Kulmija

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Jos dėka ordinui, su Reicho\nkunigaikščio titulu, buvo suteiktos visos teisės būti pilnu krašto savi­\nninku užkariausimoje prūsų žemėje. Tada Salza priėmė kvietimą\nKonrado, kuris 1230 m. kryžiuočiams užrašė Kulmiją.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Lenkai negalėjo per amžius to nuopuolio užmiršti, o lietuviai, įgiję tą pergalę, dievus savo maldė, dėka- vodami jiems, jog juos teikės užlaikyti nuo vergy- bos neprietelių1. Taip išnaikinę pamezonys, sūdaujai, parusnėnai visą Boleslovo kariauną nuteriojo dar baisiai, įkan­ din jį vydami, Kulmiją ir Mozūriją. Boleslovas, pa- silpnintas tuo nuopuoliu ir suvargęs namų kerštais, nebspėjo lietuviams tų nelaimų atmonyti, ant galo, vienas nebstengdamas visa apgalėti, įpuolęs į rū­ pesnį, nustipo.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Paskesniai rados taip pat zokanykas cisternas, var­ du Kristijonas, iš klioštoriaus Olivos, vyras buklus, taikus, rėdus ir išmintingas, gerai permanąs lietuvių kalbą, žinąs jų būdą, dobę ir apsiėjimus, atėjęs 1209-1210 skelbti tame krašte tikybos krikščionų, padėjo jos pamatus, kuri nuo to laiko jau be perglytos prasi­ deda tenai tvirtintis. Tasai zokanykas, persikėlęs per Yslą, arba Vyslą, atkeliavo į Kulmiją, apygar­ das Lubavos, į parubežių Pamezonijos, kur buvo ne­ tikėliai jau apjunkę krikščionys; visų pirma nuėjo tenai pas Sudreikį kunigaikštį. Apsikrikštijus dau­ gybei diduomenės, Kristijonas su savo tarnais nu­ keliavo į Rymą apipasakoti savo darbus Inocentui III popiežiui.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Vienoj gromatoj, rašyto j me­ tuose 1222 perkrikštams, kuriuos ragina tėvyga mei­ le kentėti ir stipruoti jų spaudimuose, žadėdamas jiems toliaus savo paguodą ir pagalbą duoti ir jų liuosybę kaip įmaųąs užlaikyti, lig tiktai karės su netikėliais turkais rytuose pasibengs1. Noris taip ilgai timpsojo būriai meldžionų Kūl­ ė jo j, vienok negrūdos į Parusnį, o v. Kristijonas išliuosavimu nuo jų pačios Kulmijos ir Lubavos apy­ gardų terūpinos, kaipogi tose apygardose buvo jau krikščionys.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Tok­ sai darbas Sviatopelko drąsino dar didesniai lietu­ vius, kurie, norėdami būtinai nuveikti kryžeivius vokyčius, Sviatopelką paskyrė sau už karvedį. Tuo­ jau lietuviai ir žemaičiai įsigrūdę su didžia kariau­ na į Pamezoniją ir Kulmiją, kurgi ir Sviatopelkas persikėlęs su savo kariauna taikinėjo lietuviams te- rioti ir deginti. Miestai, arba vietovės, pilys griuvo nuo rūstos narsybės lietuvių ir žemaičių, kurie viso to, ką vokyčiai buvo įkūrę, neapvežėdami ir neap­ kęsdami su žeme lygino, į plėnis ir iras vertė.

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Taip lie­ tuviai griovė vieną po kito ramčius vokyčių galy­ bės saulėlydy, kuri rodės jau gilyn vien grimztanti į pragarą. Už visus kraštus tame patrakime lietuvių per­ krikštų daugesniai prityrė Kulmija, kuri karts po karto buvo nuteriota, užvis jog tenai visi buvo prašaleičiai ir krikščionys, kurių netikėliai lietuviai neapvežėdami kuo didesniai giežė apmaudą. Nebu­ vo metų, kuriuose tasai kraštas būt palikęs nenu- teriotu ir neišdrevėtu nuo lietuvių.