Lietuviai

Santrauka

Lietuviai yra iš aisčių kilčių susiformavusi tauta. Lietuvių vardas pateikiamas kaip anksti istoriniuose šaltiniuose paminėtas. Daukanto pasakojime lietuviai dar rodomi kaip sena tauta, prieš Kristaus gimimą gyvenusi prie Juodųjų pamarių, save vadinusi ir kalnėnais, aukštėjais bei žemaičiais pagal gyvenamą vietą, o Perūną garbinusi ugnia.

Teiginiai

Teiginys	Kontekstas	Pagrindžia
t-002 Lietuvių vardą pirmasis paminėjo vienas Karolio Didžiojo žvalgas.		c-002
t-003 Lietuviai dažnai verždavosi į Ordino kraštą, griaudavo Ragainės ir tolimesnes pilis, pasiekdavo Karaliaučiaus apylinkes.		c-021 c-003
t-004 Lietuviai slėpdavosi miškuose, rengdavo pasalas grįžtantiems kryžiuočiams ir keršydavo įsiverždami į Ordino kraštą.		c-026 c-024 c-023 c-004
t-005 Atsilygindami lietuviai surengė 31 puolimą į vakarus ir 11 puolimų į Livoniją.		c-005
t-006 Lietuviai pateikė savą projektą, pagal kurį bendras karalius turėjo būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu.		c-025 c-006
t-007 Lietuviai siūlė bendrą gynimąsi ir bendrus seimus, bet saviems reikalams norėjo atskirų seimų ir urėdų Lietuvoje tik lietuviams.		c-022 c-007
t-008 Kildindamas lietuvius iš romėnų, istorikas papildė legendinę dalį Lietuvos žymių šeimų genealogijomis iš Romos patricijų.		c-029
t-009 Lietuviai, kaip teigiama citatoje, asimiliavo pietines žiemgalių ir sėlių sritis.		c-030
t-010 Tuo tarpu pagonys lietuviai, kaip patvirtina rašytieji šaltiniai (XIII-XIV amž.) ir nepaliaujamų karų eiga su Vakarų Europos civilizacijos atstovais — ordino riteriais, buvo pasiekę, palyginti, aukštą kultūros laipsnį.		c-031
t-011 XI amž. rusų metraščiai vos du kartu tepaminėjo lietuvių ir Kijevo rusų karinius konfliktus, jeigu 1040 ir 1044 m. minimi Jaroslavo žygiai nereiškia tik vienos karinės ekspedicijos.		c-032
t-012 Pagal Dusburgą, 1262–1263 m. lietuviai surengė du žygius į Prūsus, talkindami prūsams.		c-033
t-013 Mindaugas apjungė smulkias Lietuvos, ypač Aukštaitijos, kunigaikštijas vienoje valdžioje.		c-034
t-014 Lietuviai vėl stipriai puolė Livonijos kryžiuočius ir rengė intensyvius karo žygius į Lenkiją.		c-035
t-015 Lietuviai prievarta imdavo žmones, galinčius vartoti ginklą.		c-036
t-016 Kronikininkas Posilgė apie lietuvius kautynių pabaigoje tepasakė, kad jie buvo atmušti.		c-037
t-017 Vytauto vadovaujami Lietuvos pulkai, kurie paskui save buvo patraukę eilę priešo vėliavų, sugrįžo į kovos lauką.		c-038
t-018 Lietuvos vardas pirmąkart paminėtas 1009 m., bet lietuvių gentis iš rytų baltų turėjo išsiskirti anksčiau.		c-039
t-019 Valstybės pakraščiuose Lietuvos valdovai galėjo įkurdinti ištikimus žmones iš Lietuvos, vadintus leičiais arba liečiais.		c-040
t-020 Mindaugas sukūrė didžiausią ankstyvosios Lietuvos istorijos kūrinį – valstybę, suteikusią galimybę išlikti lietuvių tautai ir vėliau perimti Vakarų civilizaciją.		c-041
t-021 Užėmę svetimą kraštą, lietuviai iš pradžių veikiausiai nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos.		c-042
t-022 Lietuvių bajorai ir individualiai ūkininkaujantys valstiečiai skyrėsi nuo rytinių slavų žemėvaldos tradicijos.		c-043
t-023 Didieji kunigaikščiai, reikšdami teritorines pretenzijas, suvokė baltų erdvės giminingumą, o Vytautas kalbos bendrumu grindė žemaičių priklausomybę Lietuvai.		c-044
t-024 XVII–XVIII a. LDK dar gyvavo lietuvių nacija, suprasta kaip politinė tauta.		c-045
t-025 Taip įvairiakilmė ponija formavo bendros savimonės „lietuvių nacijos“ ponų sluoksnį.		c-046
t-026 Priėmus Gegužės trečiosios konstituciją prasidėjusiose diskusijose Lietuvos atstovai konstituciją manė esant savo nuolaida valstybės stiprinimo vardan (už konstituciją balsavo 30 iš 50 LDK seimūnų).		c-047
t-027 Tačiau pirmasis visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas 1897 m. parodė, kad tarp etninių lietuvių mokančių skaityti yra bemaž pusė – 48 proc., o rusiškai iš jų tepaskaitė tik kas penktas.		c-048
t-028 Grupė inteligentų 1883 m. Rytprūsiuose pradėjo leisti pirmąjį Didžiajai Lietuvai skirtą periodinį leidinį lietuvių kalba ir tradiciniu raidynu – mėnraštį „Aušra“ („Auszra“).		c-049
t-032 Vytauto jaunystės laikotarpiu kardininkai ir kryžiuočiai smarkiai puldavo Lietuvą.		c-053
t-033 Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiškai savarankiška.		c-054
t-034 Lietuviams mokėti mokesčius ir taip pripažinti priklausomybę buvo laikoma per didele nuolaida.		c-055
t-035 Lietuvių ir rusų bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos ir Rusijos karaliumi.		c-056
t-036 Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokiečiai, lenkai, totoriai, rusai ir valakai.		c-057
t-037 Lietuvos kariuomenė pradėjo rinktis gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje.		c-058
t-038 Tuo metu lietuviai puolė iš Žemaitijos, o lenkai – netoli Sviečės.		c-059
t-039 Lietuviai žygiavo pirmieji ir prie Gilgenburgo užpuolė bei paėmė miestelį.		c-060
t-040 Lietuvių kariuomenė grįžo į mūšį tuo metu, kai sėkmė jau sviro kryžiuočių pusėn.		c-061
t-041 Lietuvių bajorai gavo teisę po Vytauto mirties dalyvauti naujo kunigaikščio rinkimuose.		c-062
t-042 Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas.		c-063
t-043 Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kryžiuočius, sugriovė net keletą jų pilių.		c-064
t-044 Sužinoję apie kryžiuočių žygį, lietuviai slėpdavosi miškuose ir iš pasalų puldavo grįžtančius kryžiuočius.		c-065
t-045 Atsilygindami, lietuviai irgi puldavo kryžiuočius, tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą, o į Livoniją tik 11.		c-066
t-046 Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą, išgriaudavo ne tik Ragainės, bet ir tolimesnes pilis, pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes.		c-067
t-047 Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo, kad lenkai savo pasiūlymus pateiktų raštu.		c-068
t-048 Unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose lietuviai reikalavo garantijos, kad Lietuvoje nebus vykdoma egzekucija.		c-069
t-049 Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų.		c-070
t-050 Tik X a. Lietuvos vardu Europai tapusi žinoma tauta citatoje siejama su trijų skirtingų kilmių gyventojų samplaika.		c-071
t-051 Cituojamame aiškinime teigiama, kad žemaičiai nuo senų laikų save vadino lietuviais.		c-072
t-052 Palei Vilnią gyvenę lietuviai ir Perkūną garbinę vaidilos citatoje laikomi būsimo Vilniaus užuomazga iki Gedimino.		c-073
t-053 Ordino riteriai, nešini šv. Jurgio vėliava, puolė į mūšį, bet lietuviai juos atrėmė.		c-074
t-054 1385 m. pabaigoje Jogaila, lydimas gausios lietuvių kunigaikščių ir didikų svitos, išvyko į Krokuvą.		c-075
t-055 Lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją.		c-076
t-056 Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną gausus lietuvių pulkas užgriuvo Prūsiją.		c-077
t-057 Po šv. Grigaliaus šventės lietuviai įsiveržė į Memelį, sudegino miestą su priemiesčiais ir paėmė belaisvių.		c-078
t-058 Prūsijoje pasklido gandas, kad Gediminas laiškais skelbė norą priimti krikštą.		c-079
t-060 Dalis lietuvių diduomenės ir paprastų žmonių, kaip manyta, nekeisianti senojo gyvenimo būdo.		c-081
t-061 Anglų riteriai, ne kartą draugėj su kryžiuočiais ėję į kryžiaus žygius kautis su pagonimis lietuviais, ga lėjo kryžiuočius prieš kelerius me tus su tuo bombardų išradimu su pažindinti, galėjo ir Gediminas nuo jų žūti.		c-082

