Lietuviai

PDF 236

235 ## Puslapis 235 clžiu. Romovės šventyklos mitologinis pavadinimas siejamas su ąžuolo šventumu. Senovės lietuvių kalba šis žodis reiškė susilaikymo, pamaldumo, taikos vietą nuo Romume - Romumas .

PDF 238

Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies perėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikėsi švedų protėviai . Lietuvių liaudies pasakos mini, kad žmonės valgydavę giles, iškeptas pelenuose arba virtas su pelenais. Gali būti, kad šis vaisius nuo alkaloidinės rūgšties praranda savo aitrumą ir būna visai pakenčiamas valgis.

PDF 242

Kunigai, stovėdami ant pakopų, šioje ugniavietėje degino aukas. Senovės egiptiečiai, graikai, romėnai statė prabangius ir didingus aukurus, paskirtus skyrium įvairiems dievams. O lietuviai dėl savo vargingo paprastumo turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, išskyrus kai kuriuos, buvusius Perkūno šventyklose.

PDF 248

Buvo ir lietuvių valdovų, turėjusių Jurijaus vardą, kaip antai Jurijus (Jurgis) Vytautaitis, kuris valdė Pskovo žemę apie 1342 metus27 28. Dievo Santvara stabas rastas Prilvice su užrašu runomis Swaistix29, kur tarp 72 stabų, atkastų žemėje, tikriausiai ne vienas priklausė lietuvių dievų kategorijai, kuriuos slavai obotritai galėjo būti atėmę iš herulų kartu su jų pilimis ir šventyklomis30. Viename dokumente, rusiškai rašytame XVI amžiuje Lydos apskrityje ant labai patvaraus popieriaus, pastebėjau vandenženklį arba fabriko ženklą, kurio atvaizdas yra IV lente­ 27 Išsamesnių žinių apie senovės prūsų monetas yra Lybknechto (Liebknecht) veikale “De antiquis nummis aliquando effosis in Prussia Regali et adjacentibus Regionibus”.

PDF 244

Apie tai 1836 metais man rašė vienas iš tenykščių korespondentų, į kurį buvau kreipęsis tuo klausimu *. Senovinėse lietuvių monetose dievai buvo vaizduojami senu papročiu, kuris tinka ir kitoms kaimyninėms tautoms. Turėjau rankoje sidabrinę monetą, rastą Varėnos apylinkėse.

PDF 247

Gaila, kad Siuco kronikos leidėjas nepridėjo tų monetų piešinių, kurių, matyt, būta rankraštyje. Vis dėlto reikėtų sutikti, kad jos nebuvo susijusios su kuriais nors svetimais kraštais, kadangi čia išvardytos smulkmenos kiekvienam numizmatui yra šito įrodymas. Moterų figūros vaizduoja deives, nes lietuvių genties tautos savo šalyse neturėjo karalių ir karalienių tikrąja šio rango prasme.

PDF 248

Buvo ir lietuvių valdovų, turėjusių Jurijaus vardą, kaip antai Jurijus (Jurgis) Vytautaitis, kuris valdė Pskovo žemę apie 1342 metus27 28. Dievo Santvara stabas rastas Prilvice su užrašu runomis Swaistix29, kur tarp 72 stabų, atkastų žemėje, tikriausiai ne vienas priklausė lietuvių dievų kategorijai, kuriuos slavai obotritai galėjo būti atėmę iš herulų kartu su jų pilimis ir šventyklomis30. Viename dokumente, rusiškai rašytame XVI amžiuje Lydos apskrityje ant labai patvaraus popieriaus, pastebėjau vandenženklį arba fabriko ženklą, kurio atvaizdas yra IV lente­ 27 Išsamesnių žinių apie senovės prūsų monetas yra Lybknechto (Liebknecht) veikale “De antiquis nummis aliquando effosis in Prussia Regali et adjacentibus Regionibus”.

PDF 261

Lietuviai turėjo dievams paskirtų kalnų, tačiau neturime tikrai lietuviškų pasakojimų, kuriuose būtų minimas koks nors Plikasis kalnas. Visa, ką šiuo klausimu žinome iš istorijos, apsiriboja kalnais, ant kurių stovėjo aukurai arba šventyklos. Kalnas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio šventykla.

