Rugpjūtį lietuviai pasiekė Vėluvos apylinkes, sudegino šešis kaimus ir nužudė Fridrichą fon Quitzą su 36 kariais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 84-85
J a r o- 68 ## Puslapis 85 I KNYGA ir mažų laivų, žodžiu, sunaikino viską, ką tik buvo galima plėnimis paleisti, tik kryžiuočių pilis išliko sveikaf. Tokios didelės sėkmės padrąsinti, lietuviai vėliau, rugpjūtį, prasi- gavo net iki Wehlau [Vėluva] apylinkių, kur sudegino šešis kaimus ir įtakingą kryžiuotį Fridrichą fon Quitzą kartu su trisdešimt šešiais kariais nužudė8. Per vieną tokių antpuolių baisiausiai nukentėjo Dobry nės kunigaikštystė, kurią maždaug tuo metu valdė kuni gaikštienė Anastazija, kaimyninė Mazovija bei artimos apy linkės1 1 .
1347 m. spalio pradžioje lietuvių karalius priėjo Vėluvą, o lietuviai tyliai įėję sudegino miestą.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 38
Tais pačiais 1347 m. lietuvių karalius (rex) niokojo Ragainės ir Įsruties apylinkes, spa- lio pradžioje priėjo Vėluvą, tyliai įėjus buvo sudegintas miestas, po to lietuviai siaubė Unzatrapio žemę prie Alnos bei Girdavą. Taip lietuviai „dar ie sumušė krikščionis“.
Rugpjūtį lietuviai prasigavo iki Vėluvos apylinkių, sudegino šešis kaimus ir nužudė Fridrichą fon Quitzą su 36 kariais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 84-85
J a r o- 68 ## Puslapis 85 I KNYGA ir mažų laivų, žodžiu, sunaikino viską, ką tik buvo galima plėnimis paleisti, tik kryžiuočių pilis išliko sveikaf. Tokios didelės sėkmės padrąsinti, lietuviai vėliau, rugpjūtį, prasi- gavo net iki Wehlau [Vėluva] apylinkių, kur sudegino šešis kaimus ir įtakingą kryžiuotį Fridrichą fon Quitzą kartu su trisdešimt šešiais kariais nužudė8. Per vieną tokių antpuolių baisiausiai nukentėjo Dobry nės kunigaikštystė, kurią maždaug tuo metu valdė kuni gaikštienė Anastazija, kaimyninė Mazovija bei artimos apy linkės1 1 .
Prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė aštuonias dienas laikė apsupusi Vėluvos pilį ir kasdien ją puolė.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 128
Apie Vėluvos pilies puolimą\n\n Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai\nsu viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias\ndienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į\nkovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų\nbei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas\nTupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas,\nragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus]\npiliai padegti.
Per Didįjį prūsų sukilimą jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 11
Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė,\nkovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III,\n122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.
Nadruviai, skalviai ir sūduviai pastatė Vėluvos pilį, siekdami trukdyti broliams ir sembams brautis į Nadruvą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 107
Apie Sembos žemės nuniokojimą ir Vėluvos pilies pastatymą\n\n Tais pačiais metais, kai buvo pastatytas Karaliaučius, labai įtūžo kaimyninės nadruvių,\nskalvių ir sūduvių gentys už tai, kad sembai pasidavė tikėjimui ir broliams (jie mat\nbūgštavo, kad dėl tos priežasties ir jiems teksią pasiduoti tikėjimui, kaip ir patvirtino\ntolesnė įvykių eiga), todėl, sutelkę galingą kariuomenę, įsibrovė į Sembos žemę, piešdami\nir degindami; daug žmonių paėmė į nelaisvę ir nukovė, o grįždami atgal, susimanė\npastatyti pilį Vėluvoje329, norėdami sutrukdyti broliams ir sembams netikėtai ir be vargo\nbrautis į Nadruvos žemę. Pastatę šią pilį, jie sugrįžo pas savuosius, palikę pilyje Tirską330\nbei jo sūnų Maudelį331 su daugybe ginklanešių.
Žygis Ordino žemėse pasiekė Įsručio ir Vėluvos apylinkes.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 258-259
**\n\n\n(^252) ii skyrius: valstybės iškilimas\nJis ordinui atsilygino panašiais teriojimais jo paties žemėse, pasiek\ndamas Įsručio ir Vėluvos apylinkes. O kitame žygyje (1365) paėmė\nir sunaikino Angerburgo pilį^17.
Vėluvos ir Angerburgo pilys nurodytos kaip įkurtos 1335 metais.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 615
Štai Lietuvai artimesniųjų pilių įkūrimo\ndatos: Klaipėda — 1252 m., Ragainė — 1289 m., Tilžė — 1293 m., Girdava —\n1325 m., Vėluva ir Angerburgas — 1335 m., Įsrutis ir Röselis — 1337 m.,\nLotzenburgas — apie 1340 m., Rastenburgas ir Johanisburgas — 1345 m.,\nAlenšteinas — 1353 m., Ortelsburgas — taip pat XIV a. vidury, Bišofsburgas—\n1395 m., Lyka — 1398 m. (miestelis prie jos pradėtas kurti tik 1435 m. ), ir t.t.
