asmuo

Jonušas

Mazovijos kunigaikštis

5 teiginiai3 įrašai3 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 5 teiginiai ir visi 3 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–5 iš 5 rodomų įrašų

t-001vidutinis

Jonušas atsisakė suteikti pagalbą, sulaužė sutartį ir, įsiveržęs į Poleksiją, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 268

Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo pra­ šęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei savo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo at­ vykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jo­ gailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbinin­ kų stoti į lemiamą mūšį. Kad kariai turėtų kokį užsi­ ėmimą ir kad neleistų tuščiai laiko, jis pradėjo pulti Trakus. Po kelių dienų apgulos, sutikęs smarkų pasi­ priešinimą, griebėsi kito sumanymo. Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su­ laužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver­ žęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.
t-002vidutinis

Jonušas ir Zemovitas priėmė į Mazoviją pasitraukusį Vytautą, bet nesistengė suteikti jam deramos pagalbos.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 302

Negalėdamas dėl gy­\nnėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puo­\nlė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių \nbei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs \nklasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, \nėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazi­\nmieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jo­\ngaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai su­\nstiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių \nkarių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir ki­\ntose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais in­\ndais bei savo šalininkais pa- \nP abėga į M a z o v iją \nsitraukė į Mazoviją pas ku­\nnigaikščius Jonušą ir Zemo- \nvitą, savo giminaičius.
t-003vidutinis

Jonušas, Mazovijos kunigaikštis ir Vytauto žentas, nesuteikė prašytos pagalbos, užpuolė Poleksiją ir užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 268

Kadangi neseniai per pasiuntinius buvo pra­ šęs pagalbos iš Jonušo, Mazovijos kunigaikščio bei savo žento, ir toji pagalba diena iš dienos turėjo at­ vykti, jis kol kas nieko nedarė, nenorėdamas prieš Jo­ gailą traukti su nedidele kariuomene ir be pagalbinin­ kų stoti į lemiamą mūšį. Kad kariai turėtų kokį užsi­ ėmimą ir kad neleistų tuščiai laiko, jis pradėjo pulti Trakus. Po kelių dienų apgulos, sutikęs smarkų pasi­ priešinimą, griebėsi kito sumanymo. Mat tuo metu paaiškėjo, kad Jonušas nesuteiks pagalbos; anaiptol, nutaręs, jog dabar tinkama proga nebaudžiamam su­ laužyti sutartį, jis užpuolė Poleksiją ir, staiga įsiver­ žęs, užėmė Drohičiną, Melniką, Suražą bei Kamenecą.
t-004vidutinis

Vytautas, sustiprinęs Palenkę ir Polesę, pasitraukė į Mazoviją pas savo giminaičius kunigaikščius Jonušą ir Zemovitą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 302

Negalėdamas dėl gy­\nnėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puo­\nlė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių \nbei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs \nklasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, \nėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazi­\nmieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jo­\ngaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai su­\nstiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių \nkarių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir ki­\ntose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais in­\ndais bei savo šalininkais pa- \nP abėga į M a z o v iją \nsitraukė į Mazoviją pas ku­\nnigaikščius Jonušą ir Zemo- \nvitą, savo giminaičius.
t-005vidutinis

Jonušas (Mazovijos kunigaikštis) nekalbėjo nei daugiau, nei prakilniau.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

PDF 541

Neapsisunkink itin pavojingais ir ypač \nsvarbiais darbais, vienas nesiimk nešti visos naštos, bet \npadalyk ją tarp kitų, kad nenulenktų Tavo pečių že­\nmyn'1. Tikiu, kad jis nekalbėjo nei daugiau, nei prakil­\nniau. Mat atviros to meto širdys nemokėjo apgaulingai \nnei šiaip šnekėti, nei gražbyliauti, o gyvenime ■— pa­\ntaikauti. Valstybėje kol kas svarbiausia buvo ranka ir \nžygiai, o ne liežuvis ir bemaž iš mokyklos išsinešti iš­\nkalbingi, bet migloti postringavimai.