Po kruvino antpuolio jis paėmė Gardino pilį, išžudė įgulą, sugriovė arba sudegino visus įtvirtinimus; du tūkstančiai raitelių, pasklidusių niokoti kraštą, išsivarė didžiulį grobį. Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių niokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie šų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka pasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie pa tyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos, kurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje, vildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems atleis jų ankstesnį nusikaltimą.
Tuo tarpu keletas kitų lietuvių būrių\nniokojo Lenkijos pasienius, grįždami jie pateko į prie\nšų pasalas, ir tuo metu, kai namai, regis, buvo ranka\npasiekiami, šie juos išžudė. Tą pralaimėjimą jie pa\ntyrė dėl dviejų prūsų didikų, bartų Numos ir Derskos,\nkurie tup metu, pabėgę iš Prūsijos, gyveno Lietuvoje,\nvildamiesi, jog už naują išdavystę kryžiuočiai jiems\natleis jų ankstesnį nusikaltimą. Kitų metų pradžioje\nlietuvių reikalai nė trupučio nepagerėjo, nors ir nebu\nvo tokie blogi kaip anuomet.
Pagal seną paprotį, kurį\nprūsai išlaikė po šiai dienai, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą211. Dėl to žmoną\nlaiko nelyginant tarnaitę [sicut ancillam]: ji su savo vyru nesėda prie vieno stalo, o tam\ntikromis dienomis plauna kojas namiškiams ir svečiams212. Jų krašte niekam neleidžiama\nelgetauti, pavargėliai laisvai vaikšto nuo namo prie namo ir nesidrovėdami valgo kada\ntinkami.
Turi paprotį lažintis, jog vaišėse visi gers po lygiai ir be saiko, todėl svečiui namiškiai siūlo gerti su tokia sąlyga, kad, jiems štai savo žodį tesėjus ir štai tokį saiką išgėrus, ir svečias privaląs tiek pat išgerti; tokios gėrynės taip ilgai tęsiasi, iki nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi. Pagal seną paprotį, kurį prūsai išlaikė po šiai dienai, jie žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą211. Dėl to žmoną laiko nelyginant tarnaitę [sicut ancillam]: ji su savo vyru nesėda prie vieno stalo, o tam tikromis dienomis plauna kojas namiškiams ir svečiams212. Jų krašte niekam neleidžiama elgetauti, pavargėliai laisvai vaikšto nuo namo prie namo ir nesidrovėdami valgo kada tinkami. Jeigu jų žemėje žmogus nužudo žmogų, tai šalys gali užbaigti nesantarvę tik tada, kai užmuštojo tėvai nužudo patį žudiką arba jo giminaitį213.
Kai pasigirsdavo griaustinis, senovės prūsai, pasak Henen-\nbergerio, prašydavo griaustinio dievo paprastai tokiais žodžiais:\nDewe Periamas absolo mus! Lietuviškai sako: Dewe Perkūne\nupsaugogmus! („Dieve Perkūne, apsaugok mus!“)\nSenovinį Perkūną vaizduoja 13 piešinys III lentelėje bei\n41 piešinys VI lentelėje, įdėtose šio tomo pabaigoje.
Pasak kitų\ntyrinėtojų, tas stabas turėjo vaizduoti Žalčių karalių (Žalcziu\nKaralus), kuris buvo laikomas tikru dievo Ukapirmo broliu25.\nPrūsų didžiojoje vėliavoje buvo pavaizduotas kitoks Atrim-\npas - jaunikaitis su galva, papuošta javų varpų vainiku, stovin\ntis Perkūno kairėje. Žiūrėk IV lentelės 41-ąjį piešinį ir vėlia\nvos aprašymą straipsnyje „Herbai“.
Senovės prūsai ją, kaip mirusiųjų valdovę, vadino Giltine 10\n10 Rėza. Dainos.\n130\n\n## Puslapis 130\n\n(Giltine)10. Latviai, teikdami tą pačią prasmę, vadino Welli-De-\newa. Šios deivės garbinimo apeigos buvo rengiamos per laido\ntuves ir Vėlines.
Kitaip vadinosi Grubytė (Grubite), nuo žodžio Grubios -\ngėlių ir vaismedžių sodas.\nStenderis yra pastebėjęs, kad latviai turėjo deivę, kurią va\ndino Dyža arba Dysza; savo ypatybėmis ji visiškai atitiko Per-\ngrubę. Senovės prūsai ją vadino Melitele, tai yra Meilutėle.