Adolfo Jofės vadovaujami sovietai traktavo Lietuvą kaip naują politinį vienetą ir sutiko ją pripažinti nacijų apsisprendimo teise. Iki taikos tarp Lietuvos žemių ir Prūsijos kryžiuočių kasmet per Kalėdas turėjo būti mokama šimtas grivinų. Pirmosios Lietuvoje suteiktos teisės būtų pagerinusios miesto būklę, jei šalyje nebūtų kilęs vidaus karas.
Tos pirmosios Lietuvoj teisės būtų ge rokai pagerinusios miesto būklę, jeigu vidaus karas, apie kurį netrukus papasakosime, nebūtų sukėlęs šalyje naujos aud ros. Vladislovas Jogaila su nemažėjančiu apaštalavimo įkarš čiu tuo metu tikrai visą Lietuvą aplankė diegdamas naujo tikėjimo nuostatus; dar numaldęs Baltojoje Rusioje prasidė jusius bruzdėjimus, pargrįžo į Vilnių. Čia, krašto reikalus įstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė sa vo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pavaldžiu karališkajai savo valdžiai16.
Il KNYGA\nsavo lėšomis turėjo ją vykdyti tol, kol visas miestas nebuvo \naptvertas mūro siena. Tos pirmosios Lietuvoj teisės būtų ge\nrokai pagerinusios miesto būklę, jeigu vidaus karas, apie kurį \nnetrukus papasakosime, nebūtų sukėlęs šalyje naujos aud\nros.
Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stip rias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medi ninkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nunio kotos. Tačiau tai buvo jau paskutinis smūgis, krikščioniškojo Ordino riterių kirstas pagoniškai Lietuvai. Juk kai per Jogai los apsukrų laviravimą žlugo visos kryžiuočių jam daromos kliūtys siekti Lenkijos sosto, 1385 metų pabaigoje Lietuvos valdovas paliko savo senąją sostinę ir gausios lietuvių kuni gaikščių ir didikų svitos lydimas išvyko į Krokuvą.
Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stip rias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medi ninkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nunio kotos. Tačiau tai buvo jau paskutinis smūgis, krikščioniškojo Ordino riterių kirstas pagoniškai Lietuvai. Juk kai per Jogai los apsukrų laviravimą žlugo visos kryžiuočių jam daromos kliūtys siekti Lenkijos sosto, 1385 metų pabaigoje Lietuvos valdovas paliko savo senąją sostinę ir gausios lietuvių kuni gaikščių ir didikų svitos lydimas išvyko į Krokuvą.
Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas pasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro gos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at siuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios pilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino maršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie tuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė aplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau tu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir niokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo čiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda mi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie Vilniaus užėmimą.
1390 metų sausio pradžioje visą savo šei\nmą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti anks\ntesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar \nlabiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų \nsavo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas \npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios \npilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino \nmaršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie\ntuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir \nMaišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė \naplinkines žemes.
Smulk menos niekad nenustelbė jame didesniųjų uždavinių, o kartais tolimi tikslai nesumažino jo sugebėjimo naudotis momentu ir taikintis prie esamų aplinkybių. 1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai — jis galutinai atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogai la ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta pasikeitė.
Smulk menos niekad nenustelbė jame didesniųjų uždavinių, o kartais tolimi tikslai nesumažino jo sugebėjimo naudotis momentu ir taikintis prie esamų aplinkybių. 1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai — jis galutinai atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogai la ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta pasikeitė.
1388 [pasirašyta ties Kaunu rytojaus dieną po Šv. Martyno, vys kupo ir išpažinėjo, Viešpaties metais 1388], Skirgaila save vadina: Schir- galo Dei gratia dux lithuanie et domi nus Tracensis et Polocensis [Skirgaila - didysis Lietuvos kunigaikštis ir Tra kų bei Polocko valdovas]. 17 Latopisiec Litwy, paskelbtas D a ni to w i c z, Wilno, 1827, 8vo, 1.
1388 [pasirašyta ties Kaunu rytojaus dieną po Šv. Martyno, vys kupo ir išpažinėjo, Viešpaties metais 1388], Skirgaila save vadina: Schir- galo Dei gratia dux lithuanie et domi nus Tracensis et Polocensis [Skirgaila - didysis Lietuvos kunigaikštis ir Tra kų bei Polocko valdovas]. 17 Latopisiec Litwy, paskelbtas D a ni to w i c z, Wilno, 1827, 8vo, 1.
Taigi Gedimino valdoma Lietuvos valstybė XIV a. 3-iame dešimtmetyje, atremdama\npriešo spaudimą prie Nemuno, kovodama plačiu frontu nuo Suomijos įlankos šiaurėje iki\nOderio pietvakariuose, bendradarbiaudama su kaimyninėmis rusų bei lenkų žemėmis,\nsukūrė gilų užnugarį slavų žemėse, sulaikė kryžiuočių veržimąsi, prisidėjo prie Ordino\nveiksmų bei siekimų demaskavimo, jo pozicijų silpninimo tarptautiniu mastu.\n Pačioje Vakarų Europoje XIII—XIV a.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