Reikšmingi paminėjimai

c-002

Santrauka: Lietuvių vardą pirmasis paminėjo vienas Karolio Didžiojo žvalgas.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. Kurdamas savo imperiją, Karolis norėjo žinoti, kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-003

Santrauka: Lietuviai dažnai verždavosi į Ordino kraštą, griaudavo Ragainės ir tolimesnes pilis, pasiekdavo Karaliaučiaus apylinkes.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kry- žiuočius, sugriovė net keletą jų pilių. Ordinas jau gavo įsitikinti, kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos, to- dėl griebėsi kitokios taktikos.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-004

Santrauka: Lietuviai slėpdavosi miškuose, rengdavo pasalas grįžtantiems kryžiuočiams ir keršydavo įsiverždami į Ordino kraštą.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Sužinoję apie kryžiuočių žygį, lietuviai skubė- davo pasislėpti miškuose, iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius, dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kry- žiuočių kelią staiga užvertę medžiais, patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. Be to, už tokiuos užpuolimus lietu- viai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-005

Santrauka: Atsilygindami lietuviai surengė 31 puolimą į vakarus ir 11 puolimų į Livoniją.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Atsi- lygindami, lietuviai irgi puldavo kryžiuočius, tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą, o į Livoniją tik 11.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-006

Santrauka: Lietuviai pateikė savą projektą, pagal kurį bendras karalius turėjo būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo, kad lenkai savo pa- siūlymus pateiktų raštu. Gavę juos, po trijų dienų lietuviai atnešė len- kams savo projektą; lietuvių projektu, bendrai rinktas karalius tu- rįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu; kol nebūsiąs pakeltas, tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-007

