Gediminas

PDF 190

Sambijos kanauninko** **_Epitome_** **1315 m. kalba, kad totoriai lietuviams esą padarę** **_magna dampna_** **(SBP I, 286). Yra žinoma, kad Gediminas turėjo su Volgos totorių chanu Uzbeku rimtai skaitytis. 1324 m. jis derėjosi su totoriais savo naujoje sostinėje Vilniuje.

PDF 239

Švietimo Darbe 1922). **4. Gedimino taika su Lenkija ir kovos su vokiečių ordinu** Matydamas, kad kova su kryžiuočiais užtruks, Gediminas tuo tarpu surado talkininką Lenkijos Vladislovo Lokietkos asmenyje.

PDF 250

Iš imtos vartoti slavų kalbos išsivystė Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarinė rašto kalba, kuri buvo skirtinga nuo maskvinės rusų kalbos. Pats iki savo gyvenimo galo pasilikęs pagoniu, Gediminas ne tik nė vieno dėl religinių priežasčių nepersekiojo, bet Naugarduke Lietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją. Ji apie 1330 m.

PDF 222

Aukštaičiuose (Kernavėje) buvo ir Traidenio tėviškės žemės (« kuniges Thoreiden lant »)^14. Lietuvos kelių aprašymai (« die litauischen Wegeberichte ») įsakmiai parodo^15 , jog XIV amž. didžiojo kunigaikščio dvarai težinomi tik Aukštaičiuose^16 , t. y. ten, kur didieji kunigaikščiai nuo seno turėjo savo tėviškės žemes. Kryžiuočiai Gediminą yra pavadinę Aukštaičių karaliumi («rex de Owsteiten »)^17.

PDF 232

Kęstutis vyriausiuoju Lietuvos valdovu tetapo 1381, kai pats, išvaręs Jogailą, atsisėdo Vilniaus pilyje. Ir Vytautas įgijo didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą, kai 1392 m. gavo vyriausią Lietuvos miestą Vilnių ; taip ėjo ir toliau. Gediminas išgarsėjo kaip sėkmingas rytinių rusų žemių jungėjas prie Lietuvos.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.).

Gediminas išgarsėjo kaip sėkmingas rytinių rusų žemių jungėjas prie Lietuvos. Jis pajungė Lietuvai į Kijevą krypstančias Pinsko ir Turovo kunigaikštijas. Jo įtaka kilo ir Smolensko kunigaikštijoje.

PDF 232

Vieni iš tokių buvo Volgos aukštupyje Tverės kunigaikščiai, kurie, kaip Maskvos varžovai, pastoviai palaikė draugišką sąlytį su Gediminu ir jo įpėdiniais. Jo nustatyta politinė programa ilgam paliko Lietuvos ateičiai. Gediminas vėl, kaip ir Traidenis, jungė kitų baltų žemes į savo valstybę, paimdamas taip pat dalį Jotvingos.

PDF 236

Elzbieta — už Vaclovo- « Vankos » Plocke-Mozūrijoje ; 1325 m. Aldona-Ona — už Kazimiero). Aniems laikams Gedimino religinis pakantrumas buvo nuostabus.

PDF 81

Gediminas taip pat buvo pirmasis, kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus. Tačiau ir čia jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų bei dukterų vedybomis.

PDF 86

1323 m. Gediminas parašė laiškų ne tik popiežiui, bet ir daugeliui Europos miestų. Per rygiečius jis kreipėsi į Hanzos miestus, tikindamas, kad norįs gyventi taikoje su krikščionimis, ir kvietė amatininkus, pirklius, žemdirbius ir riterius vykti į Lietuvą; visiems žadėjo savo globos ir paramos įsikurti.

PDF 91

Gediminas gyveno jau Vilniuje. Tais metais jau iš Vilniaus jis rašė savo garsiuosius laiškus popiežiui ir vakarų Europos miestams, iš Vilniaus jis derėjosi su Ryga ir su ordinu, pagaliau Vilniuje kitais metais jis turėjo pasikalbėjimą su popiežiaus legatų pasiuntiniais dėl krikšto. Nuo to laiko Vilnius jau tapo nuolatine Lietuvos sostine.

PDF 35-36

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 104

Jeigu valdovas Gediminas būtų manęs apie krikštą, tikriausiai visai kitaip būtų rašęs popiežiui. Bet jis net neturėjo tos minties, ką parodo vėlesni įvykiai, tad negalėjo būti linkęs priimti krikščioniškąjį tikėjimą nei numanyti būsiant naudos iš jo skleidimo; žinia, dar 1322 metais nugalėtus Žemaitijos gyventojus privertė nuo jo atsimesti3. Taigi tame laiške jam priskiriamas atsidavimas visa širdimi krikščionių tikėjimui visai nesuderinama su Gedimino charakteriu, o jo veiksmai 1323 bei 1324 metais tiesiog prieštarauja tame laiške primestai mąstysenai.

PDF 107

Vėliau viskas byloja, jog Gediminas per pasiuntinius nurodė, kaip sako Jerošinas, garantuoti, kad niekados jo valia tiesiogiai ar netiesiogiai nebuvo siuntinėjami jokie laiškai kokiems nors miestams ar šalims, sykiu ir popiežiui, ir kad, tikėdamas savo dievais, net mintyse niekada nebuvo dėl jų suabejojęs. Jeigu su atida peržvelgsime laiškus, Gedimino vardu rašytus dominikonų ordinui, minoritams ir Vokietijos miestams, pastebėsime daugybę vidinių ir išorinių įrodymų, liudijančių juos Rygos arkivyskupo prasimanymu ir klastote esant.

PDF 25

Tokią Lietuvą rado kunigaikštis Gediminas, darnesnio ir pajėgesnio feodalizmo kūrėjas, sykiu ir miestų savo šalyje įkūrėjas. Vėliau pamatysime, kaip buvo įkurta jo sostinė Vilnius; čia tik apskritai pakalbėsime, kokie saviti buvo miestų formavimosi Lietuvoje bruožai. Lietuvos miestiečių luomo istorijoje šit kas pastebima: pirma, kad jis vėlavo, kaip ir bendra šalies civilizacijos raida, juk tai vyko tik XIV amžiuje.

PDF 25

Tačiau, tiesą sakant, ir visoje Lietuvos žemėje, ir Žemaitijoje tik šen bei ten kilo vienišos pilys, nevienodos galios feodalinių kunigaikščių ir bajorų gynybinės gyvenvietės. Tokią Lietuvą rado kunigaikštis Gediminas, darnesnio ir pajėgesnio feodalizmo kūrėjas, sykiu ir miestų savo šalyje įkūrėjas. Vėliau pamatysime, kaip buvo įkurta jo sostinė Vilnius; čia tik apskritai pakalbėsime, kokie saviti buvo miestų formavimosi Lietuvoje bruožai.

PDF 41

O vis dėlto Vilniuje, galingos valstybės sostinėje, Gedimino uolaus rūpesčio dėka iš mažareikšmės gyvenvietės iškilusioje, tėvynainių ir nausėdžių gyvenamoje, krikščionybei ir prekybai klestint, kaip ir visame krašte, buvo prigiję feodalinio valdymo principai. Po Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pilies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jaunutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su valdovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis, 13 Rygos miestas buvo įkurtas 1200 metais, ant kalno, vadinto Righe, Dvinos pakrantėje, vyskupo Alberto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti krikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje, bet ten dar prieš aštuonerius metus Bremeno pirkliai jau buvo pastatydinę keletą namų.

PDF 32

Reikšmingiausiu Gedimino politikos atspindžiu yra laikomi jo laiškai. Nors jie dažniausiai siejami tik su pirmu Vilniaus paminėjimu rašto šaltiniuose, kartu rodo, kad Gediminas kūrė nuoseklią Lietuvos europėjimo programą. Iš jų matyti labai platus (turint galvoje tarptautinę Lietuvos izoliaciją) Gedimino politinis akiratis. Gediminas kūrė stačiatikių metropoliją, ryžosi krikštytis pats ir įkurti katalikų arkivyskupiją. Šia bažnytine politika jis sugebėjo sudominti popiežių Joną XXII, kuris jau tais laikais kėlė bažnytinės unijos idėją.