PDF 275

Plačiau rašo apie Vilniaus įkūrimą; tie dalykai šiaip žinomi, ir tame aprašyme nieko naujo nėra; toliau tęsia pasakojimą tokiais žodžiais: „Tas Vilnius su Trakais buvo beveik vienas miestas. Vilniaus gyventojai turėjo namų ir giminių Trakuose, o trakiečiai - Vilniuje, bendrai švęsdavo ir minėdavo stabmeldžių šventes. O kadangi Vilnius tapo Lietuvos sostine ir šiaip jo padėtis dėl prekių plukdymo upėmis yra patogesnė, į jį atplūdo daugiau gyventojų nei į Trakus, tad vėlesniais laikais, nors turėjo pilį ir kunigaikščio rūmus, tas miestas virto beveik kaimu. Būtent dėl šitokios eigos Vilniuje pastatė Altambo šventyklą; jo šventė Trakuose būdavo rugsėjo 8 dieną, o Vilniuje - 15. Šiose iškilmėse vykdavo tam tikri vaidinimai, kurie pritraukdavo daugybę žmonių iš Lietuvos, Žemaitijos, Prūsijos, Kuršo, Livonijos ir Rusios, nes būdavo didelė įvairių prekių mainų mugė ir procesija iš miesto į miestą“.

PDF 227

Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventintą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gyvenusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, arba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.

PDF 230

Todėl senovės tyrėjui didelė parama yra vandenų vardų pažinimas ir jų prasmės, atsižvelgiant į jų etimologiją pirmykštėse kalbose, aiškinimas. Ankstesniame straipsnyje šiuo požiūriu kalbėjome apie upėvardį Ross; čia dar turime pridurti kaip mokslinio tyrimo pavyzdį pastebėjimą apie vardų Nar, Nėr, Nor, Nur etimologiją; pirmykštėje lietuvių kalboje, bendroje su slavų ir daugeliu kitų, jie reiškia vandenį arba vandenų telkinį, požemio vandens užlietą gelmę, vandens srovę arba tekėjimą. Iš to indų šventojoje kalboje, arba sanskrite, Nara - vanduo; arabiškai Nahr-upė, lietuviškai Nar senąja kalba reiškė vandens kraštą (krantą).

PDF 248

Buvo ir lietuvių valdovų, turėjusių Jurijaus vardą, kaip antai Jurijus (Jurgis) Vytautaitis, kuris valdė Pskovo žemę apie 1342 metus27 28. Dievo Santvara stabas rastas Prilvice su užrašu runomis Swaistix29, kur tarp 72 stabų, atkastų žemėje, tikriausiai ne vienas priklausė lietuvių dievų kategorijai, kuriuos slavai obotritai galėjo būti atėmę iš herulų kartu su jų pilimis ir šventyklomis30. Viename dokumente, rusiškai rašytame XVI amžiuje Lydos apskrityje ant labai patvaraus popieriaus, pastebėjau vandenženklį arba fabriko ženklą, kurio atvaizdas yra IV lente­ 27 Išsamesnių žinių apie senovės prūsų monetas yra Lybknechto (Liebknecht) veikale “De antiquis nummis aliquando effosis in Prussia Regali et adjacentibus Regionibus”.

PDF 370

Ten pat jie sunaikino ir svečių dievuko, vadinto Cerokliu, garbinimą; jam atiduodavo pirmąjį maisto kąsnį ir pirmąją gėrimo taurę23. VII skyrius APIE ŽMOGAUS MIRTIES DALYKUS Kapai Kapai senovės lietuviams buvo šventas dalykas. Jokiu būdu nederėjo paliesti antkapinių statinių; buvo meldžiamasi net kapams savo protėvių arba asmenų, atmintinų dėl ypatingų dorybių.

PDF 98

Iš padavimų apie graikų dievus žinome, kad garsus pranašautojas Melampas, kuris gyveno Proito laikais, dar iki Trojos karo, apie 1380 metus prieš Kristaus gimimą, pirmasis Graikijoje įvedė Bakcho garbinimą. Todėl tais laikais, kai lietuvių tauta brandino savo stabmeldystę, to dievo garbinimas kitur buvo labai senas ir visuotinai paplitęs. Lietuviai įvedė tą garbinimą savo šalyje, tačiau natūralu, kad, neturėdami vynuogių, savo Bakchui turėjo priskirti kitas ypatybes ir atributus, nes žmonių polinkiai visur panašūs, piktnaudžiaujančių svaiginamaisiais gėrimais ištvirkimas visur dangstomas dievobaimingumo skraiste.

