Poleksija

PDF 129

Lietuvių kariaunos, pakviestos iš sodybų, nesutik- damos pasipriešinimo, niokojo Liublino kraštą, nes bajorija, valdovo sutriuškinta prie Bogucino, arba iš tie­ sų negalėjo priešintis, arba dėjosi negalinti, norėdama savo nuostoliais sukelti dar didesnę valdovo neapykan­ tą. Tačiau ir lietuviai, sulaužę sutartį, gavo tinkamą atlygį už šią piktadarybę: apie tą patį laiką Poleksija, jiems priklausąs kraštas, buvo nusiaubta karių iš Ma­ zovijos ir Kujavijos. Be to, jie paėmė nemažą grobį ir Prūsijoje, tačiau prūsų padėtis po kelių sėkmingų žy­ gių prieš kryžiuočius gerokai sustiprėjo: jie menkai pa­ juto nuostolius, juo labiau kad sunkesnių plėšikiškų antpuolių atveju čia pat stovėjo pasirengę padėti lie­ tuvių ir žemaičių būriai.

PDF 225

Mat Goštautas buvo la-\nŠ v e n to\nP ra n cišk a u s\nbai įtakingas ir galingas Lie-\no id in o b ro lia i n u kan -\ntuvoje: kai Algirdas kur iš-\nk in a m i V iln iu je\nvykdavo, jis valdydavo val­\nstybę. Kol jis pats gyveno\nVilniuje, krikščionių tikėjimo skelbėjai buvo saugūs,\ntačiau, jam išvykus (kartą iškeliavo į Tikociną Palen­\nkėję, arba Poleksijoje), minia, kažin kieno sukursty­\nta, žiauriai su jais susidorojo. Vienas būrelis iš sep­\ntynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikš­\ntę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti,\ntuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes\nKristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septy­\nnių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės\nvadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo\nstataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vil­\nnią.

PDF 273

Todėl neilgai jis\ndangstė veidą atšiaurumo kauke: netrukus, pažadėjęs\npagalbą, paskyrė Vytautui būstą Marienburge, ypač\npaakintas to, kad iš Žemaitijos bei tų Lietuvos žemių,\nkurios priklausė Kęstučiui,\n1383 m e ta i\ntraukė pas Vytautą žymūs\nbajorai ir, aukodami savo\nturtus, baudėsi sukurstyti karą prieš Jogailą. Tuo tar­\npu Jogaila, užkirtęs, kaip jis manė, kelią vidaus ne­\nsantarvei, nukreipė jėgas prieš išorinį priešą, norėda­\nmas jį išvyti iš Poleksijos, kurią Jonušas, Mazovijos\nkunigaikštis, kilus nesutarimams tarp Lietuvos valdo­\nvų, buvo neseniai atėmęs iš lietuvių. Iš pradžių nuve­\ndė kariuomenę prie Drohičino; sutikęs čia stiprų pasi­\npriešinimą, ėmė veržliais ant-\nJo g a ila\natsiim a\niš\npuoliais\nkamuoti\ngynėjus,\nM a z o v ijo s P o lek siją\nypač po to, kai Sašinas, ku­\nnigaikščio\nrūmų\nmaršalas,\nprasiskynė kelią per užpuolėjų eiles ir su šimtine rai­\ntelių, ginkluotų ietimis bei arbaletais, prasiveržė į pilį.

PDF 273

Praėjus kelioms\ndienoms, pasidavė Suražas, vėliau po staigaus antpuolio\n275\n\n## Puslapis 274\n\nužėmė Melniką. Kamenecą atėmė iš priešo po as­\ntuonių apsiausties dienų. Sėkmingai atgavus Poleksi-\nją, kur kas didesni rūpesčiai paragino skubėti į tėvy­\nnę.