Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Senovės romėnai turėjo deivę Salakiją, kuri buvo Neptū no žmona ir naudojosi kažkokia valdžios vandenims dalimi. Kai kurie mitologai daro išvadą, kad tai buvęs slaptas Amfit ritės vardas. Silicius (Siriczus) Visai neaiški dievybė. Vienas kaimietis man aiškino, kad tai su ugnimi susijęs reiškinys, staiga išsiveržusios ugnies švie sa. Todėl tai galėtų būti kažkaip susiję su ugnies garbinimo apeigomis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Siauras (Siauras) Driežas. Lasickis, kalbėdamas apie fetišus, pamini tik kai kuriuos vardus, o apie driežą sako, kad prie religinių šliužų kategorijos priklausė juodas keturkojis šliaužiantis padaras, kurį garbino kaip namų dievaitį, labai rūpestingai maitino ir darė su juo įvairius burtus. Dar raiškiau aiškina Gvaninis : „Dar ir šiandien (1610 metais) yra tokių, ypač kaimuose ir miesteliuose, kurie garbi na kažkokius žalčius ir savo kalba vadina juos gyvatėmis, o šie kažkaip turį po pilvu ketvertą kojų - juodų, trumpučių, žiau nų pavidalo; juos laiko savo namuose tarytum kokius namų dievaičius; šeimininkai, nudirbę savo darbus, tam tikru laiku paduoda jiems aukos vietoj pieno; anie, iššliaužę iš savo lindy nių arba požeminių urvų ir nužvelgę visus ten esančius, persi- ėmusius tam tikra baime ir stabmeldišku pagarbumu, kelis kar tus sušnypščia ir pasisuka į pieną; jeigu ta bjaurybė nedaug laka, tai žmonės mano, jog namuose būsiąs koks nors nelai mingas atsitikimas, nes jų dievukas ant jų pykstąs; jeigu nutin ka kokia nors nelaimė dėl kokio nors atsitiktinumo arba dėl 12 12 Lib.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Vieno Lietuvos bajoro duktė ypač garsėjo prisirišimu prie trijų savo brolių. Labiausiai jai patikdavę, kai galėdavo jiems pasi meilinti: siuvinėti gūnias, austi juostas. Kartą atsitiko taip, kad jie išėjo į karą ir visi trys žuvo; pavasarį į namus sugrįžo tik jų žirgai. Sesuo, gailesčio pagauta, metė tėvų namus ir, netekusi pro to, graudžiai vaitojo klajodama po įvairias vietas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Vi sose senovės iškilmingose apeigose - ar tai dėl to, kad lieps nojanti ugnis teikia šventyklai puošnumo, ar tai dėl to, kad apeigos dažniausiai būdavo atliekamos naktį, - imta naudoti degančias lempas, žvakes, deglus, žibintus. Pagaliau nesvar bu, kaip atsirado tas paprotys, visuomet, kaip mus moko isto rija, jis siekia žilą senovę. Žmogaus prigimčiai būdinga iškraipyti; stabmeldžiai ir šiuo požiūriu toli nužengė: mat ugnį jie garbino kaip dievybę, kaip sielą, įkvepiančią gyvybę gamtai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Istoriniai padavimai skelbia, kad lie tuviai XIV amžiuje šventuosius židinius slėpė ir dangstė ne prieinamuose miškuose, idant išsaugotų ugnį, nes manė, jog, jai užgesus, tautai gresia pražūtis. Ji buvo garbinama su dide lėmis pamaldomis, iš jos buvo imami nuodėguliai svarbiau sioms aukoms deginti ir laidotuvių laužams. Žinyčios aukuro pelenai turėjo gydomąją galią. Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai manė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai užmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį užgesino .
