Lietuviai

PDF 128

Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti.

PDF 128

Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti. Šioje smarkioje kovoje daug netikėlių buvo nukauta ir mirtinai sužeista, o minėtasis Henrikas savo balistos paleista strėle pataikė vienam kilmingam ir galingam lietuvių vadui ir jį nukovė, o paleidęs [strėlę] į kitą priešo kariuomenės dalį, pataikė vienam prižiūrėtojui, įkopusiam pataisyti apgulos mašinos viršūnės gedimo, ir prismeigė jam ranką prie mašinos; visa tai pamatę, netikėliai pabūgo ir nutraukė apgultį.

PDF 179

Neilgai trukus, kai komtūras, sutvarkęs visus savo reikalus, plaukė pro šalį, šis niekingas išdavikas graudžiu balsu pradėjo šaukti ir prašyti, kad jį priimtų į laivą, kad jo sielą, Kristaus krauju atpirktą, išvaduotų iš velnio vergovės. Kai, šitai išgirdęs, brolis Ernekė jo pasigailėjo ir priplaukė prie kranto, šis staiga nutvėrė laivą, stipriai į jį įsikibo ir, susišaukęs savo bendrus, užpuolė plaukusius laivu ir visus išžudė. 240 (233). Apie tai, kaip Ragainės broliai nukovė 25 lietuvius Po šio įvykio lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo, patraukę švento Jono Krikštytojo dieną (birželio 25) iš netoliese buvusios Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais, patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę.

PDF 182

Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele kariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių nukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos kunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos magistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji kunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų nuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems pavyko garbingai išvengti kovos.

PDF 208

Apie šio laivo sudeginimą 1313 metais Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą raitelių; kai jie užpuolė laivą, jame buvę 4 šauliai, palikti jo saugoti, pradėjo drąsiai gintis. Galop, nukirtus virvę, kuria buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn; jį, pasroviui plaukiantį, lietuviai taip smarkiai užpuolė, kad, nors ir daug jų buvo sužeista, o Skaldonis, minėtojo Surmino brolis, užmuštas, paėmė laivą ir, nužudę 4 lankininkus, jį pavertė pelenais568. 319 (312).

PDF 157

III skyrius M A Ž E S N I E J I DIEVAI, ARBA D IEVAIČIAI, D E W A J T A S Au šia vis (Auszlawis) Nusilpusių, ligonių, sveikstančių dievaitis, mitinis gydytojas. Atrodo, lietuviai garbino jį kaip didelį žaltį. Kiti duomenys leidžia spėti, jog būta ypatingų apgavikų, kurie nešiodavo užantyje žalčius ir taip įtikindavo žmones, kad, mokėdami kenksmingus dalykus padaryti nekenksmingus, sugebėsią išgydyti visokias ligas. Jie tapdavo šio dievaičio mokiniais arba garbintojais.

PDF 438

Nepaisant viso šito, ištraukdami lietuvių tautos istoriją iš tamsybės ir užmaršties amžių, pasilikome sau dar daug tyrimų, ketindami juos išdėstyti kitame tome; tad ši tomą galima laikyti pasirengimu tam, apie ką dar kalbėsime. Nuodugniau lyginant gyvąsias kalbas su mirusiomis, pastebėta, kad tarp jų yra skirtumas, tai yra atrastos tam tikros pirmykštės kalbos, iš kurių viena ar kita kalba yra kilusi, tačiau dėmesingiau įsigilinus atrodo, kad yra buvusi kalba - visų kalbų motina, nes iki šiol neaptikta jokios, kurioje neatsirastų žodžių, bendrų kitoms kalboms ne tik skambėjimu, bet ir reikšme. O kuo senesnes kalbas imama nagrinėti, tuo ryškesnė matoma jų giminystė, tai yra kuo kuri tauta senesnė, tuo jos kalba artimesnė senojo pasaulio kalboms . Si tiesa tokia akivaizdi, kad aiškiai patvirtina tai, ką žinome iš padavimų, išlikusių Šventajame rašte apie žmonių giminės kilmę iš vienos pirmosios šeimos, apie žmonių pagausėjimą pirmiausia Azijoje, pagaliau apie jų atsikraustymą iš ten į Europą. Žiloje senovėje Azijoje buvo kalba, neabejotinai susiformavusi Indijoje, kuria buvo kalbama, o vėliau, ištobulėjus visuomeniniam gyvenimui, ir rašoma.

PDF 131

Vis dėlto markgrafas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog jis veltui keliavo tokį kelią, įkūrė miestą, kuris po šiai dienai vadinamas Brandenburgu. Tais pačiais metais, kaip sako Livonijos metraštis, žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovojo su Livonijos magistru Otonu, magistras žuvo su penkiasdešimčia šio ordino brolių. Tokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon Vestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas ir žuvo.

