Santrauka
Minimas ir kaip Dusburgiečio „išdaviku“ vadinamas kunigaikštis, ir kaip bendros kovos su Lietuva ir prūsais dalyvis kituose aptariamuose šaltiniuose.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Dusburgietis Sventopelką vaizduoja kaip su prūsais bendradarbiavusį „išdaviką“. | c-001 | |
| t-002 Dusburgietis „Pranešime apie Prūsijos užkariavimą“ daug vietos skirta karui prieš Sventopelką. | c-002 c-003 | |
| t-003 Sventopelkas su kariuomene atvyko stiprinti Marienverderio miesto ir pilies. | c-004 | |
| t-004 Dusburgietis pasakoja, kad kitame epizode Sventopelkas su Samboru užstojo prūsams kelius ir prisidėjo prie jų triuškinimo. | c-005 | |
| t-005 Dusburgietis Sventopelką vaizduoja kaip Prūsijos tikėjimo ir tikinčiųjų persekiotoją. | c-006 | |
| t-006 Dusburgietis pasakoja, kad prūsai išsirinko Sventopelką savo vyresniuoju bei vadu. | c-007 | |
| t-007 Dusburgietis teigia, kad Sventopelkas sudarė taiką, atidavė įkaitus ir Sartovicų pilį kaip užstatą. | c-008 | |
| t-008 Dusburgietis pasakoja, kad Sventopelkas po metų sulaužė sutartį ir vėl puolė Kulmo žemę. | c-009 | |
| t-009 Dusburgietis vaizduoja Sventopelką kaip po mūšio brolių valdinius viliojusį valdovą. | c-010 | |
| t-010 Dusburgietis pasakoja, kad Sventopelkas su dviem tūkstančiais karių įsiveržė į Kulmo žemę ir po nesėkmės traukėsi prie laivų. | c-011 | |
| t-011 Šiame gabale Sventopelkas siejamas su taikos atnaujinimu, nauju jos sulaužymu ir Santyro pilies pastatymu. | c-012 | |
| t-012 Dusburgietis teigia, kad Sventopelkas pastatė Svečės pilį ir kelis kartus kariavo prieš brolius bei Kazimierą. | c-013 | |
| t-013 1246 m. karo pasakojime Dusburgietis Sventopelkui priskiria kovinę kalbą ir didelius nuostolius. | c-014 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Sventopelkas vėliau minimas kaip vienas iš pagrindinių karo „Pranešime…“ veikėjų.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
„Pranešime…“ kalbama apie pagonių brovimąsi į Mazovijos kunigaikščio Konrado valdas, apie Dobrynės brolius, apie tai, kaip buvo pakviestas Vokiečių ordinas, o Kulmo žemė užrašyta broliams, apie Prūsijos atskirų žemių (iki Sembos) nukariavimą, apie Sventopelko, Lietuvos ir prūsų bendrą kovą. Karui prieš Sventopelką čia skirta didžioji teksto dalis.
| teiginio_tipas | saltinio_vaizdinys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Dusburgietis Sventopelkui priskiria kurstymą ir sąjungą su prūsais.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Gyveno Pomeranijos žemėje kunigaikštis, vardu Sventopelkas, sūnus nedorybių ir pragaišties, pasak šventojo rašto, be galo klastingos ir suktos širdies; prūsų tautą, neseniai priėmusią Kristaus tikėjimą, jis pradėjo taikiais žodžiais raginti griebtis klastos, sudarė sąjungą su ta sąlyga, kad jie išvarysią jėga iš Prūsijos žemės Teutonų ordino brolius ir kitus krikščionis266; jiems ši kalba rodėsi esanti gera, daug kas persimetė į jo pusę, ir beveik visi jam prijautė. Kai šitai įvyko, šis kunigaikštis sutvirtino savo pilis Vyslos pakrantėse ir jose įkurdino nuodėmingus žmones, nedoringus vyrus ir nusikaltėlius, kurie tapo broliams nelyginant kilpa po kaklu. Mat išėję iš šių pilių, jie, pastebėję pro šalį plaukiančius brolių valdinius, staiga juos užpuldavo ir smarkiai sumušdavo, pasigrobdami didelį grobį; vienus ėmė į nelaisvę, kitus be pasigailėjimo žudė ir šitaip aplinkui liejo krikščionių kraują; tokie dažni būdavo tie antpuoliai, kad ilgainiui niekas nesiryždavo broliams patarnauti ir pristatyti Elbingo, Baigos bei kitų vietų broliams maisto, kurio jiems labai reikėjo.