Santrauka: Lietuviai siūlė bendrą gynimąsi ir bendrus seimus, bet saviems reikalams norėjo atskirų seimų ir urėdų Lietuvoje tik lietuviams.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai, bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečią reikalai. Seimai turį rinktis pakai- tomis Lietuvoj ir Lenkijoj. Savitiems reikalams abiejose valsty- bėse turį būti atskiri seimai. Urėdai Lietuvoje turį būti duodami tik lietuviams, bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lie- tuvoje, tiek lietuviams Lenkijoje.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-021

Santrauka: Lietuviai dažnai verždavosi į Ordino kraštą, griaudavo Ragainės ir tolimesnes pilis, pasiekdavo Karaliaučiaus apylinkes.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą, išgriaudavo ne tik Ragainės, bet ir tolimesnes pilis, pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes. Tokiais žygiais būdavo tik sunaikinamos pilys ir apylinkės; nei ordinas nei lie- tuviai, įsiveržę į vieni kitų krašto gilumą ir sudeginę pilis, nega- lėdavo ilgiau laikytis.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai
patikimumo_pagrindimas	Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų.

c-022

Santrauka: Lietuviai siūlė bendrą gynimąsi ir bendrus seimus, bet saviems reikalams norėjo atskirų seimų ir urėdų Lietuvoje tik lietuviams.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų. Taip pat, nepaisydami unijos akto nuostatų, jie dar ilgai šaukdavo ir savo atskirus seimus.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai
patikimumo_pagrindimas	Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų.

c-023

Santrauka: Lietuviai slėpdavosi miškuose, rengdavo pasalas grįžtantiems kryžiuočiams ir keršydavo įsiverždami į Ordino kraštą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu, kada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo išleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš šiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač smarkiai puldavo Lietuvą.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai
patikimumo_pagrindimas	Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų.

c-024

Santrauka: Lietuviai slėpdavosi miškuose, rengdavo pasalas grįžtantiems kryžiuočiams ir keršydavo įsiverždami į Ordino kraštą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Pasidalinę mažais būre liais ir nuterioję kelias Sambijos krašto sritis, lietuviai 1370 me tų vasario mėn. 17 d. (sekmadienį) prie Rudavos bažnytkaimio, netoli Karaliaučiaus, vėl susirinko krūvon. Mūšis pasibaigė di deliu lietuvių pralaimėjimu.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai
patikimumo_pagrindimas	Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų.

c-025

Santrauka: Lietuviai pateikė savą projektą, pagal kurį bendras karalius turėjo būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiš kai savarankišką^1 ), o lenkai, remdamiesi Krėvės unijos aktu, laikė Lietuvą savo provincija.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai
patikimumo_pagrindimas	Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų.

c-026

Santrauka: Lietuviai slėpdavosi miškuose, rengdavo pasalas grįžtantiems kryžiuočiams ir keršydavo įsiverždami į Ordino kraštą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Lietuviams, lais viems nuo senų senovės, mokėti kam nors mokesčius ir tuo pri pažinti savo priklausomybę, ir tai tada, kai prieš Lietuvos galy bę drebėjo visos aplinkinės tautos, viso to buvo perdaug!

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai
patikimumo_pagrindimas	Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų.

c-027

Santrauka: Lietuviai papildomas patvirtintas šaltinio paminėjimas.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Tuo būdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie čiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama kariuomenė buvo internacionalinė.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai
patikimumo_pagrindimas	Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų.

c-028

Santrauka: Lietuviai papildomas patvirtintas šaltinio paminėjimas.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Tuo metu ir įvyko lietuvių puolimas iš Žemaičių, o lenkų — netoli Sviečės.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai
patikimumo_pagrindimas	Citata automatiškai pririšta prie exact source offsetų.

c-029

Santrauka: Kildindamas lietuvius iš romėnų, istorikas papildė legendinę dalį Lietuvos žymių šeimų genealogijomis iš Romos patricijų.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Kildindamas lietuvius iš romėnų, legendarinėje dalyje jis padarė ypač daug papildinėjimų, pvz., surašė genealogiją atskirų Lietuvos žymių šeimų, vesdamas jų pradžią iš Romos patricijų. Mūsų istorikas painiojo chronologiją, net Lietuvos valdovų datas, savo nuožiūra vis taisydamas, ar papildinėdamas Lietuvos Metraš čio žinias.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-030

Santrauka: Lietuviai, kaip teigiama citatoje, asimiliavo pietines žiemgalių ir sėlių sritis.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Latvių ten atliktas asimiliacijos faktas yra aiškus, kaip aišku ir tai, kad pietines žiemgalių ir sėlių sritis yra asimiliavę lietuviai. Tikrieji latviai, tik naujojo geležies amžiaus pradžioje kalbiškai ryškiau nuo lietuvių pradėję išsiskirti, Nestoro kronikai buvo žino mi kaip Liet’gola.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-031

Santrauka: Tuo tarpu pagonys lietuviai, kaip patvirtina rašytieji šaltiniai (XIII-XIV amž.) ir nepaliaujamų karų eiga su Vakarų Europos civilizacijos atstovais — ordino riteriais, buvo pasiekę, palyginti, aukštą kultūros laipsnį.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Tuo tarpu pagonys lietuviai, kaip patvirtina rašytieji šaltiniai (XIII-XIV amž.) ir nepaliaujamų karų eiga su Vakarų Europos civilizacijos atstovais — ordino riteriais, buvo pasiekę, palyginti, aukštą kultūros laipsnį. XI amž.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-032