PDF 154

Kokia nešlovė palikti priešų rankose ne tik visą grobį, bet ir žygio draugus, nebeįstengiančius dėl negalės sprukti, kai patys gėdingai bėga, kautynėms nė neprasidėjus! Štai todėl nutarė ryžtingai žygiuoti link priešo: užpulti persekiotojus ir nuplauti praėjusiųjų metų nešlovę — jeigu ne pergale, tai bent nepaprasta drąsa; jie sunešė į vieną daiktą visą grobį, suraišiojo rūpestingai belaisvius, išstatė stovykloje saugas ir išsirikiavo kaip begalėdami miške kautynėms. Lenkai, pasirengę kovai, užtvindė didžiulę lygumą pamiškėje, negaišo ir lietuviai, nors neviltis skverbėsi į širdį: bematant surikiavę pulkus, bėgte išbėgo iš miško, lenkai, aklai puldami, veržėsi tiesiai į priekį, ypač miestiečiai ir kaimiečiai, taip L en kai k a u ja si su liepat tie, kurie neįgudę kovoti tu via is ir laim i (šitokių paprastai randasi, kai kariuomenė telkiama be atrankos); jie netrukus ėmė stebėtis drąsa, po to būgštauti išvydę, su kokiu ryžtu veržiasi į kovą tie, kurie ligi šiol atrodė bėgą nuo jų persekiojimo.

PDF 157

Pakviesti Konrado, Čersko Mazovijos kunigaikščio, atėmė iš Kujavijos kunigaikščio Vladislovo Gostininą ir, išžudę dalį įgulos, o dalį su kitu grobiu išsivarę į nelaisvę, atidavė apiplėštą pilį Konradui. Žinoma, visada pavojinga telktis priešą į pagalbą, nes jis trumpą ginklų draugystę gali slaptai panaudoti savo reikalams ir, ištyręs padėtį kaip draugas, vėliau kur kas saugiau veikti kaip priešas; šito susilaukė ir Konradas. Lietuviai, kelerius metus vengę niokoti tolimesnius Mazovijos pakraščius, dabar, be kliūčių kaip sąj ungininkai galėdami žygiuoti šiomis žemėmis į Gostininą, susiviliojo taikos metais visiškai atsistačiusio krašto turtais ir įniko grobstyti, o beieškodami grobio, Įsitraukė į karą; vos parsigabenę namo grobį iš Gostinino, jie su stambesnėmis jėgomis sugrįžo į Konrado valdas, staiga iš sąjungininkų virtę priešais.

PDF 159

Kadangi Dobrynėje sekmadienį visi žmonės buvo suD o b iy n ą , ž u d o k i y nių ir plėšimo, žuvo liepsnodevynis tūkstančius belaisvių. Su kryžiuočiais kautasi atvirame lauke: mūšyje krito ordino magistras Burchardas Aremas su trisdešimčia to ordino riterių, o lietuviai laimėjo kautynes. Vėliau, sužinojus, jog lenkai ketina smarkiai užpulti lietuvius, paliauta rengti žygius į kaimynų šalis ir pradėta laukti karo; lietuviai nenorėjo, vienur išžygiavę, susilaukti audros iš kitos pusės, jie būgštavo, kad, išsklaidę ir nuvarginę karius, 1297 m e ta i L ietu via i siaubia ėję iš kaimų į bažnyčias, miestą pavyko užimti staigiu antpuoliu.

PDF 177

Kanonas, 1299 m e ta i Brandenburgo komtūras, su nemaža kariuomene įsibrovęs į Lietuvą, sudegino artimiausių tvirtovių Junigedos bei Pieštvės papilyse namus, o po to, papildęs kariuomenę stipriu Ragainės būriu, nugabeno ją laivais į krašto gilumą. Pasroviui atskubėjo lietuviai ir, praradę tik vieną saviškį, privertė priešą pasukti atgal. Kai Nemune vyko šios laivų grumtynės, šeši šimtai raitelių įsiveržė į Prūsiją ir, nuniokoję pražygiuojamus kaimus, įvarė baimės aplinkinėms žemėms, nes kaimiečiai nežinojo, kuria kryptimi ir kokiomis jėgomis priešas puls.

PDF 487

Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudarytą sutartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susitarimo aktą dėl kurių ne kurių L ie tu v ių ir len k ų gi nžmonių apsileidimo ar lengčai d ė l P o d o lės vabūdiškumo pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalinti ir aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų sąjunga truksianti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią Lenkijoje. Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lietuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės. Lenkai atkakliai tvirtino, jog visi Jogailos ir Vytauto laikais sudaryti susitarimai, be to, vėliau, Žygimanto laikais, paskelbti potvarkiai iš viso negalį būti keičiami, nes jų teisėtumas nekeliąs jokių abejonių, antra vertus, nieku būdu negalima liesti ir keisti ištarmių, daugel kartų patvirtintų abiejų tautų didikų bei valdovų priesaikomis, antspaudais bei parašais.

