Lietuviai

PDF 348

Šitas «bėgimas»\ntačiau galėjo reikšti iš totorių paimtą taktiką — apsimesti bėgti,\nkad būtų galima patraukti priešą ir suardyti jo eiles. Kronikininkas\nPosilgė, kuris apie kryžiuočius kautynių pabaigoje rašė, jog jie,\nesą bėgę («in der flucht geslagin »), apie lietuvius tiek tepasakė,\nkad jie buvę atmušti^26.

PDF 208

Apie šio laivo sudeginimą 1313 metais Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą raitelių; kai jie užpuolė laivą, jame buvę 4 šauliai, palikti jo saugoti, pradėjo drąsiai gintis. Galop, nukirtus virvę, kuria buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn; jį, pasroviui plaukiantį, lietuviai taip smarkiai užpuolė, kad, nors ir daug jų buvo sužeista, o Skaldonis, minėtojo Surmino brolis, užmuštas, paėmė laivą ir, nužudę 4 lankininkus, jį pavertė pelenais568. 319 (312).

PDF 192

270 (263). Apie Straisbergo miesto sugriovimą 1298 metais Tais pačiais metais, tai yra 1298 viešpaties metais, švento Mykolo dieną (rugsėjo 29), 140 Lietuvos vyrų taip netikėtai užpuolė Straisbergo miestą, kad ten išžudė visus gyventojus ir vieną kunigą, o moteris bei vaikus paėmė į nelaisvę; visaip išniekinę kitus sakramentus, vienas dar suteršė indą krikšto vandeniui laikyti, pridergdamas į jį. Ligi pat dykrų juos persekiojo su daugybe brolių bei ginklanešių brolis Konradas Žakas, Kulmo krašto komtūras, o pasivijęs išvadavo į nelaisvę paimtus krikščionis, o juos visus išžudė, palikdamas vienui vieną gyvą, kad tas galėtų palikuonims papasakoti apie šį įvykį.

PDF 132

O Oberosto karinis kolonijinis režimas plėšė vals- tiečius, – nusavindavo maistą, apkrovė dideliais mokesčiais ir prievolė- mis, pramonės įmones išvežė į Vokietiją, o mokyklose pradėjo germani- zaciją (lietuviai įsteigė apie tūkstantį mokyklų ir mokytojų kursų, tačiau kariškiai įvedė privalomą vokiečių kalbos mokymą, jų paskirti mokyto- jais vokiečiai liuteronai soldafoniškai ir primityvokai mokė šlovinti kaize- rį). Judėjimas tarp apskričių buvo suvaržytas, pašto korespondencija lie- tuviškai uždrausta, lietuviškai leistas vienintelis cenzūruojamas laikraštis „Dabartis“. Tokią politiką kritikuojančius atsišaukimų autorius vokiečiai areštuodavo, mokytojus deportuodavo, dėl to lietuviai skundėsi Berlynui.

PDF 118

Grupė inteligentų 1883 m. Rytprūsiuose pradėjo leisti pirmąjį Didžiajai Lietuvai skirtą periodinį leidinį lietuvių kalba ir tradiciniu raidynu – mėn- raštį „Aušra“ („Auszra“). Pirmuoju redaktoriumi buvo tuomet Prahoje gyvenęs, iš Užnemunės kilęs ir Maskvoje medicinos studijas baigęs, indo- europiečių ir baltų senove bei lietuvių kultūra domėjęsis Jonas Basanavi- čius (1851–1927). Slaptai leistas ir nelegaliai platintas mėnraštis tapo naujų tautinio sąjūdžio jėgų telkimo priemone, į caro valdžią žiūrėjo iš opozicijos pozicijų, kėlė reikalavimus, kad etniniams lietuviams būtų pripažintos bent jau tokios pačios kultūrinės galimybės ir švietimo sąlygos, kokias Rusijos imperijoje turi latviai ir estai.

PDF 102

Pirmutiniai žygiavo lietuviai. Kai visa kariuomenė apsistojo netoli Gilgenburgo, lietuviai užpuolė tą miestelį ir jį paėmė. Ordino magistras iš karto manė, kad sąjungininkai, pamatę Or­ dino galybę, pabėgs.

