Jonušas atsisakė suteikti pagalbą, sulaužė sutartį ir, įsiveržęs į Poleksiją, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 268
Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo prašęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei savo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo atvykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jogailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbininkų stoti į lemiamą mūšį. Kad kariai turėtų kokį užsiėmimą ir kad neleistų tuščiai laiko, jis pradėjo pulti Trakus. Po kelių dienų apgulos, sutikęs smarkų pasipriešinimą, griebėsi kito sumanymo. Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam sulaužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiveržęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.
Jonušas ir Zemovitas priėmė į Mazoviją pasitraukusį Vytautą, bet nesistengė suteikti jam deramos pagalbos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 302
Negalėdamas dėl gynėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puolė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių bei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs klasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, ėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazimieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jogaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai sustiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių karių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir kitose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais indais bei savo šalininkais paP abėga į M a z o v iją sitraukė į Mazoviją pas kunigaikščius Jonušą ir Zemovitą, savo giminaičius.
Jonušas, Mazovijos kunigaikštis ir Vytauto žentas, nesuteikė prašytos pagalbos, užpuolė Poleksiją ir užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 268
Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo prašęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei savo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo atvykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jogailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbininkų stoti į lemiamą mūšį. Kad kariai turėtų kokį užsiėmimą ir kad neleistų tuščiai laiko, jis pradėjo pulti Trakus. Po kelių dienų apgulos, sutikęs smarkų pasipriešinimą, griebėsi kito sumanymo. Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam sulaužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiveržęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.
Vytautas, sustiprinęs Palenkę ir Polesę, pasitraukė į Mazoviją pas savo giminaičius kunigaikščius Jonušą ir Zemovitą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 302
Negalėdamas dėl gynėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puolė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių bei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs klasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, ėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazimieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jogaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai sustiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių karių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir kitose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais indais bei savo šalininkais paP abėga į M a z o v iją sitraukė į Mazoviją pas kunigaikščius Jonušą ir Zemovitą, savo giminaičius.
Jonušas (Mazovijos kunigaikštis) nekalbėjo nei daugiau, nei prakilniau.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 541
Neapsisunkink itin pavojingais ir ypač svarbiais darbais, vienas nesiimk nešti visos naštos, bet padalyk ją tarp kitų, kad nenulenktų Tavo pečių žemyn'1. Tikiu, kad jis nekalbėjo nei daugiau, nei prakilniau. Mat atviros to meto širdys nemokėjo apgaulingai nei šiaip šnekėti, nei gražbyliauti, o gyvenime ■— pataikauti. Valstybėje kol kas svarbiausia buvo ranka ir žygiai, o ne liežuvis ir bemaž iš mokyklos išsinešti iškalbingi, bet migloti postringavimai.