Santrauka: XI amž. rusų metraščiai vos du kartu tepaminėjo lietuvių ir Kijevo rusų karinius konfliktus, jeigu 1040 ir 1044 m. minimi Jaroslavo žygiai nereiškia tik vienos karinės ekspedicijos.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

XI amž. rusų metraščiai vos du kartu tepaminėjo lietuvių ir Kijevo rusų karinius konfliktus, jeigu 1040 ir 1044 m. minimi Jaroslavo žygiai nereiškia tik vienos karinės ekspedicijos.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-033

Santrauka: Pagal Dusburgą, 1262–1263 m. lietuviai surengė du žygius į Prūsus, talkindami prūsams.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Pagal Dusbur gą, jiems talkos siuntę ir lietuviai, ir iki Mindaugo nužudymo yra minimi (1262-63 m.) du jų žygiai į Prūsus208 *. Vienam jų vadovavo «Lietuvos karaliaus sūnus Treniota» ( Trinota ). Kitame žygyje, talkininkaudami prūsams, lietuviai drauge su sūduviais vokiečius puolė Semboje.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-034

Santrauka: Mindaugas apjungė smulkias Lietuvos, ypač Aukštaitijos, kunigaikštijas vienoje valdžioje.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Mindaugas lietuvių tautoje yra atlikęs svarbių uždavinių. Nuo XIII amž. pradžios iš bendros pirmatako valdžios atsipalaidavusias ir savaranniškomis tapusias smulkias Lietuvos, ypač Aukštaitijos, kunigaikštijas jis apjungė vienoje valdžioje.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-035

Santrauka: Lietuviai vėl stipriai puolė Livonijos kryžiuočius ir rengė intensyvius karo žygius į Lenkiją.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Ne vien tik Romanaičiai pajuto energingo Lietuvos valdovo ranką. Lietuviai vėl stipriai pradėjo pulti Livonijos kryžiuočius ir ėmė ruošti, kaip niekada iki tol, į Lenkiją intensyvius karo žygius. Nepertraukiani lietuvių žygiai Lenkijon nusitęsė iki 1306 m.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-036

Santrauka: Lietuviai prievarta imdavo žmones, galinčius vartoti ginklą.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Lietuviai prievarta imdavo galinčius ginklą vartoti^248. Žiemgalos atsparumas prieš vokiečius tačiau ėmė

(^238) **LReim 8440-8444.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-037

Santrauka: Kronikininkas Posilgė apie lietuvius kautynių pabaigoje tepasakė, kad jie buvo atmušti.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Šitas «bėgimas» tačiau galėjo reikšti iš totorių paimtą taktiką — apsimesti bėgti, kad būtų galima patraukti priešą ir suardyti jo eiles. Kronikininkas Posilgė, kuris apie kryžiuočius kautynių pabaigoje rašė, jog jie, esą bėgę («in der flucht geslagin »), apie lietuvius tiek tepasakė, kad jie buvę atmušti^26.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-038

Santrauka: Vytauto vadovaujami Lietuvos pulkai, kurie paskui save buvo patraukę eilę priešo vėliavų, sugrįžo į kovos lauką.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Vytauto vadovaujami Lietuvos pulkai, kurie paskui save buvo patraukę eilę priešo vėliavų, sugrįžo į kovos lauką. Nauji Lenkijos pulkai ėmė pulti ilstančią kryžiuočių kariuomenę, ir jų eilės nebeatlaikė.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-039

Santrauka: Lietuvos vardas pirmąkart paminėtas 1009 m., bet lietuvių gentis iš rytų baltų turėjo išsiskirti anksčiau.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Lietuvos vardo kilmė ir sampratos likimas Lietuvos vardas pirmąkart paminėtas 1009 m., tačiau atsi- rado jis anksčiau: lietuvių gentis iš rytų baltų turėjo išsiskirti prieš kelioli- ka amžių. Kalbininkai yra nustatę, kad lietuvių kalba atsiskyrė nuo latvių apie VII a.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-040

Santrauka: Valstybės pakraščiuose Lietuvos valdovai galėjo įkurdinti ištikimus žmones iš Lietuvos, vadintus leičiais arba liečiais.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol vadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“. Taigi, Lietuvos vardas turėjo atsirasti nuo etnonimo (susijusio su specifinėmis karinėmis funkcijomis) „liečiai“ ar „leičiai“.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-041

Santrauka: Mindaugas sukūrė didžiausią ankstyvosios Lietuvos istorijos kūrinį – valstybę, suteikusią galimybę išlikti lietuvių tautai ir vėliau perimti Vakarų civilizaciją.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Mindaugas sukūrė didžiausią ankstyvo- sios Lietuvos istorijos kūrinį – valstybę, suteikusią galimybę išlikti lietuvių tautai ir vėliau perimti Vakarų civilizaciją. Lietuva įžengė į istorijos areną, kai Europa jau buvo pergyvenusi kryžiaus karų epochą (septintasis kry- žiaus žygis vyko valdant Mindaugui, o paskutinis – aštuntasis neilgai trukus po jo mirties).