PDF 141-142

Gynėjai iškėlė vėliavas su kryžiais, kaip ženklą, esą su pagonimis kovojantys, mat žemaičių ir lietu­ vių, dar nepakrikštytų, begalė buvo Vytauto gretose, nes prie lio skundų ir ginčų tarp Jogailos ir Ordino priežastis; pastarasis smar­ kiai gynėsi, atremdamas priekaištus, esą skriaudos jam tuo daromos, va­ dindamas juos melagingais prasi­ manymais, žeidžiančiais Ordiną. Tą liudija Ordino pareigūno vienas laiš­ kas (įdėtas F o i g t o, V, 546) Lenki­ jos karalienei 1391 metų pradžioje, kuriame taip pasakyta: „Iš jūsų laiš­ ko mums aišku, kad Jūsų Karališko­ sios Didenybės vadai, kurie dalyva­ vo įvykiuose prie Vilniaus, praneša Jums apie Karigailos, turinčio krikš­ čionišką Kazimiero vardą, nukirsdi- uimą; atsakome: kas J. K. Didenybei taip kalbėjo, nežinojo ir nežino, kaip buvo iš tikrųjų. Kadangi girdėjome iš vyriausiojo maršalo ir iš kitų gar­ bingų žmonių, ponų riterių, ginkla­ nešių, jog kunigaikštis Karigaila, ka­ reivių neatpažintas buvęs nukautas, ir kad tik penktą dieną iš lietuvių, pabėgusių iš Aukštutinės pilies, bu­ vo sužinota, jog kunigaikštis žuvęs/' Visi tuometiniai kryžiuočių prane­ šimai panašiai užginčija, kad Kari- gailalauvęs nukirsdintas. Vėliau pa­ stebėsime Vytautą savo fundacijose Vilniaus kapitulai dideles dovanas aukojant už to kunigaikščio vėlę. Daniłowicz Latopisiec Litezv., p. 45 primena, kad lenkų įgula, įsitvirti­ nusi Aukštutinėje pilyje, kunigaikš­ čio Karigailos į ją neįsileido, o- apie jo mirtį visai nutyli. — • — 125 ## Puslapis 142 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS jo jie visa širdimi linko, nes jis buvo Birutės, jų žemietės, sū­ nus.

PDF 38

Lietuviai veikiausiai buvo tokie pat imperialistai kaip ir kiti, tik, užgro-\nbę svetimą kraštą, „nespausdavo“, t. y. iš pradžių nekeisdavo susiklosčiu-\nsios tvarkos.

PDF 102

13) ėmė žygiuoti Gilgenburgo link. Pirmutiniai žygiavo lietuviai. Kai visa kariuomenė apsistojo netoli Gilgenburgo, lietuviai užpuolė tą miestelį ir jį paėmė.

PDF 154

Kokia nešlovė palikti priešų rankose ne tik visą grobį, bet ir žygio draugus, nebeįstengiančius dėl negalės sprukti, kai patys gėdingai bėga, kautynėms nė neprasidėjus! Štai todėl nutarė ryžtingai žygiuoti link priešo: užpulti persekiotojus ir nuplauti praėjusių­ jų metų nešlovę — jeigu ne pergale, tai bent nepapras­ ta drąsa; jie sunešė į vieną daiktą visą grobį, surai­ šiojo rūpestingai belaisvius, išstatė stovykloje saugas ir išsirikiavo kaip begalėdami miške kautynėms. Len­ kai, pasirengę kovai, užtvindė didžiulę lygumą pamiš­ kėje, negaišo ir lietuviai, nors neviltis skverbėsi į šir­ dį: bematant surikiavę pulkus, bėgte išbėgo iš miško, lenkai, aklai puldami, veržėsi tiesiai į priekį, ypač miestiečiai ir kaimiečiai, taip L en kai k a u ja si su lie- pat tie, kurie neįgudę kovoti tu via is ir laim i (šitokių paprastai randasi, kai kariuomenė telkiama be at­ rankos); jie netrukus ėmė stebėtis drąsa, po to būgš­ tauti išvydę, su kokiu ryžtu veržiasi į kovą tie, kurie ligi šiol atrodė bėgą nuo jų persekiojimo.

