Lietuviai

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 27

Pasidalinę mažais būre­ liais ir nuterioję kelias Sambijos krašto sritis, lietuviai 1370 me­ tų vasario mėn. 17 d. (sekmadienį) prie Rudavos bažnytkaimio, netoli Karaliaučiaus, vėl susirinko krūvon. Mūšis pasibaigė di­ deliu lietuvių pralaimėjimu.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 77

Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiš­\nkai savarankišką^1 ), o lenkai, remdamiesi Krėvės unijos aktu,\nlaikė Lietuvą savo provincija.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 240

Tačiau\ndar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo\nlenkų. Taip pat, nepaisydami unijos akto nuostatų, jie dar ilgai\nšaukdavo ir savo atskirus seimus.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 26

Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu,\nkada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo\nišleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš\nšiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač\nsmarkiai puldavo Lietuvą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 82

Tuo\nbūdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie­\nčiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama\nkariuomenė buvo internacionalinė.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 112

Tuo tarpu atvyko kuršiai, nuolankiai prašydami, kad, dievui padėjus krikščionims laimėti, jiems būtų sugrąžintos jų moterys ir vaikai. Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai. Išgirdę tokį sprendimą, kuršiai taip įtūžo ant tikėjimo ir tikinčiųjų, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie nelyginant tikri atskalūnai iš užpakalio nirtulingai užgriuvo krikščionis; lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio348, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami čia brolius ir jiems ištikimus.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 100

Tuo metu ir įvyko lietuvių puolimas iš\nŽemaičių, o lenkų — netoli Sviečės.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 79

Lietuviams, lais­\nviems nuo senų senovės, mokėti kam nors mokesčius ir tuo pri­\npažinti savo priklausomybę, ir tai tada, kai prieš Lietuvos galy­\nbę drebėjo visos aplinkinės tautos, viso to buvo perdaug!

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 68

tikinčiųjų bažnyčią, taip ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenusios Livonijos žemėje. Toks didelis buvo jo autoritetas, kad ne tik jis pats, ne tik jo gentainiai, bet ir jo pasiuntinys, su jo krivūle206 ar kokiu kitu žinomu ženklu keliaudamas per šių netikėlių žemes, susilaukdavo didžios pagarbos iš kunigaikščių, kilmingųjų207 bei prastuomenės208. Be to, jie garbino, kaip buvo įprasta senovėje, negęstančiąją ugnį.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 210

1314 viešpaties metais, po jo [Kristaus] apipjaustymo dienos (sausio 1), tas pats\nbrolis Henrikas, maršalas, su broliais ir Sembos bei Notangos vyrais žygiavo į Medininkų\nvalsčių569; keli lietuviai, naktį įsibrovę į jo palapines, nužudė 4 vyrus ir išsivarė du arklius,\ntodėl krikščionių kariuomenė kiaurą naktį nematė ramybės. Vis dėlto šitai neįbaugino\nbrolių taip smarkiai, kad jie nors kiek būtų uždelsę pradėtąjį viešpaties darbą. Skatinami\nkaršto tikėjimo ir tvirtai pasikliaudami viešpačiu, jie iki galo padarė visa, ko buvo ėmęsi\nmūsų dievo Jėzaus Kristaus garbei.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 81

Tuo pat metu miręs Vykin­ tas, Žemaitijos kunigaikštis, paliko savo įpėdiniu bro­ lį Erdvilą, tačiau šis, manydamas, jog vieno valdovo per maža skirtingoms valstybėms, kaip per maža vie­ nos sielos į dvi dalis padalytam kūnui, be to, norėda­ mas atsiteisti už pagalbą, kurios neseniai sulaukė, per­ leido Živinbudui visas teises į Žemaitiją. Tačiau neilgai trukus jis susirgo ir pasimirė, vyras, kuris pelnytai priskirtinas prie žymiausių Lietuvos didvyrių. Erdvilui mirus, Naugarduko kunigaikštystę valdyti žemių. Polocko rusai savo valstybės valdymą buvo perdavę ne vienam kunigaikščiui, bet tautai5; šitokių permainų priežastis buvo ta, kad per skitų karą buvo netekę teisėtų kunigaikščių. Tuo tarpu ateiviai graikai, tvarkę rusų bažnyčios reikalus, patarė žmonėms: ,kiū­ rėkite, kad, susiradę kokį valdovą, neprarastumėte per savo ištižimą laisvės, kurią iš priešų malonės gavote.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Petro iš Dusburgo kronikoje visa Prūsijos žemė (terra Prussiae) skirstoma į 11 dalių, atskirų žemių. Pirmoji — Kulmo bei Lubavo (Colmensis et Lubovia), toliau: Pamedẽ (Pomesania), Pagudẽ (Pogesania), Varmė (Warmia), Nótanga (Nattangia), Sémba (Sambia), Nadruvà (Nadrowia), Skalvà (Scalowia), Sūduvà (Sudowia), Galìnda (Galindia), Bárta ir Plikoji Bárta (Bartha et Plicka Bartha) (III, 3)2. Tyrimai parodė, kad jos autorius (visų pirma politine prasme) Prūsijos, prūsų vardu vadino visą Kryžiuočių ordino jau užkariautą, į Ordino valstybę patekusį plotą nuo Vyslos iki Nemuno. Pavyslyje, ypač Kulmo bei Lubavo srityse, gyventojai buvo mišrūs (lenkai ir prūsai), nors Ordino agresijos pradžioje anksčiau kurį laiką lenkams priklausiusią Kulmo sritį valdė prūsai, turėję ten savo pilių (III,7).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

245 (238). Apie vieną nuostabų atsivertimą Tuo metu Marienburgo pilyje gyveno brolis Gerhardas; anksčiau, kai dar nedėvėjo vienuolio apsiausto, jis buvo šviesiausiojo valdovo Brandenburgo markgrafo šeimynykštis, garsėjęs kaip labai gabus račius ir didelis karo pabūklų meistras. Kai jis kartą, jau padaręs galybę tokių pabūklų, kuriais buvo sugriauta [daug] pilių bei miestų, gulėjo vieną naktį atmerktomis akimis lovoje, pro užsklęstas duris įėjo keturi vyrai, nešini keturiomis degančiomis žvakėmis, ir apkaltino jį daugybe nusikaltimų, sakydami, kad jis neabejotinai susilauksiąs mirties, jeigu per tam tikrą laiką nepataisysiąs savo gyvenimo būdo; kad šitai būtų akivaizdu, jie jį užklojo balta marška, kaip paprastai užklojami numirėliai.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kai apie tai išgirdo magistras brolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos žemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė. Prūsai, apsitvėrę užtvaromis, iš pradžių narsiai priešinosi, tačiau galop leidosi bėgti, o krikščionys, juos besivydami, išsisklaidė, tada prūsai, nors jų daug bėgančių ir žuvo, susitelkė, matydami nedaug vyrų apie vėliavą, sugrįžo į užtvaras ir pradėjo iš naujo kovą, kuri ilgai užtruko, kol galop, šitaip leidžiant viešpačiui, kurio sprendimai protu nesuvokiami, nukovė magistrą394 ir maršalą395 brolį Ditrichą, ir keturiasdešimt brolių ir išžudė visą krikščionių kariuomenę; dievo tautą ištiko tokia nelaimė, kad čia patirti nuostoliai rodėsi didesni nei tie, kuriuos ji patyrė Kurše; nors čia tiek ir nežuvo kaip ten, bet krito čia visi geriausi, visi rinktiniai vyrai, kurių išmintimi bei sumanumu rėmėsi Prūsijos žemė, vesdama karus. Toje vietoje, kur įvyko mūšis, vėliau gyveno vienas atsiskyrėlis, kuris naktimis dažnai matydavo degančias žvakes, aiškiai liudijančias, jog čia žuvusieji jau buvo nuo kankinių karaliaus gavę kankinių vainikus.

Susietas teiginys: t-220

Susieti teiginiai: t-220

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Grįždamas atgal, jis ilgainiui priėjo tokią vietą, kur, nekreipdamas dėmesio į pavojus, sėdo su savo bendrais už skobnies po visų rūpesčių ramiai papietauti; staiga juos užpuolė priešai ir nužudė keturis jo bendrus vokiečius, o kiti išbėgiojo palikę visus turimus ginklus bei visą maistą. Sūduviai dėl to labai džiaugėsi, tuo tarpu susikrimtęs Martynas ilgokai daužėsi po mišką, kol sušaukė savo išsklaidytus bendrus; kadangi visi jų ginklai buvo pagrobti, jis slaptomis, priešams miegant, vieną po kito išvogė jų skydus, kalavijus bei ietis, o turėdamas ginklų, staiga juos su savo bendrais užpuolė ir visus išžudė jų guoliuose, išskyrus vieną, kurį Martynas nukovė pastojęs jam kelią, kuriuo šis mėgino sprukti; po to sugrįžo namo su anksčiau pelnytu grobiu bei šių netikėlių ginklais ir kitais daiktais. 199 (194). Apie tą patį Tas pats Martynas ir būrelis kitų vyrų kartą vėl priėjo vieną Sūduvos žemės kaimą ir vakaro prietemoje, kai vieni maudėsi pirtyje, antri vakarieniavo, o treti ėjo visokias tarnybas, jį užpuolė, o visus žmones išžudė.

Susietas teiginys: t-007

Susieti teiginiai: t-007

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Vis dėlto manyčiau, jog nieku būdu nederėtų nutylėti, kad šis brolis Fridrichas prieš savo žūtį taip smarkiai kirto kalaviju per nugarą vienam tvirtam kariui, pastojusiam kovoje jam kelią, taip baisiai jam smogė, kad tas, neatlaikęs smūgio, su arkliu parkrito žemėn, nors šis kirtis jo visai nesužeidė ir nepaliko ant kūno jokio žaizdos pėdsako, kaip vėliau, priėmę Kristaus tikėjimą, viešai pareiškė ir pats nukentėjęs, ir kiti sūduviai, dalyvavę tame kare ir viską matę. 219 (214). Apie vieno Sūduvos kilmingojo ir tūkstančio penkių šimtų sūduvių atsiverti­ mą ir apie tai, kaip buvo apleista ši žemė Daug kartų ir be galo ilgai broliai kariavo su sūduviais, tačiau, nenorėdami išsiplėsti, nerašysime apie tuos karus.

Susietas teiginys: t-007

Susieti teiginiai: t-007

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Ši pilis — vienas svarbiausių Žemaitijos gynybos centrų (žr. paaiškinimus D. III, 320, 1; D. papildymai, 9; be to, SZM, p. 225; LAA, 2, p. 106). 328 (321). Apie 80 lietuvių žūtį 1316 metais Tuo metu brolis Fridrichas iš Libencelės, Kristmemelio vicekomtūras, su 20 brolių ir 60 vyrų nužygiavo link Lietuvos tuo metu, kai 80 lietuvių, išskirtų saugoti Bisenės pilies, turėjo iš čia pasitraukti, o į jų vietą ateiti kiti, kuriuos jis bei jo bendrai visus išžudė, išskyrus penkis, kurie, metę į šalį ginklus, išsigelbėjo pabėgdami. 329 (322). Apie Bisenės pilies sudeginimą 1316 metais Tais pačiais metais, švento Ambraziejaus dieną (balandžo 4), brolis Ditrichas iš Altenburgo, brolis Fridrichas Kvicas ir dar vienas brolis patraukė su trimis Ragainės ginklanešiais link Bisenės pilies irgi tuo laiku, kai lietuvių pamaininė sauga, išbudėjusi čia jiems skirtą laiką, turėjo iš pilies pasitraukti, ir nukovė šešis jų vyrus.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Paėmę į nelaisvę moteris ir vaikus, sudegino iki pamatų pilį ir papilį, o minėtąjį Draiką nuvedė į Ragainę, kur jis su visa šeimyna buvo pakrikštytas. 281 (274). Apie brolio Gundramo bei daugelio lietuvių žūtį 1302 metais Tais metais brolis Gundramas, nedidelio stoto, tačiau be galo narsus ir drąsus žmogus, persekiojo su 9 ginklanešiais iš Lietuvos atsibeldusius plėšikautojus, kurie Kristburgo pilies apylinkėse buvo pagrobę dešimt žmonių ir tiek pat arklių; kai juos dykrose užpuolė, pirmajame susirėmime vienas lietuvis ietimi jį taip sužeidė, kad išleido jam vidurius, tačiau jis nepaliovė kovojęs, kol visi lietuviai buvo išžudyti, o tada parkrito žemėn ir pasimirė.

Susietas teiginys: t-238

Susieti teiginiai: t-238

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Prie pamarėnų—prūsų sąjungos prisidėjo jotvingiai ir lietuviai29. Sembų ir lietuvių (žemaičių) bendrus veiksmus galima įžiūrėti Ordinui priklausiusios Klaipėdos pilies apgulties eigoje (XIII a. 6-asis dešimtmetis)30. Priešiškuose lietuviams šaltiniuose randame ir vėlesnių, šiuo atveju svarbių žinių. Štai Didžiojo prūsų sukilimo metu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė Ordino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai sutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123).

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

sugužėję netikėliai pro jį ne kartą praėjo, bet jo nepamatė nelyginant dievo apakinti. Galop nusikamavę jie liovėsi ieškoję, po to šis krikščionis su visais savo ginklais atėjo į Ragainę, įėjęs į bažnyčią, parpuolė ant kelių ir padėkojo dievui bei švenčiausiajai mergelei už jam suteiktą šitokią malonę. 334 (327). Apie Junigedos papilio sudeginimą Tais pačiais metais, švento Mato, apaštalo, dieną (rugsėjo 21) tas pats maršalas su didele kariuomene atžygiavo į lauką, vardu Kaišai577, ir tūkstantis penki Šimtai rai telių, palikę arklius, pėsčiomis po brolių vėliava per ėjo mišką, vardu Vintas578; apyaušryje, kai ryžosi slaptai priartėti prie Junigedos pilies ir ją paimti, įspėti pilėnai užkūrė ugnį ir dūmais pranešė kaimyniniams stabmeldžiams, kad čia pat brolių kariuomenė.

Susietas teiginys: t-058

Susieti teiginiai: t-058

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Taigi jis, surinkęs kariuomenę, nuplaukė laivais drauge su tais, kurie ir šiaip jam buvo pavaldūs, Jūros upe aukštyn ir nusigavo prie Pūtvės pilies558; auštant, pilėnams tebemiegant, jie slaptai įsibrovė į papilį ir jį pavertė pelenais, paimdami į nelaisvę ar nukaudami [visus], išskyrus tuos, kurie suskubo pasprukti į pilį. 299 (292). Apie tą patį Tų pačių metų rudenį, kai jau buvo atstatytas minėtasis papilys, o jame sukrauta visi grūdai bei javai, ten nužygiavo tas pats komtūras su savo broliais bei raiteliais ir antrą kartą sudegino tą papilį, paimdamas į nelaisvę ar nukaudamas visus žmones, kuriuos ten užtiko.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Kai jis kurį metą nelyginant dvejojo, ar pajėgs tesėti savo įžadus, velnias, žmonių giminės priešas, kuriam tūkstančiai kelių kenkti žmogui, norėdamas jį sulaikyti nuo šių šventų ketinimų, pasirodė jam sapne apsivilkęs karališkais rūbais bei apsuptas gausybės riterių ir pasakė: „Henrikai, turėtumei tokią karalystę ir tokią kariauną, būtumei žymus karys, man tarnautumei, o aš dar daugiau tau duočiau“. Kai jis pagalvojo, kad iš tiesų būtų gera tarnauti tokiam dosniam valdovui, pasirodė jam Jėzus Kristus, penkiomis žaizdomis sužeistas, ir pasakė: „Henrikai, aš dosnesnis už jį“, be to, palietęs kraujuojančią žaizdą šone, pareiškė: „Štai šitokią karalystę tau duosiu, jei man tarnausi, kur kas geresnę nei ta, kurią tau žada šis netikras karalius“. Kai jis antrą kartą apie tai papasakojo žmonai, ši, po senovei spyriodamasi, jam nedavė laisvės stoti į vienuolyną.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie Ragainės pilies užpuolimą 1315 viešpaties metais, apie žolinę (rugpjūčio 15), lietuviai iš Žemaitijos574 slaptai ir netikėtai atžygiavo su visa savo kariuomene prie Ragainės pilies ir ją užpuolė. Broliai jiems bandė pastoti kelią, tačiau noromis nenoromis turėjo pasitraukti, nes nepajėgė atsispirti tokiai daugybei, be to, patyrė ir nuostolių, kadangi netikėliai ten nukovė brolį Joną, vadinamą Pope, o daug kitų sužeidė. Galop lietuviai, nieko nepešę iš šio antpuolio, pasitraukė, ištrypę ir sunaikinę abiejų pilių, būtent: Skalvių ir Ragainės, laukuose visus pasėlius. 324 (317). Apie Kristmemelio pilies apgultį 1315 m. rugsėjo 30—spalio 11 Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Vytenis, lietuvių karalius, subūrė visus tinkamus karui savo karalystės vyrus ir apsupo Kristmemelio pilį, kurią 17 dienų iš visų pusių smarkiai puldinėjo su dviem apgulos mašinomis ir daugybe šaulių.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tuo tarpu žemaičiai bei jotvingiai apie tai nė girdėti nenorėjo; jie sutiko pripažinti bet kieno val­ džią, tik ne Vaišvilko, dėl akių jie minėjo visokiau­ sias priežastis, nors tikroji priežastis buvo nepasitikė­ jimas ir baimė, kad Vaišvilkas, paskelbtas valdovu, ne tiek rūpinsis valstybe, kiek galvos apie kerštą už tė­ vą Mindaugą, kurį nužudyti neseniai žemaičiai ir jot­ vingiai padėjo Treniotai. Susirinkime ir ta, ir kita ša­ lis be galo triukšmavo, užsipuldinėdama viena kitą. Naugardukiečiai bei kiti Lietuvai priklausę, bet iš ru­ sų kilę didikai skelbėsi valstybės labui neremsią nė vienos pusės: jie būsią paklusnūs tam valdovui, kurį sutardamos abi tautos išrinksią.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon Vestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas ir žuvo. Netrukus po to Lietuvoje baigė dienas ir Ger­ mantas. Sukvietus Kernavėje didikų sueigą, Germanto vyresnysis sūnus Giliginas buvo paskelbtas Lietuvos valdovu, jo broliui Trobiui patikėta Žemaitija su ta są­ lyga, kad jis bus pavaldus Lietuvos didžiajam kunigaik­ ščiui. Rūmų maršalas, para­ ginęs vieną bei kitą siekti ir karo, ir taikos metu tokios pat santarvės bei šlovės, kokią paveldėjo iš protėvių, įteikė Giliginui kalaviją bei lazdą.

Susietas teiginys: t-227

Susieti teiginiai: t-227

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

rodydamas malonę, turėjusią trukti ne ilgiau, kaip ligi jų gyvos galvos. Tuo tarpu lietuviai atkakliai lai­ kėsi savo, tvirtindami, jog seniau, gerokai prieš Kazi­ miero Didžiojo viešpatavimą, Podolė buvusi pavaldi skitams, kurie sudarė didžiumą šio krašto gyventojų, o šios tautos valdovams buvę pavaldūs ir seni Podolės gyventojai, ir skitai. Algirdas, Lietuvos didysis kuni­ gaikštis, peržengęs Kijevo bei Volynės kunigaikštysčių sienas, pirmas sumušęs svetimšalius ir juos išstūmęs iš šių žemių, po to padalijęs brolio Karijoto sūnums kraš­ tą; šie čia pastatę Smotričiaus, Bakotos, Kameneco ir kitas pilis ir jas sutvirtinę, nesigailėdami didelių iš­ laidų.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

P areiškęs, k ad tokiam sv arb iam re ik a lu i a p ta rti bei d eram ai jį išn ag rin ėti re ik ia laiko, o jo d a b a r trū k sta d ėl k a r o s u kryžiuočiais, jis p ap rašė viską atidėti. Šiuo būdu iš­ vengęs k ai k u rių v ald in g ų v y rų jam p asp ę stų pinklių, jis p a tra u k ė į P rūsiją, tačiau , g av ęs žinią ap ie motinos mirtį, sugrįžo iš to žygio ir K aune p ra le id o rudenį, ta r­ pais sielvartą ramindamas m edžioklėm is, tarpais lanky­ damas L ietu v o je sk itų būrius, atsių stu s p ad ė ti k o v o ti prieš kryžiuočius. Likusias šių metų savaites paskyrė len k ų reik alam s su šau k ęs 1462 metai gruodžio m ėn esį len k ų sei- Lietuvių bei skitų žy- m ą K orčine. giai prieš prūsus V a sa rą v ė l p ra d ė jo k a rą su kryžiuočiais, p a tra u k d a ­ m as su k ariu o m en e p rie Torunės ir įsikurdamas čia sto ­ vyklą.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Sekančią vasarą žemaičiai išžudė Prūsijos vokiečių vietininkus, nebenorėdami daugiau būti vokiečių val­ džioje ,a. Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš juos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, bet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis iš­ mušė tą vokiečių kariuomenę5. Ir kai nuo kopų vo­ kiečius sumušė, atsiuntė pas Vytautą pasiuntinius: jei­ gu jis norįs valdyti Žemaičius, tai tegu daugiau jų nie­ kam nebeužstatinėjąs, o tevaldąs pats ir tebūnąs jų valdovu. Ir Vytautas juos priėmė savo globon 6. O paskui vokiečiai atsiuntė pas didjjį kunigaikštį Vytautą savo pasiuntinius, primindami jam, kad jis tu­ rįs grąžinti tuos tris šimtus auksinų, už kuriuos buvo užstatyta Žemaitija7.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Didysis kunigaikštis |2ygimantas] pats nėjo prieš Švitrigailą, o sutelkęs tam laikui visas savo lietuvių pajėgas40, pasiuntė su kariuomene prieš Švitrigailą sa­ vo sūnų, kunigaikštį Mykolą41, ir kunigaikštis Mykolas atėjo su lietuviais ir lenkais 12. Ir buvo mūšis rugsėjo pirmąją dieną 43, per šventą Simoną. Kovėsi už Ukmer­ gės, prie Šventosios upės 44. Ir dievas padėjo didžiajam kunigaikščiui 2ygimantui ir jo sūnui, kunigaikščiui Mykolui; jie sumušė kunigaikštį Švitrigailą bei visas jo pajėgas ir paėmė nelaisvėn arba nukovė daugelį ku­ nigaikščių.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

61 ## Puslapis 61 garą. Per 400 metų nė Vienas lietuvis, išskyrus Kojalavičių, My­ kolą Lietuvį ir Teodorą Narbutą, nepasirūpino krašto praeiti­ mi. Iki šiolei apie Abisiniją, arabus, mongolus ir samojedus daugiau darbų parašyta nei apie Lietuvą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Išnagrinėję visą lietuvių mitologijos sistemą, lengvai pa­ stebime, kad seniausioji lietuvių religija buvo azijinė - indiš­ ka: dangaus kūnai ir elementai, tai yra ugnis, vanduo, žemė, 84 ## Puslapis 84 buvo garbinami pagal budistų ir senovės persų - iš budizmo kilusio Zoroastro mokymo sekėjų - taisykles. Tas tikėjimas V amžiaus pabaigoje arba VI amžiaus pradžioje kažkokiu bū­ du susigiminiavo su senovės romėnų tikyba, tikriausiai ne itin svetima lietuvių protėviams dėl jų kraujo giminystės ir santy­ kių rytuose su graikais2. Kadangi lietuvių gentys nuolatos pa­ laikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religi­ nių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pa­ kankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitolo­ giją kildina iš skandinavų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Lasickis jį dar vadina Pargu. Lat­ viai prie jo pavadinimų pridėdavo epitetą Debbes bango tajs (dangaus būgnininkas, mušantis dangaus katilus). Jį taip pat vadino Wezzajs Tehws (senasis tėvas) arba tiesiog Wezzajs (se­ nis). Įsivaizdavo jį gyvenantį danguje arba važinėjantį debesi­ mis ir žiūrintį, ką žmonės beveikiu: dar dabar sako, kai griau­ džia griaustinis: wezzajs barrahs, senis barasi arba wezzajs kah- jas, senis apreiškia ten savo buvimą4.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

sis lietuviški{ dalykų tyrinėtojas tvirtina ir tai, jog spirališkai susi­ vijusio žalčio stabas, apie kurį bus pasakojama kituose straips­ niuose, nebuvo Atrimpo, bet Žalčių karaliaus, „kurį dar ir šian­ dien kai kuriose srityse lietuviai laiko tikru aukščiausiojo dievo (Ukapirmo) broliu“. Visa tai galima suderinti, padarius prielai­ dą, jog Atrimpo simbolis buvo žaltys, tūnantis vandens pilnoje vonioje. Taigi senovės lietuviai šį jūrų dievą vaizdavo kaip di­ džiulį žaltį, tai yra žalčių karalių *. Taip pat kronikos liudija, jog šio dievo stabas, spirale susi­ raitęs žaltys, stovėjęs Romovės šventykloje, į kairę nuo Perkū­ no; varinis dievas buvęs su vidutinio amžiaus žmogaus galva.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Kro­ nikininkas jį vadina kitaip: Perdoite, Perdoilus, Gardoaitis, o tai yra tik tarminė vardo atmaina. Jūros pavojai, ypač tokios audringos kaip Baltija, gali įva­ ryt i baimės net drąsiausiems jūreiviams. Iš baimės bėgama prie dievo. O pagal antikinę filosofiją žmonės įsivaizduodavo tam i ikrą dievą, kurio buvo šaukiamasi, kai baimė suspausdavo šir- d j.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

- R.J.), dukters - Dalia (Dala) arba Dahla. Murgų, arba Tautų sambūrio, rūmai buvo pačioje toliausioje šiaurėje. Įrodymą, kad lietuviams katinas buvo Lietuvos simbolis, radau vienoje 1483 metų karaliaus Kazimiero privilegijoje, ra­ šytoje ant pergamento rusų kalba, kuria bajorui Rimvydui

