Lietuviai

PDF 7

Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2.

PDF 75-76

Taip įvairiakilmė ponija formavo bendros savimonės „lietuvių nacijos“ ponų sluoksnį. Tokie žmonės pagal kilmę buvo rusėnai, pagal tikėjimą – graikai katalikai, pagal politinę savimonę – lietuviai, o kalbėjo lenkiškai. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė, vadovaujama Konstantino Ostrogiškio, 1514 m.

PDF 202

Mindaugas lietuvių tautoje yra atlikęs svarbių uždavinių. Nuo XIII amž. pradžios iš bendros pirmatako valdžios atsipalaidavusias ir savaranniškomis tapusias smulkias Lietuvos, ypač Aukštaitijos, kunigaikštijas jis apjungė vienoje valdžioje.

PDF 212

Apie Bisenės pilies sudeginimą 1316 metais Tais pačiais metais, švento Ambraziejaus dieną (balandžo 4), brolis Ditrichas iš Altenburgo, brolis Fridrichas Kvicas ir dar vienas brolis patraukė su trimis Ragainės ginklanešiais link Bisenės pilies irgi tuo laiku, kai lietuvių pamaininė sauga, išbudėjusi čia jiems skirtą laiką, turėjo iš pilies pasitraukti, ir nukovė šešis jų vyrus. Kiti šeši, išvydę du ginklanešius, kuriems buvo įsakyta saugoti kelią, pabėgo metę šalin ginklus. Po to broliai su savo ginklanešiais įėjo į visiškai tuščią pilį ir ją iki pamatų sudegino, ir šitaip pilis paliko apleista po šiai dienai.

PDF 29-30

Abi šios gentys, artėdamos viena prie kitos, stūmė iš 13 ## Puslapis 30 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS senųjų valdų germanų gentį - gotus, o šie tai į Europos vakarus išsisklaidydavo, tai vėl į šiaurę, į Skandinaviją, bet ne kartą iš tų kraštų sugrįždavo į senąsias gyvenvietes. Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai buvo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių.

PDF 209

321 (314). Dar apie tą patį Tais pačiais 1314 metais, apie grabnyčias (vasario 2), tas pats brolis Henrikas, maršalas, dar kartą nužygiavo su visa savo kariuomene į Medininkų valsčių ir ten užpuolė pilį, vardu Sizditė570, kurios pilėnai narsiai priešinosi; šioje kovoje, ilgokai užtrukusioje, lietuviai neteko Masiaus brolio bei 18 kitų [vyrų], kurie krito nukauti, o broliai — trijų brolių, būtent: brolio Henriko Rutėno, brolio Ulricho iš Tetingeno ir brolio Rebodo iš Izenburgo, bei keturių prityrusių karių, būtent: Spagerotės, Kviramo iš Valdavos, Mykolo ir Mindotės. Ne kažką laimėję, puldami pilį, jie vėliau patraukė į jos apylinkes ir dar kartą jas nusiaubė, degindami ir piešdami.

PDF 128

Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti. Šioje smarkioje kovoje daug netikėlių buvo nukauta ir mirtinai sužeista, o minėtasis Henrikas savo balistos paleista strėle pataikė vienam kilmingam ir galingam lietuvių vadui ir jį nukovė, o paleidęs [strėlę] į kitą priešo kariuomenės dalį, pataikė vienam prižiūrėtojui, įkopusiam pataisyti apgulos mašinos viršūnės gedimo, ir prismeigė jam ranką prie mašinos; visa tai pamatę, netikėliai pabūgo ir nutraukė apgultį.