PDF 303

Alanai, senieji kai kurių plačiosios Lietuvos sričių gyventojai, arba veikiau klajokliai, burdavo, kaip sako istorija, iš karklo šakų, tam tikru būdu sumaišytų; vėliau, traukdami vieną po kitos tam tikru nustatytu laiku bei ištardami kažkokius žodžius ir kitaip burtininkų mada vaipydamiesi, skaitydavo lemties knygą . Lietuviai, visuomet pamaldūs ir todėl prietaringi, nieko nepradėdavo nepaklausę pranašų patarimo; šiuo požiūriu mūsų kaimiečiai iki šiol tebėra lengvatikiai; kiek jie turėjo žynių, tiek kerėtojų arba burtininkų, o pats vyriausiasis žynys Krivių Krivaitis buvo gyvas orakulas; į jį buvo kreipiamasi norint sužinoti vėlės padėtį mirus kokiam nors žmogui, kaip tai pamatysime toliau. Jis išpranašaudavo privačių asmenų, valdovų, kariuomenės, miestų, visos valstybės, taip pat visokiausių sumanymų ir darbų tolesnę ateitį; jo pranašystės buvo nutarimų politiniais, teismo^ religijos klausimais pagrindas.

PDF 84

Kadangi lietuvių gentys nuolatos palaikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religinių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pakankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitologiją kildina iš skandinavų. Kadangi ir šioje yra nemažai pasisavinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos panašybė pasirodo esanti dar ryškesnė. Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomonėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais.

PDF 320

Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti, kol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegindavo jį ant laužo. Dievams taip pat būdavo aukojamas arklys tam tikro plauko, su tam tikrais įgimtais ženklais. Prūsai teikdavo pirmenybę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio plauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą savo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus.

PDF 320

Antikos žmonės duodavo dvejopas priesaikas: vienokią paprastą, kai būdavo prisiekiama kokiam galingam ir kerštingam dievui: Me Hercule, MeJove, tegu Herkų lis, Jupiteris bus man maloningas; kitokią su užkeikimu, kreipdamiesi į Stikso vandenis, į pragarą ir kitas mitines pabaisas arba į Cezario gyvybę, į jo barzdą, kadangi jo pyktis būdavo toks pat baisus kaip ir anų. Lietuviai savo priesaikas duodavo visai panašiai: visi sakydavo (tai ir dabar yra kaimiečių paprotys) „dėl Dievo“ (Dali lkw u), taip pat: Kad man Periamas sumusztu; tai reiškė šaukti dievus būti liudytojais. Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu).

PDF 320

Senovės prūsų papročiu prisiekiantysis laikydavo dešinę ranką prie savo gerklės. Kaip liudija Hartknochas (p. 548), šis paprotys dar ilgai gyvavo kryžiuočių valdomoje Prūsijoje, nes ši religinė apeiga sutvirtindavo priesaiką labiau nei pirštų padėjimas ant Evangelijos. Tokio pat I autinio papročio laikytasi ir kituose lietuvių genties tautų krašI uose, kurie atsidūrė svetimųjų valdžioje.

PDF 322

Lietuviai nuo seniausių amžių dalijo laiką į valandas (lYahmda) , o jos skirstytos į dienos ir nakties. Buvo 12 dienos ir tiek pat nakties valandų. Valandų trukmę matuodavo vandens laikrodžiais (Bodziawolas).

PDF 341

Sis bei tas išliko vien kaimo žmonių papročiuose, įpročiuose, prietaruose, kerėjimuose ir tautos būde, kuriam lemtis skyrė ištverti drauge su savo tauta. Sprendžiant iš to, ką surinko ankstesnieji Lietuvos senovės tyrėjai ir ką dar pavyko surinkti, senovines religines apeigas reikia įsivaizduoti buvus nepalyginti turtingesnes. Bet mes, rašydami ne spėliojimus, o istoriją, turime pasitenkinti kritikos patvirtinta medžiaga, palikdami pačiam skaitytojui malonumą pamąstyti apie nuostabią praeitį didelės tautos, kurios religija buvo kupina aukštų polėkių, gyvos fantazijos ir turėjo nekasdieniškai iškilmingas apeigas.

PDF 244

Kad ir kaip ten būtų buvę, Varšuvos draugijos nuomonei pritarė ne visi mokslininkai, net pačioje Varšuvoje. Apie tai 1836 metais man rašė vienas iš tenykščių korespondentų, į kurį buvau kreipęsis tuo klausimu *. Senovinėse lietuvių monetose dievai buvo vaizduojami senu papročiu, kuris tinka ir kitoms kaimyninėms tautoms. Turėjau rankoje sidabrinę monetą, rastą Varėnos apylinkėse.

PDF 244

Apie tai 1836 metais man rašė vienas iš tenykščių korespondentų, į kurį buvau kreipęsis tuo klausimu *. Senovinėse lietuvių monetose dievai buvo vaizduojami senu papročiu, kuris tinka ir kitoms kaimyninėms tautoms. Turėjau rankoje sidabrinę monetą, rastą Varėnos apylinkėse.

PDF 309

Aukos Visų tautų aukos buvo kažkokios vienodos - rėmėsi pirmykščio pasaulio papročiu, kurio Nojus laikėsi po Tvano. Šiuo požiūriu lietuviai niekuo nesiskyrė nuo graikų ir romėnų, nebent tik buvo kai kurių skirtumų, kilusių dėl vietos aplinkybių ir nevienodo apšvietos laipsnio,. Buvo aukų, kurias atnašaujant, moterims buvo draudžiama dalyvauti. Buvo ir tokių, kur ne bet kurį vyrą įleisdavo, ir jos vykdavo slapta*.

PDF 320

Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu). Senovės prūsų papročiu prisiekiantysis laikydavo dešinę ranką prie savo gerklės. Kaip liudija Hartknochas (p. 548), šis paprotys dar ilgai gyvavo kryžiuočių valdomoje Prūsijoje, nes ši religinė apeiga sutvirtindavo priesaiką labiau nei pirštų padėjimas ant Evangelijos. Tokio pat I autinio papročio laikytasi ir kituose lietuvių genties tautų krašI uose, kurie atsidūrė svetimųjų valdžioje. Arntas (Arndt) 17 pateilcia priesaiką su užkeikimu, kurios reikalauta iš latvių kaimiečių jų senoviniu papročiu: kad tapčiau juodas kaip anglis, subyrėčiau kaip žemės dulkės, kad virsčiau akmeniu.

PDF 350

Mat visa, kas galėjo prisidėti prie moters apkalbėjimo, kad ji esanti nesantūri, visa tai smarkiai pažemindavo ją visuomenės akyse; tarytum norėta aukščiausia moters dorybe laikyti tai, kas jai daugiausia kainuodavo, kreipiant dėmesį ne į dalyko, bet į pasiaukojimo didumą. Jaunos netekėjusioski/mingos" lietuvaitės nešiodavosi varpelius, prikabintus virvutėmis prie juostos ir nuleistus iki kelių, o vakare sutemus jos nedrįsdavo nė per žingsnį nutolti nuo namų; net po namus turėdavo vaikščioti su ugnimi, kad tėvai girdėtų ir matytų, kur jų duktė sukinėjasi8. Šitaip akylai saugomas, jas pagrobdavo lakedemoniečių pavyzdžiu; tai padaro du jaunikio giminaičiai; tada jie atsiprašo tėvų ir įteikia jiems tam tikras dovanas.

PDF 360

Ypač slavai, mėgstantys vartoti svaiginamuosius gėrimus, savo senoviniuose papročiuose nuslysta į kraštutinumą; net pagyvenusios moterys pirmos rodo pavyzdį: jų dainos girtą vestuvių pavakarę nurungia bet kokį senovės cinizmo įsivaizdavimą. Priešingai, lietuvių genties tautose šito negalima susekti - nei jų kalboje, nei tautinėse dainose nėra nieko panašaus; joms net trūksta tokių žodžių. Kiek stengėmės aptikti tokių dalykų šių dienų lietuviuose, šitaip suslavėjusiuose, niekad ir niekur negalėjome to pastebėti.

PDF 363

Išskaičiuoja visą velionio turtą, kiekvieną kartą sušukdami: „Kodėl numirei?“ Laidotuvių giesmės, iki šiol skambančios visose lietuvių genties tautose, vadinasi raudos (Rauda). Ponas Rėza kaip pavyzdį pateikia lietuviškas eiles su gražia melodija, rastas pas Prūsijos lietuvius, pavadinęs „Motiną apraudančios našlaitės verksmu“: Ktčž mi ogrzeje ręce i nogi?

PDF 365

Kai kada tarnai, arkliai, šunys, sakalai buvo gyvi laidojami su didiku jo kape; dažniau eidavo ant 364 ## Puslapis 364 uždegto laužo, kadangi turtingųjų kūnai būdavo deginami. Deginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, romėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu. Šis paprotys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribotas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik žymesniems žmonėms laidoti.

