Lietuviai

PDF 348

Šitas «bėgimas» tačiau galėjo reikšti iš totorių paimtą taktiką — apsimesti bėgti, kad būtų galima patraukti priešą ir suardyti jo eiles. Kronikininkas Posilgė, kuris apie kryžiuočius kautynių pabaigoje rašė, jog jie, esą bėgę («in der flucht geslagin »), apie lietuvius tiek tepasakė, kad jie buvę atmušti^26.

PDF 208

Apie šio laivo sudeginimą 1313 metais Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą raitelių; kai jie užpuolė laivą, jame buvę 4 šauliai, palikti jo saugoti, pradėjo drąsiai gintis. Galop, nukirtus virvę, kuria buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn; jį, pasroviui plaukiantį, lietuviai taip smarkiai užpuolė, kad, nors ir daug jų buvo sužeista, o Skaldonis, minėtojo Surmino brolis, užmuštas, paėmė laivą ir, nužudę 4 lankininkus, jį pavertė pelenais568. 319 (312).

PDF 192

270 (263). Apie Straisbergo miesto sugriovimą 1298 metais Tais pačiais metais, tai yra 1298 viešpaties metais, švento Mykolo dieną (rugsėjo 29), 140 Lietuvos vyrų taip netikėtai užpuolė Straisbergo miestą, kad ten išžudė visus gyventojus ir vieną kunigą, o moteris bei vaikus paėmė į nelaisvę; visaip išniekinę kitus sakramentus, vienas dar suteršė indą krikšto vandeniui laikyti, pridergdamas į jį. Ligi pat dykrų juos persekiojo su daugybe brolių bei ginklanešių brolis Konradas Žakas, Kulmo krašto komtūras, o pasivijęs išvadavo į nelaisvę paimtus krikščionis, o juos visus išžudė, palikdamas vienui vieną gyvą, kad tas galėtų palikuonims papasakoti apie šį įvykį.

PDF 132

O Oberosto karinis kolonijinis režimas plėšė valstiečius, – nusavindavo maistą, apkrovė dideliais mokesčiais ir prievolėmis, pramonės įmones išvežė į Vokietiją, o mokyklose pradėjo germanizaciją (lietuviai įsteigė apie tūkstantį mokyklų ir mokytojų kursų, tačiau kariškiai įvedė privalomą vokiečių kalbos mokymą, jų paskirti mokytojais vokiečiai liuteronai soldafoniškai ir primityvokai mokė šlovinti kaizerį). Judėjimas tarp apskričių buvo suvaržytas, pašto korespondencija lietuviškai uždrausta, lietuviškai leistas vienintelis cenzūruojamas laikraštis „Dabartis“. Tokią politiką kritikuojančius atsišaukimų autorius vokiečiai areštuodavo, mokytojus deportuodavo, dėl to lietuviai skundėsi Berlynui.

PDF 118

Grupė inteligentų 1883 m. Rytprūsiuose pradėjo leisti pirmąjį Didžiajai Lietuvai skirtą periodinį leidinį lietuvių kalba ir tradiciniu raidynu – mėnraštį „Aušra“ („Auszra“). Pirmuoju redaktoriumi buvo tuomet Prahoje gyvenęs, iš Užnemunės kilęs ir Maskvoje medicinos studijas baigęs, indoeuropiečių ir baltų senove bei lietuvių kultūra domėjęsis Jonas Basanavičius (1851–1927). Slaptai leistas ir nelegaliai platintas mėnraštis tapo naujų tautinio sąjūdžio jėgų telkimo priemone, į caro valdžią žiūrėjo iš opozicijos pozicijų, kėlė reikalavimus, kad etniniams lietuviams būtų pripažintos bent jau tokios pačios kultūrinės galimybės ir švietimo sąlygos, kokias Rusijos imperijoje turi latviai ir estai.

PDF 102

Pirmutiniai žygiavo lietuviai. Kai visa kariuomenė apsistojo netoli Gilgenburgo, lietuviai užpuolė tą miestelį ir jį paėmė. Ordino magistras iš karto manė, kad sąjungininkai, pamatę Ordino galybę, pabėgs.

