Lietuviai

PDF 238

Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai, bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečią reikalai. Seimai turį rinktis pakai- tomis Lietuvoj ir Lenkijoj. Savitiems reikalams abiejose valsty- bėse turį būti atskiri seimai. Urėdai Lietuvoje turį būti duodami tik lietuviams, bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lie- tuvoje, tiek lietuviams Lenkijoje.

PDF 116

Tačiau ka­\ndangi daugelis pavienių lietuvių iš diduomenės ir paprastų\nžmonių nekeisią savo senojo gyvenimo būdo, tad, skaitantis\nsu tomis aplinkybėmis, būsią naudinga pirma pasiųsti į Lie­\ntuvą pasiuntinius, ir pridūrė: Si prefato negocio stante in su­\nspenso antequam fidem christi suscipiant et baptismum, quemad­\nmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit,\naut in res, terras seu personas eorundem manus mitterent virulen­\ntas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fi­\ndem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei\ncontumeliam vindicare, atque hoc facientes promissi sui inveniri\nnolunt circa premissa transgressores [Jei minėtas reikalas atsi­\ndurs ant pražūties slenksčio anksčiau, negu jie Kristaus tikė­\njimą ir krikštą priimtų, kurį bent jau iš anksto laiškuose žada,\nį krikščionis kad nebūtų, arba į reikalus, žemes arba jų pačių\nasmenis išties nuodingas rankas; tartum tam tikrų, tikėtina,\nbaimintųsi pasekmių; kadangi tikėjimas tikėjimui netarnau­\njančiam mažiausiai reikalinga garbinti, pačiuose privalo ti­\nkėjimo niekinimą įveikti ir šitai darydami dėl savo pažado\nnenori pažeidėjų atskleisti].\nVisą tą aukščiau aprašytą reikalą raštininkas išdėstė tarny­\nbiniame pranešime (Notariats instrument), į kurį taip pat buvo\nįrašyti ir tariamieji Gedimino laiškai dviem ordinams ir pajū­\nrio miestams, ir kaip tik šis dokumentas yra Kryžiuočių archy­\nve, ir tik iš jo su tais laiškais galima susipažinti.

PDF 199-200

Dar apie tą patį Kai 1306 metais ši kariuomenė sugrįžo, brolis Eberhardas, Karaliaučiaus komtūras, patyręs, ką ji padarė, ir pamanęs, jog, sudeginus papilį, be vargo užkariausiąs ir pačią pilį, patraukė su šimtu brolių ir šešiais tūkstančiais raitelių prieš Gardino pilį. Tačiau Lietuvos karalius, išgirdęs, jog sunaikintas šios pilies papilys, nusiuntė pilies ginti daugybę rinktinių bei įgudusių karių. Dėl to, broliams pradėjus pulti pilį, pilėnai, savo ruožtu narsiai priešindamiesi, išėjo iš pilies ir pradėjo kautynes, kurios ilgokai užtruko.

PDF 133

Konferencijoje dominavo kunigai – 66, valstiečiai – 65 ir inteligentai – 59. Konferencijos pagrindinėje rezoliucijoje lietuviai nubrėžė būsimos valstybės modelio kontūrus – „nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“, kurios galutinę struktūrą turės nustatyti „su- šauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiškai visų jos gyventojų išrinktas“, užtikrintos kultūrinės teisės tautinėms mažumoms. Jeigu Vokietija sutiktų pripažinti Lietuvos valstybę prieš Taikos konfe- renciją, nustatyti tam tikrus, dar tikslintinus santykius su Vokietija, jeigu tai nekenktų Lietuvos interesams, nes Lietuvos interesai „yra pasvirę ne tiek į rytus /Rusiją/ ir ne tiek į pietus /Lenkiją/, kiek į vakarus /Vokieti- ją/“.

PDF 54

Prūsų kraštą lietuviai vadino žodžiu Prūsai, Prūsa, Prūsų žemė bei (sulotynintu) Prūsija (Būga K. 1, p. 554; MPKP, 1, p. 14—15; Prūsijos valdžios gromatos..., Nr. 1 (1589 m.), 2 (1639 m.), 6 (1722 m.), 25 (1739 m.) ir kt.).