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-042

Santrauka: Užėmę svetimą kraštą, lietuviai iš pradžių veikiausiai nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Lietuviai veikiausiai buvo tokie pat imperialistai kaip ir kiti, tik, užgro- bę svetimą kraštą, „nespausdavo“, t. y. iš pradžių nekeisdavo susiklosčiu- sios tvarkos.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-043

Santrauka: Lietuvių bajorai ir individualiai ūkininkaujantys valstiečiai skyrėsi nuo rytinių slavų žemėvaldos tradicijos.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Atėję iš ryškią individualią alodinę nuosavybės struk- tūrą turinčios visuomenės lietuvių bajorai ir individualiai ūkininkaujan- tys valstiečiai skyrėsi nuo rytinių slavų. Pastarųjų erdvėje toliau į rytus (Maskvos valstybėje, vėliau Rusijoje) ryškėjo bendruomeninė žemėvalda, tačiau rusėnų žemėse, priklausiusiose Lenkijai ir Lietuvai, išplito vakarie- tiška ūkininkavimo ir nuosavybės forma – alodas (individualus valstiečių ūkis).

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-044

Santrauka: Didieji kunigaikščiai, reikšdami teritorines pretenzijas, suvokė baltų erdvės giminingumą, o Vytautas kalbos bendrumu grindė žemaičių priklausomybę Lietuvai.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Didieji kunigaikščiai, reikšdami teritorines pretenzijas, suvokė baltų erdvės giminingumą, o Vytautas kalbos bendru- mu grindė žemaičių priklausomybę Lietuvai. Antra vertus, kunigaikš- čiams visi buvo valdiniai – netgi labiau pasitikėta karaimais ir totoriais, kurie tapo artimosios sargybos tautomis.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-045

Santrauka: XVII–XVIII a. LDK dar gyvavo lietuvių nacija, suprasta kaip politinė tauta.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

XVII–XVIII a. formavosi ir bendra Abiejų Tautų Respublikos kaip Lenkijos savimonė, tačiau šioje Lenkijoje aiškiai skiriant ir „kitą Lenki- ją“. Ir vis dėlto net ir šiais vėlyvais amžiais gyvavo „lietuvių nacija“, LDK „politinė tauta“. Tai patvirtina sudėtingos dvilypės savimonės formulės. Pavyzdžiui, „gente polonus, natione lituanus“, ir „Лiцвiны грэцкага закону людзi“ arba „Лiцвiны рус’кага рода“. Bendras vidaus politinis gyvenimas, bendri seimai ir seimeliai, susiformavusi LDK teisė Lietuvos Statutuose (tai trys teisynai – 1529, 1566, 1588) ugdė sampratą, kad lie- tuvis yra ne tas, kuris kalba lietuviškai, o tas, kuris gina laisvę ir vadovau- jasi Lietuvos Statutais.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-046

Santrauka: Taip įvairiakilmė ponija formavo bendros savimonės „lietuvių nacijos“ ponų sluoksnį.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Taip įvairiakilmė ponija formavo bendros savimonės „lietuvių nacijos“ ponų sluoksnį. Tokie žmonės pagal kilmę buvo rusėnai, pagal tikėjimą – graikai katalikai, pagal politinę savimonę – lietuviai, o kalbėjo lenkiškai.

Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė, vadovaujama Konstantino Ostrogiškio, 1514 m.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-047

Santrauka: Priėmus Gegužės trečiosios konstituciją prasidėjusiose diskusijose Lietuvos atstovai konstituciją manė esant savo nuolaida valstybės stiprinimo vardan (už konstituciją balsavo 30 iš 50 LDK seimūnų).

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Priėmus Gegužės trečiosios konstituciją prasidėjusiose diskusijose Lietuvos atstovai konstituciją manė esant savo nuolaida valstybės stipri- nimo vardan (už konstituciją balsavo 30 iš 50 LDK seimūnų). Gegužės 16 dieną buvo priimtas įstatymas dėl kiekvieno trečio seimo Gardine

L I E T U V O S I S T O R I J A 92 ir atskirų Lietuvos atstovų sesijų, o birželio 24-ąją grįžta prie istorinių Karūnos ir LDK terminų, Abiejų Tautų Respublikos sąvoka atsiranda komisijų įvardijimuose, atskirai vyksta kodifikacijos darbai.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-048

Santrauka: Tačiau pirmasis visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas 1897 m. parodė, kad tarp etninių lietuvių mokančių skaityti yra bemaž pusė – 48 proc., o rusiškai iš jų tepaskaitė tik kas penktas.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Ta- čiau pirmasis visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas 1897 m. parodė, kad tarp etninių lietuvių mokančių skaityti yra be- maž pusė – 48 proc., o rusiškai iš jų tepaskaitė tik kas penktas. Pa- gal raštingumą etniniai lietuviai bemaž du kartus lenkė Rusijos vidurkį ir nusileido, neskaitant žydų, tik latviams ir estams, kurie legaliai mokėsi gimtąja kalba. Beje, ekspertus apstulbino tai, kad Kauno guber- nijoje (skaičiuojant visus gyventojus) moterų raštingumas buvo didesnis nei vyrų: atitinkamai 55 proc.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-049

Santrauka: Grupė inteligentų 1883 m. Rytprūsiuose pradėjo leisti pirmąjį Didžiajai Lietuvai skirtą periodinį leidinį lietuvių kalba ir tradiciniu raidynu – mėnraštį „Aušra“ („Auszra“).