PDF 141-142

Gynėjai iškėlė vėliavas su kryžiais, kaip ženklą, esą su pagonimis kovojantys, mat žemaičių ir lietuvių, dar nepakrikštytų, begalė buvo Vytauto gretose, nes prie lio skundų ir ginčų tarp Jogailos ir Ordino priežastis; pastarasis smarkiai gynėsi, atremdamas priekaištus, esą skriaudos jam tuo daromos, vadindamas juos melagingais prasimanymais, žeidžiančiais Ordiną. Tą liudija Ordino pareigūno vienas laiškas (įdėtas F o i g t o, V, 546) Lenkijos karalienei 1391 metų pradžioje, kuriame taip pasakyta: „Iš jūsų laiško mums aišku, kad Jūsų Karališkosios Didenybės vadai, kurie dalyvavo įvykiuose prie Vilniaus, praneša Jums apie Karigailos, turinčio krikščionišką Kazimiero vardą, nukirsdiuimą; atsakome: kas J. K. Didenybei taip kalbėjo, nežinojo ir nežino, kaip buvo iš tikrųjų. Kadangi girdėjome iš vyriausiojo maršalo ir iš kitų garbingų žmonių, ponų riterių, ginklanešių, jog kunigaikštis Karigaila, kareivių neatpažintas buvęs nukautas, ir kad tik penktą dieną iš lietuvių, pabėgusių iš Aukštutinės pilies, buvo sužinota, jog kunigaikštis žuvęs/' Visi tuometiniai kryžiuočių pranešimai panašiai užginčija, kad Karigailalauvęs nukirsdintas. Vėliau pastebėsime Vytautą savo fundacijose Vilniaus kapitulai dideles dovanas aukojant už to kunigaikščio vėlę. Daniłowicz Latopisiec Litezv., p. 45 primena, kad lenkų įgula, įsitvirtinusi Aukštutinėje pilyje, kunigaikščio Karigailos į ją neįsileido, o- apie jo mirtį visai nutyli. — • — 125 ## Puslapis 142 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS jo jie visa širdimi linko, nes jis buvo Birutės, jų žemietės, sūnus.

PDF 38

Lietuviai veikiausiai buvo tokie pat imperialistai kaip ir kiti, tik, užgrobę svetimą kraštą, „nespausdavo“, t. y. iš pradžių nekeisdavo susiklosčiusios tvarkos.

PDF 102

13) ėmė žygiuoti Gilgenburgo link. Pirmutiniai žygiavo lietuviai. Kai visa kariuomenė apsistojo netoli Gilgenburgo, lietuviai užpuolė tą miestelį ir jį paėmė.

PDF 154

Kokia nešlovė palikti priešų rankose ne tik visą grobį, bet ir žygio draugus, nebeįstengiančius dėl negalės sprukti, kai patys gėdingai bėga, kautynėms nė neprasidėjus! Štai todėl nutarė ryžtingai žygiuoti link priešo: užpulti persekiotojus ir nuplauti praėjusiųjų metų nešlovę — jeigu ne pergale, tai bent nepaprasta drąsa; jie sunešė į vieną daiktą visą grobį, suraišiojo rūpestingai belaisvius, išstatė stovykloje saugas ir išsirikiavo kaip begalėdami miške kautynėms. Lenkai, pasirengę kovai, užtvindė didžiulę lygumą pamiškėje, negaišo ir lietuviai, nors neviltis skverbėsi į širdį: bematant surikiavę pulkus, bėgte išbėgo iš miško, lenkai, aklai puldami, veržėsi tiesiai į priekį, ypač miestiečiai ir kaimiečiai, taip L en kai k a u ja si su liepat tie, kurie neįgudę kovoti tu via is ir laim i (šitokių paprastai randasi, kai kariuomenė telkiama be atrankos); jie netrukus ėmė stebėtis drąsa, po to būgštauti išvydę, su kokiu ryžtu veržiasi į kovą tie, kurie ligi šiol atrodė bėgą nuo jų persekiojimo.

