Gediminas

PDF 119

Gediminas narsiai gynėsi, bet krito pakirstas kryžiuočio Tilemanno Zunpacho, šaulių vado, ugninio šūvio, buvo sužeistas tarp kaklo ir mentikaulio ir netrukus mirė, o jo kariauna buvo išvaikyta*. Nors Strijkovskis yra pasakęs, kad Gedimino palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti, betgi, žinodami apie Veliuonoje iki šiol esančią kapavietę Gedimino kalne, manytume greičiau jį esant čia palaidotą. Raudonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib.

PDF 13-14

Tarptautinėje sferoje tuo metu susilaukė atgarsio Lietuvos valdovo Gedimino pareikšti aštrūs kaltinimai kryžiuočiams: „Jie ir žemes paverčia tyrais, kaip tai matyti Žiemgaloje ir daugelyje kitų [vietų]. Tačiau jie sako, jog tai daro dėl to, kad nori apginti krikščionis“ (1322 m. laiškas popiežiui)48; „Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį 42 CEV, p. 1018—1021. 43 LIS, t. 1, p. 93—94; Dundulis B. Lietuvių kova..., p. 97, 115—116, 163—164, 221. 44 Zajączkowski S. Jotvingių problema..., p. 390—394. 45 Кушнер П. И. Этнические территории..., c. 159, 185. 270. 46 Ловмянский Г. Роль рыцарских орденов..., с. 76—77. 47 Jakštas J. Vokiečių ordinas..., p. 149—155; Caune M. Rīgas pilsētas un Livonijas ordena karš..., lpp. 63—74. 48 GL, Nr. 2, p. 26—27. pikta...“ (Gedimino pareiškimas popiežiaus legatų pasiuntiniams Vilniuje 1324 m.)49; „...labai daug [nuostolių] [...] mums padarė minėtieji broliai kryžiuočiai [...], jie nebijo dievo, negerbia žmonių ir [elgiasi] kaip žmonės, kurie tiki tik savo rankos jėga“ (1325 m. Gedimino laiškas Dorpato, Eželio vyskupams, Revelio žemės danų vietininkui ir Rygos miesto tarybai)50.

PDF 73

2 2) Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando [miestų] reikalų valdytojams, tarėjams ir piliečiams, pirkliams ir bet kokios padėties amatininkams [siunčia] pasveikinimą ir savo karališką malonę bei palankumą. Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną mes valdome, yra pavaldžios dangaus karaliui Jėzui Kristui tokiu būdu, kaip forma materijai, o vergas namams, tai, nors iš visų karalių esame menkiausias [svetur], tačiau dievo apvaizda didžiausias savajame krašte, kur turime galią duoti nurodymus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, uždaryti ir atverti. Pagaliau jūs jau perėjote per mūsų sienas be jokio tikrinimo, kad aplankytumėte Naugardą, Pskovą; visa tai jums leidome dėl busimosios naudos.

PDF 66-67

50 ## Puslapis 67 I KNYGA las, kunigaikščių kapavietes padaręs ir savo Dievų šlovinimus rengęs. Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta tokiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstatyta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vėliau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnėje, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę senovinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą.

PDF 39

Gedimino viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukštininko - Vokietijai. Vilnius, regis, dar Gediminui valdant, ėmė darytis jau ganėtinai svarbiu prekybos centru; Lietuvoje ligi šiol yra išlikusių svarbių jo privilegijų Rygos pirkliams pėdsakų; ir be Rygos buvę sąjungoje su juo ir kurį laiką jam priklausę Pskovas bei Naugardas ne mažesnę globą patyrė. Iš Rusios, Gedimino vasalės ar besigiminiavusios, pirkliai į sostinę 23 Mažesnieji broliai (pranciškonų atšaka).

PDF 236

Galimas dalykas, jog Rygos arkivyskupo pritarimą turėjo ir aniedu vienuoliai pranciškonai, kuriedu popiežiui apie Gedimino krikštą buvo įrašę daugiau, negu šis buvo ketinęs. Jau 1317 m. Gediminas iš popiežiaus Jono XXII buvo gavęs raginimą krikštytis10 11.

