Lietuvos istorija

Lietuvos istorijos žinių lobynas

LietuvosistorijaLietuvos istorijos žinių lobynas

Lietuviai

LaikotarpisXIXVI1009–1514

Žemėlapis

Kraunami ryšiai...

Santrauka

Lietuviai yra iš aisčių kilčių susiformavusi tauta. Lietuvių vardas pateikiamas kaip anksti istoriniuose šaltiniuose paminėtas. Daukanto pasakojime lietuviai dar rodomi kaip sena tauta, prieš Kristaus gimimą gyvenusi prie Juodųjų pamarių, save vadinusi ir kalnėnais, aukštėjais bei žemaičiais pagal gyvenamą vietą, o Perūną garbinusi ugnia.

Teiginiai

Teiginys
t-001 Lietuviai siūlė bendrą gynimąsi ir bendrus seimus, bet saviems reikalams norėjo atskirų seimų ir urėdų Lietuvoje tik lietuviams.
t-002 Dėl lietuvių diduomenės ir paprastų žmonių nenoro keisti senojo gyvenimo būdo siūlyta pirmiau pasiųsti į Lietuvą pasiuntinius.
t-003 Lietuvos karalius, sužinojęs apie Gardino pilies papilio sunaikinimą, nusiuntė pilies ginti daug rinktinių karių.
t-004 Konferencijos rezoliucijoje lietuviai numatė nepriklausomą demokratišką valstybę etnografinėmis ribomis.
t-005 Prūsų kraštą lietuviai vadino Prūsais, Prūsa, Prūsų žeme ir sulotynintu Prūsijos vardu.
t-006 XIII-XIV a. rašytiniai šaltiniai ir karai su ordino riteriais rodo, kad pagonys lietuviai buvo pasiekę palyginti aukštą kultūros lygį.
t-007 Pasak Petro Dusburgiečio, lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenę žmonės aukas degino vietose, kurias laikė šventomis.
t-008 Lietuviams mokesčių mokėjimas kam nors kitam reiškė priklausomybės pripažinimą ir buvo laikomas nepriimtinu.
t-009 Lietuviai, rusai, maskvėnai ir totoriai, įsigiję dominijos nuosavybę, turėjo prisiimti ankstesnių savininkų prievoles.
t-010 Lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją.
t-011 1897 m. surašymo duomenimis, dabartinės Lietuvos ribose be Klaipėdos krašto gyveno apie 2,7 mln. žmonių.
t-012 1320 m. liepos 27 d. Medininkų žemėje lietuviai sutriuškino į Žemaitiją įsiveržusius kryžiuočius.
t-013 Lietuvos kariuomenė pradėjo rinktis gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje.
t-014 Kildindamas lietuvius iš romėnų, istorikas papildė legendinę dalį Lietuvos žymių šeimų genealogijomis iš Romos patricijų.
t-015 Vytauto vadovaujami Lietuvos pulkai, kurie paskui save buvo patraukę eilę priešo vėliavų, sugrįžo į kovos lauką.
t-016 Lietuvių kariuomenė grįžo į mūšį tuo metu, kai sėkmė jau sviro kryžiuočių pusėn.
t-017 Lietuvių bajorai ir individualiai ūkininkavę valstiečiai skyrėsi nuo rytinių slavų nuosavybės struktūra.
t-018 Laisvoje Lietuvoje augusi jaunoji karta šalies suverenumą laikė didžiausiu prioritetu.
t-019 Lietuviams mokėti mokesčius ir taip pripažinti priklausomybę buvo laikoma per didele nuolaida.
t-020 Didieji kunigaikščiai, reikšdami teritorines pretenzijas, suvokė baltų erdvės giminingumą, o Vytautas kalbos bendrumu grindė žemaičių priklausomybę Lietuvai.
t-021 Leidinyje atrinkti mūšiai, kuriuose lietuviai kovojo dėl Lietuvos valstybės interesų.
t-022 Lietuvis Jazbutas su 500 rinktinių vyrų įsibrovė į Lenkiją, išsivarė daug žmonių ir išsigabeno didelį grobį.
t-023 Senieji lietuviai neturėjo rašto ir sunku pasakyti, kokia yra tautinė beraštės visuomenės savimonė.
t-024 Aštuoni šimtai Lietuvos raitelių nuniokojo 10 kaimų Kersovu vadintoje Lenkijos žemės dalyje ir pasitraukė su dideliu grobiu.
t-025 Per pagrindinį puolimą lietuvių gynyba iš pradžių buvo narsi, bet Žemutinėje pilyje prasiveržė liepsna.
t-026 Ordino broliai nužudė 17 Lietuvos karalystės galingesniųjų ir daugybę paprastų žmonių.
t-027 Mindaugo sukurta valstybė sudarė sąlygas lietuvių tautai išlikti ir vėliau perimti Vakarų civilizaciją.
t-028 1302 m. iš Lietuvos atvykę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir nužudė arba išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių.
t-029 Lietuviai asimiliavo pietines žiemgalių ir sėlių sritis.
t-030 Per nepilnus du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva tapo aiškiai lietuviška ir nebesutapatinama su Lenkija ar Rusija.
t-031 Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną gausus lietuvių pulkas užgriuvo Prūsiją.
t-032 Mūšyje lietuviai puolė iš priekio, o kuršiai iš užpakalio, todėl beveik visi Prūsijos ir Livonijos žmonės pasitraukė.
t-033 Vytauto jaunystės laikotarpiu kardininkai ir kryžiuočiai smarkiai puldavo Lietuvą.
t-034 Stryjkovskis, kildindamas lietuvius iš romėnų, Lietuvos žymių šeimų pradžią vedė iš Romos patricijų.
t-035 Lietuviai, kaip teigiama citatoje, asimiliavo pietines žiemgalių ir sėlių sritis.
t-036 Plėšikaujančios lietuvių gaujos niokojo krikščionių žemes, kai Prūsijoje pasklido gandas apie Gedimino norą krikštytis.
t-037 1300 m. šeši tūkstančiai lietuvių apiplėšė Dobrynės kunigaikštystę, žudydami, imdami belaisvius ir degindami turtą.
t-038 Prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsiveržė į Sembą ir aštuonias dienas laikė apsupusi Vėluvos pilį.
t-039 Lietuvių ir rusų bajorai per puotą paskelbė Vytautą Lietuvos ir Rusijos karaliumi.
t-040 Lietuviai unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais reikalavo karaliaus garantijos, kad Lietuvoje nebus vykdoma egzekucija.
t-041 Lietuvos karalius Pukuveras pasiuntė Vytenį su didele kariuomene į Bresto žemę, kur lietuviai žudė, degino ir grobė.
t-042 1299 m. šeši šimtai Lietuvos vyrų įsibrovė į Notangą, nusiaubė didžiąją jos dalį ir nužudė arba paėmė į nelaisvę 250 krikščionių.
t-043 1385 m. pabaigoje Jogaila, lydimas gausios lietuvių kunigaikščių ir didikų svitos, išvyko į Krokuvą.
t-044 Priėmus Gegužės trečiosios konstituciją prasidėjusiose diskusijose Lietuvos atstovai konstituciją manė esant savo nuolaida valstybės stiprinimo vardan (už konstituciją balsavo 30 iš 50 LDK seimūnų).
t-045 Užgrobę svetimą kraštą, lietuviai iš pradžių nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos.
t-046 Lietuviai vengė federacijos su Lenkija, bet sutiko derėtis, jei Varšuva pripažins Lietuvą su sostine Vilniumi.
t-047 Lietuviai ir lenkai įsakė savo kariuomenių būriams rengti puolimus, kad nukreiptų dėmesį nuo savęs.
t-048 Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiškai savarankiška.
t-049 Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokiečiai, lenkai, totoriai, rusai ir valakai.
t-050 Lietuvių kariuomenės sugrįžimas į mūšį tada, kai laimė sviro kryžiuočiams, laikytas nepaprastu karo taktikos reiškiniu.
t-051 Cituojamame aiškinime teigiama, kad žemaičiai nuo senų laikų save vadino lietuviais.
t-052 Lietuviai slėpdavosi miškuose, rengdavo pasalas grįžtantiems kryžiuočiams ir keršydavo įsiverždami į Ordino kraštą.
t-053 Kronikoje vaizduojamu laikotarpiu lietuviai, prūsai ir latviai laikomi baltais, siejamais kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos ir teritorijos bendrumo.
t-054 Įvairiakilmė LDK ponija formavo bendros savimonės „lietuvių nacijos“ ponų sluoksnį.
t-055 Mindaugas apjungė smulkias Lietuvos, ypač Aukštaitijos, kunigaikštijas vienoje valdžioje.
t-056 1316 m. prie Bisenės pilies Ordino broliai nukovė šešis lietuvių pamaininės saugos vyrus, turėjusius trauktis iš pilies.