PDF 181

Galop, kai lietuvių kariuomenė grįždama priėjo šią vietą, voros priekyje žygiavęs lietuvis, metęs burtus, sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia 530 D.— inter [...] fluvios [...] Lickam et Naram; vėliau vok. Lyck, dab. Elkas (Elk), deš. Bebro intakas. nesėkmė“. Vadas sušuko, kad jis nutiltų. Tačiau jis nesiliovė šaukęs, kol broliai, iššokę su savo kariais iš pasalų, neužpuolė jų ir nenukovė 350 jų žmonių. Kiti išbėgiojo, ir kurie ne kurie dykroje iš sielvarto pasikorė, o kiti ten išmirė, negaudami nei atsigerti, nei pavalgyti, tik vienas kitas išsigelbėjo nuo žūties.

PDF 209

321 (314). Dar apie tą patį Tais pačiais 1314 metais, apie grabnyčias (vasario 2), tas pats brolis Henrikas, maršalas, dar kartą nužygiavo su visa savo kariuomene į Medininkų valsčių ir ten užpuolė pilį, vardu Sizditė570, kurios pilėnai narsiai priešinosi; šioje kovoje, ilgokai užtrukusioje, lietuviai neteko Masiaus brolio bei 18 kitų [vyrų], kurie krito nukauti, o broliai — trijų brolių, būtent: brolio Henriko Rutėno, brolio Ulricho iš Tetingeno ir brolio Rebodo iš Izenburgo, bei keturių prityrusių karių, būtent: Spagerotės, Kviramo iš Valdavos, Mykolo ir Mindotės. Ne kažką laimėję, puldami pilį, jie vėliau patraukė į jos apylinkes ir dar kartą jas nusiaubė, degindami ir piešdami.

PDF 11

Lietuvos ir vakarinių baltų (prūsų, jotvingių) bendradarbiavimas tapo ypač ryškus tada, kai prasidėjo kova prieš pavyslyje įsikūrusį Kryžiuočių ordiną. Lietuviai, atrėmę ir sutriuškinę kalavijuočius šiaurėje (1229 ir 1236 m.), praėjus totorių—mongolų pavojui (1238—1242 m.), 1243 m. drauge su prūsais nusiaubė kryžiuočių agresijos atramą — Kulmo žemę ir sutriuškino priešą Renzeno mūšyje. Kryžiuočiai patyrė pirmą nuo pat atsikraustymo į pavyslį tokio masto pralaimėjimą28.

PDF 30

Iš tokio trijų skirtingų kilmių gyventojų maišymosi ir samplaikos radosi nauja pasienio tauta, kuri senovės geografų ilgai buvo vadinta skyrų, herulų ir vidivarijų vardais ir tik X amžiuje Lietuvos vardu tapo žinoma Europai1. Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus.

PDF 79

Lietuvių ir rusų bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos ir Rusijos karaliumi.

PDF 208

Laikinai jis buvo užvaldęs Drogičiną ir daug kartų plėšė Vladimirą. Ne vien tik Romanaičiai pajuto energingo Lietuvos valdovo ranką. Lietuviai vėl stipriai pradėjo pulti Livonijos kryžiuočius ir ėmė ruošti, kaip niekada iki tol, į _Lenkiją_ intensyvius karo žygius.

PDF 13

Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol vadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“. Taigi, Lietuvos vardas turėjo atsirasti nuo etnonimo (susijusio su specifinėmis karinėmis funkcijomis) „liečiai“ ar „leičiai“.

PDF 132

Kadangi lietuvių lyderiai privalėjo konformistiškai sietis su Vokietijos interesais, tai provokavo konfliktą ne tik su lenkais, bet ir tarp pačių lietuvių. Kai 1916 m. birželį Lozanos pavergtųjų tautų kongrese lietuviai pirmąkart išsakė tikslą paskelbti savo šalies nepriklausomybę, karinė vokiečių valdžia neleido daug spekuliuoti šia tema.

PDF 179

Apie tai, kaip Ragainės broliai nukovė 25 lietuvius Po šio įvykio lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo, patraukę švento Jono Krikštytojo dieną (birželio 25) iš netoliese buvusios Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais, patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę. Artėdami jie metė — kaip reikalauja jų papročiai — burtus, kurie jiems nežadėjo sėkmės. Dėl to tučtuojau pasuko atgal.