PDF 40

Gediminas, supamas tokių įvairių kaimyninio valdymo elementų, savo valstybėje turėdamas net dvi skirtingų kalbų ir religijų, lietuvių ir rusų, tautas, savo naujos, per jį iškilusios, monarchijos galią grindė tvirtesne negu buvo ligi šiol kunigaikščių, įvairiais laikais pajungtų, sąjunga ir abiejų tautų riterių priklausomybe aukščiausiajai jo feodalinei valdžiai. Vilnius, Gedimino dėka nuo mažos gyvenvietės iškilęs iki miesto lygmens, buvo išrinktas visos Lietuvos karalystės sostine. Valstybėje nusistovėjus leninio valdymo principams, Gedimino veiklumo ir didžių jo politinių siekių dėka pagaliau buvo įgyvendintos Mindaugo pastangos; Vilnius savo kilimo pradžioje turėjo laikytis tokios pačios tvarkos, kokia buvo ir kitur.

PDF 25

Tačiau, tiesą sakant, ir visoje Lietuvos žemėje, ir Žemaitijoje tik šen bei ten kilo vienišos pilys, nevienodos galios feodalinių kunigaikščių ir bajorų gynybinės gyvenvietės. Tokią Lietuvą rado kunigaikštis Gediminas, darnesnio ir pajėgesnio feodalizmo kūrėjas, sykiu ir miestų savo šalyje įkūrėjas. Vėliau pamatysime, kaip buvo įkurta jo sostinė Vilnius; čia tik apskritai pakalbėsime, kokie saviti buvo miestų formavimosi Lietuvoje bruožai.

PDF 64-65

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Lizdeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lietuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didybę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks šio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui aukas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro pilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadino Vilniumi pagal Vilnios upės vardą.

PDF 36

Mindaugo laikais prie Lietuvos buvo prijungta Juodoji Rusia, Vytenio ir Gedimino laikais – Baltoji Rusia (Polockas – 1307 m., Vitebskas – 1320 m.) ir Voluinė (1340 m.) – taigi visa dabartinė Baltarusija ir dalis Vakarų Ukrainos. Kijevas galėjo būti prijungtas 1322 m., valdant Gediminui, tačiau labiau linkstama manyti, kad Kijevą prijungė Algirdas po pergalės prieš Aukso ordą prie Mėlynųjų Vandenų 1362 m. ar 1363 m.

PDF 192-193

Todėl ir manau, kad dingstį šitokiems svetimšalių postringavimams apie Gediminą davęs Pelužis, pirmųjų valdovų įpėdinis, nors ir ištremtas iš Lietuvos, bet atkakliai savinęsis didžiojo kunigaikščio vardą ir kryžiuočių remiamas labai kenkęs savo tėvynei; norėdamas sukelti užuojautą dėl savo padėties, jis niekinamai vadinęs Gediminą Vytenio arklininko sūnumi; Vytenį esą jo paties valdinys Gediminas, kitados savo valdovų arklininkas, nugalėjęs ir nužudęs. Tuo tarpu rusų metraštininkai, kurie šią savo priešams lietuviams prikišamą nuodėmę vargu ar būtų nutylėję ir kurie savo amžiaus įvykius, tai yra visa, kas dėjosi jų akyse, iš G edim in as, V y te n io sūnus, p a v e ld i v a ldžią Neišmanantys reikalo esmės ar dėl to, kad gyveno toli nuo vietų, kur šitai dėjosi, ar dėl to, kad nuo apm ## Puslapis 193 arti matė ir, patikimai atpasakoję, paliko ateinančioms kartoms, lyg susitarę tvirtina, jog Gediminas buvo išrinktas į savo tėvo Vytenio sostą pritariant ir palaikant visiems luomams. Jo valdymo pradžia, Prūsijos bei Livonijos kryžiuočiams stojus į karą, buvo ne tik nerami, bet ir liūdna.

PDF 202

Visi luomai, išėję iš miesto, sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kunigaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai. Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pilys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasidavė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską ir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau užkariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis išplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio.

