikštį Vytautą.
t-198 Ir šis didysis kunigaikštis Aleksandras, vadinamas Vytautu, valdė didžiai gerbiamas ir šlovi namas.
t-199 VYTAUTO SKUNDAS PRIEŠ JOGAILĄ IR SKIRGAILĄ Vytauto skundas — tai neabejotina Lietuvos Didžiosios Ku nigaikštystės lietuviškosios istoriografijos užuomazga.
t-200 Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdė ta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Ge dimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės.

Ryšiai

Atgalinės Nuorodos