t-057 Lietuviai kaip tauta, anot šaltinio, Europoje Lietuvos vardu tapo žinomi tik X amžiuje.
t-058 1314 m. lietuviai naktį įsibrovė į maršalo Henriko palapines Medininkų valsčiuje, nužudė 4 vyrus ir išsivarė du arklius.
t-059 Po brolių smūgio 30 išsigelbėjusių lietuvių pranešė savo kariuomenei apie pralaimėjimą, ir ši paniškai pabėgo.
t-060 Lietuvių kariuomenei grįžtant, burtus metęs lietuvis perspėjo apie nesėkmę prieš brolių pasalą.
t-061 Lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją.
t-062 1314 m. prie Sizditės pilies Medininkų valsčiuje lietuviai neteko Masiaus brolio ir dar 18 vyrų.
t-063 Lietuvių ir vakarinių baltų bendradarbiavimas ypač išryškėjo prasidėjus kovai prieš pavyslyje įsikūrusį Kryžiuočių ordiną.
t-064 Tik X a. Lietuvos vardu Europai tapusi žinoma tauta citatoje siejama su trijų skirtingų kilmių gyventojų samplaika.
t-065 Lietuvių ir rusų bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos ir Rusijos karaliumi.
t-066 XI a. rusų metraščiai tik du kartus paminėjo lietuvių ir Kijevo rusų karinius konfliktus, jei 1040 ir 1044 m. Jaroslavo žygiai nebuvo viena ekspedicija.
t-067 Valstybės pakraščiuose Lietuvos valdovai galėjo įkurdinti ištikimus žmones iš Lietuvos, vadintus leičiais arba liečiais.
t-068 Lietuvių lyderių prisitaikymas prie Vokietijos interesų provokavo konfliktus su lenkais ir tarp pačių lietuvių.
t-069 Lietuviai iš Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais ketino plėšikiškais išpuoliais trikdyti Ragainės brolių ramybę.
t-070 1303 m. 50 plėšikautojų iš Lietuvos įsibrovė į Lubavos žemę, apiplėšė daug kaimų ir paėmė į nelaisvę ar nukovė daug krikščionių.
t-071 Balińskis Ordino riterių smūgį pagoniškai Lietuvai apibūdino kaip paskutinį.
t-072 Ordino riteriai, nešini šv. Jurgio vėliava, puolė į mūšį, bet lietuviai juos atrėmė.
t-073 1315 m. apie Žolinę lietuviai iš Žemaitijos su visa kariuomene slaptai ir netikėtai užpuolė Ragainės pilį.
t-074 1316 m. Medininkų valsčiuje Ragainės broliai, persekiojami 200 lietuvių, sudegino du kaimus ir paėmė į nelaisvę moteris bei vaikus.
t-075 1283 m. žiemą 800 raitelių iš Lietuvos per Kuršių neriją įsibrovė į Sembą ir nusiaubė Abendos bei Pabečių valsčius.
t-076 Palei Vilnios upę gyvenę senbuviai lietuviai sudarė būsimo Vilniaus miesto užuomazgą dar iki Gedimino.
t-077 Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiškai savarankiška.
t-078 1897 m. surašymas parodė, kad skaityti mokėjo 48 proc. etninių lietuvių, o rusiškai skaitė tik kas penktas iš jų.
t-079 Magistrui Meinhardui niokojant Gaižuvos ir Paštuvos valsčius, grįžtančią jo kariuomenę kelis kartus užpuolė lietuviai.
t-080 Mokslininkai, Lietuvos vardą kildindami iš etnonimo „lietuvis“, tyrė vietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų.
t-081 Kronikoje vaizduojamu laikotarpiu prūsus, lietuvius ir latvius siejo kalbos, kultūros, tradicijų ir senosios religijos bendrumas.
t-082 Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną gausus lietuvių pulkas užpuolė kraštą ir nužudė arba į nelaisvę išsivedė 6-8 tūkst. gyventojų.
t-083 Sūduviai, siekdami atkeršyti už priespaudą, pasitelkė lietuvius ir smarkiai užpuolė Sembos žemę.
t-084 Per Velykas lietuviai Junigedos valsčiuje pastatė pilį ir pavadino ją Junigedos vardu.
t-085 Palei Vilnią gyvenę lietuviai ir Perkūną garbinę vaidilos citatoje laikomi būsimo Vilniaus užuomazga iki Gedimino.
t-086 1313 m. lietuvių karalius ir visa Lietuva pasiuntė Surminą su šimtu laivų sunaikinti Nemune buvusio Ordino laivo.
