Sandomiras

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Panašiu metu Lenkijoje lietuviai\npuolė Sandomiro ir Krokuvos žemes.\nLietuvos pajėgos Rusioje plačiai vykdė\n\nkovinius veiksmus.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Tokiu tat laiku Jogaila vėl sukvietė visus\nsavo senatorius į pasitarimą Sandomire (1429 m. rugsėjo 8 d.).

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Staigiai ir be var­\ngo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato\nįtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esa­\nma padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos\nmaištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei\nkurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė\nvado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Trai-\nverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pa­\nbrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už\npatirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą.\nSutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patrau­\nkė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo\napygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Len­\nkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą nio­\nkoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasiprie­\nšinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinki­\nnius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei\nvaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmo­\nnių.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tuo\ntarpu Jogaila, atsikratęs rū­\npesčių dėl šio karo, ėmėsi kitų darbų. Iš pradžių jis\nsu kariuomene patraukė prieš Jonušą, Mazovijos ku­\nnigaikštį; iš keršto kaip beįmanydamas nuniokojęs\nMazoviją, perkėlė siaubiančius pulkus į Sandomirą,\nlenkų žemę. Apie šį karą su lenkais nieko nepasakoja\nKromeris, tačiau, kad kas nepasigestų to, ką aprašo\ndaugelis rusų metraštininkų, mūsų Strijkovskis pasi­\nstengė, kad skaitytojas suži-\nJ o g a ilo s ž y g is j M a-\nnotų, ką šie surašė — gal\nz o v iją ir L en k iją\nklysdami, o gal tikrai žino­\ndami, jog šitaip iš tikrųjų\nbuvo.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Staigiai ir be var­\ngo iškilęs į valdžios viršūnes, Vytenis turėjo pamato\nįtariai žiūrėti j savo tolesnį likimą: jis žinojo, jog esa­\nma padėtis negali nekurstyti pavydo, neteikti progos\nmaištams, ypač dėl to, kad negalėjo stigti maištui nei\nkurstytojų, nei dingsčių, pagaliau negalėjo trūkti nė\nvado būsimam vidaus karui, kol, jam valdant, Trai-\nverstas pradėti karą dėl visai kitų priežasčių, ypač pa­\nbrėždamas tą žinomiausią: būsią keršijama lenkams už\npatirtą praėjusiais metais Jotvingijoje pralaimėjimą.\nSutelkęs didesnę nei paprastai kariuomenę, jis patrau­\nkė į karą ir užpuolė lenkų kraštą; nuniokojęs Lukovo\napygardas, nuvedė kariuomenę į Sandomiro žemę. Len­\nkams pasitraukus į miestus ir neleidus savo turtą nio­\nkoti ir savintis, jis, vienur ir kitur nesutikęs pasiprie­\nšinimo, ugnimi ir kalaviju smarkiai nusiaubė aplinki­\nnius kaimus ir dvarus, išžudęs galybę silpnų senių bei\nvaikų, be kito grobio, išsivarė šešis tūkstančius žmo­\nnių.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Gandas apie baisų pralaimėjimą, pasiekęs Kroku­ vą, kur tuo metu tarėsi suvažiavę didikai, paskatino Lešeką nedelsiant griebtis ginklo; pasiuntęs į Sando- mirą įsakymą, kad pasirengę kovai bajorai iš miestų ir kaimų kuo greičiausiai skubėtų jo pasitikti, pats lei­ dosi persekioti priešo su didikais ar bajorais, kurie jau buvo atvykę į Krokuvą arba kuriuos galėjo greitosio­ mis sušaukti iš aplinkinių gyvenviečių. Suvokęs, kad jau netoli priešas, jis apžiūrėjo greitosiomis surinktą kariuomenę, paskyrė jiems vėliavas bei vadus, paragino stoti į kovą ir siekti pergalės. Čia esąs tas pats prie- V y te n io ž y g is į L en ­ k iją denio brolėnai atstumti nuo valdžios.