Lietuviai yra iš aisčių kilčių susiformavusi tauta. Lietuvių vardas pateikiamas kaip anksti istoriniuose šaltiniuose paminėtas. Daukanto pasakojime lietuviai dar rodomi kaip sena tauta, prieš Kristaus gimimą gyvenusi prie Juodųjų pamarių, save vadinusi ir kalnėnais, aukštėjais bei žemaičiais pagal gyvenamą vietą, o Perūną garbinusi ugnia.
Dar apie tą patį Kai 1306 metais ši kariuomenė sugrįžo, brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras, patyręs, ką ji padarė, ir pamanęs, jog, sudeginus papilį, be vargo užkariausiąs ir pačią pilį, patraukė su šimtu brolių ir šešiais tūkstančiais raitelių prieš Gardino pilį. Tačiau Lietuvos karalius, išgirdęs, jog sunaikintas šios pilies papilys, nusiuntė pilies ginti daugybę rinktinių bei įgudusių karių. Dėl to, broliams pradėjus pulti pilį, pilėnai, savo ruožtu narsiai priešindamiesi, išėjo iš pilies ir pradėjo kautynes, kurios ilgokai užtruko.
Kol vokiečių kariau\nna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių\npulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu\nnusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan\nčiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę\nišsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė\nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .
XIV a. 3-iajame dešimtmetyje, kai rašė savo kroniką Dusburgietis, Lietuva, tęsdama ginklo kovą prieš Vakarų Europos feodalų agresiją, 1320 m. liepos 27 d. Medininkų žemėje sutriuškino įsiveržusius į Žemaitiją kryžiuočius (III, 338); puldama plačiu frontu, Lietuvos kariuomenė 1322 m. nusiaubė Livonijoje Dorpato vyskupo valdas54, Dovydo Gardiniškio vedami lietuviai ir pskoviečiai 1323 m. vasario mėn. užpuolė danų vasalinėje priklausomybėje buvusią Revelio žemę; kai sekantį mėnesį Pskovą puolė Livonijos ordinas, Lietuvos ir pskoviečių jėgos atstūmė priešą nuo miesto sienų55. Tuo pat metu „Žemaitijos lietuviai“ sunaikino Klaipėdos miestą ir tris gretimas kryžiuočiams pavaldžias pilis. Vasarą Lietuvos kariuomenė smogė Ordinui, puldama Sembą ties Vėluva, o rudenį patraukė į Dobrynės kunigaikštystę, gindama Mazoviją, kurią norėta išlaikyti savo pusėje56.
Apie beveik penkių šimtų lietuvių žūtį Tais pačiais metais ir tuo pačiu laiku lietuvis Jazbutas su penkiais šimtais rinktinių vyrų įsibrovė į Lenkiją ir, neskaitant kitų ten pridarytų piktadarybių, išsigabeno didelį grobį: išsivarė daug žmonių ir išsivežė galybę visokių daiktų. Nors šis Jazbutas rodėsi einąs su netikėliais, tačiau slapta gerbė brolius. Jis įspėjo juos anksčiau, nei pats patraukė su kariuomene į žygį.
Dar apie tą patį: apie aštuonių šimtų lietuvių žūtį\n\n Neilgai trukus aštuoni šimtai Lietuvos raitelių nuniokojo 10 kaimų toje Lenkijos žemės\ndalyje, kuri vadinama Kersovu, ir, išžudę daugybę krikščionių, pasitraukė su dideliu\ngrobiu. Tuo metu, kai šitai dėjosi, pamaldusis Lešekas, Krokuvos kunigaikštis491, subūręs\ndaugybę tūkstančių vyrų, užkopė į vieną kalvą ir pasakė: „Kas nejaučia baimės, tegu tas\nkopia pas mane, idant šiandien galėtume atkeršyti už nukryžiuotojo kančias”. Trumpai\ndrūtai kalbant, jis nelyginant Gedeonas iš daugybės karių tepasiėmė 300 vyrų, su kuriais\nstojo į kovą ir drąsiai puolė priešus, pasikliaudamas gailestingumu dievo, kuris neapleidžia\nnė vieno žmogaus, juo įtikėjusio; pirmiausia išvadavęs nelaisvėn paimtuosius krikščionis,\nsmogė tikėjimo priešams tokį smūgį, kad iš aštuonių šimtų vyrų vos dešimčiai pavyko\npasprukti.
282 (275). Apie Lubavos žemės apiplėšimą ir 65 lietuvių žūtį 1302 metais\n\n Vėliau kiti iš Lietuvos atsibeldę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir ten\nnužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių. Kristburgo broliai pasileido pavymui\nir, priėję dykras, iš pėdsakų suprato, jog šie toliau traukia pasiskirstę į du būrius.