PDF 210-211

Kuo greičiausiai ir kuo ryžtingiausiai reikią kelti kalaviją prieš tuos, kurie iš arti graso, o su tolesniais, suėjus į tariamą draugystę, nesunkiai būsią galima ramiai gyventi. Išsiuntė į Lietuvą pasiuntinius, turėjusius prašyti Gedimino dukters Aldonos rankos Kazimierui, Lenkijos valdovui; lietuviai draugiškai priėmė pasiuntinybę, abi šalys susitarė, kad, valdovams susigiminiavus, būsianti tarp abiejų tautų tvirta taika. Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų belaisvių dovanojo nelyginant kraitį.

PDF 488

98 /Ten pat, 6 pastraipos tęsinys/ Moneta, rasta 1841 metais tik ką atkastoje kapavietėje prie Druskininkų, lauke, kuriame yra daug laidojimų, apie kuriuos čia kalbama. Vienoje pusėje pavaizduotas Gedimino šeimos herbas Stulpai. Antra pusė gerokai pažeista, galima įžiūrėti tik statmenai pastatyto kalavijo ženklą.

PDF 489

Si moneta yra senesnė už mūsų turimą. Senovinė lietuviška moneta, rasta prie Kauno (buvo aptikta ir daugiau, bet jos visos buvo vienodos ir daugiau ar mažiau nukentėjusios). Vienoje pusėje — Gediminaičių herbas Stulpai ir kažkokia neaiški raidė.

PDF 509

180 /Ten pat, 3 pastraipos 1 sakinio minties tęsinys ir nauja išnaša/ Kartais didieji kunigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302 metais Gediminas davė Krunevičiui. Sis paprotys lietuviams nebuvo būdingas, bet kai kurios riterių šeimos, priklausančios Lietuvos valdžiai (ar tai būtų lenkai, ar rusinai), galėjo prašyti, kad jiems būtų suteikti herbai — taip būdavo Lenkijoje. Bet, nepaisant to, visuomet, bent jau nuo Gedimino laikų, Lietuvoje šeimos herbai egzistavo70.

PDF 32

Valdant Gediminui ar jo sūnui Algirdui buvo sukurta visa mūro pilių sistema aplink valstybės branduolį – sostinę: Medininkai, Krėva, Lyda, Trakai, atokiau esančios Gardino ir Kauno pilys. Lietuva tapo politinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijungtos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje buvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas. Tai leido Lietuvai tapti didelių politinių kombinacijų dalyve ir vyraujančia regiono jėga – didvalstybe.

PDF 20

Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes. Lietuva tapo didvalstybe - regiono lydere. Gedimino laikais Lietuvoje buvo išplėtotas mūrinių pilių tinklas, susiformavo nuolatinių karo tarnybininkų sluoksnis - pilėnai, raiteliai, gerieji žmonės - kariai, galintys bet kada stoti į tarnybą.

PDF 79

3) Gediminas, dieviškąja apvaizda lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, pasišventusiems Kristui vienuoliams ir garbingiems bei pamaldiems tėvams, ministrams, kustodams ir gvardijonams ir visiems kitiems pranciškonų ordino broliams, pasklidusiems visame pasaulyje, tačiau visų pirma Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams [siunčia] sveikinimą su linkėjimais tobulėti ir nuolatinės sėkmės. Mes norime, kad jūs žinotumėte, jog mes pasiuntėme mūsų laišką mūsų didžiai prakilniam viešpačiui Jonui, apaštališkojo sosto aukščiausiajam kunigui, kad jis padėtų mums drauge su kitomis savo avimis [įeiti] į gausumo ganyklą; tuo reikalu gavome atsakymą, jog greitai atvyksią jo pasiuntiniai; jų delsimas mums kelia begalinį susirūpinimą, [nes norime], kad greičiau būtų pabaigtas dievo darbas ir niekais pavirstų klastinga apgaulė. Mes pageidaujame per jus ir jūsų brolius paskelbti savo nutarimą visuose miestuose, vietovėse ir kaimuose ir paskatinti žmones išganingais pamokymais, kad tai, ką Dievas palaistė, jis ir išaugintų, ir nupiautų, o taip pat patalpintų danguose su palaimintaisiais.

PDF 158-159

142 ## Puslapis 159 Il KNYGA darbščiais ir naudą visuomenei teikiančiais jos nariais. Juos Vytautas atsivežė nuo Azovo, kur sekdamas garbingais savo pirmtakais Gediminu ir Algirdu61, bemaž tuo metu užkariavęs neramias šios tautos ordas, buvo užėmęs ištisą jų ulusą, palikęs jiems valią išpažinti senąjį tikėjimą, davęs daug žemės valdų ir laisvių, tėvynei iš jų gavo narsių ir ištikimų gynėjų ir pavyzdingų piliečių62. Daugiausia jų įsikūrė už 61 Naruszewicz Taurikoje, 1 .

PDF 276

Antai Lydos apskrityje, Žirmūnų parapijoje, yra miškas, kurio vardas Trakai (Troki). Ta pati mintis ateina Okolskiui straipsnyje apie Vyčio herbą, kur jis kalba apie Gediminą, tačiau klysta Strijkovskio suvedžiotas, kad Trakus taip praminęs Gediminas, kadangi Gediminas įkūrė ne Senuosius, bet Naujuosius Trakus, o ne Kęstutis. Lietuviai minėtus diržus vadina Risietis, taigi jiems nebuvo reikalo skolintis iš svetimos kalbos daikto pavadinimo, nes jį turėjo savo pačių kalboje.

PDF 196-197

Visi kryžiuočiai su vadu Henriku fon Plocke, Prūsijos maršalu, buvo šioje tankmėje arba sunaikinti, arba pakliuvo į nelaisvę. Gediminas, norėdamas, kad kariuomenė, prisikentusi visokio vargo per karą su kryžiuočiais, atgautų narsą prisiplėšusi naujo grobio, apie rugsėjo vidurį patraukė į Mazoviją ir Dobrynę; jis nusiaubė ir vieną, ir kitą žemę; kadangi niekur nesirodė priešas, parvedė be kovos savo kariuomenę, prisiplėšusią grobio, į tėvynę. Po to ordino magistro Karolio fon Tryro L ietu via i n io k o ja M apastangomis buvo sudarytos z o v iją ir D o b ry n ę paliaubos dvejiems metams: gal šis norėjo, kad ilgainiui aprimtų lietuvių dvasia, kurią kėlė pastovi sėkmė (mat geriausias būdas užbaigti tai, kam užsimota,— tęsti sėkmingus žygius), o gal dėl to, kad tuo metu pats rengėsi visomis jėgomis kovoti su lenkais dėl Pomeranim jos.

PDF 202

Visi luomai, išėję iš miesto, sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kunigaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai. Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pilys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasidavė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską ir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau užkariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis išplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio.

PDF 202

Nors kitados Boleslovas, nugalėjęs rusus, ir buvo užėmęs Kijevą bei privertęs kijeviečius duoklę duoti, tačiau nė vienam lenkų karaliui dar nebuvo pavykę nei gauti Kijevo kunigaikščio vardo, nei išvyti iš šių valdų teisėtų valdovų, nei nugalėtų tautų paversti savo -valdiniais; mat rusai vėliau kovose įrodė, jog atsisakė paklusti lenkams. Pirmuoju svetimšaliu, valdžiusiu Kijevą, ir tapo Gediminas, savo vietininku čia paskyręs Mintautą, Alšėnų kunigaikštį, mat šis neseniai buvo priėmęs M in ta u ta s, G ed im in o krikščionybę pagal rusų apv ie tin in k a s K i j e v e eigas. Gediminas nenorėjo, kad, nugalėtam priešui paskyrus naują valdytoją, šio ir taip kartoka valdžia netaptų dar kartesnė dėl jo skirtingo tikėjimo.

PDF 210-211

Kuo greičiausiai ir kuo ryžtingiausiai reikią kelti kalaviją prieš tuos, kurie iš arti graso, o su tolesniais, suėjus į tariamą draugystę, nesunkiai būsią galima ramiai gyventi. Išsiuntė į Lietuvą pasiuntinius, turėjusius prašyti Gedimino dukters Aldonos rankos Kazimierui, Lenkijos valdovui; lietuviai draugiškai priėmė pasiuntinybę, abi šalys susitarė, kad, valdovams susigiminiavus, būsianti tarp abiejų tautų tvirta taika. Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų belaisvių dovanojo nelyginant kraitį.