PDF 112

Vie­\nnui vienas tebuvo kelias išbristi iš netikėtų bėdų ir\n113\n\n## Puslapis 112\n\npasiekti santarvę bei visuo-\nP a sk e lb ia m i n a u jo\ntinę gerovę: reikėjo kuo sku-\nv a ld o v o rinkimjni\nbiausiai\nužgniaužti\nįvairių\nasmenų savimeilius siekimus,\npaskelbiant valdovu tą, kurį paskirs bendru balsavi­\nmu taryba. Kernavėje buvo sukviestas susirinkimas,\nten susirinko galybė diduomenės. Visi lietuviai rėmė\nVaišvilką.

PDF 131

Vis dėl­\nto markgrafas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog jis vel­\ntui keliavo tokį kelią, įkūrė miestą, kuris po šiai die­\nnai vadinamas Brandenburgu. Tais pačiais metais, kaip\nsako Livonijos metraštis, žemaičiai ir lietuviai prie\nEželio ant ledo kovojo su Livonijos magistru Otonu,\nmagistras žuvo su penkiasdešimčia šio ordino brolių.\nTokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon\nVestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas\nir žuvo.

PDF 157

Pa­ kviesti Konrado, Čersko Mazovijos kunigaikščio, at­ ėmė iš Kujavijos kunigaikščio Vladislovo Gostininą ir, išžudę dalį įgulos, o dalį su kitu grobiu išsivarę į ne­ laisvę, atidavė apiplėštą pilį Konradui. Žinoma, visada pavojinga telktis priešą į pa­ galbą, nes jis trumpą ginklų draugystę gali slaptai panau­ doti savo reikalams ir, išty­ ręs padėtį kaip draugas, vė­ liau kur kas saugiau veikti kaip priešas; šito susilaukė ir Konradas. Lietuviai, kelerius metus vengę niokoti to­ limesnius Mazovijos pakraščius, dabar, be kliūčių kaip sąj ungininkai galėdami žygiuoti šiomis žemėmis į Gos­ tininą, susiviliojo taikos metais visiškai atsistačiusio krašto turtais ir įniko grobstyti, o beieškodami grobio, Įsitraukė į karą; vos parsigabenę namo grobį iš Gos- tinino, jie su stambesnėmis jėgomis sugrįžo į Konrado valdas, staiga iš sąjungininkų virtę priešais.

PDF 157

Žinoma, visada pavojinga telktis priešą į pa­ galbą, nes jis trumpą ginklų draugystę gali slaptai panau­ doti savo reikalams ir, išty­ ręs padėtį kaip draugas, vė­ liau kur kas saugiau veikti kaip priešas; šito susilaukė ir Konradas. Lietuviai, kelerius metus vengę niokoti to­ limesnius Mazovijos pakraščius, dabar, be kliūčių kaip sąj ungininkai galėdami žygiuoti šiomis žemėmis į Gos­ tininą, susiviliojo taikos metais visiškai atsistačiusio krašto turtais ir įniko grobstyti, o beieškodami grobio, Įsitraukė į karą; vos parsigabenę namo grobį iš Gos- tinino, jie su stambesnėmis jėgomis sugrįžo į Konrado valdas, staiga iš sąjungininkų virtę priešais. Jie netru­ ko užimti Sochačevo ir Plocko apygardas; dvarus ir visa kita, ko negalėjo išsigabenti iš krašto kaip gro­ bio, sunaikino ugnimi ir kalaviju.

PDF 175

Kadangi iš užpakalio buvo jūra, vienoje pusėje trukdė Treiderės upė, o kitoje pusėje ir priekyje puolė priešai, jie turėjo kariauti, nes ne­ buvo jokios vilties pabėgti. Padrąsėjo širdys, ir užvi­ rė atkaklus mūšis, lietuvius apėmė toks kovos įkarštis, kad su įniršiu atrėmė bemaž jau nugalinčio priešo puolimą, o vėliau, nesiliaudami jį persekioję, privertė bėgti. Kryžiuočių kariuomenė buvo sutriuškinta, keli tūkstančiai krito, žuvo mūšyje pats magistras su be­ veik 20 ordino riterių.