t-087 Skomantas su 4 tūkstančiais sūduvių ir stipria lietuvių kariuomene spalio 21 d. įsiveržė į Kulmo žemę.
t-088 Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokiečiai, lenkai, totoriai, rusai ir valakai.
t-089 XVII–XVIII a. LDK dar gyvavo lietuvių nacija, suprasta kaip politinė tauta.
t-090 Lietuviai, valdant energingam Lietuvos valdovui, vėl stipriai puolė Livonijos kryžiuočius ir rengė žygius į Lenkiją.
t-091 Po mūšio tarp Verkių ir Šeškinės dalis lietuvių pajėgų užsidarė Vilniaus tvirtovių mūruose ir aptvaruose.
t-092 Pasak Petro Dusburgiečio, Romuva buvo prūsų, lietuvių ir kitų baltų religinio kulto centras.
t-093 Lietuvos vardas pirmąkart paminėtas 1009 m., bet lietuvių gentis iš rytų baltų turėjo išsiskirti keliais amžiais anksčiau.
t-094 Henrikas Tupadelis balistos strėle nukovė kilmingą ir galingą lietuvių vadą per Vėluvos pilies apgultį.
t-095 Pagal Dusburgą, 1262–1263 m. lietuviai surengė du žygius į Prūsus, talkindami prūsams.
t-096 Lietuviai vėl stipriai puolė Livonijos kryžiuočius ir rengė intensyvius karo žygius į Lenkiją.
t-097 Vytauto jaunystėje kardininkai ir kryžiuočiai ypač smarkiai puldavo Lietuvą.
t-098 Anglų riteriai kryžiaus žygiuose kartu su kryžiuočiais kovojo prieš pagonis lietuvius.
t-099 Konradas Kuršių nerijoje pastatydino Noihauzo pilį, kad lietuviai negalėtų netikėtai veržtis į Sembos žemę.
t-100 Lietuvių bajorai gavo teisę po Vytauto mirties dalyvauti naujo kunigaikščio rinkimuose.
t-101 Dalis lietuvių diduomenės ir paprastų žmonių, kaip manyta, nekeisianti senojo gyvenimo būdo.
t-102 Tuo metu lietuviai puolė iš Žemaitijos, o lenkai – netoli Sviečės.
t-103 Kronikininkas Posilgė apie lietuvius kautynių pabaigoje tepasakė, kad jie buvo atmušti.
t-104 Gediminas laiške popiežiui Jonui prisistatė lietuvių ir daugelio rusų karaliumi.
t-105 Lietuvių bajorai ir individualiai ūkininkaujantys valstiečiai skyrėsi nuo rytinių slavų žemėvaldos tradicijos.
t-106 Pagal Dlugošo kroniką, lietuvių pasitraukimas Žalgirio kautynėse reiškė bėgimą.
t-107 Lietuvių karalius su 8 tūkstančiais raitelių įsiveržė į Sembą ir sudegino visus pastatus bei pasėlius.
t-108 Lietuviai pateikė savą projektą, pagal kurį bendras karalius turėjo būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu.
t-109 1298 m. rugsėjo 29 d. 140 Lietuvos vyrų netikėtai užpuolė Straisbergą, išžudė gyventojus ir paėmė į nelaisvę moteris bei vaikus.
t-110 Lietuvos vardas pirmąkart paminėtas 1009 m., bet lietuvių gentis iš rytų baltų turėjo išsiskirti keliais amžiais anksčiau.
t-111 Oberosto režimo metu lietuviai įsteigė apie tūkstantį mokyklų ir mokytojų kursų.
t-112 Lietuvos kariuomenė pradėjo rinktis gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje.
t-113 Grupė inteligentų 1883 m. Rytprūsiuose pradėjo leisti pirmąjį Didžiajai Lietuvai skirtą periodinį leidinį lietuvių kalba ir tradiciniu raidynu – mėnraštį „Aušra“ („Auszra“).
t-114 Lietuviai žygiavo pirmieji ir prie Gilgenburgo užpuolė bei paėmė miestelį.
t-115 Tik penktą dieną iš lietuvių, pabėgusių iš Aukštutinės pilies, sužinota, kad kunigaikštis Karigaila žuvo.
t-116 Užėmę svetimą kraštą, lietuviai iš pradžių veikiausiai nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos.
t-117 Lietuvių karalius su 8 tūkstančiais raitelių įsiveržė į Sembą ir sudegino visus pastatus bei pasėlius.
t-118 Lietuvos karalius, sužinojęs apie Gardino pilies papilio sunaikinimą, nusiuntė pilies ginti daug rinktinių karių.
t-119 1313 m. lietuvių karalius ir visa Lietuva pasiuntė Surminą su šimtu laivų sunaikinti Nemune buvusio Ordino laivo.
t-120 Žygiuojant Gilgenburgo link, lietuviai žygiavo pirmieji.
t-121 Lietuviai išvijo priešus iš stovyklos, o daug bėgančiųjų žuvo nuo kalavijų arba prigėrė Dnepro ir Pripetės duburiuose.
t-122 Kernavės susirinkime visi lietuviai rėmė Vaišvilką.
t-123 Lietuviams sulaužius sutartį, jiems priklausanti Poleksija buvo nusiaubta Mazovijos ir Kujavijos karių.
t-124 Livonijos metraščio teigimu, žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovėsi su Livonijos magistru Otonu.
t-125 Konrado pakviesti lietuviai atėmė Gostininą iš Kujavijos kunigaikščio Vladislovo ir apiplėštą pilį atidavė Konradui.
t-126 Lietuviai, kaip sąjungininkai žygiuodami per Mazoviją į Gostininą, ėmė grobstyti atsigavusio krašto turtus.
t-127 Lietuviai atrėmė priešo puolimą, persekiojo kryžiuočius ir privertė juos bėgti.
t-128 Lietuviai krikščionių šventyklose išniekino šventuosius indus, o grįžtančius juos išžudė Kulmo komtūras Konradas Žakas.
t-129 Gediminas su kitais kariais atskubėjo padėti pradėjusiam krikti lietuvių raitelių pulkui ir vėliau įsakė jam pulti rusų sparną.
t-130 Kijevo monarchijai baigiantis, Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio valdžioje.
t-131 Lietuviai reikalavo perrašyti Jogailos sudarytą unijos sutartį ir pašalinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės orumą žeminančius straipsnius.
t-132 Kivirčuose su lenkais dėl Rusios lietuviai ginklu gynė savo teises į Rusią.
t-133 Lenkai atsakė, kad neatsisakys atsilyginti lietuvių luomams.
t-134 Aleksandras ir Šich Achmetas suteikė karo žygiais išgarsėjusiems lietuviams, lenkams ir skitams bajoriškųjų lengvatų.
t-135 Lietuvių kariuomenė mūšio pradžioje pirmiausia susikovė su vokiečiais, o abiejose pusėse krito daug karių.
t-136 Žygimantas iš Vilniaus atžygiavo su septynių tūkstančių lietuvių pajėgomis prieš gruodžio 8 d. prasidėjusį mūšį.
t-137 Narbutas apgailestavo, kad per 400 metų Lietuvos praeitimi esą rūpinosi tik Kojalavičius, Mykolas Lietuvis ir jis pats.
t-138 Narbutas lietuvių mitologiją laikė iš graikų kilusia sistema, kurią esą sukūrė aukštesnį civilizacijos laipsnį pasiekę žmonės.
t-139 Narbutas manė, kad lietuviai į daugiadievystę ėjo tuo pačiu keliu kaip helenai, nes juos siejo kilmė ir panaši religija.
t-140 Narbutas seniausiąją lietuvių religiją aiškino kaip azijinę ir indišką, dangaus kūnų bei ugnies, vandens ir žemės garbinimą.
t-141 Narbutas rašė, kad lietuviai Perkūną garbino iškilmingomis apeigomis, jam skirdami miškelius ir puošnias šventyklas.
t-142 Narbutas, remdamasis Glumerio pastabomis, lietuvių 1243 m. karo šūkį aiškino kaip kreipinį į karo dievą Kovą.
t-143 Narbutas rašė, kad lietuviai Ragutį garbino aukurais, stabais, šventyklomis, žyniais ir vaidilutėmis.
t-144 Narbutas lietuvių Bakcho garbinimą siejo su jau labai senu ir plačiai paplitusiu šio dievo kultu kitose tautose.
t-145 Narbutas teigė, kad lietuviai turėjo dainius, apdainavusius tautos istorijos įvykius ir vadintus burtininkais.
t-146 Narbutas manė, kad dėl gyvenimo prie jūros ir didelių vandenų lietuviai turėjo savo Neptūną, laivininkų globėją.
t-147 Narbutas nurodė Jucevičiaus nuomonę, kad Palangos apylinkių lietuviai žvejai Atrimpą vadino Dzivsvits.
t-148 Narbutas rašė, kad lietuviai šiam žemės dievui teikė garbę laikydami žalčius ir maitindami juos pienu.
