Lietuvos istorija

Lietuvos istorijos žinių lobynas

LietuvosistorijaLietuvos istorijos žinių lobynas

Kryžiuočių ordinas

LaikotarpisXIIXVI1163–1521

Žemėlapis

Kraunami ryšiai...

Santrauka

Kryžiuočių ordinas tiesiogiai siejamas su prūsų pavergimu. Kryžiuočių ordinas susiejamas su Marijos Mergelės ordino vardu ir kryžiaus karų tradicija.

Teiginiai

Teiginys
t-001 Sutikdami krikštytis, Lietuvos valdovai reikalavo, kad Vokiečių ordinas grąžintų žemes Prūsijoje, Žiemgalius ir Kuršius.
t-002 Balińskis teigė, kad Rygos arkivyskupas Gedimino vardu parengė laiškus, siekdamas apšmeižti Kryžiuočių ordiną.
t-003 Per Bajerburgo apsuptį Ordino maršalas Henrikas Duseneris ir Reino palatinas atvyko į pagalbą apsuptiesiems.
t-004 Kryžiuočiai laikė Vytautą priemone priversti Jogailą laikytis didelių pažadų Ordinui.
t-005 Kronikos pratarmėje Petras Dusburgietis idealizavo pirmuosius Kryžiuočių ordino brolius kaip neturtą ir pavojus pasirinkusius tikėjimo gynėjus.
t-006 Kryžiuočių ordinas priešinosi Jogailos reformai, nes numatė savo nuopuolį sustiprėjus Lietuvai ir Lenkijai.
t-007 1323 m. Vilniuje duotame rašte teigta, kad kryžiuočiai įmetė į ugnį Gedimino pasiuntinybės antspaudą.
t-008 Vytautas atnaujino ryšius su Prūsija ir kryžiuočiams pažadėjo padėti atstatyti sudegintas jų pilis prie Kauno.
t-009 Lietuvai siekiant Bažnyčios patvirtinimo, reikėjo įveikti kryžiuočių daromas kliūtis.
t-010 Vytautas 1410 m. Žalgirio mūšyje palaužė Ordino galybę ir grąžino Žemaitijai laisvę.
t-011 Po nepavykusio Vilniaus apsiautimo Ordinas grobuoniškus planus nukreipė prieš Žemaitiją.
t-012 Po magistro Hermano mirties Kryžiuočių ordine buvo priskaičiuojama du tūkstančiai brolių iš kilmingų Vokietijos šeimų.
t-013 Henrikas atvyko į Prūsiją, davė įžadus Teutonų ordinui ir, būdamas vienuolyne, pralenkė kitus brolius dorybėmis.
t-014 Ordino kariuomenė buvo sudaryta iš pėstininkų, raitelių ir artilerijos ir laikyta geresne už lietuvių bei lenkų kariuomenes.
t-015 Algirdas ir Kęstutis pradėjo derybas su Kryžiuočių ordinu, siekdami atokvėpio nuo tolesnių niokojimų.
t-016 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšyje Lietuvos kariuomenė su lenkų sąjungininkais sutriuškino Kryžiuočių ordino kariuomenę.
t-017 Vytautas, siekdamas suardyti Lenkijos ir Ordino sąjungą, apskundė Ordiną Europai.
t-018 Popiežius patvirtino Jeruzalės ligoninės brolių ordiną ir leido jo broliams dėvėti baltą apsiaustą su juodu kryžiumi.
t-019 Kronikoje plačiai nušviečiamas Kryžiuočių ordino įkūrimas XII a.
t-020 1432 m. Lietuvos ir lietuviškos Rusios kunigaikščiai, bajorai ir miestai raštu prisiekė laikytis sutarties su Prūsijos ordinu.
t-021 Lietuvių pasipriešinimas neatbaidė kryžiuočių nuo kasmetinių žygių iki Vilniaus, o 1384 m. jų antpuoliai siekė Kernavę.
t-022 Ordino kronikose nurodyta, kad 1345–1382 m. įvyko 66 Prūsų kryžiuočių ir 30 Livonijos žygių.
t-023 1448 m. Vilniuje buvo sudaryta garsi sutartis su Prūsijos ordinu.
t-024 Pasak Petro Dusburgiečio, Henrikui pasižadėjus įstoti į Teutonų ordiną, išnyko regėtas sambūris ir regėjimai.
t-025 Vizijomis apie brolių žaizdas ir randus Petras Dusburgietis teigė Vokiečių ordiną esant labiausiai nusipelniusį tarp panašių brolijų.
t-026 1384 m. Ordino antpuoliai Lietuvoje siekdavo Kernavę, tačiau pralaimėjimas prie Vilniaus ir Ukmergės apsaugojo sostinę.
t-027 Pasak Petro Dusburgiečio, Mergelė Marija broliui Hermanui skundėsi, kad Teutonų ordino broliai kalba apie pasaulio tuštybę.
t-028 Vytautą nuo sostinės dažnai atitraukdavo karai su Rusios kunigaikščiais, totorių chanais ir kryžiuočiais.
t-029 Popiežiaus rūmuose Avinjone buvo svarstomi Kryžiuočių ordino santykiai su Lenkija, Ryga ir Lietuvos valdovu.
t-030 Trečioji Ordino kariuomenės eilė stovėjo atokiau nuo mūšio lauko ir buvo laikoma atsargai.
t-031 Kai Gedimino skundas pasiekė popiežių, Prūsijos dvasininkai laiškuose stojo ginti Kryžiuočių ordino.
t-032 1249 m. prūsai, sulaužę taikos sutartį, nužudė 54 Kryžiuočių ordino brolius ir kitus su jais buvusius žmones.
t-033 Ordino maršalas su 40 000 kryžiuočių įsiveržė į Lietuvą, susijungė su Vytauto pulkais ir užėmė Kernavę bei Maišiagalą.
t-034 Ordinas, įgijęs daugiau vilties pasilikti Žemaitijoje, savo politikos su Vytautu nepakeitė.
t-035 Grabovo suvažiavime Vytautas pareikalavo, kad Ordinas atlygintų už paimtas prekes ir nužudytų pirklių šeimoms.
t-036 Klaipėdos pilis beveik aklinai uždarė Lietuvai išėjimą į jūrą, kai Prūsų ordinas XIII a. pabaigoje užvaldė Nemuno deltą.
t-037 Popiežius Honorijus III ir imperatorius Fridrichas II suteikė Hermanui ir būsimiems Teutonų ordino magistrams kunigaikščio titulą.
t-038 1410 m. Žalgirio mūšyje Lenkijos ir Lietuvos jungtinė kariuomenė sutriuškino Vokiečių ordiną.
t-039 XIII-XIV a. Vakarų Europoje pasigirsdavo kritikos Kryžiuočių ordinui, įskaitant raginimus jį likviduoti.
t-040 Po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Kryžiuočių ordinu priežastis liko Žemaitija.
t-041 Kojalavičius pagoniškai Lietuvai skirtame tome lietuvių kovas su kryžiuočiais pateikė su pagarba lietuviams.
t-042 Kryžiuočiai kurstė Švitrigailą siekti senųjų užmačių arba kelti sumaištį Lenkijoje.
t-043 1322 m. krašto magistras Fridrichas fon Vildenbergas kryžiuočių ir riterių būrį nuvedė į Vaikius Žemaitijoje.
t-044 Kryžiuočiai įkalbėjo svetimtaučius savanorius, kad visa Lietuva tebėra pagonių šalis.
t-045 Teutonų namų ordinas gavo pradžią 1190 Viešpaties metais, kai viešpatavo popiežius Celestinas III ir imperatorius Henrikas VI.
t-046 Ordinas atsiuntė komtūrą Marquardą von Salzbachą su keliais tūkstančiais karių prisidėti prie Vytauto kariuomenės.
t-047 Mūšyje žuvo Livonijos magistras Burchardas, Prūsijos maršalas Henrikas Botelis ir 150 Ordino brolių.
t-048 Gedimino laiške teigta, kad Vytenis prašė atsiųsti minoritų, bet Ordinas, tai sužinojęs, pasiuntė ginkluotą būrį sudeginti bažnyčios.
t-049 XIV a. Vokiečių ordino pavojus skatino Lietuvą derėtis ir ieškoti būdo priimti priešo išpažįstamą tikėjimą.
t-050 Kryžiuočių ordino broliai Pamedėje atstatė Kristburgo pilį naujoje vietoje ir paliko joje daug karių.
t-051 Balińskis rašė, kad Švitrigailos laikais Kryžiuočių ordinas turėjo itin didelę įtaką Lietuvos reikalams.
t-052 Hermanas iš Zalcos, Teutonų ordino didysis magistras, 1230 m. atsiuntė Hermaną Balką eiti magistro pareigų.
t-053 Lenkijos vasalu likęs Kryžiuočių ordinas savo sostinę perkėlė į Karaliaučių.
t-054 Kryžiuočių ordinas, remdamasis Salyno sutartimi, reikalavo grąžinti jam pabėgėlius žemaičius.
t-055 XIV a. trečiajame dešimtmetyje Vakarų Europoje pasigirdo kritiškų balsų Kryžiuočių ordino atžvilgiu.
t-056 Po pirmojo katastrofos smūgio Kryžiuočių ordinas ėmė atsipeikėti.
t-057 Tarp kryžiuočių buvo paplitusi nuomonė, kad Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietė priešą į šalį.
t-058 Ordino kronikose nurodyta, kad 1345–1382 m. buvo surengti 66 žygiai iš Prūsų ir 30 iš Livonijos.
t-059 Kryžiuočiai, Švitrigaila ir Valakijos vaivada sudarė sąjungą prieš Lenkiją.
t-060 Gedimino laiške kryžiuočiai kaltinami sudeginę jo antspaudą, kad sutrukdytų jo pradėtam krikščionybės reikalui.
t-061 Gedimino laiške teigiama, kad kryžiuočiai įmetė į ugnį antspaudą, siųstą apaštališkajam viešpačiui.
t-062 Kryžiuočių ordinas stengėsi sužlugdyti 1323 m. spalio 2 d. sutartį ir 1324 m. tęsė agresiją prieš Lietuvos žemes.
t-063 Kryžiuočiai Vakarų Europoje skleidė gandus, kad Lietuvos krikštas buvo tariamas ir paviršutiniškas.
t-064 XIV a. pradžioje Kryžiuočių ordinui nebepakako tradicinės kovos prieš pagonis argumentacijos.
t-065 Kronika turėjo būti oficialiu Ordino šlovės paminklu73.
t-066 1233 m. magistras ir Kryžiuočių ordino broliai Kvedino saloje pastatė pilį ir pavadino ją Marienverderiu.
t-067 Jogaila sutartimis pasižadėjo laikytis taikos su Ordinais, krikštytis ir užrašė kryžiuočiams beveik visą Žemaitiją iki Dubysos.
t-068 Apgulus Karaliaučiaus, Kroicburgo ir Bartenšteino pilis, Kryžiuočių ordino broliai kentė badą ir stygių.
t-069 1323 m. Liubeke dėl tariamų Gedimino laiškų nutarta kreiptis patarimo į tuo metu mieste buvusius Ordino riterius.
t-070 Albrechto mėginimai susitarti su Lenkija nenusisekė, todėl ordinui teko pradėti karą su lenkais.
t-071 XIV a. pabaigos Kryžiuočių ordino Lietuvos kelių aprašymuose Aukštaitijoje minėta 18 didžiojo kunigaikščio dvarų.
t-072 Gedimino laiške popiežiui ir kardinolams teigta, kad Mindaugą nuo krikščionybės atstūmė kryžiuočių magistro smurtas ir išdavystės.
t-073 Algirdas ir Kęstutis pradėjo derybas su Ordinu, kad Lietuva galėtų pailsėti nuo tolesnių niokojimų.
t-074 Ordinas, sustiprinęs viltį likti Žemaitijoje, nepakeitė savo politikos Vytauto atžvilgiu.
t-075 Lietuvos Didžioji Kunigaikštija dėl Vokiečių ordino pavojaus pamažu stiprino ryšius su Lenkija.
t-076 Ordinas plano nepriėmė, bet ir griežtai jo neatmetė, laukdamas imperatoriaus reakcijos.
t-077 M. Balinskis svarstė, kad pasakojimas apie kryžiuočių sudegintą valdovo antspaudą galėjo būti įdėtas siekiant tam tikro tikslo.
t-078 1337 m. birželio 15 d. Gediminas su kariuomene sustojo ties Bajerburgu ir puolė kryžiuočių tvirtovę.
t-079 Kryžiuočiai, užėmę Prūsiją, sunaikino Romuvą.
t-080 1237 m. Kryžiuočių ordino magistras su broliais Pagudėje pastatė pilį, pavadintą Elbingu.
t-081 1230 m. popiežius Grigalius IX patvirtino susitarimą su Teutonų namų ordino broliais ir įpareigojo juos kovoti.
t-082 Ordino laivai padėjo pastatyti Elbingo ir Baigos pilis ir apsaugoti Gėlo vandens marias nuo netikėlių.
t-083 Ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas vėlai sužinojo Jogailos ir Vytauto planus ir skubėjo pastoti priešui kelią.
t-084 Teutonų ordino didysis magistras Anonas įsakė Prūsijos magistrui ir broliams pastatyti pilį Osos pakrantėje.
t-085 Mindaugo pergamentai kryžiuočiams teteikė formalią teisę į jiems užrašytas sritis, bet praktiškai jiems iš Žemaičių žemės tik tiek tegalėjo priklausyti, kiek jie patys savo jėga įstengs užvaldyti.
t-086 1330 m. apie Velykas Rygos miestiečiai patikėjo miestą Livonijos Teutonų ordino magistrui Eberhardui iš Manheimo ir broliams.
t-087 Kol lenkai dar rikiavosi, Kryžiuočių ordino kariuomenė buvo sustatyta į dvi eiles.
t-088 Vytautas pakėlė savo ir Lietuvos vardą sudarydamas kampaniją prieš Ordiną, kuri galiausiai pasiekė tikslą.
t-089 Gedimino laiške kryžiuočiai kaltinami sudeginę jo antspaudą, kad sutrukdytų jo pradėtam krikščionybės reikalui.
t-090 Ordinas išplėtė veiklą Lietuvos pasienyje ir netoli Gardino pastatė Naująjį Gardiną bei Metenburgą.
t-091 Kryžiuočiai suprato, kad Vytauto galybės augimas gali sužlugdyti jų siekį užkariauti Žemaitiją.
t-092 Vytautas paėmė nelaisvėn sunaikintose Ordino pilyse buvusius Ordino karius ir pirklius.
t-093 M. Balinskis manė, kad Rygos arkivyskupas Gedimino vardu parengė laiškus, kuriais siekė apšmeižti Kryžiuočių ordiną.
t-094 Kryžiuočiai kurstė Vytauto ambiciją, Lietuvos karūną vaizduodami kaip atpildą už jo laimėjimus.
t-095 Švitrigaila išvyko pas kryžiuočius ieškoti pagalbos nuversti naująjį Lietuvos valdovą Vytautą.
t-096 Medininkų žemėje buvo sudaryta vieninga gynybos prieš Kryžiuočių ordino agresiją sistema, kurios centras veikiausiai buvo Medvėgalis.
t-097 Kryžiuočiai galėjo laikyti Vytautą itin pasiryžusiu, supratingu ir gabiu mokiniu Prūsuose.
t-098 Hermano iš Zalcos rūpesčiu Teutonų namų ordinas pasipildė broliais, praturtėjo ir įgijo didelę galią bei šlovę.
t-099 Kryžiuočių kairysis sparnas, sutelktas prieš dešiniajame sąjungininkų sparne stovėjusius lietuvių pulkus, buvo sudarytas iš stiprių dalinių.
t-100 Nuo Traidenio laikų karai su abiem Vokiečių ordino šakomis neigiamai veikė Lietuvos gyventojų prieaugį ir apgyvendinimą.
t-101 Veliuonos pilis tikriausiai buvo pastatyta XIII a., kad Žemaitijos siena būtų saugoma nuo kryžiuočių puldinėjimų.
t-102 Kronikoje Kryžiuočių ordino karinė užduotis Prūsijoje ir Lietuvoje aiškinama suteikiant riterių ginklams religinę prasmę.
t-103 Kai Žemaičių nepavyko įveikti ginklu, kryžiuočiai skatino Gediminaičių vidaus kovas arba į jas kišosi.
t-104 Skirgaila, remdamasis sandėriu su Ordinu, Prūsijoje rengė naujus antpuolius prieš Kęstutį ir Lietuvą.
t-105 Ordino pilis ant Švento Jurgio kalno, atrodo, stovėjo dešiniajame Nemuno krante apie dabartinį Jurbarką.
t-106 1239 m. Kryžiuočių ordino broliai užėmė Baigos pilį ir joje apsigyveno su savo ginklanešiais.
t-107 Tarnybiniame pranešime įrašyti tariamieji Gedimino laiškai buvo saugomi Kryžiuočių archyve.
t-108 XIV a. pabaigos Kryžiuočių ordino Lietuvos kelių aprašymuose minėta 18 didžiojo kunigaikščio dvarų Aukštaitijoje.
t-109 Kryžiuočių ordino dvasininkai taikos metu laikė pamaldas, teikė sakramentus ir skatino brolius pasauliečius laikytis regulos.
t-110 Vytautas ginklus ir arklius gaudavo iš Rygos ir Krokuvos, nors Ordinas draudė juos įvežti į Lietuvą.
t-111 Kryžiuočių ordino broliai pasitraukė nuo gausesnių priešų, patyrę nemažų sužeistųjų nuostolių.
t-112 Kryžiuočių kariauna, pakeliui viską degindama, puolė Bisenės pilį ir mėgino ją užimti šturmu.
t-113 Sąjungininkai ties Kauerniku pastebėjo, kad kryžiuočiai jau saugo perėjimą per Drevencos upę.
t-114 Trečiąja sutartimi Jogaila užrašė kryžiuočiams beveik visą vakarinę Žemaitijos dalį iki Dubysos.
t-115 Prūsams buvo sunkiau gintis nuo Kryžiuočių ordino, nes jie neturėjo vieningos valstybės ir negalėjo sutartinai priešintis.
t-116 Vytauto laikais Lietuva ir Vilnius nebebuvo atviri kryžiuočių grobimams ir plėšikavimams.
t-117 Ordino karų metu Lietuvos ūkis buvo smarkiai žalojamas.
t-118 Matomai Rygoje buvo įsitikinimas, kad kryžiuočiai Lietuvą greitai įveiks.
t-119 Vilniuje vyko svarbios ir ilgos derybos su kryžiuočiais, čia buvo pasirašomos sutartys su jais.
t-120 1362 m. pavasarį Prūsų kryžiuočiai, remiami Livonijos magistro ir svečių iš Vakarų, išgriovė Kauno pilį.
t-121 Kryžiuočių ordino broliai po priešų pabėgimo nužudė 17 Lietuvos karalystės galingesniųjų ir daug paprastų žmonių.
t-122 Net po Žalgirio mūšio pagrindinė Vytauto konflikto su Vokiečių ordinu priežastis buvo Žemaitija.
t-123 Teutonų ordinas XIII a. pavergė prūsus, slopino lietuvių pagonybę ir Baltijos pakrantėse daugino miestus bei pilis.
t-124 Gedimino laiške kryžiuočiai kaltinami sudeginę jo antspaudą, kad sutrukdytų jo pradėtam krikščionybės reikalui.
t-125 Varmės, Notangos ir Bartos prūsams pasidavus, Kryžiuočių ordino broliai pastatė Kroicburgo, Bartenšteino, Vizenburgo ir Rezlio pilis.
t-126 Konrado Valenrodo šlovė ir Ordino iškėlimas į didžiuosius magistrus subūrė gausius kryžininkų pulkus žygiui į Lietuvą.
t-127 Kryžiuočių pilis Fridbergas buvo pastatyta tuo pat metu kaip Bajerburgas, už dviejų mylių nuo Veliuonos žemyn Nemunu.
t-128 Ignas Onacevičius, nuvykęs į Karaliaučių rinkti dokumentų iš slaptojo Kryžiuočių ordino archyvo, parašė laišką M. Balinskiui.
t-129 Magistras pasiuntė Kryžiuočių ordino kariuomenę į Lenkiją, kur ji apsupo ir sudegino Višogrudo pilį.
t-130 Vytautas daug prisidėjo prie pergalių prieš kryžiuočius, bet nesiekė visiško jų Ordino sunaikinimo.
t-131 1362 m. pavasarį Prūsų kryžiuočiai su sąjungininkais išgriovė svarbią lietuvių pilį Kauną prie Nemuno ir Neries santakos.
t-132 Vokiečių ordinas Prūsuose įsigijo didelius žemės plotus, juos kolonizavo ir, laimėjęs Vislos žiotis bei Pamarį, sustiprėjo.
t-133 Popiežiaus rūmuose Avinjone buvo svarstomi prieštaringi skundai už ir prieš Kryžiuočių ordiną.
t-134 Ordinas galėjo pulti dar nesusitvarkiusius lenkus, bet to nepadarė, nes galėjo bijoti girioje pasislėpusios kariuomenės.
t-135 Ordino kronikose 1345-1382 m. suregistruoti 66 Prūsų kryžiuočių ir 30 Livonijos žygių.
t-136 Bajerburgo pilis prie Nemuno apie 1337 m. pastatyta Ordino pavedimu ir padedant Bavarijos kunigaikščiui Henrikui.
t-137 XIV a. nuolatiniai Kryžiuočių ordino žygiai į Lietuvą vertė kraštą gyventi tarsi nuolatinio karo stovykloje.
t-138 Vokiečių ordinas darė didelę įtaką Vytauto laikų prekybai, nes per jo žemes ėjo svarbiausi keliai į Vakarų Europą ir Dancigą.
t-139 1244 m. į Prūsiją atvyko magistras Poponas su Ordino broliais ir Austrijos kunigaikščio atsiųstais raitaisiais lankininkais.
t-140 Popiežius Celestinas III Jeruzalėje įkūrė Šventosios Marijos Teutonų ordino vienuolių ligoninę.
t-141 Pasak Petro Dusburgiečio, sapne Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė su daugybe Teutonų namų ordino brolių.
t-142 Teutonų ordino broliai pasiliko Vanckos kraštą Pomeranijos kunigaikštystėje, kur vėliau stovėjo Mevės pilis.
t-143 1422 m. Vokiečių ordinas galutinai atsisakė pretenzijų į Žemaitiją ir nebekėlė grėsmės Lietuvai.
t-144 Kryžiuočių Slaptajame archyve Karaliaučiuje buvo Vytauto laiškų magistrui Rusdorfui dėl Lietuvos karūnos derybų.
t-145 Zigmantas ir kryžiuočiai buvo kaltinami siūlę Vytautui karūną, siekdami supriešinti Lietuvą ir Lenkiją.
t-146 Vytauto jaunystėje kardininkai ir kryžiuočiai ypač smarkiai puldavo Lietuvą.
t-147 Popiežius nusprendė, kad Kryžiuočių ordino riteriai turi grąžinti Rygos Bažnyčiai, vyskupams ir kapitulai tai, ką buvo paėmę.
t-148 Gardinas buvo įkurtas gynybai nuo Prūsijos Teutonų ordino puolimų.
t-149 Kairysis kryžiuočių sparnas prieš lietuvių pulkus buvo sudarytas iš stiprių dalinių.
t-150 Skirgaila iš Trakų pilies išvykdavo į mūšius su Prūsijos ordinu arba maištaujančiais Rusios kunigaikščiais.
t-151 Kryžiuočių ordinas, neįstengęs vienu dideliu žygiu pavergti Lietuvos, ėmė puldinėti ją nedideliais pasienio pilių būriais.
t-152 Petras Dusburgietis savo knygoje surašė Ordino brolių karus ir ją užbaigė 1326 metais.
