Gediminas

PDF 73

2 2) Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando [miestų] reikalų valdytojams, tarėjams ir piliečiams, pirkliams ir bet kokios padėties amatininkams [siunčia] pasveikinimą ir savo karališką malonę bei palankumą. Kadangi visos karalystės, iš kurių vieną mes valdome, yra pavaldžios dangaus karaliui Jėzui Kristui tokiu būdu, kaip forma materijai, o vergas namams, tai, nors iš visų karalių esame menkiausias [svetur], tačiau dievo apvaizda didžiausias savajame krašte, kur turime galią duoti nurodymus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, uždaryti ir atverti. Pagaliau jūs jau perėjote per mūsų sienas be jokio tikrinimo, kad aplankytumėte Naugardą, Pskovą; visa tai jums leidome dėl busimosios naudos.

PDF 14

Atremdama Ordino agresiją, Gedimino Lietuva rengė ir atsakomuosius smūgius: 1324 m. liepos mėn. puolama Kristmemelio pilis Nemuno žemupio kairiajame krante, lapkričio mėn. šiaurėje niokojamos Rezeknės apylinkės Livonijoje, o pietuose — Mazovija.

PDF 41

O vis dėlto Vilniuje, galingos valstybės sostinėje, Gedimino uolaus rūpesčio dėka iš mažareikšmės gyvenvietės iškilusioje, tėvynainių ir nausėdžių gyvenamoje, krikščionybei ir prekybai klestint, kaip ir visame krašte, buvo prigiję feodalinio valdymo principai. Po Gedimino, nužudyto 1337 metais prie Bajerburgo pilies, per mylią nuo Veliuonos15, mūšyje su kryžiuočiais, Jaunutis, vyriausias jo sūnus, paveldėjo ne tik sostą kartu su valdovo, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio, pareigomis, 13 Rygos miestas buvo įkurtas 1200 metais, ant kalno, vadinto Righe, Dvinos pakrantėje, vyskupo Alberto fon Apeldemo, pasiųsto skleisti krikščioniškąjį tikėjimą Livonijoje, bet ten dar prieš aštuonerius metus Bremeno pirkliai jau buvo pastatydinę keletą namų.

PDF 33

Taigi pagoniška Lietuvos visuomenė ir jos ūkinė, socialinė, politinė ir dvasinė struktūra įgijo brandžiausią pavidalą valdant Gediminui. Tad XIII a. pabaigoje į Lietuvos istoriją įžengė garsiausia ir – tai svarbu – lietuvių kilmės valdovų – Gediminaičių dinastija, valdžiusi Lietuvą iki 1572 m. – Žygimanto Augusto mirties (po jo Lietuvą valdė svetimkilmiai valdovai). Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Gediminas, istoriniu vaidmeniu užgožęs savo pirmtakus.

PDF 40

Gediminas, supamas tokių įvairių kaimyninio valdymo elementų, savo valstybėje turėdamas net dvi skirtingų kalbų ir religijų, lietuvių ir rusų, tautas, savo naujos, per jį iškilusios, monarchijos galią grindė tvirtesne negu buvo ligi šiol kunigaikščių, įvairiais laikais pajungtų, sąjunga ir abiejų tautų riterių priklausomybe aukščiausiajai jo feodalinei valdžiai. Vilnius, Gedimino dėka nuo mažos gyvenvietės iškilęs iki miesto lygmens, buvo išrinktas visos Lietuvos karalystės sostine. Valstybėje nusistovėjus leninio valdymo principams, Gedimino veiklumo ir didžių jo politinių siekių dėka pagaliau buvo įgyvendintos Mindaugo pastangos; Vilnius savo kilimo pradžioje turėjo laikytis tokios pačios tvarkos, kokia buvo ir kitur.