t-149 Narbutas deivę Lietuvą apibūdino kaip laisvės, malonumų ir džiaugsmo deivę, žinomą lietuviams, latviams ir estams.
t-150 Narbutas katino kaip lietuvių laisvės simbolio įrodymą siejo su 1483 m. Kazimiero privilegija bajorui Rimvydui.
t-151 Narbutas aiškino, kad lietuviai, siekdami išsivaduoti iš priespaudos, naudodavo laisvės deivės simbolį.
t-152 Narbutas manė, kad lietuviai kaip žemdirbių tauta nuo pradžių visuotinai garbino žemdirbystės deivę Krūminę.
t-153 Narbutas lietuvių mitologijoje įžvelgė seniausio dangaus kūnų sudievinimo liekanas.
t-154 Narbutas teigė, kad lietuvių mitologijos dangaus kūnų sampratos pagrindą sudaro indų padavimai.
t-155 Narbutas rašė, kad lietuvių kalbose Saulė yra moteriškos giminės, todėl mitologijoje laikoma deive.
t-156 Narbutas teigė, kad pakitus mitologijai lietuviai vietoj Saulės garbino Svaistiką, arba Santvarą.
t-157 Narbutas rašė, kad lietuviai turėjo slaptų apeigų, kurių žinios dingo kartu su joms pasišventusiais žmonėmis.
t-158 Narbutas lietuvių religiją, mitologiją, kalbą ir teisę vertino kaip aukštos senovinės civilizacijos požymius.
t-159 Narbutas rašė, kad lietuviai turi daug pasakojimų ir padavimų apie žalčius.
t-160 Narbutas teigė, kad lietuvių mitologinėse dainose ir stebuklinėse pasakose žvėrys bei paukščiai gyvena savitą gyvenimą.
t-161 Narbutas rašė, kad lietuviai žuvusius tėvynės gynėjus vadino Runketojais ir šventomis laikė jų kapų vietas.
t-162 Narbutas teigė, kad lietuviai senojoje religijoje daug reikšmės skyrė ugniai ir šventiesiems aukurų židiniams.
t-163 Narbutas ugnies žinyčios kultą laikė vienu seniausių lietuvių protėvių iš Rytų atsineštų kultų.
t-164 Narbutas spėjo, kad Rusos upės vardą Naugardo gubernijoje galėjo duoti variagų atgabenta lietuvių tautos kolonija.
t-165 Narbutas atmetė nuomonę, kad Šventoji prie Ukmergės taip pavadinta dėl Jogailos laikų lietuvių krikšto.
t-166 Narbutas rašė, kad senojoje lietuvių religijoje šventais laikyti ne tik tekantys, bet ir kai kurie stovintys vandenys.
t-167 Narbutas teigė, kad lietuvių mitologijoje visus ežerus globojo dievas Atrimpas, vadintas Ežeriniu.
t-168 Narbutas rašė, kad lietuvių religija mokė pamaldumo medžiams, o šventieji medžiai buvo puošiami trofėjais ir girliandomis.
t-169 Narbutas vertino lietuvius kaip mažiau apsišvietusius, bet rašė, kad jie pažino medžių dievybes ir saugojo vertingus medžius.
t-170 Narbutas, remdamasis Strijkovskiu, rašė, kad lietuvių maldose šauktasi Pušaičio ir barstukų, o medžio šešėliui priskirtas gydomasis poveikis.
t-171 Narbutas Romovės pavadinimą kildino iš senovės lietuvių žodžio, reiškusio susilaikymo, pamaldumo ir taikos vietą.
t-172 Narbutas manė, kad skandinavai tikėjimą ąžuolo šventumu iš dalies perėmė iš lietuvių.
t-173 Narbutas lietuvių aukurus apibūdino kaip primityvius ir nepuošnius, išskirdamas kai kuriuos Perkūno šventyklų aukurus.
t-174 Narbutas teigė, kad lietuvių Perkūno stabas X a. buvo garsus Šiaurėje, o panašūs stabai pastatyti Kijeve ir Naugarde.
t-175 Narbutas rašė, kad senovinėse lietuvių monetose dievai buvo vaizduojami pagal seną paprotį, būdingą ir kaimyninėms tautoms.
t-176 Narbutas moterų figūras lietuvių monetose aiškino kaip deives, nes, jo teigimu, lietuviai neturėjo tikrų karalių ir karalienių.
