Poleksiją, lietuviams priklausiusį kraštą, nusiaubė Mazovijos ir Kujavijos kariai. Goštautui išvykus į Tikociną Palenkėje, arba Poleksijoje, Vilniuje minia nužudė krikščionių tikėjimo skelbėjus. 1383 m. Jogaila nukreipė jėgas prieš Jonušą, Mazovijos kunigaikštį, norėdamas išvyti jį iš Poleksijos.
Lietuvių kariaunos, pakviestos iš sodybų, nesutik- damos pasipriešinimo, niokojo Liublino kraštą, nes bajorija, valdovo sutriuškinta prie Bogucino, arba iš tie sų negalėjo priešintis, arba dėjosi negalinti, norėdama savo nuostoliais sukelti dar didesnę valdovo neapykan tą. Tačiau ir lietuviai, sulaužę sutartį, gavo tinkamą atlygį už šią piktadarybę: apie tą patį laiką Poleksija, jiems priklausąs kraštas, buvo nusiaubta karių iš Ma zovijos ir Kujavijos. Be to, jie paėmė nemažą grobį ir Prūsijoje, tačiau prūsų padėtis po kelių sėkmingų žy gių prieš kryžiuočius gerokai sustiprėjo: jie menkai pa juto nuostolius, juo labiau kad sunkesnių plėšikiškų antpuolių atveju čia pat stovėjo pasirengę padėti lie tuvių ir žemaičių būriai.
Mat Goštautas buvo la-\nŠ v e n to\nP ra n cišk a u s\nbai įtakingas ir galingas Lie-\no id in o b ro lia i n u kan -\ntuvoje: kai Algirdas kur iš-\nk in a m i V iln iu je\nvykdavo, jis valdydavo val\nstybę. Kol jis pats gyveno\nVilniuje, krikščionių tikėjimo skelbėjai buvo saugūs,\ntačiau, jam išvykus (kartą iškeliavo į Tikociną Palen\nkėję, arba Poleksijoje), minia, kažin kieno sukursty\nta, žiauriai su jais susidorojo. Vienas būrelis iš sep\ntynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikš\ntę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti,\ntuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes\nKristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septy\nnių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės\nvadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo\nstataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vil\nnią.
Todėl neilgai jis\ndangstė veidą atšiaurumo kauke: netrukus, pažadėjęs\npagalbą, paskyrė Vytautui būstą Marienburge, ypač\npaakintas to, kad iš Žemaitijos bei tų Lietuvos žemių,\nkurios priklausė Kęstučiui,\n1383 m e ta i\ntraukė pas Vytautą žymūs\nbajorai ir, aukodami savo\nturtus, baudėsi sukurstyti karą prieš Jogailą. Tuo tar\npu Jogaila, užkirtęs, kaip jis manė, kelią vidaus ne\nsantarvei, nukreipė jėgas prieš išorinį priešą, norėda\nmas jį išvyti iš Poleksijos, kurią Jonušas, Mazovijos\nkunigaikštis, kilus nesutarimams tarp Lietuvos valdo\nvų, buvo neseniai atėmęs iš lietuvių. Iš pradžių nuve\ndė kariuomenę prie Drohičino; sutikęs čia stiprų pasi\npriešinimą, ėmė veržliais ant-\nJo g a ila\natsiim a\niš\npuoliais\nkamuoti\ngynėjus,\nM a z o v ijo s P o lek siją\nypač po to, kai Sašinas, ku\nnigaikščio\nrūmų\nmaršalas,\nprasiskynė kelią per užpuolėjų eiles ir su šimtine rai\ntelių, ginkluotų ietimis bei arbaletais, prasiveržė į pilį.
Praėjus kelioms\ndienoms, pasidavė Suražas, vėliau po staigaus antpuolio\n275\n\n## Puslapis 274\n\nužėmė Melniką. Kamenecą atėmė iš priešo po as\ntuonių apsiausties dienų. Sėkmingai atgavus Poleksi-\nją, kur kas didesni rūpesčiai paragino skubėti į tėvy\nnę.