Gyveno Pomeranijos žemėje kunigaikštis, vardu Sventopelkas, sūnus nedorybių ir pragaišties, pasak šventojo rašto, be galo klastingos ir suktos širdies; prūsų tautą, neseniai priėmusią Kristaus tikėjimą, jis pradėjo taikiais žodžiais raginti griebtis klastos, sudarė sąjungą su ta sąlyga, kad jie išvarysią jėga iš Prūsijos žemės Teutonų ordino brolius ir kitus krikščionis266; jiems ši kalba rodėsi esanti gera, daug kas persimetė į jo pusę, ir beveik visi jam prijautė. Kai šitai įvyko, šis kunigaikštis sutvirtino savo pilis Vyslos pakrantėse ir jose įkurdino nuodėmingus žmones, nedoringus vyrus ir nusikaltėlius, kurie tapo broliams nelyginant kilpa po kaklu. Mat išėję iš šių pilių, jie, pastebėję pro šalį plaukiančius brolių valdinius, staiga juos užpuldavo ir smarkiai sumušdavo, pasigrobdami didelį grobį; vienus ėmė į nelaisvę, kitus be pasigailėjimo žudė ir šitaip aplinkui liejo krikščionių kraują; tokie dažni būdavo tie antpuoliai, kad ilgainiui niekas nesiryždavo broliams patarnauti ir pristatyti Elbingo, Baigos bei kitų vietų broliams maisto, kurio jiems labai reikėjo.
Kadangi broliai jam nesugrąžino sūnaus, jis kaip ir anksčiau\npradėjo juos iš paskutiniųjų persekioti. Todėl dviejų upių santakoje, būtent: Vyslos ir\nNogato283, pastatė pilį, vardu Santyras284, kurioje įkurdino nedorų vyrų. Jie neleisdavo\nbrolių valdiniams ramiai plaukioti nei aukštyn, nei žemyn, atimdavo jų daiktus,\nišsivarydavo juos į nelaisvę ar nugalabydavo.
Kadangi broliai jam nesugrąžino sūnaus, jis kaip ir anksčiau\npradėjo juos iš paskutiniųjų persekioti. Todėl dviejų upių santakoje, būtent: Vyslos ir\nNogato283, pastatė pilį, vardu Santyras284, kurioje įkurdino nedorų vyrų. Jie neleisdavo\nbrolių valdiniams ramiai plaukioti nei aukštyn, nei žemyn, atimdavo jų daiktus,\nišsivarydavo juos į nelaisvę ar nugalabydavo.
Tuo pat metu ir dėl tos pačios priežasties ir Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, pavargęs nuo pastangų 307 Henrikas Botelis Prūsijoje (Elbinge) žinomas nuo 1246 m., žuvo 1260 m. Durbės kautynėse (III, 84; AB, 1, p. 74). 308 Mūšio mėnesį ir dieną (lapkričio 29) pateikia Pelplino, Torunės analai (SRP, 1, p. 270; 3, p. 59; plg. SRP, 1, p. 87, išnašą 5; Ewald A., Die Eroberung..., 2, p. 312; Kujot S., Dzieje Prus..., 1, p. 745). 309 Dusburgietis, tendencingai vaizduodamas prūsų žiaurumą, pasinaudojo pačių kryžiuočių prūsams taikytų kankinimo būdų aprašymu, paimtu iš ankstesnių šaltiniu (žr. ivada). 310 Merzeburgo (į vak. nuo Leipcigo) vyskupas Henrikas I. 311 Bartos nukariavimą bandoma datuoti 1253—1254 m. žiema (Ewald A. L., Die Eroberung..., 3, p. 6; Powierski J., Dobra..., p. 62). ir nepakeldamas didelių išlaidų, liovėsi toliau priešinęsis broliams ir iki savo gyvenimo pabaigos ištikimai laikėsi sutarties, kurią tarp jo ir brolių buvo sudaręs Jokūbas, Liuticho [Liežo] arkidiakonas, vėliau tapęs popiežiumi Urbonu IV. Taigi praėjus vienuolikai metų nuo tos dienos, kada prasidėjo Sventopelko karas, kova pasibaigė 1253 ir Prūsijos žemė sulaukė taikos312.
——————————————————\n\n Sventopelkas, minėtasis Pomeranijos kunigaikštis, nieko nelaimėjęs šiomis savo\nklastingomis vilionėmis, griebėsi kitų priemonių, svaresnių, vildamasis, jog atėjęs\ntinkamas ir seniai geidžiamas metas, kada jis, nesutikdamas jokio pasipriešinimo,\ngalėsiąs visai užpūsti ir sutrypti tą silpną krikščionybės kibirkštėlę, dar ten rusenusią po\npaskutiniojo mūšio. Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per\nVyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o\nvisa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Tuo metu, kai šitai vyko, Kulmo broliai, susirinkę\ndrauge su Kulmo miesto kilmingaisiais bei miestiečiais, vaitojo, matydami nelaimes,\nkurių pridarė Sventopelkas su savo kariauna, ir, mušdamiesi į krūtinę, su ašaromis\nmeldė dievą, sakydami: „Pasigailėk, viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neduok savo\ntėvonijos paniekinti“.
Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną,\nDusburgietis vadina išdavikais. Tokį vardą pelno su prūsais bendradarbiavęs Pamario\nkunigaikštis Sventopelkas (III, 32), Gedimino sąjungininkas Lenkijos karalius Vladislovas\nLokietka (Papildymas, 10), kuris, norėdamas atgauti Pamarį, stojęs į ginkluotą kovą\nprieš Ordiną.
Apie Elbingo pilies ir miesto puolimą Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, sužinojęs, kad Elbinge beveik nebeliko nei brolių, nei miestiečių, sutelkė didelę kariuomenę ir patraukė prie šios pilies bei miesto, ketindamas užimti. Šitai matydamos, moterys, nusisegusios moteriškus papuošalus, pasiryžo imtis vyriško darbo ir, prisisegusios prie šlaunų kalavijus, sulipo į sienas, taip ryžtingai išsirikiuodamos gynybai, kad nė kvapo nebeliko jų lyčiai būdingo trapumo. Todėl kunigaikštis, pamanęs, jog bus sugrįžusi atgal brolių ir miestiečių kariuomenė, pasitraukė sugėdintas.