Lietuvos istorijos žinių lobynas
vieta
8 teiginiai8 įrašai1 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Ji visa, nuo Šventosios upės (pajūry) iki Lenkų okupuoto Vilniaus krašto (netoli Turmanto stoties), buvo nukaišiota gairėmis; tokia pat ji tebėra ir iki šiol. Todėl, užmezgus oficialinius santykius su Vatikanu, pirmas vyriausybės rūpestis buvo sudaryti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, iš kurios nebūtų išskirtas okupuotasis Vilniaus kraštas.
Patikrinti teiginiai
Apie 100 000 lietuvių gyveno Vilniaus krašte.
visų prekybos įmonių savininkų, lietuviai – vos 13 proc. Apie 350 000 lietuvių tuo metu gyveno JAV (iš jų 180 000 gimę Lie- tuvoje), apie 100 000 Vilniaus krašte, 6 000 – Anglijoje. Pirmais neprik 4 skyrius • L I E T U V O S VA L S T Y B Ė S AT K Ū R I M A S 151 lausomybės metais tūkstančiai emigrantų grįžo į Lietuvą, pirko žemę, pradėjo verslus, atidarė pramonės įmones, bankus.
Lietuvai atgauto Vilniaus ir Vilniaus krašto integracija reikalavo daug lėšų, nes karo metu kraštas buvo nualintas, o modernios pramonės įmonės išvežtos į SSRS.
Sukurti Baltijos valstybių sąjungą pavėluota. Lietuvai reikėjo rūpintis atgautos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto integracijos reikalais, tai reikalavo nemažai lėšų – karo metu kraštas nualintas, modernios pramonės įmonės išvežtos į SSRS. Tuo metu Lietu- va geranoriškai rūpinosi keliolikos tūkstančių internuotų lenkų kareivių ir karininkų apgyvendinimu ir maitinimu, 12 000 tūkstančių Lenkijos žydų pabėgėlių išlaikymu, Vilniaus krašte reikėjo įvesti litą vietoje beverčių zlotų, pamaitinti bedarbius ir rasti darbą, aprūpinti žmones dokumentais.
Lenkija ėmėsi ekonominių ir kultūrinių sankcijų prieš Vilniaus krašto lietuvių organizacijas.
Lietuvos konstitucijoje Lietuvos sostine įrašytas Vilnius.\nLenkija suprato šią taktiką ir, siekdama padaryti Lietuvą sukalbames-\nnę, ėmėsi ekonominių ir kultūrinių sankcijų prieš Vilniaus krašto lietuvių \norganizacijas. Dėl to 1927 m.
1923 m. pirmasis Lietuvos gyventojų surašymas neapėmė Vilniaus ir Klaipėdos kraštų.
Reformos vyko nedidelėje, monoetninėje šalyje – 1923 m. rugsė-\njo 17 d. pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, jų buvo \n2 028 971 (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų).
Derybose su sovietais lietuviai siekė atgauti kelis lietuviškus Vilniaus krašto rajonus, tarp jų Švenčionis ir Druskininkus.
Derybas apsunkino tai, jog spalio pradžioje karines bazes pagal pa- našias sutartis sovietai jau buvo primetę Estijai ir Latvijai. Lietuviai at- kakliai siekė išvengti karinių bazių, išsaugoti savo etnines žemes, atgauti kelis lietuviškus Vilniaus krašto rajonus (Švenčionis ir Druskininkus). Sovietai, pradžioje reikalavę įsileisti 50 000 karių, tą skaičių sumažino iki 20 000.
1920 m. Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus metu Vilniaus krašte buvo suformuota „Vidurinė Lietuva“.
Tiesa, nutautėjusioje Lietuvos dalyje kai kurie bajorai tebesivadino „litvinais“ arba „senalietuviais“, tačiau dauguma jų vis labiau integravosi į lenkų tautą, o Lietuvą laikė Lenkijos dalimi. Būtent ši samprata iškilo 1920 m. Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus metu, kai Vilniaus krašte buvo suformuota „Vidurinė Lietuva“.
Vaidmenys: place
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Provenansas
| Vidinis šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.) | — | 7 | 7 |
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 1 | 1 |