PDF 197

286 (279). Apie Lubavos žemės nusiaubimą ir 15 lietuvių žūtį 1303 metais Tais pačiais metais penkiasdešimt plėšikautojų iš Lietuvos įsibrovė į Lubavos žemę; į priekį jie pasiuntė vieną vyrą, mokantį kalbėti lenkiškai, įsakę jam gerai išžvalgyti, kas ten dedasi; kai jis sugrįžęs pasakė, kad niekas ten nieko nežino apie jų žygį, jie apiplėšė daug kaimų, paimdami į nelaisvę ir nukaudami daugybę krikščionių. Traukdami atgal, jie pasiskirstė dviem būriais, vieną pasivijo Kristburgo broliai, nukovė 15 lietuvių ir atėmė iš jų 50 krikščionių.

PDF 57

Tačiau tai buvo jau paskutinis smūgis, krikščioniškojo Ordino riterių kirstas pagoniškai Lietuvai. Juk kai per Jogailos apsukrų laviravimą žlugo visos kryžiuočių jam daromos kliūtys siekti Lenkijos sosto, 1385 metų pabaigoje Lietuvos valdovas paliko savo senąją sostinę ir gausios lietuvių kunigaikščių ir didikų svitos lydimas išvyko į Krokuvą. Miesto, kurio istorijos įvykius keliame iš užmaršties, likimas glaudžiai susijęs su viso krašto likimu.

PDF 56

Su trigubai didesniu įniršiu, nešini šv. Jurgio vėliava puolė į mūšį Ordino riteriai, bet, narsiai lietuvių atremti, patyrę didelių nuostolių, turėjo grįžti prie likusių karių. Tačiau mūšio metu į medinius miesto namus mestas deglas sukėlė didžiulį gaisrą, per kurį didelę Vilniaus dalį pasiglemžė ugnis.

PDF 211-212

Apie Ragainės pilies užpuolimą 1315 viešpaties metais, apie žolinę (rugpjūčio 15), lietuviai iš Žemaitijos574 slaptai ir netikėtai atžygiavo su visa savo kariuomene prie Ragainės pilies ir ją užpuolė. Broliai jiems bandė pastoti kelią, tačiau noromis nenoromis turėjo pasitraukti, nes nepajėgė atsispirti tokiai daugybei, be to, patyrė ir nuostolių, kadangi netikėliai ten nukovė brolį Joną, vadinamą Pope, o daug kitų sužeidė. Galop lietuviai, nieko nepešę iš šio antpuolio, pasitraukė, ištrypę ir sunaikinę abiejų pilių, būtent: Skalvių ir Ragainės, laukuose visus pasėlius.

PDF 214

Apie dviejų kaimų sudeginimą Medininkų valsčiuje 1316 metais Tų pačių metų vasarą brolis Hugonas, Sembos fogtas, išjojo, maršalo įsakytas, su aštuoniais šimtais vyrų link Medininkų valsčiaus, o Ragainės broliai, palikę tinkamoje vietoje pasalą, įsiveržė [į jį] su savo kariais; sudeginę du kaimus, išžudę vyrus, o moteris ir vaikus paėmę į nelaisvę, jie paskubomis pasitraukė, smarkiai persekiojami 200 lietuvių. Vis dėlto, išvydę krikščionių kariuomenę, per anksti išpuolusią iš pasalų, jie pasileido bėgti ir šitaip išsigelbėjo. 331 (324).