PDF 200

Atkaklus ir kruvinas mūšis užvirė, kai susidūrė ištisi būriai, kai iš arti imta kovoti kalavi­ jais: vieni ir kiti grūmėsi narsiai, ir tų, ir kitų nuos­ toliai buvo vienodi. Vienas lietuvių raitelių pulkas jau buvo ėmęs krikti, jau dairėsi, kur sprukti, tačiau be­ matant jiems padėti atskubėjo su kitais kariais Gedi­ minas. Pakeitę nuvargusius, kariai su nauju įkarščiu stojo į žūtbūtinę kovą; Gediminas netrukus įsakė iš mūšio lauko atitrauktam pulkui užgriūti visa galybe rusų sparną; gal dėl to, kad menka atokvėpio valan­ dėlė atgaivino jėgas, gal dėl to, kad dabar, jausdamie­ si prasikaltę, iš gėdos rodė kur kas didesnę drąsą, kariai puolė vykdyti įsakymo su tokiu įkarščiu, jog tie, kurie ką tik jau traukėsi, pirmieji ėmė veržtis į pergalę.

PDF 202

Šitaip ilgai­\nniui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi\nKijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėk­\nmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio val­\ndžioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių\nkivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi\nsenomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais gi­\nminystės ryšiais. Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs\nrusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius\nduoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar ne­\nbuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei\nišvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų\npaversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įro­\ndė, jog atsisakė paklusti lenkams.

PDF 487

Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudarytą su­ tartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susita­ rimo aktą dėl kurių ne kurių L ie tu v ių ir len k ų gi n- žmonių apsileidimo ar leng- čai d ė l P o d o lės vabūdiškumo pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietu­ vos Didžiosios Kunigaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalinti ir aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų sąjunga truksian­ ti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią Len­ kijoje. Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lie­ tuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės. Lenkai atkakliai tvirtino, jog visi Jogailos ir Vytauto laikais sudaryti susitarimai, be to, vėliau, Žygimanto laikais, paskelbti potvarkiai iš viso negalį būti keičiami, nes jų teisėtumas nekeliąs jokių abejonių, antra vertus, nieku būdu negalima liesti ir keisti ištarmių, daugel kartų patvirtintų abiejų tautų didikų bei valdovų prie­ saikomis, antspaudais bei parašais.

PDF 488

Vėliau, susi­\nkivirčiję su lenkais dėl Rusios, lietuviai visada ginklu\ngynę savo teises į šią žemę. Dėl Jogailos, troškusio ka­\nraliaus sosto, lengvabūdiškumo Podolė buvusi atplėšta\nnuo Lietuvos ir prijungta prie Lenkijos. Žinoma, jis pa­\ndaręs klaidą, kai, siekdamas sosto, davęs neapgalvotų\npažadų, antra vertus, jų reikalas neleisti, kad valstybė\ndėl anų susitarimų patirtų kokių nuostolių.

PDF 510

Gavo jie tik tokį atsakymą, kad\nlenkai nieku būdu neatsisakysią atsilyginti lietuvių luo­\nmams. Kai Vilniuje susirinko lietuvių seimas, atvyko\nčia Lenkijos pasiuntiniai Stanislovas Ostrorogas, Kali-\nšo vaivada, ir Jonas Ritvianskis, karalystės maršalas.\nAnksčiau nei jie atkeliavo pats karalius, norėdamas\nasmeniškai aptramdyti priešingų grupuočių įniršį, ne­\npaisant to, seimo posėdžiuose užvirė atkakli kova.

PDF 107

Matydami, kad jų didžiuosius etmonus ištiko nelai­\nmė, karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas \npaskyrė jų vieton du etmonus: vieton Sokolo paskyrė \nponą Spytką, o Vytautas — poną Joną Goštautą, ir įsa­\nkė rikiuoti kariuomenes ir ruošti vėliavas mūšiui, o tų \nklastingų duobių saugotis.\nTada tie etmonai, išrikiavę karius, žengė į mūšį, \no vokiečiai, šitai matydami, susikovė su jais. Ir prasi­\ndėjo mūšis, pirmiausia tarp vokiečių ir lietuvių kariuo­\nmenių, ir didžiulė daugybė krito karių iš abiejų pu­\nsių — lietuvių bei vokiečių kariuomenių.