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Grupė inteligentų 1883 m. Rytprūsiuose pradėjo leisti pirmąjį Didžiajai Lietuvai skirtą periodinį leidinį lietuvių kalba ir tradiciniu raidynu – mėn- raštį „Aušra“ („Auszra“). Pirmuoju redaktoriumi buvo tuomet Prahoje gyvenęs, iš Užnemunės kilęs ir Maskvoje medicinos studijas baigęs, indo- europiečių ir baltų senove bei lietuvių kultūra domėjęsis Jonas Basanavi- čius (1851–1927). Slaptai leistas ir nelegaliai platintas mėnraštis tapo naujų tautinio sąjūdžio jėgų telkimo priemone, į caro valdžią žiūrėjo iš opozicijos pozicijų, kėlė reikalavimus, kad etniniams lietuviams būtų pripažintos bent jau tokios pačios kultūrinės galimybės ir švietimo sąlygos, kokias Rusijos imperijoje turi latviai ir estai.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-053

Santrauka: Vytauto jaunystės laikotarpiu kardininkai ir kryžiuočiai smarkiai puldavo Lietuvą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu, kada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo išleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš šiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač smarkiai puldavo Lietuvą. Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius žemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Lai mėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo pre kybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo nuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų, daug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų, kryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokoda mi plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones iš sivesdami nelaisvėn.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-054

Santrauka: Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiškai savarankiška.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiš kai savarankišką^1 ), o lenkai, remdamiesi Krėvės unijos aktu, laikė Lietuvą savo provincija. Nuomonių skirtumas ir jų paaš trėjimas iškilo tuomet, kai ėmė didėti Vytauto galybė ir sava rankiškumas.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-055

Santrauka: Lietuviams mokėti mokesčius ir taip pripažinti priklausomybę buvo laikoma per didele nuolaida.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Lietuviams, lais viems nuo senų senovės, mokėti kam nors mokesčius ir tuo pri pažinti savo priklausomybę, ir tai tada, kai prieš Lietuvos galy bę drebėjo visos aplinkinės tautos, viso to buvo perdaug! Už tat nenuostabu, kad tada pasklido gandai, esą Vytautas rengia si į karą prieš lenkus ar prieš totorius.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-056

Santrauka: Lietuvių ir rusų bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos ir Rusijos karaliumi.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Lietu vių ir rusų bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos ir Rusijos kara liumi.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-057

Santrauka: Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokiečiai, lenkai, totoriai, rusai ir valakai.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Tuo būdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie čiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama kariuomenė buvo internacionalinė. Pačių Lietuvos ir Rusijos kunigaikščių joje buvo per penkiasdešimt.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-058

Santrauka: Lietuvos kariuomenė pradėjo rinktis gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Lietuvos kariuomenė pradėjo rinktis gegužės mėn. pabaigoj ar birželio mėn. pradžioj; rinkosi, tur būt, Trakuose ar Gardine.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-059

Santrauka: Tuo metu lietuviai puolė iš Žemaitijos, o lenkai – netoli Sviečės.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Tuo metu ir įvyko lietuvių puolimas iš Žemaičių, o lenkų — netoli Sviečės. Į Červinską atvyko iš kryžiuočių pusės vengrų pasiuntiniai klausti Jogailos, kur ir kada būtų galima pradėti taikos dery bas.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-060

Santrauka: Lietuviai žygiavo pirmieji ir prie Gilgenburgo užpuolė bei paėmė miestelį.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Pirmutiniai žygiavo lietuviai. Kai visa kariuomenė apsistojo netoli Gilgenburgo, lietuviai užpuolė tą miestelį ir jį paėmė. Ordino magistras iš karto manė, kad sąjungininkai, pamatę Or dino galybę, pabėgs.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-061

Santrauka: Lietuvių kariuomenė grįžo į mūšį tuo metu, kai sėkmė jau sviro kryžiuočių pusėn.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Pabėgusios lietuvių kariuomenės sugrįžimas ir stojimas mūšin tuo momentu, kai jau laimė sviro kryžiuočių pusėn, yra nepa prastas karo taktikos reiškinys. Nepaprastas iš vienos pusės tuo, kad lietuviai taip greitai sugrįžo, o iš kitos pusės, kad sugrį žo kaip tik laiku.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-062

Santrauka: Lietuvių bajorai gavo teisę po Vytauto mirties dalyvauti naujo kunigaikščio rinkimuose.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Lenkų ponų taryba Radome davė garantiją, kaip lietuv. bajorai Vilniuj len kams, kad Vytautui nebus atimta d. Lietuvos kunigaikštija. Lie tuvių bajorų aktas leidžia jiems daryti spaudimą į Vytautą, jei šis nesilaikytų unijos; taip pat lietuviai, mirus Vytautui, gauna teisę dalyvauti naujo kun. elekcijoj. Lenkų bajorija turėjo tą teisę seniau.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-063

Santrauka: Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. Kurdamas savo imperiją, Karolis norėjo žinoti, kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos. Todėl, kai Karolis pasiekė slavus, jo agentai sužinojo, kad už slavų gyvena dar lietuviai.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-064

