Vieta

Kujavija

14 teiginių17 įrašų21 ryšys

Vikipedijos įžanga

Kujavija (lenk. Kujawy) – istorinė žemė šiaurės Lenkijoje, Kujavijos Pamario vaivadijoje. Svarbiausi regiono miestai yra Bydgoščius, Inovroclavas, Kujavijos Brasta, Vloclavekas ir kt.

Šaltinis: Vikipedija

Pagal publikuotus šaltinius

Kujavija – istorinis kraštas prie Vyslos žemupio, jos kairiajame krante, šaltiniuose minimas kaip atskira žemė ir valdų sritis. Pasakojama, kad kujavai čia įsikūrė persikėlę nuo Vyslos žemupio, o per Kujaviją vingiuodavo vienas artimiausių herulų kelių į Prūsiją. XIII amžiaus pabaigoje kraštas tapo karo veiksmų erdve: 1291 m. jį nusiaubė lietuviai, o 1296 m. ir 1300 m. čia vėl pasirodė lietuvių kariuomenės; pastarąjį kartą jos patyrė kryžiuočių smūgį. Kujavija taip pat buvo susijusi su kunigaikščių valdžia ir politiniais siekiais: ją valdė ar laikė savo sferoje skirtingi valdovai, o Sventopelko antpuolis siejamas su deginimu, grobiu ir žmonių išvarymu į nelaisvę. Išskirtinė detalė – Dobrynės broliams čia buvo suteiktas Sedlcais vadintas žemės plotas arba dvaras.

Šaltinis: lietuvosistorija.eu

Kazimieras (Kujavijos kunigaikštis)KonradasSkomantasSventopelkasVytenis (valdovas, XIII–XIV a.)ZemislovasZigmantas LiuksemburgietisHerulaiJotvingiaiLietuviaiLietuvaSedlcaiKujavija

Šaltiniais pagrįsti bruožai

Savybės

SavybėAprašymasLaikas / kontekstasŠaltiniai
AplinkaŠaltinių nesutarimas
  • Kujavija yra Vyslos kairiajame krante.
  • Per Kujaviją vingiavo artimiausias ir saugiausias herulų kelias į Prūsiją.
  • Teodoras Narbutas aprašo, kad kujavai įsikūrė Vyslos kairiajame krante, Kujavijoje.
  • Teodoro Narbuto aprašytas kelias ėjo per Pamarį, Kujaviją ir Mazoviją į Prūsiją.
Fiziniai bruožai
  • Kujavija yra žemė arba sritis.
  • Šaltiniuose Kujavija tiesiogiai vadinama žeme, sritimi ir kraštu; tai istorinis apibūdinimas, išlaikant šaltinių laikotarpio kontekstą.
PaskirtisŠaltinių nesutarimas
  • Kujavija buvo kunigaikščiui Kazimierui priklausanti žemė.
  • Kujavija buvo laikoma Vengrijos karaliaus suvereniteto žeme.
  • Petro Dusburgiečio pasakojime Kujavija minima kaip kunigaikščio Kazimiero valdoma žemė.
  • Vytauto Didžiojo aprašyme Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis laikė Kujaviją priklausančia jo suverenitetui.
Infrastruktūra
  • Kujavijoje buvo žemės plotas arba dvaras, pavadintas Sedlcais.
  • Petras Dusburgietis nurodo, kad Dobrynės broliams Kujavijoje buvo duotas žemės plotas arba dvaras Sedlcai.

Patikrinti teiginiai

Atrinkti teiginiai

t-003aukstas

Sventopelkas slaptai plėšė brolių valdinius, o vėliau įsiveržė į kunigaikščiui Kazimierui priklausiusią Kujaviją.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie laikos nutraukimą ir Kujavijos žemės nuniokojimą Praslinkus tam tikram laikui, Sventopelkas, užmiršęs būti dėkingas už palankumą ir visokiausias malones, kurių broliai ne kartą jam, patekusiam į bėdą, yra teikę, plėšė slaptomis brolių valdinius, vienus žudė, kitus varėsi į nelaisvę ir kitokiais būdais kamavo. Galop, viešai išsižadėjęs taikos, įniko kaip ir seniau persekioti krikščionis ir, sutelkęs didelę kariuomenę, netikėtai įsiveržė į kunigaikščiui Kazimierui priklausomą Kujavijos žemę, ją nuniokojo, degindamas bei grobdamas, o išžudęs daugybę krikščionių, drauge su milžinišku grobiu išsivarė moteris bei vaikus. 300 Greičiausiai pravardė 301 Dab.