PDF 63-64

Greitai praėjo Velykos, ir jis, sutelkęs visas savo pajėgas — lietuvius, žemaičius ir rusus, po Velykų sekančią savaitę ištraukė prieš Kijevo kunigaikštį Sta­ 6 e nislovą 8 ir pakeliui paėmė Ovručo9 miestą ir 2itomiro 10 miestą. Kijevo kunigaikštis Stanislovas susižinojo su Perejaslavlio kunigaikščiu Olegu ", su Briansko kunigaikščiu Romanu, su Volynės kunigaikščiu Levu, kurį didysis kunigaikštis Gediminas buvo išvaręs iš Lucko, ir visi susirinko su baisia galybe savo rusų karių ir susitiko su didžiuoju kunigaikščiu Gediminu ties Belgorodu l2, už šešių mylių nuo Kijevo, prie Irpenio 13 upės. Ir įvyko mūšis bei didelės kapotynės, ir dievas padėjo didžiajam kunigaikščiui Gediminui; sutriuškino visus rusų kunigaikščius, ir visa jų sumuštoji kariuomenė liko gulėti vietoje.

PDF 64

Paskui kunigaikštis Gediminas su visomis savo jėgomis patraukė prie Kijevo ir apgulė Kijevo miestą, o kijeviečiai šoko jo ginti. Didysis kunigaikštis Gediminas stovyklavo prie Kijevo mėnesį. O vėliau kijeviečiai pasitarę nusprendė, kad be savo valdovo, Kijevo didžiojo kunigaikščio Stanislovo, prieš didžiojo kunigaikščio Gedimino pajėgas daugiau nebeištvers.

PDF 67

Sulaukęs gilios senatvės, didysis kunigaikštis Gediminas prie savo gyvos galvos apdalijo visus savo sūnus, ir penkiems savo sūnums davė dalis, būtent: vyriausiam sūnui Mantvydui 3 — Karačevą bei Slonimą. Narimantui1 — Pinską, o Algirdui5 — Krėvą. Be to, Vitebsko kunigaikštis neturėjo sūnų, tiktai dukterį, jis išleido už Algirdo savo dukterį ir priėmė jį Vitebsko žemėn 6.

PDF 213

Kijevu valdė kunigaikštis Teodoras, kuris buvo Gedimino brolis ar pusbrolis ir politiškai nuo Lietuvos priklausomas. 1362 m. Algirdas pašalino ŠĮ Teodorų iš Kijevo ir davė jj valdyti savo sūnui Vladimirui.

PDF 18

Šitaip norima pabrėžti, kad Ordino politika esanti teisinga, nors turime pagrindo manyti, kad būtent Ordino klasta sužlugdė Gedimino planus67. Kita vertus, Ordino priešų veikla, kryžiuočiams keliami kaltinimai turėję tam tikrų padarinių. 1324 m. popiežius Jonas XXII pagrasęs ekskomunikuoti Ordiną68.

PDF 114

Lietuviai turėjo pasirinkti vieną iš dviejų: arba Rytų Bažnyčią, kuriai priklausė stačiatikiai, arba Vakarų Bažnyčią, kurią sudarė katalikai. Mindaugo krikštas ir kitų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, kaip Gedimino, Algirdo ir Kęstučio mėginimai įvesti Lietuvoje katalikų tikėjimą, rodė, kad Lietuva linksta i Vakarus, į Romos Bažnyčios prieglobstį. Nuo Gedimino laikų pranciškonai ir domininkonai turėjo dvi bažnyčias Vilniuje ir vieną Naugarduke, o Algirdui viešpataujant, vienas didikas Goštautas apgyvendino Vilniuje dar 12 pranciškonų ir įkūrė jiems vienuolyną.

