Lietuva

Santrauka

Lietuva šiame šaltinyje aprašoma kaip atskira valstybė su savomis teisėmis, suvažiavimais, seimine praktika ir valstybine savivoka, išlaikyta ir po Liublino unijos.

Pavadinimai šaltiniuose

• Lietuva
• Lietuvos valstybė
• Didžioji Lietuva

Kas tai

Lietuva čia yra ir politinė valstybė, ir savarankiška teisinė bei institucinė erdvė, turėjusi savo seimus, įstatymus ir valstybinę organizaciją.

Geografinis ir istorinis kontekstas

Šaltinyje Lietuva ypač dažnai aptariama Liublino unijos, bendrųjų seimų, atskiros teisės ir Stepono Batoro valdymo kontekste. Akcentuojama, kad bendra valstybė su Lenkija nepanaikino Lietuvos atskiro politinio gyvenimo.

Teiginiai

Teiginys	Kontekstas	Pagrindžia
t-007 Iki 1569 m. Lietuva faktiškai ir juridiškai buvo visiškai nepriklausoma valstybė.		c-001
t-008 Prieš kiekvieną bendrąjį seimą Lietuvoje buvo rengiami atskiri atstovų ir senatorių suvažiavimai.		c-002
t-009 Lietuva savo suvažiavimus laikė savitais seimais, kurie skyrėsi nuo Lenkijos provincijų seimelių.		c-003
t-010 1673 m. nustatyta, kad kas trečias seimas, kurio maršalka lietuvis, rinktųsi Lietuvoje, Gardine.		c-004
t-011 Lietuvai ir Lenkijai seimų konstitucijos buvo rašomos atskirai, o vienos valstybės konstitucija kitoje negaliojo be specialaus priėmimo.		c-005
t-012 Steponas Batoras dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir laikėsi Lietuvos kaip atskiros valstybės sampratos.		c-006

Reikšmingi paminėjimai

c-001

Santrauka: Iki 1569 m. Lietuva faktiškai ir juridiškai buvo visiškai nepriklausoma valstybė.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Iki 1569 m. ir faktiškai ir juridiškai Lietuva buvo visiškai nepriklausoma valstybė. Senieji aktai, kuriais ji buvo surišta su Lenkija, jau nebegaliojo. Tiesą sakant, jų niekad nebuvo laikytasi. Tik intereso verčiamos, abi vals- tybės nenorėjo visiškai nutraukti ryšio ir rinkdavosi sau bendrus valdovus.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-002

Santrauka: Prieš kiekvieną bendrąjį seimą Lietuvoje buvo rengiami atskiri atstovų ir senatorių suvažiavimai.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Ir Lietuvoje prieš kiekvieną bendrąjį seimą taip pat buvo pradėti daryti tokie pat į seimą vyks- tančių atstovų ir senatorių suvažiavimai. Iš pradžių jie įvyk- davo Volkoviske, o vėliau Slanime. Čia būdavo apsvars- tomi iš karaliaus gauti pasiūlymai, suderinamos instruk- cijos ir nusistatoma, kaip turi laikytis seime visi Lietuvos atstovai ir senatoriai.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-003

Santrauka: Lietuva savo suvažiavimus laikė savitais seimais, kurie skyrėsi nuo Lenkijos provincijų seimelių.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Lietuva žiūrėjo į juos, kaip į savo seimus. Nors lenkai, žiūrė- dami į Lietuvą, kaip į trečiąją Respublikos provinciją, Lietuvos seimelį irgi vadino provincijos seimeliu, tačiau jis labai skyrėsi nuo Lenkijos provincijų seimelių.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-004

Santrauka: 1673 m. nustatyta, kad kas trečias seimas, kurio maršalka lietuvis, rinktųsi Lietuvoje, Gardine.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Keletą kartų jie vis dėlto pasiekė tai, kad seimas prieš įstatymus buvo sušauktas Lietuvoje, o 1673 m. buvo pakeistas ir patsai seimų vietos įstatymas; naujasis įstatymas nustatė, kad kas trečias seimas, kurio maršalka esti lietuvis, rink- tųsi Lietuvoje — Gardine.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-005

Santrauka: Lietuvai ir Lenkijai seimų konstitucijos buvo rašomos atskirai, o vienos valstybės konstitucija kitoje negaliojo be specialaus priėmimo.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Konstitucijos Lietuvai ir Lenkijai būdavo rašomos atskirai. Jei kuri konstitucija būdavo bendrai priimama, tai prie jos būdavo pastaba. Kartais viena valstybė vėliau priimdavo ir kitos valstybės konstituciją, tik visada su tam tikru, specialiai seimo patvirtintu, nutarimu; be jo nė viena lenkų priimtoji konstitucija negaliodavo Lietuvoje, o lietuvių priimtoji — Lenkijoje.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-006

Santrauka: Steponas Batoras dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir laikėsi Lietuvos kaip atskiros valstybės sampratos.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Steponas Batoras buvo paskutinysis garbingas Lietuvos valdovas. Jis buvo svetimšalis, — lietuviai iš pradžių jo neno- rėjo net pripažinti, bet vėliau jis labai susiartino su Lietuva. Jo nuopelnai dideli. Visų pirma jo karo žygių dėka buvo gar- bingai pašalintas beveik šimtą metų Lietuvą varginęs Maskvos pavojus. Jo nuopelnas buvo ir akademijos įkūrimas. Be to, jis rūpinosi ir ekonominiais krašto reikalais; jo laikais net buvo kilęs sumanymas įkurti Vilniuje valstybės banką. Jis niekad nespaudė lietuvių lenkų naudai. Nepaisydamas Liublino unijos nuostatų, jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir visada skaitėsi su Lietuva, kaip su atskira valstybe.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai