Žemaitija šiame šaltinyje vaizduojama kaip pagrindinis Lietuvos ginčo su Ordinu kraštas, kurio dėl Ordino pretenzijų vyko nuolatinės kovos, o vietos gyventojai ne kartą sukilo.
1387 m. Lietuva krikštijosi katalikišku krikštu, o jos dalis Žemaitija tapo paskutiniu Europoje apsikrikštijimo regionu – šiais įvykiais baigė formuotis krikščioniškoji Europa.
1387 m. \nLietuva krikštijosi katalikišku krikštu, o jos \ndalis Žemaitija tapo paskutiniu Europoje \napsikrikštijimo regionu – šiais įvykiais bai-\ngė formuotis krikščioniškoji Europa. \nLietuvos Didžioji Kunigaikštija dėl Vo-\nkiečių ordino pavojaus pamažu stiprino \nryšius su Lenkija, o XV–XVI a.
Vis dėlto tai liko istorinis epi- zodas, nors pagoniška valstybė pamažu tapo regionine didvalstybe arba imperija, užvaldžiusia didžiules stačiatikiškų žemių (buvusios Kijevo Rusios) erdves. 1387 m. Lietuva krikštijosi katalikišku krikštu, o jos dalis Žemaitija tapo paskutiniu Europoje apsikrikštijimo regionu – šiais įvykiais bai- gė formuotis krikščioniškoji Europa.
Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu,\nkada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo\nišleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš\nšiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač\nsmarkiai puldavo Lietuvą.
870. Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai lai kydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi skaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin gesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21.
XIV a. 3-iajame dešimtmetyje, kai rašė savo kroniką Dusburgietis, Lietuva, tęsdama\nginklo kovą prieš Vakarų Europos feodalų agresiją, 1320 m. liepos 27 d. Medininkų\nžemėje sutriuškino įsiveržusius į Žemaitiją kryžiuočius (III, 338); puldama plačiu frontu,\nLietuvos kariuomenė 1322 m.
Kol vokiečių kariau\nna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių\npulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu\nnusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan\nčiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę\nišsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė\nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .
Žalgirio mūšis\nNors popiežius uždraudė Vokiečių ordinui kariauti su ap-\nsikrikštijusia Lietuva, Žemaitija vis dar priklausė jam. Ordinas tebebuvo \ngalinga jėga, kėlusi egzistencinį pavojų Lietuvos valstybei.