| teiginio_tipas | terminas_ar_titulas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Sventopelkas čia aiškiai parodomas kaip sukilusių prūsų vadovas.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kai šitai buvo padaryta, Sventopelkas, nepaisydamas dievo baimės, viešai sumanė atskleisti iki šiol slėptą tūžmingą įgeidį persekioti, anksčiau padarytas nedorybes papildydamas naujomis. Jis mat įsakė, kad naujakrikščiai, kurie visuomet lengvai sugrįžta prie pirmykščių klaidų, vieną dieną visose Prūsijos žemėse patrauktų į karą ir sukiltų prieš brolius paniekinę ir atmetę tikėjimą. Štai todėl prūsai271, susirinkę visi kaip vienas, išsirinko tą patį Sventopelką savo vyresniuoju bei vadu ir, susitelkę petys į petį, užplūdo šio krašto žemutines apygardas, negailestingai išžudė visus senesnius krikščionis, kurie buvo atvykę iš Vokietijos talkinti Prūsijos žemei, o moteris bei kūdikius išsivarė į amžiną vergovę.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Dusburgietis Sventopelkui priskiria taikos sulaužymą ir naują žygį.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
pameta kelią, kurį pamėgo jaunystėje, dėl to ir veidmainingasis Pomeranijos kunigaikštis, žiaurus ir neteisingas, neilgai tepajėgė nuslėpti įgimtą nedorovingumą, kurį iš jaunų dienų buvo pratęs rodyti; praslinkus vieniems metams nuo tos dienos, kai buvo sudaryta sutartis, užmiršęs savo nuolankumą ir priesaiką, kuria šią taiką patvirtino, užmiršęs kraujo giminystę, tai yra sūnų, bei kitus įkaitus, kuriuos buvo davęs kaip užstatą, sulaužė taikos sutartį ir su Prūsijos žemės naujakrikščiais atkritėliais bei sūduviais278 surinko milžinišką kariuomenę, kuri, nekalbant apie kitas nelaimes, kaip apie paimtus į nelaisvę, užmuštus ir nesuskaičiuojamą grobį, pavertė dykromis visą Kulmo žemę, išskyrus tris pilis: Torunę, Kulmą ir Rudiną. Šitai padarę, pasuko su savo kariuomene prie Kulmo miesto bei pilies ir čia — išdidūs ir pasipūtę — apsistojo iki vakaro. Po to patraukė iki pelkės, vardu Renzenas279, kur naktį ilsėjosi.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Dusburgietis Sventopelką vaizduoja kaip brolių valdinius viliojusį ir dovanas dalijusį priešininką.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Sutriuškinus šiame mūšyje brolius, Sventopelkas didžiai džiaugėsi ir, dvigubai žvaliau kibdamas į savo nedorovingus darbus, dvigubai smarkiau sėtrindamas skaudžias brolių žaizdas, ėmėsi kaip beįmanydamas visokiausių priemonių nuvilioti nuo jų į didžiausią vargą pakliuvusius jų valdinius ir įkalbinėjimais bei dovanomis palenkti juos savo klastin gai valiai. Tiesa, kurie ne kurie, jo sukiršinti, slapta buvo linkę jam paklusti, tačiau dėl dievo apvaizdos ir brolių apdairumo nė vienas jų nedrįso viešai to rodyti. Šitaip jo klastingi užmojai nuėjo niekais, nes jis nieko nepešė su savo piktais sumanymais.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Dusburgietis Sventopelkui priskiria naują įsiveržimą į Kulmo žemę su didele kariuomene.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Sventopelkas, minėtasis Pomeranijos kunigaikštis, nieko nelaimėjęs šiomis savo klastingomis vilionėmis, griebėsi kitų priemonių, svaresnių, vildamasis, jog atėjęs tinkamas ir seniai geidžiamas metas, kada jis, nesutikdamas jokio pasipriešinimo, galėsiąs visai užpūsti ir sutrypti tą silpną krikščionybės kibirkštėlę, dar ten rusenusią po paskutiniojo mūšio. Jis subūrė du tūkstančius puikiausių karių ir, perplukdinęs juos per Vyslą, įsibrovė į Kulmo žemę, per dvi dienas bei dvi naktis paėmė visa, kas dar buvo likę, o visa kita pavertė pelenais bei degėsiais. Tuo metu, kai šitai vyko, Kulmo broliai, susirinkę drauge su Kulmo miesto kilmingaisiais bei miestiečiais, vaitojo, matydami nelaimes, kurių pridarė Sventopelkas su savo kariauna, ir, mušdamiesi į krūtinę, su ašaromis meldė dievą, sakydami: „Pasigailėk, viešpatie, pasigailėk savo tautos ir neduok savo tėvonijos paniekinti“.
