Gediminas

PDF 106

Taigi čia turime aiškų paties Gedimino prisipažinimą, kad niekados jokių laiškų nei popiežiui, nei Vokietijos mies­ tams nebuvo rašęs nei liepęs rašyti ir apskritai niekados net nebuvo pareiškęs noro priimti krikščionių tikėjimą. Anot K r a n t z o, 1 c., Gediminas taip pat pareiškęs: Papam vestrum nec novi, nec nosse cupio [Jūsų Tėvo nei pažinojau, nei trokštu pažinti].

PDF 119

Gedimi­ nas narsiai gynėsi, bet krito pakirstas kryžiuočio Tilemanno Zunpacho, šaulių vado, ugninio šūvio, buvo sužeistas tarp kaklo ir mentikaulio ir netrukus mirė, o jo kariauna buvo išvaikyta*. Nors Strijkovskis yra pasakęs, kad Gedimino pa­ laikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti, betgi, žinodami apie Veliuonoje iki šiol esančią kapavietę Gedi­ mino kalne, manytume greičiau jį esant čia palaidotą. Rau­ donė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib.

PDF 119

Gedimi­ nas narsiai gynėsi, bet krito pakirstas kryžiuočio Tilemanno Zunpacho, šaulių vado, ugninio šūvio, buvo sužeistas tarp kaklo ir mentikaulio ir netrukus mirė, o jo kariauna buvo išvaikyta*. Nors Strijkovskis yra pasakęs, kad Gedimino pa­ laikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti, betgi, žinodami apie Veliuonoje iki šiol esančią kapavietę Gedi­ mino kalne, manytume greičiau jį esant čia palaidotą. Rau­ donė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib.

PDF 13-14

Tarptautinėje sferoje tuo metu susilaukė atgarsio Lietuvos valdovo Gedimino pareikšti aštrūs kaltinimai kryžiuočiams: „Jie ir žemes paverčia tyrais, kaip tai matyti Žiemgaloje ir daugelyje kitų [vietų]. Tačiau jie sako, jog tai daro dėl to, kad nori apginti krikščionis“ (1322 m. laiškas popiežiui)48; „Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį 42 CEV, p. 1018—1021. 43 LIS, t. 1, p. 93—94; Dundulis B. Lietuvių kova..., p. 97, 115—116, 163—164, 221. 44 Zajączkowski S. Jotvingių problema..., p. 390—394. 45 Кушнер П. И. Этнические территории..., c. 159, 185. 270. 46 Ловмянский Г. Роль рыцарских орденов..., с. 76—77. 47 Jakštas J. Vokiečių ordinas..., p. 149—155; Caune M. Rīgas pilsētas un Livonijas ordena karš..., lpp. 63—74. 48 GL, Nr. 2, p. 26—27. pikta...“ (Gedimino pareiškimas popiežiaus legatų pasiuntiniams Vilniuje 1324 m.)49; „...labai daug [nuostolių] [...] mums padarė minėtieji broliai kryžiuočiai [...], jie nebijo dievo, negerbia žmonių ir [elgiasi] kaip žmonės, kurie tiki tik savo rankos jėga“ (1325 m. Gedimino laiškas Dorpato, Eželio vyskupams, Revelio žemės danų vietininkui ir Rygos miesto tarybai)50.

PDF 13-14

Tarptautinėje sferoje tuo metu susilaukė atgarsio Lietuvos valdovo Gedimino pareikšti aštrūs kaltinimai kryžiuočiams: „Jie ir žemes paverčia tyrais, kaip tai matyti Žiemgaloje ir daugelyje kitų [vietų]. Tačiau jie sako, jog tai daro dėl to, kad nori apginti krikščionis“ (1322 m. laiškas popiežiui)48; „Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį 42 CEV, p. 1018—1021. 43 LIS, t. 1, p. 93—94; Dundulis B. Lietuvių kova..., p. 97, 115—116, 163—164, 221. 44 Zajączkowski S. Jotvingių problema..., p. 390—394. 45 Кушнер П. И. Этнические территории..., c. 159, 185. 270. 46 Ловмянский Г. Роль рыцарских орденов..., с. 76—77. 47 Jakštas J. Vokiečių ordinas..., p. 149—155; Caune M. Rīgas pilsētas un Livonijas ordena karš..., lpp. 63—74. 48 GL, Nr. 2, p. 26—27. pikta...“ (Gedimino pareiškimas popiežiaus legatų pasiuntiniams Vilniuje 1324 m.)49; „...labai daug [nuostolių] [...] mums padarė minėtieji broliai kryžiuočiai [...], jie nebijo dievo, negerbia žmonių ir [elgiasi] kaip žmonės, kurie tiki tik savo rankos jėga“ (1325 m. Gedimino laiškas Dorpato, Eželio vyskupams, Revelio žemės danų vietininkui ir Rygos miesto tarybai)50.

PDF 73

2 2) Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando [miestų] reikalų valdyto­ jams, tarėjams ir piliečiams, pirkliams ir bet kokios padėties amatininkams [siunčia] pasveikinimą ir savo karališką ma­ lonę bei palankumą. Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną mes valdome, yra pavaldžios dangaus karaliui Jėzui Kristui tokiu būdu, kaip forma materijai, o vergas namams, tai, nors iš visų ka­ ralių esame menkiausias [svetur], tačiau dievo apvaizda di­ džiausias savajame krašte, kur turime galią duoti nurody­ mus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, uždaryti ir atverti. Pagaliau jūs jau perėjote per mūsų sienas be jokio tikrini­ mo, kad aplankytumėte Naugardą, Pskovą; visa tai jums leidome dėl busimosios naudos.

PDF 66-67

50 ## Puslapis 67 I KNYGA las, kunigaikščių kapavietes padaręs ir savo Dievų šlovini­ mus rengęs. Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta to­ kiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstaty­ ta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vė­ liau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnė­ je, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę seno­ vinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą.

PDF 39

Gedimi­ no viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukšti- ninko - Vokietijai. Vilnius, regis, dar Gediminui valdant, ėmė darytis jau ga­ nėtinai svarbiu prekybos centru; Lietuvoje ligi šiol yra išli­ kusių svarbių jo privilegijų Rygos pirkliams pėdsakų; ir be Rygos buvę sąjungoje su juo ir kurį laiką jam priklausę Psko­ vas bei Naugardas ne mažesnę globą patyrė. Iš Rusios, Gedimino vasalės ar besigiminiavusios, pirkliai į sostinę 23 Mažesnieji broliai (pranciškonų atšaka).

PDF 39

Gedimi­ no viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukšti- ninko - Vokietijai. Vilnius, regis, dar Gediminui valdant, ėmė darytis jau ga­ nėtinai svarbiu prekybos centru; Lietuvoje ligi šiol yra išli­ kusių svarbių jo privilegijų Rygos pirkliams pėdsakų; ir be Rygos buvę sąjungoje su juo ir kurį laiką jam priklausę Psko­ vas bei Naugardas ne mažesnę globą patyrė. Iš Rusios, Gedimino vasalės ar besigiminiavusios, pirkliai į sostinę 23 Mažesnieji broliai (pranciškonų atšaka).

PDF 236

Galimas daly­ kas, jog Rygos arkivyskupo pritarimą turėjo ir aniedu vienuoliai pranciškonai, kuriedu popiežiui apie Gedimino krikštą buvo įrašę daugiau, negu šis buvo ketinęs. Jau 1317 m. Gediminas iš popiežiaus Jono XXII buvo gavęs raginimą krikštytis10 11.

PDF 236

Galimas daly­ kas, jog Rygos arkivyskupo pritarimą turėjo ir aniedu vienuoliai pranciškonai, kuriedu popiežiui apie Gedimino krikštą buvo įrašę daugiau, negu šis buvo ketinęs. Jau 1317 m. Gediminas iš popiežiaus Jono XXII buvo gavęs raginimą krikštytis10 11.

PDF 40

Gediminas, supamas tokių įvairių kaimyninio val­ dymo elementų, savo valstybėje turėdamas net dvi skirtin­ gų kalbų ir religijų, lietuvių ir rusų, tautas, savo naujos, per jį iškilusios, monarchijos galią grindė tvirtesne negu buvo ligi šiol kunigaikščių, įvairiais laikais pajungtų, sąjunga ir abiejų tautų riterių priklausomybe aukščiausiajai jo feodali­ nei valdžiai. Vilnius, Gedimino dėka nuo mažos gyvenvie­ tės iškilęs iki miesto lygmens, buvo išrinktas visos Lietuvos karalystės sostine. Valstybėje nusistovėjus leninio valdymo principams, Gedimino veiklumo ir didžių jo politinių sie­ kių dėka pagaliau buvo įgyvendintos Mindaugo pastangos; Vilnius savo kilimo pradžioje turėjo laikytis tokios pačios tvarkos, kokia buvo ir kitur.

PDF 25

Tačiau, tiesą sakant, ir visoje Lie­ tuvos žemėje, ir Žemaitijoje tik šen bei ten kilo vienišos pilys, nevienodos galios feodalinių kunigaikščių ir bajorų gynybinės gyvenvietės. Tokią Lietuvą rado kunigaikštis Gediminas, dar­ nesnio ir pajėgesnio feodalizmo kūrėjas, sykiu ir miestų savo šalyje įkūrėjas. Vėliau pamatysime, kaip buvo įkurta jo sostinė - Vilnius; čia tik apskritai pakalbėsime, kokie saviti buvo miestų formavimosi Lietuvoje bruožai.

PDF 64-65

48\n\n## Puslapis 65\n\nI KNYGA\nStrijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavi­\nčius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašy­\ndami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, \npo Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi­\ndangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių \nnuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gedimi­\nnas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugnia­\nkurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, \nmedžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpi­\nnės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar \nVilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kal­\nnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su ver­\ntingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto \nlaikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir \nsvetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vie­\nną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir \nkunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos \nimperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gedimi­\nnas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne \nregėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas bu­\nvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Liz­\ndeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, \nišaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi \napkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lie­\ntuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didy­\nbę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks \nšio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui au­\nkas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro \npilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadi­\nno Vilniumi pagal Vilnios upės vardą.

PDF 36

Mindaugo laikais \nprie Lietuvos buvo prijungta Juodoji Rusia, Vytenio ir Gedimino lai-\nkais – Baltoji Rusia (Polockas – 1307 m., Vitebskas – 1320 m.) ir Volui-\nnė (1340 m.) – taigi visa dabartinė Baltarusija ir dalis Vakarų Ukrainos. \nKijevas galėjo būti prijungtas 1322 m., valdant Gediminui, tačiau labiau \nlinkstama manyti, kad Kijevą prijungė Algirdas po pergalės prieš Aukso \nordą prie Mėlynųjų Vandenų 1362 m. ar 1363 m.