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Murgų, arba Tautų sambūrio, rūmai buvo pačioje toliausioje šiaurėje. Įrodymą, kad lietuviams katinas buvo Lietuvos simbolis, radau vienoje 1483 metų karaliaus Kazimiero privilegijoje, ra­ šytoje ant pergamento rusų kalba, kuria bajorui Rimvydui 128 ## Puslapis 128 (Rymwidowi) suteikia žemę prie Merkio upės Trakų apskrity­ je. Ten pasakyta, kad duota kaip atpildas už didesnės, nei įsta­ tymais garantuojama, laisvės siekiančių Merkinės valsčiaus valstiečių maišto nuslopinimą, taip pat už sugavimą maišti­ ninkų vado, vardu Leicis (Lejczis), kuris, paniekindamas jo didenybės karaliaus orumą ir rimtumą, išdrįso paduoti kara­ liui katiną, sakydamas, kad tai esąs stabmeldiškosios laisvės (Lietwii) ženklas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Taigi medalionas primena jos jungtuves su Plutonu. Lietuvoje tebėra gyvas paprotys, kai prietaringi ūkininkai likusius nuo Velykų pusryčio kaulus stropiai surenka ir užkasa į žemę; mano kampe valstiečiai juos vadina Nijoliszkas Palaj- kas (Nijolės palaikai). Tai lyg Nijolės relikvijos arba likučiai, skirti Nijolei. Žemiau straipsnyje apie aukas pamatysime, kad atnašautos mėsos kaulai būdavo užkasami į žemę kaip auka požemio dievams.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

IV skyrius D A N G A U S K Ū N Ų D IE V IN IM A S Seniausias religinis garbinimas buvo dangaus kūnų sudie­ vinimas. Šito liekanas pastebime lietuvių mitologijoje. Tiesa, kronikininkai, aprašinėjantys lietuvių genties tautų religiją, ko­ kia ji buvo paskutiniais savo smukimo metais, šito aiškiai ne­ mini, kadangi šis seniausias religijos sluoksnis jau labai seniai virto Titanų giminės garbinimu, su kuriuo priviso įvairių die­ vų, kuriuos aprašyti buvo ankstesnių skyrių ir dar bus kitų šio 23 Stender. Lettische Grammatik, 184 ## Puslapis 184 „Lietuvių tautos istorijos“ pirmojo tomo skyrių uždavinys.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Didingai riedėdama savo keliu, apžvelgusi visą pasaulį, kuris, lietuvių supratimu, buvęs ne apvalus, o plokščias ir ova­ lus, kaip lėkštė, priartėdavo prie jūros, nugrimzdavo joje nusi­ maudyti ir vykdavo į savo rūmus nakties poilsio. Tačiau tam tikru metu atsitikdavo, kad drakonai ir kerėto­ jai užpuldavo dieną bebėgančią Saulę, todėl kildavo kova, ir Saulė aptemdavo. Latviai šį nutikimą vadina Majtaszana arba Saules majtaszana, Saulės gadinimu. Tuomet kiekvieną būty­ bę apimdavo baimė, kad mieloji Saulė nebūtų sunaikinta.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

185 ## Puslapis 185 Saulė (Saute) Lietuvių genties tautų kalbose ji yra moteriškos giminės, todėl visuotinai laikoma deive. Ji buvo dienos šviesos dievybė, viso gėrio ir gyvybės teikėja. Jos vyras buvo Mėnuo. Iš tų ve­ dybų atsiradę vaikai buvo žvaigždės - Saulės dukterys, o kiti, dėl vardų priklausantys vyriškai giminei, buvo Saulės sūnūs.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Vyskupo Petro rankraštyje yra tokia užuomina apie lietu­ vių tikėjimo suasmenintus reikšmingiausius dangaus kūnus: „Tarp tos prigimties dievų po Saulės pirmą vietą pripažįsta Mėnuliui, kuriam paprastai nusilenkia kaip deivei Lelia Me- nelia. Jis valdė naktį ir todėl matavo laiką“. Aušra (Aussra) Tekančios saulės tarnaitė, kaip jau pabrėžėme aukščiau ati­ tinkamame straipsnyje.