PDF 716

K araly stės lau k o e tm onui F lo rijo n u i Z ebžidovskiui įsak ė len k u s v esti į Polocką, o M ik alo ju i R advilai tra u k ti su lietu v iais link Sm olensko. R advila, skubiai Lietuviai niokoja n u žy g iav ęs ligi O ršos, b et Maskvos vaidas n ie k u r n esu tik ęs priešo, įsiren g ė sto v y k lą p rie D nepro, o v isą ra itiją n u siu n tė n io k o ti M askvos valdų. N etoli Sm olensko sm ogęs p riešu i stip rų sm ūgį ir g av ęs a tsa k o m ąjį, p atra u k ė į V iteb sk ą, o iš ten — į V eližo kraštą, k u r n usiaubė visus kaim us ir sudegino V eližo m iestą.

PDF 117

O trečią vasarą37 kunigaikštis Švitrigaila Vitebske sudegino metropolitą Gerasimą 33 Susirinko Vitebske didysis kunigaikštis Švitrigaila ir rusų kunigaikščiai ir su visomis rusų pajėgomis patraukė į Brėslaują, o Brėslaujoje į pagalbą jam atvyko Livonijos magistras 39 su visomis savo pajėgomis, ir žygiuoja Užnerio puse į Ukmergę. Didysis kunigaikštis |2ygimantas] pats nėjo prieš Švitrigailą, o sutelkęs tam laikui visas savo lietuvių pajėgas40, pasiuntė su kariuomene prieš Švitrigailą savo sūnų, kunigaikštį Mykolą41, ir kunigaikštis Mykolas atėjo su lietuviais ir lenkais 12. Ir buvo mūšis rugsėjo pirmąją dieną 43, per šventą Simoną.

PDF 179

Neilgai trukus, kai komtūras, sutvarkęs visus savo reikalus, plaukė pro šalį, šis niekingas išdavikas graudžiu balsu pradėjo šaukti ir prašyti, kad jį priimtų į laivą, kad jo sielą, Kristaus krauju atpirktą, išvaduotų iš velnio vergovės. Kai, šitai išgirdęs, brolis Ernekė jo pasigailėjo ir priplaukė prie kranto, šis staiga nutvėrė laivą, stipriai į jį įsikibo ir, susišaukęs savo bendrus, užpuolė plaukusius laivu ir visus išžudė. 240 (233). Apie tai, kaip Ragainės broliai nukovė 25 lietuvius Po šio įvykio lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo, patraukę švento Jono Krikštytojo dieną (birželio 25) iš netoliese buvusios Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais, patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę.

PDF 183

Kai paprasti žmonės išvydo, jog svarbiausieji klastininkai nuolatos bendrauja su broliais ir prie stalo, ir kitokiuose pasilinksminimuose, labai nusigando ir, manydami, jog jų sąmokslas esąs susektas, nedrįso nieko bloga broliams daryti, ir šitaip broliai iš dievo malonės sveiki bei gyvi pargrįžo namo. Štai kokios negandos iš visų pusių nuolatos grėsė broliams, tačiau dievas, kuris niekad nepalieka nelaimėje tų, kurie jį tiki, mielaširdingai juos gelbėjo nuo visiško išnaikinimo. 250 (243). Apie baisų Lenkijos žemės nusiaubimą ir apie daugybės tūkstančių krikščionių nužudymą bei paėmimą į nelaisvę Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę540 ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų; kitus, kuriuos panorėjo, išsivarė į nelaisvę; jie arnotus, taures ir kitokius bažnytinius indus pavartojo, niekindami dievą, neleistiniems reikalams, pavertė pelenais bažnyčią drauge su joje buvusiais sakramentais, be to, nusiaubę visas apylinkes bei išžudę daug dievo žmonių, išsivarė tokią galybę belaisvių, kad per dalybas kiekvienam lietuviui teko 20 krikščionių.

PDF 194

Apie brolį Konradą, Prūsijos magistrą 1302—1306 metais Brolis Konradas Žakas, šešioliktas Prūsijos magistras, vadovavo šešerius metus. Jis garsėjo kaip itin švelnus žmogus, visiems rodėsi toks malonus, jog apie jį tikrai buvo galima sakyti, kad jį mylėjo ir dievas, ir žmonės. Pailsęs nuo rūpesčių ir palaužtas negalės, ilgainiui jis atsisakė pareigų, apsigyveno Goliubo pilyje, kurią pats buvo pasistatęs554, čia pasimirė, o jį palaidojo Kulmenzės katedros bažnyčioje. 280 (273). Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų.

PDF 195

281 (274). Apie brolio Gundramo bei daugelio lietuvių žūtį 1302 metais Tais metais brolis Gundramas, nedidelio stoto, tačiau be galo narsus ir drąsus žmogus, persekiojo su 9 ginklanešiais iš Lietuvos atsibeldusius plėšikautojus, kurie Kristburgo pilies apylinkėse buvo pagrobę dešimt žmonių ir tiek pat arklių; kai juos dykrose užpuolė, pirmajame susirėmime vienas lietuvis ietimi jį taip sužeidė, kad išleido jam vidurius, tačiau jis nepaliovė kovojęs, kol visi lietuviai buvo išžudyti, o tada parkrito žemėn ir pasimirė. Kai jį mirusį ginklanešiai gabeno į Kristburgo pilį, moterys, kurias jis buvo išvadavęs iš netikėlių vergovės, sakėsi mačiusios du baltus balandžius, sklandančius ore virš jo palaikų; jam sustojus, jie sustodavę vietoje, jam pajudėjus, vėl skrisdavę kaip skridę.

PDF 195

Kai jį mirusį ginklanešiai gabeno į Kristburgo pilį, moterys, kurias jis buvo išvadavęs iš netikėlių vergovės, sakėsi mačiusios du baltus balandžius, sklandančius ore virš jo palaikų; jam sustojus, jie sustodavę vietoje, jam pajudėjus, vėl skrisdavę kaip skridę. 282 (275). Apie Lubavos žemės apiplėšimą ir 65 lietuvių žūtį 1302 metais Vėliau kiti iš Lietuvos atsibeldę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir ten nužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių. Kristburgo broliai pasileido pavymui ir, priėję dykras, iš pėdsakų suprato, jog šie toliau traukia pasiskirstę į du būrius. Todėl ir jie patys toliau patraukė dviem žygio voromis, pirma netrukus pasivijo vieną netikėlių būrį, nukovė 65 vyrus ir išvadavo 70 krikščionių.

PDF 79

Lietuvių mitologija, sukurta iš graikų, nebeturi tos laukinės ir barbariškos fantazijos, su kuria paprastai susiduriama kitose šiaurės tautose, tad ją turėjo išrutulioti žmonės, užkopę ant aukštesnio civilizacijos laipto. Kad mums būtų lengviau išsemti visą naudą iš mitologijos skaitymo, nepakenks iš pradžių apžvelgti atradimus, galinčius mus užvesti ant kelio, kuriuo ėjo tautos savo tikybos klaidžiojimuose. Seniausios žemės tautos - indai ir kinai savo tautiškumo svarbiausiais bruožais laikė ir tebelaiko tvirtą saugojimą senųjų įstatymų, papročių, įpročių ir visokių visuomenės gyvenimo smulkmenų. Kaip tik tai yra priežastis amžino sąstingio, dėl kurio tos tautos su savo geografine padėtimi ilgai buvo ir dabar tebėra to paties apšvietos, politinių institucijų ir religijos lygio.

PDF 84

Kadangi lietuvių gentys nuolatos palaikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religinių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pakankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitologiją kildina iš skandinavų. Kadangi ir šioje yra nemažai pasisavinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos panašybė pasirodo esanti dar ryškesnė. Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomonėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais.

PDF 101

Užkalbėjimai nuo gyvačių įkandimo, augalų gydomųjų savybių atradimas, žodžiu, visa senovės lietuvių žynių medicina buvo globojama saulės, kurios šiuo atveju buvo šaukiamasi, vadinant ją Lėliumi (Lelus)11. Vienoje dainoje pastebėjau, kad gydytojų ir vaistų globėjas yra Lėlius. Lydos krašte, Rodūnios parapijoje, netoli vienas nuo kito yra du kaimai: Leliušių (Lelusze) ir Lelionių (Lelaiice); taip pat Trakų apskrityje, ponų Gorskių dvare, yra Lelionių milžinkapis. Visa tai paaiškina dar mažai ištirtus Siaurės mitologijos mitus. Iš lietuvių mitologijos tyrimų pastebima, kad Lėlius (Lelus) ir Lėlė (Lela) - tai dvyniai: brolis ir sesuo, vyras ir žmona, kažkokios deivės, kurios vardas pamirštas, vaikai; darau išvadą, kad tai buvo Lada (Lado), atitinkanti graikų Latoną, o jos vaikai Apoloną ir Dianą, o slavų mitologijoje - Lėlių ir Polėlių.

PDF 103

Vyskupo Petro rankraštyje aptinkame: „jie garbino vandenį, vadindami Atropos, kurį laikė kilniu elementu“. Matyti, kad šio dievo vardas šitaip parašytas per klaidą. Žemaitijos žvejai ir šiandieną savo dainose apdainuoja jūrą dievą, vardu „ Dzivsvits “:r\ Tai bus bendras jūrų ir kitų vandenų, kuriais plaukiota, dievas ir laivininkų globėjas. Lietuviai gyveno susisiekiančiame su jūra krašte, kuriame daug visokių didelių vandenų, todėl plaukioti buriniais laivais jiems buvo neišvengiama, taigi jie negalėjo apsieiti be savo Neptūno.

PDF 137

Lietuvoje tebėra gyvas paprotys, kai prietaringi ūkininkai likusius nuo Velykų pusryčio kaulus stropiai surenka ir užkasa į žemę; mano kampe valstiečiai juos vadina Nijoliszkas Palajkas (Nijolės palaikai). Tai lyg Nijolės relikvijos arba likučiai, skirti Nijolei. Žemiau straipsnyje apie aukas pamatysime, kad atnašautos mėsos kaulai būdavo užkasami į žemę kaip auka požemio dievams.

PDF 151

Šiuo atveju to nelaimingo priešo - Vylingosios (Zdradliwa) vardo veikiau buvo nusipelniusi Vilnia, kadaise tikusi laivybai, tokia srauni, vingiuota, akmenuotu dugnu, palyginti su Vilija, tekančia didinga vaga, dar visur gilia ir visur saugia laivybai. Krovininiai laivai, plaukiojantys Vilija nuo lietuviško Strungas - bukas vadinami strungais, yra tikri upinių laivų giminės milžinai; jiems trūksta tik stiebų ir kylio, kad galėtų būti palyginti su jūrų laivais. Čeltyčios (Czeltice) Tai buvo Baltijos jūros vandenų nimfos.

PDF 164

Visose lietuvių genties tautose vieškelis, Wiessas Kielas, buvo religiškai paaukotas šalies svetingumui: nė vienam, keliaujančiam vieškeliu, nederėjo daryti skriaudos dėl rūstaus dievų keršto; taip skelbia senovės padavimai. Sis dievaitis atitinka Romos Larą (Lar vialis); Antikos žmonių Merkurijus, Apolonas, Bakchas, Herkulis taip pat vadinosi kelio dievai, Dii viales. Buvo ir keliautojų deivė Vibilia. Numėjas ir Peskija (Numejas i Peskia) Dievaitis ir dievaitė, jo draugė, svetingumo dievybės. Šių žodžių prasmė, senosios kalbos aiškinimu5, sutampa su šių dievybių pašaukimu, žemaitiškai reiškia Swecias ir [Viešnia.

PDF 197-198

Aukštesnioji valdžia į tai nesikišo: dievų žyniai neturėjo preteksto skųstis; priešingai, slaptos apeigos išoriškai atrodė susiliejančios su bendrąja religija. Šiuo aspektu žvelgdami į lietuvių religiją, į gana aukštą tautos senovinės civilizacijos laipsnį, tobulą mitologiją, kalbą, teisę ir kitą viešąją tvarką, iš tikrųjų turime pritarti nuomonei, 1 Essais sur l’esprit et les moeurs de nations. - T. I. - P. 20. J98 kad paslaptys nebuvo svetimos mūsų protėviams. Pagaliau jeigu kronikos ir padavimai tvirtina apie lietuvius, kad jie slepią kai kurias savo apeigas , jeigu autoriai, įvairiapusiškai išmanantys visuotinę mitologiją, tą patį pripažįsta ir laukiniams Afrikos Sacharos dykumos gyventojams’, tai kodėl tą turėtume užginčyti lietuvių tautai?

PDF 230

Todėl senovės tyrėjui didelė parama yra vandenų vardų pažinimas ir jų prasmės, atsižvelgiant į jų etimologiją pirmykštėse kalbose, aiškinimas. Ankstesniame straipsnyje šiuo požiūriu kalbėjome apie upėvardį Ross; čia dar turime pridurti kaip mokslinio tyrimo pavyzdį pastebėjimą apie vardų Nar, Nėr, Nor, Nur etimologiją; pirmykštėje lietuvių kalboje, bendroje su slavų ir daugeliu kitų, jie reiškia vandenį arba vandenų telkinį, požemio vandens užlietą gelmę, vandens srovę arba tekėjimą. Iš to indų šventojoje kalboje, arba sanskrite, Nara - vanduo; arabiškai Nahr-upė, lietuviškai Nar senąja kalba reiškė vandens kraštą (krantą).

PDF 235

Senovės lietuvių kalba šis žodis reiškė susilaikymo, pamaldumo, taikos vietą nuo Romume - Romumas . Šitoks prūsų Romovės ąžuolas buvo didžiausių šventybių prieglauda. Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Boleslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes negalėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikininkai.

PDF 244

Kad ir kaip ten būtų buvę, Varšuvos draugijos nuomonei pritarė ne visi mokslininkai, net pačioje Varšuvoje. Apie tai 1836 metais man rašė vienas iš tenykščių korespondentų, į kurį buvau kreipęsis tuo klausimu *. Senovinėse lietuvių monetose dievai buvo vaizduojami senu papročiu, kuris tinka ir kitoms kaimyninėms tautoms. Turėjau rankoje sidabrinę monetą, rastą Varėnos apylinkėse.