t-153 Skubinai persikėlus per Nemuną, kryžiuočių kariuomenė prie Strėvos upės išsiskyrė į du didelius dalinius.
t-154 Šventosios Marijos Teutonų ligoninės namai Jeruzalėje buvo karinis ordinas, kuriame buvo riterių, karių ir labdarybe besirūpinusių brolių.
t-155 Prūsijos ordino didysis magistras pasiuntė Gotfridą Lindeną ir Redigerį Elnerį užimti Vilniaus.
t-156 Po nepavykusio Vilniaus apsiautimo Ordinas grobuoniškus planus nukreipė prieš Žemaitiją.
t-157 Ordinas atsiuntė komtūrą Marquardą von Salzbachą su keliais tūkstančiais karių.
t-158 Vytautas siekė perimti Prūsų ordino savintą kovotojo su netikinčiaisiais šlovę, planuodamas nukariauti totorius.
t-159 Vytautas išmoko Ordino realios politikos, kurią vėliau taikė santykiuose su kaimynais.
t-160 Iki Tannenbergo kautynių kryžiuočiai Vakarų Europai pristatydavo lietuvius kaip pavojingus rytų „saracėnus“, bet kryžiaus karų šauksmas pamažu tilo.
t-161 Vytautas pakėlė Lietuvos vardą sudarydamas kampaniją prieš Ordiną, po kurios Ordinas buvo diskredituotas.
t-162 1429 m. Lucko suvažiavime dalyvavo ir Vokiečių ordino pasiuntiniai.
t-163 1325 m. Vilniuje sudaryta Gedimino sutartis su Lokietka numatė bendrą kovą su Prūsijos ordinu.
t-164 Per visą XIV a. Vokiečių ordino pavojus skatino Lietuvą derėtis ir svarstyti priešo išpažįstamo tikėjimo priėmimą.
t-165 Ordinas, sužinojęs apie Vytenio minoritams skirtą bažnyčią, pasiuntė ginkluotą būrį jos sudeginti.
t-166 Sužinoję apie Gedimino skundą popiežiui, Prūsijos minoritai ir abatai Paulius bei Jordanas stojo ginti kryžiuočių.
t-167 Vokiečių ordinas nenorėjo nusileisti Vytautui ir Vakarų Europoje skelbė jį pavojingu katalikams valdovu.
t-168 Vytautas nepaisė ordino reikalavimo grąžinti pabėgėlius žemaičius.
t-169 Lietuvos žemdirbystę trikdė nuolatiniai kryžiuočių užpuolimai, kurių kartais būdavo po keturis ar penkis per metus.
t-170 Ordino magistras, plėsdamas veiksmus Lietuvos pasienyje, įsakė netoli Gardino pastatyti Naująjį Gardiną ir Metenburgą.
t-171 Mūšis ties Rudamina ir Vilniaus pilių atsilaikymas pastūmėjo kryžiuočius derėtis su Algirdu ir Kęstučiu.
t-172 Mindaugo laikų krikšto bandymui sutrukdė Vokiečių ordino siekis užgrobti Žemaičius.
t-173 1230 m. Mozūrijos kunigaikštis Konradas pakvietė Vokiečių ordino riterius kurtis Kulmo žemėje prie Vyslos kovai su prūsais.
t-174 Hermanas Salza 1226 m. kovo mėnesį Riminyje išsirūpino imperatoriaus Fridricho II privilegiją Vokiečių ordino ateičiai rytuose.
t-175 Ordino riteriai su šv. Jurgio vėliava puolė į mūšį, bet lietuvių buvo atremti ir patyrė didelių nuostolių.
t-176 Didžiajam magistrui Verneriui kronika buvo reikalinga Ordinui keliamiems priekaištams atremti ir vidaus reformai įgyvendinti.
t-177 1226 m. Riminyje Fridrichas II suteikė Vokiečių ordinui teisę tapti užkariausimos prūsų žemės savininku.
t-178 Rygos pasiuntiniai popiežiui pranešė, kad Gediminas prašė Ordino riterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant taiką.
t-179 Po Lietuvos krikšto ir Europos pripažinimo katalikiška valstybe kryžiuočių ordinas nebebuvo pateisinamas.
t-180 Prūsų ordinas priglausdavo lietuvių perbėgėlius, juos krikštydavo ir jų žemes priimdavo kaip vasalinius feodus.
t-181 Ordino riteriai pasinaudojo Gedimino valdų išskaidymu, kuris susilpnino krašto galią.
t-182 Hermano vadovavimo metais popiežius ir imperatorius suteikė Kryžiuočių ordinui didelių privilegijų.
t-183 1413 m. vasario 6 d. Vilniuje Jogaila ir Vytautas įgaliojo atstovus derėtis su kryžiuočiais žemaičių vardu.
t-184 1246 m. mūšyje Sventopelkas įsakė tūkstančiui rinktinių karių pulti Kryžiuočių ordino brolius pėsčiomis ir ietimis galabyti jų arklius.
t-185 1383 m. Kryžiuočių ordino kariauna su Vytautu ir jo šalininkais rugsėjo 11 d. apsupo Trakų pilį.
t-186 XIII a. į prūsų žemes atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmiausia pavergė prūsus.
t-187 Po Žygimanto Kęstutaičio mirties baigėsi ilgamečiai kryžiuočių puldinėjimai ir Prūsijos ordino įtaka Lietuvos likimui.
t-188 1362 m. pavasarį Prūsų kryžiuočiai, remiami svečių ir Livonijos magistro, išgriovė Kauno pilį Nemuno ir Neries santakoje.
t-189 Gediminas laiške popiežiui ir kardinolams kryžiuočių magistro smurtą siejo su Mindaugo atsitraukimu nuo krikščionybės.
t-190 Ordino maršalas Gotfridas Lindenas sudegino Semeliškes ir veržėsi iki Vilniaus tvirtovių, bet miesto staiga neužėmė.
t-191 Po Lietuvos krikšto popiežiai uždraudė Vokiečių ordinui kariauti su Lietuva.
t-192 Vytautas paėmė nelaisvėn sunaikintose Ordino pilyse buvusius Ordino karius ir pirklius.
