Lietuviai

PDF 553

Kas aprašys tą'linksmybę, kokia tuo kartu Len- 1325 kų žemėj rados, kas per džiaugsmas kalinių namo keliaujančių! Lietuviai, kitą kartą visų smarkiausi jų neprieteliai, šiandien gentimis pasidarė. Motinos su vaikais, mergaitės ir jaunikaičiai teknojo ant vieškelių myluoti ir sveikinti vyrų, tėvų ir brolių, iš kalėjimo pargrįžtančių.

PDF 11

Įdomu, kad Mykolas Lietuvis, kalbėdamas apie vartojamus gėrimus, midaus visai nepamini, tačiau pasakoja, kad lietuviai geria daugelio rūšių vyną153.

PDF 165

Šiose kovose prūsams talkino lietuviai, mat, pasklidus gandams, kad karalius negrįžo iš žygio į Čekiją, buvo tikimasi stambaus grobio iš visos Lenkijos1 2. 1 Foigtas savo „Prūsijos istorijoje“ senuosius Lenkijos

PDF 40

Atėję iš ryškią individualią alodinę nuosavybės struktūrą turinčios visuomenės lietuvių bajorai ir individualiai ūkininkaujantys valstiečiai skyrėsi nuo rytinių slavų. Pastarųjų erdvėje toliau į rytus (Maskvos valstybėje, vėliau Rusijoje) ryškėjo bendruomeninė žemėvalda, tačiau rusėnų žemėse, priklausiusiose Lenkijai ir Lietuvai, išplito vakarietiška ūkininkavimo ir nuosavybės forma – alodas (individualus valstiečių ūkis).

PDF 40

Didieji kunigaikščiai, reikšdami teritorines pretenzijas, suvokė baltų erdvės giminingumą, o Vytautas kalbos bendrumu grindė žemaičių priklausomybę Lietuvai. Antra vertus, kunigaikščiams visi buvo valdiniai – netgi labiau pasitikėta karaimais ir totoriais, kurie tapo artimosios sargybos tautomis.

PDF 75-76

Taip įvairiakilmė ponija formavo bendros savimonės „lietuvių nacijos“ ponų sluoksnį. Tokie žmonės pagal kilmę buvo rusėnai, pagal tikėjimą – graikai katalikai, pagal politinę savimonę – lietuviai, o kalbėjo lenkiškai. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė, vadovaujama Konstantino Ostrogiškio, 1514 m.

PDF 133

Konferencijoje dominavo kunigai – 66, valstiečiai – 65 ir inteligentai – 59. Konferencijos pagrindinėje rezoliucijoje lietuviai nubrėžė būsimos valstybės modelio kontūrus – „nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“, kurios galutinę struktūrą turės nustatyti „sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiškai visų jos gyventojų išrinktas“, užtikrintos kultūrinės teisės tautinėms mažumoms. Jeigu Vokietija sutiktų pripažinti Lietuvos valstybę prieš Taikos konferenciją, nustatyti tam tikrus, dar tikslintinus santykius su Vokietija, jeigu tai nekenktų Lietuvos interesams, nes Lietuvos interesai „yra pasvirę ne tiek į rytus /Rusiją/ ir ne tiek į pietus /Lenkiją/, kiek į vakarus /Vokietiją/“.

PDF 75

XVII–XVIII a. formavosi ir bendra Abiejų Tautų Respublikos kaip Lenkijos savimonė, tačiau šioje Lenkijoje aiškiai skiriant ir „kitą Lenkiją“. Ir vis dėlto net ir šiais vėlyvais amžiais gyvavo „lietuvių nacija“, LDK „politinė tauta“. Tai patvirtina sudėtingos dvilypės savimonės formulės. Pavyzdžiui, „gente polonus, natione lituanus“, ir „Лiцвiны грэцкага закону людзi“ arba „Лiцвiны рус’кага рода“. Bendras vidaus politinis gyvenimas, bendri seimai ir seimeliai, susiformavusi LDK teisė Lietuvos Statutuose (tai trys teisynai – 1529, 1566, 1588) ugdė sampratą, kad lietuvis yra ne tas, kuris kalba lietuviškai, o tas, kuris gina laisvę ir vadovaujasi Lietuvos Statutais.