PDF 192-193

To­\ndėl ir manau, kad dingstį šitokiems svetimšalių post­\nringavimams apie Gediminą davęs Pelužis, pirmųjų\nvaldovų įpėdinis, nors ir ištremtas iš Lietuvos, bet at­\nkakliai savinęsis didžiojo kunigaikščio vardą ir kry­\nžiuočių remiamas labai kenkęs savo tėvynei; norėda­\nmas sukelti užuojautą dėl savo padėties, jis niekinamai\nvadinęs Gediminą Vytenio arklininko sūnumi; Vytenį\nesą jo paties valdinys Gediminas, kitados savo valdo­\nvų arklininkas, nugalėjęs ir nužudęs. Tuo tarpu rusų\nmetraštininkai, kurie šią savo priešams lietuviams pri­\nkišamą nuodėmę vargu ar būtų nutylėję ir kurie savo\namžiaus įvykius, tai yra visa, kas dėjosi jų akyse, iš\nG edim in as,\nV y te n io\nsūnus,\np a v e ld i\nv a l­\ndžią\nNeišmanantys reikalo es­\nmės ar dėl to, kad gyveno\ntoli nuo vietų, kur šitai dė­\njosi, ar dėl to, kad nuo ap-\nm\n\n## Puslapis 193\n\narti matė ir, patikimai atpasakoję, paliko ateinančioms\nkartoms, lyg susitarę tvirtina, jog Gediminas buvo iš­\nrinktas į savo tėvo Vytenio sostą pritariant ir palai­\nkant visiems luomams. Jo valdymo pradžia, Prūsijos\nbei Livonijos kryžiuočiams stojus į karą, buvo ne tik\nnerami, bet ir liūdna.

PDF 202

Visi luo­ mai, išėję iš miesto, sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kuni­ gaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai. Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pi­ lys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasida­ vė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską ir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau už­ kariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis išplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio.

PDF 210-211

Kuo greičiausiai ir kuo ryžtingiausiai\nreikią kelti kalaviją prieš tuos, kurie iš arti graso, o\nsu tolesniais, suėjus į tariamą draugystę, nesunkiai bū­\nsią galima ramiai gyventi. Išsiuntė į Lietuvą pasiun­\ntinius, turėjusius prašyti Gedimino dukters Aldonos\nrankos Kazimierui, Lenkijos valdovui; lietuviai drau­\ngiškai priėmė pasiuntinybę, abi šalys susitarė, kad,\nvaldovams susigiminiavus, būsianti tarp abiejų tautų\ntvirta taika. Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų be­\nlaisvių dovanojo nelyginant kraitį.

PDF 488

98 /Ten\npat,\n6\npastraipos\ntęsinys/\nMoneta, rasta 1841 metais tik ką atkastoje kapavietėje prie Drus­\nkininkų, lauke, kuriame yra daug laidojimų, apie kuriuos čia kal­\nbama. Vienoje pusėje pavaizduotas Gedimino šeimos herbas Stul­\npai. Antra pusė gerokai pažeista, galima įžiūrėti tik statmenai\npastatyto kalavijo ženklą.

PDF 488

98 /Ten\npat,\n6\npastraipos\ntęsinys/\nMoneta, rasta 1841 metais tik ką atkastoje kapavietėje prie Drus­\nkininkų, lauke, kuriame yra daug laidojimų, apie kuriuos čia kal­\nbama. Vienoje pusėje pavaizduotas Gedimino šeimos herbas Stul­\npai. Antra pusė gerokai pažeista, galima įžiūrėti tik statmenai\npastatyto kalavijo ženklą.

PDF 489

Si moneta yra senesnė už mūsų turimą. Senovinė lietuviška moneta, rasta prie Kauno (buvo aptikta ir daugiau, bet jos visos buvo vienodos ir daugiau ar mažiau nuken­ tėjusios). Vienoje pusėje — Gediminaičių herbas Stulpai ir kaž­ kokia neaiški raidė.

PDF 489

Si moneta yra senesnė už mūsų turimą. Senovinė lietuviška moneta, rasta prie Kauno (buvo aptikta ir daugiau, bet jos visos buvo vienodos ir daugiau ar mažiau nuken­ tėjusios). Vienoje pusėje — Gediminaičių herbas Stulpai ir kaž­ kokia neaiški raidė.

PDF 509

180 /Ten pat, 3 pastraipos 1 sakinio minties tęsinys ir nauja išnaša/ Kartais didieji kunigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302 metais Gediminas davė Krunevičiui. Sis paprotys lietuviams nebuvo būdingas, bet kai kurios riterių šeimos, pri­ klausančios Lietuvos valdžiai (ar tai būtų lenkai, ar rusinai), ga­ lėjo prašyti, kad jiems būtų suteikti herbai — taip būdavo Len­ kijoje. Bet, nepaisant to, visuomet, bent jau nuo Gedimino laikų, Lietuvoje šeimos herbai egzistavo70.

PDF 509

180 /Ten pat, 3 pastraipos 1 sakinio minties tęsinys ir nauja išnaša/ Kartais didieji kunigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302 metais Gediminas davė Krunevičiui. Sis paprotys lietuviams nebuvo būdingas, bet kai kurios riterių šeimos, pri­ klausančios Lietuvos valdžiai (ar tai būtų lenkai, ar rusinai), ga­ lėjo prašyti, kad jiems būtų suteikti herbai — taip būdavo Len­ kijoje. Bet, nepaisant to, visuomet, bent jau nuo Gedimino laikų, Lietuvoje šeimos herbai egzistavo70.