Ordino žemėse vykusio žygio metu buvo pasiektos Įsruties ir Vėluvos apylinkės.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 258-259
**\n\n\n(^252) ii skyrius: valstybės iškilimas\nJis ordinui atsilygino panašiais teriojimais jo paties žemėse, pasiek\ndamas Įsručio ir Vėluvos apylinkes. O kitame žygyje (1365) paėmė\nir sunaikino Angerburgo pilį^17.
1323 m. spalio 16 d. Varmės vyskupo ir kapitulos dokumente buvo minėti lietuvių žygiai į Vėluvą.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 24
M. Tepenas, leisdamas 1861 m. kroniką, pažymėjo, kad Dusburgietis rėmęsis\n1230 m. kunigaikščio Konrado dovanojamuoju raštu (II, 5), popiežiaus 1230 m. sausio\n18 d. bule (II, 6), žuvusia Sventopelko ir Ordino 1243 m. sutartimi (III, 39), kad galėjęs\nžinoti 1282 m. Pamario kunigaikščio Mstivojaus ir Ordino taikos dokumentą (III, 213);\nkad pasirėmęs Varmės vyskupo ir kapitulos 1323 m. spalio 16 d. dokumentu apie\nlietuvių žygius į Danijos karaliaus valdas — Revelio žemę (III, 343), į Klaipėdos miestą ir\napylinkes (III, 344), Vėluvą (III, 345) bei Dobrynę (III, 346), be to, 1324 m.
1323 m. vasarą Lietuvos kariuomenė puolė Sembą ties Vėluva.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 14
Vasarą Lietuvos kariuomenė smogė Ordinui, puldama Sembą ties Vėluva, o rudenį\npatraukė į Dobrynės kunigaikštystę, gindama Mazoviją, kurią norėta išlaikyti savo\npusėje56.
Prūsijos magistras sudegino miestą, o Vėluvos ir Tapiavos kraštą sulygino su žeme.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 247
Kai Algirdas bei Aleksandras Karijotaitis su keliomis žygio voromis padalyta kariuo mene iš karto nuniokojo daugelį Prūsijos vietų ir, su griovę svarbias pilis Tilžę bei Ragainę ir daugybę kitų miestų, išsivarė aštuonis šimtus belaisvių, Prūsijos ma gistras irgi sėkmingai nusiaubė didelius Lietuvos plo tus. Šitaip praėjo ir kiti metai, pakaitomis vieniems kitus puldinėjant. Prūsijos magistras, susilaukęs pa galbininkų iš svetur, baisiai sumušė Lietuvą; tuo tarpu gardą, užpuolė pilį, sudegino miestą, o Vėluvos ir Ta- piavos kraštą sulygino su žeme.
Narbutas cituoja liudijimą, kad Vėluvos miesto taryba galėjo patvirtinti nugriuvusio medžio buvusią dvidešimt septynių uolekčių apimtį prie žemės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 239
Anksčiau, kai tas medis žaliavo ir turėjo žievę, jis\nprie žemės buvo dvidešimt septynių uolekčių apimties (vadi\nnasi, skersmuo buvo beveik devynios uolektys!); paliudyti tai\nir išduoti matų pažymėjimą gali gerbiamoji Vėluvos miesto\ntaryba; aš pats turiu šito įrodym iĮ su tos tarybos antspaudu.\nDabar tas medis jau nugriuvęs , bet dar būtų stovėjęs iki šiol,\njeigu su juo būtų pagarbiau elgiamasi; mat kiekvienas jame\nišrėždavo savo vardą ir metus, elgdavosi kaip norėdavo“.
Apie Vėluvos pilies puolimą Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 128
Apie Vėluvos pilies puolimą\n\n Tuo metu stipri prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė įsibrovė į Sembos žemę; lietuviai\nsu viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra — kitoje pusėje aštuonias\ndienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami. Galop vieną dieną visi pakilo į\nkovą, lankininkai [šaudė] strėles, apgulos mašinos [mėtė] akmenis, kiti nešė malkų\nbei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius. Henrikas\nTupadelis, kuris vėliau tapo Teutonų ordino broliu, puikus karys ir įgudęs balistininkas,\nragino apsuptuosius gintis ir drauge su jais daug kartų gesino degalus, [pakišamus]\npiliai padegti.
Prūsijos magistras po pagalbos iš svetur nusiaubė Lietuvos plotus, sudegino miestą ir sulygino su žeme Vėluvos bei Tapiavos kraštą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 247
Kai Algirdas bei Aleksandras Karijotaitis su keliomis žygio voromis padalyta kariuo mene iš karto nuniokojo daugelį Prūsijos vietų ir, su griovę svarbias pilis Tilžę bei Ragainę ir daugybę kitų miestų, išsivarė aštuonis šimtus belaisvių, Prūsijos ma gistras irgi sėkmingai nusiaubė didelius Lietuvos plo tus. Šitaip praėjo ir kiti metai, pakaitomis vieniems kitus puldinėjant. Prūsijos magistras, susilaukęs pa galbininkų iš svetur, baisiai sumušė Lietuvą; tuo tarpu gardą, užpuolė pilį, sudegino miestą, o Vėluvos ir Ta- piavos kraštą sulygino su žeme.