PDF 261

Kalnas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio šventykla. Vilniaus Plikasis kalnas, ant kurio stovi trys kryžiai, turėjo būti pramintas rusinu - miesto kolonistų, atgabentų iš Lietuvos Rusios kuriant miestą. Jo viršaus didelė dalis nuslinkusi. Dabar, įrengiant baterijas, ant jo rasti labai augalotų žmonių kaulai. Taigi nėra pėdsakų, kad ten turėjo būti kas nors susijusio su senąja lietuvių religija.

PDF 264

Herulai, civilizuočiausi tarp lietuvių genties tautų, praradę valdžią Romoje, apsigyveno Vokiečių žemėje, todėl ir religiją sutvarkė apsišvietusių tautų pavyzdžiu: statė šventyklas ir puošė dievų statulomis. Neabejotina, kad Retra iš karto buvo lierulų miestas, kurio liekanos aptiktos prie Prilvico kaimo nel<»Ii Penclino, Meklenburge. Retroje stovėjo šventykla, stulbinanti prabangumu tas beveik dar laukines Europos šalis.

PDF 276

Antai Lydos apskrityje, Žirmūnų parapijoje, yra miškas, kurio vardas Trakai (Troki). Ta pati mintis ateina Okolskiui straipsnyje apie Vyčio herbą, kur jis kalba apie Gediminą, tačiau klysta Strijkovskio suvedžiotas, kad Trakus taip praminęs Gediminas, kadangi Gediminas įkūrė ne Senuosius, bet Naujuosius Trakus, o ne Kęstutis. Lietuviai minėtus diržus vadina Risietis, taigi jiems nebuvo reikalo skolintis iš svetimos kalbos daikto pavadinimo, nes jį turėjo savo pačių kalboje.

PDF 278

Visokios pastabos ir istorijos liudijimai teikia žinių, kad lietuvių stabmeldystės klestėjimo laikais kiekvieno laipsnio žynius tvirtindavo krivis. Šioms kilmingoms pareigoms rinkdavo dorovingus žmones, jau pagyvenusius, kurie visu savo gyvenimu deramai pateisindavo nuomonę apie juos. Kiekvienas žynys ar vaidilutė privalėjo likti viengungiai, laikytis nepriekaištingos skaistybės, būti nepapeikiamų papročių.

PDF 288

Atlikdamas apeigas, ant galvos užsidėdavo cukraus galvos pavidalo mitrą, išpuoštą kaspinais, grandinėlėmis, karoliukais, brangakmeniais. Per dešinįjį petį persijuosdavo įuosta arba diržu, išrašytu mitologiniais žodžiais ir Perkūno ženklais. Vyriausiasis žynys bučiavo išlaikomas visuomenės lėšomis taip, kad jam atitekdavo trečdalis grobio, atkovoto iš priešo. Jis taikindavo dalinius kunigaikščius, kurių nemaža buvo Lietuvoje, ir už tai reikalavo mokėti jam atlygį.

PDF 309

Aukos Visų tautų aukos buvo kažkokios vienodos - rėmėsi pirmykščio pasaulio papročiu, kurio Nojus laikėsi po Tvano. Šiuo požiūriu lietuviai niekuo nesiskyrė nuo graikų ir romėnų, nebent tik buvo kai kurių skirtumų, kilusių dėl vietos aplinkybių ir nevienodo apšvietos laipsnio,. Buvo aukų, kurias atnašaujant, moterims buvo draudžiama dalyvauti. Buvo ir tokių, kur ne bet kurį vyrą įleisdavo, ir jos vykdavo slapta*.

PDF 320

Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu). Senovės prūsų papročiu prisiekiantysis laikydavo dešinę ranką prie savo gerklės. Kaip liudija Hartknochas (p. 548), šis paprotys dar ilgai gyvavo kryžiuočių valdomoje Prūsijoje, nes ši religinė apeiga sutvirtindavo priesaiką labiau nei pirštų padėjimas ant Evangelijos. Tokio pat I autinio papročio laikytasi ir kituose lietuvių genties tautų krašI uose, kurie atsidūrė svetimųjų valdžioje. Arntas (Arndt) 17 pateilcia priesaiką su užkeikimu, kurios reikalauta iš latvių kaimiečių jų senoviniu papročiu: kad tapčiau juodas kaip anglis, subyrėčiau kaip žemės dulkės, kad virsčiau akmeniu.