PDF 169

Apie vienos Sembos dalies nusiaubimą 1283 viešpaties metų žiemą aštuoni šimtai raitelių iš Lietuvos per Kuršių neriją509 įsibrovė į Sembos žemę ir, degindami bei piešdami, nusiaubė du jos valsčius, būtent: Abendą ir Pabečius510; nužudę 150 krikščionių, jie, niekur nesutikę pasipriešinimo, sveiki ir gyvi sugrįžo atgal. Neabejojama, jog šitai įvyko dėl to, kad magistras ir broliai, iš anksto žinodami, jog lietuviai susirengė į žygį, kelias dienas jų laukė su kariuomene, tačiau pabodus laukti, nes šie kelyje užtruko ilgiau nei paprastai, išsisklaidę sugrįžo namo. Kaip tik kitą dieną lietuviai įsibrovė į Sembą ir, niekieno netrukdomi, padarė tai, apie ką jau aukščiau papasakota.

PDF 38

Tačiau nevalia nuginčyti teisingų išvadų, jog naujoji sostinė augo. Nesunku numanyti, koks buvo Vilniaus, kaip miesto, pradinis kūrimasis. Palei Vilnios upę esančios gyvenvietės senbuviai lietuviai, greta jų Perkūną garbinę vaidilos ir jų svitai priklausę žmonės - tokia tad būsimo miesto užuomazga dar iki Gedimino.

PDF 117

Tačiau pirmasis visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas 1897 m. parodė, kad tarp etninių lietuvių mokančių skaityti yra bemaž pusė – 48 proc., o rusiškai iš jų tepaskaitė tik kas penktas. Pagal raštingumą etniniai lietuviai bemaž du kartus lenkė Rusijos vidurkį ir nusileido, neskaitant žydų, tik latviams ir estams, kurie legaliai mokėsi gimtąja kalba. Beje, ekspertus apstulbino tai, kad Kauno gubernijoje (skaičiuojant visus gyventojus) moterų raštingumas buvo didesnis nei vyrų: atitinkamai 55 proc.

PDF 181-182

Apie Paštuvos ir Gaižuvos valsčių apiplėšimą Tuo metu brolis Meinhardas, magistras, nesitenkindamas lietuviams pridarytais nuostoliais, su šimtu brolių ir galybe raitelių įsiveržė į Gaižuvos535 ir Paštuvos536 valsčius, viską čia didžiausiais gaisrais niokodamas, tiesa, į nelaisvę paėmė ir nužudė nedaug žmonių, o grobio irgi mažai išsigabeno. Begrįžtantį jį persekiojo lietuviai ir kelis kartus kapo esantis Pilies (Ramybės) kalnas (atrodo, XV a. pradžioje jame buvusi atstatyta Veliuonos pilis — LAA, 2, p. 179, Nr. 805). Žemutinis papilys — ovali kalvelė, išlikusi į rytus nuo Gedimino kapo, matyt, anksčiau jam priklausė didesnė papėdės teritorija. 534 D. — castrum Mederabam, Jer.— bure zu Mederabe; Medraba (SZM, p. 223). Iš piliakalnių išsidėstymo į vak. nuo Dubysos situacijos, pateiktos kronikoje, atrodo, kad Medrabos pilis galėjusi būti Meškininkų piliakalnyje (Jurbarko rj.), esančiame į šiaurės vakarus nuo Jurbarko kair. Mituvos krante (LAA, 2, p. 107—108). Neįtikimas atrodo bandymas tapatinti šią pilį su Nadrowsie, t. y. Nadrausve Vilkaviškio rj. (Łowmiański H., Studia 2 p. 41). 535 D.— Gesovie, Jer.— Geisow, Gaižuva (SZM, p. 214, 215), į rytus nuo Dubysos žiočių, į šiaurės vakarus nuo Vilkijos. Čia išliko Ringovės (prie Nemuno) ir Butvilonių piliakalniai (LAA, 2, Nr. 635, 120). 536 D. — Pastovie, Jer.— Pastow. Paštuvos valsčius buvo deš. Nemuno krante žemiau Nevėžio žiočių; pavadinimą išsaugojo to pat vardo kaimas tarp Kulautuvos ir Vilkijos. Valsčiaus centras — Paštuvos (Vilkijos) pilis (D. III, 347; Zajączkowski S., Studya..., p. 40—41; SZM, p. 229), ji buvusi Jaučakių piliakalnyje į rytus nuo Vilkijos (LAA, 2, p. 72; Makarevičius A., Vilkijos..., p. 62). užpuolė. Šioje kovoje Jazbutas, kadaise draugas, o dabar priešas, užpuolė brolį Henriką Cutsvertą ir sužeidė jam žirgą, todėl brolis Henrikas įniršo ir jį perdūrė ietimi. Vis dėlto Jazbutas, suvokdamas, jog artėja neišvengiama mirtis, kirto, negalėdamas atsisukti, kalaviju atgalia ranka, broliui Henrikui nunešdamas pirštą.

PDF 13

Šiandien mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad Lietuvos vardas turi būti išvestas iš etnonimo „lietuvis“, atkreipė dėmesį į vietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų. Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol vadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“.

PDF 7

Kad geriau suvoktume kronikoje vaizduojamus Prūsijos ir Lietuvos istorijos faktus bei epochą, iš pradžių aptarsime, kaip mokslo sprendžiami prūsų ir jų artimų giminaičių lietuvių kalbiniai tarpusavio santykiai, bendradarbiavimo kovoje prieš Ordino agresiją klausimai. Prūsai ir Lietuva Prūsai, lietuviai ir latviai kronikoje vaizduojamuoju laikotarpiu — tai baltai, kuriuos artimai sieja kalbos, kultūros, tradicijų, senosios religijos bendrumas, teritorijos vientisumas. Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių.

PDF 85

Iki to laiko sėkmės lydėti lietuviai taip suįžūlėjo, kad Šv. Kryžiaus Išaukštinimo dieną, kai Prūsijos vyresnybė išvyko į Marienburgą, į kapitulą, gausus jų pulkas užgriūna tą kraštą, nužudo nuo šešių iki aštuonių tūkstančių abiejų lyčių gyventojų1 arba juos išsiveda į nelaisvę iki gyvos galvos; shin aiškina: dry vlihuyser, taip pat Łuk.

PDF 164

Apie Sembos žemės nusiaubimą Šio magistro brolio Mangoldo vadovavimo metais sūduviai, be galo brolių kamuojami mūsų aprašytais ir neaprašytais smūgiais, didžiai krimtosi ir degė prieš juos neapsakomu įtūžiu, todėl pradėjo tartis, kaip būtų galima atkeršyti už šitokią priespaudą, tačiau patys vieni nieko nestengdami, pasitelkė į pagalbą lietuvius ir smarkiai užpuolė Sembos žemę497. Broliai iš anksto buvo pasirengę tam antpuoliui. Dėl to šie nieko kita čia negalėjo daryti, tik dešimt dienų žygiuoti nuo vienos šios žemės ribos iki kitos ir deginti sodybas bei visa kita, kas buvo už pilių ir įtvirtinimų [sienų]; jie sugrįžo namo, netekę tik 5 savo karių.

PDF 180-181

Apie Junigedos pilies pastatymą ir Medrabos pilies sunaikinimą Tais pačiais metais per velykas lietuviai pastatė Junigedos valsčiuje pilį533, kurią 531 Žr. D. III, 227. 532 D.— territorium Junigede, Jer — genant zu Junigêdin; valsčius ir pilis (žr. paaiškinimus D. III, 244, 1); vėliau, kitose kronikose, jau Veliuona (Zajączkowski S., Studya..., p. 38— 39). Dusburgietis, matyt, valsčiaus vardu vadinęs ir jo centrą, t. y. Veliuoną (SZM, p. 215—216, 239—241), įsikūrusį deš. Nemuno krante prie Veliuonos upelio. 533 Junigedos, Junigėdos (Veliuonos) pilis greičiausiai buvo rytiniame Veliuonos piliakalnyje, kuris vadinamas Gedimino kapu (LAA, 2, p. 179, Nr. 804). Prie pilies buvo du papiliai — ant kalno ir slėnyje (D. III, 252). Pirmajam priklausė į vakarus nuo Gedimino pavadino tuo pačiu vardu.