PDF 112

Vienui vienas tebuvo kelias išbristi iš netikėtų bėdų ir 113 ## Puslapis 112 pasiekti santarvę bei visuoP a sk e lb ia m i n a u jo tinę gerovę: reikėjo kuo skuv a ld o v o rinkimjni biausiai užgniaužti įvairių asmenų savimeilius siekimus, paskelbiant valdovu tą, kurį paskirs bendru balsavimu taryba. Kernavėje buvo sukviestas susirinkimas, ten susirinko galybė diduomenės. Visi lietuviai rėmė Vaišvilką.

PDF 131

Vis dėlto markgrafas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog jis veltui keliavo tokį kelią, įkūrė miestą, kuris po šiai dienai vadinamas Brandenburgu. Tais pačiais metais, kaip sako Livonijos metraštis, žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovojo su Livonijos magistru Otonu, magistras žuvo su penkiasdešimčia šio ordino brolių. Tokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon Vestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas ir žuvo.

PDF 157

Pakviesti Konrado, Čersko Mazovijos kunigaikščio, atėmė iš Kujavijos kunigaikščio Vladislovo Gostininą ir, išžudę dalį įgulos, o dalį su kitu grobiu išsivarę į nelaisvę, atidavė apiplėštą pilį Konradui. Žinoma, visada pavojinga telktis priešą į pagalbą, nes jis trumpą ginklų draugystę gali slaptai panaudoti savo reikalams ir, ištyręs padėtį kaip draugas, vėliau kur kas saugiau veikti kaip priešas; šito susilaukė ir Konradas. Lietuviai, kelerius metus vengę niokoti tolimesnius Mazovijos pakraščius, dabar, be kliūčių kaip sąj ungininkai galėdami žygiuoti šiomis žemėmis į Gostininą, susiviliojo taikos metais visiškai atsistačiusio krašto turtais ir įniko grobstyti, o beieškodami grobio, Įsitraukė į karą; vos parsigabenę namo grobį iš Gostinino, jie su stambesnėmis jėgomis sugrįžo į Konrado valdas, staiga iš sąjungininkų virtę priešais.

PDF 157

Žinoma, visada pavojinga telktis priešą į pagalbą, nes jis trumpą ginklų draugystę gali slaptai panaudoti savo reikalams ir, ištyręs padėtį kaip draugas, vėliau kur kas saugiau veikti kaip priešas; šito susilaukė ir Konradas. Lietuviai, kelerius metus vengę niokoti tolimesnius Mazovijos pakraščius, dabar, be kliūčių kaip sąj ungininkai galėdami žygiuoti šiomis žemėmis į Gostininą, susiviliojo taikos metais visiškai atsistačiusio krašto turtais ir įniko grobstyti, o beieškodami grobio, Įsitraukė į karą; vos parsigabenę namo grobį iš Gostinino, jie su stambesnėmis jėgomis sugrįžo į Konrado valdas, staiga iš sąjungininkų virtę priešais. Jie netruko užimti Sochačevo ir Plocko apygardas; dvarus ir visa kita, ko negalėjo išsigabenti iš krašto kaip grobio, sunaikino ugnimi ir kalaviju.

PDF 175

Kadangi iš užpakalio buvo jūra, vienoje pusėje trukdė Treiderės upė, o kitoje pusėje ir priekyje puolė priešai, jie turėjo kariauti, nes nebuvo jokios vilties pabėgti. Padrąsėjo širdys, ir užvirė atkaklus mūšis, lietuvius apėmė toks kovos įkarštis, kad su įniršiu atrėmė bemaž jau nugalinčio priešo puolimą, o vėliau, nesiliaudami jį persekioję, privertė bėgti. Kryžiuočių kariuomenė buvo sutriuškinta, keli tūkstančiai krito, žuvo mūšyje pats magistras su beveik 20 ordino riterių.