PDF 128

Tuo tarpu pagonys lietuviai, kaip\npatvirtina rašytieji šaltiniai (XIII-XIV amž.) ir nepaliaujamų karų\neiga su Vakarų Europos civilizacijos atstovais — ordino riteriais,\nbuvo pasiekę, palyginti, aukštą kultūros laipsnį.\nXI amž.

PDF 69

Dėl šitų mirusiųjų nutikdavo tokių velniškų patyčių, kad štai, mirusiojo tėvams nuėjus pas minėtąjį popiežių — krivį ir paklausus, ar tokią ir tokią dieną bei tokią ir tokią naktį jis nesąs matęs ko einant į jų namus, tas nedvejodamas pasakydavo, kokie buvo mirusiojo drabužiai, ginklai210, žirgai bei šeimyna, be to, siekdamas didesnio įtikinamumo, pridurdavo, jog, girdi, jo namų durų staktoje numirėlis esąs palikęs vienokią ar kitokią žymę ietimi ar kitu kokiu įrankiu. Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti.

PDF 69

Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti. Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.

PDF 79

Lietuviams, lais­\nviems nuo senų senovės, mokėti kam nors mokesčius ir tuo pri­\npažinti savo priklausomybę, ir tai tada, kai prieš Lietuvos galy­\nbę drebėjo visos aplinkinės tautos, viso to buvo perdaug! Už­\ntat nenuostabu, kad tada pasklido gandai, esą Vytautas rengia­\nsi į karą prieš lenkus ar prieš totorius.

PDF 417-418

Tarė­ jų nesutarimo atveju pasiliekame aukščiausiąjį sprendimą mums patiems, kadangi turime aukščiausią abiejų luomų sienų tyrimo valdžią. Be to, tuo pačiu raštu skelbiame, kad mums buvo pra­ nešta, jog dėl šioje Didžiojoje Kunigaikštystėje mūsų valdo­ se gyvenančių rusų ir totorių dvasiškiai patyrė didelę netei­ sybę, mat rusai ir totoriai, jei ar iš mūsų, ar iš mūsų tikėjimo žmonių kokiu nors būdu yra įsigiję nuosavybę, atsisako mo­ kėti dešimtinę, pelno mokestį ir kitas duokles, kurios mūsų ir kitų mūsų tikėjimo žmonių dvasininkams buvo mokamos, ir jei į svetimą dominiją nepersikeltų, mokėtų. Mes norime, kad, kokio tikėjimo jie būtų - lietuviai, rusai, maskvėnai ar totoriai - visi žmonės, kurie iš mūsų ar mūsų tikėjimą išpa­ žįstančių valdinių cesijos ar decesijos būdu, sudarydami kontraktą ar kokią nors sutartį, įsigyja dominijos nuosavybę, 401 ## Puslapis 418 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS nostram profitentibus acquirunt, eadem onera sustineant, in possessionibus acquisitis vėl acquirendis, quae sustinuerunt ii, a quibus eas acquisiverunt, aut acquisituri sunt.

PDF 83

Kol vokiečių kariau­\nna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių\npulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu\nnusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan­\nčiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę\nišsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė\nnuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys­\nkupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti­\nnas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu­\nvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .

PDF 120

1897 m. surašymo duomenimis, gyventojų skaičius maždaug da- bartinės Lietuvos ribose (be Klaipėdos krašto) siekė apie 2,7 mln. Apie 1,6 mln. (58 proc.) jų buvo etniniai lietuviai (prie lietuvių save priskyrė ir apie 28 proc. bajorų – tuomet bajorai sudarė 5,3 proc. visų krašto gy- ventojų), 13 proc. – žydai, 10 proc. – lenkai, 15 proc. – baltarusiai, rusai ir ukrainiečiai kartu sudėjus.

