Gediminas

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 373

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kapas yra\nprie Vilniaus, dešiniajame Vilnios krante, į kairę nuo kelio,\n1 Principum viromm tumulis injiciunt omnes humum urtatim, et\navide cupientes tumulos, quam maximos efficere (Herodotas). Luka-\nnas apie juos sako: Regum cineres extmcto monte quiescunt (Karalių\npelenai ilsisi supiltame kalne).\n2 Straipsnį apie tai paskelbiau viename buvusio Tygodnik Wilenski\nnumeryje**.\n372\n\n## Puslapis 372\n\nvedančio iš Užupio į Antakalnį. Tai yra kalnas, gerokai aukš­\ntesnis už kitus gretimus, stūksantis atskirai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 403

Vis dėlto kai kurios giminės, kaip teigia Strijkovskis, turė­\njo tikrus savo herbus; dalinių kunigaikščių giminė naudojosi\nHipokentauro, Stulpų, Rožės, Vyčio herbais. Kartais didieji ku­\nnigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302\nmetais Gediminas davė Krunevičiui10. Sis paprotys lietuviams\nnebuvo būdingas, bet kai kurios riterių šeimos, priklausančios\nLietuvos valdžiai (ar tai būtų lenkai, ar rusinai), galėjo prašyti,\nkad jiems būtų suteikti herbai - taip būdavo Lenkijoje.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 457

III. Aiškesnė istorija - nuo Mindaugo (1240 metų) iki 1386 metų. Pirmoje šio laikotarpio dalyje Lietuva turėjo labai didelių problemų, susijusių su kryžiuočių puldinėjimais, tuo tarpu ant­ roje (ypač nuo Gedimino valdymo) Lietuvos galia ir jėga nepa­ prastai išaugo.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 457

III. Aiškesnė istorija - nuo Mindaugo (1240 metų) iki 1386 metų. Pirmoje šio laikotarpio dalyje Lietuva turėjo labai didelių problemų, susijusių su kryžiuočių puldinėjimais, tuo tarpu ant­ roje (ypač nuo Gedimino valdymo) Lietuvos galia ir jėga nepa­ prastai išaugo.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 111

Notariats-Instrument, parengtame 1323 metais Liubeke: Si­ gillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli yma- ginem viri capillati residentis in Cathedra, continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra, et in circumferenda eius per quadraginta unam litteras et cruce sculptum erat: S. dei gra- cia Gedemini lethvinorum et ruthenor. reg. [O prie šio laiško buvo prikabintas apvalus vaško antspaudas su dvylikos kampų apvadu, o šio apvado centre atvaizdas ilgais plau­ kais vyro, sėdinčio soste, dešinėje rankoje laikančio karūną ir kairėje - skeptrą, aplink jį išskaptuota keturiasdešimt vie­ na raidė ir kryžius: Šv. Dievo malone Gedimino lietuvių ir rusų karaliaus].

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 232

Kęstutis vy­ riausiuoju Lietuvos valdovu tetapo 1381, kai pats, išvaręs Jogailą, atsisėdo Vilniaus pilyje. Ir Vytautas įgijo didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio titulą, kai 1392 m. gavo vyriausią Lietuvos miestą Vilnių ; taip ėjo ir toliau. Gediminas išgarsėjo kaip sėkmingas rytinių rusų žemių jungė­ jas prie Lietuvos.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 158-159

142 ## Puslapis 159 Il KNYGA darbščiais ir naudą visuomenei teikiančiais jos nariais. Juos Vytautas atsivežė nuo Azovo, kur sekdamas garbingais sa­ vo pirmtakais Gediminu ir Algirdu61, bemaž tuo metu užka­ riavęs neramias šios tautos ordas, buvo užėmęs ištisą jų ulu- są, palikęs jiems valią išpažinti senąjį tikėjimą, davęs daug žemės valdų ir laisvių, tėvynei iš jų gavo narsių ir ištikimų gynėjų ir pavyzdingų piliečių62. Daugiausia jų įsikūrė už 61 Naruszewicz Taurikoje, 1 .

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

PDF 18

Šitaip norima pabrėžti, kad Ordino politika esanti teisinga, nors turime pagrindo manyti, kad būtent Ordino klasta sužlugdė Gedimino planus67. Kita vertus, Ordino priešų veikla, kryžiuočiams keliami kaltinimai turėję tam tikrų padarinių. 1324 m. popiežius Jonas XXII pagrasęs ekskomunikuoti Ordiną68.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 88

## Puslapis 88 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS mokyti ir atlikinėti visas bažnytines apeigas. Rašome apie tai Jums, Šventasis Tėve, idant žinotume priežastis, per ku­ rias mūsų senoliai paliko šį pasaulį pagoniškoj klaidatiky- bėj." Labai meldžia pagaliau Gediminas popiežių, kad at­ sižvelgtų į jo liūdną padėtį ir aiškiai pareiškia: „Esame pasirengę, kaip ir kiti kunigaikščiai krikščionys, visame ka­ me klausyti jūsų valios ir priimti krikščioniškąjį tikėjimą, kad tik neturėtume būti budeliams, tai yra Ordino Magist­ rui ir riteriams, už ką nors dėkingi"**.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 457

III. Aiškesnė istorija - nuo Mindaugo (1240 metų) iki 1386 metų. Pirmoje šio laikotarpio dalyje Lietuva turėjo labai didelių problemų, susijusių su kryžiuočių puldinėjimais, tuo tarpu ant­ roje (ypač nuo Gedimino valdymo) Lietuvos galia ir jėga nepa­ prastai išaugo.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 403

Vis dėlto kai kurios giminės, kaip teigia Strijkovskis, turė­\njo tikrus savo herbus; dalinių kunigaikščių giminė naudojosi\nHipokentauro, Stulpų, Rožės, Vyčio herbais. Kartais didieji ku­\nnigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302\nmetais Gediminas davė Krunevičiui10. Sis paprotys lietuviams\nnebuvo būdingas, bet kai kurios riterių šeimos, priklausančios\nLietuvos valdžiai (ar tai būtų lenkai, ar rusinai), galėjo prašyti,\nkad jiems būtų suteikti herbai - taip būdavo Lenkijoje.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 118

Mažas upeliu­ kas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pi­ lies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tra­ dicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėti­ na, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas. Dabar Veliuona priklauso dvari­ ninkui Mykolui Zaleskiui.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 90

Mat\natvyko į popiežiaus rūmus misija žodžiu pareikšti popiežiui\napie Gedimino ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašyti, kad\nteiktųsi į Livoniją ir Lietuvą atsiųsti dievotų ir gerai išma­\nnančių tikėjimo mokymą vyrų, kurie uoliai prisidėtų pildant\nvaldovo sumanymą. Atvykę taip pat Rygos miesto pasiun­\ntiniai pranešė popiežiui, kad Gediminas prašęs Ordino ri­\nterių, vyskupų ir Livonijos miestų tarpininkauti sudarant\ntaiką, kad dėl to tartasi ir kartu apsvarstytas valdovo laiškų,\nrašytų į Vokietiją, tikrumas ir pagaliau po pasitarimų pas\njį išleista ori misija, kuri pagarbiai sutikta, iškilmingai pri­\nimta ir kuri pagal turimus įgaliojimus sudarė taikos sutar­\ntį, ištisai visą abiejų besitariančių pusių priesaikomis pa­\ntvirtintą. Popiežiui buvo įteiktas nuorašas tos sutarties,\nsudarytos Vilniuje, 1323 m.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 103-104

87\n\n## Puslapis 104\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nMūsų Prūsijos istorijoje, T. IV, p. 393, jau esame išsakę nuo­\nmonę, jog tiek tas laiškas popiežiui, tiek ir kiti abiems ordi­\nnams bei Vokietijos miestams, ne tik kad nebuvo paties Ge­\ndimino, bet nei su jo žinia, nei jo valia parašyti. Rygos \narkivyskupas, Gedimino vardu prisidengęs, juos parengė ir \nišsiuntinėjo į svečias šalis, idant, savo kėslų siekdamas, tuo \nmelu ir klasta apšmeižtų popiežiaus rūmuose Kryžiuočių \nordiną ir per tai pelnytų sau palankų popiežiaus sprendimą \nginče su kryžiuočiais.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 118

Mažas upeliu­ kas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pi­ lies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tra­ dicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėti­ na, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas. Dabar Veliuona priklauso dvari­ ninkui Mykolui Zaleskiui.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 23

pabaigoje Lietuvos istorijos šaltiniai mini ma­\nžai žinomą ir palikusį istorijos miglose Lietuvos kunigaikštį\nLiutaverą (Pukaverą). Jo sūnus Gediminas dar labiau sutvirti­\nno Mindaugo įkurtą valstybę ir davė pradžią naujai galingai\ndinastijai. Jis mirdamas paliko Lietuvai veiklius ir energingus\nkunigaikščius Algirdą ir Kęstutį.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 25

Tačiau, tiesą sakant, ir visoje Lie­ tuvos žemėje, ir Žemaitijoje tik šen bei ten kilo vienišos pilys, nevienodos galios feodalinių kunigaikščių ir bajorų gynybinės gyvenvietės. Tokią Lietuvą rado kunigaikštis Gediminas, dar­ nesnio ir pajėgesnio feodalizmo kūrėjas, sykiu ir miestų savo šalyje įkūrėjas. Vėliau pamatysime, kaip buvo įkurta jo sostinė - Vilnius; čia tik apskritai pakalbėsime, kokie saviti buvo miestų formavimosi Lietuvoje bruožai.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 38

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me­\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku­\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi­\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad\niš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tau­\ntų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 27

Nors nebus nė vieno kunigaikščio, kuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebe- leisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą nuo krikščionybės. Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl tiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš sve- tur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps mandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 304

304 ## Puslapis 304 tinai turi išaugti į didelį miestą, kadangi tą nuostabiai skati­ no ir vietos padėtis. Lizdeika išaiškino sapną Gediminui po to, kai jis, nukovęs didžiulį taurą ant aukščiausio kalno, stūksančio Antakalnio link, - išmanantys tėvynės istoriją dabar jį vadina Tauro kal­ nu - nakvojo šventajame miške prie Vilnios ir Neries santa­ kos, vadintame Šventaragiu; jam prisisapnavo, kad matęs mil­ žinišką vilką, visą šarvuotą geležiniais šarvais, o jo viduje stau­ gę šimtas kitų vilkų. Tą naktį gretimame miške tikrai galėjo kaukti vilkai, tad nedaug reikėjo, kad medžiotojui - kunigaikš­ čiui - kas nors panašaus prisisapnuotų.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 79-80

Mes norime, kad jūs žinotumėte, jog mes pasiuntėme mū­ sų laišką mūsų didžiai prakilniam viešpačiui Jonui, apašta­ liškojo sosto aukščiausiajam kunigui, kad jis padėtų mums drauge su kitomis savo avimis [įeiti] į gausumo ganyklą; tuo reikalu gavome atsakymą, jog greitai atvyksią jo pasiun­ tiniai; jų delsimas mums kelia begalinį susirūpinimą, [nes norime], kad greičiau būtų pabaigtas dievo darbas ir nie­ kais pavirstų klastinga apgaulė. Mes pageidaujame per jus ir jūsų brolius paskelbti savo nutarimą visuose miestuose, vietovėse ir kaimuose ir pa­ skatinti žmones išganingais pamokymais, kad tai, ką Die­ vas palaistė, jis ir išaugintų, ir nupiautų, o taip pat patalpin­ tų danguose su palaimintaisiais. Dėl to mes norime sukviesti vyskupų, kunigų ir bet kurio ordino vienuolių, ypač iš jū­ siškių, kuriems jau pastatėme dvi bažnyčias: vieną mūsų ka­ rališkajame mieste, vardu Vilnius, antrą Naugarduke; prie jų priskirkite mums šiais metais keturis brolius, mokančius lenkų, žemgalių ir rusų kalbas, tokius, kokie dabar yra ir 63 ## Puslapis 80 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS amore nostri.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 234

«Lietuviai iš Žemaičių » puolė Klaipėdą, o Gedimino būriai vasarą teriojo Sembą. Gediminas buvo ne tik karys, bet ir valstybininkas. Šalia kardo jis veikė ir diplomatija.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 213-214

Tuo tarpu visuotiniame Lietuvos suvažiavime Kernavėje, vadovau­ 2 Ar ne dabartinis Igumenis? 214 ## Puslapis 214 jant Trobiaus sūnui vienuoliui Laurui, Vytenis, išrinktas Lie­ tuvos didžiuoju kunigaikščiu, mirė 1315 metais, kelyje buvo nutrenktas perkūno. Jis turėjo tris žmonas, kurios viena po kitos mirė; iš pirmosios 1257 metais gimė Gediminas, iš ant­ rosios 1295 metais - Gvaželutis ir 1296 metais - Vainius. Tre­ čioji paliko bevaikė.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 86-87

Ir kaip tik 70 ## Puslapis 87 I KNYGA Kai plėšikaujančių lietuvių gaujos, dažniausiai valdovo numylėtinių ir bičiulių vedamos, su laukiniu įniršiu šitaip niokojo krikščionių žemes, Prūsijoje pasklido gandas, jog ka­ ralius Gediminas į visas šalis išsiuntinėjo laiškus, skelbda­ mas apie savo norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčių­ jų. Netrukus su tais laiškais ir Prūsijoje buvo susipažinta. Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist­ ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu- sios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji­ mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau­ riai nužudyti.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 26-27

Lietuviams reikėjo susiformuoti į savaran- 1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 27 kišką etnosą, o Netimero vadovaujamiems pajudėti toliau nuo gentinės santvarkos į valstybę, į kurią būtų verta traukti misionieriams. Lietuva liko su lietuvių kalba, mistiškai skambančiomis sutartinėmis, sakmėmis ir pasakomis, su savo pagoniškais dievais. Su pagonišku veidu Lietuva dar gyvens 400 metų ir po Netimero – minėtus dievus matome ir Mindaugo laikais (Mindaugo krikštas ir karalystė taip pat liks epizodas), jie atėjo ir iki Ldk Gedimino, kuris bylos gal ne tiek apie pagonišką monoteizmą, kiek apie vyriausiąjį Dievą – „ir mes turime vieną Dievą…“ Aiškindamas Gedimino sapną apie staugiantį geležinį vilką pagonių žynys Lizdeika ir išpranašaus Vilniaus įkūrimą ir šlovę.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 27

Lietuva liko su lietuvių kalba, mistiškai skambančiomis sutartinėmis, sakmėmis ir pasakomis, su savo pagoniškais dievais. Su pagonišku veidu Lietuva dar gyvens 400 metų ir po Netimero – minėtus dievus matome ir Mindaugo laikais (Mindaugo krikštas ir karalystė taip pat liks epizodas), jie atėjo ir iki Ldk Gedimino, kuris bylos gal ne tiek apie pagonišką monoteizmą, kiek apie vyriausiąjį Dievą – „ir mes turime vieną Dievą…“ Aiškindamas Gedimino sapną apie staugiantį geležinį vilką pagonių žynys Lizdeika ir išpranašaus Vilniaus įkūrimą ir šlovę. Nors nebus nė vieno kunigaikščio, kuris nevestų derybų dėl krikšto, kryžiaus karų epochos Europa, nebe- leisdama valstybėms savarankiškai krikštytis, pati tarsi atstums Lietuvą nuo krikščionybės.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 38

Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me­\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku­\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi­\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad\niš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tau­\ntų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 113-114

Tačiau Gediminas, jei galiu taip\nsakyti, laiškų rašytojui padarė tikrą kiaulystę, nes kaip tik\n1323 ir 1324 metais su plėšikaujančia ir viską naikinančia\n97\n\n## Puslapis 114\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nginkluota kariauna įsiveržia į Mazoviją ir Dobrynės žemę,\nnepaprastai žiauriai siaubia gyventojus, kaip apie tai rašo\nne tik Dusburgas, p.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 37-38

Rusų kunigaikštijos buvo patekusios Aukso ordos (suskilusios Mon- golų imperijos dalies) valdžion ir turėjo jai nuolat mokėti duoklę. Nors Lietuva prisijungė nemažą dalį rusų žemių, bet ir Gediminas, ir Algir- das už teisę jas valdyti turėjo nuolat mokėti duoklę Aukso ordai (Ldk Vytautas nustojo mokėti mongolams duoklę). Panašu, kad LDK rusiš- kosios žemės buvo Lietuvos ir Aukso ordos kondominiumas – bendra L I E T U V O S I S T O R I J A 38 valda.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 239

**4. Gedimino taika su Lenkija ir kovos su vokiečių ordinu** Matydamas, kad kova su kryžiuočiais užtruks, Gediminas tuo tarpu surado talkininką Lenkijos Vladislovo Lokietkos asmenyje. Šis ruošėsi kariauti su ordinu dėl užgrobto Dancigo ir Pamario.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 239

Švietimo Darbe 1922). **4. Gedimino taika su Lenkija ir kovos su vokiečių ordinu** Matydamas, kad kova su kryžiuočiais užtruks, Gediminas tuo tarpu surado talkininką Lenkijos Vladislovo Lokietkos asmenyje.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 36

Suteikdamas prieglobstį Lietuvoje apaštalavusiems pranciš­ konams ir dominikonams, prie Vilniaus pilies pastatydino jiems vienuolynus ir bažnyčias, o kad krašte plistų amatai, leido naujai įkurtame mieste apsigyventi gausiems atėjū­ nams iš Vokietijos ir Lenkijos 9 Manome, kad Pilies kalnas senų se­ novėje buvo gerokai mažesnė kalva, užbaigianti virtinę kalnų, juosiančių Vilnelės vorupę, kuri seniau toje mi­ nėtosios kalvos pusėje įtekėjo į Vili­ ją. Gediminas, statydindamas pilį karo belaisvių iš Rusios rankomis, iškasęs Vilnelei kitą vagą, kurią da­ bar matome, ten išraustomis žemė­ mis paaukštino paskuoją pilies kal­ vą ir gal ją iš karto visai vandeniu užtvindė, juk anuomet visas lietuvių pilis buvo stengiamasi apsupti van­ deniu. Iki šiol Palenkėję tarp vieti­ nių žmonių sklinda padavimas, esą senovės laikais iš ten eidavę į Vilnių kalnų kasti. Mūsų nuomonę, kad pi­ lies kalno didesnė dalis yra ne natū­ raliai susidariusi, bet supilta, patvir­ tina ne tik jo sandaros ir formos stebėjimai, bet ir vėlesnis Vytauto laikų įvykis, apie kurį papasakosi­ me toliau.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 287

Straips­ nyje apie šventyklas skaitėme, kaip keitėsi vyriausiųjų žynių buveinių vietos Lietuvoje. Jokiuose istorijos šaltiniuose neiš­ liko vardų šių garsių žmonių, kurių būta Lietuvoje, išskyrus vienintelį Lizdeiką, gyvenusį Gedimino laikais, apie 1318 me­ tus patarusį įkurti Vilnių. Sako, kad jis paskutinis vyriausiasis žynys, kuris dar gyveno, kai buvo griaunama Vilniaus Perkū­ no šventykla; tai įvyko praėjus 69 metams po minėtosios da­ tos, todėl turėjo būti jau labai senas.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 234

«Lietuviai iš Žemaičių » puolė Klaipėdą, o Gedimino būriai vasarą teriojo Sembą. Gediminas buvo ne tik karys, bet ir valstybininkas. Šalia kardo jis veikė ir diplomatija.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 32

Dinastijai vardą davė garsiausias jos atstovas – Vytenio brolis Gedimi- nas (valdęs 1316–1341 m.). Gediminas nebuvo pirmas šios dinastijos atsto- vas, tačiau būtent jis istoriniu vaidmeniu užgožė savo pirmtakus. Valdant Ldk Gediminui susiformavo ankstyvoji, arba karinė, monarchija, turinti visus jai būdingus požymius, kaip antai: diarchija, ankstyvasis feodaliz- mas – ankstyvieji dvarai, Lietuvoje vadinti „kiemais“. Lietuva tuo metu jau turėjo sostinę, nuo Gedimino prasidėjo sosto paveldėjimo tradicija, mūro civilizacijos ištakos.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 118

Ant pilkapio nuo neatme­ namų laikų visada būdavo statomas kryžius. Mažas upeliu­ kas, Veliuonėlė, įteka į Nemuną, iš šiaurės skalaudama Pi­ lies ir Gedimino kalno šlaitus. Tokie kalnų pavadinimai, pirmtakų duoti, iki šiol išlikę, iš senovės laikų perimta tra­ dicija; ir tas pilkapis, kaip žinia, kapavietė, tad labai tikėti­ na, jog tai yra netoli nuo Veliuonos, prie Bajerburgo pilies, žuvusio Gedimino kapas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 214

Lietuvos ponai 1316 metų sausio mėnesį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Gediminą, kuris prieš tai gyveno Ariogaloje ir valdė kunigaikščio žemes ir kaimenes Žemaitijoje. Ten pagarsėjo nuolatinėmis kovomis su kryžiuo­ čiais ir Livonijos riteriais, buvo jų triuškintojas didelei krašto naudai. Gediminas taip pat turėjo tris žmonas: Vidą, Olgą ir Jaunę, o su jomis - septynis sūnus3.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 82

Norėdamas pakenkti savo priešui, arki- vyskupas pasiūlė popiežiui pasirūpinti Lietuvos krikštu betar- piškai, aplenkiant ordiną. Popiežius parašė Gediminui laišką, siūlydamas krikštytis. Atsakydamas Gediminas (1323 m.) nu- siuntė popiežiui ilgą laišką, kuriame aiškinosi, kad jei ne gro- buoniška ordino politika, tai Lietuva jau būtų krikštijusis.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 82-83

Įgu­ la gynė sienas nepaprastai narsiai ir vokiečius, nepaisant jų 66 ## Puslapis 83 I KNYGA sunkiųjų ginklų, atrėmė, bet kai rytojaus dieną ruošėsi nau­ joms kautynėms, gynėjai prašė taikos ir davė įkaitų laiduo­ dami, kad sutiksią paklusti Ordinui. Vos tik kryžiuočiai at­ sitolino, Gediminas jėga privertė juos sulaužyti duotą žodį ir atsisakyti priklausomybės Ordino valdžiai. Tas valdovas po pergalingų žygių, tikriausiai todėl, kad kryžiuočiai tolydžio artinosi, nuo Rytų atsigręžė į Vakarus ir į juos nukreipė savo kruviną kardą. Kol vokiečių kariau­ na dar delsė stovyklaudama Žemaitijoje, galingas lietuvių pulkas įsiveržė į Livoniją ir pirmiausia ugnimi bei kardu nusiaubė Dorpato vyskupiją; daugiau kaip penki tūkstan­ čiai krikščionių buvo per tą antpuolį užmušta ar į nelaisvę išsivesta3. Vėliau tarp kryžiuočių buvo įsigalėjusi visuotinė nuomonė, esą kupinas senos neapykantos Rygos arkivys­ kupas Fridrichas atsikvietęs priešą į šalį; bent jau neabejoti­ nas dalykas, jog Gediminas nuo to laiko su arkivyskupu bu­ vo susimokęs ir veikė jo patarimų ir planų paisydamas1 5 .

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 373

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kapas yra\nprie Vilniaus, dešiniajame Vilnios krante, į kairę nuo kelio,\n1 Principum viromm tumulis injiciunt omnes humum urtatim, et\navide cupientes tumulos, quam maximos efficere (Herodotas). Luka-\nnas apie juos sako: Regum cineres extmcto monte quiescunt (Karalių\npelenai ilsisi supiltame kalne).\n2 Straipsnį apie tai paskelbiau viename buvusio Tygodnik Wilenski\nnumeryje**.\n372\n\n## Puslapis 372\n\nvedančio iš Užupio į Antakalnį. Tai yra kalnas, gerokai aukš­\ntesnis už kitus gretimus, stūksantis atskirai.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Gedimino vyriausybės pastangų dėka 1323 m. spalio 2 d. Lietuva sudarė Vilniuje taikos sutartį su Livonijos vyskupais, Revelio žemės danų vietininku, Livonijos ordinu ir Ryga52. Popiežius 1324 m. įsakė kryžiuočiams susilaikyti nuo bet kokių žygių prieš Gedimino valstybę ir patvirtino šią sutartį53. Tai buvo didelis diplomatinis Lietuvos laimėjimas. XIV a. 3-iajame dešimtmetyje, kai rašė savo kroniką Dusburgietis, Lietuva, tęsdama ginklo kovą prieš Vakarų Europos feodalų agresiją, 1320 m. liepos 27 d. Medininkų žemėje sutriuškino įsiveržusius į Žemaitiją kryžiuočius (III, 338); puldama plačiu frontu, Lietuvos kariuomenė 1322 m. nusiaubė Livonijoje Dorpato vyskupo valdas54, Dovydo Gardiniškio vedami lietuviai ir pskoviečiai 1323 m. vasario mėn. užpuolė danų vasalinėje priklausomybėje buvusią Revelio žemę; kai sekantį mėnesį Pskovą puolė Livonijos ordinas, Lietuvos ir pskoviečių jėgos atstūmė priešą nuo miesto sienų55.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Inovroclave šiuo reikalu vyko teismas, kuriame dalyvavo popiežiaus skirti teisėjai. Nors teismo sprendimu Ordinas privalėjo grąžinti Pomeraniją, tačiau kryžiuočiai sprendimo nepripažino ir pateikė apeliaciją kurijai. Nuosprendis liko neįgyvendintas, bet pats procesas buvo nemažas politinis lenkų laimėjimas59.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Ir šiuo atveju Petras iš Dusburgo yra ryškus Ordino interesų gynėjas, visas pastangas sutelkęs kronikos pagrindinei idėjai — agresyvios vokiečių feodalų klasės politikos vykdytojo, Ordino, apologijai. Kronikos idėjinė reikšmė ir mokslinė svarba Kronikos tekstas ryškiai parodo jos autoriaus, kaip vokiečių feodalų karinės-religinės organizacijos ideologo, siekimus išaukštinti ir pateisinti Ordino veiksmus krikščionybės platinimu. Čia pabrėžiama, kad kryžiaus karui pats „viešpats pasirinko Prūsijos žemę“ (III, 8), todėl Ordino veiksmai yra dievo veiksmai (II, 6), Ordino broliai — tai viešpaties dievo kariuomenė (III, 19), „dievo tauta“ („populus dei“) (III, 123), todėl stojimas į Ordiną — tai „šventas sumanymas“ (III,284).

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

To­ dėl ir manau, kad dingstį šitokiems svetimšalių post­ ringavimams apie Gediminą davęs Pelužis, pirmųjų valdovų įpėdinis, nors ir ištremtas iš Lietuvos, bet at­ kakliai savinęsis didžiojo kunigaikščio vardą ir kry­ žiuočių remiamas labai kenkęs savo tėvynei; norėda­ mas sukelti užuojautą dėl savo padėties, jis niekinamai vadinęs Gediminą Vytenio arklininko sūnumi; Vytenį esą jo paties valdinys Gediminas, kitados savo valdo­ vų arklininkas, nugalėjęs ir nužudęs. Tuo tarpu rusų metraštininkai, kurie šią savo priešams lietuviams pri­ kišamą nuodėmę vargu ar būtų nutylėję ir kurie savo amžiaus įvykius, tai yra visa, kas dėjosi jų akyse, iš G edim in as, V y te n io sūnus, p a v e ld i v a l­ džią Neišmanantys reikalo es­ mės ar dėl to, kad gyveno toli nuo vietų, kur šitai dė­ josi, ar dėl to, kad nuo ap- m arti matė ir, patikimai atpasakoję, paliko ateinančioms kartoms, lyg susitarę tvirtina, jog Gediminas buvo iš­ rinktas į savo tėvo Vytenio sostą pritariant ir palai­ kant visiems luomams. Jo valdymo pradžia, Prūsijos bei Livonijos kryžiuočiams stojus į karą, buvo ne tik nerami, bet ir liūdna. Mat jis gal dėl to, kad uoliai tvarkė valstybės vidaus reikalus, negalėjo atremti iš­ orinių priešų antpuolių, o gal dėl to, kad rengėsi di­ desniam karui, nestojo į atvirą kovą su priešu, nors tuo metu vienoje pusėje kryžiuočiai, užėmę Jurbarko ir Kauno pilis ir išžudę gynėjus, varėsi iš visur didžiulį grobį, o kitoje pusėje Livonijos kryžiuočiai atėmė iš lietuvių tą Žemaitijos pakraštį, kuris dabar vadinamas Kuršu.

Susietas teiginys: t-146

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Apie tai, kad, anot Vulfstano pasakojimo, senovės prūsai, panaudodami kažkokį dirbtinį šaldymą, mokėdavo keletą mė­ nesių išlaikyti namuose mirusių žmonių kūnus, bus rašoma kitame šio veikalo tome. Kai kuriuos žymius žmones Lietuvoje kartais laidodavo prie didelių akmenų, esančių laukuose. 1822 metais pasitaikė aptikti kapą prie didoko akmens žemėje, priklausančioje ma­ no kaimeliui. Kaimiečiai nuolat kalbėdavo, kad po tuo akme­ niu esanti užkasta kažkokia seniena; pasak vienų, lobis, pasak kitų, kažkokio atmintino žmogaus kūnas; tai rodo senų laikų padavimai. Kai, dalyvaujant vienam senienų tyrėjui, liepiau kasti, maždaug trijų uolekčių gylyje radome žmogaus skeletą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Pa­ vyzdžiui, „Paparona“ arba „Kiniglis“, tai reiškia ne kiškį, kaip kad pasakyta Neseckio „Herbyne“ (aiškino tik pagal piešinį ir iš lotynų kalbos išvertė žodį „Lepus“), bet triušį, nes lietuvių kal­ boje žodis „ Kiniglis“ būtent tą ir reiškia *. Nors pirmaujančios lietuvių giminės po Horodlės seimo naudojosi antspaudais su lenkiškais herbais, vis dėlto vargin­ gesnį bajorai dar ilgai turėjo savo senovinius antspaudus. Juo­ se ant sutarčių, kurias sudarinėjo bajorai vieni su kitais, net iki XVII amžiaus vidurio išlikęs labai ryškus tokių dar seno pavi­ dalo ir seno graviravimo signečių pėdsakas. Jose pastebime arba mitologinius ženklus, arba pavaizduotus fetišus, arba die- 11 Skaityk straipsnį „Šventyklos”.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Informacija, kuria autorius papildė paragrafą, rengdamas ant­ rąjį LTI leidimą (PEĮ. L. 26). Tekste minimi faktai paimti iš mi­ nėto T. Volianskio laiško (P. 12). 94 /Ten pat, nenurodyta vieta/ Prilvico statulėlių rinkinyje, remiantis Mašo (Mascho) ir Vogeno (Wogen) informacija, dievukas, turintis užrašą Szwaixtiks, neati­ tinka tų savybių, kurias mes priskiriame Lietuvos Apolonui.

Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija

Vis dėlto 1323 m. Gediminas savo garsiuosius laiškus rašo Vilniuje. Tai – ne tik sutar- tinė miesto įkūrimo data, bet ir nuolatinės LDK sostinės tapsmo data.

Šaltinis: 01-bumblauskas-ldk-ir-jos-tradicija

Gedimino politikos reikšmingiausiu atspindžiu yra laikomi Gedimino laiškai.