PDF 38

Nesunku numanyti, koks buvo Vilniaus, kaip miesto, pradinis kūrimasis. Palei Vilnios upę esančios gyvenvietės senbuviai lietuviai, greta jų Perkūną garbinę vaidilos ir jų svitai priklausę žmonės - tokia tad būsimo miesto užuomazga dar iki Gedimino. Kai tas galingas valdovas įsakė ant kalno sumūryti pilį ir papėdėje pastatyti medinę tvirtovę, už­ 12 R a y n a 1 d u s Annal.

PDF 208

Apie šio laivo sudeginimą 1313 metais Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą raitelių; kai jie užpuolė laivą, jame buvę 4 šauliai, palikti jo saugoti, pradėjo drąsiai gintis. Galop, nukirtus virvę, kuria buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn; jį, pasroviui plaukiantį, lietuviai taip smarkiai užpuolė, kad, nors ir daug jų buvo sužeista, o Skaldonis, minėtojo Surmino brolis, užmuštas, paėmė laivą ir, nužudę 4 lankininkus, jį pavertė pelenais568. 319 (312).

PDF 160

kelią, užpuldavo juos ir sumušdavo, daugybę išžudydamas, o kitus išsklaidydamas; jis tiek kartų šitai padarė ir tiek jų išžudė, kad sūduviai daugiau nebedrįsdavo rodytis be didesnės kariuomenės. Įniršęs dėl tokio savo žmonių pralaimėjimo ir tokių didelių nuostolių, patirtų Kulmo žemėje, Skomantas, sūduvių vadas, su 4 tūkstančiais savo gentainių ir stipria lietuvių kariuomene spalio 21 dieną įsiveržė į Kulmo žemę 11 tūkstančių mergelių dieną481, pasiryžęs visokeriopai atkeršyti už savųjų žūtį. Iš pradžių jie smarkiai užpuolė vieno vasalo pilį, vardu Plovista482, buvusią Osos upės pakrantėje; būtų ją sugriovę, jeigu galop nebūtų susitarę su pilėnais, kad šie jiems duosią du patyrusius vyrus, kurie netikėlių kariuomenę nuvesią į krikščionių žemes ir iš jų parvesią, šitaip jie išvengė žūties.

PDF 75

XVII–XVIII a. formavosi ir bendra Abiejų Tautų Respublikos kaip Lenkijos savimonė, tačiau šioje Lenkijoje aiškiai skiriant ir „kitą Lenkiją“. Ir vis dėlto net ir šiais vėlyvais amžiais gyvavo „lietuvių nacija“, LDK „politinė tauta“. Tai patvirtina sudėtingos dvilypės savimonės formulės. Pavyzdžiui, „gente polonus, natione lituanus“, ir „Лiцвiны грэцкага закону людзi“ arba „Лiцвiны рус’кага рода“. Bendras vidaus politinis gyvenimas, bendri seimai ir seimeliai, susiformavusi LDK teisė Lietuvos Statutuose (tai trys teisynai – 1529, 1566, 1588) ugdė sampratą, kad lietuvis yra ne tas, kuris kalba lietuviškai, o tas, kuris gina laisvę ir vadovaujasi Lietuvos Statutais.

PDF 208

Laikinai jis buvo užvaldęs Drogičiną ir daug kartų plėšė Vladimirą. Ne vien tik Romanaičiai pajuto energingo Lietuvos valdovo ranką. Lietuviai vėl stipriai pradėjo pulti Livonijos kryžiuočius ir ėmė ruošti, kaip niekada iki tol, į _Lenkiją_ intensyvius karo žygius.