PDF 364

Šiuo požiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų įvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, taip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus. Neturime jokio patvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių kabindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių .

PDF 366

Svarbiausia mirusių vėlių klajojimo priežastis - smurtinė mirtis ir palaidojimas nesilaikant laidojimo apeigų. Romėnai tą tvirtindavo visuotinai tikėdami20. Lietuviai turėjo paprotį skenduolių arba plėšikų nužudytųjų kūnus laidoti toje vietoje, kur atrado.

PDF 370

Ten pat jie sunaikino ir svečių dievuko, vadinto Cerokliu, garbinimą; jam atiduodavo pirmąjį maisto kąsnį ir pirmąją gėrimo taurę23. VII skyrius APIE ŽMOGAUS MIRTIES DALYKUS Kapai Kapai senovės lietuviams buvo šventas dalykas. Jokiu būdu nederėjo paliesti antkapinių statinių; buvo meldžiamasi net kapams savo protėvių arba asmenų, atmintinų dėl ypatingų dorybių.

PDF 387

Tai buvo atpildas dorovingiesiems; priešingai, nedorųjų ir nusikaltėlių bei nepaklusnių žyniams po mirties laukė toks pažadas: „Dievai atims iš jų viską, ką tik turėjo, kankins klaikiu siaubu ir tokiomis kančiomis, kad jie turės kaukti ir inkšti laužydami rankas tūkstantinėse nesibaigiančiose kančiose“ . Spręsdami iš viso to, ką iki šiol pateikėme apie pomirtinį gyvenimą, negalime abejoti, kad lietuviai tikėjo sielos nemirtingumu, bet šis prietarais aplipęs tikėjimas buvo priežastis daugybės prietaringų nuomonių apie būsimą pomirtinę sielos būklę. Įsitikinę, kad ateinantis gyvenimas bus atpildas ir bausmė, jie nepaprastai rūpindavosi būsimu vėlės likimu, todėl prieš mirtį reikalaudavo iš giminaičių, kad tie stropiai atliktų laidotuvių apeigas ir per žynius ieškotų priemonių laimingam amžinajam gyvenimui pasiekti.

PDF 391

Toliau autorius pasakoja, kad šie Rytų bažnyčios atskalūnai, nuo seno gyvenantys tarp stabmeldžių lietuvių, ne tik naudojasi didesne laisve negu savo šalyje, bet daugelio lietuvių didikų šeimose netgi turi savo tikėjimo šalininkų; per tai susidarė padėtis, kad Lietuvoje mažai liko Rytų atskalos bažnyčių, neapkrėstų jų paklydimais. Priešingai, lietuvių bajorai, urmu linkstantys į šią krikščionybę, sukūrė tarytum naują sektą, kurią autorius vadina lietuviškuoju manicheizmu, Manicheismus Lilhuanicus. Jo atsiradimą aprašo taip: „Rusinai pirmieji, kaip sako, dar XI amžiaus pirmojoje pusėje, ėmė platinti krikščionybę stabmeldiškoje Lietuvoje, bet vėliau šie krikščionys, patys užsikrėtę manicheizmo paklydimais, labiau juos pritaikė prie stabmeldystės, tai sunku pasakyti, ar lietuvių stabmeldystė sumišo su krikščionybe, ar krikščionybė susiliejo su stabmeldyste.

PDF 197-198

Aukštesnioji valdžia į tai nesikišo: dievų žyniai neturėjo preteksto skųstis; priešingai, slaptos apeigos išoriškai atrodė susiliejančios su bendrąja religija. Šiuo aspektu žvelgdami į lietuvių religiją, į gana aukštą tautos senovinės civilizacijos laipsnį, tobulą mitologiją, kalbą, teisę ir kitą viešąją tvarką, iš tikrųjų turime pritarti nuomonei, 1 Essais sur l’esprit et les moeurs de nations. - T. I. - P. 20. J98 kad paslaptys nebuvo svetimos mūsų protėviams. Pagaliau jeigu kronikos ir padavimai tvirtina apie lietuvius, kad jie slepią kai kurias savo apeigas , jeigu autoriai, įvairiapusiškai išmanantys visuotinę mitologiją, tą patį pripažįsta ir laukiniams Afrikos Sacharos dykumos gyventojams’, tai kodėl tą turėtume užginčyti lietuvių tautai?