PDF 117

Ir nebenu­\nėję likusių lig Vilniaus septynių mylių7 , apsistojo Aš­\nmenoje ir savaitę ten prastovėjo*.\nIr didysis kunigaikštis Žygimantas atžygiavo iš Vil­\nniaus3 su lietuvių pajėgomis- - septyniais tūkstan­\nčiais l0 . Ir prasidėjo mūšis pirmadienį, gruodžio mėne­\nsio 8 dieną.

PDF 79

Ypač aš stengiausi, nieko nepraleisdamas, aprašyti visa, ką paliko rašytosios istorijos, ką atskleidė senovės mokslinin­ kų tyrimai, ką pavyko surinkti iš žmonių padavimų bei dainų ir ką išsaugojo paminklų liekanos. Tiesa, daugybė to paveiks­ lo detalių yra dingusių, tačiau išliko visuma, išsamesnė už vi­ sus šiaurės tautų mitus. Lietuvių mitologija, sukurta iš graikų, nebeturi tos laukinės ir barbariškos fantazijos, su kuria pa­ prastai susiduriama kitose šiaurės tautose, tad ją turėjo išru­ tulioti žmonės, užkopę ant aukštesnio civilizacijos laipto.

PDF 93

Šitą dievą žmogus pripažino\naukščiausiu visos gamtos viešpačiu ir davė jam Perkūno var­\ndą.\nLietuvių genties tautos Perkūną garbino ko iškilmingiau­\nsiai, su reguliariomis apeigomis, jam buvo skirti miškeliai, su\ntam tikru puošnumu įrengtos Šventyklos. Žyniai kasdien au­\nkodavo jam aukas didelėse šventyklose, jo ženklu buvo pažy­\nmėti vyriausiojo žynio Krivių Krivaičio nešiojami drabužiai.

PDF 97

Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, ku­ rias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių da­ lykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šauk­ dami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius, šie savo ruožtu rėkė: JogKauou, jogKauaile! („Jok Kove, jok Kovaiti!“). Anot autoriaus, tai buvęs šios tautos karo šūkis, arba kreipinys į jų karo dievą.

PDF 98

Lietuviai garbino jį tam tikru būdu: jis turėjo savo auku­ rus, stabus, šventyklas, žynius, vaidilutes. Plačiau apie tas smul­ kmenas papasakosime toliau, atskiruose straipsniuose, kuriuo­ se išvardysime jo garbei atlikinėtas apeigas, rengtas šventes ir iškilmes, labai panašias į Romos bakchanalijas. Kronikininkai skiria Ragutį nuo Bubilo, pirmąjį pripažin­ dami rūgšties, antrąjį - saldumynų šeimininku.

PDF 98

Iš padavimų apie graikų dievus žinome, kad garsus prana­ šautojas Melampas, kuris gyveno Proito laikais, dar iki Trojos karo, apie 1380 metus prieš Kristaus gimimą, pirmasis Graiki­ joje įvedė Bakcho garbinimą. Todėl tais laikais, kai lietuvių tauta brandino savo stabmeldystę, to dievo garbinimas kitur buvo labai senas ir visuotinai paplitęs. Lietuviai įvedė tą gar­ binimą savo šalyje, tačiau natūralu, kad, neturėdami vynuo­ gių, savo Bakchui turėjo priskirti kitas ypatybes ir atributus, nes žmonių polinkiai visur panašūs, piktnaudžiaujančių svai­ ginamaisiais gėrimais ištvirkimas visur dangstomas dievobai­ mingumo skraiste.

PDF 103

Vyskupo Petro rankraštyje aptinkame: „jie garbi­ no vandenį, vadindami Atropos, kurį laikė kilniu elementu“. Matyti, kad šio dievo vardas šitaip parašytas per klaidą. Že­ maitijos žvejai ir šiandieną savo dainose apdainuoja jūrą dievą, vardu „ Dzivsvits “:r\ Tai bus bendras jūrų ir kitų vandenų, kuriais plaukiota, dievas ir laivininkų globėjas. Lietuviai gyveno susisiekiančia­ me su jūra krašte, kuriame daug visokių didelių vandenų, to­ dėl plaukioti buriniais laivais jiems buvo neišvengiama, taigi jie negalėjo apsieiti be savo Neptūno.