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lemtis, nuginusi gelonus ir budinus nuo tos upės, atvedė juos prie Nemuno vidurupio; apsigyvenę jo kairiajame krante, dabartinėje Volkovysko apskrityje, upę, te kančią per jų sodybų vidurį, jie pavadino Rose (Ross). Si ket virta šventoji upė iki šiol išlaikė nepakitusį savo vardą. Lietu vių protėviai, kai toliau plėsdamiesi priėjo Nemuno žemupį, arba jo žiotis, pagal savo tėvų religijos apeigas pavertė šventą ja penktą upę, pavadindami Ross, kuri yra dešinioji Nemuno atšaka ir dabar taip besivadinanti; ją vadinaRuss (Rusnė). Pa galiau, kur tik apsigyvendavo lietuvių genties tautos, upės, te kančios per jų svarbiausias sodybas, būdavo praminamos tuo pačiu šventu vardu Ross.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
ko: „Įvairios šiaurės tautos manė, jog žmogus, turintis su savi mi ąžuolo amalą, ne tik negalėjo būti sužeistas, bet buvo tik ras, kad sužeis kiekvieną, į kurį paleis strėlę“. Jeigu atrodytų nepriimtina, kad šiaurėje augo visada žaliuojančių ąžuolų rū šis, tai būtų galima manyti, kad tie šventieji ąžuolai, augę Ro- movėje ir prie Upsalos, turėjo tankiai priaugusias amalo ša kas. Žinoma, kas tas krūmas, nenumetantis žiemą lapų, dau ginasi iš sėklų, esančių gražiose baltose uogose, kurios nunoks ta žiemą ir paukščių yra godžiai lesamos; šios sėklos niekad nesudygsta žemėje, o sudygsta ant kito medžio šakos, kur jas užneša paukščiai su uogomis; dėl savo klijingo paviršiaus jos, atsitiktinai prilipusios, tenai ir sudygsta; šie krūmai, kupeto mis augdami ant medžių, užauga sieto dydžio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Vėlgi buvo dievybių, kurioms nekūrė nei stabų, nei atvaiz dų; dažnai dievo vardas, parašytas ant lentos arba iškaltas ak menyje, atstodavo jų atvaizdą. Kartais adoracijos objektas bū davo austinė uždanga, pakabinta šventykloje priešais kokį nors sienos įdubimą; dažniausiai tai būdavo slaptosiose šventyklo se. Iš antikinės istorijos taip pat žinome, kad Gadžio mieste, dabartiniame Kadyje, buvo Heraklio, vadinamo Gadiečiu, šventykla, į kurią moterims buvo nevalia įžengti; joje nebuvo jokios statulos, net paties Heraklio.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
262 ## Puslapis 262 mo pamatai ir čia išgyventos pirmosios religinės vizijos: taigi miškelis buvo pirmoji visų tautų šventykla. Tas pats pastebima lietuvių mitologijoje; šventi buvo ištisi miško plotai, kur stovėjo aukurai ir šventyklos, žinoma, visuo met prie upių, dažniausiai dviejų didesnių upių santakoje. Miškelių garbinimas buvo taip sureikšmintas, kad juose jokiu būdu nederėjo ne tik medžioti ir gaudyti žvėris ir paukš čius, bet jie dar buvo persekiojamų žmonių prieglobstis; pasi slėpę toje šventoje vietoje, jie išsivaduodavo nuo persekioji mo, kadangi visos ten esančios būtybės, taip pat medžiai ir augalai dėl griežto pamaldumo buvo laikomi šventais ir nelie čiamais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Toliau net matysi me, kad jie turėjo nuodėmių išpažinimo dieną. Priesaikos Prie aukų priklauso ir priesaika, kadangi tai geranoriška savo paties sąžinės auka. Antikos žmonės duodavo dvejopas priesaikas: vienokią paprastą, kai būdavo prisiekiama kokiam galingam ir kerštingam dievui: Me Hercule, MeJove, tegu Her kų lis, Jupiteris bus man maloningas; kitokią su užkeikimu, kreipdamiesi į Stikso vandenis, į pragarą ir kitas mitines pa baisas arba į Cezario gyvybę, į jo barzdą, kadangi jo pyktis būdavo toks pat baisus kaip ir anų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Vaidila