t-193 Ordino riteriai Liubeke siūlė prieš sprendimą dėl Lietuvos krikšto pirmiausia pasiųsti į Lietuvą pasiuntinius.
t-194 Kai Žemaičių nepavyko įveikti ginklu, kryžiuočiai skatino Gediminaičių vidaus kovas arba į jas sėkmingai kišosi.
t-195 Paaštrėjus santykiams su Kryžiuočių ordinu, Vytautas parėmė žemaičius, o šie išvarė kryžiuočius iš savo krašto.
t-196 Balińskis kryžiuočių grobuoniškumą laikė viena ilgalaikių kliūčių Lietuvos pažangai.
t-197 1410 m. Žalgirio mūšyje Lenkijos ir Lietuvos jungtinė kariuomenė sutriuškino Vokiečių ordiną.
t-198 1408-1414 m. kovose su kryžiuočiais Lietuvos monarcho pastangos buvo nukreiptos į Prūsijos ordino pajėgų silpninimą.
t-199 Lucko suvažiavime Vokiečių ordinas rėmė Vytauto vainikavimo planą kaip atsvarą Lenkijai regione.
t-200 Vytautas Prūsuose išmoko suktos, bet realios Ordino politikos, kurią vėliau taikė santykiuose su kaimynais.
t-201 Ignas Onacevičius Karaliaučiuje rinko istorinius dokumentus iš slaptojo Kryžiuočių ordino archyvo.
t-202 Brolis Gerhardas atvyko į Prūsiją, davė įžadus Teutonų ordinui ir pradėjo tyrą gyvenimą.
t-203 1409 m. Kryžiuočių ordinas Ragainėje sulaikė Jogailos Lietuvai siųstus javus.
t-204 Vokiečių ordinas trukdė Vytautui pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton.
t-205 Kryžiuočių ordinas niokojamaisiais žygiais siekė palaužti pagonių kraštą, užvaldyti jį ir ypač spaudė Žemaičius.
t-206 Vokiečių ordino magistrui uždraudus į Lietuvą įvežti druską, Vytautas liepė vokiečių pirkliams iki Sekminių išvykti iš Lietuvos.
t-207 Ordino riteriai pasinaudojo Gedimino valdų suskaidymu, kuris, anot šaltinio, susilpnino krašto galią.
t-208 1422 m. Vilniui leista laiduoti prie Osos upės sudarytos sutarties su kryžiuočiais patikimumą.
t-209 Kryžiuočiai sudarė kliūčių Lietuvai siekiant įeiti į krikščioniškąją bendruomenę ir gauti Bažnyčios patvirtinimą.
t-210 Lietuvos Didžioji Kunigaikštija dėl Vokiečių ordino pavojaus pamažu stiprino ryšius su Lenkija.
t-211 1330 m. lapkričio 18 d. Teutonų ordino brolis Jonas iš Endorfo nužudė didįjį magistrą Vernerį.
t-212 Kryžiuočiams atrodė, kad bėglys Vytautas, kuris, jų žodžiais tariant, nebeturėjo «nei žemės, nei žmonių », buvo geras įrankis Jogailą priversti nesitraukti nuo didelių pažadų.
t-213 Ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas vėlai sužinojo Jogailos ir Vytauto planus ir skubėjo pastoti jiems kelią.
t-214 Iki Tannenbergo kautynių kryžiuočiai Vakarų Europai pristatydavo lietuvius kaip pavojingus rytų saracėnus.
t-215 XIII a. į Prūsiją atsikėlęs Vokiečių ordinas pirmiausia pavergė prūsus.
t-216 1211 m. Vengrijos karalius Andrius II įkurdino kryžiuočius Burcos žemėje, kad jie gintų kraštą nuo polovcų.
t-217 1390 m. sausio 19 d. netoli Gardino pilies Ordino komtūras sudarė sutartį su Vytautu.
t-218 Pratarmėje Petras Dusburgietis pranašo Danieliaus žodžius panaudojo Kryžiuočių ordino nuopelnams Prūsijoje pabrėžti.
t-219 Kryžiuočiai blokavo patekimą į Lietuvą, sudarė sutartį su Didžiuoju Naugardu prieš Gediminą ir juodino jį krikščionių valdovams.
t-220 Ivinskio vertinimu, jei Mindaugo dokumentai būtų autentiški, Vokiečių ordinas būtų be saiko išnaudojęs draugystę su Mindaugu.
t-221 Kryžiuočių magistras su visa kariauna patraukė į Vilnių, kai lietuvių vadas pasitraukė iš akių.
t-222 Vytautas Kaune be Lenkijos žinios suteikė Vokiečių ordinui teisę abipus Nevėžio statytis malūnus.
t-223 Marijos Mergelės ordino nariai nešiojo baltus apsiaustus su juodu kryžiumi, todėl Lietuvoje dažnai vadinti kryžiuočiais.
t-224 Ordino kariuomenė, sudaryta iš pėstininkų, raitelių ir artilerijos, buvo geresnė už lietuvių ir lenkų sąjungininkų kariuomenes.
t-225 Tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi nuomonė, kad Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietė priešą į šalį.
t-226 XIV a. pabaigoje Kryžiuočių ordino Lietuvos kelių aprašymuose Aukštaitijoje minėta 18 didžiojo kunigaikščio dvarų.
t-227 Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, o didysis magistras ėmė ruoštis naujam žygiui į Lietuvą.
t-228 XIV a. nuolatiniai Ordino žygiai į Lietuvą vertė kraštą gyventi lyg nuolatinio karo stovykloje.
t-229 231 Kryžiuočiai puolė 1233 m. spalio-lapkričio mėn.
t-230 Vokiečių ordinas nukariavo ir asimiliavo prūsus bei jotvingius, o vėliau įkūrė Prūsijos valstybę.
t-231 Po pirmojo katastrofos smūgio Kryžiuočių ordinas ėmė atsipeikėti, kai Henrikas von Plauen Marienburge surinko apie 5000 vyrų įgulą.
t-232 Vokiečių ordinas nuo Vyslos pasiekė Nemuną ir nuo 1282 m. pradėjo pulti lietuvius.
t-233 Per Vilniaus apsuptį kryžiuočių kariaunoje plito ligos, nes ji stovyklavo po atviru dangumi ir buvo nusilpusi.
t-234 Prūsų Ordinas savinosi kovotojo su netikinčiaisiais garbę, kuri, remiant Vytauto planus, turėjo atitekti Vytautui.
t-235 Popiežius nusprendė, kad Kryžiuočių ordino riteriai turi grąžinti Rygos Bažnyčiai paimtą turtą ir jos nebepuldinėti.
t-236 Kryžiuočių ordino broliai perdavė Sartovicų pilį Samborui, o vėliau Sventopelkas pradėjo statyti Svečės pilį.
t-237 Rygos pasiuntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašė Ordino riterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti taikai.
t-238 Baigos ir kitų pilių Ordino broliai laikėsi griežtų vienuoliškų regulų ir dažnai atlikdavo atgailos praktikas.
t-239 1385 m. didžiojo magistro Konrado Ciolnerio žygis buvo paskutinis Ordino smūgis pagoniškai Lietuvai.
t-240 Prūsuose Vytautas išmoko vokiečių kalbos, kryžiuočių disciplinos, administracijos ir karo mokslų.
t-241 1431 m. Švitrigaila užmezgė ryšius su abiem Vokiečių ordino šakomis, kai Lenkija negrąžino Podolės.
t-242 Lenkijos vasalu likęs Kryžiuočių ordinas savo sostinę perkėlė į Karaliaučių.
t-243 Vokiečių ordinas nukariavo ir asimiliavo prūsus bei jotvingius, o vėliau įkūrė Prūsijos valstybę.
t-244 Petras Dusburgietis savo knygoje surašė Ordino brolių karus ir ją užbaigė 1326 metais.
t-245 Hermano iš Zalcos rūpesčiu Teutonų namų ordinas pasipildė broliais, praturtėjo ir įgijo didelę galią bei šlovę.
t-246 Teutonų namų ordinas gavo pradžią 1190 Viešpaties metais, kai viešpatavo popiežius Celestinas III ir imperatorius Henrikas VI.
t-247 Kol lenkai dar rikiavosi, Kryžiuočių ordino kariuomenė buvo sustatyta į dvi eiles.
t-248 Kojelavičiaus vertinimu, Jogailos slaptieji sandėriai su kryžiuočiais buvo morališkai nepateisinami, nors Jogaila nusipelnė lenkų pagarbos.
t-249 Gedimino laikais kryžiuočiai iš pamatų sugriovė Romove vadintą sodybą, vėliau tapusią Krivės Krivaičio būstine.
t-250 Mūšyje Livonijos kariuomenė buvo sutriuškinta, žuvo Livonijos magistras, Prūsijos maršalas Henrikas Botelis ir 150 ordino riterių.
t-251 Po pergalių iš kryžiuočių buvo atimtos Heilsbergo, Kroicburgo, Karaliaučiaus ir Bartenšteino pilys bei miestai.
t-252 Po kelių sėkmingų žygių prieš kryžiuočius prūsų padėtis sustiprėjo, nes jiems buvo pasirengę padėti lietuvių ir žemaičių būriai.
t-253 Sūduvos prūsai ir žemaičiai prie Liubavos neišdrįso stoti į atvirą mūšį su kryžiuočiais ir pabėgo, palikę stovyklą bei gurguoles.
t-254 Atvirame lauke lietuviai laimėjo kautynes su kryžiuočiais, o mūšyje žuvo ordino magistras Burchardas Aremas ir trisdešimt riterių.
t-255 Karaliaučiaus komtūras Bertoldas Briuhavenas su Prūsijos kryžiuočių daliniu Livonijoje sumušė apgulties išsekintus lietuvius.
t-256 Kryžiuočiai prie Veliuonos pastatė įtvirtinimus, įkurdino juose stiprias įgulas ir mėgino badu priversti pilėnus pasiduoti.
t-257 Kryžiuočiai, negalėdami sustabdyti niokojimo nei klasta, nei jėga, ryžosi prašyti paliaubų.
t-258 Po ilgos Kauno pilies apsiausties kryžiuočiai pasikasė po sienomis, padegė pastatus ir palaužę gynėjų pasipriešinimą užėmė pilį.
t-259 Po Kauno pilies užėmimo kryžiuočiai trečią dieną sugriovė išlikusius įrenginius, išvertė sienų likučius, nukasė pylimus ir išlygino griovius.
t-260 Prūsų magistras su Bavarijos grafo Volfgango ir Livonijos kryžiuočių parama nusiaubė Lietuvą, sunaikindamas Ariogalos, Pernaravos ir Labūnavos žemes.
t-261 Vytautas užėmė Ritersverderį, įsakė išžudyti nelaisvėn patekusius vokiečių pirklius bei karius, o žymesnius kryžiuočius išsivedė su savimi.
t-262 Kryžiuočiai užgrobė Vysla gabentus grūdus, kuriuos Jogaila buvo skyręs nuniokotos Lietuvos daliai palengvinti.
t-263 Kryžiuočiai Ragainėje užpuolė pagal sutartį ramiai gyvenusius lietuvių pirklius, vienus nužudė, o iš kitų atėmė visą turtą.
t-264 1409 m. kryžiuočių žygūnas pareikalavo atlyginti nuostolius ir atiduoti Žemaitiją, grasindamas paskelbti Lietuvai karą.
t-265 Seimas pasiuntė Gniezno arkivyskupą Mikalojų Kurovskį pas kryžiuočius, kad šis skatintų magistrą draugiškai baigti ginčą su Vytautu.
t-266 1418 m. Veliuonos susitikimas nedavė naudos, nes kryžiuočiai atmetė taikos sąlygas ir reikalavo visos Žemaitijos.
t-267 Medžiodamas prie Veliuonos karalius vos nepakliuvo į kryžiuočių pasalą, kurią surengė Rastenburgo komtūras.
t-268 Jogaila ir Vytautas, įsiveržę į Prūsiją su lenkų ir lietuvių kariuomenėmis, siekė pergalingai užbaigti ilgą karą su kryžiuočiais.