PDF 200

Atkaklus ir kruvinas mūšis užvirė, kai susidūrė ištisi būriai, kai iš arti imta kovoti kalavijais: vieni ir kiti grūmėsi narsiai, ir tų, ir kitų nuostoliai buvo vienodi. Vienas lietuvių raitelių pulkas jau buvo ėmęs krikti, jau dairėsi, kur sprukti, tačiau bematant jiems padėti atskubėjo su kitais kariais Gediminas. Pakeitę nuvargusius, kariai su nauju įkarščiu stojo į žūtbūtinę kovą; Gediminas netrukus įsakė iš mūšio lauko atitrauktam pulkui užgriūti visa galybe rusų sparną; gal dėl to, kad menka atokvėpio valandėlė atgaivino jėgas, gal dėl to, kad dabar, jausdamiesi prasikaltę, iš gėdos rodė kur kas didesnę drąsą, kariai puolė vykdyti įsakymo su tokiu įkarščiu, jog tie, kurie ką tik jau traukėsi, pirmieji ėmė veržtis į pergalę.

PDF 202

Šitaip ilgainiui baigėsi daugiau kaip 430 metų Rusioje išsilaikiusi Kijevo monarchija, patyrusi visokių sėkmių ir nesėkmių; šitaip Kijevas atsidūrė Lietuvos kunigaikščio valdžioje. Prasidėjo dėl jo nuolatiniai lenkų ir lietuvių kivirčai: lenkai savinosi Kijevą ir Volynę, remdamiesi senomis Boleslovo Narsiojo pergalėmis ir naujais giminystės ryšiais. Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs rusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius duoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar nebuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei išvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų paversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įrodė, jog atsisakė paklusti lenkams.

PDF 487

Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudarytą sutartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susitarimo aktą dėl kurių ne kurių L ie tu v ių ir len k ų gi nžmonių apsileidimo ar lengčai d ė l P o d o lės vabūdiškumo pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalinti ir aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų sąjunga truksianti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią Lenkijoje. Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lietuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės. Lenkai atkakliai tvirtino, jog visi Jogailos ir Vytauto laikais sudaryti susitarimai, be to, vėliau, Žygimanto laikais, paskelbti potvarkiai iš viso negalį būti keičiami, nes jų teisėtumas nekeliąs jokių abejonių, antra vertus, nieku būdu negalima liesti ir keisti ištarmių, daugel kartų patvirtintų abiejų tautų didikų bei valdovų priesaikomis, antspaudais bei parašais.

PDF 488

Vėliau, susikivirčiję su lenkais dėl Rusios, lietuviai visada ginklu gynę savo teises į šią žemę. Dėl Jogailos, troškusio karaliaus sosto, lengvabūdiškumo Podolė buvusi atplėšta nuo Lietuvos ir prijungta prie Lenkijos. Žinoma, jis padaręs klaidą, kai, siekdamas sosto, davęs neapgalvotų pažadų, antra vertus, jų reikalas neleisti, kad valstybė dėl anų susitarimų patirtų kokių nuostolių.

PDF 510

Gavo jie tik tokį atsakymą, kad lenkai nieku būdu neatsisakysią atsilyginti lietuvių luomams. Kai Vilniuje susirinko lietuvių seimas, atvyko čia Lenkijos pasiuntiniai Stanislovas Ostrorogas, Kališo vaivada, ir Jonas Ritvianskis, karalystės maršalas. Anksčiau nei jie atkeliavo pats karalius, norėdamas asmeniškai aptramdyti priešingų grupuočių įniršį, nepaisant to, seimo posėdžiuose užvirė atkakli kova.