ir visi buvo įsitikinę, kad po mirties jie stos prieš teisėją ir anksčiau mirusių žmonių vė les; ar jie nebūtų bijoję priekaištų ir keršto už toms pačioms vėlėms padarytą skriaudą? Juk mirtingai būtybei net sekundė gyvenimo yra malonus turtas. Negalime neigti, kad senovės lietuviai nesmerkė savižudy bės; juk nepalyginti labiau apsišvietę graikai ir romėnai buvo tos pačios nuomonės. Tai nugrimzdusios į paklydimą religijos silpnoji pusė. Bet jokia tauta, apimta didžiausio religinio apa kimo, nežudydavo silpnų, nukaršusių senelių, vaikų, tarnų vien tam, kad jiems savavališkai sutrumpintų gyvenimą, svetimųjų nuomone, jiems nepakeliamą.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
mingai rauda ir lydi ne toliau kaip iki savo kaimo ribos. Toje vietoje būna įkaltas stulpelis ir ant jo padėtas pinigas. Raite liai nuo tam tikros vietos leidžiasi lenktynių stulpelio link; tas, kuris prijos pirmasis ir paims pinigą, pelno nemenką šlovę. Jis nesustodamas joja tolyn, rodydamas laimikį, kol išnyksta iš akių; kiti lydi mirusįjį iki laidojimo vietos. Šios lenktynės yra dalis triznos papročio, žmonių pamėgdžiojamo ir mūsų istori ko pastebėto.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Laidodami nepamiršdavo plėšriųjų paukščių ir panašių žvė rių nagų, manydami, kad bus reikalingi mirusiajam kopiant į amžinosios laimės kalną. Kaip tik dėl to, artėjant gyvenimo pabaigai, užleisdavo ir savo pačių nagus, visai jų nebetrum- pindavo. Jaunesni žmonės, juos kirpdami, niekad nenumes- davo nuokirpų ant žemės, bet visuomet, stropiausiai surinkę, sviesdavo į ugnį, nes būta fantastiškos nuomonės, jog bus nau dingi po mirties, kadangi sudegę ugnyje su dūmais pakils į aukš tybes ir ten kiekvienas juos atras. O jeigu nukirpti nagai būtų išmėtyti čia, žemėje, tai mirusiojo vėlė, negalėdama be jų ap- } sieiti, neišvengiamai turėtų ieškoti, kol surastų visus iki ma žiausios nuokirpos.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Šis herbas, pavadintas Krunevičiaus vardu, ži nomas ir Neseckiui. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas į kitą, ant šalmo - riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvam Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tačiau ar klaida kokiame nors dalyke arba jo nesupratimas paneigia dalyko tik rumą? O gal dėl to nebuvo jokio krivio, kad Dusburgietis per dėjo jo valdžią? Mes jau anksčiau parodėme, kad kronikinin kas kaip reikiant nežinojo, koks buvo krivio laipsnis, rangas, valdžios ribos. Jau mes mūsų istorijos tyrimais įrodėme, kad paskutiniais stabmeldystės amžiais Romovių būta ne vienoje vietoje ir jose gyveno atskiri kriviai, taigi Dusburgietis apie vieną Nadruvos krivį pasakė tai, kas tiko ir daugeliui kitų. Ar dėl tos klaidos krivis visiškai nustoja egzistuoti?
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tai jis pirmasis rašė maldaknyges ir šventąją evangeliją biarmiškomis raidėmis; tai buvo vienas veiksmingiausių būdų sušvelninti rūsčią tautą, aistringai mylinčią savo tėvynę. Dėl to susiklostė nuomonė, kad šventasis Steponas išra dęs šį raidyną XI amžiuje, bet reikia patikslinti, kad jis jį su tvarkė pagal rusų abėcėlę ir ėmė rašyti šiaurės slavų tarme, idant čiabuviai galėtų suprasti iš rašto Dievo tiesas, kurias, ma tyt, jau pažino. Mat jeigu biarmiečiai nebūtų turėję savo rai dyno, nebūtų buvę reikalo išradinėti naujo, turint rankose ir slavišką raštą, ir knygas, kurių kalba ir ten buvo vietinė.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