t-177 Narbutas kaip lietuvių valdovą Jurijaus vardu minėjo Jurijų Vytautaitį, apie 1342 m. valdžiusį Pskovo žemę.
t-178 Narbutas rašė, kad lietuviai turėjo dievams paskirtų kalnų, bet nežinojo tikrai lietuviškų pasakojimų apie Plikąjį kalną.
t-179 Narbutas teigė, kad lietuvių mitologijoje šventi buvo miško plotai su aukurais ir šventyklomis, dažniausiai prie upių santakų.
t-180 Narbutas cituojamame pasakojime nurodė, kad Vilniui tapus Lietuvos sostine Trakai, nors turėjo pilį ir kunigaikščio rūmus, sumenko.
t-181 Narbutas teigė, kad lietuviai turėjo kilnojamųjų, arba stovyklinių, šventovių, priklausiusių ugnies šventovėms.
t-182 Narbutas rašė, kad po prūsų stabmeldystės smūgio religinė sostinė buvo perkelta į Lietuvą, o vyriausiųjų žynių tvarka truko iki 1387 m.
t-183 Narbutas lietuvius apibūdino kaip pamaldžius ir prietaringus, kurie prieš darbus klausdavo pranašų patarimo.
t-184 Narbutas teigė, kad lietuviai alų gėrė ypač religinių apeigų metu.
t-185 Narbutas rašė, kad kiekviena lietuvių genties tauta dievams aukojamiems arkliams rinkdavosi savitą plauką ir ženklus.
t-186 Narbutas lietuvių priesaikas aiškino kaip dievų šaukimą liudytojais, minėdamas formules „dėl Dievo“ ir „Kad man Perkūnas sumuštų“.
t-187 Narbutas teigė, kad dešinės rankos laikymo prie gerklės priesaikos paprotys gyvavo ir svetimųjų valdytuose lietuvių kraštuose.
t-188 Narbutas teigė, kad lietuviai nuo seniausių amžių laiką dalijo į dienos ir nakties valandas, matuojamas vandens laikrodžiais.
t-189 Narbutas manė, kad senovinės lietuvių religinės apeigos buvo daug turtingesnės, nei leidžia atkurti išlikusi medžiaga.
t-190 Narbutas rašė, kad senovinė lietuvių teisė ir papročiai numatė vienpatystę, o kitos lietuvių gentys jos laikėsi griežčiau už prūsus.
t-191 Narbutas rašė, kad jaunos netekėjusios lietuvaitės nešiodavosi prie juostos prikabintus varpelius, kad tėvai girdėtų jų judėjimą.
t-192 Narbutas teigė, kad lietuvių kalboje ir tautinėse dainose nerado slavų vestuvių dainoms būdingo cinizmo.
t-193 Narbutas rašė, kad lietuvių laidotuvių giesmės vadinamos raudomis ir skambėjo visose lietuvių genties tautose.
t-194 Narbutas mirusiųjų deginimą kildino iš indų ir teigė, kad vėlyvojoje lietuvių stabmeldystėje jis taikytas tik žymesniems žmonėms.
t-195 Narbutas teigė neturįs patvirtinimo, kad lietuviai šventose giraitėse ant medžių kabindavo karalių kūnus aukso grandinėmis.
t-196 Narbutas rašė, kad lietuviai skenduolių arba plėšikų nužudytųjų kūnus laidodavo toje vietoje, kur juos rasdavo.
t-197 Narbutas rašė, kad senovės lietuviams kapai buvo šventi, o antkapinių statinių nederėjo liesti.
t-198 Narbutas teigė, kad lietuviai tikėjo sielos nemirtingumu ir pomirtiniu atpildu bei bausme.
t-199 Narbutas perteikė autoriaus pasakojimą, kad Rytų bažnyčios atskalūnai tarp lietuvių turėjo daugiau laisvės negu savo šalyje.
t-200 Narbutas nurodė, kad cituojamas autorius pateikė kai kurių lietuvių mitologijos sričių smulkius aprašymus.
t-201 Narbutas teigė, kad lietuviai neturėjo savos heraldikos, bet žymesni asmenys raštus tvirtindavo pasirinktais antspaudais.
t-202 Narbutas aiškino, kad herbo vardas „Kiniglis“ lietuvių kalboje reiškia triušį, o ne Neseckio nurodytą kiškį.
t-203 Narbutas lietuvių tautos kilmę laikė kitokia nei gotų, o gotiškus elementus aiškino kaip skolinius iš gotų ir herulų aplinkos.
t-204 Narbutas teigė, kad lietuvių žemėje aptikti Biarmijos, arba Permės, raidyno pėdsakai rodo senovės lietuvius naudojusis tomis raidėmis.