PDF 402

Užrašas virš akmenų galvų - runomis'*. Lietuviai, tiesą sakant, neturėjo savo heraldikos, kuri yra viduramžių padaras, išsirutuliojęs Pietų Europoje, bet žymesni asmenys pasirinkdavo patinkamus antspaudus, kuriais vietoj parašų patvirtindavo savo raštus - taip, kaip romėnai9. Lie­ 9 Neseckis (Herbarz Polski.

PDF 403

Pavyzdžiui, „Paparona“ arba „Kiniglis“, tai reiškia ne kiškį, kaip kad pasakyta Neseckio „Herbyne“ (aiškino tik pagal piešinį ir iš lotynų kalbos išvertė žodį „Lepus“), bet triušį, nes lietuvių kalboje žodis „ Kiniglis“ būtent tą ir reiškia *. Nors pirmaujančios lietuvių giminės po Horodlės seimo naudojosi antspaudais su lenkiškais herbais, vis dėlto vargingesnį bajorai dar ilgai turėjo savo senovinius antspaudus. Juose ant sutarčių, kurias sudarinėjo bajorai vieni su kitais, net iki XVII amžiaus vidurio išlikęs labai ryškus tokių dar seno pavidalo ir seno graviravimo signečių pėdsakas.

PDF 420

3 Vokiečių autoriai kildina prūsus iš gotų, kadangi kryžiuočiai radę Prūsuose daug ką gotiško. Mes, priešingai, įžiūrėdami kitonišką lietuvių tautos kilmę, tuos gotiškus elementus laikome skoliniais iš gotų, kurie visados engė tas tautas, ir siejame taip pat su herulais, kurie šitiek laiko lydėjo gotus Pietryčių Europoje. Todėl lietuvių genties tautos, jeigu ir neigtume papročių, įpročių, religijos bendrumą, net giminystę, nuolatos susidurdavo su gotais arba savo, arba svetimoje žemėje.

PDF 435

V priedas A pie Biarmijos raidyną Rašydami šį veikalą, ne kartą kalbėjome apie Biarmijos (Permės) raidyną, kurio pėdsakų pasitaikė aptikti lietuvių žemėje, ir iš tiesų tokių, kurie nepalieka abejonės, kad senovės 18 Alt- und Neues Preussen. - S. 149. 434 ## Puslapis 434 lietuviai naudojosi tomis raidėmis.

PDF 440

439 ## Puslapis 439 svarbiausių įstatymų ir sentencijų, laikomos šventomis, kurias saugo indų išminčiai; tą kalbą vadina sanskritu. Be abejo, ji yra lietuvių kalbos šaltinis, - taip pat kaip ir kitų Europos kalbų, kuriomis kalba seniausios tos pasaulio dalies tautos23. Norėdami tą aiškiau įrodyti, pateiksime pavyzdžių.

PDF 448

Senovės lietuvių kalba iš Čemberleno; imta iš Ksavero Bogušo (p. 109): Tews mus, kas ekas Debbesin; swetislajn taws Wardas; laj enak mums tawa Walstibe; taws prats lajnot ek Debbesin kne ku žeme. Musa dieniszku mausu dod mums szoden, unpedod muns musu paradus, ka mes pedodam musum paradukam; un ne wed mus kierdi na szane, bet pestino ta launa. Lietuvių kalba, vartojama Prūsijoje, Nemuno žemupyje; imta iš Hartknocho (ten pat): 15.

PDF 449

30 30 Šių eilių proga negaliu neprisiminti tokio atsitikimo. Kai pirmą sykį paėmiau į rankas švento atminimo Ksavero Bogušo studiją, šios eilės smarkiai patraukė mano dėmesį. Skaičiau jas savo tarnams lietuviams, jie klausėsi su dideliu malonumu, sakydami, kad, jų išmanymu, harmoningas žodžių skambesys perteiktas nuostabiai. O vėliau, kai išmokiau atmintinai vieną puikų balsą turinčią lietuvaitę ir kai ji deklamuodavo, kaimiečiai klausydavosi susižavėję, ir atrodydavo, kad jie suvokia eilučių metrų darną. Deklamuojant tas 30 eilučių, net nemokantys kalbos žmonės jausdavo nuostabos vertą skambumą.

PDF 13

Kuo labiau skaitau, tuo labiau tuo įsitikinu. Antras tomas beveik visas yra skirtas lietuvių kilmei, lengva pasakyti — 576 puslapiai. Tamsta kildini juos iš gelonų (pelazgųhelenų tautos) ir iš budinu (indų-skitų tautos); vėliau išaugusi gelonų-budinų karta susiskirstė į tris pagrindines dalis: Prūsiją, tikrąją Lietuvą ir Latviją.

