Gediminas

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

87 ## Puslapis 104 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuomonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordinams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Gedimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Mažas upeliukas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pilies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tradicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėtina, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas. Dabar Veliuona priklauso dvarininkui Mykolui Zaleskiui.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Gediminas narsiai gynėsi, bet krito pakirstas kryžiuočio Tilemanno Zunpacho, šaulių vado, ugninio šūvio, buvo sužeistas tarp kaklo ir mentikaulio ir netrukus mirė, o jo kariauna buvo išvaikyta*. Nors Strijkovskis yra pasakęs, kad Gedimino palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti, betgi, žinodami apie Veliuonoje iki šiol esančią kapavietę Gedimino kalne, manytume greičiau jį esant čia palaidotą. Raudonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Ant pilkapio nuo neatmenamų laikų visada būdavo statomas kryžius. Mažas upeliukas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pilies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tradicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėtina, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad iš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tautų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Gedimino viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukštininko - Vokietijai. Vilnius, regis, dar Gediminui valdant, ėmė darytis jau ganėtinai svarbiu prekybos centru; Lietuvoje ligi šiol yra išlikusių svarbių jo privilegijų Rygos pirkliams pėdsakų; ir be Rygos buvę sąjungoje su juo ir kurį laiką jam priklausę Pskovas bei Naugardas ne mažesnę globą patyrė. Iš Rusios, Gedimino vasalės ar besigiminiavusios, pirkliai į sostinę 23 Mažesnieji broliai (pranciškonų atšaka).

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Pirmąjį Vilniaus paminėjimą, pirmą autentišką paliudijimą, kad jau buvęs miestas ir Gedimino sostinė, be abejonių, mums pateikia sutartis, iškilmingai pasirašyta Vilniuje 1323 metų spalio 2 d. iš vienos pusės, - valdovo su Rygos arkivyskupu, Eželio, Dorpato, Revelio vyskupais, jų kapitulomis ir miestais, Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu, taip pat su Vokiečių ordino Livonijoje magistru ir broliais - iš kitos12. Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau Gediminas, jei galiu taip sakyti, laiškų rašytojui padarė tikrą kiaulystę, nes kaip tik 1323 ir 1324 metais su plėšikaujančia ir viską naikinančia 97 ## Puslapis 114 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS ginkluota kariauna įsiveržia į Mazoviją ir Dobrynės žemę, nepaprastai žiauriai siaubia gyventojus, kaip apie tai rašo ne tik Dusburgas, p.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Notariats-Instrument, parengtame 1323 metais Liubeke: Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in Cathedra, continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra, et in circumferenda eius per quadraginta unam litteras et cruce sculptum erat: S. dei gracia Gedemini lethvinorum et ruthenor. reg. [O prie šio laiško buvo prikabintas apvalus vaško antspaudas su dvylikos kampų apvadu, o šio apvado centre atvaizdas ilgais plaukais vyro, sėdinčio soste, dešinėje rankoje laikančio karūną ir kairėje - skeptrą, aplink jį išskaptuota keturiasdešimt viena raidė ir kryžius: Šv. Dievo malone Gedimino lietuvių ir rusų karaliaus].

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Lizdeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lietuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didybę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks šio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui aukas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro pilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadino Vilniumi pagal Vilnios upės vardą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Pirmąjį Vilniaus paminėjimą, pirmą autentišką paliudijimą, kad jau buvęs miestas ir Gedimino sostinė, be abejonių, mums pateikia sutartis, iškilmingai pasirašyta Vilniuje 1323 metų spalio 2 d. iš vienos pusės, - valdovo su Rygos arkivyskupu, Eželio, Dorpato, Revelio vyskupais, jų kapitulomis ir miestais, Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu, taip pat su Vokiečių ordino Livonijoje magistru ir broliais - iš kitos12. Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

## Puslapis 88 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS mokyti ir atlikinėti visas bažnytines apeigas. Rašome apie tai Jums, Šventasis Tėve, idant žinotume priežastis, per kurias mūsų senoliai paliko šį pasaulį pagoniškoj klaidatikybėj." Labai meldžia pagaliau Gediminas popiežių, kad atsižvelgtų į jo liūdną padėtį ir aiškiai pareiškia: „Esame pasirengę, kaip ir kiti kunigaikščiai krikščionys, visame kame klausyti jūsų valios ir priimti krikščioniškąjį tikėjimą, kad tik neturėtume būti budeliams, tai yra Ordino Magistrui ir riteriams, už ką nors dėkingi"**.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Jau trys krikščionių bažnyčios, nors neiškilios ir varganos, pagoniškų Vilniaus šventyklų apsuptyje skleidė palaimingą tikėjimo šviesą; būtent - Švento Mikalojaus bažnytėlė, rusų cerkvė, dabar bazilijonų bažnyčia, ir pranciškonų bažnyčia, mūsų jau minėta. Dviejų kitų bažnyčių griuvėsiai - Šv. Kryžiaus ir dominikonų ordino brolių, Algirdo laikais sugriautų, tebuvo išlikęs Gedimino, geranoriško krikščionybės atžvilgiu, atminimas.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau Gediminas, jei galiu taip sakyti, laiškų rašytojui padarė tikrą kiaulystę, nes kaip tik 1323 ir 1324 metais su plėšikaujančia ir viską naikinančia 97 ## Puslapis 114 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS ginkluota kariauna įsiveržia į Mazoviją ir Dobrynės žemę, nepaprastai žiauriai siaubia gyventojus, kaip apie tai rašo ne tik Dusburgas, p.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Gediminas taip pat buvo pirmasis, kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus. Tačiau ir čia jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų bei dukterų vedybomis.