t-269 Torunės komtūras, kryžiuočių pasiųstas pas Boleslovą, kurstė brolių nesantaiką ir skatino Švitrigailą nesibaiminti karo su lenkais.
t-270 Torunės komtūras Liudvikas su trimis kryžiuočių riteriais gyveno Vilniuje kaip pasiuntinys, bet iš tikrųjų ėjo žvalgo pareigas.
t-271 Karalius paprašė atidėti svarstymą, teigdamas, kad svarbiam reikalui aptarti reikia laiko, kurio trūksta dėl karo su kryžiuočiais.
t-272 Liuterio sektai paplitus Prūsijoje, kryžiuočių ordino pareigūnai laužė įžadus, atsisakė Romos tikėjimo ir pradėjo tuoktis.
t-273 Narimantas Glėbas 1348 m. vasario 2 d. žuvo mūšyje su Kryžiuočių ordinu ties Strėva.
t-274 1380 m. Jogaila sudarė dvi sutartis su kryžiuočiais: paliaubas su Livonijos ordinu ir Dovydiškių sutartį su Prūsijos kryžiuočiais.
t-275 Kryžiuočiai 1411 m. Torūnės taika atsisakė Žemaitijos tik iki Jogailos ir Vytauto mirties, o galutinai jos atsisakė 1422 m. Melno taika.
t-276 XIV a. pradžioje kryžiuočiai apgulė Veliuonos pilį, o negalėdami jos paimti priešais pastatė Fridburgą ir Bajerburgą.
t-277 1364 m. kryžiuočiai sudegino Veliuoną ir sugriovė jos pilį.
t-278 Narbutas, remdamasis Strijkovskiu, pasakoja, kad Kęstutis Birutę pažino grįždamas iš žygio prieš kryžiuočius.
t-279 1247 m. kryžiuočiai jau valdė Pamedę, bet dėl kovų neturėjo pakankamai laiko jos vidaus sutvarkymui.
t-280 Hartknocho pastaba Narbutas sieja Senosios Torunės įkūrimą su vieta, kurią kryžiuočiai paėmė įžengdami į Prūsus.
t-281 Narbutas mano, kad vyriausiųjų žynių sąrašas autentiškas, nes Prūsijos istorikai galėjo jį perimti iš Kryžiuočių ordino užrašų.
t-282 Narbutas pasakoja, kad paskutinis Prūsijos Krivių Krivaitis Alepas 1265 m. pabėgo pas kryžiuočius ir buvo pakrikštytas.
t-283 Narbutas mini Hartknocho abejonę, ar prūsai mokėjo daryti alų iki kryžiuočių atsikraustymo.
t-284 Narbutas vertina, kad Kryžiuočių ordino kunigui kronikininkui buvo paranku lyginti krivį su popiežiumi.
t-285 Narbutas pabrėžia, kad Dusburgietis 1326 m. įteikė kroniką didžiajam magistrui praėjus maždaug šimtmečiui nuo kryžiuočių atsikraustymo.
t-286 Narbutas primena, kad Livonijos kryžiuočiai kariavo su krivičiais, o Livonijos broliai lankydavosi Karaliaučiuje.
t-287 Narbutas rašo, kad kryžiuočiams užkariavus sritį joje nelikdavo nei krivių, nei rikių valdžios.
t-288 Narbutas Simoną Grunau vadina seniausiu žinomu šaltiniu ir pabrėžia, kad jis ne visuomet pagarbiai rašė apie kryžiuočius.
t-289 Teodoras Narbutas rašė, kad kryžiuočiai beveik iškapojo laisvę gynusius Sūduvos gyventojus, o likusius perkėlė į Sambiją.
t-290 Teodoro Narbuto teigimu, prieš prūsų tautos žlugimą Salavijoje apsigyveno daugiausia iš Lietuvos atsikėlę kryžiuočių žmonės.
t-291 Teodoro Narbuto aiškinimu, Henenbergerio užraše minima Lietuvos kunigaikščio Utenio, padėjusio prūsams kovoti su kryžiuočiais, vėliava.
t-292 Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą, imperatorius tyčia palaikė ordiną.
t-293 Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti).
t-294 Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lietuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos.
t-295 Be to, vakarų Europoje skleidžiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius, norėdamas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisivilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių.
t-296 Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais, nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai.
t-297 Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią, bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu.
t-298 Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs, todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą.
t-299 Gal tik Lietuvos neprisidėjimas ir išgelbėjo ordiną.
t-300 Pasak metraštininkų, tada kryžiuočiai ėmę var toti geležinius vamzdžius, kurie, užtaisyti paraku ir sviediniais, purkšdami liepsnojantį paraką, be galo smarkiai ir su baisiu trenksmu išmeta sviedinį į prie šą.
t-301 Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertusios nuo jo atsimesti.
t-302 Apie Prūsijos, Kulmo ir Lubavos žemių dovanojimą Teutonų namų ordino broliams Tuo pat metu Teutonų namų ordinas magistro brolio Hermano iš Zalcos rūpesčiu taip didžiai pasipildė naujais broliais, praturtėjo tokiais turtais, įsigijo tokią galią ir tokią šlovę.
t-303 Tačiau Treteris tą neigia sakydamas, kad ąžuolas tebesto vėjęs kryžiuočių laikais, o žmonės nenustoję jam melstis, to dėl didysis kryžiuočių magistras Vinrichas Kniprodė, vyskupo Jono I prašomas, įsakė jį nukirsti.
t-304 Pirmoje šio laikotarpio dalyje Lietuva turėjo labai didelių problemų, susijusių su kryžiuočių puldinėjimais, tuo tarpu ant roje (ypač nuo Gedimino valdymo) Lietuvos galia ir jėga nepa prastai išaugo.
t-305 Kai 1253 metų pradžioje susiklostė draugiški Pamario kunigaikščių ir kryžiuočių santykiai, kurie laidavo jiems saugumą nuo Vyslos pusės, jie tuojau pat ėmė stengtis užkariauti Prūsiją.

Ryšiai

Atgalinės Nuorodos