PDF 17-18

Dėl Gedimino diplomatinės veiklos iškilęs Lietuvos krikšto klausimas būtų pakirtęs Ordino egzistavimo pagrindą, todėl Dusburgietis stengiasi įrodyti, jog Lietuvos 66 PD, II, 6; PKD, s. 172—182. valdovas tokio plano neturėjęs, jokių laiškų krikšto reikalu nebuvo rašęs, niekam nebuvo įsakęs juos skelbti (III, 359). Šitaip norima pabrėžti, kad Ordino politika esanti teisinga, nors turime pagrindo manyti, kad būtent Ordino klasta sužlugdė Gedimino planus67.

PDF 250

Iš imtos vartoti slavų kalbos išsivystė Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarinė rašto kalba, kuri buvo skirtinga nuo maskvinės rusų kalbos. Pats iki savo gyvenimo galo pasilikęs pagoniu, Gediminas ne tik nė vieno dėl religinių priežasčių nepersekiojo, bet Naugarduke Lietuvos stačiatikiams palaikė atskirą arkivyskupiją. Ji apie 1330 m.

PDF 64-65

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Lizdeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lietuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didybę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks šio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui aukas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro pilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadino Vilniumi pagal Vilnios upės vardą.

PDF 48

Algirdaičiui tapus Lenkijos karaliumi (1386 m.), reikia nuolat sekti « Karūnos » politinį ir kultūrinį vystymąsi, darantį pastovios įtakos Lietuvai. O dviejų šimtmečių bendrajame palikime Žečpospolitos (Lietuvos ir Lenkijos respublikos), kuri nuo Liublino seimo metų (1569) pamažu ėmė funkcijonuoti, kartais sunku pasidaro surasti lietuvius Lietuvos istorijoje^21. Nuo didžiojo Lietuvos valstybės atnaujintojo Gedimino laikų varžybinis sąlytis su rytų slavais, kurių žemių žymi dalis pateko į Lietuvos sudėtį, darėsi vis reikšmingesnis.

PDF 125

Jau trys krikščionių bažnyčios, nors neiškilios ir varganos, pagoniškų Vilniaus šventyklų apsuptyje skleidė palaimingą tikėjimo šviesą; būtent - Švento Mikalojaus bažnytėlė, rusų cerkvė, dabar bazilijonų bažnyčia, ir pranciškonų bažnyčia, mūsų jau minėta. Dviejų kitų bažnyčių griuvėsiai - Šv. Kryžiaus ir dominikonų ordino brolių, Algirdo laikais sugriautų, tebuvo išlikęs Gedimino, geranoriško krikščionybės atžvilgiu, atminimas.

PDF 103-104

87 ## Puslapis 104 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuomonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordinams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Gedimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais.

PDF 82-83

Įgula gynė sienas nepaprastai narsiai ir vokiečius, nepaisant jų 66 ## Puslapis 83 I KNYGA sunkiųjų ginklų, atrėmė, bet kai rytojaus dieną ruošėsi naujoms kautynėms, gynėjai prašė taikos ir davė įkaitų laiduodami, kad sutiksią paklusti Ordinui. Vos tik kryžiuočiai atsitolino, Gediminas jėga privertė juos sulaužyti duotą žodį ir atsisakyti priklausomybės Ordino valdžiai. Tas valdovas po pergalingų žygių, tikriausiai todėl, kad kryžiuočiai tolydžio artinosi, nuo Rytų atsigręžė į Vakarus ir į juos nukreipė savo kruviną kardą. Kol vokiečių kariauna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstančiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejotinas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu buvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .

PDF 29

Lyginant Dusburgiečio duomenis apie Gedimino krikštą, pastebėta ne tik bendrybių su to meto dokumentais, bet kur kas didesnių skirtumų, kurie, tendencingai nukreipti prieš Lietuvą, faktus pateikia Ordino interesų dvasia. Kronikininkas teigia, kad pats Gediminas atsisakęs sumanymo krikštytis. Lyginimas leidžia manyti, kad Ordinas klastingai stengėsi pakenkti Gedimino planams, nes jie būtų pakirtę Ordino egzistavimo pagrindą147.

PDF 90

Mat atvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui apie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad teiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išmanančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant valdovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiuntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino riterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant taiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų, rašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas jį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai priimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutartį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis patvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties, sudarytos Vilniuje, 1323 m.

PDF 118-119

Į tą rūsį landa buvo tokia, kad tik po vieną žmogų tegalėjo įeiti, veikiausiai tai buvo pilies kalėjimas. Pasak Prūsijos metraštininkų, Gediminas, matydamas, kad kryžiuočiai kuriasi priešais jo pilį Veliuonoje, nusprendė juos iš ten išvyti, o kai 102 ## Puslapis 119 I KNYGA vienas prūsas, Bajerburgo pabėgėlis, prisiekė palengvinsiąs jam pilies užėmimą, Gediminas, surinkęs kariuomenę, 1337 metų birželio 15 d.

PDF 239

**4. Gedimino taika su Lenkija ir kovos su vokiečių ordinu** Matydamas, kad kova su kryžiuočiais užtruks, Gediminas tuo tarpu surado talkininką Lenkijos Vladislovo Lokietkos asmenyje. Šis ruošėsi kariauti su ordinu dėl užgrobto Dancigo ir Pamario.

PDF 276

Antai Lydos apskrityje, Žirmūnų parapijoje, yra miškas, kurio vardas Trakai (Troki). Ta pati mintis ateina Okolskiui straipsnyje apie Vyčio herbą, kur jis kalba apie Gediminą, tačiau klysta Strijkovskio suvedžiotas, kad Trakus taip praminęs Gediminas, kadangi Gediminas įkūrė ne Senuosius, bet Naujuosius Trakus, o ne Kęstutis. Lietuviai minėtus diržus vadina Risietis, taigi jiems nebuvo reikalo skolintis iš svetimos kalbos daikto pavadinimo, nes jį turėjo savo pačių kalboje.

PDF 38

Pirmąjį Vilniaus paminėjimą, pirmą autentišką paliudijimą, kad jau buvęs miestas ir Gedimino sostinė, be abejonių, mums pateikia sutartis, iškilmingai pasirašyta Vilniuje 1323 metų spalio 2 d. iš vienos pusės, - valdovo su Rygos arkivyskupu, Eželio, Dorpato, Revelio vyskupais, jų kapitulomis ir miestais, Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu, taip pat su Vokiečių ordino Livonijoje magistru ir broliais - iš kitos12. Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo.

PDF 32

Reikšmingiausiu Gedimino politikos atspindžiu yra laikomi jo laiškai. Nors jie dažniausiai siejami tik su pirmu Vilniaus paminėjimu rašto šaltiniuose, kartu rodo, kad Gediminas kūrė nuoseklią Lietuvos europėjimo programą. Iš jų matyti labai platus (turint galvoje tarptautinę Lietuvos izoliaciją) Gedimino politinis akiratis. Gediminas kūrė stačiatikių metropoliją, ryžosi krikštytis pats ir įkurti katalikų arkivyskupiją. Šia bažnytine politika jis sugebėjo sudominti popiežių Joną XXII, kuris jau tais laikais kėlė bažnytinės unijos idėją.

PDF 4

Taip pat 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške Šiaurės Vokietijos miestams sakoma: „<...> riterius ir ginklanešius, jei panorės pasilikti, apdovanosiu daiktais ir valdomis, kaip dera."

PDF 412

Be kokios abejonės, taip buvo statoma dar prieš Gediminą, kuris pirmasis ėmėsi perstatinėti senus ir statyti naujus miestus būdu, paplitusiu Rusioje ir Lenkijoje, t. y. užsienyje.

PDF 377

Didysis kunigaikštis Gediminas turėjo atstatyti krūtinę tai galybei. Jam pasisekė rusinus atstumti, bet ne įveikti; karas su jais truko iki kitų metų. Dovydas, Gardino seniūnas, šioje kovoje vadovavo kariuomenei.

PDF 461

Dėl to jis atleido arkivyskupui Vosyliui ir leido vadovauti diecezijoms.

PDF 461

Nors Jonui, didžiajam Rusios kunigaikščiui, nepatiko, kad Gediminas globojo respubliką ir miestus, jo ir chano nedraugams teikė prieglobstį, rūpinosi jais, tačiau nebuvo jokių priešiškų susidūrimų su tais valdovais, priešingai, sudarė sąjungą su Jonu, išleisdamas už jo sūnaus Simono savo dukterį Augustę, kurios krikšto vardas buvo Anastazija.

PDF 232

Vieni iš tokių buvo Volgos aukštupyje Tverės kunigaikščiai, kurie, kaip Maskvos varžovai, pastoviai palaikė draugišką sąlytį su Gediminu ir jo įpėdiniais. Jo nustatyta politinė programa ilgam paliko Lietuvos ateičiai. Gediminas vėl, kaip ir Traidenis, jungė kitų baltų žemes į savo valstybę, paimdamas taip pat dalį Jotvingos.

PDF 48

Algirdaičiui tapus Lenkijos karaliumi (1386 m.), reikia nuolat sekti « Karūnos » politinį ir kultūrinį vystymąsi, darantį pastovios įtakos Lietuvai. O dviejų šimtmečių bendrajame palikime Žečpospolitos (Lietuvos ir Lenkijos respublikos), kuri nuo Liublino seimo metų (1569) pamažu ėmė funkcijonuoti, kartais sunku pasidaro surasti lietuvius Lietuvos istorijoje^21. Nuo didžiojo Lietuvos valstybės atnaujintojo Gedimino laikų varžybinis sąlytis su rytų slavais, kurių žemių žymi dalis pateko į Lietuvos sudėtį, darėsi vis reikšmingesnis.

PDF 234

«Lietuviai iš Žemaičių » puolė Klaipėdą, o Gedimino būriai vasarą teriojo Sembą. Gediminas buvo ne tik karys, bet ir valstybininkas. Šalia kardo jis veikė ir diplomatija.

PDF 103-104

87 ## Puslapis 104 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuomonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordinams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Gedimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais.

PDF 118

Mažas upeliukas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pilies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tradicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėtina, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas. Dabar Veliuona priklauso dvarininkui Mykolui Zaleskiui.

PDF 119

Gediminas narsiai gynėsi, bet krito pakirstas kryžiuočio Tilemanno Zunpacho, šaulių vado, ugninio šūvio, buvo sužeistas tarp kaklo ir mentikaulio ir netrukus mirė, o jo kariauna buvo išvaikyta*. Nors Strijkovskis yra pasakęs, kad Gedimino palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti, betgi, žinodami apie Veliuonoje iki šiol esančią kapavietę Gedimino kalne, manytume greičiau jį esant čia palaidotą. Raudonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot Kai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo Gediminas: Dlugošas Lib.

PDF 118

Ant pilkapio nuo neatmenamų laikų visada būdavo statomas kryžius. Mažas upeliukas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pilies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tradicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėtina, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas.

PDF 36

Suteikdamas prieglobstį Lietuvoje apaštalavusiems pranciškonams ir dominikonams, prie Vilniaus pilies pastatydino jiems vienuolynus ir bažnyčias, o kad krašte plistų amatai, leido naujai įkurtame mieste apsigyventi gausiems atėjūnams iš Vokietijos ir Lenkijos 9 Manome, kad Pilies kalnas senų senovėje buvo gerokai mažesnė kalva, užbaigianti virtinę kalnų, juosiančių Vilnelės vorupę, kuri seniau toje minėtosios kalvos pusėje įtekėjo į Viliją. Gediminas, statydindamas pilį karo belaisvių iš Rusios rankomis, iškasęs Vilnelei kitą vagą, kurią dabar matome, ten išraustomis žemėmis paaukštino paskuoją pilies kalvą ir gal ją iš karto visai vandeniu užtvindė, juk anuomet visas lietuvių pilis buvo stengiamasi apsupti vandeniu. Iki šiol Palenkėję tarp vietinių žmonių sklinda padavimas, esą senovės laikais iš ten eidavę į Vilnių kalnų kasti. Mūsų nuomonę, kad pilies kalno didesnė dalis yra ne natūraliai susidariusi, bet supilta, patvirtina ne tik jo sandaros ir formos stebėjimai, bet ir vėlesnis Vytauto laikų įvykis, apie kurį papasakosime toliau.

PDF 64-65

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Lizdeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lietuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didybę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks šio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui aukas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro pilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadino Vilniumi pagal Vilnios upės vardą.

PDF 38

Pirmąjį Vilniaus paminėjimą, pirmą autentišką paliudijimą, kad jau buvęs miestas ir Gedimino sostinė, be abejonių, mums pateikia sutartis, iškilmingai pasirašyta Vilniuje 1323 metų spalio 2 d. iš vienos pusės, - valdovo su Rygos arkivyskupu, Eželio, Dorpato, Revelio vyskupais, jų kapitulomis ir miestais, Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu, taip pat su Vokiečių ordino Livonijoje magistru ir broliais - iš kitos12. Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo.

PDF 103-104

87 ## Puslapis 104 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuomonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordinams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Gedimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais.

PDF 82-83

Įgula gynė sienas nepaprastai narsiai ir vokiečius, nepaisant jų 66 ## Puslapis 83 I KNYGA sunkiųjų ginklų, atrėmė, bet kai rytojaus dieną ruošėsi naujoms kautynėms, gynėjai prašė taikos ir davė įkaitų laiduodami, kad sutiksią paklusti Ordinui. Vos tik kryžiuočiai atsitolino, Gediminas jėga privertė juos sulaužyti duotą žodį ir atsisakyti priklausomybės Ordino valdžiai. Tas valdovas po pergalingų žygių, tikriausiai todėl, kad kryžiuočiai tolydžio artinosi, nuo Rytų atsigręžė į Vakarus ir į juos nukreipė savo kruviną kardą. Kol vokiečių kariauna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstančiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejotinas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu buvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .

PDF 88

## Puslapis 88 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS mokyti ir atlikinėti visas bažnytines apeigas. Rašome apie tai Jums, Šventasis Tėve, idant žinotume priežastis, per kurias mūsų senoliai paliko šį pasaulį pagoniškoj klaidatikybėj." Labai meldžia pagaliau Gediminas popiežių, kad atsižvelgtų į jo liūdną padėtį ir aiškiai pareiškia: „Esame pasirengę, kaip ir kiti kunigaikščiai krikščionys, visame kame klausyti jūsų valios ir priimti krikščioniškąjį tikėjimą, kad tik neturėtume būti budeliams, tai yra Ordino Magistrui ir riteriams, už ką nors dėkingi"**.

PDF 113-114

Tačiau Gediminas, jei galiu taip sakyti, laiškų rašytojui padarė tikrą kiaulystę, nes kaip tik 1323 ir 1324 metais su plėšikaujančia ir viską naikinančia 97 ## Puslapis 114 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS ginkluota kariauna įsiveržia į Mazoviją ir Dobrynės žemę, nepaprastai žiauriai siaubia gyventojus, kaip apie tai rašo ne tik Dusburgas, p.

PDF 103-104

87 ## Puslapis 104 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuomonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordinams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Gedimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais.

PDF 88

## Puslapis 88 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS mokyti ir atlikinėti visas bažnytines apeigas. Rašome apie tai Jums, Šventasis Tėve, idant žinotume priežastis, per kurias mūsų senoliai paliko šį pasaulį pagoniškoj klaidatikybėj." Labai meldžia pagaliau Gediminas popiežių, kad atsižvelgtų į jo liūdną padėtį ir aiškiai pareiškia: „Esame pasirengę, kaip ir kiti kunigaikščiai krikščionys, visame kame klausyti jūsų valios ir priimti krikščioniškąjį tikėjimą, kad tik neturėtume būti budeliams, tai yra Ordino Magistrui ir riteriams, už ką nors dėkingi"**.

PDF 125

Jau trys krikščionių bažnyčios, nors neiškilios ir varganos, pagoniškų Vilniaus šventyklų apsuptyje skleidė palaimingą tikėjimo šviesą; būtent - Švento Mikalojaus bažnytėlė, rusų cerkvė, dabar bazilijonų bažnyčia, ir pranciškonų bažnyčia, mūsų jau minėta. Dviejų kitų bažnyčių griuvėsiai - Šv. Kryžiaus ir dominikonų ordino brolių, Algirdo laikais sugriautų, tebuvo išlikęs Gedimino, geranoriško krikščionybės atžvilgiu, atminimas.

PDF 90

Dar niekas nenutuokė juos buvus kunigaikščio gudrybe ir apgaule, ypač, kai greitai kitas ištiko dalykas, kurio tikslų irgi negalima buvo suprasti. Mat atvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui apie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad teiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išmanančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant valdovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiuntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino riterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant taiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų, rašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas jį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai priimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutartį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis patvirtintą.

PDF 90

Mat atvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui apie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad teiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išmanančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant valdovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiuntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino riterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant taiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų, rašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas jį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai priimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutartį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis patvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties, sudarytos Vilniuje, 1323 m.

PDF 38

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad iš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tautų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

PDF 90

Mat atvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui apie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad teiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išmanančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant valdovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiuntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino riterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant taiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų, rašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas jį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai priimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutartį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis patvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties, sudarytos Vilniuje, 1323 m.

PDF 38

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad iš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tautų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

PDF 39

Gedimino viešpatavimas Lietuvai anuomet buvo tokia pat epocha, kokia Lenkijai buvo Boleslovo Didžiojo, o Henriko Paukštininko - Vokietijai. Vilnius, regis, dar Gediminui valdant, ėmė darytis jau ganėtinai svarbiu prekybos centru; Lietuvoje ligi šiol yra išlikusių svarbių jo privilegijų Rygos pirkliams pėdsakų; ir be Rygos buvę sąjungoje su juo ir kurį laiką jam priklausę Pskovas bei Naugardas ne mažesnę globą patyrė. Iš Rusios, Gedimino vasalės ar besigiminiavusios, pirkliai į sostinę 23 Mažesnieji broliai (pranciškonų atšaka).

PDF 38

Pirmąjį Vilniaus paminėjimą, pirmą autentišką paliudijimą, kad jau buvęs miestas ir Gedimino sostinė, be abejonių, mums pateikia sutartis, iškilmingai pasirašyta Vilniuje 1323 metų spalio 2 d. iš vienos pusės, - valdovo su Rygos arkivyskupu, Eželio, Dorpato, Revelio vyskupais, jų kapitulomis ir miestais, Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu, taip pat su Vokiečių ordino Livonijoje magistru ir broliais - iš kitos12. Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo.

PDF 37-38

Rusų kunigaikštijos buvo patekusios Aukso ordos (suskilusios Mongolų imperijos dalies) valdžion ir turėjo jai nuolat mokėti duoklę. Nors Lietuva prisijungė nemažą dalį rusų žemių, bet ir Gediminas, ir Algirdas už teisę jas valdyti turėjo nuolat mokėti duoklę Aukso ordai (Ldk Vytautas nustojo mokėti mongolams duoklę). Panašu, kad LDK rusiškosios žemės buvo Lietuvos ir Aukso ordos kondominiumas – bendra

PDF 111

Notariats-Instrument, parengtame 1323 metais Liubeke: Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in Cathedra, continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra, et in circumferenda eius per quadraginta unam litteras et cruce sculptum erat: S. dei gracia Gedemini lethvinorum et ruthenor. reg. [O prie šio laiško buvo prikabintas apvalus vaško antspaudas su dvylikos kampų apvadu, o šio apvado centre atvaizdas ilgais plaukais vyro, sėdinčio soste, dešinėje rankoje laikančio karūną ir kairėje - skeptrą, aplink jį išskaptuota keturiasdešimt viena raidė ir kryžius: Šv. Dievo malone Gedimino lietuvių ir rusų karaliaus].

PDF 103-104

87 ## Puslapis 104 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Mūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuomonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordinams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Gedimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos arkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir išsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo melu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių ordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą ginče su kryžiuočiais.

PDF 82-83

Įgula gynė sienas nepaprastai narsiai ir vokiečius, nepaisant jų 66 ## Puslapis 83 I KNYGA sunkiųjų ginklų, atrėmė, bet kai rytojaus dieną ruošėsi naujoms kautynėms, gynėjai prašė taikos ir davė įkaitų laiduodami, kad sutiksią paklusti Ordinui. Vos tik kryžiuočiai atsitolino, Gediminas jėga privertė juos sulaužyti duotą žodį ir atsisakyti priklausomybės Ordino valdžiai. Tas valdovas po pergalingų žygių, tikriausiai todėl, kad kryžiuočiai tolydžio artinosi, nuo Rytų atsigręžė į Vakarus ir į juos nukreipė savo kruviną kardą. Kol vokiečių kariauna dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstančiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivyskupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejotinas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu buvo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .

PDF 86-87

Ir kaip tik 70 ## Puslapis 87 I KNYGA Kai plėšikaujančių lietuvių gaujos, dažniausiai valdovo numylėtinių ir bičiulių vedamos, su laukiniu įniršiu šitaip niokojo krikščionių žemes, Prūsijoje pasklido gandas, jog karalius Gediminas į visas šalis išsiuntinėjo laiškus, skelbdamas apie savo norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčiųjų. Netrukus su tais laiškais ir Prūsijoje buvo susipažinta. Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magistro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertusios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėjimo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiauriai nužudyti.

PDF 113-114

Tačiau Gediminas, jei galiu taip sakyti, laiškų rašytojui padarė tikrą kiaulystę, nes kaip tik 1323 ir 1324 metais su plėšikaujančia ir viską naikinančia 97 ## Puslapis 114 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS ginkluota kariauna įsiveržia į Mazoviją ir Dobrynės žemę, nepaprastai žiauriai siaubia gyventojus, kaip apie tai rašo ne tik Dusburgas, p.

PDF 111

Notariats-Instrument, parengtame 1323 metais Liubeke: Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in Cathedra, continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra, et in circumferenda eius per quadraginta unam litteras et cruce sculptum erat: S. dei gracia Gedemini lethvinorum et ruthenor. reg. [O prie šio laiško buvo prikabintas apvalus vaško antspaudas su dvylikos kampų apvadu, o šio apvado centre atvaizdas ilgais plaukais vyro, sėdinčio soste, dešinėje rankoje laikančio karūną ir kairėje - skeptrą, aplink jį išskaptuota keturiasdešimt viena raidė ir kryžius: Šv. Dievo malone Gedimino lietuvių ir rusų karaliaus].

PDF 64-65

48 ## Puslapis 65 I KNYGA Strijkovskis savo kronikoje1 1 , o juo sekdamas ir Kojelavičius' Vilniaus įkūrimą priskiria pačiam Gediminui, aprašydami įvykį, kuris galėjo būti tam vada. Anot jų, Gediminas, po Trakų pilies įkūrimo medžiojęs aplinkinėse giriose, nusidangino su visu guotu į Šventaragio slėnį, už keturių mylių nuo Trakų, kur Vilnios upė įteka į Viliją. „Tad tenai Gediminas (Strijkovskio žodžiai), prie pasakojimais apipintų ugniakurų, girioje tarpu kalnų, kuriuos dabar Plikaisiais vadina, medžiodamas, be daugybės kitų žvėrių, pats strėle iš kilpinės pašovė didžiulį taurą ir pribaigė jį ant to kalno, kur dabar Vilniaus Aukštutinė pilis - pastarąjį kalną ir dabar Tauro kalnu vadina, o to tauro kailį ir ragus, auksu aptaisytus, su vertingomis brangenybėmis ilgai ižde saugojo, net iki Vytauto laikų, o Vytautas, kuris paprastai dideliuose susiėjimuose ir svetimšalių pasiuntinių priėmimuose iš tų ragų gerdavo, vieną jų tad kaip didžią dovaną kartą garbingame valdovų ir kunigaikščių suvažiavime Lucke 1429 metais įteikė Romos imperatoriui Vengrijos karaliui Zigmantui/7 ir t. t. Gediminas, nuvargęs visą dieną bemedžiodamas, kai užmigo, sapne regėjo geležinį vilką, nepaprasto didumo, o jo kauksmas buvęs toks galingas, kad atrodė, tarsi šimtas vilkų staugtų. Lizdeika, vyriausiasis žynys, paklaustas, ką reiškia šitas sapnas, išaiškino didžiajam kunigaikščiui, kad regėti vilką, geležimi apkaustytą, yra ženklas, jog čia būsianti pastatyta pilis ir Lietuvos valstybės sostinė, o šimtas kitų vilkų - jo galią ir didybę žymi, apie kurią garsas skilsiąs po visas pasaulio šalis. Toks šio sapno aiškinimas turėjo Gediminui būti vada, Dievui aukas sudėjus, ant Tauro kalno pastatydinti Aukštutinę mūro pilį, o kitą - kalno papėdėje, slėnyje, - medinę, kurią pavadino Vilniumi pagal Vilnios upės vardą.

PDF 38

Pirmąjį Vilniaus paminėjimą, pirmą autentišką paliudijimą, kad jau buvęs miestas ir Gedimino sostinė, be abejonių, mums pateikia sutartis, iškilmingai pasirašyta Vilniuje 1323 metų spalio 2 d. iš vienos pusės, - valdovo su Rygos arkivyskupu, Eželio, Dorpato, Revelio vyskupais, jų kapitulomis ir miestais, Danijos ginkluotųjų pajėgų vadu, taip pat su Vokiečių ordino Livonijoje magistru ir broliais - iš kitos12. Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 metais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo laisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, kuria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordinu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino duktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo.

PDF 94

1323–1324 m. Gedimino krikšto akcija nepavyko. Matyt

PDF 40

Vis dėlto 1323 m. Gediminas savo garsiuosius laiškus rašo Vilniuje. Tai – ne tik sutartinė miesto įkūrimo data, bet ir nuolatinės LDK sostinės tapsmo data.

PDF 92

Gedimino politikos reikšmingiausiu atspindžiu yra laikomi Gedimino laiškai.

PDF 106

Gedimino ir Algirdo valdymo metu išsiplėtė ne tik valstybės teritorija – Lietuva pasidarė reikšminga Vidurio ir Rytų Europos jėga.

PDF 62

Ir dievas padėjo didžiajam kunigaikščiui Gediminui, jis visus vokiečius triuškinte sutriuškino, o žemaičiai atsimetė nuo vokiečių ir perėjo pas savo tikrąjį valdovą Gediminą, kuris sumušė visą vokiečių kariuomenę.

PDF 287

Straipsnyje apie šventyklas skaitėme, kaip keitėsi vyriausiųjų žynių buveinių vietos Lietuvoje. Jokiuose istorijos šaltiniuose neišliko vardų šių garsių žmonių, kurių būta Lietuvoje, išskyrus vienintelį Lizdeiką, gyvenusį Gedimino laikais, apie 1318 metus patarusį įkurti Vilnių. Sako, kad jis paskutinis vyriausiasis žynys, kuris dar gyveno, kai buvo griaunama Vilniaus Perkūno šventykla; tai įvyko praėjus 69 metams po minėtosios datos, todėl turėjo būti jau labai senas.

PDF 214

Lietuvos ponai 1316 metų sausio mėnesį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Gediminą, kuris prieš tai gyveno Ariogaloje ir valdė kunigaikščio žemes ir kaimenes Žemaitijoje. Ten pagarsėjo nuolatinėmis kovomis su kryžiuočiais ir Livonijos riteriais, buvo jų triuškintojas didelei krašto naudai. Gediminas taip pat turėjo tris žmonas: Vidą, Olgą ir Jaunę, o su jomis - septynis sūnus3.