PDF 33

Mes pasisakome už pono Kepeno požiū- 2. T. Narbutas 33 ## Puslapis 33 rį: lyginant tris svarbiausius dialektus — senovės prūsų, lietuvių ir latvių, — vidurys tenka lietuvių, o tai neginčytinai įrodo, kad tautos lopšys buvo būtent lietuvių gentyje arba kad ši gentis buvo arčiausia prie šio lopšio1. O be to, Lietuvos valstybė tuomet ne tik savo galybe ir dydžiu pranoko Prūsiją ir Latviją, bet ir buvo viena tų, kurios ilgiausiai džiaugėsi savo nepriklausomybe. Tad tuo remdamiesi nedvejojame visą tautos visumą su visomis jai giminingomis žmonių bendruomenėmis ir kartomis paskelbdami lietuviškąja2.

PDF 179

Labai svarbių hidrografinių pokyčių nuo Palangos iki Sembos pakrančių įvyko rašytinės istorijos amžiais. Iš įvairių Karaliaučiaus Slaptajame archyve esančių transakcijų ponas Foigtas1 teigia, jog viena dešinioji Nemuno deltos šaka nuo Rusnės suko į šiaurę, iš dešiniosios pakrantės įtekėjo Minija, po to jungėsi su Dange, kurios žiotyse stovėjo sena lietuvių tvirtovė Klaipėda, Klejpeda2, ir galop vienomis plačiomis žiotimis įsiliejo į jūrą toje pačioje vietoje, kur šiandien yra Kuršių marių žiotys. Prie šio tvirtinimo reikia pridurti, jog Ptolemėjas nurodo Krono upės, kuri yra Nemunas, žiotis subelevatione Poli 56 graduum et longitudine 50 graduum.

PDF 212

Tą patį, bet kiek aiškiau minėjo Strabonas savo septintojoje knygoje. Taip mes taip pat nedvejodami pripažįstame tą istorinę tiesą, kad lietuvių tautos protėviai gyveno prie Rosės upės, tekančios per šiandienę Volkovysko apskritį. Jų gyvenviečių galėjo būti net iki IV amžiaus po Kristaus gimimo ar kiek vėliau, kol iš Nemuno aukštupio pusės pradėjo spausti slavų gentys.

PDF 214

Senovės tyrinėtojai neabejoja, jog budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvenamųjų vietovių ir įsikūrė iš dalies taikiai, iš dalies gal išstumdami kitas gentis prie Nemuno, o vėliau ir Vyslos, Dauguvos, — tai nedvejodamas pasakoja Osolinskisk Prie jūros skubančio Nemuno vaga atvedė iki žygio j vakarus pabaigos. Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma dera laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte, iš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tunmanas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2.

PDF 238

Vadinasi, pirmasis su neapdorota medžiaga dirbęs žmogus ir visas jo milžiniškas darbas dažniausiai būva pamirštas palyginti su vėlesnio darbuotojo efektyvaus darbo šviesa. 230 Mūsų Rusios tyrimo išvada yra ta, kad dešiniosios Nemuno žemupio šakos pakrantėse buvo pirmos lietuvių tautos gyvenvietės, atsiradusios bendruomeninėje santvarkoje. Gelonai-budinai, įsikūrę šiuose vaizdinguose kraštuose, turtinguose gyvenimui reikalingų gamtos turtų, neabejotinai labai ir greitai išplito1.

PDF 249

Heimkringla Saga. 238 ## Puslapis 249 243 Apskritai, atsižvelgiant į krašto padavimus, tiek seniausių prūsų kronikininkų užrašytus, tiek ir senovės tyrinėtojų įvairiose vietose pastebėtus, galima pasakyti, kad lietuvių ¡genties tautoms dar gerokai* prieš VI amžių pritklausė tos žemės, kurios ir šiandien ¡priklauso jų valdoms. Sį teiginį patvirtins tolesni mūsų pasakojimai, o tuo tarpu aprašysime įvairių kartų užimamų žemių geografinę padėtį, pradėdami nuo bendro žymėjimo krašto, turėjusio tokias ribas: Baltijos jūra nuo Vyslos žiočių net iki Vakarų Dauguvos dešiniosios ¡pakrantės, kur jūrą pasiekia Salacos apskritis, šios apskrities ribomis su Estija ir Pskovo gubernija, paskui skersai Dauguvą iki Kuršo sienos su Livonija, toliau Ukmergės apskrities riba net ligi ten, kur susisiekia Vilniaus ir Ašmenos apskričių sienos, Vilniaus apskrities riba ligi trijų: Vilniaus, Ašmenos ir Lydos apskričių ribų susikirtimo vietos, šį ¡paskutinį kartą sena Lietuvos siena, tad Lietuvai lieka tik kelios senovėje priklausiusios Trakų apskričiai gretimos parapijos, taip pat ir Gardino apskrities.