PDF 14

XIV a. 3-iajame dešimtmetyje, kai rašė savo kroniką Dusburgietis, Lietuva, tęsdama ginklo kovą prieš Vakarų Europos feodalų agresiją, 1320 m. liepos 27 d. Medininkų žemėje sutriuškino įsiveržusius į Žemaitiją kryžiuočius (III, 338); puldama plačiu frontu, Lietuvos kariuomenė 1322 m. nusiaubė Livonijoje Dorpato vyskupo valdas54, Dovydo Gardiniškio vedami lietuviai ir pskoviečiai 1323 m. vasario mėn. užpuolė danų vasalinėje priklausomybėje buvusią Revelio žemę; kai sekantį mėnesį Pskovą puolė Livonijos ordinas, Lietuvos ir pskoviečių jėgos atstūmė priešą nuo miesto sienų55. Tuo pat metu „Žemaitijos lietuviai“ sunaikino Klaipėdos miestą ir tris gretimas kryžiuočiams pavaldžias pilis. Vasarą Lietuvos kariuomenė smogė Ordinui, puldama Sembą ties Vėluva, o rudenį patraukė į Dobrynės kunigaikštystę, gindama Mazoviją, kurią norėta išlaikyti savo pusėje56.

PDF 99

Lietuvos kariuomenė\npradėjo rinktis gegužės mėn. pabaigoj ar birželio mėn.\npradžioj; rinkosi, tur būt, Trakuose ar Gardine.

PDF 53

Kildindamas lietuvius iš romėnų, legendarinėje dalyje jis padarė ypač daug papildinėjimų, pvz., surašė genealogiją atskirų Lietuvos žymių šeimų, vesdamas jų pradžią iš Romos patricijų. Mūsų istorikas painiojo chronologiją, net Lietuvos valdovų datas, savo nuožiūra vis taisydamas, ar papildinėdamas Lietuvos Metraš­ čio žinias.

PDF 348

Vytauto vadovaujami\nLietuvos pulkai, kurie paskui save buvo patraukę eilę priešo vėliavų,\nsugrįžo į kovos lauką. Nauji Lenkijos pulkai ėmė pulti ilstančią\nkryžiuočių kariuomenę, ir jų eilės nebeatlaikė.

PDF 108

Pabėgusios lietuvių kariuomenės sugrįžimas ir stojimas mūšin\ntuo momentu, kai jau laimė sviro kryžiuočių pusėn, yra nepa­\nprastas karo taktikos reiškinys. Nepaprastas iš vienos pusės\ntuo, kad lietuviai taip greitai sugrįžo, o iš kitos pusės, kad sugrį­\nžo kaip tik laiku.

PDF 40

Atėję iš ryškią individualią alodinę nuosavybės struk-\ntūrą turinčios visuomenės lietuvių bajorai ir individualiai ūkininkaujan-\ntys valstiečiai skyrėsi nuo rytinių slavų. Pastarųjų erdvėje toliau į rytus \n(Maskvos valstybėje, vėliau Rusijoje) ryškėjo bendruomeninė žemėvalda, \ntačiau rusėnų žemėse, priklausiusiose Lenkijai ir Lietuvai, išplito vakarie-\ntiška ūkininkavimo ir nuosavybės forma – alodas (individualus valstiečių \nūkis).

PDF 176

Lietuvos jaunoji karta, augusi ir \ngimusi laisvoje Lietuvoje, šalies suverenumą laikė didžiausiu prioritetu, \njai buvo savaime suprantama, kad pati nacija tvarko savo ekonominį, kul-\ntūrinį ir politinį gyvenimą, nors jis ir nebuvo be trūkumų (anot vieno to \nmeto gimnazisto – jo svajonė buvo išvaduoti iš lenkų Vilnių ir nuversti \nA. Smetoną). Lietuvos gimnazistai, studentai, kariškiai ir jaunieji ūkinin-\nkai gyvai reagavo į grėsmes iš užsienio, reikšdami aiškų ryžtą ginti tėvy-\nnę, jeigu to prireiktų.

PDF 79

Lietuviams, lais­\nviems nuo senų senovės, mokėti kam nors mokesčius ir tuo pri­\npažinti savo priklausomybę, ir tai tada, kai prieš Lietuvos galy­\nbę drebėjo visos aplinkinės tautos, viso to buvo perdaug! Už­\ntat nenuostabu, kad tada pasklido gandai, esą Vytautas rengia­\nsi į karą prieš lenkus ar prieš totorius.

PDF 40

Didieji kunigaikščiai, reikšdami teritorines \npretenzijas, suvokė baltų erdvės giminingumą, o Vytautas kalbos bendru-\nmu grindė žemaičių priklausomybę Lietuvai. Antra vertus, kunigaikš-\nčiams visi buvo valdiniai – netgi labiau pasitikėta karaimais ir totoriais, \nkurie tapo artimosios sargybos tautomis.

PDF 8

Stengtasi pateikti\nLietuvos istoriją yra tekę dalyvauti daugelyje mūšių, kurie nepa- daug kontekstinės informacijos, nupasakojančios kiekvieno lai-\nteko į šią knygą. Į šį leidinį stengtasi atrinkti svarbesnius, įdo- kotarpio karybos, ginkluotės raidos tendencijas bei regiono\nmesnius, o svarbiausia tuos mūšius, kuriuose lietuviai kovojo geopolitinį kontekstą.\ndėl Lietuvos valstybės interesų, todėl į knygą nepateko karinės Knygos rengėjai tikisi, kad ši knyga suteiks galimybę skaityto-\noperacijos, kuriose lietuviai dalyvavo kitų šalių kariuomenėse, ar jams pamatyti Lietuvos istoriją ir Lietuvos karybos raidą nauju\nmūšiai, kuriuose lietuviai talkino kitoms šalims sąjungininkėms kampu ir paskatins papildyti Lietuvos karybos istorijos tyrinėtojų\nir jungtinėse kariuomenėse nesudarė ženklios dalies ar neatliko gretas naujais jaunais istorikais.

PDF 179

Apie beveik penkių šimtų lietuvių žūtį Tais pačiais metais ir tuo pačiu laiku lietuvis Jazbutas su penkiais šimtais rinktinių vyrų įsibrovė į Lenkiją ir, neskaitant kitų ten pridarytų piktadarybių, išsigabeno didelį grobį: išsivarė daug žmonių ir išsivežė galybę visokių daiktų. Nors šis Jazbutas rodėsi einąs su netikėliais, tačiau slapta gerbė brolius. Jis įspėjo juos anksčiau, nei pats patraukė su kariuomene į žygį.

PDF 163

Dar apie tą patį: apie aštuonių šimtų lietuvių žūtį\n\n Neilgai trukus aštuoni šimtai Lietuvos raitelių nuniokojo 10 kaimų toje Lenkijos žemės\ndalyje, kuri vadinama Kersovu, ir, išžudę daugybę krikščionių, pasitraukė su dideliu\ngrobiu. Tuo metu, kai šitai dėjosi, pamaldusis Lešekas, Krokuvos kunigaikštis491, subūręs\ndaugybę tūkstančių vyrų, užkopė į vieną kalvą ir pasakė: „Kas nejaučia baimės, tegu tas\nkopia pas mane, idant šiandien galėtume atkeršyti už nukryžiuotojo kančias”. Trumpai\ndrūtai kalbant, jis nelyginant Gedeonas iš daugybės karių tepasiėmė 300 vyrų, su kuriais\nstojo į kovą ir drąsiai puolė priešus, pasikliaudamas gailestingumu dievo, kuris neapleidžia\nnė vieno žmogaus, juo įtikėjusio; pirmiausia išvadavęs nelaisvėn paimtuosius krikščionis,\nsmogė tikėjimo priešams tokį smūgį, kad iš aštuonių šimtų vyrų vos dešimčiai pavyko\npasprukti.

PDF 139

O šeštosios dienos rytą buvo pradėtas pagrindinis puolimas iš visų pusių, sukaupus visas jėgas. Svetimšalių ataka buvo smarki, tačiau ir lietuvių gynyba iš pradžių ne mažiau nar­ si; paskui ūmai keliose vietose nežinia kaip prasiveržė lieps­ na Žemutinėje pilyje ir pagavo medinius statinius, aptva­ rus, užkardas. Ar išdaviko, ar priešo sumaniai padegta ugnis staiga apėmė Krautuvių pilį ir likusią Kreivosios dalį.

PDF 201

Po to tie 200 vyrų, kurie ėjo priekyje, sugrįžo, smarkiai\nšūkaudami ir triukšmaudami, patraukė į mūšio lauką ir įvarė priešams tokį siaubą, kad\nkaralius bei visi jo žmonės, juos išvydę, bematant išmėtė ginklus ir pasileido bėgti. Tada\nįniršę broliai nubaudė nusidėjėlius ir nužudė 17 Lietuvos karalystės galingesniųjų bei\ndaugybę paprastų žmonių.\n\n\n\n\n 292 (285).