PDF 64-65

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Lizdeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lietuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didybę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks šio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui aukas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro pilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadino Vilniumi pagal Vilnios upės vardą.

PDF 27

Nors nebus nė vieno kunigaikščio, kuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebeleisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą nuo krikščionybės. Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl tiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš svetur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps mandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.

PDF 15

Apie 1320 m. Gediminas išleido savo dukterį už Plocko kunigaikščio Vaclovo (Vankos). Mazovija Lietuvai buvo itin svarbi, nes per ją buvo galima susisiekti su Vakarais (kitus kelius vakaruose ir šiaurėje blokavo Ordinas).

PDF 14

Atremdama Ordino agresiją, Gedimino Lietuva rengė ir atsakomuosius smūgius: 1324 m. liepos mėn. puolama Kristmemelio pilis Nemuno žemupio kairiajame krante, lapkričio mėn. šiaurėje niokojamos Rezeknės apylinkės Livonijoje, o pietuose — Mazovija.

PDF 221

Kai juodu kitą dieną po švento Mato, apaštalo ir evangelisto, šventės (rugsėjo 22) atvyko į Rygos miestą, sutarė taiką (spalio 20) tarp minėtojo karaliaus bei jo valdinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos ir apaštališkojo sosto valia pasiūlė tvirtai jos laikytis, pridurdami, kad toji šalis, kuri lengvapėdiškai pažeisianti šį susitarimą, kuri sakysianti tokius žodžius ar darysianti tokius veiksmus, griebsiantisi tokių sumanymų ar darbų, kurie galėtų trukdyti šiam susitarimui ar jį vilkinti, būsianti dėl šitokių veiksmų pasmerkta ekskomunikai, o nuo to negalėsiąs atleisti niekas kitas, tik apaštališkasis sostas, prie kurio jie patys per tris mėnesius turėsią prisistatyti, kad atvykę deramai pataisytų tai, kas atsitiko. Po to legatai išleido į kelią iškilmingą pasiuntinystę pas Gediminą, lietuvių karalių, turėjusią jam pranešti apie apaštališkojo sosto jiedviem duotą uždavinį ir atidžiai ištirti, ar jis su visais savo karalystės žmonėmis norįs priimti krikšto malonę ir, metęs stabmeldystę, nuolankiai išpažinti mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus vardą. 357 (350).

PDF 26-27

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 27

Lietuva liko su lietuvių kalba, mistiškai skambančiomis sutartinėmis, sakmėmis ir pasakomis, su savo pagoniškais dievais. Su pagonišku veidu Lietuva dar gyvens 400 metų ir po Netimero – minėtus dievus matome ir Mindaugo laikais (Mindaugo krikštas ir karalystė taip pat liks epizodas), jie atėjo ir iki Ldk Gedimino, kuris bylos gal ne tiek apie pagonišką monoteizmą, kiek apie vyriausiąjį Dievą – „ir mes turime vieną Dievą…“ Aiškindamas Gedimino sapną apie staugiantį geležinį vilką pagonių žynys Lizdeika ir išpranašaus Vilniaus įkūrimą ir šlovę. Nors nebus nė vieno kunigaikščio, kuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebeleisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą nuo krikščionybės.

PDF 112

Gal todėl, kad daugybė Ordino riterių, būtent, Ordino kunigas Jonas Rygietis, Vendeno komtūras Reimaras fon Hanė, Karkuso valdytojas (Vogt) Mikalojus fon Parsau ir Gotfridas fon Ustas (Ost) buvo Liubeke ir galėjo užginčyti šį tvirtinimą? Pagaliau kam visuose trijuose laiškuose kartojama, kad tas pats antspaudas buvo uždėtas ir ant laiško popiežiui. Visa tai susumavus, atrodo, kad tas antspaudas nebuvo tikras Gedimino antspaudas, bet suklastotas.

