Pasak Narbuto, tinkamai perskaičius Henenbergerio užrašą paaiškėjo, kad vėliava priklausė Lietuvos kunigaikščiui Uteniui, padėjusiam prūsams. Narbutas aiškino, kad Henenbergerio užrašas žymi Lietuvos kunigaikščio Utenio, padėjusio prūsams kovoti su kryžiuočiais ir praminto Zupanu, vėliavą. APIE KENTAURO HERBO VALDOVUS - ŠVENTARAGĮ IR JO ŠONŲ SKIRMANTĄ Ponai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko val dovu ŠventaragįK entauro herbo, Lietuvos ir Žemai čių kunigaikščio Utenio sūnų.
Be to, pas Henenbergerį yra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiškinimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo trečiame tome). Tinkamai perskaičius, pa aiškėja, kad tai buvo Lietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanit, vėliava. Čia gi pateikėme iliustraciją, padarytą pagal piešinį, gautą iš Zaluskių bibliotekos.
Be to, pas Henenbergerj\nyra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiški\nnimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo\ntrečiame tome). Tinkamai perskaičius, paaiškėja, jog tai buvo\nLietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su\nkryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanu, vėliava. Čia gi pa\nteikėme iliustraciją, padarytą pagal piešinį, gautą iš Zaluskių bib\nliotekos.
APIE KENTAURO HERBO VALDOVUS - ŠVENTARAGĮ IR JO ŠONŲ SKIRMANTĄ Ponai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko val dovu ŠventaragįK entauro herbo, Lietuvos ir Žemai čių kunigaikščio Utenio sūnų.
## Puslapis 55\n\n12. APIE KENTAURO HERBO VALDOVUS - ŠVENTARAGĮ IR JO \nŠONŲ SKIRMANTĄ\nPonai gedėjo savo gimtojo valdovo ir išsirinko val\ndovu ŠventaragįK entauro herbo, Lietuvos ir Žemai\nčių kunigaikščio Utenio sūnų.\nŠventaragiui neilgai pabuvus Naugarduko bei Rusų \nmiestų kunigaikščiu, pasimirė jo tėvas Utenis2 , Lietu\nvos ir Žemaičių didysis kunigaikštis 3 .
221\n\n## Puslapis 221\n\nKukovaitis (Kukowojtis)\nSudvejintas lietuvių kunigaikštis, Živinbudo II sūnus, vieš\npatavo visoje Užnerio Lietuvoje, mirė 1221 metais, buvo pa\nlaidotas kalne netoli Deltuvos. Jo, kaip dievo, garbinimą tenai\nįvedė jo sūnus Utenis, kuris paveldėjo tėvo kunigaikštystę.\nŽmonės, su dėkingumu prisimindami geradarystes, patirtas\njam gyvam esant, jį dar labiau garbino.
Tie patys ri teriai buvo pakviesti Konra do, Mazovijos kunigaikščio, bei Kristijono, Kulmo vys kupo, į Dobrynę, kad taip sėkmingai, kaip buvo paver gę latvius Livonijoje, dabar iš Dobrynės gintų nuo prū sų Mažo vi ją bei Lenkiją; ištisas dvi dienas atkak liai kovoję, jie buvo lietuvių ir prūsų išžudyti, ir tik penki beišnešė galvas iš tų skerdynių. Taip jie pra rado bet kokią viltį įsikurti Dobrynėje, šitai davė Kon radui dingstį kreiptis į kitus riterius, skirtingos nei Li vonijos regulos, ir šiuos kviesti iš Vokietijos; kaip ir visi, juos vėliau vadinsiu kryžiuočiais. Kitais metais Utenis perkėlė karą iš Kuršo į Livoniją; ligi tol pratę tik savo šalyje priešintis Li- L en kai k v ie č ia iš V o - vonijos riteriams, dabar lie- k ie tijo s į P rū siją k r y - tuviai buvo nusiųsti pulti žiu o č iu s priešų žemių.
Užvis kalavijonys, regėdami vykstant kryžėjams Paysly, tarės taip' pat laimėsią Padaugavy, todėl, sutraukę savo kalavijonis ir meldžionis, ėjo į Že maičius, kaipogi letgaliai anapus Daugavos buvo pergalėti ir apkrikštyti. Utenis, Žemaičių kunigaik., sukėlęs savo karėjus, ėjo prieš.