PDF 32

Valdant Gediminui ar jo sūnui Algirdui buvo sukurta visa mūro pilių sistema aplink valstybės branduolį – sostinę: Medininkai, Krėva, Lyda, Trakai, atokiau esančios Gardino ir Kauno pilys. Lietuva tapo politinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijung- tos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje buvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių politinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.

PDF 32

Valdant Gediminui ar jo sūnui Algirdui buvo sukurta visa mūro pilių sistema aplink valstybės branduolį – sostinę: Medininkai, Krėva, Lyda, Trakai, atokiau esančios Gardino ir Kauno pilys. Lietuva tapo politinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijung- tos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje buvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių politinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.

PDF 20

Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes. Lietuva tapo didvalstybe - regiono lydere. Gedimino laikais Lie- tuvoje buvo išplėtotas mūrinių pilių tinklas, susiformavo nuo- latinių karo tarnybininkų sluoksnis - pilėnai, raiteliai, gerieji žmonės - kariai, galintys bet kada stoti į tarnybą.

PDF 20

Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų\nJuodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas\npridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes.\nLietuva tapo didvalstybe - regiono lydere. Gedimino laikais Lie-\ntuvoje buvo išplėtotas mūrinių pilių tinklas, susiformavo nuo-\nlatinių karo tarnybininkų sluoksnis - pilėnai, raiteliai, gerieji\nžmonės - kariai, galintys bet kada stoti į tarnybą.

PDF 79

3) Gediminas, dieviškąja apvaizda lietuvių ir rusų kara­ lius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, pasišventusiems Kristui vienuoliams ir garbingiems bei pamaldiems tėvams, ministrams, kustodams ir gvardijonams ir visiems kitiems pranciškonų ordino broliams, pasklidusiems visame pasau­ lyje, tačiau visų pirma Saksonijos ministrui ir visiems ki­ tiems broliams [siunčia] sveikinimą su linkėjimais tobulėti ir nuolatinės sėkmės. Mes norime, kad jūs žinotumėte, jog mes pasiuntėme mū­ sų laišką mūsų didžiai prakilniam viešpačiui Jonui, apašta­ liškojo sosto aukščiausiajam kunigui, kad jis padėtų mums drauge su kitomis savo avimis [įeiti] į gausumo ganyklą; tuo reikalu gavome atsakymą, jog greitai atvyksią jo pasiun­ tiniai; jų delsimas mums kelia begalinį susirūpinimą, [nes norime], kad greičiau būtų pabaigtas dievo darbas ir nie­ kais pavirstų klastinga apgaulė. Mes pageidaujame per jus ir jūsų brolius paskelbti savo nutarimą visuose miestuose, vietovėse ir kaimuose ir pa­ skatinti žmones išganingais pamokymais, kad tai, ką Die­ vas palaistė, jis ir išaugintų, ir nupiautų, o taip pat patalpin­ tų danguose su palaimintaisiais.

PDF 158-159

142 ## Puslapis 159 Il KNYGA darbščiais ir naudą visuomenei teikiančiais jos nariais. Juos Vytautas atsivežė nuo Azovo, kur sekdamas garbingais sa­ vo pirmtakais Gediminu ir Algirdu61, bemaž tuo metu užka­ riavęs neramias šios tautos ordas, buvo užėmęs ištisą jų ulu- są, palikęs jiems valią išpažinti senąjį tikėjimą, davęs daug žemės valdų ir laisvių, tėvynei iš jų gavo narsių ir ištikimų gynėjų ir pavyzdingų piliečių62. Daugiausia jų įsikūrė už 61 Naruszewicz Taurikoje, 1 .

PDF 276

Antai Lydos apskrityje, Žirmūnų parapijoje, yra miškas, kurio vardas Trakai (Troki). Ta pati mintis ateina Okolskiui straipsnyje apie Vyčio herbą, kur jis kalba apie Gediminą, ta­ čiau klysta Strijkovskio suvedžiotas, kad Trakus taip praminęs Gediminas, kadangi Gediminas įkūrė ne Senuosius, bet Nau­ juosius Trakus, o ne Kęstutis. Lietuviai minėtus diržus vadina Risietis, taigi jiems nebuvo reikalo skolintis iš svetimos kalbos daikto pavadinimo, nes jį turėjo savo pačių kalboje.

PDF 196-197

Visi kryžiuočiai su vadu Henriku fon Ploc- ke, Prūsijos maršalu, buvo šioje tankmėje arba su­ naikinti, arba pakliuvo į nelaisvę. Gediminas, norėda­ mas, kad kariuomenė, prisikentusi visokio vargo per karą su kryžiuočiais, atgautų narsą prisiplėšusi naujo grobio, apie rugsėjo vidurį patraukė į Mazoviją ir Dobrynę; jis nusiaubė ir vieną, ir kitą žemę; kadangi niekur nesirodė priešas, parvedė be kovos savo ka­ riuomenę, prisiplėšusią grobio, į tėvynę. Po to ordino magistro Karolio fon Tryro L ietu via i n io k o ja M a- pastangomis buvo sudarytos z o v iją ir D o b ry n ę paliaubos dvejiems metams: gal šis norėjo, kad ilgainiui aprimtų lietuvių dvasia, kurią kėlė pastovi sėkmė (mat geriausias būdas užbaigti tai, kam užsimota,— tęsti sėk­ mingus žygius), o gal dėl to, kad tuo metu pats ren­ gėsi visomis jėgomis kovoti su lenkais dėl Pomerani- m jos.

PDF 202

Visi luo­ mai, išėję iš miesto, sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kuni­ gaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai. Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pi­ lys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasida­ vė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską ir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau už­ kariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis išplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio.

PDF 202

Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs rusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius duoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar ne­ buvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei išvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų paversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įro­ dė, jog atsisakė paklusti lenkams. Pirmuoju svetimša­ liu, valdžiusiu Kijevą, ir tapo Gediminas, savo vieti­ ninku čia paskyręs Mintautą, Alšėnų kunigaikštį, mat šis neseniai buvo priėmęs M in ta u ta s, G ed im in o krikščionybę pagal rusų ap- v ie tin in k a s K i j e v e eigas. Gediminas nenorėjo, kad, nugalėtam priešui pas­ kyrus naują valdytoją, šio ir taip kartoka valdžia ne­ taptų dar kartesnė dėl jo skirtingo tikėjimo.

PDF 210-211

Kuo greičiausiai ir kuo ryžtingiausiai\nreikią kelti kalaviją prieš tuos, kurie iš arti graso, o\nsu tolesniais, suėjus į tariamą draugystę, nesunkiai bū­\nsią galima ramiai gyventi. Išsiuntė į Lietuvą pasiun­\ntinius, turėjusius prašyti Gedimino dukters Aldonos\nrankos Kazimierui, Lenkijos valdovui; lietuviai drau­\ngiškai priėmė pasiuntinybę, abi šalys susitarė, kad,\nvaldovams susigiminiavus, būsianti tarp abiejų tautų\ntvirta taika. Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų be­\nlaisvių dovanojo nelyginant kraitį.

PDF 63-64

Greitai praėjo Velykos, ir jis, sutelkęs visas savo pajėgas — lietuvius, žemaičius ir rusus, po Velykų se­ kančią savaitę ištraukė prieš Kijevo kunigaikštį Sta­ 6 e nislovą 8 ir pakeliui paėmė Ovručo9 miestą ir 2itomi- ro 10 miestą. Kijevo kunigaikštis Stanislovas susižinojo su Pere- jaslavlio kunigaikščiu Olegu ", su Briansko kunigaikš­ čiu Romanu, su Volynės kunigaikščiu Levu, kurį di­ dysis kunigaikštis Gediminas buvo išvaręs iš Lucko, ir visi susirinko su baisia galybe savo rusų karių ir susi­ tiko su didžiuoju kunigaikščiu Gediminu ties Belgoro- du l2, už šešių mylių nuo Kijevo, prie Irpenio 13 upės. Ir įvyko mūšis bei didelės kapotynės, ir dievas padėjo didžiajam kunigaikščiui Gediminui; sutriuškino visus rusų kunigaikščius, ir visa jų sumuštoji kariuomenė liko gulėti vietoje.

PDF 63-64

Greitai praėjo Velykos, ir jis, sutelkęs visas savo pajėgas — lietuvius, žemaičius ir rusus, po Velykų se­ kančią savaitę ištraukė prieš Kijevo kunigaikštį Sta­ 6 e nislovą 8 ir pakeliui paėmė Ovručo9 miestą ir 2itomi- ro 10 miestą. Kijevo kunigaikštis Stanislovas susižinojo su Pere- jaslavlio kunigaikščiu Olegu ", su Briansko kunigaikš­ čiu Romanu, su Volynės kunigaikščiu Levu, kurį di­ dysis kunigaikštis Gediminas buvo išvaręs iš Lucko, ir visi susirinko su baisia galybe savo rusų karių ir susi­ tiko su didžiuoju kunigaikščiu Gediminu ties Belgoro- du l2, už šešių mylių nuo Kijevo, prie Irpenio 13 upės. Ir įvyko mūšis bei didelės kapotynės, ir dievas padėjo didžiajam kunigaikščiui Gediminui; sutriuškino visus rusų kunigaikščius, ir visa jų sumuštoji kariuomenė liko gulėti vietoje.

PDF 64

Paskui kunigaikštis Gediminas su visomis savo jė­ gomis patraukė prie Kijevo ir apgulė Kijevo miestą, o kijeviečiai šoko jo ginti. Didysis kunigaikštis Gedi­ minas stovyklavo prie Kijevo mėnesį. O vėliau kije­ viečiai pasitarę nusprendė, kad be savo valdovo, Kije­ vo didžiojo kunigaikščio Stanislovo, prieš didžiojo kunigaikščio Gedimino pajėgas daugiau nebeištvers.

PDF 64

Paskui kunigaikštis Gediminas su visomis savo jė­ gomis patraukė prie Kijevo ir apgulė Kijevo miestą, o kijeviečiai šoko jo ginti. Didysis kunigaikštis Gedi­ minas stovyklavo prie Kijevo mėnesį. O vėliau kije­ viečiai pasitarę nusprendė, kad be savo valdovo, Kije­ vo didžiojo kunigaikščio Stanislovo, prieš didžiojo kunigaikščio Gedimino pajėgas daugiau nebeištvers.

PDF 67

Sulaukęs gilios senatvės, didysis kunigaikštis Gedi­ minas prie savo gyvos galvos apdalijo visus savo sū­ nus, ir penkiems savo sūnums davė dalis, būtent: vy­ riausiam sūnui Mantvydui 3 — Karačevą bei Slonimą. Narimantui1 — Pinską, o Algirdui5 — Krėvą. Be to, Vitebsko kunigaikštis neturėjo sūnų, tiktai dukterį, jis išleido už Algirdo savo dukterį ir priėmė jį Vitebsko žemėn 6.

PDF 67

Sulaukęs gilios senatvės, didysis kunigaikštis Gedi­ minas prie savo gyvos galvos apdalijo visus savo sū­ nus, ir penkiems savo sūnums davė dalis, būtent: vy­ riausiam sūnui Mantvydui 3 — Karačevą bei Slonimą. Narimantui1 — Pinską, o Algirdui5 — Krėvą. Be to, Vitebsko kunigaikštis neturėjo sūnų, tiktai dukterį, jis išleido už Algirdo savo dukterį ir priėmė jį Vitebsko žemėn 6.

PDF 213

Kijevu valdė kunigaikštis Teodoras, kuris buvo Gedimino brolis ar pusbrolis ir politiškai nuo Lietuvos pri­ klausomas. 1362 m. Algirdas pašalino ŠĮ Teodorų iš Kijevo ir davė jj valdyti savo sūnui Vladimirui.

PDF 213

Kijevu valdė kunigaikštis Teodoras, kuris buvo Gedimino brolis ar pusbrolis ir politiškai nuo Lietuvos pri­ klausomas. 1362 m. Algirdas pašalino ŠĮ Teodorų iš Kijevo ir davė jj valdyti savo sūnui Vladimirui.

PDF 18

Šitaip norima pabrėžti, kad Ordino politika esanti teisinga, nors turime pagrindo manyti, kad būtent Ordino klasta sužlugdė Gedimino planus67. Kita vertus, Ordino priešų veikla, kryžiuočiams keliami kaltinimai turėję tam tikrų padarinių. 1324 m. popiežius Jonas XXII pagrasęs ekskomunikuoti Ordiną68.

PDF 37-38

Rusų kunigaikštijos buvo patekusios Aukso ordos (suskilusios Mon- golų imperijos dalies) valdžion ir turėjo jai nuolat mokėti duoklę. Nors Lietuva prisijungė nemažą dalį rusų žemių, bet ir Gediminas, ir Algir- das už teisę jas valdyti turėjo nuolat mokėti duoklę Aukso ordai (Ldk Vytautas nustojo mokėti mongolams duoklę). Panašu, kad LDK rusiš- kosios žemės buvo Lietuvos ir Aukso ordos kondominiumas – bendra L I E T U V O S I S T O R I J A 38 valda.

PDF 111

Notariats-Instrument, parengtame 1323 metais Liubeke: Si­ gillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli yma- ginem viri capillati residentis in Cathedra, continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra, et in circumferenda eius per quadraginta unam litteras et cruce sculptum erat: S. dei gra- cia Gedemini lethvinorum et ruthenor. reg. [O prie šio laiško buvo prikabintas apvalus vaško antspaudas su dvylikos kampų apvadu, o šio apvado centre atvaizdas ilgais plau­ kais vyro, sėdinčio soste, dešinėje rankoje laikančio karūną ir kairėje - skeptrą, aplink jį išskaptuota keturiasdešimt vie­ na raidė ir kryžius: Šv. Dievo malone Gedimino lietuvių ir rusų karaliaus].

PDF 114

Lietuviai turėjo pasirinkti vieną iš dviejų: arba Rytų Bažnyčią, kuriai priklausė stačiatikiai, arba Vakarų Baž­ nyčią, kurią sudarė katalikai. Mindaugo krikštas ir kitų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, kaip Gedimino, Algirdo ir Kęstučio mėginimai įvesti Lietuvoje katalikų tikėjimą, rodė, kad Lietuva linksta i Vakarus, į Ro­ mos Bažnyčios prieglobstį. Nuo Gedimino laikų pranciško­ nai ir domininkonai turėjo dvi bažnyčias Vilniuje ir vieną Nau­ garduke, o Algirdui viešpataujant, vienas didikas Goštautas apgyvendino Vilniuje dar 12 pranciškonų ir įkūrė jiems vie­ nuolyną.

PDF 192-193

To­\ndėl ir manau, kad dingstį šitokiems svetimšalių post­\nringavimams apie Gediminą davęs Pelužis, pirmųjų\nvaldovų įpėdinis, nors ir ištremtas iš Lietuvos, bet at­\nkakliai savinęsis didžiojo kunigaikščio vardą ir kry­\nžiuočių remiamas labai kenkęs savo tėvynei; norėda­\nmas sukelti užuojautą dėl savo padėties, jis niekinamai\nvadinęs Gediminą Vytenio arklininko sūnumi; Vytenį\nesą jo paties valdinys Gediminas, kitados savo valdo­\nvų arklininkas, nugalėjęs ir nužudęs. Tuo tarpu rusų\nmetraštininkai, kurie šią savo priešams lietuviams pri­\nkišamą nuodėmę vargu ar būtų nutylėję ir kurie savo\namžiaus įvykius, tai yra visa, kas dėjosi jų akyse, iš\nG edim in as,\nV y te n io\nsūnus,\np a v e ld i\nv a l­\ndžią\nNeišmanantys reikalo es­\nmės ar dėl to, kad gyveno\ntoli nuo vietų, kur šitai dė­\njosi, ar dėl to, kad nuo ap-\nm\n\n## Puslapis 193\n\narti matė ir, patikimai atpasakoję, paliko ateinančioms\nkartoms, lyg susitarę tvirtina, jog Gediminas buvo iš­\nrinktas į savo tėvo Vytenio sostą pritariant ir palai­\nkant visiems luomams. Jo valdymo pradžia, Prūsijos\nbei Livonijos kryžiuočiams stojus į karą, buvo ne tik\nnerami, bet ir liūdna.