PDF 21

1253 VII 6 susikūrusios Lietuvos valstybės valdovas Mindaugas vainikuojasi karaliumi. 1316–1341 Gediminaičių dinastijai vardą davusio Gedimino valdymas. 1323 Gediminas perkelia Lietuvos sostinę iš Trakų į Vilnių.

PDF 41

O vis dėlto Vilniuje, galingos valstybės sostinėje, Gedimino uolaus rūpesčio dėka iš mažareikšmės gyvenvietės iškilusioje, tėvynainių ir nausėdžių gyvenamoje, krikščionybei ir prekybai klestint, kaip ir visame krašte, buvo prigiję feodalinio valdymo principai. Po Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pilies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jaunutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su valdovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis, 13 Rygos miestas buvo įkurtas 1200 metais, ant kalno, vadinto Righe, Dvinos pakrantėje, vyskupo Alberto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti krikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje, bet ten dar prieš aštuonerius metus Bremeno pirkliai jau buvo pastatydinę keletą namų.

PDF 94

Juk suktybės ir melo jukinys buvo taip gerai suregztas, kad pradžioje jo galų niekaip negalima buvo aptikti. Tik po daugelio metų buvo atskleista ir visų sužinota, jog ne kas kitas, o nenumaldomas Ordino priešas, Rygos arkivyskupas, laiškus Gedimino vardu slapta buvo parašęs ir pasiuntęs popiežiui, pajūrio miestams ir vienuoliams, idant gudrybe ir melu pasiektų savo tikslą - apjuodintų kryžiuočius popiežiaus rūmuose ir taip pelnytų savo ginčo su kryžiuočių Ordinu palankesnį sprendimą. Arkivyskupui nieko kita neliko, tik tvirtai laikytis savojo plano.

PDF 118-119

Į tą rūsį landa buvo tokia, kad tik po vieną žmogų tegalėjo įeiti, veikiausiai tai buvo pilies kalėjimas. Pasak Prūsijos metraštininkų, Gediminas, matydamas, kad kryžiuočiai kuriasi priešais jo pilį Veliuonoje, nusprendė juos iš ten išvyti, o kai 102 ## Puslapis 119 I KNYGA vienas prūsas, Bajerburgo pabėgėlis, prisiekė palengvinsiąs jam pilies užėmimą, Gediminas, surinkęs kariuomenę, 1337 metų birželio 15 d.

PDF 29

Lyginant Dusburgiečio duomenis apie Gedimino krikštą, pastebėta ne tik bendrybių su to meto dokumentais, bet kur kas didesnių skirtumų, kurie, tendencingai nukreipti prieš Lietuvą, faktus pateikia Ordino interesų dvasia. Kronikininkas teigia, kad pats Gediminas atsisakęs sumanymo krikštytis. Lyginimas leidžia manyti, kad Ordinas klastingai stengėsi pakenkti Gedimino planams, nes jie būtų pakirtę Ordino egzistavimo pagrindą147.

PDF 36

Suteikdamas prieglobstį Lietuvoje apaštalavusiems pranciškonams ir dominikonams, prie Vilniaus pilies pastatydino jiems vienuolynus ir bažnyčias, o kad krašte plistų amatai, leido naujai įkurtame mieste apsigyventi gausiems atėjūnams iš Vokietijos ir Lenkijos 9 Manome, kad Pilies kalnas senų senovėje buvo gerokai mažesnė kalva, užbaigianti virtinę kalnų, juosiančių Vilnelės vorupę, kuri seniau toje minėtosios kalvos pusėje įtekėjo į Viliją. Gediminas, statydindamas pilį karo belaisvių iš Rusios rankomis, iškasęs Vilnelei kitą vagą, kurią dabar matome, ten išraustomis žemėmis paaukštino paskuoją pilies kalvą ir gal ją iš karto visai vandeniu užtvindė, juk anuomet visas lietuvių pilis buvo stengiamasi apsupti vandeniu. Iki šiol Palenkėję tarp vietinių žmonių sklinda padavimas, esą senovės laikais iš ten eidavę į Vilnių kalnų kasti. Mūsų nuomonę, kad pilies kalno didesnė dalis yra ne natūraliai susidariusi, bet supilta, patvirtina ne tik jo sandaros ir formos stebėjimai, bet ir vėlesnis Vytauto laikų įvykis, apie kurį papasakosime toliau.