Patys kryžėjai nusigandę vos besuskubėjo užsirakinti Karaliaučiaus pilė j, į kurią negalėdami žemaičiai įsilaužti, pagrieję grobio, grįžo namo, kurie dar, danguodamies nuo pavojaus, savo krašto pilį Vėluvos atnaujino ir Tirskų, arba Tiškų, kuni gaikštį.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 362
Vienok žemaičiai, gavę pragumą, norėjo dar samioms gelbėti; to dėjęsi, susitarė su šalaujais, na- draujais ir sūdaujais traukti į Sami ją kryžėjų ir ki tų meldžionų tremti, kurią baisiai baisesniai terio- dami, kirto visa laukan, kas krikščioniu vokyčiu vadinos. Patys kryžėjai nusigandę vos besuskubėjo užsirakinti Karaliaučiaus pilė j, į kurią negalėdami žemaičiai įsilaužti, pagrieję grobio, grįžo namo, kurie dar, danguodamies nuo pavojaus, savo krašto pilį Vėluvos atnaujino ir Tirskų, arba Tiškų, kuni gaikštį nadraujų, su jo sūnum Vaidiliu kamendo- tais jos, arba pilės vyrais, pakėlė. Vos kariauna lietuvių ir žemaičių buvo pasky- dusi, kaip kamendotas Karaliaučiaus, paprakavęs tuodu pilės vyru, įgavo pilį Vėluvą į ranką ir taip ta pilis, kuri galėjo gelbėti nuo antpuolių kryžėjų visą kraštą, dabar rados pastoge vokyčių.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Kai apie tai išgirdo magistras brolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos žemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė. Prūsai, apsitvėrę užtvaromis, iš pradžių narsiai priešinosi, tačiau galop leidosi bėgti, o krikščionys, juos besivydami, išsisklaidė, tada prūsai, nors jų daug bėgančių ir žuvo, susitelkė, matydami nedaug vyrų apie vėliavą, sugrįžo į užtvaras ir pradėjo iš naujo kovą, kuri ilgai užtruko, kol galop, šitaip leidžiant viešpačiui, kurio sprendimai protu nesuvokiami, nukovė magistrą394 ir maršalą395 brolį Ditrichą, ir keturiasdešimt brolių ir išžudė visą krikščionių kariuomenę; dievo tautą ištiko tokia nelaimė, kad čia patirti nuostoliai rodėsi didesni nei tie, kuriuos ji patyrė Kurše; nors čia tiek ir nežuvo kaip ten, bet krito čia visi geriausi, visi rinktiniai vyrai, kurių išmintimi bei sumanumu rėmėsi Prūsijos žemė, vesdama karus. Toje vietoje, kur įvyko mūšis, vėliau gyveno vienas atsiskyrėlis, kuris naktimis dažnai matydavo degančias žvakes, aiškiai liudijančias, jog čia žuvusieji jau buvo nuo kankinių karaliaus gavę kankinių vainikus.
Susietas teiginys: t-012
Susieti teiginiai: t-012
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Mindaugo valdoma Lietuva (ypač 1259— 1263 m.) plačiu frontu nuo Dauguvos iki Vyslos sėkmingai kovojo prieš Ordino agresiją, aktyviai rėmė, kiek leido sąlygos, prūsų ir jotvingių—sūduvių kovą. Ypač glaudžiai lietuviai bendradarbiavo su kaimynystėje gyvenusiais jotvingiais — dalis jų žemių įėjo į Mindaugo valstybės sudėtį31. Kai kuriuose to meto šaltiniuose Prūsija ir Lietuva suprantama kaip viena visuma32, o Mindaugas vadinamas prūsų karaliumi33. Mindaugas norėjo padaryti Lietuvą bendrąja baltų valstybe, į kurią įeitų šiaurinės ir pietvakarinės baltų žemės (Livonija ir Prūsija).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Visi mano jas esant labai senas, jų kamienai nepaprastai stori, bet ne aukšti, o šakos su daro savotišką baldakimą, kuris yra tokiame pat aukštyje kaip ir ilgo pylimo nuokalnė. Kai kurie gamtininkai, nuodugniai apžiū rėję tuos medžius, priskyrė juos tam tikrai mūšų krašte jau išny kusiai pušų rūšiai. Kažkoks svetimšalis botanikas, kuris rinko sėklas, pravažiuodamas pro Lydą, stabtelėjo norėdamas tą rūšį įveisti savo sode. Taip man pasakojo to įvykio liudytojas. Kad ir kaip ten būtų, bet Lydos gyventojai nuo seno tuos medžius ypač garbina ir laiko juos šventais.