Poetas išskaičiavo, jog pilgrimai esą, be Medvėgalio (Medouagle), dar paėmę keturias pilis (Kvėdarną, Gedimino pilį, Gegužkalnį, Au kaimį). Žemaičiai Medvėgalyje gana atkakliai gynęsi, tačiau prie šui padegus pilį, turėję pasiduoti.
Šis žygis, kuriame buvo daug svečių iš visur, net iš Anglijos, paminėtas ne tik ordino kronikose, bet ir žygyje dalyvavusio prancūzų poeto Guillaume de Machaut 1357 m. rašytame veikale « Confort d’Ami » (« Draugo parama »). Poetas išskaičiavo, jog pilgrimai esą, be Medvėgalio (Medouagle), dar paėmę keturias pilis (Kvėdarną, Gedimino pilį, Gegužkalnį, Au kaimį). Žemaičiai Medvėgalyje gana atkakliai gynęsi, tačiau prie šui padegus pilį, turėję pasiduoti.
Apie Aukaimio papilio sudeginimą\n\n Neilgai trukus po to tie patys Ragainės broliai užpuolė su savo valdiniais, pilėnams\nbemiegant, Aukaimio papilį ir jį iki pamatų sudegino; neskaitant 4 vyrų, buvusių pilyje, ir\nsaujelės pabėgusių, visi kiti žuvo arba nuo ugnies, arba nuo kalavijo drauge su žmonomis,\nvaikais, galvijais ir gyvuliais.\n\n\n\n\n 9.
Vis dėlto žmonių ne\ndaug žuvo, nes gyventojai,\npalikę namus priešų valiai, patys su visais brangesniais\ndaiktais išsislapstė miškų tankmėse. Tais pačiais me\ntais per išdavystę buvo prarasta Aukaimio pilis. Pilies\nviršininkas Draika pradėjo linkti į krikščionių tikėji\nmą.
Nuo vienuoliktojo amžiaus pabaigos ėmė smukti autori tetas vyriausiojo žynio, Krivių Krivaičio, kurio valdžia anks čiau apėmė visas lietuvių tautos gyvenamas žemes, tai yra nuo Vyslos iki Dauguvos, nuo Baltijos jūros į Rusios gilumą, kur slavų krivičių tauta taip pat buvusi pavaldi vyriausiajam žy niui. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai lengvai rasime tos tautos pavadinimo priežastį, kitaip sakant, kad ta tauta turėjo savo krivius, kaip ir lietuvių genties tautos, tai yra kad laikėsi religi nių apeigų papročių, vienodų su jų lietuvių apeigomis. Smun kant tikėjimo dalykams, atėjo ginkluoto atvertimo laikai - pir miausia Livonijoje, vėliau Prūsijoje, paskui Lietuvoje, paga liau Žemaitijoje. Tenai, Aukaimio kaime, dar slapstėsi vyriau siasis žynys Gintautas, kurio gyvenimas nutrūko 1414 metų liepos 28 dieną; jis buvo 74-asis iš eilės ir su juo baigėsi lietu vių stabmeldystė.
Po Ragainės vado mirties lietuviai iš Aukaimio tvirtovės su gausiu būriu pasiekė Ragainę, mėgindami surengti puolimą.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Po\nšio įvykio lietuviai sumanė pasinaudoti Ragainės vado \nmirtimi ir su gausiu būriu išvyko iš Aukaimio tvirtovės; \nnet iki Ragainės nusigavo bandydami, ar nepavyktų čia \nsurengti kokio puolimo.
Teodoro Narbuto pasakojime Karaliaučiaus konvento riterio Henriko Dobino vadovaujami Ordino kariai įsiveržė į Aukaimio apylinkes, jas nuniokojo, nužudė darbingus žmones ir išsivedė vaikus bei jaunas merginas į nelaisvę.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Tam tikslui riteris Henrikas Dobinas iš Kara\nliaučiaus konvento priešakyje gausaus būrio ordino rite\nrių ir keleto šimtų raitelių ginklanešių įsibrovė į Aukaimio \napylinkes, smarkiai jas nuniokojo, darbingus žmones ir \ntinkamus būti kariais iki paskutinio išpjovė, vaikus bei \njaunas merginas išsivedė nelaisvėn.