PDF 137

Dalis pralaimėjusiųjų kartu su pačiu didžiuoju kunigaikščiu užsidarė Visevaldės pilyje, o kita dalis traukėsi nuo nugalėtojų Vilniaus link. Dar tarp Verkių ir Šeškinės kalno įsiplieskė kitas įnirtingas mūšis, tačiau pajėgesni kryžiuočiai neleido lietuviųlenkų kariuomenei ilgai priešintis, o miestui reikėjo stiprios ir platų frontą rėpiančios gynybos. Tad visa lenkų įgula ir dalis lietuvių pajėgų užsidarė tarp tuometinių Vilniaus tvirtovių mūrų bei aptvarų27.

PDF 64

204 Romovė resp. Romuva (D. Romow, Jer.— Rômowe), Romava, pasak Dusburgiečio,— prūsų, lietuvių ir kitų baltų religinio kulto centras.

PDF 13

Lietuvos vardo kilmė ir sampratos likimas Lietuvos vardas pirmąkart paminėtas 1009 m., tačiau atsirado jis anksčiau: lietuvių gentis iš rytų baltų turėjo išsiskirti prieš keliolika amžių. Kalbininkai yra nustatę, kad lietuvių kalba atsiskyrė nuo latvių apie VII a.

PDF 128

Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti. Šioje smarkioje kovoje daug netikėlių buvo nukauta ir mirtinai sužeista, o minėtasis Henrikas savo balistos paleista strėle pataikė vienam kilmingam ir galingam lietuvių vadui ir jį nukovė, o paleidęs [strėlę] į kitą priešo kariuomenės dalį, pataikė vienam prižiūrėtojui, įkopusiam pataisyti apgulos mašinos viršūnės gedimo, ir prismeigė jam ranką prie mašinos; visa tai pamatę, netikėliai pabūgo ir nutraukė apgultį.

PDF 201

Pagal Dusburgą, jiems talkos siuntę ir lietuviai, ir iki Mindaugo nužudymo yra minimi (1262-63 m.) du jų žygiai į Prūsus208 *. Vienam jų vadovavo «Lietuvos karaliaus sūnus Treniota» ( _Trinota_ ). Kitame žygyje, talkininkaudami prūsams, lietuviai drauge su sūduviais vokiečius puolė Semboje.

PDF 208

Ne vien tik Romanaičiai pajuto energingo Lietuvos valdovo ranką. Lietuviai vėl stipriai pradėjo pulti Livonijos kryžiuočius ir ėmė ruošti, kaip niekada iki tol, į _Lenkiją_ intensyvius karo žygius. Nepertraukiani lietuvių žygiai Lenkijon nusitęsė iki 1306 m.

PDF 26

Trečios žmonos vardas buvęs Julijona. Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu, kada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo išleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš šiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač smarkiai puldavo Lietuvą. Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius žemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Laimėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo prekybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo nuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų, daug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų, kryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokodami plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones išsivesdami nelaisvėn.

PDF 119-120

Anglų riteriai, ne kartą draugėj su kryžiuočiais ėję į kryžiaus žygius kautis su pagonimis lietuviais, galėjo kryžiuočius prieš kelerius metus su tuo bombardų išradimu supažindinti, galėjo ir Gediminas nuo jų žūti. - • — 103 ## Puslapis 120 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS vietos žmonių, atiteko sūnui vienos karo belaisvės, lietuvių paimtos Prūsijoje.

PDF 171

216 (211). Apie naujos pilies pastatymą Sūriosios jūros pakrantėje, Sembos žemėje, Kuršių nerijoje Brolis Konradas, magistras, išmintingas ir apdairus vyras, suprasdamas, kad, braudamiesi per neriją tuo slaptuoju keliu, netikėliai gali pridaryti daug nuostolių bei žalos broliams bei Sembos žemei, pastatydino nerijoje, sūriosios jūros pakrantėje, stiprią pilį, kuri buvo vadinama Noihauzu511, kad lietuviai negalėtų netikėtai veržtis į Sembos žemę. 217 (212).