Santrauka: Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kryžiuočius, sugriovė net keletą jų pilių.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kry- žiuočius, sugriovė net keletą jų pilių. Ordinas jau gavo įsitikinti, kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos, to- dėl griebėsi kitokios taktikos. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir, apiplėšę apylin- kę, skubiai grįždavo į savo pilis.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-065

Santrauka: Sužinoję apie kryžiuočių žygį, lietuviai slėpdavosi miškuose ir iš pasalų puldavo grįžtančius kryžiuočius.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Sužinoję apie kryžiuočių žygį, lietuviai skubė- davo pasislėpti miškuose, iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius, dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kry- žiuočių kelią staiga užvertę medžiais, patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. Be to, už tokiuos užpuolimus lietu- viai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą. Tačiau

Kryžiuočiai grįžta iš nelaimingo žygio.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-066

Santrauka: Atsilygindami, lietuviai irgi puldavo kryžiuočius, tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą, o į Livoniją tik 11.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Atsi- lygindami, lietuviai irgi puldavo kryžiuočius, tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą, o į Livoniją tik 11. Ta- čiau dėl šitų kautynių kariaujančių valstybių sienos beveik ne- sikeitė.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-067

Santrauka: Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą, išgriaudavo ne tik Ragainės, bet ir tolimesnes pilis, pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą, išgriaudavo ne tik Ragainės, bet ir tolimesnes pilis, pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes. Tokiais žygiais būdavo tik sunaikinamos pilys ir apylinkės; nei ordinas nei lie- tuviai, įsiveržę į vieni kitų krašto gilumą ir sudeginę pilis, nega- lėdavo ilgiau laikytis. Karščiausios kovos ėjo Nemuno žemupy, žemiau Neries įta- kos.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-068

Santrauka: Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo, kad lenkai savo pasiūlymus pateiktų raštu.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo, kad lenkai savo pa- siūlymus pateiktų raštu. Gavę juos, po trijų dienų lietuviai atnešė len- kams savo projektą; lietuvių projektu, bendrai rinktas karalius tu- rįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu; kol nebūsiąs pakeltas, tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios. Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai, bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečią reikalai.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-069

Santrauka: Unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose lietuviai reikalavo garantijos, kad Lietuvoje nebus vykdoma egzekucija.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Tad ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo, kad karalius duotų garantiją, jog Lietuvoje nebū- sianti vykdoma vadinamoji egzekucija. Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-070

Santrauka: Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų. Taip pat, nepaisydami unijos akto nuostatų, jie dar ilgai šaukdavo ir savo atskirus seimus. Lietuvos nesuliejo su Lenkija nė pats aktas: liko visiškai atskira valstybės teritorija, atskira jos valdžia, atskira kariuo- menė, atskiras iždas, atskiros teisės.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-071

Santrauka: Tik X a. Lietuvos vardu Europai tapusi žinoma tauta citatoje siejama su trijų skirtingų kilmių gyventojų samplaika.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai bu vo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsis kyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur šius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu mą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-072

Santrauka: Cituojamame aiškinime teigiama, kad žemaičiai nuo senų laikų save vadino lietuviais.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tai reiškia: „Žemaitijos žemė yra ir visada bu vo vienas ir tas pats, kaip ir Lietu vos žemė: juk ta pati kalba ir tie pa tys žmonės; tik dėl to, kad žemaičių žemė yra žemesnė už Lietuvos že mę, todėl ir vadinama Szomoyth, kas lietuviškai reiškia - žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Auxto- te, tai yra aukštesnė žemė palyginus su Žemaitija. Visi žemaičiai nuo se nų laikų lietuviais save vadino, bet niekados - žemaičiais, ir dėl tokio ta patumo mes mūsų titule nerašome Žemaitijos vardo, nes viskas yra vie na - ir žemė, ir žmonės/’ 3 Kraštas, lankytas normanų piratų iš Švedijos, Norvegijos ir Danijos, už ėmė visą Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Suomijos įlan kos ir buvo jų vadinamas A ust u rweg.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-073

Santrauka: Palei Vilnią gyvenę lietuviai ir Perkūną garbinę vaidilos citatoje laikomi būsimo Vilniaus užuomazga iki Gedimino.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Nesunku numanyti, koks buvo Vilniaus, kaip miesto, pradinis kūrimasis. Palei Vilnios upę esančios gyvenvietės senbuviai lietuviai, greta jų Perkūną garbinę vaidilos ir jų svitai priklausę žmonės - tokia tad būsimo miesto užuomaz ga dar iki Gedimino. Kai tas galingas valdovas įsakė ant kal no sumūryti pilį ir papėdėje pastatyti medinę tvirtovę, už 12 R a y n a 1 d u s Annal.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-074

Santrauka: Ordino riteriai, nešini šv. Jurgio vėliava, puolė į mūšį, bet lietuviai juos atrėmė.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Su trigubai di desniu įniršiu, nešini šv. Jurgio vėliava puolė į mūšį Ordino riteriai, bet, narsiai lietuvių atremti, patyrę didelių nuosto lių, turėjo grįžti prie likusių karių. Tačiau mūšio metu į me dinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-075

Santrauka: 1385 m. pabaigoje Jogaila, lydimas gausios lietuvių kunigaikščių ir didikų svitos, išvyko į Krokuvą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Juk kai per Jogai los apsukrų laviravimą žlugo visos kryžiuočių jam daromos kliūtys siekti Lenkijos sosto, 1385 metų pabaigoje Lietuvos valdovas paliko savo senąją sostinę ir gausios lietuvių kuni gaikščių ir didikų svitos lydimas išvyko į Krokuvą. Miesto, kurio istorijos įvykius keliame iš užmaršties, li kimas glaudžiai susijęs su viso krašto likimu.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-076

Santrauka: Lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Kol vokiečių kariau na dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan čiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys kupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti nas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu vo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-077

Santrauka: Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną gausus lietuvių pulkas užgriuvo Prūsiją.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Iki to laiko sėkmės lydėti lietuviai taip suįžūlėjo, kad Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną, kai Prūsijos vyresnybė iš vyko į Marienburgą, į kapitulą, gausus jų pulkas užgriūna tą kraštą, nužudo nuo šešių iki aštuonių tūkstančių abiejų lyčių gyventojų1 arba juos išsiveda į nelaisvę iki gyvos galvos; shin aiškina: dry vlihuyser, taip pat Łuk.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-078

Santrauka: Po šv. Grigaliaus šventės lietuviai įsiveržė į Memelį, sudegino miestą su priemiesčiais ir paėmė belaisvių.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Gregorii iidem Lytvini civitatem Memelam ar m ata manu intraverunt hostiliter et eam cum suburbiis suis preter solum cast rum muro circumdatum, in quo fratres ejusdem ordinis morantur, ceperunt, cremaverunt et penitus destruxerunt, multos ibidem occidentes homines ac eciam captivantes virgines, mulieres et alios quos rapere valuerunt [Tais pa čiais metais po pal. Grigaliaus šven tės tie patys lietuviai į Memelio miestą ginkluota jėga priešiškai įsi veržė ir jį su jo priemiesčiais, išsky rus pačią pilį, apjuostą siena, kurio je to paties Ordino brolių būta, paėmė, sudegino ir iki pamatų su griovė, ten pat daugybę žmonių nu žudė ir paėmė į nelaisvę merginų, moterų ir kitų, kuriuos tik įstengė pagrobti]. g Dyploma tą patį byloja ir Wehlau va dina Wilnnouwe.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-079

Santrauka: Prūsijoje pasklido gandas, kad Gediminas laiškais skelbė norą priimti krikštą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Ir kaip tik 70

Puslapis 87

I KNYGA Kai plėšikaujančių lietuvių gaujos, dažniausiai valdovo numylėtinių ir bičiulių vedamos, su laukiniu įniršiu šitaip niokojo krikščionių žemes, Prūsijoje pasklido gandas, jog ka ralius Gediminas į visas šalis išsiuntinėjo laiškus, skelbda mas apie savo norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčių jų. Netrukus su tais laiškais ir Prūsijoje buvo susipažinta.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-081

Santrauka: Dalis lietuvių diduomenės ir paprastų žmonių, kaip manyta, nekeisianti senojo gyvenimo būdo.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau ka dangi daugelis pavienių lietuvių iš diduomenės ir paprastų žmonių nekeisią savo senojo gyvenimo būdo, tad, skaitantis su tomis aplinkybėmis, būsią naudinga pirma pasiųsti į Lie tuvą pasiuntinius, ir pridūrė: Si prefato negocio stante in su spenso antequam fidem christi suscipiant et baptismum, quemad modum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, aut in res, terras seu personas eorundem manus mitterent virulen tas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fi dem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare, atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores [Jei minėtas reikalas atsi durs ant pražūties slenksčio anksčiau, negu jie Kristaus tikė jimą ir krikštą priimtų, kurį bent jau iš anksto laiškuose žada, į krikščionis kad nebūtų, arba į reikalus, žemes arba jų pačių asmenis išties nuodingas rankas; tartum tam tikrų, tikėtina, baimintųsi pasekmių; kadangi tikėjimas tikėjimui netarnau jančiam mažiausiai reikalinga garbinti, pačiuose privalo ti kėjimo niekinimą įveikti ir šitai darydami dėl savo pažado nenori pažeidėjų atskleisti]. Visą tą aukščiau aprašytą reikalą raštininkas išdėstė tarny biniame pranešime (Notariats instrument), į kurį taip pat buvo įrašyti ir tariamieji Gedimino laiškai dviem ordinams ir pajū rio miestams, ir kaip tik šis dokumentas yra Kryžiuočių archy ve, ir tik iš jo su tais laiškais galima susipažinti.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-082

Santrauka: Anglų riteriai, ne kartą draugėj su kryžiuočiais ėję į kryžiaus žygius kautis su pagonimis lietuviais, ga lėjo kryžiuočius prieš kelerius me tus su tuo bombardų išradimu su pažindinti, galėjo ir Gediminas nuo jų žūti.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Anglų riteriai, ne kartą draugėj su kryžiuočiais ėję į kryžiaus žygius kautis su pagonimis lietuviais, ga lėjo kryžiuočius prieš kelerius me tus su tuo bombardų išradimu su pažindinti, galėjo ir Gediminas nuo jų žūti.

• — 103

Puslapis 120

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS vietos žmonių, atiteko sūnui vienos karo belaisvės, lietuvių paimtos Prūsijoje.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

Lietuvos istorijos žinių bazė

Naršyklė

Santrauka

Teiginiai

Reikšmingi paminėjimai

Puslapis 87

Puslapis 120

Ryšiai

Susiję objektai

Grafiko Vaizdas

Turinys

Atgalinės Nuorodos