PDF 192-193

Todėl ir manau, kad dingstį šitokiems svetimšalių postringavimams apie Gediminą davęs Pelužis, pirmųjų valdovų įpėdinis, nors ir ištremtas iš Lietuvos, bet atkakliai savinęsis didžiojo kunigaikščio vardą ir kryžiuočių remiamas labai kenkęs savo tėvynei; norėdamas sukelti užuojautą dėl savo padėties, jis niekinamai vadinęs Gediminą Vytenio arklininko sūnumi; Vytenį esą jo paties valdinys Gediminas, kitados savo valdovų arklininkas, nugalėjęs ir nužudęs. Tuo tarpu rusų metraštininkai, kurie šią savo priešams lietuviams prikišamą nuodėmę vargu ar būtų nutylėję ir kurie savo amžiaus įvykius, tai yra visa, kas dėjosi jų akyse, iš G edim in as, V y te n io sūnus, p a v e ld i v a ldžią Neišmanantys reikalo esmės ar dėl to, kad gyveno toli nuo vietų, kur šitai dėjosi, ar dėl to, kad nuo apm ## Puslapis 193 arti matė ir, patikimai atpasakoję, paliko ateinančioms kartoms, lyg susitarę tvirtina, jog Gediminas buvo išrinktas į savo tėvo Vytenio sostą pritariant ir palaikant visiems luomams. Jo valdymo pradžia, Prūsijos bei Livonijos kryžiuočiams stojus į karą, buvo ne tik nerami, bet ir liūdna.

PDF 123

Dar niūrokas tuomet, bet visais laikais kerintis gražiu kraštovaizdžiu buvo anuometinis Vilnius, iškilęs prieš akis atvykusiems lenkams. Iš žalio slėnio gilumos, ant paskutiniojo iš kalnų, supančių Vilnelės upės vagą, ir ten, kur ji įteka į Viliją, buvo iškilusi mūro tvirtovė, galingojo Gedimino pastatydinta, saugoma aukštų sienų ir trijų bokštų. O pilies kalno pietų pusėje, tarp jo ir Vilnelės upės, stovėjo didžiuliai vieno garsiausių Lietuvos didikų Manvydo rūmai, o kalno papėdėje, palei Viliją, driekėsi Žemutinė pilis, vadinta Kreivąja.

PDF 79

3) Gediminas, dieviškąja apvaizda lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, pasišventusiems Kristui vienuoliams ir garbingiems bei pamaldiems tėvams, ministrams, kustodams ir gvardijonams ir visiems kitiems pranciškonų ordino broliams, pasklidusiems visame pasaulyje, tačiau visų pirma Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams [siunčia] sveikinimą su linkėjimais tobulėti ir nuolatinės sėkmės. Mes norime, kad jūs žinotumėte, jog mes pasiuntėme mūsų laišką mūsų didžiai prakilniam viešpačiui Jonui, apaštališkojo sosto aukščiausiajam kunigui, kad jis padėtų mums drauge su kitomis savo avimis [įeiti] į gausumo ganyklą; tuo reikalu gavome atsakymą, jog greitai atvyksią jo pasiuntiniai; jų delsimas mums kelia begalinį susirūpinimą, [nes norime], kad greičiau būtų pabaigtas dievo darbas ir niekais pavirstų klastinga apgaulė. Mes pageidaujame per jus ir jūsų brolius paskelbti savo nutarimą visuose miestuose, vietovėse ir kaimuose ir paskatinti žmones išganingais pamokymais, kad tai, ką Dievas palaistė, jis ir išaugintų, ir nupiautų, o taip pat patalpintų danguose su palaimintaisiais.

PDF 130

XIV amžiaus pradžioje kryžiuočiai buvo apgulę pilį, bet, negalėdami jos paimti, pasistatė priešais ją dvi pilis - Fridburgą ir Bajerburgą, kadangi Bavarijos kunigaikštis su savo kariuomene dalyvavo tame žygyje. 1329 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, puldamas vieną iš tų pilių, buvo nukautas kažkokiu šaunamuoju ginklu. Vėliau, pagal 1331 metų rugsėjo 17 dienos sutartį, sudarytą stovykloje prie Bartenšteino, tos pilys buvo sunaikintos.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Jų tarpe žymiausias buvo karalius Mindaugas, padėjęs pamatus Lietuvos valstybei. Pačioje XIII amž. pabaigoje Lietuvos istorijos šaltiniai mini mažai žinomą ir palikusį istorijos miglose Lietuvos kunigaikštį Liutaverą (Pukaverą). Jo sūnus Gediminas dar labiau sutvirtino Mindaugo įkurtą valstybę ir davė pradžią naujai galingai dinastijai.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Porina mums tą pasaką apie Maskvos didįjį kunigaikštį Simonas Grunau, linkęs meluoti rašytojas, o jau L u kas D a v i d a s, T. V, p. 236-237, abejoja tos nuomonės teisingumu. Vėliau viskas byloja, jog Gediminas per pasiuntinius nurodė, kaip sako Jerošinas, garantuoti, kad niekados jo valia tiesiogiai ar netiesiogiai nebuvo siuntinėjami jokie laiškai kokiems nors miestams ar šalims, sykiu ir popiežiui, ir kad, tikėdamas savo dievais, net mintyse niekada nebuvo dėl jų suabejojęs.

