Vytauto pasirodymas Dniepro žemupyje šaltinyje siejamas su pastovesnių santykių atsiradimu stepėje. Vytauto „arklių girdymas“ Juodojoje jūroje ilgai išliko žmonių atmintyje. Žemaičiai į Lietuvos valstybę labiau buvo įjungti Vytauto laikais.
Dail A. Penkowskis, 1838 m.\nItalo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti \nįsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai\n\n1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA\n35\nkunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jo-\ngaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis \n(valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam \ntapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailai-\nčių dinastija.
Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam \nlietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau-\nsomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties \n500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo \nmuziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa-\nveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu-\nvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. \nTaip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą \njų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – \nA. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.
Todėl 1413 m. Vy-\ntautas su Jogaila pradeda krikštyti žemaičius. 1418 m. Vytautas siunčia į \nKonstancą jau minėtą G. Camblako stačiatikių delegaciją, turėjusią pa-\ngrįsti siekį gyventi unijoje su Katalikų bažnyčia.
kunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jo-\ngaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis \n(valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam \ntapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailai-\nčių dinastija. Ši Gediminaičių šaka vėliau (XV a. pab.–XVI a. pr.) pasiekė \nįtakos viršūnę.
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas \npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios \npilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino \nmaršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie\ntuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir \nMaišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė \naplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau\ntu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir \nniokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo\nčiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda\nmi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie \nVilniaus užėmimą.
Tasai kunigaikštis, toks pat \nnarsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir \npridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna. \nJis atvyksta į Vilnių, čia jį džiugiai sutinka Olesnickis, kuris \nkaraliaus apie tą susitarimą jau buvo perspėtas49. Netrukus, \ntais pačiais metais, Vilniuje įvyko Vytauto įvesdinimo į val\ndžią iškilmės, kai iš Vilniaus vyskupo Andriaus Važilo (Vasi- \nliono) Vytautas gavo patepimą tapti didžiuoju Lietuvos kuni\ngaikščiu, kartu dalyvavo žmona Ona, Jogaila, aukščiausiasis \nvaldovas, daugelis kunigaikščių ir bajorų.
Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo \nbrolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios \nir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriau\ndomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų val\ndyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus bro\nlis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais \nLietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sos\ntinės Skirgailą ir paimti valdžią.
Vytauto \ndidžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios \nkloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas \nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo \ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie\nkė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos mo\nnarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nu\nsiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį \nŽygimantą Kaributaitį, savo sūnėną.
Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susi tvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažia vimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.
Susi\ntvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto\nvainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažia\nvimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų\nnusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę,\nnepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo. Savo mokytojo\nOlesnickio įtakoje Dlugošas yra neteisingai suvedęs Vytauto vainiko\nklausimą tik į jo asmeninius interesus ir ambicijas ; tai kritiškai\nyra įrodyta^10. Vytautui užgaunanti pasirodė Jogailos laikysena,\nkuris, pradžioje pritaręs Vytauto vainikavimuisi^11 , paskui atsistojo\nskersai kelio. Jogaila bandė teisintis, kad Vytautą įžeidžiąs laiškas\n(iš Krokuvos — imperatoriui Zigmantui) buvęs parašytas be kara\nliaus žinios^12.
Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susi tvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažia vimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.
Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų\nnusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę,\nnepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo. Savo mokytojo\nOlesnickio įtakoje Dlugošas yra neteisingai suvedęs Vytauto vainiko\nklausimą tik į jo asmeninius interesus ir ambicijas ; tai kritiškai\nyra įrodyta^10. Vytautui užgaunanti pasirodė Jogailos laikysena,\nkuris, pradžioje pritaręs Vytauto vainikavimuisi^11 , paskui atsistojo\nskersai kelio. Jogaila bandė teisintis, kad Vytautą įžeidžiąs laiškas\n(iš Krokuvos — imperatoriui Zigmantui) buvęs parašytas be kara\nliaus žinios^12. Vytautui tai davė progos Jogailą kaltinti, jog jis\njau visai patekęs savo patarėjų įtakon, nenorįs jų pašalinti ir nesi\nrūpinąs turėti geresnių.
Poloniae factam, et erectionem Antistis\n118\n\n## Puslapis 135\n\nIl KNYGA\nVytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai lai\nkydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti \nžmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui \nir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines \njų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje \nsudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, \nir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi\nskaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin\ngesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, \ntačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21. Kai rug\npjūtį visa parengtis mūšiams Prūsijoj buvo baigta, dar atvy\nko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos, kurie, tų laikų pa\npročiu, noriai eidavo kariauti su pagonimis, kur tik užgirdę \njų esant.
Len\nkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir\nti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, \no karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len\nkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už\ndėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau\ndžiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą \nstojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal\ndavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū\ndų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą \nOlesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarno\nvo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, \ntiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky\nmą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu \ntrokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da\nvė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p \ntėvynei nelaimę atneš.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