t-205 Narbutas sanskritą laikė lietuvių kalbos ir kitų senųjų Europos tautų kalbų šaltiniu.
t-206 Narbutas pateikė iš Ksavero Bogušo perimtą Čemberleno senovės lietuvių kalbos maldos pavyzdį.
t-207 Narbutas pasakojo, kad jo tarnai lietuviai Bogušo eilėse girdėjo nuostabiai perteiktą harmoningą žodžių skambesį.
t-208 Teodoro Narbuto antrojo tomo aptarime nurodoma, kad beveik visas 576 puslapių tomas skirtas lietuvių kilmei.
t-209 Teodoras Narbutas pratarmėje antrąjį tomą pristatė kaip lietuvių tautos ištakų ir protėvių atsikėlimo istorijos apžvalgą.
t-210 Teodoras Narbutas, remdamasis Kepenu, lietuvių dialektą laikė viduriniu tarp senovės prūsų ir latvių dialektų.
t-211 Foigto teigimu, senoji lietuvių tvirtovė Klaipėda stovėjo prie Dangės žiočių, susijusių su dešiniąja Nemuno deltos šaka.
t-212 Teodoras Narbutas laikė istorine tiesa, kad lietuvių tautos protėviai gyveno prie Rosės upės dabartinėje Volkovysko apskrityje.
t-213 Teodoras Narbutas Nemuno žemupio pakrantes laikė pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte.
t-214 Teodoras Narbutas darė išvadą, kad pirmos lietuvių tautos gyvenvietės buvo dešiniosios Nemuno žemupio šakos pakrantėse.
t-215 Teodoras Narbutas, remdamasis padavimais ir senaisiais autoriais, teigė, kad lietuvių genties tautoms žemės priklausė dar gerokai prieš VI amžių.
t-216 Teodoro Narbuto skirstyme lietuvių krašto teritoriją sudarė trys pagrindinės sritys: senovės Prūsija, tikroji Lietuva ir Latvija.
t-217 Teodoro Narbuto nuomone, slavai venedai ir lietuviai lotynų kalbą vartojo kaip diplomatinę kalbą.
t-218 Teodoro Narbuto teigimu, herbų suteikimo paprotys lietuviams nebuvo būdingas, nors Lietuvoje šeimos herbai egzistavo bent nuo Gedimino laikų.
t-219 Toks žygis paprastai trukdavo ne ilgiau, kaip savaitę: mat, kryžiuočiai skubėdavo, kad nespėtų pastoti jiems kelio lietuviai.
t-220 Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo, kad lenkai savo pasiūlymus pateiktų raštu.
t-221 Kai po šio smūgio Lietuva šiek tiek atsiga vo, Vytenis, surinkęs visose valdose lėšų, vieną ka riuomenę nukreipė į Dobrynę, o kitą — prieš kryžiuo čius.
t-222 Lietuvos metraščiuose sukurta atvykusio iš Romos Palemono ir jo ainių legenda tapo pagrindu ne tik lietuvių, bet ir rusėnų bajorijai vesti savo kilmę Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių dinastija.
t-223 Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami.
t-224 Šioje smarkioje kovoje daug netikėlių buvo nukauta ir mirtinai sužeista, o minėtasis Henrikas savo balistos paleista strėle pataikė vienam kilmingam ir galingam lietuvių vadui ir jį nukovė, o paleidęs [strėlę] į kitą priešo kariuomenės dalį, pataikė vienam.
t-225 Apie Sembos žemės nusiaubimą Tų pačių metų rudenį lietuvių karalius su aštuoniais tūkstančiais raitelių įsibrovė į Sembos žemę, sudegino visus pastatus bei pasėlius, tačiau nužudė tik kelis krikščionis, o grobio išsigabeno palyginti nedaug, nes broliai iš.
t-226 Apie Lenkijos žemės apiplėšimą Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele kariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių nukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę.
t-227 Apie šio laivo sudeginimą 1313 metais Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų.
t-228 Atrodo, lietuviai garbino jį kaip didelį žaltį.
t-229 Lydos apskrityje, prie Girkų kaimo, tikrojoje Lietuvoje, yra plotas tokių me džių, labai senų ir gražiai augančių; apie juos esama padavi mo, kad tai liekana šventojo miško, kuris buvo mirtinai per sekiojamųjų prieglobstis, o nematoma jėga, sauganti tokius.

Ryšiai

Atgalinės Nuorodos