PDF 239

**4. Gedimino taika su Lenkija ir kovos su vokiečių ordinu** Matydamas, kad kova su kryžiuočiais užtruks, Gediminas tuo tarpu surado talkininką Lenkijos Vladislovo Lokietkos asmenyje. Šis ruošėsi kariauti su ordinu dėl užgrobto Dancigo ir Pamario.

PDF 116-117

IX). 100 ## Puslapis 117 III APIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ Veliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje, kad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kryžiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino kovų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už 7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per pusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos. Šiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kaimu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras.

PDF 118-119

Į tą rūsį landa buvo tokia, kad tik po vieną žmogų tegalėjo įeiti, veikiausiai tai buvo pilies kalėjimas. Pasak Prūsijos metraštininkų, Gediminas, matydamas, kad kryžiuočiai kuriasi priešais jo pilį Veliuonoje, nusprendė juos iš ten išvyti, o kai 102 ## Puslapis 119 I KNYGA vienas prūsas, Bajerburgo pabėgėlis, prisiekė palengvinsiąs jam pilies užėmimą, Gediminas, surinkęs kariuomenę, 1337 metų birželio 15 d.

PDF 20

HB „NLP T, ak eS ee ii Lietuvos plėtra rytuose 1316 m. pradėjęs Lietuvą valdyti Gediminas turėjo atlaikyti suintensyvėjusį kryžiuočių puolimą. Šiam tikslui jis pasitelkė ne tik karines, bet ir informacines priemones, savo laiškais popiežiui ir vakarų visuomenei gerindamas Lietuvos įvaizdį ir taip sumažindamas Vakarų Europos krikščionių teikiamą paramą kryžiuočiams. Gediminas pradėjo derinti karo veiksmus prieš kryžiuočius su Lenkija.

PDF 79-80

Mes norime, kad jūs žinotumėte, jog mes pasiuntėme mūsų laišką mūsų didžiai prakilniam viešpačiui Jonui, apaštališkojo sosto aukščiausiajam kunigui, kad jis padėtų mums drauge su kitomis savo avimis [įeiti] į gausumo ganyklą; tuo reikalu gavome atsakymą, jog greitai atvyksią jo pasiuntiniai; jų delsimas mums kelia begalinį susirūpinimą, [nes norime], kad greičiau būtų pabaigtas dievo darbas ir niekais pavirstų klastinga apgaulė. Mes pageidaujame per jus ir jūsų brolius paskelbti savo nutarimą visuose miestuose, vietovėse ir kaimuose ir paskatinti žmones išganingais pamokymais, kad tai, ką Dievas palaistė, jis ir išaugintų, ir nupiautų, o taip pat patalpintų danguose su palaimintaisiais. Dėl to mes norime sukviesti vyskupų, kunigų ir bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jūsiškių, kuriems jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, antrą Naugarduke; prie jų priskirkite mums šiais metais keturis brolius, mokančius lenkų, žemgalių ir rusų kalbas, tokius, kokie dabar yra ir 63 ## Puslapis 80 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS amore nostri.

PDF 250

Iš imtos vartoti slavų kalbos išsivystė Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarinė rašto kalba, kuri buvo skirtinga nuo maskvinės rusų kalbos. Pats iki savo gyvenimo galo pasilikęs pagoniu, Gediminas ne tik nė vieno dėl religinių priežasčių nepersekiojo, bet Naugarduke Lietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją. Ji apie 1330 m.