PDF 252

244 Sritys, arba pagrindinės lietuvių krašto žemės. Šią teritoriją sudarė trys pagrindinės sritys: senovės Prūsija, tikroji Lietuva ir Latvija. Kažkokių politinių įvykių sutapimas lėmė ¡pasidalijimą trijų tautos kartų, įsikūrusių tose trijose, gana tolimose srityse; jas siejo viena — tik gimtoji žemė. Iš čia atsirado trys atskiri dialektai: senovės prūsų, lietuvių ir latvių. Be kalbos panašumo, juos siejo religija ir visai tautai bendra teokratinė valdžia.

PDF 487

Todėl, mano nuomone, reikėtų skaityti: Kurcho, optimo maximo. O tai yra toks pat užrašas kaip ir ant kai kurių romėniškų medalių; jis reiškia IOVI OPTIMO MAXIMO. Taip pat kaip ir ant Volgasto miesto globėjo Jaruvito skydo, ant kurio radau tokį užrašą: „Tutori Voigasliensi, optimo maximo Jurowito". Lotynų kalbą slavai venedai ir lietuviai vartojo kaip diplomatinę kalbą.

PDF 509

180 /Ten pat, 3 pastraipos 1 sakinio minties tęsinys ir nauja išnaša/ Kartais didieji kunigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302 metais Gediminas davė Krunevičiui. Sis paprotys lietuviams nebuvo būdingas, bet kai kurios riterių šeimos, priklausančios Lietuvos valdžiai (ar tai būtų lenkai, ar rusinai), galėjo prašyti, kad jiems būtų suteikti herbai — taip būdavo Lenkijoje. Bet, nepaisant to, visuomet, bent jau nuo Gedimino laikų, Lietuvoje šeimos herbai egzistavo70.

PDF 95

Toks žygis paprastai trukdavo ne ilgiau, kaip savaitę: mat, kryžiuočiai skubėdavo, kad nespėtų pastoti jiems kelio lietuviai. Sužinoję apie kryžiuočių žygį, lietuviai skubėdavo pasislėpti miškuose, iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius, dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kryžiuočių kelią staiga užvertę medžiais, patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. Be to, už tokiuos užpuolimus lietuviai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą.

PDF 238

Tad kiekvieną, kurs norėtų mane pavergti, aš laikyčiau tironu, o ne savo viešpačiu". Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo, kad lenkai savo pasiūlymus pateiktų raštu. Gavę juos, po trijų dienų lietuviai atnešė lenkams savo projektą; lietuvių projektu, bendrai rinktas karalius turįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu; kol nebūsiąs pakeltas, tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios.

PDF 159

Kadangi Dobrynėje sekmadienį visi žmonės buvo suD o b iy n ą , ž u d o k i y nių ir plėšimo, žuvo liepsnodevynis tūkstančius belaisvių. Su kryžiuočiais kautasi atvirame lauke: mūšyje krito ordino magistras Burchardas Aremas su trisdešimčia to ordino riterių, o lietuviai laimėjo kautynes. Vėliau, sužinojus, jog lenkai ketina smarkiai užpulti lietuvius, paliauta rengti žygius į kaimynų šalis ir pradėta laukti karo; lietuviai nenorėjo, vienur išžygiavę, susilaukti audros iš kitos pusės, jie būgštavo, kad, išsklaidę ir nuvarginę karius, 1297 m e ta i L ietu via i siaubia ėję iš kaimų į bažnyčias, miestą pavyko užimti staigiu antpuoliu.

PDF 75

Lietuvos metraščiuose sukurta atvykusio iš Romos Palemono ir jo ainių legenda tapo pagrindu ne tik lietuvių, bet ir rusėnų bajorijai vesti savo kilmę Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių dinastija. Taip įvairiakilmė ponija formavo bendros savimonės „lietuvių nacijos“ ponų sluoksnį. Tokie žmonės pagal kilmę buvo rusėnai, pagal tikėjimą – graikai katalikai, pagal politinę savimonę – lietuviai, o kalbėjo lenkiškai.