Sventopelkas, viešai išsižadėjęs taikos, įsiveržė į kunigaikščio Kazimiero Kujaviją ir ją nuniokojo.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie laikos nutraukimą ir Kujavijos žemės nuniokojimą Praslinkus tam tikram laikui, Sventopelkas, užmiršęs būti dėkingas už palankumą ir visokiausias malones, kurių broliai ne kartą jam, patekusiam į bėdą, yra teikę, plėšė slaptomis brolių valdinius, vienus žudė, kitus varėsi į nelaisvę ir kitokiais būdais kamavo. Galop, viešai išsižadėjęs taikos, įniko kaip ir seniau persekioti krikščionis ir, sutelkęs didelę kariuomenę, netikėtai įsiveržė į kunigaikščiui Kazimierui priklausomą Kujavijos žemę, ją nuniokojo, degindamas bei grobdamas, o išžudęs daugybę krikščionių, drauge su milžinišku grobiu išsivarė moteris bei vaikus. 300 Greičiausiai pravardė 301 Dab.
t-002aukstas

1291 m. lietuviai nuteriojo Kujaviją, o kitais metais Pukuveras išsiuntė Vytenį į Lenkiją su didele kariuomene.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Esą 1288 Liubline, kaip pabrėžia Ipatijaus kronika, kilęs didelis susijaudinimas, nes besiartinanti rusų kariuomenė buvusi palaikyta lietuviais^20. 1291 lietuviai nuteriojo Kujaviją, o kitais metais Pukuveras savo sūnų Vytenį Lenkijon išsiuntė su didele kariuomene^21. Besikaudamas su įsiveržusiais lietuviais 1294 Sochaczewo apylinkėse žuvo Lęčycos kunigaikštis Kazimieras^22.
t-008aukstas

Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis laikė Kujaviją savo suvereniteto žeme ir norėjo ją parduoti Ordinui.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Dabar Vengrų karalius, laikydamas Kujaviją ir Dobrynę priklausančias jo suverenitetui ir būdamas valdovas savo vasalo Vladislovo, panoro ir Dobrynę, ir Kujaviją parduoti Ordinui. Su tuo sutiko ir patsai Vladislovas ir jo žmona.
t-006aukstas

Kunigaikštis Konradas valdė Mazoviją, Kujaviją ir Lenkiją tuo metu, kai veikė Prūsijos vyskupas Kristijonas.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Antra knygos dalis BAIGIASI PIRMA ŠIOS KNYGOS DALIS PRASIDEDA ANTRA APIE TEUTONŲ ORDINO BROLIŲ ATVYKIMĄ Į PRŪSIJOS ŽEMĘ 1. Apie tai, kaip prūsai niokojo Kulmo žemę Tuo metu, kai kilmingasis bei garbusis valdovas ir kunigaikštis Konradas, didžiai krikščioniškos sielos žmogus, valdė Mazoviją, Kujaviją ir Lenkiją160, gyveno ir Prūsijos vyskupas, vardu Kristijonas, cistersų ordino vienuolis, dieviškojo žodžio sėklą dažnai sėjęs tarp prūsų ir dažnai juos raginęs, kad, pametę stabus, imtų garbinti tikrąjį dievą Jėzų Kristų161. Si sėkla vis dėlto nedavė jokio derliaus, nes krito į negerą dirvą.
t-013vidutinis

Paskui gulė į Kujaviją ir tenai sariodamas visame krašte, sugriejęs didį grobį, grįžo namon, varyda mas daugybes imtinių motriškų ir vaikų.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995

Lygia dalia patsai didysis mistras kaip įmanąs steigė pašalpą kryžeiviams, bet, iki nesutraukiant jiems tas galybes, Sviatopelkas su didžia kariauna, persikėlęs per Yslą, ties Toninę antpuolė pasalu kryžėjų kariauną ties Golubu padrevency. Paskui gulė į Kujaviją ir tenai sariodamas visame krašte, sugriejęs didį grobį, grįžo namon, varydamas daugybes imtinių motriškų ir vaikų. Tas jo antpuolis taip staigus buvo, jog niekas jo nedrįso ne vien ramdyti, bet ir mojuoti.
t-011vidutinis

Teodoro Narbuto pasakojime kujavai vėliau persikėlė prie Vyslos žemupio ir įsikūrė jos kairiajame krante, Kujavijoje.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Vėliau, laikui bėgant, slavų gentys, vienos i*š labiausiai civilizuotų, nes gyveno Dnestro žemupyje ir nuo seno turėjo ryšių su graikais, Juodosios jūros pakrančių kolonistais, vadinamais tiritais, vadintos Antae, o Nestoro pavadintos tiverais, tiverėnais, be to, gausios gyventojų skaičiumi, išplėtė savo gyvenvietes prie Dnepro, ypač jo vidurupyje; iš čia kilo įvairiai pavadintos slavų, polianų, suličių, severianų ir kitų gentys. Tie, kurie apsigyveno Chue, slaviškai vadinamo Kuje, miesto apylinkėse, vadinosi kujavais1. Iš tiesų truputį vėliau jie iškeliavo Vyslos žemupio link ir įsikūrė jos kairiojoje pakrantėje, dar ir šiandien, žinomoje Kujavijoje, nepalikdami prie Dnepro net savo pavadinimo pėdsakų.
Visi teiginiai ir įrodymai (14 teiginiai, 17 įrašai)

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

turėjo valdovą:
buvo kelionės vieta:
priklausė:
turėjo priklausinį:
Sventopelkas puolė ←:
Zemislovas valdė ←:
Lietuviai puolė ←:
Puolė Kujaviją:
Kujavija priklausė:
Sedlcai priklausė ←:
Puslapio nuorodos:

Šaltinių sąrašas

ŠaltinisAutorius / metaiTeiginiaiCitatos ir paminėjimai
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)—810
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)—22
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)—22
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995—11
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)—11
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4—01