PDF 75

Lietuvos metraščiuose sukurta atvykusio iš Romos Palemono ir jo ainių legenda tapo pagrindu ne tik lietuvių, bet ir rusėnų bajorijai vesti savo kilmę Palemono tradicija arba sieti save su realia Gediminaičių dinastija. Taip įvairiakilmė ponija formavo bendros savimonės „lietuvių nacijos“ ponų sluoksnį. Tokie žmonės pagal kilmę buvo rusėnai, pagal tikėjimą – graikai katalikai, pagal politinę savimonę – lietuviai, o kalbėjo lenkiškai.

PDF 27

Pasidalinę mažais būreliais ir nuterioję kelias Sambijos krašto sritis, lietuviai 1370 metų vasario mėn. 17 d. (sekmadienį) prie Rudavos bažnytkaimio, netoli Karaliaučiaus, vėl susirinko krūvon. Mūšis pasibaigė dideliu lietuvių pralaimėjimu.

PDF 26

Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu, kada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo išleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš šiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač smarkiai puldavo Lietuvą.

PDF 26

Trečios žmonos vardas buvęs Julijona. Vytautas brendo audringu Lietuvos valstybės laikotarpiu, kada jo tėvas, gindamas Žemaitijos bei lietuvių laisvę, negalėjo išleisti ginklo iš rankų, nes du galingi priešai, kardininkai iš šiaurės ir kryžiuočiai iš žiemos vakarų pusės, tuo laiku ypač smarkiai puldavo Lietuvą. Vokiečių Ordinas, bekariaudamas įsigijo Prūsuose didelius žemės plotus ir juos kolonizuodamas, darėsi vis stipresnis, Laimėjęs Vislos žiotis ir Pamarį (1309 metais) ir išplėtęs savo prekybą su tolimais Vakarų Europos miestais, nors vis labiau tolo nuo pirmykštės Ordino dvasios, bet turėdami pilną iždą pinigų, daug stiprių pilių ir nuolat iš Vakarų Europos plaukiančių jėgų, kryžiuočiai kasmet po kelis kartus puldavo Lietuvą, išniokodami plačias jos sritis, degindami gyvenamas vietas ir žmones išsivesdami nelaisvėn.

PDF 190

Lenkų ponų taryba Radome davė garantiją, kaip lietuv. bajorai Vilniuj lenkams, kad Vytautui nebus atimta d. Lietuvos kunigaikštija. Lietuvių bajorų aktas leidžia jiems daryti spaudimą į Vytautą, jei šis nesilaikytų unijos; taip pat lietuviai, mirus Vytautui, gauna teisę dalyvauti naujo kun. elekcijoj. Lenkų bajorija turėjo tą teisę seniau.

PDF 77

Po Ostrovos sutarties lietuviai savo valstybę laikė visiškai savarankišką^1 ), o lenkai, remdamiesi Krėvės unijos aktu, laikė Lietuvą savo provincija.

PDF 100

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 79

Lietuvių ir rusų bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos ir Rusijos karaliumi.

PDF 34

Kur jos nėr, kaip paveizdan pas lietuvius, ten ir visas gyvenimas išrodo palaidais barščiais. Kiekvienas pienburnis jaučiasi generolu, kiekvienas Raulas vyskupu.

PDF 164

Ypač todėl, kad ir šį žodį „obuolys“, Abuolis, išsaugojo lietuviai savo kalboje.

PDF 238

Mūsų Rusios tyrimo išvada yra ta, kad dešiniosios Nemuno žemupio šakos pakrantėse buvo pirmos lietuvių tautos gyvenvietės, atsiradusios bendruomeninėje santvarkoje. Gelonai-budinai, įsikūrę šiuose vaizdinguose kraštuose, turtinguose gyvenimui reikalingų gamtos turtų, neabejotinai labai ir greitai išplito1.