PDF 70-71

Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus 54 ## Puslapis 71 I KNYGA 1) Gediminas*, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, mokytiems ir pamaldiems vyrams, bet kurios dominikonų provincijos magistrams ir priorams, visiems broliams, tačiau visų pirma Saksonijos magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir kuo geriausių linkėjimų. Težino jūsų garbingasis, įtakingasis bei mokytasis [asmuo], jog mes pasiuntėme savo pasiuntinius su laišku mūsų tėvui, garsingajam viešpačiui popiežiui Jonui, kad jis mus apvilktų pirmuoju krikšto rūbu; jo pasiuntinių diena iš dienos laukiame su dideliu būkštavimu ir nekantrumu, nes viešpaties Jėzaus Kristaus laiminimu jau būsime pasirengę [įvykdyti] kiekvieną jo valios pageidavimą. Todėl norime susikviesti vyskupų, kunigų, vienuolių, išskyrus tuos, kurie pardavinėja savo vienuolynus ir rengia dvasininkų žudynes. Mes esame pasirengę saugoti bažnyčios teisę, gerbti dvasininkus ir plėsti dievo garbinimą.

PDF 119

Gediminas nustebo, pamatęs tarp atvertų Bajerburgo vartų pakartą išdaviką, bet vis tiek puolė tvirtovę. 22 dienas tęsėsi apsuptis, o dviejų poilsio dienų metu į pagalbą apsuptiesiems atvyko Ordino maršalas Henrikas Duseneris ir Reino palatinas su stipriom pajėgom. Įgula su pagalbininkais bemat susiruošė pulti ir užpuolė Gedimino stovyklą. Gediminas narsiai gynėsi, bet krito pakirstas kryžiuočio Tilemanno Zunpacho, šaulių vado, ugninio šūvio, buvo sužeistas tarp kaklo ir mentikaulio ir netrukus mirė, o jo kariauna buvo išvaikyta*.

PDF 14

Šie pareiškimai, taip pat Gedimino laiškai, adresuoti žymiems Europos miestams Liubekui, Bremenui, Kelnui ir kitiems „iki pat Romos“, „kiekvienam geros valios žmogui“, dominikonų ir pranciškonų ordinams51, turėjo platų tarptautinį atgarsį. Lietuvos valstybė sugebėjo pirmą kartą tokiu mastu kuriam laikui izoliuoti bei sukompromituoti Kryžiuočių ordiną krikščioniškosios feodalinės Europos akivaizdoje. Gedimino vyriausybės pastangų dėka 1323 m. spalio 2 d. Lietuva sudarė Vilniuje taikos sutartį su Livonijos vyskupais, Revelio žemės danų vietininku, Livonijos ordinu ir Ryga52. Popiežius 1324 m. įsakė kryžiuočiams susilaikyti nuo bet kokių žygių prieš Gedimino valstybę ir patvirtino šią sutartį53.

PDF 32

Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gediminas (valdęs 1316–1341 m.). Gediminas nebuvo pirmas šios dinastijos atstovas, tačiau būtent jis istoriniu vaidmeniu užgožė savo pirmtakus. Valdant Ldk Gediminui susiformavo ankstyvoji, arba karinė, monarchija, turinti visus jai būdingus požymius, kaip antai: diarchija, ankstyvasis feodalizmas – ankstyvieji dvarai, Lietuvoje vadinti „kiemais“. Lietuva tuo metu jau turėjo sostinę, nuo Gedimino prasidėjo sosto paveldėjimo tradicija, mūro civilizacijos ištakos.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

XIII a. pabaigoje į Lietuvos istoriją įžengė garsiausia lietuvių kilmės valdovų – Gediminaičių dinastija. Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gediminas (valdęs 1316–1341 m.). Gediminas nebuvo pirmas šios dinastijos atstovas, tačiau būtent jis istoriniu vaidmeniu užgožė savo pirmtakus.