PDF 104

Že­\nmaitijos žvejai ir šiandieną savo dainose apdainuoja jūrą dievą,\nvardu „ Dzivsvits “:r\\\nTai bus bendras jūrų ir kitų vandenų, kuriais plaukiota,\ndievas ir laivininkų globėjas. Lietuviai gyveno susisiekiančia­\nme su jūra krašte, kuriame daug visokių didelių vandenų, to­\ndėl plaukioti buriniais laivais jiems buvo neišvengiama, taigi\njie negalėjo apsieiti be savo Neptūno. Gyvenantys prie ežerų\nlietuviai šaukdavosi to paties dievo, vadindami jį Ežeriniu (Eže­\nrinis). Vienintelis Lasickis išsaugojo mums šį faktą.

PDF 104

Kuni­\ngo Jucevičiaus nuomone23 24 lietuviai, gyvenantys prie Palangos,\nprie jūros, tai yra žvejai, Atrimpą vadina „Dzivsvits“. Tas žymu­\n23 Ks. Ludwik Adam Jucevvicz. Przyslovvia ludu Litevvskiego. -\nS. 65*.

PDF 108

Lietuviai teikė jam garbę, laikydami žalčius ir maitindami juos pienu; su juo buvo susiję šiurkštūs ir tamsūs prietarai. Jis priklausė pagrindiniams dievams ir iš jų buvo žemiausias, ka­ dangi valdė žemės elementą. Jo valdžioje buvo visa, kas val­ goma, ko reikėjo gyvoms būtybėms išsimaitinti. Todėl jam bu­ vo aukojami pirmieji žemės derliaus grūdai, medžių vaisiai, pirmos sužvejotos žuvys ir sumedžioti žvėrys.

PDF 127

127\n\n## Puslapis 127\n\nLietuva į.Liethua)\nLaisvės, malonumų, džiaugsmo deivė. Ją tebežino lietu­\nviai, ypač senojoje Trakų vaivadijoje, latviai ir estai.

PDF 128

Ten pasakyta, kad duota kaip atpildas už didesnės, nei įsta­ tymais garantuojama, laisvės siekiančių Merkinės valsčiaus valstiečių maišto nuslopinimą, taip pat už sugavimą maišti­ ninkų vado, vardu Leicis (Lejczis), kuris, paniekindamas jo didenybės karaliaus orumą ir rimtumą, išdrįso paduoti kara­ liui katiną, sakydamas, kad tai esąs stabmeldiškosios laisvės (Lietwii) ženklas. Iš to matyti, kad lietuvių tauta, nepakęsdama savo laisvių suvaržymo ir norėdama išsivaduoti iš priespaudos, pasinau­ dodavo laisvės deivės simboliu. Šitoks simbolio panaudojimas buvo visuotinai paplitęs Antikos tautose.

PDF 137

Strijkovskis, kuris visus dievus vaišina gaidiena, sako, kad\nKrūminei aukodavo kapotą gaidieną, norėdami išjos išprašyti\ntankių ir varpotų, o ne retų javų.\nŠita žemdirbių deivė turėjo būti visuotinai garbinama visų\nlietuvių genčių, kaip žemdirbių tautos nuo pačios savo pra­\ndžios. Visiems javams ir žemės ūkio padargams įvardyti yra\nsavi lietuviški žodžiai15.

PDF 185

Tegu mitologai sako ką nori apie senovės egiptiečių religi­\nją, mes esame įsitikinę, kad kultas, apie kurį dabar kalbame,\nyra kilęs iš indų, arba iš tautos, gyvenusios seniausiame pasau­\nlio kontinente, tai yra prie Himalajų kalnų, iš kur kilo indai.\nTaip pat lietuvių mitologijoje, kalbant apie šio objekto esmę,\npagrindą ištisai sudaro indų padavimai. Saulė ir mėnuo, du\nsvarbiausieji dangaus kūnai, į savo giminę įtraukia visus kitus,\nkurie yra jų vaikai.

