Lietuviai

PDF 236

235\n\n## Puslapis 235\n\nclžiu. Romovės šventyklos mitologinis pavadinimas siejamas\nsu ąžuolo šventumu. Senovės lietuvių kalba šis žodis reiškė\nsusilaikymo, pamaldumo, taikos vietą nuo Romume - Romu­\nmas .

PDF 238

Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies pe­ rėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikė­ si švedų protėviai . Lietuvių liaudies pasakos mini, kad žmonės valgydavę gi­ les, iškeptas pelenuose arba virtas su pelenais. Gali būti, kad šis vaisius nuo alkaloidinės rūgšties praranda savo aitrumą ir būna visai pakenčiamas valgis.

PDF 242

Kunigai, stovėdami ant pa­\nkopų, šioje ugniavietėje degino aukas. Senovės egiptiečiai, grai­\nkai, romėnai statė prabangius ir didingus aukurus, paskirtus\nskyrium įvairiems dievams. O lietuviai dėl savo vargingo pa­\nprastumo turėjo primityvius ir nepuošnius aukurus, išskyrus\nkai kuriuos, buvusius Perkūno šventyklose.

PDF 248

Buvo ir lietuvių valdo­ vų, turėjusių Jurijaus vardą, kaip antai Jurijus (Jurgis) Vytau- taitis, kuris valdė Pskovo žemę apie 1342 metus27 28. Dievo Santvara stabas rastas Prilvice su užrašu runomis Swaistix29, kur tarp 72 stabų, atkastų žemėje, tikriausiai ne vie­ nas priklausė lietuvių dievų kategorijai, kuriuos slavai obotri- tai galėjo būti atėmę iš herulų kartu su jų pilimis ir šventyklo­ mis30. Viename dokumente, rusiškai rašytame XVI amžiuje Lydos apskrityje ant labai patvaraus popieriaus, pastebėjau vandenženklį arba fabriko ženklą, kurio atvaizdas yra IV lente­ 27 Išsamesnių žinių apie senovės prūsų monetas yra Lybknechto (Liebknecht) veikale “De antiquis nummis aliquando effosis in Prussia Regali et adjacentibus Regionibus”.

PDF 244

Apie tai 1836 metais man rašė vienas iš tenykščių korespondentų, į kurį buvau kreipęsis tuo klausimu *. Senovinėse lietuvių monetose dievai buvo vaizduojami se­ nu papročiu, kuris tinka ir kitoms kaimyninėms tautoms. Tu­ rėjau rankoje sidabrinę monetą, rastą Varėnos apylinkėse.

PDF 247

Gaila, kad Siuco kronikos leidėjas nepridėjo tų monetų piešinių, kurių, matyt, būta rankraštyje. Vis dėlto reikėtų sutik­ ti, kad jos nebuvo susijusios su kuriais nors svetimais kraštais, kadangi čia išvardytos smulkmenos kiekvienam numizmatui yra šito įrodymas. Moterų figūros vaizduoja deives, nes lietuvių gen­ ties tautos savo šalyse neturėjo karalių ir karalienių tikrąja šio rango prasme.

PDF 248

Buvo ir lietuvių valdo­ vų, turėjusių Jurijaus vardą, kaip antai Jurijus (Jurgis) Vytau- taitis, kuris valdė Pskovo žemę apie 1342 metus27 28. Dievo Santvara stabas rastas Prilvice su užrašu runomis Swaistix29, kur tarp 72 stabų, atkastų žemėje, tikriausiai ne vie­ nas priklausė lietuvių dievų kategorijai, kuriuos slavai obotri- tai galėjo būti atėmę iš herulų kartu su jų pilimis ir šventyklo­ mis30. Viename dokumente, rusiškai rašytame XVI amžiuje Lydos apskrityje ant labai patvaraus popieriaus, pastebėjau vandenženklį arba fabriko ženklą, kurio atvaizdas yra IV lente­ 27 Išsamesnių žinių apie senovės prūsų monetas yra Lybknechto (Liebknecht) veikale “De antiquis nummis aliquando effosis in Prussia Regali et adjacentibus Regionibus”.

PDF 261

Lietuviai turėjo dievams paskirtų kalnų, tačiau neturime tikrai lietuviškų pasakojimų, kuriuose būtų minimas koks nors Plikasis kalnas. Visa, ką šiuo klausimu žinome iš istorijos, ap­ siriboja kalnais, ant kurių stovėjo aukurai arba šventyklos. Kal­ nas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio - šventykla.

PDF 275

Plačiau rašo apie Vilniaus įkūrimą; tie dalykai šiaip žino­ mi, ir tame aprašyme nieko naujo nėra; toliau tęsia pasakoji­ mą tokiais žodžiais: „Tas Vilnius su Trakais buvo beveik vie­ nas miestas. Vilniaus gyventojai turėjo namų ir giminių Tra­ kuose, o trakiečiai - Vilniuje, bendrai švęsdavo ir minėdavo stabmeldžių šventes. O kadangi Vilnius tapo Lietuvos sostine ir šiaip jo padėtis dėl prekių plukdymo upėmis yra patogesnė, į jį atplūdo daugiau gyventojų nei į Trakus, tad vėlesniais lai­ kais, nors turėjo pilį ir kunigaikščio rūmus, tas miestas virto beveik kaimu. Būtent dėl šitokios eigos Vilniuje pastatė Al- tambo šventyklą; jo šventė Trakuose būdavo rugsėjo 8 dieną, o Vilniuje - 15. Šiose iškilmėse vykdavo tam tikri vaidinimai, kurie pritraukdavo daugybę žmonių iš Lietuvos, Žemaitijos, Prūsijos, Kuršo, Livonijos ir Rusios, nes būdavo didelė įvairių prekių mainų mugė ir procesija iš miesto į miestą“.

PDF 227

Galbūt neįsižeis slavų seno­ vės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, ar­ ba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip va­ riagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų ko­ lonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prū­ sų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventin­ tą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gy­ venusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, ar­ ba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.

PDF 230

Todėl seno­ vės tyrėjui didelė parama yra vandenų vardų pažinimas ir jų prasmės, atsižvelgiant į jų etimologiją pirmykštėse kalbose, aiš­ kinimas. Ankstesniame straipsnyje šiuo požiūriu kalbėjome apie upėvardį Ross; čia dar turime pridurti kaip mokslinio tyrimo pavyzdį pastebėjimą apie vardų Nar, Nėr, Nor, Nur etimologi­ ją; pirmykštėje lietuvių kalboje, bendroje su slavų ir daugeliu kitų, jie reiškia vandenį arba vandenų telkinį, požemio van­ dens užlietą gelmę, vandens srovę arba tekėjimą. Iš to indų šventojoje kalboje, arba sanskrite, Nara - vanduo; arabiškai Nahr-upė, lietuviškai Nar senąja kalba reiškė vandens kraštą (krantą).

PDF 248

Buvo ir lietuvių valdo­ vų, turėjusių Jurijaus vardą, kaip antai Jurijus (Jurgis) Vytau- taitis, kuris valdė Pskovo žemę apie 1342 metus27 28. Dievo Santvara stabas rastas Prilvice su užrašu runomis Swaistix29, kur tarp 72 stabų, atkastų žemėje, tikriausiai ne vie­ nas priklausė lietuvių dievų kategorijai, kuriuos slavai obotri- tai galėjo būti atėmę iš herulų kartu su jų pilimis ir šventyklo­ mis30. Viename dokumente, rusiškai rašytame XVI amžiuje Lydos apskrityje ant labai patvaraus popieriaus, pastebėjau vandenženklį arba fabriko ženklą, kurio atvaizdas yra IV lente­ 27 Išsamesnių žinių apie senovės prūsų monetas yra Lybknechto (Liebknecht) veikale “De antiquis nummis aliquando effosis in Prussia Regali et adjacentibus Regionibus”.

PDF 370

Ten pat jie sunaikino ir svečių dievuko, vadinto Ce- rokliu, garbinimą; jam atiduodavo pirmąjį maisto kąsnį ir pir­ mąją gėrimo taurę23. VII skyrius APIE ŽMOGAUS MIRTIES DALYKUS Kapai Kapai senovės lietuviams buvo šventas dalykas. Jokiu bū­ du nederėjo paliesti antkapinių statinių; buvo meldžiamasi net kapams savo protėvių arba asmenų, atmintinų dėl ypatingų dorybių.

PDF 98

Iš padavimų apie graikų dievus žinome, kad garsus prana­ šautojas Melampas, kuris gyveno Proito laikais, dar iki Trojos karo, apie 1380 metus prieš Kristaus gimimą, pirmasis Graiki­ joje įvedė Bakcho garbinimą. Todėl tais laikais, kai lietuvių tauta brandino savo stabmeldystę, to dievo garbinimas kitur buvo labai senas ir visuotinai paplitęs. Lietuviai įvedė tą gar­ binimą savo šalyje, tačiau natūralu, kad, neturėdami vynuo­ gių, savo Bakchui turėjo priskirti kitas ypatybes ir atributus, nes žmonių polinkiai visur panašūs, piktnaudžiaujančių svai­ ginamaisiais gėrimais ištvirkimas visur dangstomas dievobai­ mingumo skraiste.

PDF 303

Alanai, senieji kai ku­ rių plačiosios Lietuvos sričių gyventojai, arba veikiau klajok­ liai, burdavo, kaip sako istorija, iš karklo šakų, tam tikru būdu sumaišytų; vėliau, traukdami vieną po kitos tam tikru nustaty­ tu laiku bei ištardami kažkokius žodžius ir kitaip burtininkų mada vaipydamiesi, skaitydavo lemties knygą . Lietuviai, visuomet pamaldūs ir todėl prietaringi, nieko nepradėdavo nepaklausę pranašų patarimo; šiuo požiūriu mūsų kaimiečiai iki šiol tebėra lengvatikiai; kiek jie turėjo žynių, tiek kerėtojų arba burtininkų, o pats vyriausiasis žy­ nys Krivių Krivaitis buvo gyvas orakulas; į jį buvo kreipiama­ si norint sužinoti vėlės padėtį mirus kokiam nors žmogui, kaip tai pamatysime toliau. Jis išpranašaudavo privačių as­ menų, valdovų, kariuomenės, miestų, visos valstybės, taip pat visokiausių sumanymų ir darbų tolesnę ateitį; jo pranašystės buvo nutarimų politiniais, teismo^ religijos klausimais pagrin­ das.

PDF 84

Kadangi lietuvių gentys nuolatos pa­ laikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religi­ nių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pa­ kankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitolo­ giją kildina iš skandinavų. Kadangi ir šioje yra nemažai pasi­ savinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos pana- šybė pasirodo esanti dar ryškesnė. Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomo­ nėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais.

PDF 320

Tokiu atveju vieną iš pagrobtų arklių liepdavo nujodyti,\nkol kris, o tada Krivių Krivaitis, papjovęs savo ranka, sudegin­\ndavo jį ant laužo.\nDievams taip pat būdavo aukojamas arklys tam tikro plau­\nko, su tam tikrais įgimtais ženklais. Prūsai teikdavo pirmeny­\nbę širmiems, kitos provincijos -juodžiams, dar kitos - kitokio\nplauko, tad kiekviena lietuvių genties tauta turėjo atskirą sa­\nvo pasirinktą plauką ir su juo ypatingus ženklus.

PDF 320

Antikos žmonės duodavo dvejopas priesaikas: vienokią paprastą, kai būdavo prisiekiama kokiam galingam ir kerštingam dievui: Me Hercule, MeJove, tegu Her­ kų lis, Jupiteris bus man maloningas; kitokią su užkeikimu, kreipdamiesi į Stikso vandenis, į pragarą ir kitas mitines pa­ baisas arba į Cezario gyvybę, į jo barzdą, kadangi jo pyktis būdavo toks pat baisus kaip ir anų. Lietuviai savo priesaikas duodavo visai panašiai: visi saky­ davo (tai ir dabar yra kaimiečių paprotys) „dėl Dievo“ (Dali lkw u), taip pat: Kad man Periamas sumusztu; tai reiškė šaukti dievus būti liudytojais. Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu).

PDF 320

Senovės prūsų papročiu prisiekian­ tysis laikydavo dešinę ranką prie savo gerklės. Kaip liudija Hartknochas (p. 548), šis paprotys dar ilgai gyvavo kryžiuočių valdomoje Prūsijoje, nes ši religinė apeiga sutvirtindavo prie­ saiką labiau nei pirštų padėjimas ant Evangelijos. Tokio pat I autinio papročio laikytasi ir kituose lietuvių genties tautų kraš- I uose, kurie atsidūrė svetimųjų valdžioje.

PDF 322

Lietuviai nuo seniausių amžių dalijo laiką į valandas (lYahmda) , o jos skirstytos į dienos ir nakties. Buvo 12 dienos ir tiek pat nakties valandų. Valandų trukmę matuodavo van­ dens laikrodžiais (Bodziawolas).

PDF 341

Sis bei tas išliko vien kaimo žmonių papročiuose, įpročiuose, prietaruose, kerėjimuose ir tautos būde, kuriam lemtis skyrė ištverti drauge su savo tauta. Sprendžiant iš to, ką surinko ankstesnieji Lietuvos senovės ty­ rėjai ir ką dar pavyko surinkti, senovines religines apeigas rei­ kia įsivaizduoti buvus nepalyginti turtingesnes. Bet mes, rašy­ dami ne spėliojimus, o istoriją, turime pasitenkinti kritikos pa­ tvirtinta medžiaga, palikdami pačiam skaitytojui malonumą pamąstyti apie nuostabią praeitį didelės tautos, kurios religija buvo kupina aukštų polėkių, gyvos fantazijos ir turėjo nekas­ dieniškai iškilmingas apeigas.

PDF 244

Kad ir kaip ten būtų bu­ vę, Varšuvos draugijos nuomonei pritarė ne visi mokslininkai, net pačioje Varšuvoje. Apie tai 1836 metais man rašė vienas iš tenykščių korespondentų, į kurį buvau kreipęsis tuo klausimu *. Senovinėse lietuvių monetose dievai buvo vaizduojami se­ nu papročiu, kuris tinka ir kitoms kaimyninėms tautoms. Tu­ rėjau rankoje sidabrinę monetą, rastą Varėnos apylinkėse.

PDF 244

Apie tai 1836 metais man rašė vienas iš tenykščių korespondentų, į kurį buvau kreipęsis tuo klausimu *. Senovinėse lietuvių monetose dievai buvo vaizduojami se­ nu papročiu, kuris tinka ir kitoms kaimyninėms tautoms. Tu­ rėjau rankoje sidabrinę monetą, rastą Varėnos apylinkėse.

PDF 309

Aukos Visų tautų aukos buvo kažkokios vienodos - rėmėsi pir­ mykščio pasaulio papročiu, kurio Nojus laikėsi po Tvano. Šiuo požiūriu lietuviai niekuo nesiskyrė nuo graikų ir romėnų, ne­ bent tik buvo kai kurių skirtumų, kilusių dėl vietos aplinkybių ir nevienodo apšvietos laipsnio,. Buvo aukų, kurias atnašau­ jant, moterims buvo draudžiama dalyvauti. Buvo ir tokių, kur ne bet kurį vyrą įleisdavo, ir jos vykdavo slapta*.

PDF 320

Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu). Senovės prūsų papročiu prisiekian­ tysis laikydavo dešinę ranką prie savo gerklės. Kaip liudija Hartknochas (p. 548), šis paprotys dar ilgai gyvavo kryžiuočių valdomoje Prūsijoje, nes ši religinė apeiga sutvirtindavo prie­ saiką labiau nei pirštų padėjimas ant Evangelijos. Tokio pat I autinio papročio laikytasi ir kituose lietuvių genties tautų kraš- I uose, kurie atsidūrė svetimųjų valdžioje. Arntas (Arndt) 17 pa- teilcia priesaiką su užkeikimu, kurios reikalauta iš latvių kai­ miečių jų senoviniu papročiu: kad tapčiau juodas kaip anglis, subyrėčiau kaip žemės dulkės, kad virsčiau akmeniu.

PDF 350

Mat visa, kas galė­ jo prisidėti prie moters apkalbėjimo, kad ji esanti nesantūri, visa tai smarkiai pažemindavo ją visuomenės akyse; tarytum norėta aukščiausia moters dorybe laikyti tai, kas jai daugiau­ sia kainuodavo, kreipiant dėmesį ne į dalyko, bet į pasiaukoji­ mo didumą. Jaunos netekėjusioski/mingos" lietuvaitės nešiodavosi var­ pelius, prikabintus virvutėmis prie juostos ir nuleistus iki ke­ lių, o vakare sutemus jos nedrįsdavo nė per žingsnį nutolti nuo namų; net po namus turėdavo vaikščioti su ugnimi, kad tėvai girdėtų ir matytų, kur jų duktė sukinėjasi8. Šitaip akylai sau­ gomas, jas pagrobdavo lakedemoniečių pavyzdžiu; tai padaro du jaunikio giminaičiai; tada jie atsiprašo tėvų ir įteikia jiems tam tikras dovanas.

PDF 360

Ypač slavai, mėgs­\ntantys vartoti svaiginamuosius gėrimus, savo senoviniuose pa­\npročiuose nuslysta į kraštutinumą; net pagyvenusios moterys\npirmos rodo pavyzdį: jų dainos girtą vestuvių pavakarę nu­\nrungia bet kokį senovės cinizmo įsivaizdavimą. Priešingai, lie­\ntuvių genties tautose šito negalima susekti - nei jų kalboje,\nnei tautinėse dainose nėra nieko panašaus; joms net trūksta\ntokių žodžių. Kiek stengėmės aptikti tokių dalykų šių dienų\nlietuviuose, šitaip suslavėjusiuose, niekad ir niekur negalėjo­\nme to pastebėti.

PDF 363

Išskaičiuoja visą velionio turtą, kiek­\nvieną kartą sušukdami: „Kodėl numirei?“ Laidotuvių giesmės,\niki šiol skambančios visose lietuvių genties tautose, vadinasi\nraudos (Rauda). Ponas Rėza kaip pavyzdį pateikia lietuviškas\neiles su gražia melodija, rastas pas Prūsijos lietuvius, pavadi­\nnęs „Motiną apraudančios našlaitės verksmu“:\nKtčž mi ogrzeje ręce i nogi?

PDF 365

Kai kada tarnai, arkliai, šunys, saka­\nlai buvo gyvi laidojami su didiku jo kape; dažniau eidavo ant\n364\n\n## Puslapis 364\n\nuždegto laužo, kadangi turtingųjų kūnai būdavo deginami.\nDeginti mirusiųjų kūnus buvo įprasta sekant graikų, ro­\nmėnų, skandinavų ’ ir kai kurių slavų kilčių papročiu. Šis pa­\nprotys, kurio užuomazga kilusi iš indų, lietuvių buvo apribo­\ntas tiek, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais taikytas tik\nžymesniems žmonėms laidoti.

PDF 364

Šiuo po­ žiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų įvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, taip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus. Neturime jokio pa­ tvirtinimo, kad lietuviai savo šventose giraitėse ant medžių ka­ bindavo karalių kūnus, parištus ant aukso grandinių .

PDF 366

Svarbiausia mirusių vėlių klajojimo priežastis - smurtinė mirtis ir palaidojimas nesilaikant laidojimo apeigų. Romėnai tą tvirtindavo visuotinai tikėdami20. Lietuviai turėjo paprotį skenduolių arba plėšikų nužudytųjų kūnus laidoti toje vietoje, kur atrado.

PDF 370

Ten pat jie sunaikino ir svečių dievuko, vadinto Ce- rokliu, garbinimą; jam atiduodavo pirmąjį maisto kąsnį ir pir­ mąją gėrimo taurę23. VII skyrius APIE ŽMOGAUS MIRTIES DALYKUS Kapai Kapai senovės lietuviams buvo šventas dalykas. Jokiu bū­ du nederėjo paliesti antkapinių statinių; buvo meldžiamasi net kapams savo protėvių arba asmenų, atmintinų dėl ypatingų dorybių.

PDF 387

Tai buvo atpildas dorovingiesiems; priešingai, nedorųjų ir nusi­ kaltėlių bei nepaklusnių žyniams po mirties laukė toks paža­ das: „Dievai atims iš jų viską, ką tik turėjo, kankins klaikiu siaubu ir tokiomis kančiomis, kad jie turės kaukti ir inkšti lau­ žydami rankas tūkstantinėse nesibaigiančiose kančiose“ . Spręsdami iš viso to, ką iki šiol pateikėme apie pomirtinį gyvenimą, negalime abejoti, kad lietuviai tikėjo sielos nemir­ tingumu, bet šis prietarais aplipęs tikėjimas buvo priežastis daugybės prietaringų nuomonių apie būsimą pomirtinę sielos būklę. Įsitikinę, kad ateinantis gyvenimas bus atpildas ir bausmė, jie nepaprastai rūpindavosi būsimu vėlės likimu, todėl prieš mirtį reikalaudavo iš giminaičių, kad tie stropiai atliktų laido­ tuvių apeigas ir per žynius ieškotų priemonių laimingam am­ žinajam gyvenimui pasiekti.

PDF 391

Toliau autorius pa­ sakoja, kad šie Rytų bažnyčios atskalūnai, nuo seno gyvenan­ tys tarp stabmeldžių lietuvių, ne tik naudojasi didesne laisve negu savo šalyje, bet daugelio lietuvių didikų šeimose netgi turi savo tikėjimo šalininkų; per tai susidarė padėtis, kad Lie­ tuvoje mažai liko Rytų atskalos bažnyčių, neapkrėstų jų pa­ klydimais. Priešingai, lietuvių bajorai, urmu linkstantys į šią krikščionybę, sukūrė tarytum naują sektą, kurią autorius va­ dina lietuviškuoju manicheizmu, Manicheismus Lilhuanicus. Jo atsiradimą aprašo taip: „Rusinai pirmieji, kaip sako, dar XI amžiaus pirmojoje pusėje, ėmė platinti krikščionybę stabmel­ diškoje Lietuvoje, bet vėliau šie krikščionys, patys užsikrėtę manicheizmo paklydimais, labiau juos pritaikė prie stabmel­ dystės, tai sunku pasakyti, ar lietuvių stabmeldystė sumišo su krikščionybe, ar krikščionybė susiliejo su stabmeldyste.

PDF 197-198

Aukš­ tesnioji valdžia į tai nesikišo: dievų žyniai neturėjo preteksto skųstis; priešingai, slaptos apeigos išoriškai atrodė susiliejan­ čios su bendrąja religija. Šiuo aspektu žvelgdami į lietuvių religiją, į gana aukštą tautos senovinės civilizacijos laipsnį, tobulą mitologiją, kalbą, teisę ir kitą viešąją tvarką, iš tikrųjų turime pritarti nuomonei, 1 Essais sur l’esprit et les moeurs de nations. - T. I. - P. 20. J98 kad paslaptys nebuvo svetimos mūsų protėviams. Pagaliau jei­ gu kronikos ir padavimai tvirtina apie lietuvius, kad jie slepią kai kurias savo apeigas , jeigu autoriai, įvairiapusiškai išma­ nantys visuotinę mitologiją, tą patį pripažįsta ir laukiniams Af­ rikos Sacharos dykumos gyventojams’, tai kodėl tą turėtume užginčyti lietuvių tautai?

PDF 402

Užrašas virš akmenų galvų - runomis'*.\nLietuviai, tiesą sakant, neturėjo savo heraldikos, kuri yra\nviduramžių padaras, išsirutuliojęs Pietų Europoje, bet žymes­\nni asmenys pasirinkdavo patinkamus antspaudus, kuriais vie­\ntoj parašų patvirtindavo savo raštus - taip, kaip romėnai9. Lie­\n9\nNeseckis (Herbarz Polski.

PDF 403

Pa­ vyzdžiui, „Paparona“ arba „Kiniglis“, tai reiškia ne kiškį, kaip kad pasakyta Neseckio „Herbyne“ (aiškino tik pagal piešinį ir iš lotynų kalbos išvertė žodį „Lepus“), bet triušį, nes lietuvių kal­ boje žodis „ Kiniglis“ būtent tą ir reiškia *. Nors pirmaujančios lietuvių giminės po Horodlės seimo naudojosi antspaudais su lenkiškais herbais, vis dėlto vargin­ gesnį bajorai dar ilgai turėjo savo senovinius antspaudus. Juo­ se ant sutarčių, kurias sudarinėjo bajorai vieni su kitais, net iki XVII amžiaus vidurio išlikęs labai ryškus tokių dar seno pavi­ dalo ir seno graviravimo signečių pėdsakas.

PDF 420

3 Vokiečių autoriai kildina prūsus iš gotų, kadangi kryžiuočiai\nradę Prūsuose daug ką gotiško. Mes, priešingai, įžiūrėdami kitoniš­\nką lietuvių tautos kilmę, tuos gotiškus elementus laikome skoliniais\niš gotų, kurie visados engė tas tautas, ir siejame taip pat su herulais,\nkurie šitiek laiko lydėjo gotus Pietryčių Europoje. Todėl lietuvių\ngenties tautos, jeigu ir neigtume papročių, įpročių, religijos bendru­\nmą, net giminystę, nuolatos susidurdavo su gotais arba savo, arba\nsvetimoje žemėje.

PDF 435

V priedas\nA pie Biarmijos raidyną\nRašydami šį veikalą, ne kartą kalbėjome apie Biarmijos\n(Permės) raidyną, kurio pėdsakų pasitaikė aptikti lietuvių že­\nmėje, ir iš tiesų tokių, kurie nepalieka abejonės, kad senovės\n18 Alt- und Neues Preussen. - S. 149.\n434\n\n## Puslapis 434\n\nlietuviai naudojosi tomis raidėmis.

PDF 440

439\n\n## Puslapis 439\n\nsvarbiausių įstatymų ir sentencijų, laikomos šventomis, kurias\nsaugo indų išminčiai; tą kalbą vadina sanskritu.\nBe abejo, ji yra lietuvių kalbos šaltinis, - taip pat kaip ir\nkitų Europos kalbų, kuriomis kalba seniausios tos pasaulio\ndalies tautos23. Norėdami tą aiškiau įrodyti, pateiksime pavyz­\ndžių.

PDF 448

Senovės lietuvių kalba iš Čemberleno; imta iš Ksavero Bo­ gušo (p. 109): Tews mus, kas ekas Debbesin; swetislajn taws Wardas; laj enak mums tawa Walstibe; taws prats lajnot ek Debbesin kne ku žeme. Musa dieniszku mausu dod mums szoden, unpedod muns musu paradus, ka mes pedodam musum paradukam; un ne wed mus kierdi na szane, bet pestino ta launa. Lietuvių kalba, vartojama Prūsijoje, Nemuno žemupyje; imta iš Hartknocho (ten pat): 15.

PDF 449

30 30 Šių eilių proga negaliu neprisiminti tokio atsitikimo. Kai pir­ mą sykį paėmiau į rankas švento atminimo Ksavero Bogušo studiją, šios eilės smarkiai patraukė mano dėmesį. Skaičiau jas savo tarnams lietuviams, jie klausėsi su dideliu malonumu, sakydami, kad, jų iš­ manymu, harmoningas žodžių skambesys perteiktas nuostabiai. O vėliau, kai išmokiau atmintinai vieną puikų balsą turinčią lietuvaitę ir kai ji deklamuodavo, kaimiečiai klausydavosi susižavėję, ir atrody­ davo, kad jie suvokia eilučių metrų darną. Deklamuojant tas 30 eilu­ čių, net nemokantys kalbos žmonės jausdavo nuostabos vertą skam­ bumą.

PDF 13

Kuo la­\nbiau skaitau, tuo labiau tuo įsitikinu. Antras tomas be­\nveik visas yra skirtas lietuvių kilmei, lengva pasakyti —\n576 puslapiai. Tamsta kildini juos iš gelonų (pelazgų-\nhelenų tautos) ir iš budinu (indų-skitų tautos); vėliau\nišaugusi gelonų-budinų karta susiskirstė į tris pagrin­\ndines dalis: Prūsiją, tikrąją Lietuvą ir Latviją.

PDF 33

Mes pasisakome už pono Kepeno požiū-\n2. T. Narbutas\n33\n\n## Puslapis 33\n\nrį: lyginant tris svarbiausius dialektus — senovės prūsų,\nlietuvių ir latvių, — vidurys tenka lietuvių, o tai negin­\nčytinai įrodo, kad tautos lopšys buvo būtent lietuvių gen­\ntyje arba kad ši gentis buvo arčiausia prie šio lopšio1. O\nbe to, Lietuvos valstybė tuomet ne tik savo galybe ir dy­\ndžiu pranoko Prūsiją ir Latviją, bet ir buvo viena tų, ku­\nrios ilgiausiai džiaugėsi savo nepriklausomybe. Tad tuo\nremdamiesi nedvejojame visą tautos visumą su visomis\njai giminingomis žmonių bendruomenėmis ir kartomis pa­\nskelbdami lietuviškąja2.

PDF 179

Labai svarbių hidrografinių pokyčių\nnuo Palangos iki Sembos pakrančių įvyko rašytinės isto­\nrijos amžiais. Iš įvairių Karaliaučiaus Slaptajame archy­\nve esančių transakcijų ponas Foigtas1 teigia, jog viena\ndešinioji Nemuno deltos šaka nuo Rusnės suko į šiaurę,\niš dešiniosios pakrantės įtekėjo Minija, po to jungėsi su\nDange, kurios žiotyse stovėjo sena lietuvių tvirtovė Klai­\npėda, Klejpeda2, ir galop vienomis plačiomis žiotimis įsi­\nliejo į jūrą toje pačioje vietoje, kur šiandien yra Kuršių\nmarių žiotys. Prie šio tvirtinimo reikia pridurti, jog Pto-\nlemėjas nurodo Krono upės, kuri yra Nemunas, žiotis sub-\nelevatione Poli 56 graduum et longitudine 50 graduum.

PDF 212

Tą patį, bet kiek aiškiau minėjo Stra- bonas savo septintojoje knygoje. Taip mes taip pat nedve­ jodami pripažįstame tą istorinę tiesą, kad lietuvių tautos protėviai gyveno prie Rosės upės, tekančios per šiandienę Volkovysko apskritį. Jų gyvenviečių galėjo būti net iki IV amžiaus po Kristaus gimimo ar kiek vėliau, kol iš Nemuno aukštupio pusės pradėjo spausti slavų gentys.

PDF 214

Senovės tyrinėtojai ne­ abejoja, jog budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvena­ mųjų vietovių ir įsikūrė iš dalies taikiai, iš dalies gal iš­ stumdami kitas gentis prie Nemuno, o vėliau ir Vyslos, Dauguvos, — tai nedvejodamas pasakoja Osolinskisk Prie jūros skubančio Nemuno vaga atvedė iki žygio j vakarus pabaigos. Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma de­ ra laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte, iš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tun- manas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2.

PDF 238

Vadinasi, pirmasis\nsu neapdorota medžiaga dirbęs žmogus ir visas jo milži­\nniškas darbas dažniausiai būva pamirštas palyginti su\nvėlesnio darbuotojo efektyvaus darbo šviesa.\n230\nMūsų Rusios tyrimo išvada yra ta, kad dešiniosios\nNemuno žemupio šakos pakrantėse buvo pirmos lietuvių\ntautos gyvenvietės, atsiradusios bendruomeninėje santvar­\nkoje. Gelonai-budinai, įsikūrę šiuose vaizdinguose kraš­\ntuose, turtinguose gyvenimui reikalingų gamtos turtų, ne­\nabejotinai labai ir greitai išplito1.

PDF 249

Heimkringla\nSaga.\n238\n\n## Puslapis 249\n\n243\nApskritai, atsižvelgiant į krašto padavimus, tiek se­\nniausių prūsų kronikininkų užrašytus, tiek ir senovės ty­\nrinėtojų įvairiose vietose pastebėtus, galima pasakyti, kad\nlietuvių ¡genties tautoms dar gerokai* prieš VI amžių\npritklausė tos žemės, kurios ir šiandien ¡priklauso jų val­\ndoms. Sį teiginį patvirtins tolesni mūsų pasakojimai, o\ntuo tarpu aprašysime įvairių kartų užimamų žemių geo­\ngrafinę padėtį, pradėdami nuo bendro žymėjimo krašto,\nturėjusio tokias ribas: Baltijos jūra nuo Vyslos žiočių net\niki Vakarų Dauguvos dešiniosios ¡pakrantės, kur jūrą pa­\nsiekia Salacos apskritis, šios apskrities ribomis su Estija\nir Pskovo gubernija, paskui skersai Dauguvą iki Kuršo\nsienos su Livonija, toliau Ukmergės apskrities riba net\nligi ten, kur susisiekia Vilniaus ir Ašmenos apskričių sie­\nnos, Vilniaus apskrities riba ligi trijų: Vilniaus, Ašmenos\nir Lydos apskričių ribų susikirtimo vietos, šį ¡paskutinį\nkartą sena Lietuvos siena, tad Lietuvai lieka tik kelios\nsenovėje priklausiusios Trakų apskričiai gretimos parapi­\njos, taip pat ir Gardino apskrities.

PDF 252

244 Sritys, arba pagrindinės lietuvių krašto žemės. Šią te­ ritoriją sudarė trys pagrindinės sritys: senovės Prūsija, tikroji Lietuva ir Latvija. Kažkokių politinių įvykių suta­ pimas lėmė ¡pasidalijimą trijų tautos kartų, įsikūrusių to­ se trijose, gana tolimose srityse; jas siejo viena — tik gimtoji žemė. Iš čia atsirado trys atskiri dialektai: seno­ vės prūsų, lietuvių ir latvių. Be kalbos panašumo, juos siejo religija ir visai tautai bendra teokratinė valdžia.

PDF 487

Todėl, mano nuomone, reikėtų\nskaityti: Kurcho, optimo maximo. O tai yra toks pat užrašas kaip\nir ant kai kurių romėniškų medalių; jis reiškia IOVI OPTIMO\nMAXIMO. Taip pat kaip ir ant Volgasto miesto globėjo Jaruvito\nskydo, ant kurio radau tokį užrašą: „Tutori Voigasliensi, optimo\nmaximo Jurowito\". Lotynų kalbą slavai venedai ir lietuviai var­\ntojo kaip diplomatinę kalbą.

PDF 509

180 /Ten pat, 3 pastraipos 1 sakinio minties tęsinys ir nauja išnaša/ Kartais didieji kunigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302 metais Gediminas davė Krunevičiui. Sis paprotys lietuviams nebuvo būdingas, bet kai kurios riterių šeimos, pri­ klausančios Lietuvos valdžiai (ar tai būtų lenkai, ar rusinai), ga­ lėjo prašyti, kad jiems būtų suteikti herbai — taip būdavo Len­ kijoje. Bet, nepaisant to, visuomet, bent jau nuo Gedimino laikų, Lietuvoje šeimos herbai egzistavo70.

PDF 95

Toks žygis paprastai trukdavo ne ilgiau, kaip savaitę: mat, kryžiuočiai skubėdavo, kad nespėtų pastoti jiems kelio lietuviai. Sužinoję apie kryžiuočių žygį, lietuviai skubė- davo pasislėpti miškuose, iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius, dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kry- žiuočių kelią staiga užvertę medžiais, patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. Be to, už tokiuos užpuolimus lietu- viai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą.

PDF 238

Tad kiekvieną, kurs norėtų mane pavergti, aš laikyčiau tironu, o ne savo viešpačiu". Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo, kad lenkai savo pa- siūlymus pateiktų raštu. Gavę juos, po trijų dienų lietuviai atnešė len- kams savo projektą; lietuvių projektu, bendrai rinktas karalius tu- rįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu; kol nebūsiąs pakeltas, tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios.

PDF 159

Kadangi Dobrynėje sekmadienį visi žmonės buvo su- D o b iy n ą , ž u d o k i y - nių ir plėšimo, žuvo liepsno- devynis tūkstančius belaisvių. Su kryžiuočiais kautasi atvirame lauke: mūšyje krito ordino magistras Bur- chardas Aremas su trisdešimčia to ordino riterių, o lietuviai laimėjo kautynes. Vėliau, sužinojus, jog len­ kai ketina smarkiai užpulti lietuvius, paliauta rengti žygius į kaimynų šalis ir pradėta laukti karo; lietuviai nenorėjo, vienur išžygiavę, susilaukti audros iš kitos pusės, jie būgštavo, kad, išsklaidę ir nuvarginę karius, 1297 m e ta i L ietu via i siaubia ėję iš kaimų į bažnyčias, miestą pavyko užimti staigiu antpuoliu.

PDF 75

Lietuvos metraščiuose sukurta atvykusio iš Romos Palemono ir jo ainių legenda tapo pagrindu ne tik lietuvių, bet ir rusėnų bajorijai vesti savo kilmę Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių dinastija. Taip įvairiakilmė ponija formavo bendros savimonės „lietuvių nacijos“ ponų sluoksnį. Tokie žmonės pagal kilmę buvo rusėnai, pagal tikėjimą – graikai katalikai, pagal politinę savimonę – lietuviai, o kalbėjo lenkiškai.