PDF 94

Juk suktybės ir melo jukinys buvo taip gerai suregztas, kad pradžioje jo galų niekaip negalima buvo aptikti. Tik po daugelio metų buvo atskleista ir visų sužinota, jog ne kas kitas, o nenumaldomas Ordino priešas, Rygos arkivyskupas, laiškus Gedimino vardu slapta buvo parašęs ir pasiuntęs popiežiui, pajūrio miestams ir vienuoliams, idant gudrybe ir melu pasiektų savo tikslą - apjuodintų kryžiuočius popiežiaus rūmuose ir taip pelnytų savo ginčo su kryžiuočių Ordinu palankesnį sprendimą. Arkivyskupui nieko kita neliko, tik tvirtai laikytis savojo plano.

PDF 17-18

Dėl Gedimino diplomatinės veiklos iškilęs Lietuvos krikšto klausimas būtų pakirtęs Ordino egzistavimo pagrindą, todėl Dusburgietis stengiasi įrodyti, jog Lietuvos 66 PD, II, 6; PKD, s. 172—182. valdovas tokio plano neturėjęs, jokių laiškų krikšto reikalu nebuvo rašęs, niekam nebuvo įsakęs juos skelbti (III, 359). Šitaip norima pabrėžti, kad Ordino politika esanti teisinga, nors turime pagrindo manyti, kad būtent Ordino klasta sužlugdė Gedimino planus67.

PDF 64-65

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Lizdeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lietuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didybę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks šio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui aukas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro pilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadino Vilniumi pagal Vilnios upės vardą.

PDF 118-119

Į tą rūsį landa buvo tokia, kad tik po vieną žmogų tegalėjo įeiti, veikiausiai tai buvo pilies kalėjimas. Pasak Prūsijos metraštininkų, Gediminas, matydamas, kad kryžiuočiai kuriasi priešais jo pilį Veliuonoje, nusprendė juos iš ten išvyti, o kai 102 ## Puslapis 119 I KNYGA vienas prūsas, Bajerburgo pabėgėlis, prisiekė palengvinsiąs jam pilies užėmimą, Gediminas, surinkęs kariuomenę, 1337 metų birželio 15 d.

PDF 116-117

IX). 100 ## Puslapis 117 III APIE VELIUONĄ IR KRYŽIUOČIŲ PILIS PALEI NEMUNĄ Veliuona, seniau pilis, pastatyta tikriausiai XIII amžiuje, kad Žemaitijos sienos būtų įtvirtinimais apsaugotos nuo kryžiuočių puldinėjimų, įsimintina dėl nuolatinių Gedimino kovų su Ordinu šioje vietovėje, nusidriekusi ties Nemunu, už 7 mylių nuo Kauno, per pusę mylios nuo Jurbarko ir per pusantros mylios nutolusi nuo dabartinės Prūsijos sienos. Šiandieninė Veliuona - tai miestelis, kuriame, kartu su kaimu prie jo, yra apie 160 namų ir dvaras.

PDF 118

Ant pilkapio nuo neatmenamų laikų visada būdavo statomas kryžius. Mažas upeliukas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pilies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tradicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėtina, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas.

PDF 79

3) Gediminas, dieviškąja apvaizda lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, pasišventusiems Kristui vienuoliams ir garbingiems bei pamaldiems tėvams, ministrams, kustodams ir gvardijonams ir visiems kitiems pranciškonų ordino broliams, pasklidusiems visame pasaulyje, tačiau visų pirma Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams [siunčia] sveikinimą su linkėjimais tobulėti ir nuolatinės sėkmės. Mes norime, kad jūs žinotumėte, jog mes pasiuntėme mūsų laišką mūsų didžiai prakilniam viešpačiui Jonui, apaštališkojo sosto aukščiausiajam kunigui, kad jis padėtų mums drauge su kitomis savo avimis [įeiti] į gausumo ganyklą; tuo reikalu gavome atsakymą, jog greitai atvyksią jo pasiuntiniai; jų delsimas mums kelia begalinį susirūpinimą, [nes norime], kad greičiau būtų pabaigtas dievo darbas ir niekais pavirstų klastinga apgaulė. Mes pageidaujame per jus ir jūsų brolius paskelbti savo nutarimą visuose miestuose, vietovėse ir kaimuose ir paskatinti žmones išganingais pamokymais, kad tai, ką Dievas palaistė, jis ir išaugintų, ir nupiautų, o taip pat patalpintų danguose su palaimintaisiais.