PDF 533

Sviatoslavas, jų viešpats, pirma jau pergalėtas, dabar palikinąs buveinę ir valdžią ūkės prasikraustė. Tą regėdami, kijevionys, išėję su savo vyresnybe dvasiška ir ūkiška pro didžiąją angą pilės, Gediminą, Lietuvos didįjį kunigaikštį, pergalėtoju pasveikino ir savo viešpačiu, arba monarchu, pakėlė, pasiėmę jo klausyti ir reikale jį šelpti. Gediminas nuo savo pusės prižadėjo jų tikybą, arba vierą, kalbą, dobę ir apsiėjimus jų bočių probočių užlaikyti ir niekam pikto nedaryti; idant jis kuo didesniai ūkinykams Kijevo pasigerintų, padėjo tenai urėdu Mintautą, kunigaikštį Alšėnų, kursai neseniai buvo persikrikštijęs.

PDF 548

Atėję siuntiniai popiežiaus į Rygą tuojau išleido kitus siuntinius pas Gediminą gromatą popiežiaus jam paduoti, kurioje jis linkėjo jam laimos ir džiaugės jo išpažinimu tikro Dievo, brukdamas į jo globą savo siuntinius. Gediminas, priėmęs siuntinius su didžia iškilme, išvaišino ir, palydėjęs juos, įkandin išleido savo siuntinius į Rygą atsaką popiežiaus siuntiniams duoti. Tą regėdami, vokyčiai numanė aiškiai, jog jiems tuojau užtruks giliuke, darin visaip norėjo krikštynas Gedimino sugaišinti.

PDF 578

Trakų vietovę, savo gimtuvę, praplatino, perkėlė buveinę iš Kernavės į Vilnių ir, turtingai jį papuošęs, mūrais ir pylomis aprietė1. Pasakoja, jog Gediminas, kitu kartu medžiodamas Paneriuose, ant visų aukštojo kalno, Tauro kalnu vadinamo, o šiandien Pilies kalnu, patsai vylyčia taurį būk nuvėręs. Paskui pavargęs ten pat medėj apsinakvojęs, bemiegant pasirodęs jam sapne ant to kalno vilkas taip šarvotas, jog gelžiu vienu rodės apkaltas, kursai, į kunigaikštį povyzodamas, dantis kalęs, kuriame vilke dar būk rodęsis šimtas kitų vilkų užrakintų, kurie tenai taip baisiai kaukę, jog girios ir tyrai gaudusios.

PDF 41

O vis dėlto Vilniuje, galingos valstybės sostinėje, Gedimino uolaus rūpesčio dėka iš mažareikšmės gyvenvietės iškilusioje, tėvynainių ir nausėdžių gyvenamoje, krikščionybei ir prekybai klestint, kaip ir visame krašte, buvo prigiję feodalinio valdymo principai. Po Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pilies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jaunutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su valdovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis, 13 Rygos miestas buvo įkurtas 1200 metais, ant kalno, vadinto Righe, Dvinos pakrantėje, vyskupo Alberto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti krikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje, bet ten dar prieš aštuonerius metus Bremeno pirkliai jau buvo pastatydinę keletą namų.

PDF 250

Iš imtos vartoti slavų kalbos išsivystė Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarinė rašto kalba, kuri buvo skirtinga nuo maskvinės rusų kalbos. Pats iki savo gyvenimo galo pasilikęs pagoniu, Gediminas ne tik nė vieno dėl religinių priežasčių nepersekiojo, bet Naugarduke Lietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją. Ji apie 1330 m.