PDF 350

Jaunos netekėjusioski/mingos" lietuvaitės nešiodavosi varpelius, prikabintus virvutėmis prie juostos ir nuleistus iki kelių, o vakare sutemus jos nedrįsdavo nė per žingsnį nutolti nuo namų; net po namus turėdavo vaikščioti su ugnimi, kad tėvai girdėtų ir matytų, kur jų duktė sukinėjasi8. Šitaip akylai saugomas, jas pagrobdavo lakedemoniečių pavyzdžiu; tai padaro du jaunikio giminaičiai; tada jie atsiprašo tėvų ir įteikia jiems tam tikras dovanas. Mat santūrūs papročiai neleidžia parduo­ 8 Tauta, gyvenanti Rusijos gilumoje, žinoma dabar mordvių arba mordvinų vardu, iki šiol laikosi panašaus papročio: mergaitės nešioja įvairaus dydžio rutulinius varpelius: mažesnius prie kaklo tarp karoliukų, didesnius per juosmenį, prisiūtus prie marškinių. Tokios mergaitės mažiausią sujudėjimą galima išgirsti net patamsyje.

PDF 350

Tokios mergaitės mažiausią sujudėjimą galima išgirsti net patamsyje. Ištirti mordvių ir lietuvių giminystę yra labai svarbus dalykas. Ukmergės apskrityje prie Obelių ežero degintiniame kape buvo rasti varpeliai, kurie kadaise turėjo panašią paskirtį. Jų skersmuo - 2-5 coliai. Turiu savo senienų rinkinyje**.

PDF 357

(Kai gims mergaitė, tai dalis tavo kūno, Kai pagimdysi berniuką, tai jau po mergystės). Mat anot senovinio papročio, lietuviai manė, kad moteris, net ištekėjusi, tol nenustoja buvusi mergina, kol nebus pagimdžiusi sūnaus, todėl jaunamartės tol nešiodavo nuometą, kol susilaukdavo sūnaus. Tuo tarpu kepdavo ožio, buliaus arba lokio pautus, kuriuos duodavo valgyti jaunavedžiams, manydami, kad šitaip smarkiai padidins vaisingumą.

PDF 360

Negalime neigti, kad senovės lietuviai nesmerkė savižudybės; juk nepalyginti labiau apsišvietę graikai ir romėnai buvo tos pačios nuomonės. Tai nugrimzdusios į paklydimą religijos silpnoji pusė. Bet jokia tauta, apimta didžiausio religinio apakimo, nežudydavo silpnų, nukaršusių senelių, vaikų, tarnų vien tam, kad jiems savavališkai sutrumpintų gyvenimą, svetimųjų nuomone, jiems nepakeliamą.

PDF 372

Vietos padavimai iki šiol mini, kad tai Gedimino kapas. Man sakė, kad vieno vienuolyno bibliotekoje buvo XV amžiaus lotyniškas rankraštis - svarstymas apie milžinkapius3, kuriame turėję būti padavimų apie šį kapą. Taip pat turime pėdsaką, kad dar XVII amžiuje apie Gedimino kapą Lietuvoje visi žinojo; apie tai 1629 metais4 mini Naborovskis.

PDF 394

Autorius pateikia iškalbingų patarimų ir nurodymų dirbantiems Kristaus vynuogyne. Baigdamas už uolų tikėjimą pagiria Lietuvos bajorus, kurie, vėl paklusę Apaštališkajam sostui, nusipelno didžio vardo visoje bažnyčioje. Pranašauja, kad Lenkijos ir Lietuvos tautos niekad nenukryps panašiai kaip čekai, kadangi didis valdovo tikėjimas bei valdinių prisirišimas prie sosto yra didelis šito laidas. Ir vėl užkliudo kryžiuočius, ir vėl daro jiems priekaištus dėl vokiečių dvasininkų užpuldinėjimo. Toliau pereina prie pakartotinio krikšto temos: De rebaptisantis hominibus (Apie žmonių perkrikštijimą).

PDF 438

Nepaisant viso šito, ištraukdami lietuvių tautos istoriją iš tamsybės ir užmaršties amžių, pasilikome sau dar daug tyrimų, ketindami juos išdėstyti kitame tome; tad ši tomą galima laikyti pasirengimu tam, apie ką dar kalbėsime. Nuodugniau lyginant gyvąsias kalbas su mirusiomis, pastebėta, kad tarp jų yra skirtumas, tai yra atrastos tam tikros pirmykštės kalbos, iš kurių viena ar kita kalba yra kilusi, tačiau dėmesingiau įsigilinus atrodo, kad yra buvusi kalba - visų kalbų motina, nes iki šiol neaptikta jokios, kurioje neatsirastų žodžių, bendrų kitoms kalboms ne tik skambėjimu, bet ir reikšme. O kuo senesnes kalbas imama nagrinėti, tuo ryškesnė matoma jų giminystė, tai yra kuo kuri tauta senesnė, tuo jos kalba artimesnė senojo pasaulio kalboms . Si tiesa tokia akivaizdi, kad aiškiai patvirtina tai, ką žinome iš padavimų, išlikusių Šventajame rašte apie žmonių giminės kilmę iš vienos pirmosios šeimos, apie žmonių pagausėjimą pirmiausia Azijoje, pagaliau apie jų atsikraustymą iš ten į Europą. Žiloje senovėje Azijoje buvo kalba, neabejotinai susiformavusi Indijoje, kuria buvo kalbama, o vėliau, ištobulėjus visuomeniniam gyvenimui, ir rašoma.

PDF 9

O paskui prasideda atvirkščias veiksmas: jo kūrinys — harmoningai įpavidalinta erdvė — pradeda daryti įtaką gyvenimui, suteikdamas jam ritmą, monumentalų, šventišką mastą, iškilnią nuotaiką* Panašiai kalba Ignas Šeinius viename savo straipsnyje apie Vilniaus stilių ir dvasią: „Jei ir kiekvienas žmogus turi savyje dievišką pradą, ta dovana gražiam aplinkos inde gražiau išryškėja”. Lietuvių tauta, grįždama į savo senąją sostinę, neapsisiaučia jos architektūriniu grožiu, tarytum kokiu puošniu rūbu, bet pati toji puiki architektūrinė aplinka nuo šiol veiksmingai įsiterpia į tautos gyvenimą kaipo naujas dvasinės energijos šaltinis. Taigi architektūra savaip — valdingai, neatremiamai —formuoja tautos gyvenimo pavidalą.

PDF 191

Ir taip tankiai reikėjo lietuviams ir žemaičiams vienoj valandoj leisti rimtus pulkus ne vien į rytus, pietus ir vakarus, bet ir į šiaurę, kaipogi tose visose pusėse smarkūs neprieteliai grūdos varu į jų kraštą ir amžinu pragaru jų tautai gorino: *kaipogi nuo rytų ir pietų gulė viršun gudai ir lenkai, nuo vakarų vėl gudai ir mozūrai, o nuo šiaurės žuvėdai ir vokyčiai meldžionys. Dėl to gi nėra nė kokio stebuklo, jog tą patį metą kitaip yra vadinami kunigaikščiai lietuvių ir žemaičių, kurie su lenkais kariavo, kitaip, kurie su gudais, kitaip, kurie su vokyčiais meldžionimis ir su žuvėdais grūmės, nesgi tankiai reikėjo lietuviams ir žemaičiams savo pulkus su vienu karvedžiu siųsti į Parusnį ir Pavyslį ir tenai grumtis su gudais, mozūrais, lenkais ir žuvėdais, kitą karvedį kelti per Daugavą ir gelbėti savo gimines, kurias gudai norėjo nuvergti. Tuose laikuose jaunuomenė lietuvių ir žemaičių nekūlės po kiemus, netinginėj o, bet raiti giriose, kaip sakiau, šernus, meškas, lūšis ragotinėmis varstydami ir tomis medžioklėmis gudindamos, stiprino save, idant kurią dieną galėtų su neprieteliais savo tėvainės drąsiai grumtis.

PDF 320

Atėmus pilį Cartovicą Sviatopelkui, lietuviai visą apmaudą norėjo nugiežti ant lenkų, taikė jų kryžėjų, kurie jiems padėjo kariauti ir Sviatopelko kraštą terioti. Kaipogi lietuviai, sukėlę kariauną iš 1243 gilumo Žemaičių ir Lietuvos, nebrūpindamies kryžėjais ir meldžionimis, jau tą metą gulė į Lenkus ir, apygardas Krokuvos baisiai baisesniai teriodami, ermus darė. Ateinantį metą 1244 apent sugrįžo tenai su rimtesniais pulkais ir, kas kame nuo ugnies ir kardo bebuvo užlikęs, tą nugalavo ar ugnia sugruzdino.

PDF 446

Likusieji, regėdami netversią, palikini iras ir plėnis savo namų rūstiems kraugeriams išsidangino į Lietuvą ir Naujapilio apygardose apsigyveno. Tuo tarpu lietuviai vokyčiams, Kulmijoj gyvenantiems, rūstą dieną darė. Jau praėjusį metą 1276 sūdau j ai, giminė, gyvenanti apykaitose Seinų ir Sere j aus, kantri ir narsi bei didesniai už kitas gimines Lietuvos tautos juo įpratusi į karę.

PDF 466

Tenai gyniodamos pilę kantrus pagezonų karvedys Auktuma krito, kursai buvo kamendotus Christburgo ir Elbingo pilių nutvėręs, o paskui į Lietuvą išsidanginęs gyveno. Nusigandę lietuviai tomis terionėmis mistro kryžėjų giriose slapstės. Du barčionų vyresniuoju Numa ir Derska, užkariavus Barti ją, buvo išsikrausčiusiu į Lietuvą ir dabar su lietuviais iš Lenkų pargrįždamu į abazą mistro slapta ėjusiu lūgojo, idant leistų į Barti jų grįžti ir sugautas jų žmonas ir vaikus Gardino pilėj išliuosuotų.