PDF 187

Tuomet kiekvieną būty­\nbę apimdavo baimė, kad mieloji Saulė nebūtų sunaikinta. Iki\nšiol to neįvyko, tačiau, pasak pranašavimo, kada nors ateis ta\ndiena, ir pasaulis nugrims tamsoje.\nVėliau, mitologijai pakitus, lietuviai vietoj Saulės garbino\nSvaistiką, arba Santvarą, kaip graikai - Apoloną.

PDF 197-198

Aukš­ tesnioji valdžia į tai nesikišo: dievų žyniai neturėjo preteksto skųstis; priešingai, slaptos apeigos išoriškai atrodė susiliejan­ čios su bendrąja religija. Šiuo aspektu žvelgdami į lietuvių religiją, į gana aukštą tautos senovinės civilizacijos laipsnį, tobulą mitologiją, kalbą, teisę ir kitą viešąją tvarką, iš tikrųjų turime pritarti nuomonei, 1 Essais sur l’esprit et les moeurs de nations. - T. I. - P. 20. J98 kad paslaptys nebuvo svetimos mūsų protėviams. Pagaliau jei­ gu kronikos ir padavimai tvirtina apie lietuvius, kad jie slepią kai kurias savo apeigas , jeigu autoriai, įvairiapusiškai išma­ nantys visuotinę mitologiją, tą patį pripažįsta ir laukiniams Af­ rikos Sacharos dykumos gyventojams’, tai kodėl tą turėtume užginčyti lietuvių tautai?

PDF 199

Šiuo aspektu žvelgdami į lietuvių religiją, į gana aukštą\ntautos senovinės civilizacijos laipsnį, tobulą mitologiją, kalbą,\nteisę ir kitą viešąją tvarką, iš tikrųjų turime pritarti nuomonei,\n1 Essais sur l’esprit et les moeurs de nations. - T. I. - P. 20.\nJ98\n\n## Puslapis 198\n\nkad paslaptys nebuvo svetimos mūsų protėviams.

PDF 205

Lietuviai turi apie žalčius daugybę pasakojimų ir padavimų,\nkuriuos visus čia išpasakoti reikėtų daug laiko. Tačiau tarp jų\nnegalima nepaminėti tų, kuriuos pasakoja kunigas L. A. Jucevi­\nčius10 1. Lietuviai tam tikriems burtams naudodavo žvakes, paga­\nmintas iš žalčio taukų, nes, tokią žvakę uždegus, atvykdavo žal­\nčių karalius su visa didžiule roplių svita.

PDF 210

Paimtą iš Erazmo Stelos faktą\nHartknochas pagrindžia savo pastebėjimais15.\nLietuvių genties tautų mitologinėse dainose ir stebuklinė­\nse pasakose žvėrys ir paukščiai gyvena savitą gyvenimą. Čia\npateiksime ištrauką iš vienos dainos16:\nHolą wy, mate ptaszęta, ja chce pojąč žonę.

PDF 223

Lietuviai žuvusius tėvynės gynėjus didvyrius vadindavo\nRunketojas (kentėtojais? - R.J.). Yra vietovių, šventų dėl jų\nkapų. Buvo manoma, kad nederlius ir badas paprastai vargina\nkraštą, kai nustojama gerbti karžygius, žuvusius nuo priešo\nrankos. Pasakojimai dar skelbia, kad esama dangiško miško\narba sodo, kuriame gyvena visų tautų kariautojai, paaukoję\ngyvybę už teisų reikalą.

PDF 225

224\n\n## Puslapis 224\n\nLietuviai savo senojoje religijoje labai daug reikšmės sky­\nrė ugniai. Buvo nusilenkiama šventosioms ugnims, ypač toms,\nkurios be paliovos degė tam tikri} šventyklų aukuruose, kurias\nsaugojo žyniai ir vaidilutės, pasišventusios tarnauti vien šven­\ntajai ugniai. Ugnimi būdavo apvalomas blogis nuo žmonių,\ngyvulių bandų ir kai kurių daiktų; su ugnimi būdavo išaiškina­\nma tiesa užsispyrusių žmonių ginčuose; iš ugnies būdavo bu­\nriama.

