Lietuvos istorija

Lietuvos istorijos žinių lobynas

LietuvosistorijaLietuvos istorijos žinių lobynas

Žemaitija

LaikotarpisIXXXIXX880–2000

ŽemėlapisGalerija

Kraunami ryšiai...

1 vaizd. / 1 tiesiog. / 0 susij.

Santrauka

Žemaitija šiame šaltinyje vaizduojama kaip pagrindinis Lietuvos ginčo su Ordinu kraštas, kurio dėl Ordino pretenzijų vyko nuolatinės kovos, o vietos gyventojai ne kartą sukilo.

1753 m. Žemaitijos kunigaikštystės žemėlapis.

Pagrindinis atvaizdas

1753 m. Žemaitijos kunigaikštystės žemėlapis.

TiesioginisŽemėlapisPirminis

Leonhard Euler (1707–1783), Johann Christoph Rhode (1713–1786) • 1753 • Wikimedia Commons

Licencija: Public domain

Eiti į galeriją (Žemaitija) Atidaryti šaltinį

1 vaizd. / 1 tiesiog. / 0 susij.

Pavadinimai šaltiniuose

  • Žemaitija
  • Žemaičiai
  • Samogitija

Kas tai

Žemaitija čia yra Lietuvos regionas ir politinio ginčo erdvė, susijusi su kryžiuočių ekspansija, pilių statyba ir vietos gyventojų pasipriešinimu.

Geografinis ir istorinis kontekstas

Šaltinyje Žemaitija pasirodo tiek Mindaugo laikų vyskupijos ir Livonijos ordino santykių, tiek Vytauto kovų su Ordinu ir 1409 m. sukilimo kontekste.

Teiginiai

Teiginys
t-001 Žemaitijoje Vytautas pastatė Varnių katedrą ir bažnyčias Ariogaloje, Betygaloje, Kelmėje, Kražiuose, Kaltinėnuose, Luokėje, Raseiniuose, Viduklėje, Senvarniuose ir Veliuonoje.
t-002 Kryžiuočių ordinui Žemaitijos užvaldymas buvo valstybės gerovės ir net egzistencijos klausimas.
t-003 Žemaitija, siekianti Baltijos jūrą, apibūdinta kaip lietuvių genties centras, išsaugojęs gryniausius padermės bruožus.
t-004 Vytauto tėvas, gindamas Žemaitijos ir lietuvių laisvę, nuolat kariavo su kardininkais iš šiaurės ir kryžiuočiais iš vakarų.
t-005 Derybose dėl sienų Vytautas reikalavo Žemaitijai plačių sienų, tačiau Ordinas su tuo nesutiko.
t-006 1422 m. Vokiečių ordinas galutinai atsisakė pretenzijų į Žemaitiją ir nebekėlė grėsmės Lietuvai.
t-007 Vytautas išvyko į Žemaitiją, kur žmonės ir bajorai buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą.
t-008 1251 m. Mindaugas perleido didelę dalį Žemaitijos Livonijos ordinui mainais į krikštą.
t-009 Kęstutis su stipriais pulkais iš Žemaitijos atvyko į pagalbą sūnui Vytautui Trakų pilyje.
t-010 1320 m. liepos 27 d. Medininkų žemėje Lietuva sutriuškino į Žemaitiją įsiveržusius kryžiuočius.
t-011 Kol vokiečių kariuomenė stovyklavo Žemaitijoje, lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir nusiaubė Dorpato vyskupiją.
t-012 Po Lietuvos krikšto Žemaitija vis dar priklausė Vokiečių ordinui.
t-013 Vytauto tėvas gynė Žemaitijos ir lietuvių laisvę, kai kardininkai ir kryžiuočiai smarkiai puldinėjo Lietuvą.
t-014 1398 m. spalio 12 d. Salyne Vytautas atidavė Ordinui visą Žemaitiją.
t-015 Gedimino laikais Žemaitijoje tik šen bei ten stovėjo vienišos feodalinių kunigaikščių ir bajorų pilys bei gynybinės gyvenvietės.
t-016 Žemaitijoje ir kitose Lietuvos žemėse kilo tik pavienės feodalinių kunigaikščių ir bajorų gynybinės pilys.
t-017 Bendros sukilimo vadovybės Lietuvoje nebuvo, daug „vyriausybių“ veikė konkrečios apskrities teritorijoje, o viena tokių „vyriausybių“ pasiskelbė Žemaitijos vyriausybe.
t-018 Vytauto laikais kolonizuota Žemaitija ir kiti jam priklausę kraštai.
t-019 Kronikininkas pasakoja, kad apie 880 m. iš Danijos ištremti žmonės persikėlė per jūrą ir įsikūrė Prūsijoje, Žemaitijoje bei Karelijoje.
t-020 Žemaitija aiškinta kaip žemesnė žemė, o Aukštaitija - kaip aukštesnė žemė palyginti su Žemaitija.
t-021 Lietuvoje sukilimas prasidėjo spontaniškai 1831 m. pavasariop Žemaitijoje dėl valdžios paskelbto rekrutų ėmimo.
t-022 Po Žalgirio mūšio Žemaitija liko pagrindinė Vytauto konflikto su Ordinu priežastis.
t-023 1380 m. Rygoje sudarytos paliaubos su Livonijos magistru aplenkė Kęstutį ir jo Žemaitijos kunigaikštystę.
t-024 Žemaitijos žemė aiškinta kaip ta pati Lietuvos žemė, tik vadinama žemesne žeme.
t-025 Vokiečių kariuomenei stovyklaujant Žemaitijoje, lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir nusiaubė Dorpato vyskupiją.
t-026 Vytauto tėvas gynė Žemaitijos ir lietuvių laisvę nuo kardininkų ir kryžiuočių antpuolių.
t-027 1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaitijos Livonijos ordinui.
t-028 Kronikininkas pasakoja, kad apie 880 m. iš Danijos ištremti žmonės persikėlė per jūrą ir įsikūrė Prūsijoje, Žemaitijoje bei Karelijoje.
t-029 Pavasarį sukilimas spontaniškai prasidėjo Žemaitijoje ir greitai apėmė visą Lietuvą.
t-030 Vytautas reikalavo plačių Žemaitijos sienų, o Vokiečių ordinas nenorėjo su tuo sutikti.