PDF 30

Mindaugas sukūrė didžiausią ankstyvo-\nsios Lietuvos istorijos kūrinį – valstybę, suteikusią galimybę išlikti lietuvių \ntautai ir vėliau perimti Vakarų civilizaciją. Lietuva įžengė į istorijos areną, \nkai Europa jau buvo pergyvenusi kryžiaus karų epochą (septintasis kry-\nžiaus žygis vyko valdant Mindaugui, o paskutinis – aštuntasis neilgai \ntrukus po jo mirties).

PDF 196

282 (275). Apie Lubavos žemės apiplėšimą ir 65 lietuvių žūtį 1302 metais\n\n Vėliau kiti iš Lietuvos atsibeldę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir ten\nnužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių. Kristburgo broliai pasileido pavymui\nir, priėję dykras, iš pėdsakų suprato, jog šie toliau traukia pasiskirstę į du būrius.

PDF 125

Latvių ten atliktas asimiliacijos\nfaktas yra aiškus, kaip aišku ir tai, kad pietines žiemgalių ir sėlių\nsritis yra asimiliavę lietuviai.\nTikrieji latviai, tik naujojo geležies amžiaus pradžioje kalbiškai\nryškiau nuo lietuvių pradėję išsiskirti, Nestoro kronikai buvo žino­\nmi kaip Liet’gola.

PDF 171

Nepriklausomybės karta Per nepilnus du dešimtmečius Lietuva galutinai tapo lietu- viška, jos nebegalėjai supainioti nei su Lenkija, nei su Rusija. A. Smetonos valstybės modelio, jo režimo prioritetai – tautinės kultūros kūrimas ir lie- tuviškai kalbanti Lietuva – iš esmės įgyvendintas. Nacionalinė kultūra, nereguliuojama ir nevaržoma, atsiskleidė visa savo pilnatve, užaugo nauja išsilavinusių gabių žmonių karta, gebėjusi atsiverti pasaulio sukurtoms vertybėms, interpretuoti jas lietuviškoje dirvoje.

PDF 85

Iki to laiko sėkmės lydėti lietuviai taip suįžūlėjo, kad\nŠv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną, kai Prūsijos vyresnybė iš­\nvyko į Marienburgą, į kapitulą, gausus jų pulkas užgriūna\ntą kraštą, nužudo nuo šešių iki aštuonių tūkstančių abiejų\nlyčių gyventojų1 arba juos išsiveda į nelaisvę iki gyvos galvos;\nshin aiškina: dry vlihuyser, taip pat\nŁuk.

PDF 112

Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai. Išgirdę tokį sprendimą, kuršiai taip įtūžo ant tikėjimo ir tikinčiųjų, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie nelyginant tikri atskalūnai iš užpakalio nirtulingai užgriuvo krikščionis; lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio348, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami čia brolius ir jiems ištikimus. Kurie ne kurie Prūsijos kilmingieji ištikimai palaikė brolius, vienas iš jų, sembas Sklodas iš Kvedenavos, Noliubo tėvas349, sušaukęs savo giminaičius ir bičiulius, pasakė: „Šiandien prisiminkite puikius drabužius, kurių dažnai gaudavote iš brolių, ir, užuot rengęsi vaiskiaspalviais drabužiais, parausvinkite savo drapanas žaizdų krauju, o užuot gėrę saldų medaus vyną, arba midų, kurio ne kartą esate gavę iš brolių rankų, gerkite šiandien žiaurios mirties kartėlį, išpažindami tikrąjį amžinosios trejybės tikėjimą”.

PDF 26

Trečios žmonos vardas buvęs Ju­ lijona. Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu, kada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo išleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš šiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač smarkiai puldavo Lietuvą. Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius žemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Lai­ mėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo pre­ kybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo nuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų, daug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų, kryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokoda­ mi plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones iš­ sivesdami nelaisvėn.

PDF 53

Jis neparodė ir žymesnio kritiš­\nkumo. Kildindamas lietuvius iš romėnų, legendarinėje dalyje jis\npadarė ypač daug papildinėjimų, pvz., surašė genealogiją atskirų\nLietuvos žymių šeimų, vesdamas jų pradžią iš Romos patricijų.

PDF 125

Latvių ten atliktas asimiliacijos\nfaktas yra aiškus, kaip aišku ir tai, kad pietines žiemgalių ir sėlių\nsritis yra asimiliavę lietuviai.\nTikrieji latviai, tik naujojo geležies amžiaus pradžioje kalbiškai\nryškiau nuo lietuvių pradėję išsiskirti, Nestoro kronikai buvo žino­\nmi kaip Liet’gola.

PDF 86-87

Ir kaip tik\n70\n\n## Puslapis 87\n\nI KNYGA\nKai plėšikaujančių lietuvių gaujos, dažniausiai valdovo\nnumylėtinių ir bičiulių vedamos, su laukiniu įniršiu šitaip\nniokojo krikščionių žemes, Prūsijoje pasklido gandas, jog ka­\nralius Gediminas į visas šalis išsiuntinėjo laiškus, skelbda­\nmas apie savo norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčių­\njų. Netrukus su tais laiškais ir Prūsijoje buvo susipažinta.

PDF 14

XIV a. 3-iajame dešimtmetyje, kai rašė savo kroniką Dusburgietis, Lietuva, tęsdama ginklo kovą prieš Vakarų Europos feodalų agresiją, 1320 m. liepos 27 d. Medininkų žemėje sutriuškino įsiveržusius į Žemaitiją kryžiuočius (III, 338); puldama plačiu frontu, Lietuvos kariuomenė 1322 m. nusiaubė Livonijoje Dorpato vyskupo valdas54, Dovydo Gardiniškio vedami lietuviai ir pskoviečiai 1323 m. vasario mėn. užpuolė danų vasalinėje priklausomybėje buvusią Revelio žemę; kai sekantį mėnesį Pskovą puolė Livonijos ordinas, Lietuvos ir pskoviečių jėgos atstūmė priešą nuo miesto sienų55. Tuo pat metu „Žemaitijos lietuviai“ sunaikino Klaipėdos miestą ir tris gretimas kryžiuočiams pavaldžias pilis. Vasarą Lietuvos kariuomenė smogė Ordinui, puldama Sembą ties Vėluva, o rudenį patraukė į Dobrynės kunigaikštystę, gindama Mazoviją, kurią norėta išlaikyti savo pusėje56.

PDF 128

Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai\nsu viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias\ndienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į\nkovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų\nbei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas\nTupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas,\nragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus]\npiliai padegti.

PDF 79

Lietu­\nvių ir rusų bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos ir Rusijos kara­\nliumi.

PDF 239

Lietuvoje daugybė valstybės dvarų buvo taip pat patekę į bajorijos ir ponų rankas, — ypač Aleksandro laikais, nes jis juos dalino be atodairos, ir todėl jiems niekas neturėjo nuosavybės dokumentų. Tad ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo, kad karalius duotų garantiją, jog Lietuvoje nebū- sianti vykdoma vadinamoji egzekucija. Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino.

PDF 182

Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele\nkariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių\nnukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos\nkunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos\nmagistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji\nkunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir,\nneturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų\nnuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems\npavyko garbingai išvengti kovos.

PDF 194

Apie brolį Konradą, Prūsijos magistrą 1302—1306 metais Brolis Konradas Žakas, šešioliktas Prūsijos magistras, vadovavo šešerius metus. Jis garsėjo kaip itin švelnus žmogus, visiems rodėsi toks malonus, jog apie jį tikrai buvo galima sakyti, kad jį mylėjo ir dievas, ir žmonės. Pailsęs nuo rūpesčių ir palaužtas negalės, ilgainiui jis atsisakė pareigų, apsigyveno Goliubo pilyje, kurią pats buvo pasistatęs554, čia pasimirė, o jį palaidojo Kulmenzės katedros bažnyčioje. 280 (273). Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų.

PDF 57

Tačiau tai buvo jau paskutinis smūgis, krikščioniškojo Ordino riterių kirstas pagoniškai Lietuvai. Juk kai per Jogai­ los apsukrų laviravimą žlugo visos kryžiuočių jam daromos kliūtys siekti Lenkijos sosto, 1385 metų pabaigoje Lietuvos valdovas paliko savo senąją sostinę ir gausios lietuvių kuni­ gaikščių ir didikų svitos lydimas išvyko į Krokuvą. Miesto, kurio istorijos įvykius keliame iš užmaršties, li­ kimas glaudžiai susijęs su viso krašto likimu.

PDF 91-92

Priėmus Gegužės trečiosios konstituciją prasidėjusiose diskusijose \nLietuvos atstovai konstituciją manė esant savo nuolaida valstybės stipri-\nnimo vardan (už konstituciją balsavo 30 iš 50 LDK seimūnų). Gegužės \n16 dieną buvo priimtas įstatymas dėl kiekvieno trečio seimo Gardine\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n92\nir atskirų Lietuvos atstovų sesijų, o birželio 24-ąją grįžta prie istorinių \nKarūnos ir LDK terminų, Abiejų Tautų Respublikos sąvoka atsiranda \nkomisijų įvardijimuose, atskirai vyksta kodifikacijos darbai.

PDF 38

Lietuviai veikiausiai buvo tokie pat imperialistai kaip ir kiti, tik, užgro-\nbę svetimą kraštą, „nespausdavo“, t. y. iš pradžių nekeisdavo susiklosčiu-\nsios tvarkos.

PDF 145-146

apeiti Vilniaus temą. Lietuviai federacijos principo vengė logiškai manydami, kaip čia 2 milijonams lietuvių nepa- skendus 28 milijonų lenkų jūroje, tačiau derėtis sutiko, jeigu tik Varšuva pripažins Lietuvą su sostine Vilniumi. L I E T U V O S I S T O R I J A 146 Per tris savaites P.

PDF 100

Lietuviai ir lenkai, norėdami labiau nukreipti nuo savęs dėmesį, įsakė savo kariuomenių bū­ riams daryti puolimus. Tuo metu ir įvyko lietuvių puolimas iš Žemaičių, o lenkų — netoli Sviečės. Į Červinską atvyko iš kryžiuočių pusės vengrų pasiuntiniai klausti Jogailos, kur ir kada būtų galima pradėti taikos dery­ bas.

PDF 77

Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiš­\nkai savarankišką^1 ), o lenkai, remdamiesi Krėvės unijos aktu,\nlaikė Lietuvą savo provincija. Nuomonių skirtumas ir jų paaš­\ntrėjimas iškilo tuomet, kai ėmė didėti Vytauto galybė ir sava­\nrankiškumas.

PDF 82

Tuo\nbūdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie­\nčiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama\nkariuomenė buvo internacionalinė. Pačių Lietuvos ir Rusijos\nkunigaikščių joje buvo per penkiasdešimt.

PDF 108

Pabėgusios lietuvių kariuomenės sugrįžimas ir stojimas mūšin\ntuo momentu, kai jau laimė sviro kryžiuočių pusėn, yra nepa­\nprastas karo taktikos reiškinys. Nepaprastas iš vienos pusės\ntuo, kad lietuviai taip greitai sugrįžo, o iš kitos pusės, kad sugrį­\nžo kaip tik laiku.

PDF 31

Tai reiškia: „Žemaitijos žemė yra ir visada bu­ vo vienas ir tas pats, kaip ir Lietu­ vos žemė: juk ta pati kalba ir tie pa­ tys žmonės; tik dėl to, kad žemaičių žemė yra žemesnė už Lietuvos že­ mę, todėl ir vadinama Szomoyth, kas lietuviškai reiškia - žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Auxto- te, tai yra aukštesnė žemė palyginus su Žemaitija. Visi žemaičiai nuo se­ nų laikų lietuviais save vadino, bet niekados - žemaičiais, ir dėl tokio ta­ patumo mes mūsų titule nerašome Žemaitijos vardo, nes viskas yra vie­ na - ir žemė, ir žmonės/' 3 Kraštas, lankytas normanų piratų iš Švedijos, Norvegijos ir Danijos, už­ ėmė visą Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Suomijos įlan­ kos ir buvo jų vadinamas A ust u rweg.