PDF 106

Taigi čia turime aiškų paties Gedimino prisipažinimą, kad niekados jokių laiškų nei popiežiui, nei Vokietijos miestams nebuvo rašęs nei liepęs rašyti ir apskritai niekados net nebuvo pareiškęs noro priimti krikščionių tikėjimą. Anot K r a n t z o, 1 c., Gediminas taip pat pareiškęs: Papam vestrum nec novi, nec nosse cupio [Jūsų Tėvo nei pažinojau, nei trokštu pažinti].

PDF 112

Gal todėl, kad daugybė Ordino riterių, būtent, Ordino kunigas Jonas Rygietis, Vendeno komtūras Reimaras fon Hanė, Karkuso valdytojas (Vogt) Mikalojus fon Parsau ir Gotfridas fon Ustas (Ost) buvo Liubeke ir galėjo užginčyti šį tvirtinimą? Pagaliau kam visuose trijuose laiškuose kartojama, kad tas pats antspaudas buvo uždėtas ir ant laiško popiežiui. Visa tai susumavus, atrodo, kad tas antspaudas nebuvo tikras Gedimino antspaudas, bet suklastotas.

PDF 106

Taigi čia turime aiškų paties Gedimino prisipažinimą, kad niekados jokių laiškų nei popiežiui, nei Vokietijos miestams nebuvo rašęs nei liepęs rašyti ir apskritai niekados net nebuvo pareiškęs noro priimti krikščionių tikėjimą. Anot K r a n t z o, 1 c., Gediminas taip pat pareiškęs: Papam vestrum nec novi, nec nosse cupio [Jūsų Tėvo nei pažinojau, nei trokštu pažinti].

PDF 236

Elzbieta — už Vaclovo- « Vankos » Plocke-Mozūrijoje ; 1325 m. Aldona-Ona — už Kazimiero). Aniems laikams Gedimino religinis pakantrumas buvo nuostabus.

PDF 210-211

Kuo greičiausiai ir kuo ryžtingiausiai reikią kelti kalaviją prieš tuos, kurie iš arti graso, o su tolesniais, suėjus į tariamą draugystę, nesunkiai būsią galima ramiai gyventi. Išsiuntė į Lietuvą pasiuntinius, turėjusius prašyti Gedimino dukters Aldonos rankos Kazimierui, Lenkijos valdovui; lietuviai draugiškai priėmė pasiuntinybę, abi šalys susitarė, kad, valdovams susigiminiavus, būsianti tarp abiejų tautų tvirta taika. Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų belaisvių dovanojo nelyginant kraitį.

PDF 79

3) Gediminas, dieviškąja apvaizda lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, pasišventusiems Kristui vienuoliams ir garbingiems bei pamaldiems tėvams, ministrams, kustodams ir gvardijonams ir visiems kitiems pranciškonų ordino broliams, pasklidusiems visame pasaulyje, tačiau visų pirma Saksonijos ministrui ir visiems kitiems broliams [siunčia] sveikinimą su linkėjimais tobulėti ir nuolatinės sėkmės. Mes norime, kad jūs žinotumėte, jog mes pasiuntėme mūsų laišką mūsų didžiai prakilniam viešpačiui Jonui, apaštališkojo sosto aukščiausiajam kunigui, kad jis padėtų mums drauge su kitomis savo avimis [įeiti] į gausumo ganyklą; tuo reikalu gavome atsakymą, jog greitai atvyksią jo pasiuntiniai; jų delsimas mums kelia begalinį susirūpinimą, [nes norime], kad greičiau būtų pabaigtas dievo darbas ir niekais pavirstų klastinga apgaulė. Mes pageidaujame per jus ir jūsų brolius paskelbti savo nutarimą visuose miestuose, vietovėse ir kaimuose ir paskatinti žmones išganingais pamokymais, kad tai, ką Dievas palaistė, jis ir išaugintų, ir nupiautų, o taip pat patalpintų danguose su palaimintaisiais.

PDF 26-27

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 202

Visi luomai, išėję iš miesto, sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kunigaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai. Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pilys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasidavė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską ir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau užkariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis išplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio.