Lietuviai

PDF 128

Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai\nsu viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias\ndienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į\nkovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų\nbei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas\nTupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas,\nragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus]\npiliai padegti.

PDF 128

Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas Tupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas, ragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus] piliai padegti. Šioje smarkioje kovoje daug netikėlių buvo nukauta ir mirtinai sužeista, o minėtasis Henrikas savo balistos paleista strėle pataikė vienam kilmingam ir galingam lietuvių vadui ir jį nukovė, o paleidęs [strėlę] į kitą priešo kariuomenės dalį, pataikė vienam prižiūrėtojui, įkopusiam pataisyti apgulos mašinos viršūnės gedimo, ir prismeigė jam ranką prie mašinos; visa tai pamatę, netikėliai pabūgo ir nutraukė apgultį.

PDF 179

Neilgai trukus, kai komtūras, \nsutvarkęs visus savo reikalus, plaukė pro šalį, šis niekingas išdavikas graudžiu balsu \npradėjo šaukti ir prašyti, kad jį priimtų į laivą, kad jo sielą, Kristaus krauju atpirktą, \nišvaduotų iš velnio vergovės. Kai, šitai išgirdęs, brolis Ernekė jo pasigailėjo ir priplaukė \nprie kranto, šis staiga nutvėrė laivą, stipriai į jį įsikibo ir, susišaukęs savo bendrus, \nužpuolė plaukusius laivu ir visus išžudė.\n240 (233). Apie tai, kaip Ragainės broliai nukovė 25 lietuvius\nPo šio įvykio lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo, patraukę švento Jono Krikštytojo \ndieną (birželio 25) iš netoliese buvusios Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais, patrikdyti \nplėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę.

PDF 182

Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiais metais pasiuntė savo sūnų Vytenį538 su didele\nkariuomene į Lenkiją, į Bresto žemę539; kai jie ten pridarė daug žalos, galybę žmonių\nnukovę bei paėmę į nelaisvę, išdeginę bei išgrobstę, Kazimieras bei Lokietka, Lenkijos\nkunigaikščiai, nerimaudami dėl savo žmonių likimo, paprašė brolį Meinhardą, Prūsijos\nmagistrą, pagalbos. Kai šis atvyko su didele kariuomene ir užpuolė netikėlius, minėtieji\nkunigaikščiai pasileido bėgti su visais savo lenkais. Sitai matydami, broliai nusigando ir,\nneturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų\nnuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems\npavyko garbingai išvengti kovos.

PDF 208

Apie šio laivo sudeginimą 1313 metais Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą raitelių; kai jie užpuolė laivą, jame buvę 4 šauliai, palikti jo saugoti, pradėjo drąsiai gintis. Galop, nukirtus virvę, kuria buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn; jį, pasroviui plaukiantį, lietuviai taip smarkiai užpuolė, kad, nors ir daug jų buvo sužeista, o Skaldonis, minėtojo Surmino brolis, užmuštas, paėmė laivą ir, nužudę 4 lankininkus, jį pavertė pelenais568. 319 (312).

PDF 157

III skyrius\nM A Ž E S N I E J I DIEVAI,\nARBA D IEVAIČIAI,\nD E W A J T A S\nAu šia vis (Auszlawis)\nNusilpusių, ligonių, sveikstančių dievaitis, mitinis gydytojas.\nAtrodo, lietuviai garbino jį kaip didelį žaltį. Kiti duome­\nnys leidžia spėti, jog būta ypatingų apgavikų, kurie nešiodavo\nužantyje žalčius ir taip įtikindavo žmones, kad, mokėdami\nkenksmingus dalykus padaryti nekenksmingus, sugebėsią iš­\ngydyti visokias ligas. Jie tapdavo šio dievaičio mokiniais arba\ngarbintojais.

PDF 438

Nepaisant viso šito, ištraukdami lietuvių tautos istoriją iš tamsybės ir užmarš­ ties amžių, pasilikome sau dar daug tyrimų, ketindami juos išdėstyti kitame tome; tad ši tomą galima laikyti pasirengimu tam, apie ką dar kalbėsime. Nuodugniau lyginant gyvąsias kalbas su mirusiomis, pa­ stebėta, kad tarp jų yra skirtumas, tai yra atrastos tam tikros pirmykštės kalbos, iš kurių viena ar kita kalba yra kilusi, ta­ čiau dėmesingiau įsigilinus atrodo, kad yra buvusi kalba - visų kalbų motina, nes iki šiol neaptikta jokios, kurioje neatsirastų žodžių, bendrų kitoms kalboms ne tik skambėjimu, bet ir reikš­ me. O kuo senesnes kalbas imama nagrinėti, tuo ryškesnė ma­ toma jų giminystė, tai yra kuo kuri tauta senesnė, tuo jos kal­ ba artimesnė senojo pasaulio kalboms . Si tiesa tokia akivaiz­ di, kad aiškiai patvirtina tai, ką žinome iš padavimų, išlikusių Šventajame rašte apie žmonių giminės kilmę iš vienos pirmo­ sios šeimos, apie žmonių pagausėjimą pirmiausia Azijoje, pa­ galiau apie jų atsikraustymą iš ten į Europą. Žiloje senovėje Azijoje buvo kalba, neabejotinai susiformavusi Indijoje, kuria buvo kalbama, o vėliau, ištobulėjus visuomeniniam gyvenimui, ir rašoma.

PDF 131

Vis dėl­\nto markgrafas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog jis vel­\ntui keliavo tokį kelią, įkūrė miestą, kuris po šiai die­\nnai vadinamas Brandenburgu. Tais pačiais metais, kaip\nsako Livonijos metraštis, žemaičiai ir lietuviai prie\nEželio ant ledo kovojo su Livonijos magistru Otonu,\nmagistras žuvo su penkiasdešimčia šio ordino brolių.\nTokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon\nVestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas\nir žuvo.

PDF 154

Kokia nešlovė palikti priešų rankose ne tik visą grobį, bet ir žygio draugus, nebeįstengiančius dėl negalės sprukti, kai patys gėdingai bėga, kautynėms nė neprasidėjus! Štai todėl nutarė ryžtingai žygiuoti link priešo: užpulti persekiotojus ir nuplauti praėjusių­ jų metų nešlovę — jeigu ne pergale, tai bent nepapras­ ta drąsa; jie sunešė į vieną daiktą visą grobį, surai­ šiojo rūpestingai belaisvius, išstatė stovykloje saugas ir išsirikiavo kaip begalėdami miške kautynėms. Len­ kai, pasirengę kovai, užtvindė didžiulę lygumą pamiš­ kėje, negaišo ir lietuviai, nors neviltis skverbėsi į šir­ dį: bematant surikiavę pulkus, bėgte išbėgo iš miško, lenkai, aklai puldami, veržėsi tiesiai į priekį, ypač miestiečiai ir kaimiečiai, taip L en kai k a u ja si su lie- pat tie, kurie neįgudę kovoti tu via is ir laim i (šitokių paprastai randasi, kai kariuomenė telkiama be at­ rankos); jie netrukus ėmė stebėtis drąsa, po to būgš­ tauti išvydę, su kokiu ryžtu veržiasi į kovą tie, kurie ligi šiol atrodė bėgą nuo jų persekiojimo.

PDF 157

Pa­ kviesti Konrado, Čersko Mazovijos kunigaikščio, at­ ėmė iš Kujavijos kunigaikščio Vladislovo Gostininą ir, išžudę dalį įgulos, o dalį su kitu grobiu išsivarę į ne­ laisvę, atidavė apiplėštą pilį Konradui. Žinoma, visada pavojinga telktis priešą į pa­ galbą, nes jis trumpą ginklų draugystę gali slaptai panau­ doti savo reikalams ir, išty­ ręs padėtį kaip draugas, vė­ liau kur kas saugiau veikti kaip priešas; šito susilaukė ir Konradas. Lietuviai, kelerius metus vengę niokoti to­ limesnius Mazovijos pakraščius, dabar, be kliūčių kaip sąj ungininkai galėdami žygiuoti šiomis žemėmis į Gos­ tininą, susiviliojo taikos metais visiškai atsistačiusio krašto turtais ir įniko grobstyti, o beieškodami grobio, Įsitraukė į karą; vos parsigabenę namo grobį iš Gos- tinino, jie su stambesnėmis jėgomis sugrįžo į Konrado valdas, staiga iš sąjungininkų virtę priešais.

PDF 159

Kadangi Dobrynėje sekmadienį visi žmonės buvo su- D o b iy n ą , ž u d o k i y - nių ir plėšimo, žuvo liepsno- devynis tūkstančius belaisvių. Su kryžiuočiais kautasi atvirame lauke: mūšyje krito ordino magistras Bur- chardas Aremas su trisdešimčia to ordino riterių, o lietuviai laimėjo kautynes. Vėliau, sužinojus, jog len­ kai ketina smarkiai užpulti lietuvius, paliauta rengti žygius į kaimynų šalis ir pradėta laukti karo; lietuviai nenorėjo, vienur išžygiavę, susilaukti audros iš kitos pusės, jie būgštavo, kad, išsklaidę ir nuvarginę karius, 1297 m e ta i L ietu via i siaubia ėję iš kaimų į bažnyčias, miestą pavyko užimti staigiu antpuoliu.

PDF 177

Kanonas, 1299 m e ta i Brandenburgo komtūras, su nemaža kariuomene įsibro­ vęs į Lietuvą, sudegino artimiausių tvirtovių Junigedos bei Pieštvės papilyse namus, o po to, papildęs kariuo­ menę stipriu Ragainės būriu, nugabeno ją laivais į krašto gilumą. Pasroviui atskubėjo lietuviai ir, praradę tik vieną saviškį, privertė priešą pasukti atgal. Kai Nemune vyko šios laivų grumtynės, šeši šimtai raite­ lių įsiveržė į Prūsiją ir, nuniokoję pražygiuojamus kai­ mus, įvarė baimės aplinkinėms žemėms, nes kaimiečiai nežinojo, kuria kryptimi ir kokiomis jėgomis priešas puls.