t-031 Po Žalgirio mūšio Vytautas pretendavo į visą Žemaitiją iki Nemuno, įskaitant Klaipėdą, ir Užnemunę.
t-032 Balińskis Žemaitijoje Milžinų Kapais vadintus didžiulius pilkapius laikė Skandinavijos įtakos Lietuvoje liudijimu.
t-033 Žemaitija, siekusi Baltijos jūrą, apibūdinta kaip lietuvių genties centras, išsaugojęs gryniausius savo padermės bruožus.
t-034 Žalgirio mūšyje buvo pakirsta Vokiečių ordino hegemonija, nors Žemaitijai pripažinti Lietuvai dar reikėjo dviejų karų.
t-035 1398 m. vasarį Kryžiuočių ordino Livonijos atšakos pajėgos smogė Žemaitijai ir daug žmonių išsivedė į nelaisvę.
t-036 Vilniaus ir dalies Gardino gubernijų kraštas laikytas dviejų lietuvių padermių, Žemaitijos ir aukštutinės Lietuvos, gyvenviete.
t-037 Po Mindaugo krikšto Žemaitija buvo prarasta kaip etninės Lietuvos dalis, o ordinų pavojus neišnyko.
t-038 Kronikos įvade Žemaitija minima kaip viena teritorijų, kurias pasiekė Kryžiuočių ordino ekspansija ir niokojimai.
t-039 Veliuona, tikriausiai XIII a. pastatyta pilis, turėjo saugoti Žemaitijos sienas nuo kryžiuočių puldinėjimų.
t-040 1387 m. Lietuva krikštijosi katalikišku krikštu, o jos dalis Žemaitija tapo paskutiniu Europoje apsikrikštijimo regionu – šiais įvykiais baigė formuotis krikščioniškoji Europa.
t-041 Vytautui priskiriama bažnyčios fundacija buvo laikoma viena pirmųjų bažnyčių Žemaitijoje po krikščionybės įvedimo.
t-042 Arklių ūkis buvo labiau paplitęs Žemaitijoje ir apie Trakus, o žemaičiai Vytautui duoklę dažnai mokėdavo arkliais.
t-043 Žemaitijoje plėšikavusios kryžiuočių kariuomenės karys, atsilikęs po kritimo nuo žirgo, pėsčiomis grįžo į Ragainę.
t-044 Po Žalgirio mūšio Žemaitija buvo apkrikštyta 1413 m., o 1417 m. įsteigta Žemaičių vyskupija.
t-045 Vytauto laikais arklių ūkis buvo labiau paplitęs Žemaitijoje ir apie Trakus.
t-046 1380 m. sudarytos paliaubos su Livonijos magistru Rygoje aplenkė Kęstutį ir jo Žemaitijos kunigaikštystę.
t-047 Istoriografijoje buvo formavusis nuomonė, kad Nadruva, Skalva ir Semba yra Žemaitijos dalys.
t-048 Arklių ūkis labiau buvo paplitęs Žemaitijoje ir apie Trakus, o žemaičiai Vytautui dažnai mokėdavo duoklę arkliais.
t-049 Veliuonos pilis tikriausiai pastatyta XIII a. Žemaitijos sienoms nuo kryžiuočių puldinėjimų saugoti.
t-050 Trijuose suvažiavimuose dėl sienų Vytautas reikalavo plačių Žemaitijos ribų, bet Ordinas su tuo nesutiko.
t-051 Daukantas savo jaunystės laikų Žemaitijos kaimo kultūrinį paveikslą perkėlė į senuosius laikus.
t-052 Po Lietuvos krikšto Žemaitija vis dar priklausė Vokiečių ordinui, kuris kėlė egzistencinį pavojų Lietuvos valstybei.
t-053 1387 m. Lietuva krikštijosi katalikišku krikštu, o jos dalis Žemaitija tapo paskutiniu Europoje apsikrikštijimo regionu – šiais įvykiais baigė formuotis krikščioniškoji Europa.
t-054 Po Mindaugo krikšto Žemaitija buvo prarasta kaip etninės Lietuvos dalis, o ordinų pavojus neišnyko.
t-055 Žalgirio mūšyje buvo pakirsta Vokiečių ordino hegemonija, nors Žemaitijai pripažinti Lietuvai dar reikėjo dviejų karų.
t-056 1422 m. Vokiečių ordinas galutinai atsisakė pretenzijų į Žemaitiją ir nebekėlė grėsmės Lietuvai.
t-057 Sudeginus Kurše Karšuvos ir Heilsbergo pilis, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau į Prūsiją.
t-058 Tuo žygiu Mindaugas atgavo Žemaitiją ir Kuršą, nusiaubė Sembą ir vėliau vėl sukėlė karą Prūsijoje.