PDF 86-87

Ir kaip tik 70 ## Puslapis 87 I KNYGA Kai plėšikaujančių lietuvių gaujos, dažniausiai valdovo numylėtinių ir bičiulių vedamos, su laukiniu įniršiu šitaip niokojo krikščionių žemes, Prūsijoje pasklido gandas, jog ka­ ralius Gediminas į visas šalis išsiuntinėjo laiškus, skelbda­ mas apie savo norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčių­ jų. Netrukus su tais laiškais ir Prūsijoje buvo susipažinta. Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist­ ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu- sios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji­ mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau­ riai nužudyti.

PDF 123

Dar niūrokas tuomet, bet visais laikais kerintis gražiu krašto­ vaizdžiu buvo anuometinis Vilnius, iškilęs prieš akis atvyku- siems lenkams. Iš žalio slėnio gilumos, ant paskutiniojo iš kal­ nų, supančių Vilnelės upės vagą, ir ten, kur ji įteka į Viliją, buvo iškilusi mūro tvirtovė, galingojo Gedimino pastatydin­ ta, saugoma aukštų sienų ir trijų bokštų. O pilies kalno pietų pusėje, tarp jo ir Vilnelės upės, stovėjo didžiuliai vieno gar­ siausių Lietuvos didikų Manvydo rūmai, o kalno papėdėje, palei Viliją, driekėsi Žemutinė pilis, vadinta Kreivąja.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

APIE GEDIMINO SEIMĄ, J O SCNAUS KĘSTUČIO VEDYBAS SU BIRUTE IR JŲ SCNAUS VYTAUTO GIMIMĄ Didysis kunigaikštis Gediminas ilgus metus valdė Lietuvą, Rusų ir Žemaičių kunigaikštystes, buvo teisin­ gas kunigaikštis ir, visuomet laimėdamas, kariavo dau­ gelį karų ir laimingai valdė iki gilios savo senatvės. Jisai turėjo septynis sūnus ir aštuntą dukterį, vardu Oną ', kurią išleido į Lenkiją, už Kazimiero Vladislovo Lokietkos2 , kaip užrašyta, nuo Kristaus gimimo 1323 metais. Sulaukęs gilios senatvės, didysis kunigaikštis Gedi­ minas prie savo gyvos galvos apdalijo visus savo sū­ nus, ir penkiems savo sūnums davė dalis, būtent: vy­ riausiam sūnui Mantvydui 3 — Karačevą bei Slonimą.

PDF 103-104

87\n\n## Puslapis 104\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nMūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo­\nmonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi­\nnams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge­\ndimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos \narkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir \nišsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo \nmelu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių \nordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą \nginče su kryžiuočiais.

PDF 79

3) Gediminas, dieviškąja apvaizda lietuvių ir rusų kara­ lius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, pasišventusiems Kristui vienuoliams ir garbingiems bei pamaldiems tėvams, ministrams, kustodams ir gvardijonams ir visiems kitiems pranciškonų ordino broliams, pasklidusiems visame pasau­ lyje, tačiau visų pirma Saksonijos ministrui ir visiems ki­ tiems broliams [siunčia] sveikinimą su linkėjimais tobulėti ir nuolatinės sėkmės. Mes norime, kad jūs žinotumėte, jog mes pasiuntėme mū­ sų laišką mūsų didžiai prakilniam viešpačiui Jonui, apašta­ liškojo sosto aukščiausiajam kunigui, kad jis padėtų mums drauge su kitomis savo avimis [įeiti] į gausumo ganyklą; tuo reikalu gavome atsakymą, jog greitai atvyksią jo pasiun­ tiniai; jų delsimas mums kelia begalinį susirūpinimą, [nes norime], kad greičiau būtų pabaigtas dievo darbas ir nie­ kais pavirstų klastinga apgaulė. Mes pageidaujame per jus ir jūsų brolius paskelbti savo nutarimą visuose miestuose, vietovėse ir kaimuose ir pa­ skatinti žmones išganingais pamokymais, kad tai, ką Die­ vas palaistė, jis ir išaugintų, ir nupiautų, o taip pat patalpin­ tų danguose su palaimintaisiais.

PDF 130

XIV am­ žiaus pradžioje kryžiuočiai buvo apgulę pilį, bet, negalėdami jos paimti, pasistatė priešais ją dvi pilis - Fridburgą ir Bajer- burgą, kadangi Bavarijos kunigaikštis su savo kariuomene da­ lyvavo tame žygyje. 1329 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, puldamas vieną iš tų pilių, buvo nukautas kažko­ kiu šaunamuoju ginklu. Vėliau, pagal 1331 metų rugsėjo 17 dienos sutartį, sudarytą stovykloje prie Bartenšteino, tos pilys buvo sunaikintos.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Jų tarpe žymiausias\nbuvo karalius Mindaugas, padėjęs pamatus Lietuvos valstybei.\nPačioje XIII amž. pabaigoje Lietuvos istorijos šaltiniai mini ma­\nžai žinomą ir palikusį istorijos miglose Lietuvos kunigaikštį\nLiutaverą (Pukaverą). Jo sūnus Gediminas dar labiau sutvirti­\nno Mindaugo įkurtą valstybę ir davė pradžią naujai galingai\ndinastijai.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Porina mums tą pasaką apie Maskvos didįjį kunigaikštį \nSimonas Grunau, linkęs meluoti rašytojas, o jau L u - \nkas D a v i d a s, T. V, p. 236-237, abejoja tos nuomonės \nteisingumu. Vėliau viskas byloja, jog Gediminas per pasiun­\ntinius nurodė, kaip sako Jerošinas, garantuoti, kad \nniekados jo valia tiesiogiai ar netiesiogiai nebuvo siuntinė­\njami jokie laiškai kokiems nors miestams ar šalims, sykiu ir \npopiežiui, ir kad, tikėdamas savo dievais, net mintyse nie­\nkada nebuvo dėl jų suabejojęs.

PDF 113-114

Tačiau Gediminas, jei galiu taip\nsakyti, laiškų rašytojui padarė tikrą kiaulystę, nes kaip tik\n1323 ir 1324 metais su plėšikaujančia ir viską naikinančia\n97\n\n## Puslapis 114\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nginkluota kariauna įsiveržia į Mazoviją ir Dobrynės žemę,\nnepaprastai žiauriai siaubia gyventojus, kaip apie tai rašo\nne tik Dusburgas, p.

PDF 113-114

Tačiau Gediminas, jei galiu taip\nsakyti, laiškų rašytojui padarė tikrą kiaulystę, nes kaip tik\n1323 ir 1324 metais su plėšikaujančia ir viską naikinančia\n97\n\n## Puslapis 114\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nginkluota kariauna įsiveržia į Mazoviją ir Dobrynės žemę,\nnepaprastai žiauriai siaubia gyventojus, kaip apie tai rašo\nne tik Dusburgas, p.

PDF 533

Sviatoslavas, jų viešpats, pirma jau pergalėtas, da­ bar palikinąs buveinę ir valdžią ūkės prasikraustė. Tą regėdami, kijevionys, išėję su savo vyresnybe dvasiška ir ūkiška pro didžiąją angą pilės, Gedimi­ ną, Lietuvos didįjį kunigaikštį, pergalėtoju pasvei­ kino ir savo viešpačiu, arba monarchu, pakėlė, pa­ siėmę jo klausyti ir reikale jį šelpti. Gediminas nuo savo pusės prižadėjo jų tikybą, arba vierą, kalbą, dobę ir apsiėjimus jų bočių probočių užlaikyti ir niekam pikto nedaryti; idant jis kuo didesniai ūki- nykams Kijevo pasigerintų, padėjo tenai urėdu Min- tautą, kunigaikštį Alšėnų, kursai neseniai buvo per­ sikrikštijęs.

PDF 548

Atėję siuntiniai popiežiaus į Rygą tuo­ jau išleido kitus siuntinius pas Gediminą gromatą popiežiaus jam paduoti, kurioje jis linkėjo jam lai- mos ir džiaugės jo išpažinimu tikro Dievo, brukda­ mas į jo globą savo siuntinius. Gediminas, priėmęs siuntinius su didžia iškilme, išvaišino ir, palydėjęs juos, įkandin išleido savo siuntinius į Rygą atsaką popiežiaus siuntiniams duoti. Tą regėdami, vokyčiai numanė aiškiai, jog jiems tuojau užtruks giliuke, darin visaip norėjo krikš­ tynas Gedimino sugaišinti.

PDF 578

Trakų vieto­ vę, savo gimtuvę, praplatino, perkėlė buveinę iš Kernavės į Vilnių ir, turtingai jį papuošęs, mūrais ir pylomis aprietė1. Pasakoja, jog Gediminas, kitu kartu medžioda­ mas Paneriuose, ant visų aukštojo kalno, Tauro kal­ nu vadinamo, o šiandien Pilies kalnu, patsai vyly- čia taurį būk nuvėręs. Paskui pavargęs ten pat me­ dėj apsinakvojęs, bemiegant pasirodęs jam sapne ant to kalno vilkas taip šarvotas, jog gelžiu vienu rodės apkaltas, kursai, į kunigaikštį povyzodamas, dantis kalęs, kuriame vilke dar būk rodęsis šimtas kitų vilkų užrakintų, kurie tenai taip baisiai kaukę, jog girios ir tyrai gaudusios.

PDF 41

O vis dėlto Vilniuje, galingos valstybės sostinėje, \nGedimino uolaus rūpesčio dėka iš mažareikšmės gyvenvie­\ntės iškilusioje, tėvynainių ir nausėdžių gyvenamoje, krikš­\nčionybei ir prekybai klestint, kaip ir visame krašte, buvo pri­\ngiję feodalinio valdymo principai.\nPo Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pi­\nlies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jau­\nnutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su \nvaldovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis,\n13\nRygos miestas buvo įkurtas 1200 \nmetais, ant kalno, vadinto Righe, \nDvinos pakrantėje, vyskupo Alber­\nto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti \nkrikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje, \nbet ten dar prieš aštuonerius metus \nBremeno pirkliai jau buvo pastaty­\ndinę keletą namų.

PDF 250

Iš imtos vartoti slavų kalbos išsivystė Lietuvos didžiojo kuni­\ngaikščio kanceliarinė rašto kalba, kuri buvo skirtinga nuo mask­\nvinės rusų kalbos.\nPats iki savo gyvenimo galo pasilikęs pagoniu, Gediminas ne\ntik nė vieno dėl religinių priežasčių nepersekiojo, bet Naugarduke\nLietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją. Ji apie 1330\nm.