| teiginio_tipas | terminas_ar_titulas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Dusburgietis pasakoja, kad po nesėkmės Sventopelkas esą vos išsigelbėjo, o jo žmonės žuvo Vysloje.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Galop gailestingumo tėvas ir visokeriopos paguodos dievas, guodžiąs savuosius visose nelaimėse, suteikė broliams tokių jėgų, kad išgąsdintas Sventopelkas pasileido bėgti su visais savo žmonėmis ir pasuko į tą vietą, kur buvo palikęs laivus, tikėdamasis jais pasprukti. Tačiau nesulauksite, nedorieji, nesulauksite, nes esate nelyginant dulkės, kurias vėjas nuneša nuo žemės paviršiaus! Pakilo stiprus vėjas ir nunešė visus tuos laivus toli nuo kranto, ir nutiko jiems su tais laivais taip pat kaip ir tam netikėliui saracėnų karaliui, po pralaimėto mūšio bėgusiam nuo Karolio. Neradę laivų, jie supuolė į Vyslą ir visi paskendo, išskyrus Sventopelką ir kelis kitus, su juo čia atbėgusius, kai išvengė kalavijo282. Šitaip viešpats paguodė savo tautą, patekusią į didžiausią vargą.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Dusburgietis Sventopelkui priskiria Kujavijos nusiaubimą ir reikalavimą grąžinti sūnų.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tačiau iš įgimto piktumo nesiliovė klastingai ir slaptai persekiojęs brolių bei tikinčiųjų ir nieko neėmė į galvą, kai broliai jam šitai prikaišiojo. Galop, nutaręs slepiamą piktumą atvirai parodyti, surinko stiprią kariuomenę ir įsibrovė į Kujaviją, kunigaikščio Kazimiero žemę, kurią, degindamas ir plėšdamas, baisiai sunaikino, daugybę krikščionių išsivarydamas į nelaisvę bei išžudydamas, galop sugrįžo paėmęs daug grobio ir kitokių gėrybių. Kai jam dėl šito buvo prikaišiojama, jis atsakė: nei popiežiaus, nei imperatoriaus, nei kito kurio žmogaus nepaisydamas, jis nesiliausiąs persekioti savo priešų, be to, pridūrė: „Grąžinkite man sūnų, jei norite su manimi gyventi taikiai“.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Šiame gabale Sventopelkas tiesiogiai siejamas su Santyro pilies pastatymu ir brolių valdinių puldinėjimu.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kadangi broliai jam nesugrąžino sūnaus, jis kaip ir anksčiau pradėjo juos iš paskutiniųjų persekioti. Todėl dviejų upių santakoje, būtent: Vyslos ir Nogato283, pastatė pilį, vardu Santyras284, kurioje įkurdino nedorų vyrų. Jie neleisdavo brolių valdiniams ramiai plaukioti nei aukštyn, nei žemyn, atimdavo jų daiktus, išsivarydavo juos į nelaisvę ar nugalabydavo.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Dusburgietis teigia, kad Sventopelkas pastatė Svečės pilį kaip kliūtį brolių laivybai.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Šitai padarę, broliai išleido pasiuntinius pas apaštališkojo sosto legatą ir didįjį magistrą, pranešdami jiems apie naują karą ir Prūsijos žemės padėtį. Šitai išgirdęs, 1245 legatas pats paskelbė kryžiaus karą prieš minėtąjį tironą ir įsakė jį skelbti apaštališkojo sosto vardu įvairiose karalystėse bei provincijose. Kadangi klastinga piktybė ir piktas vylius neša džiaugsmą niekšingiems žmonėms, kai jie gali daryti blogus darbus, ir skatina dar didesnėms blogybėms, todėl ir Sventopelkas, be galo didžiuodamasis Santyro pilimi, pastatyta kenkti tikėjimui ir tikintiesiems, pradėjo statyti prieš dabartinį Kulmo miestą naują pilį, pavadintą Sveče285 ir turėjusią trukdyti broliams plaukioti Vysla aukštyn ir žemyn.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Elbingo puolimo pasakojime Sventopelkas vaizduojamas kaip nuo moterų gynybos atsitraukęs kunigaikštis.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, sužinojęs, kad Elbinge beveik nebeliko nei brolių, nei miestiečių, sutelkė didelę kariuomenę ir patraukė prie šios pilies bei miesto, ketindamas užimti. Šitai matydamos, moterys, nusisegusios moteriškus papuošalus, pasiryžo imtis vyriško darbo ir, prisisegusios prie šlaunų kalavijus, sulipo į sienas, taip ryžtingai išsirikiuodamos gynybai, kad nė kvapo nebeliko jų lyčiai būdingo trapumo. Todėl kunigaikštis, pamanęs, jog bus sugrįžusi atgal brolių ir miestiečių kariuomenė, pasitraukė sugėdintas.
| teiginio_tipas | terminas_ar_titulas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1246 m. žygio pasakojime Dusburgietis Sventopelkui priskiria pergalės lūkestį ir kalbą kariams.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Prūsijos žemės kančios sujaudino Vokietijos kunigaikščius bei kilminguosius, o Austrijos kunigaikštis294 pasiuntė jiems talkinti savo stalininką Druzigerį su didele kariuomene ir su įgudusiais kariauti vyrais, be to, atvyko riteris Henrikas iš Lichtenšteino, o su juo daug maldininkų. Magistras ir broliai su jais bei su kunigaikščiu Kazimieru ir su savaisiais įsibrovė į Pomeranijos žemę ir, devynetą dienų ir naktų tai viena, tai kita kryptimi smogdami stiprius ir žiaurius smūgius, taip ją nusiaubė, kad nebeliko ten nė vieno kampelio, kurio nebūtų nuniokoję plėšimais ir gaisrais. Tuo metu, kai šitai dėjosi, Sventopelkas sutelkė didelę kariuomenę iš savo valdinių ir Prūsijos atsivertėlių ir nusekė paskui atsitraukiančius brolius, kiekvieną naktį sustodamas toje pačioje vietoje, kur buvo brolių palapinės, pririšdamas savo kovos žirgus ten, kur anksčiau stovėjo brolių žirgai, šitaip skaičiuodamas palapines ir stebėdamas kelio kryptį; suvokęs, kad jo kariuomenė dvigubai didesnė nei brolių, džiūgaute džiūgavo ir, drąsindamas saviškius, juos guodė šiais žodžiais: „Rytoj padarysime taip, kad pomeranai ir prūsai amžiams bus nusikratę teutonų jungo“.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Kristburgo puolimo pradžioje Dusburgietis vėl pateikia Sventopelką kaip pilies užpuolimo organizatorių.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Neilgai trukus minėtasis Sventopelkas, nesitenkindamas krikščionių kraujo liejimu, ryžosi dar daugiau nusikalsti, vėl sukeldamas aukštybių dievo rūstį. Jis mat pavydėjo broliams, neseniai sėkmingai užėmusiems pamedėnų pilį, ir sugalvojo jiems keršyti. Taigi sutelkė visą galybę savo kariuomenės ir Prūsijos naujakrikščių, elgdamasis klastingai kaip ir anksčiau, nes buvo be galo suktas; Padalijo kariuomenę į dvi dalis, viena turėjo pulti pilį iš priekio, kita — iš kitos pusės.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Sventopelkui šiame šaltinyje priskiriamas mirties patale pasakytas pamokymas sūnums.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Tais pačiais metais Sventopelkas, Pomeranijos kunigaikštis, atgulė į patalą, o nujausdamas artėjant mirtį, sušaukė savo sūnus ir, sakydamas paskutinę savo valią, kurią patvirtino mirtimi, šitaip juos pamokė: „Kai tarp manęs ir brolių kildavo karas, visados nukentėdavau; juos puldavau ir su pagrindu, ir be pagrindo, bet nieko nelaimėdavau, nes dievas su jais ir už juos kovoja. Dėl to jums patariu niekad jiems nesipriešinti, bet nuolankiai juos gerbti“. Šio pamokymo nepaklausė jo vyriausias sūnus Mstivojus.
| teiginio_tipas | terminas_ar_titulas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |