Michał Baliński teigia, kad Gediminas popiežiui nepareiškė norintis priimti krikščioniškąjį tikėjimą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 106
Taigi čia turime aiškų paties Gedimino prisipažinimą, kad niekados jokių laiškų nei popiežiui, nei Vokietijos mies tams nebuvo rašęs nei liepęs rašyti ir apskritai niekados net nebuvo pareiškęs noro priimti krikščionių tikėjimą. Anot K r a n t z o, 1 c., Gediminas taip pat pareiškęs: Papam vestrum nec novi, nec nosse cupio [Jūsų Tėvo nei pažinojau, nei trokštu pažinti].
Michał Baliński rašo, kad, viską susumavus, atrodė, jog laiškuose naudotas antspaudas nebuvo tikras Gedimino antspaudas, o buvo suklastotas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 112
Gal todėl, kad daugybė Ordino riterių, būtent, Ordino kunigas Jonas Rygietis, Vendeno komtūras Reimaras fon Hanė, Karkuso valdytojas (Vogt) Mi kalojus fon Parsau ir Gotfridas fon Ustas (Ost) buvo Liube ke ir galėjo užginčyti šį tvirtinimą? Pagaliau kam visuose trijuose laiškuose kartojama, kad tas pats antspaudas buvo uždėtas ir ant laiško popiežiui. Visa tai susumavus, atrodo, kad tas antspaudas nebuvo tikras Gedimino antspaudas, bet suklastotas.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ teigia, kad Gediminas esą prisipažino niekada nerašęs ir neliepęs rašyti laiškų nei popiežiui, nei Vokietijos miestams ir niekada nepareiškęs noro priimti krikščionių tikėjimą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 106
Taigi čia turime aiškų paties Gedimino prisipažinimą, kad niekados jokių laiškų nei popiežiui, nei Vokietijos mies tams nebuvo rašęs nei liepęs rašyti ir apskritai niekados net nebuvo pareiškęs noro priimti krikščionių tikėjimą. Anot K r a n t z o, 1 c., Gediminas taip pat pareiškęs: Papam vestrum nec novi, nec nosse cupio [Jūsų Tėvo nei pažinojau, nei trokštu pažinti].
Zenono Ivinskio vertinimu, anų laikų akimis Gedimino religinis pakantrumas buvo nuostabus.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 236
Elzbieta — už Vaclovo- « Vankos » Plocke-Mozūrijoje ; 1325 m. Aldona-Ona — už Kazi miero). Aniems laikams Gedimino religinis pakantrumas buvo nuosta bus.
Į Lietuvą buvo išsiųsti pasiuntiniai prašyti Gedimino dukters Aldonos rankos Kazimierui, o abi šalys sutarė, kad valdovų giminystė atneš tvirtą taiką.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 210-211
Kuo greičiausiai ir kuo ryžtingiausiai\nreikią kelti kalaviją prieš tuos, kurie iš arti graso, o\nsu tolesniais, suėjus į tariamą draugystę, nesunkiai bū\nsią galima ramiai gyventi. Išsiuntė į Lietuvą pasiun\ntinius, turėjusius prašyti Gedimino dukters Aldonos\nrankos Kazimierui, Lenkijos valdovui; lietuviai drau\ngiškai priėmė pasiuntinybę, abi šalys susitarė, kad,\nvaldovams susigiminiavus, būsianti tarp abiejų tautų\ntvirta taika. Dvidešimt keturis tūkstančius lenkų be\nlaisvių dovanojo nelyginant kraitį.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ pateiktame pranciškonams adresuotame laiške Gedimino vardu rašoma, kad laiškas buvo pasiųstas popiežiui Jonui ir laukiama jo pasiuntinių.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 79
3) Gediminas, dieviškąja apvaizda lietuvių ir rusų kara lius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, pasišventusiems Kristui vienuoliams ir garbingiems bei pamaldiems tėvams, ministrams, kustodams ir gvardijonams ir visiems kitiems pranciškonų ordino broliams, pasklidusiems visame pasau lyje, tačiau visų pirma Saksonijos ministrui ir visiems ki tiems broliams [siunčia] sveikinimą su linkėjimais tobulėti ir nuolatinės sėkmės. Mes norime, kad jūs žinotumėte, jog mes pasiuntėme mū sų laišką mūsų didžiai prakilniam viešpačiui Jonui, apašta liškojo sosto aukščiausiajam kunigui, kad jis padėtų mums drauge su kitomis savo avimis [įeiti] į gausumo ganyklą; tuo reikalu gavome atsakymą, jog greitai atvyksią jo pasiun tiniai; jų delsimas mums kelia begalinį susirūpinimą, [nes norime], kad greičiau būtų pabaigtas dievo darbas ir nie kais pavirstų klastinga apgaulė. Mes pageidaujame per jus ir jūsų brolius paskelbti savo nutarimą visuose miestuose, vietovėse ir kaimuose ir pa skatinti žmones išganingais pamokymais, kad tai, ką Die vas palaistė, jis ir išaugintų, ir nupiautų, o taip pat patalpin tų danguose su palaimintaisiais.
Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Gedimino posakis „ir mes turime vieną Dievą“ gal byloja ne tiek apie pagonišką monoteizmą, kiek apie vyriausiąjį Dievą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 26-27
Lietuviams reikėjo susiformuoti į savaran- 1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 27 kišką etnosą, o Netimero vadovaujamiems pajudėti toliau nuo gentinės santvarkos į valstybę, į kurią būtų verta traukti misionieriams. Lietuva liko su lietuvių kalba, mistiškai skambančiomis sutartinėmis, sakmėmis ir pasakomis, su savo pagoniškais dievais. Su pagonišku veidu Lietuva dar gyvens 400 metų ir po Netimero – minėtus dievus matome ir Mindaugo laikais (Mindaugo krikštas ir karalystė taip pat liks epizodas), jie atėjo ir iki Ldk Gedimino, kuris bylos gal ne tiek apie pagonišką monoteizmą, kiek apie vyriausiąjį Dievą – „ir mes turime vieną Dievą…“ Aiškindamas Gedimino sapną apie staugiantį geležinį vilką pagonių žynys Lizdeika ir išpranašaus Vilniaus įkūrimą ir šlovę.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijoje“ pasakoja, kad iš miesto išėję visi luomai sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kunigaikštį ir prisiekė su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 202
Visi luo mai, išėję iš miesto, sveikino nugalėtoją Gediminą kaip Kijevo ir Rusios didįjį kuni gaikštį, prisiekdami su visomis žemėmis paklusti jo valdžiai. Gediminas, pasilsėjęs čia, kol artimiausios pi lys Belgorodas, Slepovrodis, Kanevas, Čerkasai pasida vė nugalėtojui, patraukė į Severską. Užėmęs Brianską ir Perejeslavlį (dviejų kraštų sostines), o anksčiau už kariavęs Kijevą, Volynę ir didelę Seversko dalį, jis išplėtė lietuvių valdų ribas ligi Putivlio.
Laiške Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando miestų pareigūnams, piliečiams, pirkliams ir amatininkams Gediminas save titulavo lietuvių ir rusų karaliumi, Žemgalijos valdovu ir kunigaikščiu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 73
2 2) Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando [miestų] reikalų valdyto jams, tarėjams ir piliečiams, pirkliams ir bet kokios padėties amatininkams [siunčia] pasveikinimą ir savo karališką ma lonę bei palankumą. Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną mes valdome, yra pavaldžios dangaus karaliui Jėzui Kristui tokiu būdu, kaip forma materijai, o vergas namams, tai, nors iš visų ka ralių esame menkiausias [svetur], tačiau dievo apvaizda di džiausias savajame krašte, kur turime galią duoti nurody mus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, uždaryti ir atverti. Pagaliau jūs jau perėjote per mūsų sienas be jokio tikrini mo, kad aplankytumėte Naugardą, Pskovą; visa tai jums leidome dėl busimosios naudos.
1324 m. Gedimino Lietuva puolė Kristmemelio pilį, niokojo Rezeknės apylinkes Livonijoje ir Mazoviją.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 14
Atremdama Ordino agresiją, Gedimino Lietuva rengė ir atsakomuosius smūgius: 1324\nm. liepos mėn. puolama Kristmemelio pilis Nemuno žemupio kairiajame krante, lapkričio\nmėn. šiaurėje niokojamos Rezeknės apylinkės Livonijoje, o pietuose — Mazovija.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ nurodo, kad Gediminas buvo nužudytas 1337 m. prie Bajerburgo pilies mūšyje su kryžiuočiais.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 41
O vis dėlto Vilniuje, galingos valstybės sostinėje, \nGedimino uolaus rūpesčio dėka iš mažareikšmės gyvenvie\ntės iškilusioje, tėvynainių ir nausėdžių gyvenamoje, krikš\nčionybei ir prekybai klestint, kaip ir visame krašte, buvo pri\ngiję feodalinio valdymo principai.\nPo Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pi\nlies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jau\nnutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su \nvaldovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis,\n13\nRygos miestas buvo įkurtas 1200 \nmetais, ant kalno, vadinto Righe, \nDvinos pakrantėje, vyskupo Alber\nto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti \nkrikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje, \nbet ten dar prieš aštuonerius metus \nBremeno pirkliai jau buvo pastaty\ndinę keletą namų.
Valdant Gediminui pagoniška Lietuvos visuomenė ir jos ūkinė, socialinė, politinė bei dvasinė struktūra įgijo brandžiausią pavidalą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 33
Taigi pagoniška Lietuvos visuomenė ir jos ūkinė, socialinė, politinė ir dvasinė struktūra įgijo brandžiausią pavidalą valdant Gediminui. Tad XIII a. pabaigoje į Lietuvos istoriją įžengė garsiausia ir – tai svarbu – lietuvių kilmės valdovų – Gediminaičių dinastija, valdžiusi Lietuvą iki 1572 m. – Žygimanto Augusto mirties (po jo Lietuvą valdė svetimkilmiai valdovai). Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Gediminas, is- toriniu vaidmeniu užgožęs savo pirmtakus.
Michał Baliński teigimu, Gediminas savo monarchijos galią grindė lietuvių ir rusų riterių priklausomybe aukščiausiajai jo feodalinei valdžiai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 40
Gediminas, supamas tokių įvairių kaimyninio val dymo elementų, savo valstybėje turėdamas net dvi skirtin gų kalbų ir religijų, lietuvių ir rusų, tautas, savo naujos, per jį iškilusios, monarchijos galią grindė tvirtesne negu buvo ligi šiol kunigaikščių, įvairiais laikais pajungtų, sąjunga ir abiejų tautų riterių priklausomybe aukščiausiajai jo feodali nei valdžiai. Vilnius, Gedimino dėka nuo mažos gyvenvie tės iškilęs iki miesto lygmens, buvo išrinktas visos Lietuvos karalystės sostine. Valstybėje nusistovėjus leninio valdymo principams, Gedimino veiklumo ir didžių jo politinių sie kių dėka pagaliau buvo įgyvendintos Mindaugo pastangos; Vilnius savo kilimo pradžioje turėjo laikytis tokios pačios tvarkos, kokia buvo ir kitur.
Dusburgiečio pastangomis įrodyti, kad Gediminas neplanavo krikšto ir nerašė laiškų šiuo reikalu, buvo siekiama pabrėžti Ordino politikos teisingumą, nors esama pagrindo manyti, kad Gedimino planus sužlugdė Ordino klasta.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 17-18
Dėl Gedimino diplomatinės veiklos iškilęs Lietuvos krikšto klausimas būtų pakirtęs Ordino egzistavimo pagrindą, todėl Dusburgietis stengiasi įrodyti, jog Lietuvos 66 PD, II, 6; PKD, s. 172—182. valdovas tokio plano neturėjęs, jokių laiškų krikšto reikalu nebuvo rašęs, niekam nebuvo įsakęs juos skelbti (III, 359). Šitaip norima pabrėžti, kad Ordino politika esanti teisinga, nors turime pagrindo manyti, kad būtent Ordino klasta sužlugdė Gedimino planus67.
Istorikas Zenonas Ivinskis teigia, kad iki gyvenimo galo pagoniu pasilikęs Gediminas nė vieno nepersekiojo dėl religinių priežasčių ir Naugarduke Lietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 250
Iš imtos vartoti slavų kalbos išsivystė Lietuvos didžiojo kuni\ngaikščio kanceliarinė rašto kalba, kuri buvo skirtinga nuo mask\nvinės rusų kalbos.\nPats iki savo gyvenimo galo pasilikęs pagoniu, Gediminas ne\ntik nė vieno dėl religinių priežasčių nepersekiojo, bet Naugarduke\nLietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją. Ji apie 1330\nm.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ perteikia Strijkovskio ir Kojelavičiaus pasakojimą, kad Gediminas per medžioklės išvyką Šventaragio slėnyje susapnavo geležinį vilką.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 64-65
48\n\n## Puslapis 65\n\nI KNYGA\nStrijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavi\nčius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašy\ndami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, \npo Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusi\ndangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių \nnuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gedimi\nnas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugnia\nkurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, \nmedžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpi\nnės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar \nVilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kal\nnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su ver\ntingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto \nlaikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir \nsvetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vie\nną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir \nkunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos \nimperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gedimi\nnas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne \nregėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas bu\nvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Liz\ndeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, \nišaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi \napkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lie\ntuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didy\nbę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks \nšio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui au\nkas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro \npilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadi\nno Vilniumi pagal Vilnios upės vardą.
Zenonas Ivinskis Gediminą vadino didžiuoju Lietuvos valstybės atnaujintoju.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 48
Algirdaičiui tapus Lenkijos karaliumi (1386 m.), reikia nuolat sekti « Karūnos » politinį ir kultūrinį vystymąsi, darantį pastovios įtakos Lietuvai. O dviejų šimtmečių bendrajame palikime Žečpospolitos (Lietuvos ir Lenkijos respublikos), kuri nuo Liublino seimo metų (1569) pamažu ėmė funkcijonuoti, kartais sunku pasidaro surasti lietuvius Lietuvos istorijoje^21. Nuo didžiojo Lietuvos valstybės atnaujintojo Gedimino laikų varžybinis sąlytis su rytų slavais, kurių žemių žymi dalis pateko į Lietuvos sudėtį, darėsi vis reikšmingesnis.
Michał Baliński Šv. Kryžiaus ir dominikonų bažnyčių griuvėsius Vilniuje laikė Gedimino palankumo krikščionybei atminimu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 125
Jau trys krikščionių baž nyčios, nors neiškilios ir varganos, pagoniškų Vilniaus šventyklų apsuptyje skleidė palaimingą tikėjimo šviesą; bū tent - Švento Mikalojaus bažnytėlė, rusų cerkvė, dabar ba zilijonų bažnyčia, ir pranciškonų bažnyčia, mūsų jau minė ta. Dviejų kitų bažnyčių griuvėsiai - Šv. Kryžiaus ir dominikonų ordino brolių, Algirdo laikais sugriautų, tebu vo išlikęs Gedimino, geranoriško krikščionybės atžvilgiu, atminimas.
Michał Baliński išsakė nuomonę, kad laiškai popiežiui, abiem ordinams ir Vokietijos miestams buvo parašyti nei su Gedimino žinia, nei jo valia.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 103-104
87\n\n## Puslapis 104\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nMūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo\nmonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi\nnams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge\ndimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos \narkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir \nišsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo \nmelu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių \nordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą \nginče su kryžiuočiais.
Michał Baliński pasakojimu, vos kryžiuočiams atsitraukus, Gediminas jėga privertė gynėjus sulaužyti duotą žodį ir atsisakyti priklausomybės Ordino valdžiai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 82-83
Įgu la gynė sienas nepaprastai narsiai ir vokiečius, nepaisant jų 66 ## Puslapis 83 I KNYGA sunkiųjų ginklų, atrėmė, bet kai rytojaus dieną ruošėsi nau joms kautynėms, gynėjai prašė taikos ir davė įkaitų laiduo dami, kad sutiksią paklusti Ordinui. Vos tik kryžiuočiai at sitolino, Gediminas jėga privertė juos sulaužyti duotą žodį ir atsisakyti priklausomybės Ordino valdžiai. Tas valdovas po pergalingų žygių, tikriausiai todėl, kad kryžiuočiai tolydžio artinosi, nuo Rytų atsigręžė į Vakarus ir į juos nukreipė savo kruviną kardą. Kol vokiečių kariau na dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan čiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys kupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti nas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu vo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .
Dusburgiečio duomenys apie Gedimino krikštą vertinami kaip tendencingi, nukreipti prieš Lietuvą ir pateikiantys faktus Ordino interesų dvasia.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 29
Lyginant Dusburgiečio duomenis apie Gedimino krikštą, pastebėta ne tik\nbendrybių su to meto dokumentais, bet kur kas didesnių skirtumų, kurie, tendencingai\nnukreipti prieš Lietuvą, faktus pateikia Ordino interesų dvasia. Kronikininkas teigia, kad\npats Gediminas atsisakęs sumanymo krikštytis. Lyginimas leidžia manyti, kad Ordinas\nklastingai stengėsi pakenkti Gedimino planams, nes jie būtų pakirtę Ordino egzistavimo\npagrindą147.
Michał Baliński rašo, kad į popiežiaus rūmus atvykusi misija žodžiu pareiškė popiežiui apie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašė į Livoniją bei Lietuvą atsiųsti tikėjimo mokymą gerai išmanančių vyrų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 90
Mat\natvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui\napie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad\nteiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išma\nnančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant\nvaldovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiun\ntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino ri\nterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant\ntaiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų,\nrašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas\njį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai pri\nimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutar\ntį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis pa\ntvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties,\nsudarytos Vilniuje, 1323 m.
Michał Baliński, remdamasis Prūsijos metraštininkais, rašo, kad Gediminas, matydamas kryžiuočius kuriantis priešais jo pilį Veliuonoje, nusprendė juos iš ten išvyti.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 118-119
Į tą rūsį \nlanda buvo tokia, kad tik po vieną žmogų tegalėjo įeiti, vei\nkiausiai tai buvo pilies kalėjimas. Pasak Prūsijos metrašti\nninkų, Gediminas, matydamas, kad kryžiuočiai kuriasi \npriešais jo pilį Veliuonoje, nusprendė juos iš ten išvyti, o kai\n102\n\n## Puslapis 119\n\nI KNYGA\nvienas prūsas, Bajerburgo pabėgėlis, prisiekė palengvinsiąs \njam pilies užėmimą, Gediminas, surinkęs kariuomenę, 1337 \nmetų birželio 15 d.
Zenono Ivinskio teigimu, matydamas užtruksiančią kovą su kryžiuočiais, Gediminas susirado talkininką Lenkijos Vladislovo Lokietkos asmenyje.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 239
**4. Gedimino taika su Lenkija ir kovos su vokiečių ordinu** Matydamas, kad kova su kryžiuočiais užtruks, Gediminas tuo tarpu surado talkininką Lenkijos Vladislovo Lokietkos asmenyje. Šis ruošėsi kariauti su ordinu dėl užgrobto Dancigo ir Pamario.
Teodoras Narbutas teigia, kad Okolskis straipsnyje apie Vyčio herbą, kalbėdamas apie Gediminą, Strijkovskio suklaidintas klydo teigdamas, jog Trakus taip praminė Gediminas, nes Gediminas įkūrė Naujuosius, o ne Senuosius Trakus, ir juos įkūrė ne Kęstutis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 276
Antai Lydos apskrityje, Žirmūnų parapijoje, yra miškas, kurio vardas Trakai (Troki). Ta pati mintis ateina Okolskiui straipsnyje apie Vyčio herbą, kur jis kalba apie Gediminą, ta čiau klysta Strijkovskio suvedžiotas, kad Trakus taip praminęs Gediminas, kadangi Gediminas įkūrė ne Senuosius, bet Nau juosius Trakus, o ne Kęstutis. Lietuviai minėtus diržus vadina Risietis, taigi jiems nebuvo reikalo skolintis iš svetimos kalbos daikto pavadinimo, nes jį turėjo savo pačių kalboje.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ 1323 m. spalio 2 d. Vilniuje pasirašytą sutartį laiko pirmu autentišku paliudijimu, kad Vilnius buvo Gedimino sostinė.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 38
Pirmąjį Vilniaus paminėjimą, pirmą autentišką\npaliudijimą, kad jau buvęs miestas ir Gedimino sostinė, be\nabejonių, mums pateikia sutartis, iškilmingai pasirašyta Vil\nniuje 1323 metų spalio 2 d. iš vienos pusės, - valdovo su Ry\ngos arkivyskupu, Eželio, Dorpato, Revelio vyskupais, jų ka\npitulomis ir miestais, Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu, taip\npat su Vokiečių ordino Livonijoje magistru ir broliais - iš\nkitos12. Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo.
Knygoje „Lietuvos istorija“ Gedimino laiškai laikomi reikšmingiausiu jo politikos atspindžiu ir aiškinami kaip rodantys nuoseklią Lietuvos europėjimo programą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 32
Reikšmingiausiu Gedimino politikos atspindžiu yra laikomi jo laiškai. Nors jie dažniausiai siejami tik su pirmu Vilniaus paminėjimu rašto šal- tiniuose, kartu rodo, kad Gediminas kūrė nuoseklią Lietuvos europėjimo programą. Iš jų matyti labai platus (turint galvoje tarptautinę Lietuvos izoliaciją) Gedimino politinis akiratis. Gediminas kūrė stačiatikių metro- poliją, ryžosi krikštytis pats ir įkurti katalikų arkivyskupiją. Šia bažnytine politika jis sugebėjo sudominti popiežių Joną XXII, kuris jau tais laikais kėlė bažnytinės unijos idėją.
1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas laiške Šiaurės Vokietijos miestams žadėjo pasilikti panorėjusius riterius ir ginklanešius apdovanoti daiktais ir valdomis.
Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
PDF 4
Taip pat 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške Šiaurės Vokietijos miestams sakoma: „<...> riterius ir ginklanešius, jei pa- norės pasilikti, apdovanosiu daiktais ir valdomis, kaip dera."
Narbutas Gediminą apibūdina kaip pirmąjį, ėmusį perstatinėti senus ir statyti naujus miestus Rusioje ir Lenkijoje paplitusiu būdu.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 412
Be \nkokios abejonės, taip buvo statoma dar prieš Gediminą, \nkuris pirmasis ėmėsi perstatinėti senus ir statyti naujus \nmiestus būdu, paplitusiu Rusioje ir Lenkijoje, t. y. užsie\nnyje.
Gediminas atrėmė rusinus, tačiau jų neįveikė, todėl karas su jais tęsėsi iki kitų metų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 377
Didysis kunigaikštis Gediminas turėjo atstatyti krūtinę tai galybei. Jam pasi sekė rusinus atstumti, bet ne įveikti; karas su jais truko iki kitų metų. Dovydas, Gardino seniūnas, šioje kovoje vadovavo kariuomenei.
Gediminas atleido arkivyskupui Vosyliui ir leido jam vadovauti diecezijoms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 461
Dėl to jis atleido arki\nvyskupui Vosyliui ir leido vadovauti diecezijoms.
Teodoras Narbutas rašo, kad Gediminas globojo respubliką ir miestus, o sąjungą su didžiuoju Rusios kunigaikščiu Jonu sutvirtino dukters Augustės santuoka su jo sūnumi Simonu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 461
Nors Jonui, didžiajam \nRusios kunigaikščiui, nepatiko, kad Gediminas globojo \nrespubliką ir miestus, jo ir chano nedraugams teikė prie\nglobstį, rūpinosi jais, tačiau nebuvo jokių priešiškų su\nsidūrimų su tais valdovais, priešingai, sudarė sąjungą su \nJonu, išleisdamas už jo sūnaus Simono savo dukterį Au\ngustę, kurios krikšto vardas buvo Anastazija.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 103-104
87\n\n## Puslapis 104\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nMūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo\nmonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi\nnams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge\ndimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos \narkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir \nišsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo \nmelu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių \nordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą \nginče su kryžiuočiais.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 234
«Lietuviai iš Žemaičių » puolė Klaipėdą, o Gedimino būriai vasarą teriojo Sembą. Gediminas buvo ne tik karys, bet ir valstybininkas. Šalia kardo jis veikė ir diplomatija.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 48
Algirdaičiui tapus Lenkijos karaliumi (1386 m.), reikia nuolat sekti « Karūnos » politinį ir kultūrinį vystymąsi, darantį pastovios įtakos Lietuvai. O dviejų šimtmečių bendrajame palikime Žečpospolitos (Lietuvos ir Lenkijos respublikos), kuri nuo Liublino seimo metų (1569) pamažu ėmė funkcijonuoti, kartais sunku pasidaro surasti lietuvius Lietuvos istorijoje^21. Nuo didžiojo Lietuvos valstybės atnaujintojo Gedimino laikų varžybinis sąlytis su rytų slavais, kurių žemių žymi dalis pateko į Lietuvos sudėtį, darėsi vis reikšmingesnis.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 37-38
Rusų kunigaikštijos buvo patekusios Aukso ordos (suskilusios Mon- golų imperijos dalies) valdžion ir turėjo jai nuolat mokėti duoklę. Nors Lietuva prisijungė nemažą dalį rusų žemių, bet ir Gediminas, ir Algir- das už teisę jas valdyti turėjo nuolat mokėti duoklę Aukso ordai (Ldk Vytautas nustojo mokėti mongolams duoklę). Panašu, kad LDK rusiš- kosios žemės buvo Lietuvos ir Aukso ordos kondominiumas – bendra L I E T U V O S I S T O R I J A 38 valda.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 38
Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad\niš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tau\ntų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 82-83
Įgu la gynė sienas nepaprastai narsiai ir vokiečius, nepaisant jų 66 ## Puslapis 83 I KNYGA sunkiųjų ginklų, atrėmė, bet kai rytojaus dieną ruošėsi nau joms kautynėms, gynėjai prašė taikos ir davė įkaitų laiduo dami, kad sutiksią paklusti Ordinui. Vos tik kryžiuočiai at sitolino, Gediminas jėga privertė juos sulaužyti duotą žodį ir atsisakyti priklausomybės Ordino valdžiai. Tas valdovas po pergalingų žygių, tikriausiai todėl, kad kryžiuočiai tolydžio artinosi, nuo Rytų atsigręžė į Vakarus ir į juos nukreipė savo kruviną kardą. Kol vokiečių kariau na dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan čiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys kupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti nas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu vo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 88
## Puslapis 88 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS mokyti ir atlikinėti visas bažnytines apeigas. Rašome apie tai Jums, Šventasis Tėve, idant žinotume priežastis, per ku rias mūsų senoliai paliko šį pasaulį pagoniškoj klaidatiky- bėj." Labai meldžia pagaliau Gediminas popiežių, kad at sižvelgtų į jo liūdną padėtį ir aiškiai pareiškia: „Esame pasirengę, kaip ir kiti kunigaikščiai krikščionys, visame ka me klausyti jūsų valios ir priimti krikščioniškąjį tikėjimą, kad tik neturėtume būti budeliams, tai yra Ordino Magist rui ir riteriams, už ką nors dėkingi"**.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 113-114
Tačiau Gediminas, jei galiu taip\nsakyti, laiškų rašytojui padarė tikrą kiaulystę, nes kaip tik\n1323 ir 1324 metais su plėšikaujančia ir viską naikinančia\n97\n\n## Puslapis 114\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nginkluota kariauna įsiveržia į Mazoviją ir Dobrynės žemę,\nnepaprastai žiauriai siaubia gyventojus, kaip apie tai rašo\nne tik Dusburgas, p.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 86-87
Ir kaip tik 70 ## Puslapis 87 I KNYGA Kai plėšikaujančių lietuvių gaujos, dažniausiai valdovo numylėtinių ir bičiulių vedamos, su laukiniu įniršiu šitaip niokojo krikščionių žemes, Prūsijoje pasklido gandas, jog ka ralius Gediminas į visas šalis išsiuntinėjo laiškus, skelbda mas apie savo norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčių jų. Netrukus su tais laiškais ir Prūsijoje buvo susipažinta. Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu- sios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau riai nužudyti.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 111
Notariats-Instrument, parengtame 1323 metais Liubeke: Si gillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli yma- ginem viri capillati residentis in Cathedra, continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra, et in circumferenda eius per quadraginta unam litteras et cruce sculptum erat: S. dei gra- cia Gedemini lethvinorum et ruthenor. reg. [O prie šio laiško buvo prikabintas apvalus vaško antspaudas su dvylikos kampų apvadu, o šio apvado centre atvaizdas ilgais plau kais vyro, sėdinčio soste, dešinėje rankoje laikančio karūną ir kairėje - skeptrą, aplink jį išskaptuota keturiasdešimt vie na raidė ir kryžius: Šv. Dievo malone Gedimino lietuvių ir rusų karaliaus].
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 38
Pirmąjį Vilniaus paminėjimą, pirmą autentišką\npaliudijimą, kad jau buvęs miestas ir Gedimino sostinė, be\nabejonių, mums pateikia sutartis, iškilmingai pasirašyta Vil\nniuje 1323 metų spalio 2 d. iš vienos pusės, - valdovo su Ry\ngos arkivyskupu, Eželio, Dorpato, Revelio vyskupais, jų ka\npitulomis ir miestais, Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu, taip\npat su Vokiečių ordino Livonijoje magistru ir broliais - iš\nkitos12. Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 123
Dar niūrokas tuomet, bet visais laikais kerintis gražiu krašto vaizdžiu buvo anuometinis Vilnius, iškilęs prieš akis atvyku- siems lenkams. Iš žalio slėnio gilumos, ant paskutiniojo iš kal nų, supančių Vilnelės upės vagą, ir ten, kur ji įteka į Viliją, buvo iškilusi mūro tvirtovė, galingojo Gedimino pastatydin ta, saugoma aukštų sienų ir trijų bokštų. O pilies kalno pietų pusėje, tarp jo ir Vilnelės upės, stovėjo didžiuliai vieno gar siausių Lietuvos didikų Manvydo rūmai, o kalno papėdėje, palei Viliją, driekėsi Žemutinė pilis, vadinta Kreivąja.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 33
Taigi pagoniška Lietuvos visuomenė ir jos ūkinė, socialinė, politinė ir dvasinė struktūra įgijo brandžiausią pavidalą valdant Gediminui. Tad XIII a. pabaigoje į Lietuvos istoriją įžengė garsiausia ir – tai svarbu – lietuvių kilmės valdovų – Gediminaičių dinastija, valdžiusi Lietuvą iki 1572 m. – Žygimanto Augusto mirties (po jo Lietuvą valdė svetimkilmiai valdovai). Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Gediminas, is- toriniu vaidmeniu užgožęs savo pirmtakus.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 118
Mažas upeliu kas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pi lies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tra dicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėti na, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas. Dabar Veliuona priklauso dvari ninkui Mykolui Zaleskiui.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 125
Jau trys krikščionių baž nyčios, nors neiškilios ir varganos, pagoniškų Vilniaus šventyklų apsuptyje skleidė palaimingą tikėjimo šviesą; bū tent - Švento Mikalojaus bažnytėlė, rusų cerkvė, dabar ba zilijonų bažnyčia, ir pranciškonų bažnyčia, mūsų jau minė ta. Dviejų kitų bažnyčių griuvėsiai - Šv. Kryžiaus ir dominikonų ordino brolių, Algirdo laikais sugriautų, tebu vo išlikęs Gedimino, geranoriško krikščionybės atžvilgiu, atminimas.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 90
Mat\natvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui\napie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad\nteiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išma\nnančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant\nvaldovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiun\ntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino ri\nterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant\ntaiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų,\nrašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas\njį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai pri\nimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutar\ntį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis pa\ntvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties,\nsudarytos Vilniuje, 1323 m.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 214
Lietuvos ponai 1316 metų sausio mėnesį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Gediminą, kuris prieš tai gyveno Ariogaloje ir valdė kunigaikščio žemes ir kaimenes Žemaitijoje. Ten pagarsėjo nuolatinėmis kovomis su kryžiuo čiais ir Livonijos riteriais, buvo jų triuškintojas didelei krašto naudai. Gediminas taip pat turėjo tris žmonas: Vidą, Olgą ir Jaunę, o su jomis - septynis sūnus3.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 287
Straips nyje apie šventyklas skaitėme, kaip keitėsi vyriausiųjų žynių buveinių vietos Lietuvoje. Jokiuose istorijos šaltiniuose neiš liko vardų šių garsių žmonių, kurių būta Lietuvoje, išskyrus vienintelį Lizdeiką, gyvenusį Gedimino laikais, apie 1318 me tus patarusį įkurti Vilnių. Sako, kad jis paskutinis vyriausiasis žynys, kuris dar gyveno, kai buvo griaunama Vilniaus Perkū no šventykla; tai įvyko praėjus 69 metams po minėtosios da tos, todėl turėjo būti jau labai senas.