Poleksiją, lietuviams priklausiusį kraštą, nusiaubė Mazovijos ir Kujavijos kariai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 129
Lietuvių kariaunos, pakviestos iš sodybų, nesutik- damos pasipriešinimo, niokojo Liublino kraštą, nes bajorija, valdovo sutriuškinta prie Bogucino, arba iš tie sų negalėjo priešintis, arba dėjosi negalinti, norėdama savo nuostoliais sukelti dar didesnę valdovo neapykan tą. Tačiau ir lietuviai, sulaužę sutartį, gavo tinkamą atlygį už šią piktadarybę: apie tą patį laiką Poleksija, jiems priklausąs kraštas, buvo nusiaubta karių iš Ma zovijos ir Kujavijos. Be to, jie paėmė nemažą grobį ir Prūsijoje, tačiau prūsų padėtis po kelių sėkmingų žy gių prieš kryžiuočius gerokai sustiprėjo: jie menkai pa juto nuostolius, juo labiau kad sunkesnių plėšikiškų antpuolių atveju čia pat stovėjo pasirengę padėti lie tuvių ir žemaičių būriai.
Goštautui išvykus į Tikociną Palenkėje, arba Poleksijoje, Vilniuje minia nužudė krikščionių tikėjimo skelbėjus.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 225
Mat Goštautas buvo la-\nŠ v e n to\nP ra n cišk a u s\nbai įtakingas ir galingas Lie-\no id in o b ro lia i n u kan -\ntuvoje: kai Algirdas kur iš-\nk in a m i V iln iu je\nvykdavo, jis valdydavo val\nstybę. Kol jis pats gyveno\nVilniuje, krikščionių tikėjimo skelbėjai buvo saugūs,\ntačiau, jam išvykus (kartą iškeliavo į Tikociną Palen\nkėję, arba Poleksijoje), minia, kažin kieno sukursty\nta, žiauriai su jais susidorojo. Vienas būrelis iš sep\ntynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikš\ntę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti,\ntuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes\nKristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septy\nnių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės\nvadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo\nstataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vil\nnią.
1383 m. Jogaila nukreipė jėgas prieš Jonušą, Mazovijos kunigaikštį, norėdamas išvyti jį iš Poleksijos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 273
Todėl neilgai jis\ndangstė veidą atšiaurumo kauke: netrukus, pažadėjęs\npagalbą, paskyrė Vytautui būstą Marienburge, ypač\npaakintas to, kad iš Žemaitijos bei tų Lietuvos žemių,\nkurios priklausė Kęstučiui,\n1383 m e ta i\ntraukė pas Vytautą žymūs\nbajorai ir, aukodami savo\nturtus, baudėsi sukurstyti karą prieš Jogailą. Tuo tar\npu Jogaila, užkirtęs, kaip jis manė, kelią vidaus ne\nsantarvei, nukreipė jėgas prieš išorinį priešą, norėda\nmas jį išvyti iš Poleksijos, kurią Jonušas, Mazovijos\nkunigaikštis, kilus nesutarimams tarp Lietuvos valdo\nvų, buvo neseniai atėmęs iš lietuvių. Iš pradžių nuve\ndė kariuomenę prie Drohičino; sutikęs čia stiprų pasi\npriešinimą, ėmė veržliais ant-\nJo g a ila\natsiim a\niš\npuoliais\nkamuoti\ngynėjus,\nM a z o v ijo s P o lek siją\nypač po to, kai Sašinas, ku\nnigaikščio\nrūmų\nmaršalas,\nprasiskynė kelią per užpuolėjų eiles ir su šimtine rai\ntelių, ginkluotų ietimis bei arbaletais, prasiveržė į pilį.
Atgavus Poleksiją, didesni rūpesčiai paskatino kariuomenę skubėti į tėvynę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 273
Praėjus kelioms\ndienoms, pasidavė Suražas, vėliau po staigaus antpuolio\n275\n\n## Puslapis 274\n\nužėmė Melniką. Kamenecą atėmė iš priešo po as\ntuonių apsiausties dienų. Sėkmingai atgavus Poleksi-\nją, kur kas didesni rūpesčiai paragino skubėti į tėvy\nnę.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tuo tar pu Jogaila, užkirtęs, kaip jis manė, kelią vidaus ne santarvei, nukreipė jėgas prieš išorinį priešą, norėda mas jį išvyti iš Poleksijos, kurią Jonušas, Mazovijos kunigaikštis, kilus nesutarimams tarp Lietuvos valdo vų, buvo neseniai atėmęs iš lietuvių. Iš pradžių nuve dė kariuomenę prie Drohičino; sutikęs čia stiprų pasi priešinimą, ėmė veržliais ant- Jo g a ila atsiim a iš puoliais kamuoti gynėjus, M a z o v ijo s P o lek siją ypač po to, kai Sašinas, ku nigaikščio rūmų maršalas, prasiskynė kelią per užpuolėjų eiles ir su šimtine rai telių, ginkluotų ietimis bei arbaletais, prasiveržė į pilį. Vėliau, kai išdavė kurie ne kurie rusai, kai, iš karto padegus keliose vietose pastatus, gynėjai risidūrė tarp plintančios gaisro ugnies ir smarkiai puolančių įtvir tinimus lietuvių, narsusis vyras, nebepajėgdamas spir tis dvigubam pavojui, atidavė Jogailai apdegusią pilį, tai, ko nesunaikino gaisras ir priešas.