t-059 Grafo Barbio vadovauta vokiečių kariuomenė niokojo Sembą ir Žemaitijos pasienius, bet buvo prūsų sutriuškinta.
t-060 Žemaitijoje, pasak Kojelavičiaus, tuo metu priešų nebuvo, bet kaimus niokojo nuodingi kirminai.
t-061 Vaikių ir Pagraudės valsčiai Žemaitijoje buvo nusiaubti žudynėmis ir apiplėšti, todėl daugelį metų beveik neturėjo gyventojų.
t-062 Kryžiuočiai taip nusiaubė Karšuvos žemę Žemaitijoje, kad jos gyventojai su visu turtu turėjo išsikelti į Lietuvą.
t-063 Iš Prūsijos patraukęs priešas nusiaubė Žemaitiją ir sulygino su žeme Vaikių, Raseinių, Ariogalos bei Klogėnų valsčius.
t-064 Vytautas pradėjo telkti karius Žemaitijoje ir Palenkėje, susitaręs su kryžiuočiais dėl taikos ir pagalbos.
t-065 Ordino žygūnas pareikalavo atlyginti nuostolius ir atiduoti Žemaitiją, kitaip grasindamas paskelbti karą Lietuvai.
t-066 Vytauto pakviesti pasiuntiniai negaišdami atvyko į Žemaitiją ir spalio mėnesį sutvarkė vyskupystės steigimo reikalus.
t-067 Leidėjų pastaboje Bychovco kronika vertinama kaip menkas Žemaitijos ir karų su kryžiuočiais istorijos šaltinis.
t-068 Narbutas rašo, kad kai kur Žemaitijoje Perkūnaitėlės maldos buvo kreipiamos į Mergelę Mariją, vadintą Panna Marya Perkunatele arba Perkūnija.
t-069 Narbutas nurodo iš Žemaitijos gavęs liaudies padavimo variantą, panašų į jo rinkinyje turėtą pasakojimą.
t-070 Narbutas aiškina, kad aukuras ir apeigos Žemaitijoje išliko dėl Jogailos ir Vytauto pagarbos kunigaikštienei Birutei.
t-071 Narbutas rašo, kad 1583 m. Žemaitijoje apaštalavę jėzuitai aptiko didelių akmenų garbinimo pėdsakų.
t-072 Narbutas pasakoja, kad Glapimino sūnus Sutinkąs ir vaikaitis Dormunimundas valdė Žemaitijoje.
t-073 Narbutas rašo, kad Liutauro sūnus Vytenis gimė 1232 m. Žemaitijoje, gyveno Ariogaloje ir kartu su tėvu valdė Polocką.
t-074 Narbutas rašo, kad 1814 ar 1815 m. Švėkšnoje, Žemaitijoje, rastą auksinių monetų lobį pasisavino tarnas.
t-075 Narbutas pastebi, kad Žemaitijoje Šventosios vardu, regis, vadinti dar keli mažesni upeliai.
t-076 Narbutas remiasi Lasickiu, kad Žemaitijoje ežeras Orthus buvo laikomas dievu.
t-077 Narbutas rašo, kad Dionizas Paškevičius Bardžių dvare Žemaitijoje atrado seną džiūstantį ąžuolą.
t-078 Narbutas perteikia Jucevičiaus pastabą, kad Žemaitijoje prie merdinčio žmogaus garsiai kartota frazė „Gegeile, begaite!“.
t-079 Narbutas spėja, kad šis paprotys buvo paplitęs tik Žemaitijoje, nes tik čia buvusi žinoma Ilgių šventė.
t-080 Narbutas Žemaitiją mini kaip paskutinę iš sričių, kurias esą pasiekė ginkluoto atvertimo laikai.
t-081 Narbutas teigia turėjęs Žemaitijoje nuo akmens perpieštą užrašą, kuriame atpažino kelias biarmiškas raides.
t-082 1583 m. jėzuitai, apaštalaudami Žemaitijoje, aptiko didelių akmenų garbinimo pėdsakų.
t-083 Narbutas vaizduoja XVI a. pabaigos ir XVII a. Žemaitiją kaip mažai krikščionių mokytojų turėjusią ir katalikų kunigų stokojusią žemę.
t-084 Nekrikštyti liko tik žemaičiai.
t-085 Jie skelbė katalikybę dar pagoniškiems daugelio Lietuvos, ypač Žemaičių, vietų gyventojams.
t-086 Kitas pastebėjimas: tokie akmenys tik kai kur, tai yra tik ke liose vietose, buvo rasti toje Žemaitijos dalyje, kur gyveno hiriai ir hendai, tai yra Raseinių bei Upytės apskrityse.
t-087 Nepai sant visų šių pastangų, XVI amžiaus pabaigoje ir XVII amžiuje Žemaitija dar turėjusi mažai krikščionių mokytojų, be to, plėšo ma kalvinizmo sektantiškumo, jautė labai didelį katalikų kuni gų stygių.

Ryšiai