PDF 32-33

Mes pasisakome už pono Kepeno požiū- 2. T. Narbutas 33 rį: lyginant tris svarbiausius dialektus — senovės prūsų, lietuvių ir latvių, — vidurys tenka lietuvių, o tai neginčytinai įrodo, kad tautos lopšys buvo būtent lietuvių gentyje arba kad ši gentis buvo arčiausia prie šio

PDF 214

Senovės tyrinėtojai neabejoja, jog budinai įsiterpė tarp venedų ir slavų gyvenamųjų vietovių ir įsikūrė iš dalies taikiai, iš dalies gal išstumdami kitas gentis prie Nemuno, o vėliau ir Vyslos, Dauguvos, — tai nedvejodamas pasakoja Osolinskisk Prie jūros skubančio Nemuno vaga atvedė iki žygio j vakarus pabaigos. Tad Nemuno žemupio pakrantes visų pirma dera laikyti ¡pirmąja lietuvių tautos buveine šiame krašte, iš kur besiplėsdami lietuviai užėmė tolesnes šalis. Tunmanas savo tyrimais rodo, jog, kai lietuvių tautos tėvai atsikėlė prie Baltijos jūros ir ėmė prie jos plėstis, tuojau užėmė Sembą ir gintaro kasyklas2.

PDF 178

Visai kita (auta, pirmykštė tų kraštų gyventoja (jos buvimu neabejojame), galėjo vartoti savo kalboje tokių pačių žodžių, o vėliau juos perduoti čia atvykusierns lietuviams, su kuriais turėjo susijungti*.

PDF 122

Visai taip pat, kaip Laimą suprato mūsų lietuviai. Šitaip suprantama ir vadinama, ji įėjo į Trejybę.

PDF 157

Mykolas Lietuvis pasakoja, kad Lietuvoje, kaip ir pas romėnus, Eskulapo garbinimas išliko kaip žalčių laikymas

PDF 320

Antikos žmonės duodavo dvejopas priesaikas: vienokią paprastą, kai būdavo prisiekiama kokiam galingam ir kerštingam dievui: Me Hercule, MeJove, tegu Herkų lis, Jupiteris bus man maloningas; kitokią su užkeikimu, kreipdamiesi į Stikso vandenis, į pragarą ir kitas mitines pabaisas arba į Cezario gyvybę, į jo barzdą, kadangi jo pyktis būdavo toks pat baisus kaip ir anų. Lietuviai savo priesaikas duodavo visai panašiai: visi sakydavo (tai ir dabar yra kaimiečių paprotys) „dėl Dievo“ (Dali lkw u), taip pat: Kad man Periamas sumusztu; tai reiškė šaukti dievus būti liudytojais. Priesaikos su užkeikimu taip pat dar tebegirdimos, formulė buvo: „Kad aš skradžiai prapultau“ (Kad až skradziuprapoltu).

PDF 97

Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, kurias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių dalykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šaukdami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius, šie savo ruožtu rėkė: JogKauou, jogKauaile! („Jok Kove, jok Kovaiti!“). Anot autoriaus, tai buvęs šios tautos karo šūkis, arba kreipinys į jų karo dievą.

PDF 79

Lietuvių mitologija, sukurta iš graikų, nebeturi tos laukinės ir barbariškos fantazijos, su kuria paprastai susiduriama kitose šiaurės tautose, tad ją turėjo išrutulioti žmonės, užkopę ant aukštesnio civilizacijos laipto. Kad mums būtų lengviau išsemti visą naudą iš mitologijos skaitymo, nepakenks iš pradžių apžvelgti atradimus, galinčius mus užvesti ant kelio, kuriuo ėjo tautos savo tikybos klaidžiojimuose. Seniausios žemės tautos - indai ir kinai savo tautiškumo svarbiausiais bruožais laikė ir tebelaiko tvirtą saugojimą senųjų įstatymų, papročių, įpročių ir visokių visuomenės gyvenimo smulkmenų. Kaip tik tai yra priežastis amžino sąstingio, dėl kurio tos tautos su savo geografine padėtimi ilgai buvo ir dabar tebėra to paties apšvietos, politinių institucijų ir religijos lygio.

PDF 84

Kadangi lietuvių gentys nuolatos palaikė artimus ryšius su gotais, tad ir iš jų perėmė daug religinių mitų ir apeigų, kurių pėdsakai mūsų mitologijoje yra pakankamai ryškūs - tiek, kad senesnieji istorikai visą tą mitologiją kildina iš skandinavų. Kadangi ir šioje yra nemažai pasisavinta iš graikų, todėl mūsų ir skandinavų mitologijos panašybė pasirodo esanti dar ryškesnė. Bet jos principai visiškai nutolsta nuo graikų, todėl mes negalime tikėti tomis nuomonėmis; negalima net manyti, kad senovės graikų tikyba būtų patekusi į Lietuvą per tarpininkus gotus, nes skandinavų įtaka mūsų kraštui buvo senesnė nei krašto pažintis su romėnais.

PDF 261

Lietuviai turėjo dievams paskirtų kalnų, tačiau neturime tikrai lietuviškų pasakojimų, kuriuose būtų minimas koks nors Plikasis kalnas. Visa, ką šiuo klausimu žinome iš istorijos, apsiriboja kalnais, ant kurių stovėjo aukurai arba šventyklos. Kalnas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio šventykla.

PDF 441

Taigi, kai vien panagrinėję kalbą, pradedame įžiūrėti aiškius bruožus to, ką pasakėme, nelieka abejonės, jog lietuvių tauta yra tiesiogiai kilusi iš tų Azijos genčių, kurių pagrindinis kamienas buvo žmonės, kadaise kalbėję sanskritu; iš jų taip pat yra kilę pelazgai-helenai.

PDF 457

Si epocha baigėsi 1386 metais, tai yra visiškai įvedus krikščionybę Lietuvoje, kai Jogaila vedė Lenkijos karalienę Jadvygą, pats priėmė krikščionių tikėjimą ir vertė tą pat daryti visą tautą.

PDF 444

Patys lietuviai, apsupti broliškų kraštų, iki šiol išlaikė gryniausią lietuvių kalbą. Šios tautos, taip aistringai mylinčios tai, kas sava, būdas išliko varguoliuose žemdirbiuose, prisirišusiuose prie savo tėvų arimų; jie yra vienintelis buvusios tautos didybės atminimas; šalia vietovardžių, papročių, kai kurių prietarų ir tautinės kalbos, jie yra brangus tautos palikimas.

PDF 259

Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų statymas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovaičio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio, milžino išvaizdos.

PDF 261

Lietuviai turėjo dievams paskirtų kalnų, tačiau neturime tikrai lietuviškų pasakojimų, kuriuose būtų minimas koks nors Plikasis kalnas. Visa, ką šiuo klausimu žinome iš istorijos, apsiriboja kalnais, ant kurių stovėjo aukurai arba šventyklos. Kalnas prie Palangos garsėjo Praurimės aukuru, prie Nevėžio šventykla.

PDF 227

Upė, tekanti pro Ukmergę, įteka į Nerį jos dešiniajame krante, aukščiau Jonavos, ir vadinasi Šventoji (Swięta). Nieko verta nuomonė, jog upė turinti tokį vardą dėl to, kad jos vandeniu buvo krikštijami lietuviai, kai Jogaila visus atvertė. Mat vietos padavimai įtikina, kad tą vandenį senoji religija laikė šventu, todėl krikščionių kunigai jį ir vartojo, o gal net pačią upę, kad sutrauktų prie jos krantų žmones krikštui.

PDF 102

Visos lietuvių genties tautos turėjo savo dainius, panašius į kitur žinomus trubadūrus, skaldus arba bardus, kurie apdainuodavo įvairius tautos istorijos įvykius; lieuviškai juos vadindavo burtininkais (Burtynikaj), latviškai-Birnvis arba taip pat Burts.

PDF 164

Visose lietuvių genties tautose vieškelis, Wiessas Kielas, buvo religiškai paaukotas šalies svetingumui: nė vienam, keliaujančiam vieškeliu, nederėjo daryti skriaudos dėl rūstaus dievų keršto; taip skelbia senovės padavimai. Sis dievaitis atitinka Romos Larą (Lar vialis); Antikos žmonių Merkurijus, Apolonas, Bakchas, Herkulis taip pat vadinosi kelio dievai, Dii viales. Buvo ir keliautojų deivė Vibilia. Numėjas ir Peskija (Numejas i Peskia) Dievaitis ir dievaitė, jo draugė, svetingumo dievybės. Šių žodžių prasmė, senosios kalbos aiškinimu5, sutampa su šių dievybių pašaukimu, žemaitiškai reiškia Swecias ir [Viešnia.

PDF 368

Žmona vyro gedėdavo trisdešimt dienų; tuo metu ji privalėdavo apraudoti mirusįjį prieš saulėtekį ir po saulėlydžio; kai kuriose vietose žmonos apverkdavo vyrus prie pačių kapų. O vyras gedėdavo žmonos tiktai astuonias dienas. Erazmas Stela aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas dalykas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietuvių genties tautos.

PDF 277

Lietuvių genties tautos, išpažįstančios religiją, paremtą antikinės graikų ir romėnų religijos principais, taip pat nuo seniausių laikų turėjo savo žynius.

PDF 208

Apie šio laivo sudeginimą 1313 metais Pasklidus apie šį laivą garsui, smarkiai susirūpino lietuvių karalius, o su juo ir visa Lietuva; ilgai taręsi ir visaip svarstę, kaip jį sunaikinti, galop pasiuntė kilmingą bei karingą vyrą Surminą su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų, ir šimtą raitelių; kai jie užpuolė laivą, jame buvę 4 šauliai, palikti jo saugoti, pradėjo drąsiai gintis. Galop, nukirtus virvę, kuria buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn; jį, pasroviui plaukiantį, lietuviai taip smarkiai užpuolė, kad, nors ir daug jų buvo sužeista, o Skaldonis, minėtojo Surmino brolis, užmuštas, paėmė laivą ir, nužudę 4 lankininkus, jį pavertė pelenais568. 319 (312).

PDF 193

O šeši tūkstančiai lietuvių apiplėšė Dobrynės kunigaikštystę, žudydami bei imdami į nelaisvę žmones ir degindami viską, kas degė;

PDF 169

Apie vienos Sembos dalies nusiaubimą 1283 viešpaties metų žiemą aštuoni šimtai raitelių iš Lietuvos per Kuršių neriją509 įsibrovė į Sembos žemę ir, degindami bei piešdami, nusiaubė du jos valsčius, būtent: Abendą ir Pabečius510; nužudę 150 krikščionių, jie, niekur nesutikę pasipriešinimo, sveiki ir gyvi sugrįžo atgal. Neabejojama, jog šitai įvyko dėl to, kad magistras ir broliai, iš anksto žinodami, jog lietuviai susirengė į žygį, kelias dienas jų laukė su kariuomene, tačiau pabodus laukti, nes šie kelyje užtruko ilgiau nei paprastai, išsisklaidę sugrįžo namo. Kaip tik kitą dieną lietuviai įsibrovė į Sembą ir, niekieno netrukdomi, padarė tai, apie ką jau aukščiau papasakota.

PDF 17

Kronikoje akcentuojama, kad kryžiuočių, žuvusių kovoje su prūsais ar lietuviais, sielos einančios į dangų ir tuo pelnančios amžiną palaimą, kad žuvusius laiminanti pati mergelė Marija, o jų sielas po mūšio neša angelai ir t. t. (III, 41, 69, 86, 87).

PDF 188

Vis dėlto lietuviai neteko 70 prityrusių karių, žuvusių kovoje.

PDF 204

1311 viešpaties metais, per užgavėnes (vasario 22), Vytenis, Lietuvos karalius, su didele kariuomene, degindamas ir plėšdamas, nusiaubė Sembą ir Notangą, išžudė daug žmonių, o beveik penkis šimtus išsivarė į nelaisvę drauge su dideliu grobiu, tiesa, ir pats patyrė nuostolių, nes žuvo nemaža jo žmonių, nutolusių nuo savo kariuomenės.

PDF 164

Apie Sembos žemės nusiaubimą Šio magistro brolio Mangoldo vadovavimo metais sūduviai, be galo brolių kamuojami mūsų aprašytais ir neaprašytais smūgiais, didžiai krimtosi ir degė prieš juos neapsakomu įtūžiu, todėl pradėjo tartis, kaip būtų galima atkeršyti už šitokią priespaudą, tačiau patys vieni nieko nestengdami, pasitelkė į pagalbą lietuvius ir smarkiai užpuolė Sembos žemę497. Broliai iš anksto buvo pasirengę tam antpuoliui. Dėl to šie nieko kita čia negalėjo daryti, tik dešimt dienų žygiuoti nuo vienos šios žemės ribos iki kitos ir deginti sodybas bei visa kita, kas buvo už pilių ir įtvirtinimų [sienų]; jie sugrįžo namo, netekę tik 5 savo karių.

PDF 178

Tų pačių metų rudenį lietuvių karalius su aštuoniais tūkstančiais raitelių įsibrovė į Sembos žemę, sudegino visus pastatus bei pasėlius, tačiau nužudė tik kelis krikščionis, o grobio išsigabeno palyginti nedaug, nes broliai iš anksto sužinojo, jog šie susiruošė į žygį.

PDF 111-112

1260 viešpaties metais Livonijos ir Prūsijos broliai suėjo į vieną vietą su stipriomis kariuomenėmis, ketindami nugabenti maisto švento Jurgio pilies broliams; kai artėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad keturi tūkstančiai lietuvių 342 Krašto magistras buvo nuo 1259 m. gegužės mėn. iki 1261 m. lapkričio mėn. 343 Karšuvos (D.— terra Carsovie) žemė pietvakarių Žemaitijoje pietuose apie Nemuno—Mituvos santaką siekė Nemuną, pietvakariuose ribojosi su Skalva (apie Sešuvies—Jūros santaką), vakaruose siekė Minijos žemupį, šiaurėje apėmė Jūros ir Akmenos vidupius su dab. Šilale, rytuose ėjo iki Šaltuonos aukštupio (SZM, p. 199— 202). 344 Ordino pilis ant švento Jurgio kalno (D — in monte sancti Georgii) buvo pastatyta, atrodo, deš. Nemuno krante apie dab. Jurbarką, žemiau Mituvos žiočių, kur yra Bišpiliukais vadinama piliavietė (dvi kalvelės Kalnėnų kaimo teritorijoje) (Toeppen M., Historisch.., p. 39; Zajączkowski S., Studya.., p. 35—36; SZM, p. 213—214; LAA, 2, p. 77). nuniokojo vieną Kuršo žemės dalį, degindami, grobstydami ir liedami krikščionių kraują, o sugautas moteris bei vaikus išsivarė su savimi

PDF 160

kelią, užpuldavo juos ir sumušdavo, daugybę išžudydamas, o kitus išsklaidydamas; jis tiek kartų šitai padarė ir tiek jų išžudė, kad sūduviai daugiau nebedrįsdavo rodytis be didesnės kariuomenės. Įniršęs dėl tokio savo žmonių pralaimėjimo ir tokių didelių nuostolių, patirtų Kulmo žemėje, Skomantas, sūduvių vadas, su 4 tūkstančiais savo gentainių ir stipria lietuvių kariuomene spalio 21 dieną įsiveržė į Kulmo žemę 11 tūkstančių mergelių dieną481, pasiryžęs visokeriopai atkeršyti už savųjų žūtį. Iš pradžių jie smarkiai užpuolė vieno vasalo pilį, vardu Plovista482, buvusią Osos upės pakrantėje; būtų ją sugriovę, jeigu galop nebūtų susitarę su pilėnais, kad šie jiems duosią du patyrusius vyrus, kurie netikėlių kariuomenę nuvesią į krikščionių žemes ir iš jų parvesią, šitaip jie išvengė žūties.