PDF 226

Iš to, ką apie tą ugnį\ndar žinome iš istorikų, reikia pripažinti teisinga nuomonę, kad\njos žinyčios kultas buvo vienas iš seniausių, lietuvių tautos pro­\ntėvių atsineštas iš Rytų. Istoriniai padavimai skelbia, kad lie­\ntuviai XIV amžiuje šventuosius židinius slėpė ir dangstė ne­\nprieinamuose miškuose, idant išsaugotų ugnį, nes manė, jog,\njai užgesus, tautai gresia pražūtis. Ji buvo garbinama su dide­\nlėmis pamaldomis, iš jos buvo imami nuodėguliai svarbiau­\nsioms aukoms deginti ir laidotuvių laužams.

PDF 227

Galbūt neįsižeis slavų seno­ vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar­ ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va­ riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko­ lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū­ sų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventin­ tą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gy­ venusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, ar­ ba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.

PDF 227

Upė, tekanti pro Ukmergę, įteka į Nerį jos dešiniajame krante, aukščiau Jonavos, ir vadinasi Šventoji (Swięta). Nieko verta nuomonė, jog upė turinti tokį vardą dėl to, kad jos van­ deniu buvo krikštijami lietuviai, kai Jogaila visus atvertė. Mat vietos padavimai įtikina, kad tą vandenį senoji religija laikė šventu, todėl krikščionių kunigai jį ir vartojo, o gal net pačią upę, kad sutrauktų prie jos krantų žmones krikštui.

PDF 230

Todėl seno­ vės tyrėjui didelė parama yra vandenų vardų pažinimas ir jų prasmės, atsižvelgiant į jų etimologiją pirmykštėse kalbose, aiš­ kinimas. Ankstesniame straipsnyje šiuo požiūriu kalbėjome apie upėvardį Ross; čia dar turime pridurti kaip mokslinio tyrimo pavyzdį pastebėjimą apie vardų Nar, Nėr, Nor, Nur etimologi­ ją; pirmykštėje lietuvių kalboje, bendroje su slavų ir daugeliu kitų, jie reiškia vandenį arba vandenų telkinį, požemio van­ dens užlietą gelmę, vandens srovę arba tekėjimą. Iš to indų šventojoje kalboje, arba sanskrite, Nara - vanduo; arabiškai Nahr-upė, lietuviškai Nar senąja kalba reiškė vandens kraštą (krantą).

PDF 230

Taip pat Žaslių, Zarasų ežerai ir nemaža kitų. Apskritai lietuvių mitologija visus ežerus manė esant glo­ bojamus dievo Atrimpo, šiuo atveju vadinto Ežeriniu (Ežeri­ nis). Šventosiose upėse ir ežeruose niekam nederėjo gaudyti žu­ vies, nebent per didelį badmetį, priešų apgultį arba staiga iški­ lus kitokiam reikalui.

PDF 233

Šios meilės vaisius buvo dvejetas įpėdinių. Lietuvių religija medžių atžvilgiu mokė tokio pat pamal­ dumo: ne vieną šito pavyzdį turime kronikose, pasakojimuo­ se, padavimuose ir liaudies dainose. Šventųjų medžių puoši­ mas trofėjais, gėlių girliandomis ir degančiais žibintais buvo įprastas dalykas.

PDF 235

Senovės lietuvių kalba šis žodis reiškė \nsusilaikymo, pamaldumo, taikos vietą nuo Romume - Romu­\nmas . Šitoks prūsų Romovės ąžuolas buvo didžiausių šventy­\nbių prieglauda. Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Bo­\nleslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes ne­\ngalėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikinin­\nkai.

PDF 234

Anot aiškaus Strijkovskio liudijimo, tas medis pirmavo tarp kitų šventųjų. Mat po jo kelmu gyvenąs dievaitis Pušaitis su savo barstukų kariuomene. Šitų būtybių dažnai šaukiamasi maldose, ir pats medis gerbiamas dėl savo įgimto veiksmingumo, glūdinčio visose jo dalyse, jo šešėliui priskiriamas išganingas poveikis sveikatai; dėl šios priežasties daugelyje lietuvių kaimų alyvų krūmai buvo gerbiami kaip die­ vybė.