PDF 107

Matydami, kad jų didžiuosius etmonus ištiko nelaimė, karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas paskyrė jų vieton du etmonus: vieton Sokolo paskyrė poną Spytką, o Vytautas — poną Joną Goštautą, ir įsakė rikiuoti kariuomenes ir ruošti vėliavas mūšiui, o tų klastingų duobių saugotis. Tada tie etmonai, išrikiavę karius, žengė į mūšį, o vokiečiai, šitai matydami, susikovė su jais. Ir prasidėjo mūšis, pirmiausia tarp vokiečių ir lietuvių kariuomenių, ir didžiulė daugybė krito karių iš abiejų pusių — lietuvių bei vokiečių kariuomenių.

PDF 117

Ir nebenuėję likusių lig Vilniaus septynių mylių7 , apsistojo Ašmenoje ir savaitę ten prastovėjo*. Ir didysis kunigaikštis Žygimantas atžygiavo iš Vilniaus3 su lietuvių pajėgomis- - septyniais tūkstančiais l0 . Ir prasidėjo mūšis pirmadienį, gruodžio mėnesio 8 dieną.

PDF 79

Ypač aš stengiausi, nieko nepraleisdamas, aprašyti visa, ką paliko rašytosios istorijos, ką atskleidė senovės mokslininkų tyrimai, ką pavyko surinkti iš žmonių padavimų bei dainų ir ką išsaugojo paminklų liekanos. Tiesa, daugybė to paveikslo detalių yra dingusių, tačiau išliko visuma, išsamesnė už visus šiaurės tautų mitus. Lietuvių mitologija, sukurta iš graikų, nebeturi tos laukinės ir barbariškos fantazijos, su kuria paprastai susiduriama kitose šiaurės tautose, tad ją turėjo išrutulioti žmonės, užkopę ant aukštesnio civilizacijos laipto.

PDF 93

Šitą dievą žmogus pripažino aukščiausiu visos gamtos viešpačiu ir davė jam Perkūno vardą. Lietuvių genties tautos Perkūną garbino ko iškilmingiausiai, su reguliariomis apeigomis, jam buvo skirti miškeliai, su tam tikru puošnumu įrengtos Šventyklos. Žyniai kasdien aukodavo jam aukas didelėse šventyklose, jo ženklu buvo pažymėti vyriausiojo žynio Krivių Krivaičio nešiojami drabužiai.

PDF 97

Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, kurias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių dalykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šaukdami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius, šie savo ruožtu rėkė: JogKauou, jogKauaile! („Jok Kove, jok Kovaiti!“). Anot autoriaus, tai buvęs šios tautos karo šūkis, arba kreipinys į jų karo dievą.

PDF 98

Lietuviai garbino jį tam tikru būdu: jis turėjo savo aukurus, stabus, šventyklas, žynius, vaidilutes. Plačiau apie tas smulkmenas papasakosime toliau, atskiruose straipsniuose, kuriuose išvardysime jo garbei atlikinėtas apeigas, rengtas šventes ir iškilmes, labai panašias į Romos bakchanalijas. Kronikininkai skiria Ragutį nuo Bubilo, pirmąjį pripažindami rūgšties, antrąjį - saldumynų šeimininku.

PDF 98

Iš padavimų apie graikų dievus žinome, kad garsus pranašautojas Melampas, kuris gyveno Proito laikais, dar iki Trojos karo, apie 1380 metus prieš Kristaus gimimą, pirmasis Graikijoje įvedė Bakcho garbinimą. Todėl tais laikais, kai lietuvių tauta brandino savo stabmeldystę, to dievo garbinimas kitur buvo labai senas ir visuotinai paplitęs. Lietuviai įvedė tą garbinimą savo šalyje, tačiau natūralu, kad, neturėdami vynuogių, savo Bakchui turėjo priskirti kitas ypatybes ir atributus, nes žmonių polinkiai visur panašūs, piktnaudžiaujančių svaiginamaisiais gėrimais ištvirkimas visur dangstomas dievobaimingumo skraiste.

PDF 103

Vyskupo Petro rankraštyje aptinkame: „jie garbino vandenį, vadindami Atropos, kurį laikė kilniu elementu“. Matyti, kad šio dievo vardas šitaip parašytas per klaidą. Žemaitijos žvejai ir šiandieną savo dainose apdainuoja jūrą dievą, vardu „ Dzivsvits “:r\ Tai bus bendras jūrų ir kitų vandenų, kuriais plaukiota, dievas ir laivininkų globėjas. Lietuviai gyveno susisiekiančiame su jūra krašte, kuriame daug visokių didelių vandenų, todėl plaukioti buriniais laivais jiems buvo neišvengiama, taigi jie negalėjo apsieiti be savo Neptūno.

PDF 104

Žemaitijos žvejai ir šiandieną savo dainose apdainuoja jūrą dievą, vardu „ Dzivsvits “:r\ Tai bus bendras jūrų ir kitų vandenų, kuriais plaukiota, dievas ir laivininkų globėjas. Lietuviai gyveno susisiekiančiame su jūra krašte, kuriame daug visokių didelių vandenų, todėl plaukioti buriniais laivais jiems buvo neišvengiama, taigi jie negalėjo apsieiti be savo Neptūno. Gyvenantys prie ežerų lietuviai šaukdavosi to paties dievo, vadindami jį Ežeriniu (Ežerinis). Vienintelis Lasickis išsaugojo mums šį faktą.

PDF 104

Kunigo Jucevičiaus nuomone23 24 lietuviai, gyvenantys prie Palangos, prie jūros, tai yra žvejai, Atrimpą vadina „Dzivsvits“. Tas žymu­ 23 Ks. Ludwik Adam Jucevvicz. Przyslovvia ludu Litevvskiego. S. 65*.

PDF 108

Lietuviai teikė jam garbę, laikydami žalčius ir maitindami juos pienu; su juo buvo susiję šiurkštūs ir tamsūs prietarai. Jis priklausė pagrindiniams dievams ir iš jų buvo žemiausias, kadangi valdė žemės elementą. Jo valdžioje buvo visa, kas valgoma, ko reikėjo gyvoms būtybėms išsimaitinti. Todėl jam buvo aukojami pirmieji žemės derliaus grūdai, medžių vaisiai, pirmos sužvejotos žuvys ir sumedžioti žvėrys.

PDF 127

127 ## Puslapis 127 Lietuva į.Liethua) Laisvės, malonumų, džiaugsmo deivė. Ją tebežino lietuviai, ypač senojoje Trakų vaivadijoje, latviai ir estai.

PDF 128

Ten pasakyta, kad duota kaip atpildas už didesnės, nei įstatymais garantuojama, laisvės siekiančių Merkinės valsčiaus valstiečių maišto nuslopinimą, taip pat už sugavimą maištininkų vado, vardu Leicis (Lejczis), kuris, paniekindamas jo didenybės karaliaus orumą ir rimtumą, išdrįso paduoti karaliui katiną, sakydamas, kad tai esąs stabmeldiškosios laisvės (Lietwii) ženklas. Iš to matyti, kad lietuvių tauta, nepakęsdama savo laisvių suvaržymo ir norėdama išsivaduoti iš priespaudos, pasinaudodavo laisvės deivės simboliu. Šitoks simbolio panaudojimas buvo visuotinai paplitęs Antikos tautose.

PDF 137

Strijkovskis, kuris visus dievus vaišina gaidiena, sako, kad Krūminei aukodavo kapotą gaidieną, norėdami išjos išprašyti tankių ir varpotų, o ne retų javų. Šita žemdirbių deivė turėjo būti visuotinai garbinama visų lietuvių genčių, kaip žemdirbių tautos nuo pačios savo pradžios. Visiems javams ir žemės ūkio padargams įvardyti yra savi lietuviški žodžiai15.

PDF 185

Tegu mitologai sako ką nori apie senovės egiptiečių religiją, mes esame įsitikinę, kad kultas, apie kurį dabar kalbame, yra kilęs iš indų, arba iš tautos, gyvenusios seniausiame pasaulio kontinente, tai yra prie Himalajų kalnų, iš kur kilo indai. Taip pat lietuvių mitologijoje, kalbant apie šio objekto esmę, pagrindą ištisai sudaro indų padavimai. Saulė ir mėnuo, du svarbiausieji dangaus kūnai, į savo giminę įtraukia visus kitus, kurie yra jų vaikai.

PDF 187

Tuomet kiekvieną būtybę apimdavo baimė, kad mieloji Saulė nebūtų sunaikinta. Iki šiol to neįvyko, tačiau, pasak pranašavimo, kada nors ateis ta diena, ir pasaulis nugrims tamsoje. Vėliau, mitologijai pakitus, lietuviai vietoj Saulės garbino Svaistiką, arba Santvarą, kaip graikai - Apoloną.

PDF 197-198

Aukštesnioji valdžia į tai nesikišo: dievų žyniai neturėjo preteksto skųstis; priešingai, slaptos apeigos išoriškai atrodė susiliejančios su bendrąja religija. Šiuo aspektu žvelgdami į lietuvių religiją, į gana aukštą tautos senovinės civilizacijos laipsnį, tobulą mitologiją, kalbą, teisę ir kitą viešąją tvarką, iš tikrųjų turime pritarti nuomonei, 1 Essais sur l’esprit et les moeurs de nations. - T. I. - P. 20. J98 kad paslaptys nebuvo svetimos mūsų protėviams. Pagaliau jeigu kronikos ir padavimai tvirtina apie lietuvius, kad jie slepią kai kurias savo apeigas , jeigu autoriai, įvairiapusiškai išmanantys visuotinę mitologiją, tą patį pripažįsta ir laukiniams Afrikos Sacharos dykumos gyventojams’, tai kodėl tą turėtume užginčyti lietuvių tautai?

PDF 199

Šiuo aspektu žvelgdami į lietuvių religiją, į gana aukštą tautos senovinės civilizacijos laipsnį, tobulą mitologiją, kalbą, teisę ir kitą viešąją tvarką, iš tikrųjų turime pritarti nuomonei, 1 Essais sur l’esprit et les moeurs de nations. - T. I. - P. 20. J98 ## Puslapis 198 kad paslaptys nebuvo svetimos mūsų protėviams.

PDF 205

Lietuviai turi apie žalčius daugybę pasakojimų ir padavimų, kuriuos visus čia išpasakoti reikėtų daug laiko. Tačiau tarp jų negalima nepaminėti tų, kuriuos pasakoja kunigas L. A. Jucevičius10 1. Lietuviai tam tikriems burtams naudodavo žvakes, pagamintas iš žalčio taukų, nes, tokią žvakę uždegus, atvykdavo žalčių karalius su visa didžiule roplių svita.

PDF 210

Paimtą iš Erazmo Stelos faktą Hartknochas pagrindžia savo pastebėjimais15. Lietuvių genties tautų mitologinėse dainose ir stebuklinėse pasakose žvėrys ir paukščiai gyvena savitą gyvenimą. Čia pateiksime ištrauką iš vienos dainos16: Holą wy, mate ptaszęta, ja chce pojąč žonę.

PDF 223

Lietuviai žuvusius tėvynės gynėjus didvyrius vadindavo Runketojas (kentėtojais? - R.J.). Yra vietovių, šventų dėl jų kapų. Buvo manoma, kad nederlius ir badas paprastai vargina kraštą, kai nustojama gerbti karžygius, žuvusius nuo priešo rankos. Pasakojimai dar skelbia, kad esama dangiško miško arba sodo, kuriame gyvena visų tautų kariautojai, paaukoję gyvybę už teisų reikalą.

PDF 225

224 ## Puslapis 224 Lietuviai savo senojoje religijoje labai daug reikšmės skyrė ugniai. Buvo nusilenkiama šventosioms ugnims, ypač toms, kurios be paliovos degė tam tikri} šventyklų aukuruose, kurias saugojo žyniai ir vaidilutės, pasišventusios tarnauti vien šventajai ugniai. Ugnimi būdavo apvalomas blogis nuo žmonių, gyvulių bandų ir kai kurių daiktų; su ugnimi būdavo išaiškinama tiesa užsispyrusių žmonių ginčuose; iš ugnies būdavo buriama.

PDF 226

Iš to, ką apie tą ugnį dar žinome iš istorikų, reikia pripažinti teisinga nuomonę, kad jos žinyčios kultas buvo vienas iš seniausių, lietuvių tautos protėvių atsineštas iš Rytų. Istoriniai padavimai skelbia, kad lietuviai XIV amžiuje šventuosius židinius slėpė ir dangstė neprieinamuose miškuose, idant išsaugotų ugnį, nes manė, jog, jai užgesus, tautai gresia pražūtis. Ji buvo garbinama su didelėmis pamaldomis, iš jos buvo imami nuodėguliai svarbiausioms aukoms deginti ir laidotuvių laužams.

PDF 227

Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventintą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gyvenusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, arba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.

PDF 227

Upė, tekanti pro Ukmergę, įteka į Nerį jos dešiniajame krante, aukščiau Jonavos, ir vadinasi Šventoji (Swięta). Nieko verta nuomonė, jog upė turinti tokį vardą dėl to, kad jos vandeniu buvo krikštijami lietuviai, kai Jogaila visus atvertė. Mat vietos padavimai įtikina, kad tą vandenį senoji religija laikė šventu, todėl krikščionių kunigai jį ir vartojo, o gal net pačią upę, kad sutrauktų prie jos krantų žmones krikštui.

PDF 230

Todėl senovės tyrėjui didelė parama yra vandenų vardų pažinimas ir jų prasmės, atsižvelgiant į jų etimologiją pirmykštėse kalbose, aiškinimas. Ankstesniame straipsnyje šiuo požiūriu kalbėjome apie upėvardį Ross; čia dar turime pridurti kaip mokslinio tyrimo pavyzdį pastebėjimą apie vardų Nar, Nėr, Nor, Nur etimologiją; pirmykštėje lietuvių kalboje, bendroje su slavų ir daugeliu kitų, jie reiškia vandenį arba vandenų telkinį, požemio vandens užlietą gelmę, vandens srovę arba tekėjimą. Iš to indų šventojoje kalboje, arba sanskrite, Nara - vanduo; arabiškai Nahr-upė, lietuviškai Nar senąja kalba reiškė vandens kraštą (krantą).

PDF 230

Taip pat Žaslių, Zarasų ežerai ir nemaža kitų. Apskritai lietuvių mitologija visus ežerus manė esant globojamus dievo Atrimpo, šiuo atveju vadinto Ežeriniu (Ežerinis). Šventosiose upėse ir ežeruose niekam nederėjo gaudyti žuvies, nebent per didelį badmetį, priešų apgultį arba staiga iškilus kitokiam reikalui.

PDF 233

Šios meilės vaisius buvo dvejetas įpėdinių. Lietuvių religija medžių atžvilgiu mokė tokio pat pamaldumo: ne vieną šito pavyzdį turime kronikose, pasakojimuose, padavimuose ir liaudies dainose. Šventųjų medžių puošimas trofėjais, gėlių girliandomis ir degančiais žibintais buvo įprastas dalykas.

PDF 235

Senovės lietuvių kalba šis žodis reiškė susilaikymo, pamaldumo, taikos vietą nuo Romume - Romumas . Šitoks prūsų Romovės ąžuolas buvo didžiausių šventybių prieglauda. Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Boleslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes negalėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikininkai.

PDF 234

Anot aiškaus Strijkovskio liudijimo, tas medis pirmavo tarp kitų šventųjų. Mat po jo kelmu gyvenąs dievaitis Pušaitis su savo barstukų kariuomene. Šitų būtybių dažnai šaukiamasi maldose, ir pats medis gerbiamas dėl savo įgimto veiksmingumo, glūdinčio visose jo dalyse, jo šešėliui priskiriamas išganingas poveikis sveikatai; dėl šios priežasties daugelyje lietuvių kaimų alyvų krūmai buvo gerbiami kaip dievybė.