PDF 190

Lenkų ponų taryba Radome davė garantiją, kaip lietuv. bajorai Vilniuj lenkams, kad Vytautui nebus atimta d. Lietuvos kunigaikštija. Lietuvių bajorų aktas leidžia jiems daryti spaudimą į Vytautą, jei šis nesilaikytų unijos; taip pat lietuviai, mirus Vytautui, gauna teisę dalyvauti naujo kun. elekcijoj. Lenkų bajorija turėjo tą teisę seniau.

PDF 116

Tačiau kadangi daugelis pavienių lietuvių iš diduomenės ir paprastų žmonių nekeisią savo senojo gyvenimo būdo, tad, skaitantis su tomis aplinkybėmis, būsią naudinga pirma pasiųsti į Lietuvą pasiuntinius, ir pridūrė: Si prefato negocio stante in suspenso antequam fidem christi suscipiant et baptismum, quemadmodum in litteris pollicentur prelibatis, in Christianos quod absit, aut in res, terras seu personas eorundem manus mitterent virulentas, sicut ex certis verisimiliter formidant coniecturis, cum fides fidem non servanti minime debeat observari, in ipsos cogentur fidei contumeliam vindicare, atque hoc facientes promissi sui inveniri nolunt circa premissa transgressores [Jei minėtas reikalas atsidurs ant pražūties slenksčio anksčiau, negu jie Kristaus tikėjimą ir krikštą priimtų, kurį bent jau iš anksto laiškuose žada, į krikščionis kad nebūtų, arba į reikalus, žemes arba jų pačių asmenis išties nuodingas rankas; tartum tam tikrų, tikėtina, baimintųsi pasekmių; kadangi tikėjimas tikėjimui netarnaujančiam mažiausiai reikalinga garbinti, pačiuose privalo tikėjimo niekinimą įveikti ir šitai darydami dėl savo pažado nenori pažeidėjų atskleisti]. Visą tą aukščiau aprašytą reikalą raštininkas išdėstė tarnybiniame pranešime (Notariats instrument), į kurį taip pat buvo įrašyti ir tariamieji Gedimino laiškai dviem ordinams ir pajūrio miestams, ir kaip tik šis dokumentas yra Kryžiuočių archyve, ir tik iš jo su tais laiškais galima susipažinti.

PDF 100

Lietuviai ir lenkai, norėdami labiau nukreipti nuo savęs dėmesį, įsakė savo kariuomenių būriams daryti puolimus. Tuo metu ir įvyko lietuvių puolimas iš Žemaičių, o lenkų — netoli Sviečės. Į Červinską atvyko iš kryžiuočių pusės vengrų pasiuntiniai klausti Jogailos, kur ir kada būtų galima pradėti taikos derybas.

PDF 348

Šitas «bėgimas» tačiau galėjo reikšti iš totorių paimtą taktiką — apsimesti bėgti, kad būtų galima patraukti priešą ir suardyti jo eiles. Kronikininkas Posilgė, kuris apie kryžiuočius kautynių pabaigoje rašė, jog jie, esą bėgę («in der flucht geslagin »), apie lietuvius tiek tepasakė, kad jie buvę atmušti^26.

PDF 100-101

Sed dicunt, quod faciunt propterea ut ohristianos defendant. Pater 84 ## Puslapis 101 I KNYGA Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų ir 1.1, karalius.

PDF 40

Atėję iš ryškią individualią alodinę nuosavybės struktūrą turinčios visuomenės lietuvių bajorai ir individualiai ūkininkaujantys valstiečiai skyrėsi nuo rytinių slavų. Pastarųjų erdvėje toliau į rytus (Maskvos valstybėje, vėliau Rusijoje) ryškėjo bendruomeninė žemėvalda, tačiau rusėnų žemėse, priklausiusiose Lenkijai ir Lietuvai, išplito vakarietiška ūkininkavimo ir nuosavybės forma – alodas (individualus valstiečių ūkis).