PDF 487

Lietuviai visų pirma reikalavo iš naujo surašyti Jogailos sudarytą su­ tartį (paprastai vadinamą unija), mat kadaise į susita­ rimo aktą dėl kurių ne kurių L ie tu v ių ir len k ų gi n- žmonių apsileidimo ar leng- čai d ė l P o d o lės vabūdiškumo pakliuvo keli straipsniai, žeminantys Lietu­ vos Didžiosios Kunigaikštystės orumą ir kenkiantys jos labui, juos esą reikią pašalinti ir aiškiai parašyti, kad vienam valdovui pavaldi dviejų tautų sąjunga truksian­ ti tol, kol Jogailos šeimos palikuonys karaliausią Len­ kijoje. Be to, turinti būti sugrąžinta Podolė, kurią Lie­ tuvos kunigaikščių ginklas išvadavęs iš skitų vergovės. Lenkai atkakliai tvirtino, jog visi Jogailos ir Vytauto laikais sudaryti susitarimai, be to, vėliau, Žygimanto laikais, paskelbti potvarkiai iš viso negalį būti keičiami, nes jų teisėtumas nekeliąs jokių abejonių, antra vertus, nieku būdu negalima liesti ir keisti ištarmių, daugel kartų patvirtintų abiejų tautų didikų bei valdovų prie­ saikomis, antspaudais bei parašais.

PDF 716

K araly stės lau k o e t­ m onui F lo rijo n u i Z ebžidovskiui įsak ė len k u s v esti į Polocką, o M ik alo ju i R advilai tra u k ti su lietu v iais link Sm olensko. R advila, skubiai Lietuviai niokoja n u žy g iav ęs ligi O ršos, b et Maskvos vaidas n ie k u r n esu tik ęs priešo, įsi­ ren g ė sto v y k lą p rie D nepro, o v isą ra itiją n u siu n tė n io k o ti M askvos valdų. N etoli Sm olensko sm ogęs p riešu i stip rų sm ūgį ir g av ęs a tsa k o ­ m ąjį, p atra u k ė į V iteb sk ą, o iš ten — į V eližo kraštą, k u r n usiaubė visus kaim us ir sudegino V eližo m iestą.

PDF 117

O trečią vasa­ rą37 kunigaikštis Švitrigaila Vitebske sudegino metro­ politą Gerasimą 33 Susirinko Vitebske didysis kunigaikštis Švitrigaila ir rusų kunigaikščiai ir su visomis rusų pajėgomis pa­ traukė į Brėslaują, o Brėslaujoje į pagalbą jam atvyko Livonijos magistras 39 su visomis savo pajėgomis, ir žy­ giuoja Užnerio puse į Ukmergę. Didysis kunigaikštis |2ygimantas] pats nėjo prieš Švitrigailą, o sutelkęs tam laikui visas savo lietuvių pajėgas40, pasiuntė su kariuomene prieš Švitrigailą sa­ vo sūnų, kunigaikštį Mykolą41, ir kunigaikštis Mykolas atėjo su lietuviais ir lenkais 12. Ir buvo mūšis rugsėjo pirmąją dieną 43, per šventą Simoną.

PDF 179

Neilgai trukus, kai komtūras, \nsutvarkęs visus savo reikalus, plaukė pro šalį, šis niekingas išdavikas graudžiu balsu \npradėjo šaukti ir prašyti, kad jį priimtų į laivą, kad jo sielą, Kristaus krauju atpirktą, \nišvaduotų iš velnio vergovės. Kai, šitai išgirdęs, brolis Ernekė jo pasigailėjo ir priplaukė \nprie kranto, šis staiga nutvėrė laivą, stipriai į jį įsikibo ir, susišaukęs savo bendrus, \nužpuolė plaukusius laivu ir visus išžudė.\n240 (233). Apie tai, kaip Ragainės broliai nukovė 25 lietuvius\nPo šio įvykio lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo, patraukę švento Jono Krikštytojo \ndieną (birželio 25) iš netoliese buvusios Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais, patrikdyti \nplėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę.

PDF 183

Kai paprasti žmonės išvydo, jog svarbiausieji klastininkai nuolatos bendrauja su broliais ir prie stalo, ir kitokiuose pasilinksminimuose, labai nusigando ir, manydami, jog jų sąmokslas esąs susektas, nedrįso nieko bloga broliams daryti, ir šitaip broliai iš dievo malonės sveiki bei gyvi pargrįžo namo. Štai kokios negandos iš visų pusių nuolatos grėsė broliams, tačiau dievas, kuris niekad nepalieka nelaimėje tų, kurie jį tiki, mielaširdingai juos gelbėjo nuo visiško išnaikinimo. 250 (243). Apie baisų Lenkijos žemės nusiaubimą ir apie daugybės tūkstančių krikščio­ nių nužudymą bei paėmimą į nelaisvę Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę540 ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų; kitus, kuriuos panorėjo, išsivarė į nelaisvę; jie arnotus, taures ir kitokius bažnytinius indus pavartojo, niekindami dievą, neleistiniems reikalams, pavertė pelenais bažnyčią drauge su joje buvusiais sakramentais, be to, nusiaubę visas apylinkes bei išžudę daug dievo žmonių, išsivarė tokią galybę belaisvių, kad per dalybas kiekvienam lietuviui teko 20 krikščionių.

PDF 194

Apie brolį Konradą, Prūsijos magistrą 1302—1306 metais Brolis Konradas Žakas, šešioliktas Prūsijos magistras, vadovavo šešerius metus. Jis garsėjo kaip itin švelnus žmogus, visiems rodėsi toks malonus, jog apie jį tikrai buvo galima sakyti, kad jį mylėjo ir dievas, ir žmonės. Pailsęs nuo rūpesčių ir palaužtas negalės, ilgainiui jis atsisakė pareigų, apsigyveno Goliubo pilyje, kurią pats buvo pasistatęs554, čia pasimirė, o jį palaidojo Kulmenzės katedros bažnyčioje. 280 (273). Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų.

PDF 195

281 (274). Apie brolio Gundramo bei daugelio lietuvių žūtį 1302 metais\nTais metais brolis Gundramas, nedidelio stoto, tačiau be galo narsus ir drąsus žmogus, \npersekiojo su 9 ginklanešiais iš Lietuvos atsibeldusius plėšikautojus, kurie Kristburgo \npilies apylinkėse buvo pagrobę dešimt žmonių ir tiek pat arklių; kai juos dykrose užpuolė, \npirmajame susirėmime vienas lietuvis ietimi jį taip sužeidė, kad išleido jam vidurius, \ntačiau jis nepaliovė kovojęs, kol visi lietuviai buvo išžudyti, o tada parkrito žemėn ir \npasimirė. Kai jį mirusį ginklanešiai gabeno į Kristburgo pilį, moterys, kurias jis buvo \nišvadavęs iš netikėlių vergovės, sakėsi mačiusios du baltus balandžius, sklandančius ore \nvirš jo palaikų; jam sustojus, jie sustodavę vietoje, jam pajudėjus, vėl skrisdavę kaip \nskridę.

PDF 195

Kai jį mirusį ginklanešiai gabeno į Kristburgo pilį, moterys, kurias jis buvo išvadavęs iš netikėlių vergovės, sakėsi mačiusios du baltus balandžius, sklandančius ore virš jo palaikų; jam sustojus, jie sustodavę vietoje, jam pajudėjus, vėl skrisdavę kaip skridę. 282 (275). Apie Lubavos žemės apiplėšimą ir 65 lietuvių žūtį 1302 metais Vėliau kiti iš Lietuvos atsibeldę plėšikautojai užpuolė 5 Lubavos žemės kaimus ir ten nužudė ar išsivarė į nelaisvę beveik 200 krikščionių. Kristburgo broliai pasileido pavymui ir, priėję dykras, iš pėdsakų suprato, jog šie toliau traukia pasiskirstę į du būrius. Todėl ir jie patys toliau patraukė dviem žygio voromis, pirma netrukus pasivijo vieną netikėlių būrį, nukovė 65 vyrus ir išvadavo 70 krikščionių.

PDF 79

Lietuvių mitologija, sukurta iš graikų, nebeturi tos laukinės ir barbariškos fantazijos, su kuria pa­ prastai susiduriama kitose šiaurės tautose, tad ją turėjo išru­ tulioti žmonės, užkopę ant aukštesnio civilizacijos laipto. Kad mums būtų lengviau išsemti visą naudą iš mitologijos skaitymo, nepakenks iš pradžių apžvelgti atradimus, galinčius mus užvesti ant kelio, kuriuo ėjo tautos savo tikybos klaidžio­ jimuose. Seniausios žemės tautos - indai ir kinai savo tautiškumo svarbiausiais bruožais laikė ir tebelaiko tvirtą saugojimą se­ nųjų įstatymų, papročių, įpročių ir visokių visuomenės gyve­ nimo smulkmenų. Kaip tik tai yra priežastis amžino sąstingio, dėl kurio tos tautos su savo geografine padėtimi ilgai buvo ir dabar tebėra to paties apšvietos, politinių institucijų ir religi­ jos lygio.

PDF 84

Kadangi lietuvių gentys nuolatos pa­ laikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religi­ nių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pa­ kankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitolo­ giją kildina iš skandinavų. Kadangi ir šioje yra nemažai pasi­ savinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos pana- šybė pasirodo esanti dar ryškesnė. Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomo­ nėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais.

PDF 101

Užkalbėjimai nuo gyva­ čių įkandimo, augalų gydomųjų savybių atradimas, žodžiu, visa senovės lietuvių žynių medicina buvo globojama saulės, kurios šiuo atveju buvo šaukiamasi, vadinant ją Lėliumi (Lelus)11. Vie­ noje dainoje pastebėjau, kad gydytojų ir vaistų globėjas yra Lė­ lius. Lydos krašte, Rodūnios parapijoje, netoli vienas nuo kito yra du kaimai: Leliušių (Lelusze) ir Lelionių (Lelaiice); taip pat Trakų apskrityje, ponų Gorskių dvare, yra Lelionių milžinka­ pis. Visa tai paaiškina dar mažai ištirtus Siaurės mitologijos mi­ tus. Iš lietuvių mitologijos tyrimų pastebima, kad Lėlius (Lelus) ir Lėlė (Lela) - tai dvyniai: brolis ir sesuo, vyras ir žmona, kaž­ kokios deivės, kurios vardas pamirštas, vaikai; darau išvadą, kad tai buvo Lada (Lado), atitinkanti graikų Latoną, o jos vaikai - Apoloną ir Dianą, o slavų mitologijoje - Lėlių ir Polėlių.

PDF 103

Vyskupo Petro rankraštyje aptinkame: „jie garbi­ no vandenį, vadindami Atropos, kurį laikė kilniu elementu“. Matyti, kad šio dievo vardas šitaip parašytas per klaidą. Že­ maitijos žvejai ir šiandieną savo dainose apdainuoja jūrą dievą, vardu „ Dzivsvits “:r\ Tai bus bendras jūrų ir kitų vandenų, kuriais plaukiota, dievas ir laivininkų globėjas. Lietuviai gyveno susisiekiančia­ me su jūra krašte, kuriame daug visokių didelių vandenų, to­ dėl plaukioti buriniais laivais jiems buvo neišvengiama, taigi jie negalėjo apsieiti be savo Neptūno.

PDF 137

Lietuvoje tebėra gyvas paprotys, kai prietaringi ūkininkai likusius nuo Velykų pusryčio kaulus stropiai surenka ir užkasa į žemę; mano kampe valstiečiai juos vadina Nijoliszkas Palaj- kas (Nijolės palaikai). Tai lyg Nijolės relikvijos arba likučiai, skirti Nijolei. Žemiau straipsnyje apie aukas pamatysime, kad atnašautos mėsos kaulai būdavo užkasami į žemę kaip auka požemio dievams.

PDF 151

Šiuo atveju to nelaimingo priešo - Vylingosios (Zdradliwa) vardo veikiau buvo nusipelniusi Vilnia, kadaise tikusi laivy­ bai, tokia srauni, vingiuota, akmenuotu dugnu, palyginti su Vilija, tekančia didinga vaga, dar visur gilia ir visur saugia lai­ vybai. Krovininiai laivai, plaukiojantys Vilija nuo lietuviško Strungas - bukas vadinami strungais, yra tikri upinių laivų gi­ minės milžinai; jiems trūksta tik stiebų ir kylio, kad galėtų bū­ ti palyginti su jūrų laivais. Čeltyčios (Czeltice) Tai buvo Baltijos jūros vandenų nimfos.

PDF 164

Visose lietuvių genties tautose vieškelis, Wiessas Kielas, bu­ vo religiškai paaukotas šalies svetingumui: nė vienam, keliau­ jančiam vieškeliu, nederėjo daryti skriaudos dėl rūstaus dievų keršto; taip skelbia senovės padavimai. Sis dievaitis atitinka Romos Larą (Lar vialis); Antikos žmo­ nių Merkurijus, Apolonas, Bakchas, Herkulis taip pat vadino­ si kelio dievai, Dii viales. Buvo ir keliautojų deivė Vibilia. Numėjas ir Peskija (Numejas i Peskia) Dievaitis ir dievaitė, jo draugė, svetingumo dievybės. Šių žodžių prasmė, senosios kalbos aiškinimu5, sutampa su šių die­ vybių pašaukimu, žemaitiškai reiškia Swecias ir [Viešnia.

PDF 197-198

Aukš­ tesnioji valdžia į tai nesikišo: dievų žyniai neturėjo preteksto skųstis; priešingai, slaptos apeigos išoriškai atrodė susiliejan­ čios su bendrąja religija. Šiuo aspektu žvelgdami į lietuvių religiją, į gana aukštą tautos senovinės civilizacijos laipsnį, tobulą mitologiją, kalbą, teisę ir kitą viešąją tvarką, iš tikrųjų turime pritarti nuomonei, 1 Essais sur l’esprit et les moeurs de nations. - T. I. - P. 20. J98 kad paslaptys nebuvo svetimos mūsų protėviams. Pagaliau jei­ gu kronikos ir padavimai tvirtina apie lietuvius, kad jie slepią kai kurias savo apeigas , jeigu autoriai, įvairiapusiškai išma­ nantys visuotinę mitologiją, tą patį pripažįsta ir laukiniams Af­ rikos Sacharos dykumos gyventojams’, tai kodėl tą turėtume užginčyti lietuvių tautai?

PDF 230

Todėl seno­ vės tyrėjui didelė parama yra vandenų vardų pažinimas ir jų prasmės, atsižvelgiant į jų etimologiją pirmykštėse kalbose, aiš­ kinimas. Ankstesniame straipsnyje šiuo požiūriu kalbėjome apie upėvardį Ross; čia dar turime pridurti kaip mokslinio tyrimo pavyzdį pastebėjimą apie vardų Nar, Nėr, Nor, Nur etimologi­ ją; pirmykštėje lietuvių kalboje, bendroje su slavų ir daugeliu kitų, jie reiškia vandenį arba vandenų telkinį, požemio van­ dens užlietą gelmę, vandens srovę arba tekėjimą. Iš to indų šventojoje kalboje, arba sanskrite, Nara - vanduo; arabiškai Nahr-upė, lietuviškai Nar senąja kalba reiškė vandens kraštą (krantą).

PDF 235

Senovės lietuvių kalba šis žodis reiškė \nsusilaikymo, pamaldumo, taikos vietą nuo Romume - Romu­\nmas . Šitoks prūsų Romovės ąžuolas buvo didžiausių šventy­\nbių prieglauda. Turime kažkokį aprašymą šio medžio, kurį Bo­\nleslovas Kreivaburnis, užpuolęs Prūsiją, įsakė padegti, nes ne­\ngalėjo greitomis jo nukirsti; taip liudija kai kurie kronikinin­\nkai.

PDF 244

Kad ir kaip ten būtų bu­ vę, Varšuvos draugijos nuomonei pritarė ne visi mokslininkai, net pačioje Varšuvoje. Apie tai 1836 metais man rašė vienas iš tenykščių korespondentų, į kurį buvau kreipęsis tuo klausimu *. Senovinėse lietuvių monetose dievai buvo vaizduojami se­ nu papročiu, kuris tinka ir kitoms kaimyninėms tautoms. Tu­ rėjau rankoje sidabrinę monetą, rastą Varėnos apylinkėse.

PDF 261

Kal­ nas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio - šventykla. Vilniaus Plikasis kalnas, ant kurio stovi trys kryžiai, turėjo būti pramintas rusinu - miesto kolonistų, atgabentų iš Lietuvos Rusios kuriant miestą. Jo viršaus didelė dalis nuslin- kusi. Dabar, įrengiant baterijas, ant jo rasti labai augalotų žmo­ nių kaulai. Taigi nėra pėdsakų, kad ten turėjo būti kas nors susijusio su senąja lietuvių religija.

PDF 264

Herulai, civilizuočiausi tarp lietuvių genties tautų, prara­ dę valdžią Romoje, apsigyveno Vokiečių žemėje, todėl ir reli­ giją sutvarkė apsišvietusių tautų pavyzdžiu: statė šventyklas ir puošė dievų statulomis. Neabejotina, kad Retra iš karto buvo lierulų miestas, kurio liekanos aptiktos prie Prilvico kaimo ne- l<»Ii Penclino, Meklenburge. Retroje stovėjo šventykla, stulbi­ nanti prabangumu tas beveik dar laukines Europos šalis.

PDF 276

Antai Lydos apskrityje, Žirmūnų parapijoje, yra miškas, kurio vardas Trakai (Troki). Ta pati mintis ateina Okolskiui straipsnyje apie Vyčio herbą, kur jis kalba apie Gediminą, ta­ čiau klysta Strijkovskio suvedžiotas, kad Trakus taip praminęs Gediminas, kadangi Gediminas įkūrė ne Senuosius, bet Nau­ juosius Trakus, o ne Kęstutis. Lietuviai minėtus diržus vadina Risietis, taigi jiems nebuvo reikalo skolintis iš svetimos kalbos daikto pavadinimo, nes jį turėjo savo pačių kalboje.

PDF 278

Visokios pastabos ir istorijos liudijimai teikia žinių, kad lietuvių stabmeldystės klestėjimo laikais kiekvieno laipsnio žy­ nius tvirtindavo krivis. Šioms kilmingoms pareigoms rinkdavo dorovingus žmones, jau pagyvenusius, kurie visu savo gyveni­ mu deramai pateisindavo nuomonę apie juos. Kiekvienas žy­ nys ar vaidilutė privalėjo likti viengungiai, laikytis nepriekaiš­ tingos skaistybės, būti nepapeikiamų papročių.

PDF 288

Atlikdamas apei­\ngas, ant galvos užsidėdavo cukraus galvos pavidalo mitrą, iš­\npuoštą kaspinais, grandinėlėmis, karoliukais, brangakmeniais. \nPer dešinįjį petį persijuosdavo įuosta arba diržu, išrašytu mi­\ntologiniais žodžiais ir Perkūno ženklais. Vyriausiasis žynys bu­\nčiavo išlaikomas visuomenės lėšomis taip, kad jam atitekdavo \ntrečdalis grobio, atkovoto iš priešo. Jis taikindavo dalinius ku­\nnigaikščius, kurių nemaža buvo Lietuvoje, ir už tai reikalavo \nmokėti jam atlygį.

PDF 309

Aukos Visų tautų aukos buvo kažkokios vienodos - rėmėsi pir­ mykščio pasaulio papročiu, kurio Nojus laikėsi po Tvano. Šiuo požiūriu lietuviai niekuo nesiskyrė nuo graikų ir romėnų, ne­ bent tik buvo kai kurių skirtumų, kilusių dėl vietos aplinkybių ir nevienodo apšvietos laipsnio,. Buvo aukų, kurias atnašau­ jant, moterims buvo draudžiama dalyvauti. Buvo ir tokių, kur ne bet kurį vyrą įleisdavo, ir jos vykdavo slapta*.

PDF 320

Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu). Senovės prūsų papročiu prisiekian­ tysis laikydavo dešinę ranką prie savo gerklės. Kaip liudija Hartknochas (p. 548), šis paprotys dar ilgai gyvavo kryžiuočių valdomoje Prūsijoje, nes ši religinė apeiga sutvirtindavo prie­ saiką labiau nei pirštų padėjimas ant Evangelijos. Tokio pat I autinio papročio laikytasi ir kituose lietuvių genties tautų kraš- I uose, kurie atsidūrė svetimųjų valdžioje. Arntas (Arndt) 17 pa- teilcia priesaiką su užkeikimu, kurios reikalauta iš latvių kai­ miečių jų senoviniu papročiu: kad tapčiau juodas kaip anglis, subyrėčiau kaip žemės dulkės, kad virsčiau akmeniu.

PDF 350

Jaunos netekėjusioski/mingos" lietuvaitės nešiodavosi var­ pelius, prikabintus virvutėmis prie juostos ir nuleistus iki ke­ lių, o vakare sutemus jos nedrįsdavo nė per žingsnį nutolti nuo namų; net po namus turėdavo vaikščioti su ugnimi, kad tėvai girdėtų ir matytų, kur jų duktė sukinėjasi8. Šitaip akylai sau­ gomas, jas pagrobdavo lakedemoniečių pavyzdžiu; tai padaro du jaunikio giminaičiai; tada jie atsiprašo tėvų ir įteikia jiems tam tikras dovanas. Mat santūrūs papročiai neleidžia parduo­ 8 Tauta, gyvenanti Rusijos gilumoje, žinoma dabar mordvių arba mordvinų vardu, iki šiol laikosi panašaus papročio: mergaitės nešio­ ja įvairaus dydžio rutulinius varpelius: mažesnius prie kaklo tarp ka­ roliukų, didesnius per juosmenį, prisiūtus prie marškinių. Tokios mer­ gaitės mažiausią sujudėjimą galima išgirsti net patamsyje.

PDF 350

Tokios mer­ gaitės mažiausią sujudėjimą galima išgirsti net patamsyje. Ištirti mord­ vių ir lietuvių giminystę yra labai svarbus dalykas. Ukmergės apskrity­ je prie Obelių ežero degintiniame kape buvo rasti varpeliai, kurie ka­ daise turėjo panašią paskirtį. Jų skersmuo - 2-5 coliai. Turiu savo se­ nienų rinkinyje**.

PDF 357

(Kai gims mergaitė, tai dalis tavo kūno, Kai pagimdysi berniuką, tai jau po mergystės). Mat anot senovinio papročio, lietuviai manė, kad moteris, net ištekėjusi, tol nenustoja buvusi mergina, kol nebus pagim­ džiusi sūnaus, todėl jaunamartės tol nešiodavo nuometą, kol susilaukdavo sūnaus. Tuo tarpu kepdavo ožio, buliaus arba lokio pautus, kuriuos duodavo valgyti jaunavedžiams, many­ dami, kad šitaip smarkiai padidins vaisingumą.

PDF 360

Negalime neigti, kad senovės lietuviai nesmerkė savižudy­ bės; juk nepalyginti labiau apsišvietę graikai ir romėnai buvo tos pačios nuomonės. Tai nugrimzdusios į paklydimą religijos silpnoji pusė. Bet jokia tauta, apimta didžiausio religinio apa­ kimo, nežudydavo silpnų, nukaršusių senelių, vaikų, tarnų vien tam, kad jiems savavališkai sutrumpintų gyvenimą, svetimųjų nuomone, jiems nepakeliamą.

PDF 372

Vietos padavimai iki šiol mini, kad tai Gedimino kapas. Man sakė, kad vieno vienuolyno biblio­ tekoje buvo XV amžiaus lotyniškas rankraštis - svarstymas apie milžinkapius3, kuriame turėję būti padavimų apie šį ka­ pą. Taip pat turime pėdsaką, kad dar XVII amžiuje apie Ge­ dimino kapą Lietuvoje visi žinojo; apie tai 1629 metais4 mini Naborovskis.

PDF 394

Autorius pateikia iš­ kalbingų patarimų ir nurodymų dirbantiems Kristaus vynuo­ gyne. Baigdamas už uolų tikėjimą pagiria Lietuvos bajorus, kurie, vėl paklusę Apaštališkajam sostui, nusipelno didžio var­ do visoje bažnyčioje. Pranašauja, kad Lenkijos ir Lietuvos tau­ tos niekad nenukryps panašiai kaip čekai, kadangi didis val­ dovo tikėjimas bei valdinių prisirišimas prie sosto yra didelis šito laidas. Ir vėl užkliudo kryžiuočius, ir vėl daro jiems prie­ kaištus dėl vokiečių dvasininkų užpuldinėjimo. Toliau pereina prie pakartotinio krikšto temos: De rebaptisantis hominibus (Apie žmonių perkrikštijimą).

PDF 438

Nepaisant viso šito, ištraukdami lietuvių tautos istoriją iš tamsybės ir užmarš­ ties amžių, pasilikome sau dar daug tyrimų, ketindami juos išdėstyti kitame tome; tad ši tomą galima laikyti pasirengimu tam, apie ką dar kalbėsime. Nuodugniau lyginant gyvąsias kalbas su mirusiomis, pa­ stebėta, kad tarp jų yra skirtumas, tai yra atrastos tam tikros pirmykštės kalbos, iš kurių viena ar kita kalba yra kilusi, ta­ čiau dėmesingiau įsigilinus atrodo, kad yra buvusi kalba - visų kalbų motina, nes iki šiol neaptikta jokios, kurioje neatsirastų žodžių, bendrų kitoms kalboms ne tik skambėjimu, bet ir reikš­ me. O kuo senesnes kalbas imama nagrinėti, tuo ryškesnė ma­ toma jų giminystė, tai yra kuo kuri tauta senesnė, tuo jos kal­ ba artimesnė senojo pasaulio kalboms . Si tiesa tokia akivaiz­ di, kad aiškiai patvirtina tai, ką žinome iš padavimų, išlikusių Šventajame rašte apie žmonių giminės kilmę iš vienos pirmo­ sios šeimos, apie žmonių pagausėjimą pirmiausia Azijoje, pa­ galiau apie jų atsikraustymą iš ten į Europą. Žiloje senovėje Azijoje buvo kalba, neabejotinai susiformavusi Indijoje, kuria buvo kalbama, o vėliau, ištobulėjus visuomeniniam gyvenimui, ir rašoma.

PDF 9

O paskui prasideda atvirkščias veiksmas: jo kūrinys — harmoningai įpavidalinta erdvė — pra­ deda daryti įtaką gyvenimui, suteikdamas jam ritmą, monumentalų, šven­ tišką mastą, iškilnią nuotaiką* Panašiai kalba Ignas Šeinius viename savo straipsnyje apie Vilniaus stilių ir dvasią: „Jei ir kiekvienas žmogus turi savyje dievišką pradą, ta dovana gražiam aplinkos inde gražiau išryškėja”. Lietuvių tauta, grįždama į savo senąją sostinę, neapsisiaučia jos architektū­ riniu grožiu, tarytum kokiu puošniu rūbu, bet pati toji puiki architektūrinė aplinka nuo šiol veiksmingai įsiterpia į tautos gyvenimą kaipo naujas dva­ sinės energijos šaltinis. Taigi architektūra savaip — valdingai, neatremiamai —formuoja tautos gyvenimo pavidalą.

PDF 191

Ir taip tankiai reikėjo lietu­ viams ir žemaičiams vienoj valandoj leisti rimtus pulkus ne vien į rytus, pietus ir vakarus, bet ir į šiaurę, kaipogi tose visose pusėse smarkūs neprie­ teliai grūdos varu į jų kraštą ir amžinu pragaru jų tautai gorino: *kaipogi nuo rytų ir pietų gulė vir­ šun gudai ir lenkai, nuo vakarų vėl gudai ir mozū­ rai, o nuo šiaurės žuvėdai ir vokyčiai meldžionys. Dėl to gi nėra nė kokio stebuklo, jog tą patį metą kitaip yra vadinami kunigaikščiai lietuvių ir žemai­ čių, kurie su lenkais kariavo, kitaip, kurie su gu­ dais, kitaip, kurie su vokyčiais meldžionimis ir su žuvėdais grūmės, nesgi tankiai reikėjo lietuviams ir žemaičiams savo pulkus su vienu karvedžiu siųsti į Parusnį ir Pavyslį ir tenai grumtis su gudais, mo­ zūrais, lenkais ir žuvėdais, kitą karvedį kelti per Daugavą ir gelbėti savo gimines, kurias gudai no­ rėjo nuvergti. Tuose laikuose jaunuomenė lietuvių ir žemaičių nekūlės po kiemus, netinginėj o, bet rai­ ti giriose, kaip sakiau, šernus, meškas, lūšis rago­ tinėmis varstydami ir tomis medžioklėmis gudinda­ mos, stiprino save, idant kurią dieną galėtų su ne­ prieteliais savo tėvainės drąsiai grumtis.

PDF 320

Atėmus pilį Cartovicą Sviatopelkui, lietuviai visą apmaudą norėjo nugiežti ant lenkų, taikė jų kry- žėjų, kurie jiems padėjo kariauti ir Sviatopelko kraštą terioti. Kaipogi lietuviai, sukėlę kariauną iš 1243 gilumo Žemaičių ir Lietuvos, nebrūpindamies kry- žėjais ir meldžionimis, jau tą metą gulė į Lenkus ir, apygardas Krokuvos baisiai baisesniai teriodami, ermus darė. Ateinantį metą 1244 apent sugrįžo te­ nai su rimtesniais pulkais ir, kas kame nuo ugnies ir kardo bebuvo užlikęs, tą nugalavo ar ugnia su- gruzdino.

PDF 446

Likusieji, regėda­ mi netversią, palikini iras ir plėnis savo namų rūs­ tiems kraugeriams išsidangino į Lietuvą ir Nau- japilio apygardose apsigyveno. Tuo tarpu lietuviai vokyčiams, Kulmijoj gyve­ nantiems, rūstą dieną darė. Jau praėjusį metą 1276 sūdau j ai, giminė, gyvenanti apykaitose Seinų ir Sere j aus, kantri ir narsi bei didesniai už kitas gi­ mines Lietuvos tautos juo įpratusi į karę.

PDF 466

Tenai gyniodamos pilę kantrus pa- gezonų karvedys Auktuma krito, kursai buvo ka- mendotus Christburgo ir Elbingo pilių nutvėręs, o paskui į Lietuvą išsidanginęs gyveno. Nusigandę lietuviai tomis terionėmis mistro kry- žėjų giriose slapstės. Du barčionų vyresniuoju Nu- ma ir Derska, užkariavus Barti ją, buvo išsikraus­ čiusiu į Lietuvą ir dabar su lietuviais iš Lenkų par- grįždamu į abazą mistro slapta ėjusiu lūgojo, idant leistų į Barti jų grįžti ir sugautas jų žmonas ir vai­ kus Gardino pilėj išliuosuotų.