PDF 223

361 (354). Apie Brandenburgo markgrafystės nusiaubimą ir apie tai, kaip prarado gyvastį ar pakliuvo į nelaisvę šeši tūkstančiai krikščionių 1326 viešpaties metais Lokietka, Lenkijos karalius, paprašė Gediminą, lietuvių karalių, kurio dukterį neseniai buvo paėmęs į žmonas jo sūnus592, atsiųsti jam iš savo krašto karių. Patenkindamas jo prašymą, šis davė jam 1200 raitelių.

PDF 119

Raudonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib. IX, p. 923, nurodo, kad buvo ugninės strėlės pervertas. Bet Olivos metraščiai (Annales Oliv., p. 48) rašo, kad tuo tarpu, kai Gediminas pats ar jo karys pilies aptvaro link stūmė karinę mašiną, į jį pataikė kario Marijano paleistas šūvis iš bombardos, kurios buvo neseniai išrastos Vokietijoje, Lietuvoje dar nežinomos.

PDF 39

Gedimino viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukštininko - Vokietijai. Vilnius, regis, dar Gediminui valdant, ėmė darytis jau ganėtinai svarbiu prekybos centru; Lietuvoje ligi šiol yra išlikusių svarbių jo privilegijų Rygos pirkliams pėdsakų; ir be Rygos buvę sąjungoje su juo ir kurį laiką jam priklausę Pskovas bei Naugardas ne mažesnę globą patyrė. Iš Rusios, Gedimino vasalės ar besigiminiavusios, pirkliai į sostinę 23 Mažesnieji broliai (pranciškonų atšaka).

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Gedimino viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukštininko - Vokietijai. Vilnius, regis, dar Gediminui valdant, ėmė darytis jau ganėtinai svarbiu prekybos centru; Lietuvoje ligi šiol yra išlikusių svarbių jo privilegijų Rygos pirkliams pėdsakų; ir be Rygos buvę sąjungoje su juo ir kurį laiką jam priklausę Pskovas bei Naugardas ne mažesnę globą patyrė. Iš Rusios, Gedimino vasalės ar besigiminiavusios, pirkliai į sostinę

PDF 70-71

Hac littera lecta et exscripta a magistro et prioribus 54 ## Puslapis 71 I KNYGA 1) Gediminas*, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, mokytiems ir pamaldiems vyrams, bet kurios dominikonų provincijos magistrams ir priorams, visiems broliams, tačiau visų pirma Saksonijos magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir kuo geriausių linkėjimų. Težino jūsų garbingasis, įtakingasis bei mokytasis [asmuo], jog mes pasiuntėme savo pasiuntinius su laišku mūsų tėvui, garsingajam viešpačiui popiežiui Jonui, kad jis mus apvilktų pirmuoju krikšto rūbu; jo pasiuntinių diena iš dienos laukiame su dideliu būkštavimu ir nekantrumu, nes viešpaties Jėzaus Kristaus laiminimu jau būsime pasirengę [įvykdyti] kiekvieną jo valios pageidavimą. Todėl norime susikviesti vyskupų, kunigų, vienuolių, išskyrus tuos, kurie pardavinėja savo vienuolynus ir rengia dvasininkų žudynes. Mes esame pasirengę saugoti bažnyčios teisę, gerbti dvasininkus ir plėsti dievo garbinimą.

PDF 106

Taigi čia turime aiškų paties Gedimino prisipažinimą, kad niekados jokių laiškų nei popiežiui, nei Vokietijos miestams nebuvo rašęs nei liepęs rašyti ir apskritai niekados net nebuvo pareiškęs noro priimti krikščionių tikėjimą. Anot K r a n t z o, 1 c., Gediminas taip pat pareiškęs: Papam vestrum nec novi, nec nosse cupio [Jūsų Tėvo nei pažinojau, nei trokštu pažinti].