Štai Lietuvai artimesniųjų pilių įkūrimo datos: Klaipėda — 1252 m., Ragainė — 1289 m., Tilžė — 1293 m., Girdava — 1325 m., Vėluva ir Angerburgas — 1335 m., Įsrutis ir Röselis — 1337 m., Lotzenburgas — apie 1340 m., Rastenburgas ir Johanisburgas — 1345 m..
J a r o- 68 ## Puslapis 85 I KNYGA ir mažų laivų, žodžiu, sunaikino viską, ką tik buvo galima plėnimis paleisti, tik kryžiuočių pilis išliko sveikaf. Tokios didelės sėkmės padrąsinti, lietuviai vėliau, rugpjūtį, prasi- gavo net iki Wehlau [Vėluva] apylinkių, kur sudegino šešis kaimus ir įtakingą kryžiuotį Fridrichą fon Quitzą kartu su trisdešimt šešiais kariais nužudė8. Per vieną tokių antpuolių baisiausiai nukentėjo Dobry nės kunigaikštystė, kurią maždaug tuo metu valdė kuni gaikštienė Anastazija, kaimyninė Mazovija bei artimos apy linkės1 1 .
Tais pačiais 1347 m. lietuvių karalius (rex) niokojo Ragainės ir Įsruties apylinkes, spa- lio pradžioje priėjo Vėluvą, tyliai įėjus buvo sudegintas miestas, po to lietuviai siaubė Unzatrapio žemę prie Alnos bei Girdavą. Taip lietuviai „dar ie sumušė krikščionis“.
J a r o- 68 ## Puslapis 85 I KNYGA ir mažų laivų, žodžiu, sunaikino viską, ką tik buvo galima plėnimis paleisti, tik kryžiuočių pilis išliko sveikaf. Tokios didelės sėkmės padrąsinti, lietuviai vėliau, rugpjūtį, prasi- gavo net iki Wehlau [Vėluva] apylinkių, kur sudegino šešis kaimus ir įtakingą kryžiuotį Fridrichą fon Quitzą kartu su trisdešimt šešiais kariais nužudė8. Per vieną tokių antpuolių baisiausiai nukentėjo Dobry nės kunigaikštystė, kurią maždaug tuo metu valdė kuni gaikštienė Anastazija, kaimyninė Mazovija bei artimos apy linkės1 1 .
Apie Vėluvos pilies puolimą\n\n Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai\nsu viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias\ndienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į\nkovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų\nbei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas\nTupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas,\nragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus]\npiliai padegti.
Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė,\nkovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III,\n122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.
Apie Sembos žemės nuniokojimą ir Vėluvos pilies pastatymą\n\n Tais pačiais metais, kai buvo pastatytas Karaliaučius, labai įtūžo kaimyninės nadruvių,\nskalvių ir sūduvių gentys už tai, kad sembai pasidavė tikėjimui ir broliams (jie mat\nbūgštavo, kad dėl tos priežasties ir jiems teksią pasiduoti tikėjimui, kaip ir patvirtino\ntolesnė įvykių eiga), todėl, sutelkę galingą kariuomenę, įsibrovė į Sembos žemę, piešdami\nir degindami; daug žmonių paėmė į nelaisvę ir nukovė, o grįždami atgal, susimanė\npastatyti pilį Vėluvoje329, norėdami sutrukdyti broliams ir sembams netikėtai ir be vargo\nbrautis į Nadruvos žemę. Pastatę šią pilį, jie sugrįžo pas savuosius, palikę pilyje Tirską330\nbei jo sūnų Maudelį331 su daugybe ginklanešių.