Jonušas atsisakė suteikti pagalbą, sulaužė sutartį ir, įsiveržęs į Poleksiją, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą. Jonušas ir Zemovitas priėmė į Mazoviją pasitraukusį Vytautą, bet nesistengė suteikti jam deramos pagalbos. Jonušas, Mazovijos kunigaikštis ir Vytauto žentas, nesuteikė prašytos pagalbos, užpuolė Poleksiją ir užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.
Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo pra šęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei savo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo at vykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jo gailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbinin kų stoti į lemiamą mūšį. Kad kariai turėtų kokį užsi ėmimą ir kad neleistų tuščiai laiko, jis pradėjo pulti Trakus. Po kelių dienų apgulos, sutikęs smarkų pasi priešinimą, griebėsi kito sumanymo. Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su laužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver žęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.
Negalėdamas dėl gy\nnėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puo\nlė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių \nbei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs \nklasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, \nėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazi\nmieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jo\ngaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai su\nstiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių \nkarių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir ki\ntose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais in\ndais bei savo šalininkais pa- \nP abėga į M a z o v iją \nsitraukė į Mazoviją pas ku\nnigaikščius Jonušą ir Zemo- \nvitą, savo giminaičius.
Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo pra šęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei savo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo at vykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jo gailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbinin kų stoti į lemiamą mūšį. Kad kariai turėtų kokį užsi ėmimą ir kad neleistų tuščiai laiko, jis pradėjo pulti Trakus. Po kelių dienų apgulos, sutikęs smarkų pasi priešinimą, griebėsi kito sumanymo. Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su laužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver žęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.
Negalėdamas dėl gy\nnėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puo\nlė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių \nbei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs \nklasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, \nėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazi\nmieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jo\ngaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai su\nstiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių \nkarių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir ki\ntose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais in\ndais bei savo šalininkais pa- \nP abėga į M a z o v iją \nsitraukė į Mazoviją pas ku\nnigaikščius Jonušą ir Zemo- \nvitą, savo giminaičius.
Neapsisunkink itin pavojingais ir ypač \nsvarbiais darbais, vienas nesiimk nešti visos naštos, bet \npadalyk ją tarp kitų, kad nenulenktų Tavo pečių že\nmyn'1. Tikiu, kad jis nekalbėjo nei daugiau, nei prakil\nniau. Mat atviros to meto širdys nemokėjo apgaulingai \nnei šiaip šnekėti, nei gražbyliauti, o gyvenime ■— pa\ntaikauti. Valstybėje kol kas svarbiausia buvo ranka ir \nžygiai, o ne liežuvis ir bemaž iš mokyklos išsinešti iš\nkalbingi, bet migloti postringavimai.