Sambija

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Pasidalinę mažais būre­\nliais ir nuterioję kelias Sambijos krašto sritis, lietuviai 1370 me­\ntų vasario mėn. 17 d. (sekmadienį) prie Rudavos bažnytkaimio,\nnetoli Karaliaučiaus, vėl susirinko krūvon.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

„Taip pat šiaurėje\n2\nVoigt. Geschichte Preussens. - B. I. - S. 617-637. Apima straips­\nni, kuriame įrodinėjamas tos kronikos buvimas. Ten pat (p. 641-649)\nįrodymai, kad Romovė buvo Sambijoje.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Visų pirma čia Vitlandija minima atski­ rai greta Sambijos. Sis skirtumas yra esminis dalykas; mes jį aptinkame jau 1224 metais popiežiaus Honorijaus III bulėje, kur greta Samlandia ypač pabrėžta Witlandia (Gruber. Orig. Livon. P. 265), ten vietoj (Wirlandia rei­ kia skaityti Witlandia-, tai jau teigė Tunmanas (Unter­ suchungen ettr.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tačiau senovės amžiais\nžemėlapiuose Sambija atrodė visiškai kitaip, ypač jos jūros\npakrantės, kur ardančios ir naikinančios audringos jūros\nir Aistmarių bangos padarė neįtikėtinų pokyčių. Mat tuo­\nmet, kai atėjo kryžiuočiai ir praėjo pirma dešimtis jų val­\ndžios metų, rytinė marių dalis buvo visiškai kitokia ne­\ngu vėlesniais laikais. Laukstetės ir Piliavos kryptimi Bran­\ndenburgo ir Baigos link, ten, kur šiandien marių vande­\nnys toli įsiterpė į sausumą, tuomet, anot pačių patiki­\nmiausių šaltinių, dar buvo tikra sausuma, kur žmonės\nganė bandas ir sėjo javus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Be to, įrodymas, skatinantis sutikti, kad Dusburgietis tu­ rėjo neklystamų žinių apie dalykus, dėstomus tame skyriuje, o ypač apie kadaise Prūsijoje gyvenusį krivį, yra jo paties pasa­ kojimų sąryšis. Jis kalba apie kadaise buvusį šventą Romovės miestą, kaip apie krivio buveine. Pasak Faterio (cituota vieta), atrodo, čia nėra ko prikišti, ir tai tiesa, nes apie tokių pačių iš esmės romovių buvimą turime žinių iš kitų vietų: seniausia, apie kokią žinome, buvo Sambijos pajūryje; o kad vėliau kiek­ vienoje provincijoje turėjo būti panaši dievų buveinė, mes jau daugelyje mūsų istorijos vietų pateikėme įrodymus iš rašto pa­ minklų, ir kad šito iš tikrųjų būta, patvirtiname visiškai neabe­ jodami.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Hugas Grocijus, tyręs budinu ko­ lonijas Prūsijoje, cituoja vieną autorių, kurio nuodugnūs tyrimai paaiškina istorinę tiesą; tas autorius buvo Gero- pijus Bekanas3. Sambijoje buvo gynybinių miestų, puikių dievams garbinti skirtų šventųjų vietų, pastatytų turtin­ gų dvarų ir dėl nepaliaujamų susidūrimų su pakrančių plėšikais gana daug laukinių, nepasitikinčių, tarpusavyje besivaidijančių gyventojų. Rytuose ši provincija ribojosi su Nadruva, pietuose — su Natangija, vakaruose ir šiau­ rėje jos žemes skalavo Baltijos jūra.