. no studijomis , kuriose gramatikos argumentais ir logiškų daly kų nagrinėjimu patvirtinama, kad būdavo pasiskolinami ne tik žodžiai ir sintaksė, bet ir pasinaudojama formomis bei visa susiformavusios kalbos tobulybe, laimingai perimta dar pa čioje užuomazgoje, perimta tautos, gyvenusios esant malo- 24 Skaityk kunigo Bogušo studiją „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“. 25 Šiuo klausimu skaityk Majevskio-Skorochodo studiją (Varšu va, 1816. - P. 8).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Deja, nors nuo tų dienų mus skiria vos pusantro šimto metų, nepajėgiame jų įvardyti. Todėl reikia tenkintis tuo, ką turime, arba pritarti J. I. Kraševskio pesimizmui. „Nesijuokite, bičiuliai!“ Tai, ko negalime rasti ano meto spaudoje, anų dienų korespondencijoje, kartais ga lima aptikti T. Narbuto juodraščiuose, t. y. jo rankrašti niame palikime. Deja, antro tomo autografas neišliko.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Reda Griškaitė ## Puslapis 22 Istorijoje tiesa yra geležinė būtinybė, ir nereikėtų manyti, jog ji kada nors gali pakenkti. Sena gavenda ## Puslapis 23 Laisvė be baimės — tai anarchija, Baimė be laisvės — tai 'vergovė, i Mano patarlė ## Puslapis 24 PRATARME Vos tik buvo išspausdinta religijos, papročių ir kitų dalykų apžvalga, esanti įvadas į lietuvių tautos istorijos pažinimą, skubu atiduoti spaudai antrą tomą, apžvel giantį šios tautos ištakas ir jos protėvių atsikėlimo į da bar gyvenamąsias žemes istoriją. Ir čia skaitytojas neras to literatūrinio patrauklumo, kuris smagina istorinėmis naujienomis ir grakščiu pasa kojimu, nes dar ir šį tomą reikėjo skirti parengiamiesiems tyrimams, idant palengvintume tolesnę istoriją, neapsun kindami teksto plačiais prierašais, išvadomis ir įrody mais vien todėl, kad šie dalykai yra nauji ir dar neišna grinėti nei kritikos, nei smulkmenų, surinktų iš įvairių raštų, aiškinimų; teko juos sujungti į vieną visumą ir susieti vienodais įrodymais.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Daryti galutines išvadas rei kės mūsų skaitytojams, būsimoms kartoms, didžiosios lie tuvių tautos palikuonims. Be to, iš anksto reikia įspėti, jog, vos pradėjus gilintis į dalyką, gali būti vietų, ne itin įdomių daugeliui skaitytojų: įrodymų, išvadų, teigi nių, prielaidų, jų nuolatinio tikrinimo, perėjimų nuo vie nos temos prie kitos, be to, gana tolimos, grįžimo atgal prie tos pačios, fragmentų, skliaustuose įterpiamų iš pir mo žvilgsnio svetimų dalykų — tai turinys šios trečios knygos, kuri, kaip įvadas į kitas, išdėstys įžangines ži nias, reikalingas tęsiniui istorijos, būsiančios kitose kny gose. Toks yra pobūdis darbo, kuriam nepramynė kelių ankstesni detalūs stebėjimų nagrinėjimai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Iš įvairių Karaliaučiaus Slaptajame archy ve esančių transakcijų ponas Foigtas1 teigia, jog viena dešinioji Nemuno deltos šaka nuo Rusnės suko į šiaurę, iš dešiniosios pakrantės įtekėjo Minija, po to jungėsi su Dange, kurios žiotyse stovėjo sena lietuvių tvirtovė Klai pėda, Klejpeda2, ir galop vienomis plačiomis žiotimis įsi liejo į jūrą toje pačioje vietoje, kur šiandien yra Kuršių marių žiotys. Prie šio tvirtinimo reikia pridurti, jog Pto- lemėjas nurodo Krono upės, kuri yra Nemunas, žiotis sub- elevatione Poli 56 graduum et longitudine 50 graduum. Tai geriausiai atitinka šiandien Kuršių marių žiotis į jū rą. Be to, mūsų Nemuno aukštupyje, kur nuo neatmenamų laikų klestėjo laivyba, yra padavimų, pasakojančių, kad Nemunas senovėje turėjo visiškai kitas negu šiandien žio tis3. Memelio tvirtovę ant senųjų amžių Klaipėdos griu vėsių Livonijos didysis magistras Eberhardas Zeinas pa statė 1242 metais; toje epochoje dar egzistavo tos šiauri nės Nemuno žiotys, kurias krašto gyventojai vadino Me- mįla.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Gelonai-budinai, įsikūrę šiuose vaizdinguose kraš tuose, turtinguose gyvenimui reikalingų gamtos turtų, ne abejotinai labai ir greitai išplito1. Tam padėjo jų žemės dirbimas, mokėjimas auginti gyvulius, laivuoti, ir visa, ką jie atsinešė nuo Dono, tapo įprasta draugiškumo tvar ka. Netrukus užsimezgė santykiai su skandinavais. Tai jie, vadinami gotais, gyveno pajūryje nuo Oderio iki Vys los, vadinosi gitonais arba variagais, prekiavo gintaru, žodžiu, ¡buvo užėmę visas Baltijos pakrantes ir paskuti niame amžiuje prieš Kristaus gimimą bei Kristaus eros pradžioje ¡buvo galinga, Danijos karalių valdoma tauta.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Apskritai, atsižvelgiant į krašto padavimus, tiek se niausių prūsų kronikininkų užrašytus, tiek ir senovės ty rinėtojų įvairiose vietose pastebėtus, galima pasakyti, kad lietuvių ¡genties tautoms dar gerokai* prieš VI amžių pritklausė tos žemės, kurios ir šiandien ¡priklauso jų val doms. Sį teiginį patvirtins tolesni mūsų pasakojimai, o tuo tarpu aprašysime įvairių kartų užimamų žemių geo grafinę padėtį, pradėdami nuo bendro žymėjimo krašto, turėjusio tokias ribas: Baltijos jūra nuo Vyslos žiočių net iki Vakarų Dauguvos dešiniosios ¡pakrantės, kur jūrą pa siekia Salacos apskritis, šios apskrities ribomis su Estija ir Pskovo gubernija, paskui skersai Dauguvą iki Kuršo sienos su Livonija, toliau Ukmergės apskrities riba net ligi ten, kur susisiekia Vilniaus ir Ašmenos apskričių sie nos, Vilniaus apskrities riba ligi trijų: Vilniaus, Ašmenos ir Lydos apskričių ribų susikirtimo vietos, šį ¡paskutinį kartą sena Lietuvos siena, tad Lietuvai lieka tik kelios senovėje priklausiusios Trakų apskričiai gretimos parapi jos, taip pat ir Gardino apskrities. Toliau Užgirio krašto riba ligi sienos su Prūsija ir pagal šią sieną, išskiriant Dobrynės ir Michalovo žemes, net iki Vyslos, kur yra se nasis Kulmas. Norėdami įsivaizduoti, kaip Latvija išsivadavo iš Lie tuvos valdžios, panagrinėkime šiuos tyrinėjimus. Nekyla abejonių, jog priešistoriniais taikais egzistavo vilkų, Wilkow, tauta, kurios vardas buvo įvairiai iškrai pomas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Ponas Tadas Vo lianskis pateikė mums numizmatinio radinio piešinį su tokiu ap rašymu: „Auksinis medalionas, dviejų colių ir dviejų linijų (1 lenkiška linija — 1/12 colio, 1 rusiška linija — 1/10 colio — R. G.) ¡skersmens]. Jis skirtas Samborui, Pabaltijo slavų karaliu kui, derliaus, vaisių ir daržininkystės dievukui, kurio vardas buvo Kurchas. Nedailus, vos galima suprasti, jog tai raitelis su sa kalu.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Iš pasakojimų, surinktų Kauno apylinkėse, aiškėja, kaip jau anksčiau matėme straipsnyje „Milda“, kad buvo tam tikra rūšis kerėtojų, arba meilės deivės žynių, vadintų mildaunin- kais, kurie padėdavo žmonėms meilės reikaluose. Be kitų ke rų, jie žinojo tam tikrą sparnuotą nykštuką, vadinamą Kauniu (Kaunis); kerėtojo pasiųstas, jis užpuldavęs jaunuolius, neno rinčius pasiduoti meilės vilionėms, ir jų širdis užkrėsdaves mir tinais meilės nuodais. Šis nykštukas nuolat gyveno savo moti nos, vadinamosios Mildos įsčiose, o ji buvo didelė meilikauto ja ir valdė tos rūšies kerus: ji apskriedavo visą pasaulį oro ve