Lietuvos istorija

Lietuvos istorijos žinių lobynas

LietuvosistorijaLietuvos istorijos žinių lobynas

Lietuva

LaikotarpisXIXX1009–1968

ŽemėlapisGalerija

Kraunami ryšiai...

24 vaizd. / 2 tiesiog. / 22 susij.

Santrauka

Lietuva šiame šaltinyje aprašoma kaip atskira valstybė su savomis teisėmis, suvažiavimais, seimine praktika ir valstybine savivoka, išlaikyta ir po Liublino unijos.

1613 m. Tomo Makovskio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis.

Pagrindinis atvaizdas

1613 m. Tomo Makovskio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis.

TiesioginisŽemėlapis

Tomasz Makowski, kartograf - Radziwiłł, Mikołaj Krzysztof 's (1549-1616) employee • 1613 • Wikimedia Commons

Licencija: Public domain

Eiti į galeriją (Lietuva) Atidaryti šaltinį

24 vaizd. / 2 tiesiog. / 22 susij.

Pavadinimai šaltiniuose

  • Lietuva
  • Lietuvos valstybė
  • Didžioji Lietuva

Kas tai

Lietuva čia yra ir politinė valstybė, ir savarankiška teisinė bei institucinė erdvė, turėjusi savo seimus, įstatymus ir valstybinę organizaciją.

Geografinis ir istorinis kontekstas

Šaltinyje Lietuva ypač dažnai aptariama Liublino unijos, bendrųjų seimų, atskiros teisės ir Stepono Batoro valdymo kontekste. Akcentuojama, kad bendra valstybė su Lenkija nepanaikino Lietuvos atskiro politinio gyvenimo.

Teiginiai

Teiginys
t-001 Adolfo Jofės vadovaujami sovietai traktavo Lietuvą kaip naują politinį vienetą ir sutiko ją pripažinti nacijų apsisprendimo teise.
t-002 Iki taikos tarp Lietuvos žemių ir Prūsijos kryžiuočių kasmet per Kalėdas turėjo būti mokama šimtas grivinų.
t-003 Pirmosios Lietuvoje suteiktos teisės būtų pagerinusios miesto būklę, jei šalyje nebūtų kilęs vidaus karas.
t-004 Lietuva pasirinko euroatlantinės integracijos kelią, todėl 1992 m. birželio 8 d. priėmė konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ (panašiai pasielgė Latvija ir Estija).
t-005 1991 m. Lietuvą pripažino Prancūzija, Didžioji Britanija, JAV ir rugsėjo 6 d. SSRS.
t-006 Kalbos apie partizanų operacijos kautynes greitai pasklido po Lietuvą ir stiprino gyventojų patriotines nuotaikas.
t-007 1440 m. Kazimiero IV privilegija leido Vilniaus miestiečiams laisvai prekiauti be muito visoje Lietuvos valstybėje.
t-008 XIII a. viduryje Lietuva savo žemėje jau turėjo keletą miestų, nors ilgai buvo atsiribojusi nuo krikščionybės.
t-009 Lietuvių tautinio judėjimo iškilimą dalis lenkų laikė Rusijos carizmo politikos projektu, gimusiu tik tam, kad skaldytų ir silpnintų lenkų jėgą, o vėliau Lietuvos valstybės atkūrimą laikys tik Vokietijos intriga.
t-010 LLKS Vasario 16-osios deklaracijoje numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir demokratinės respublikos santvarka.
t-011 LDK lydymosi procesai baigėsi ne visuotine polonizacija, o modernių lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautų susikūrimu.
t-012 1918 m. vasario 16 d. Taryba Vilniuje paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.
t-013 Vokietija Lietuvą laikė sudedamąja SSRS dalimi ir iš pradžių ją administravo karinė valdžia, o 1941 m. liepos pabaigoje įvestas civilinis okupacinis valdymas.
t-014 Balińskis Kryžiuočių ordino nuniokojimą iki Medininkų ir Ašmenos vadino paskutiniu smūgiu pagoniškai Lietuvai.
t-015 Iki XII a. pabaigos Lietuva buvo Rusios įtakoje, o vėliau savo antpuoliais ėmė bauginti Rusią ir Lenkiją.
t-016 1941 m. birželio 14–18 d. okupacinė valdžia įvykdė pirmąjį masinį Lietuvos gyventojų trėmimą ir deportavo 17,5 tūkst. žmonių.
t-017 Sovietmečiu lietuviai gerai išmoko rusų kalbą ir galėjo tiesiogiai naudotis rusų kultūros pasiekimais.
t-018 Švitrigaila, nepatenkintas Vytauto iškėlimu, išvyko pas kryžiuočius ieškoti pagalbos nuversti naująjį Lietuvos valdovą.
t-019 Lietuvoje miestai kūrėsi tada, kai aukštesnieji kunigaikščiai jau buvo įtvirtinę savo viršenybę.
t-020 1864 m. – sąlyginė skiriamoji riba, kai Rusijos caro valdžia nuslopino paskutinį bajorijos vadovautą sukilimą, kuriuo siekta atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę.
t-021 Michałas Balińskis suprato Lietuvos miestų ir miestiečių luomo vėlyvos raidos priežastis.
t-022 Tvirtindama pozicijas prieš Kryžiuočių ordiną, Lietuva tais pačiais metais sudarė taiką su Didžiuoju Naugardu.
t-023 Per nepilnus du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva galutinai tapo lietuviška ir jos nebebuvo galima supainioti nei su Lenkija, nei su Rusija.
t-024 1430 m. Vytautas į Trakus ir Vilnių sukvietė šiaurės šalių kunigaikščius ir pasiuntinius, ketindamas karūnuotis Lietuvos karaliumi.
t-025 XX a. Lietuva apsisprendė atkurti valstybę etnografiniu principu kaip lietuviškai kalbančią Lietuvą.
t-026 Paplitusi versija Lietuvos vardą kildina iš Lietaukos upelio, įtekančio į Nerį netoli Kernavės, vardo.
t-027 XVI–XVII a. Lietuva buvo šiauriausias katalikiškosios Pietų ir Vidurio Europos kultūrinio pasaulio pakraštys.
t-028 1506 m. rugpjūtį ties Kłecku pasiekta Lietuvos pergalė užkirto Krymo ordai kelią į artimiausias valstybės vaivadijų sostines.
t-029 XIII a., Mindaugui pasiskelbus Lietuvos karaliumi ir siekus priimti Romos tikėjimą, popiežius paskyrė Lietuvai vyskupą.
t-030 Lietuva tapo politinės sistemos centru, apie kurį telkėsi ne tik Mindaugo laikais prijungtos Juodosios Rusios ir Polocko žemės, bet ir Lietuvos politinėje įtakoje buvę Voluinė ir Haličas, Kijevas, Pskovas.
t-031 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos deklaracija numatė atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.
t-032 Nutrūkusi prekyba su Rusia ir Prūsija bei nuolatinis priešo pavojus Lietuvos sostinę vertė karine stovykla arba mūšio lauku.
t-033 Ordino vadovas siekė išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą ir 1390 m. sausio 19 d. per komtūrą sudarė sutartį su Vytautu.
t-034 1940 m. birželio 14 d. V. Molotovas įteikė J. Urbšiui ultimatumą, reikalaujantį įsileisti neribotus sovietų dalinius ir pakeisti Lietuvos vyriausybę.
t-035 Ir šiandien vartojama sąvoka „litvakas“ susijusi su gyvenamosios vietos pavadinimu – tai žydas iš Lietuvos (turima omenyje istorinė Lietuva – LDK po Liublino unijos).
t-036 Kijevo kunigaikštystė ir Podolė tuo metu priklausė Lietuvai, o Kafa buvo svarbiausias Lietuvos prekybinis uostas prie Juodosios jūros.
t-037 1392 m. Vytautas atsisakė sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais ir gavo valdyti visą Lietuvą.
t-038 Naujieji 160 000 ūkininkų padidino Lietuvos pasėlių plotus trečdaliu, o 1938 m. Lietuva eksportavo 132 000 tonų grūdų pertekliaus.
t-039 Lietuvos bajorija jautėsi sudaranti vieną luomą su Lenkijos bajorija, bet Lietuva pati rūpinosi savo gynyba ir sutartimis.
t-040 Mykolo Balinskio veikalas laikomas informacijos šaltiniu apie ikikrikščionišką Lietuvos valstybės istoriją.
t-041 1939 m. Kauno sporto halėje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė antrą kartą tapo Europos čempione.
t-042 Po Vytauto mirties Vladislovas Jogaila netrukus paskyrė savo vietininką Lietuvai.
t-043 Vakarams skirtoje korespondencijoje Lietuva buvo vadinama karalyste.
t-044 Per Šiaurės karą Lietuva ir Lenkija ekonomiškai ir politiškai nusilpo, o jų teritorijas nuniokojo kariuomenės.
t-045 Vytauto karūnacija galėjo visiškai išvaduoti Lietuvą iš Lenkijos ir sumažinti Lenkijos galią Europoje.
t-046 Taigi Gedimino valdoma Lietuvos valstybė XIV a.
t-047 Nuo 1586 m. Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčios iki 1784–1787 m. Vilniaus katedros fasado skulptūrų Lietuva gyveno baroko dvasia.
t-048 Žygimantas Augustas įsakė lietuvišką monetą, kainavusią du lietuviškus grašius, imti už pustrečio lenkiško grašio.
t-049 Gedimino laiškų netikrumo įrodymu laikyta užuomina, kad svetimšaliai per Mazoviją galėjo saugiai vykti į Lietuvą.
t-050 Gediminas savo valstybėje turėjo dvi skirtingų kalbų ir religijų tautas: lietuvius ir rusus.
t-051 Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės.
t-052 1923 m. rugsėjo 17 d. pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų buvo 2 028 971 gyventojas.
t-053 1219 m. Lietuvoje vyriausiojo kunigaikščio dar nebuvo, bet 1245–1246 m. Mindaugas jau vadintas aukščiausiuoju karaliumi.
t-054 Pasak citatos, Lietuvos vardas Europai tapo žinomas tik X amžiuje.
t-055 Manoma, kad jei ne vokiečių puolimas, slavų ekspansija, Lietuvos valstybė ir Lietuvos vardas būtų aprėpęs gerokai platesnes (gal net visas) baltų genčių žemes.
t-056 Gedimino misija popiežiui pranešė apie valdovo ryžtą pereiti į naują tikėjimą ir prašė siųsti mokytų tikėjimo vyrų į Lietuvą.
t-057 Iki Jogailos tapimo Lenkijos karaliumi 1386 m. Lietuva gali būti vadinama savotiška arba nesistemine karalyste.
t-058 Kryžiaus karai prieš Lietuvą iš dalies paaiškina Lietuvos ekspansiją į mongolų nuteriotas Kijevo Rusios žemes ir jų pajungimą – taip buvo kaupiami ištekliai kovai Vakaruose.
t-059 Lietuvos delegacija pareiškė nepripažįstanti Zigmanto didžiuoju kunigaikščiu, nes jis buvo išrinktas be lietuvių.
t-060 Mindaugo karūnacija užbaigė Lietuvos valstybės susikūrimą, nes Lietuvą pripažino to meto pasaulis.
t-061 Kryžiuočiai, įsibrovę į Lietuvą su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir Maišiagalą, bet Vilniaus neužėmė.
t-062 Dusburgietis, aprašydamas lietuvių puolimus, grindė būtinybę kariauti prieš Lietuvą.
t-063 Praradusi senas rinkas, Lietuvos ekonomika 1992–1994 m. patyrė sukrėtimą, o 1993 m. realusis BVP sudarė 40 proc. 1988 m. BVP.
t-064 Lietuva 1939 m. sausio 10 d. ratifikavo neutralumo įstatymą, bet toliau manevravo tarp Varšuvos, Maskvos ir Berlyno.
t-065 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tikslas skatino vienytis lietuvių diplomatus ir išeiviją.
t-066 Sukilimo pralaimėjimas pagreitino finalą – 1795 m. spalio 24 d. Peterburge Rusija, Austrija ir Prūsija pasirašė konvenciją dėl trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo.
t-067 Modernioji Lietuvos vardo samprata vis labiau siejo Lietuvą su lietuvių kalbos vartojimu.
t-068 Vytautas kovojo ne su Vakarais, o dėl Lietuvos vietos Vakaruose ir padėjo pagrindus Lietuvos tapsmui Europos dalimi.
t-069 Nuo 1944 m. vasaros sovietų represijos ir teroras skatino lietuvių pasipriešinimą, todėl kilo partizaninis karas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
t-070 Tačiau lietuviai visą laiką reikalavo, kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje ar bent pasienyje.
t-071 Aleksandro planai žlugo, nes totoriai netrukus su didelėmis pajėgomis įsiveržė į Lietuvą.
t-072 Lietuva savo suvažiavimus laikė savitais seimais, kurie skyrėsi nuo Lenkijos provincijų seimelių.
t-073 Kryžiuočiai svetimtaučius įtikino, kad visa Lietuva tebėra pagonių šalis.
t-074 Pasak teksto, lietuvių tauta pirmiausia Dievui nusilenkė Vilniuje, kai Petras Goštautas pakvietė Šv. Pranciškaus vienuolius.
t-075 Lietuvos politinių grupuočių teritorinės aspiracijos apėmė etnines lietuvių žemes Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose bei dalį Kuršo.
t-076 1838 m. Mykolas Balinskis aiškino rusų valdžiai, kad jo Vilniaus istorijos veikalo tikslas buvo Lietuva ir jos senoji sostinė.
t-077 Po antrojo LLV padalijimo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai liko tik etninės lietuvių ir vakarinės baltarusių žemės.
t-078 Masinis nedarbas paskatino masinę Lietuvos gyventojų emigraciją.
t-079 1570 m. Lietuvos monetos buvo keičiamos į lenkiškus pinigus, fiksuojant dėl to patirtus nuostolius.
t-080 Nuo 1503 m. totoriai vis drąsiau puldinėjo Lietuvos žemes paskutiniaisiais Aleksandro valdymo metais.
t-081 Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo sukurta XIII a. viduryje.
t-082 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Lietuvą vokiečiai užėmė per tris dienas, todėl sovietai tik kai kuriuos politinius kalinius paskubomis išgabeno iš Lietuvos.
t-083 Lietuvoje yra geografinis Europos centras, kurį Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas lokalizavo 25 km į šiaurę nuo Vilniaus.
t-084 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją, prievarta įvedė tariamai demokratinį valdymą ir įjungė jas į SSRS.
t-085 Lietuvos delegacija tarptautiniame forume memorandumais, straipsniais ir pasisakymais kėlė Lietuvos valstybės pripažinimo klausimą.
t-086 XVI a. pabaigoje protestantizmas Lietuvoje buvo labai įsigalėjęs tarp didikų ir miestiečių.
t-087 Čekijai pasitraukus iš Jogailaičių dinastinės sistemos, joje liko Lenkija ir Lietuva.
t-088 Sąjūdis įvykdė rinkimų programos dalį, susijusią su Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimu ir jos piliečių atskyrimu nuo sovietų jurisdikcijos.
t-089 Okupantų paskirto Liaudies seimo nutarimai panaikinti Lietuvos valstybingumą ir prašytis į SSRS buvo neteisėti.
t-090 Lietuvos diplomatai padėjo išlaikyti okupuotos Lietuvos politinį atminimą tarptautinėje sąmonėje.
t-091 Kaunas, vadintas vartais į pagoniškąją Lietuvą, buvo miestas, pagarsėjęs tvirtovėmis ir prekyba.
t-092 1897 m. surašymo duomenimis, gyventojų skaičius maždaug dabartinės Lietuvos ribose (be Klaipėdos krašto) siekė apie 2,7 mln.
t-093 1992 m. Konstitucijos preambulė Lietuvos valstybės teisės pamatus siejo su Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos konstitucijomis.
t-094 Vytautas įvairiais būdais stiprino savo aukščiausią valdžią Lietuvoje ir atkakliai šalino kliūtis.
t-095 Sėkmingai dalyvaudama įvairiose NATO ir ES veiklos srityse, Lietuva akivaizdžiai sustiprino savo saugumą ir tarptautinį statusą, sutvirtėjo ekonomiškai.
t-096 Vokiečių vermachtui įžengiant į Lietuvą, daug lietuvių jį sutiko palankiai, kai kurie net su gėlėmis rankose.
t-097 Suvažiavimas priėmė rezoliuciją, kurioje reikalauta suteikti Lietuvai politinę autonomiją ir Vilniuje rinkti Seimą visuotiniu balsavimu.
t-098 J. J. Chodkevičius apgynė LDK antspaudus ir paliko galimybę išsaugoti Lietuvos valstybingumą.
t-099 1219 m. priešmindauginė Lietuva, greičiausiai valdoma Živinbudo ir susijungusi su Žemaitija, sudarė sutartį su Volyne.
t-100 Zigmantas siūlė Jogailai karūnuoti Vytautą, nes Vytautas buvo nusipelnęs Lietuvai įvesdamas joje krikščionybę.
t-101 Steigiamojo Seimo rinkimai Vilnijoje ir Mažojoje Lietuvoje nevyko, nes Lietuva tų teritorijų nekontroliavo.
t-102 Lietuvai ir Lenkijai seimų konstitucijos buvo rašomos atskirai, o vienos valstybės konstitucija kitoje negaliojo be specialaus priėmimo.
t-103 Žygio prieš Lietuvą metu Karaliaučiaus komtūrui Albertui meldžiantis, kronikoje aprašytas viešpaties kūno pasirodymas paplotėlio pavidalu.
t-104 Lietuvos demokratų programinis idealas – nepriklausoma demokratinė Lietuvos Respublika lietuvių istorinių etnografinių žemių ribose, „su teisingu turto paskirstymu“ ir federacijos ryšiais susijusi su gretimomis demokratinėmis valstybėmis.
t-105 1388 m. dokumente Skirgaila save vadino Lietuvos kunigaikščiu ir Trakų bei Polocko valdovu.
t-106 Vytauto politika pašalino didžiuosius pavojus Lietuvos valstybei, įteisino jos egzistenciją ir padėjo jai pritapti Europoje.
t-107 Aprašant XIV a. pradžios įvykius, kronikoje plačiau minimi karo žygių į Lietuvą sunkumai ir atsakomieji lietuvių smūgiai.
t-108 1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą, nors didžiosios Vakarų valstybės dar negarantavo Lietuvos pripažinimo de jure.
t-109 1940 m. birželio 16 d. sovietų divizijos, žygiuodamos per Lietuvą, strategiškai atkirtusios Latviją ir Estiją nuo Vokietijos.
t-110 Tapusi visateise Europos valstybe, Lietuva siekė pertvarkyti savo vidaus valdymą pagal demokratinį Vakarų pasaulio modelį.
t-111 Lenkijai prijungus sritis, neprisiekusių bajorų žemės buvo atimtos, todėl Lietuvai grėsė suvereniteto praradimas.
t-112 Žygimantas Augustas įsakė lietuvišką monetą, kainavusią du lietuviškus grašius, imti už pustrečio lenkiško grašio.
t-113 Po lietuvių išpuolio Sembai lietuviai ir prūsai nuolat rengė karo žygius ir vieni kitiems smogė stiprių smūgių.
t-114 Pavasario pradžioje kariuomenės buvo išvestos į Lietuvą ir pirmiausia puolė Kauną.
t-115 Sugriovus pilis, žemdirbiai palikdavo kaimus, o priešas leisdavosi vis toliau į Lietuvos gilumą.
t-116 Vytautas su žemaičiais ir Prūsijos magistras su savo kariais veržėsi į Lietuvos gilumą ir pasiekė Trakus.
t-117 Pagal Jogailos su Lenkija sutartį Vytauto valdoma Lietuva ir jai priklausoma Rusia turėjo likti Lenkijos karaliaus valdžioje.
t-118 Riterių magistras Konradas su savo ir svetimšalių kariuomene pavasario pabaigoje patraukė į Lietuvą.
t-119 Kojelavičius aiškina, kad Jogaila dėjosi nežinąs Vytauto sumanymų, nes troško Vytauto ir Lietuvos vardo išgarsėjimo.
t-120 Į Lietuvą su karaliumi atvykęs Kujavijos vyskupas Jonas Kropidlas parėmė Vytauto santuokos sumanymą.
t-121 Pasirašius paliaubų sutartį, Vytautas nuvyko į Lietuvą, o karalius išvyko į Didžiąją Lenkiją.
t-122 Karalius lapkritį grįžo į Krokuvą ir leido Augustui vykti į Lietuvą.
t-123 Livonijos atstovai seime nusprendė, kad Livonija sudaro sąjungą su Lietuva ir pereina į Žygimanto Augusto globą.
t-124 Ivanas nesutiko sustabdyti karo veiksmų, kol bus gautas karaliaus atsakymas, o jo kariuomenė telkėsi netoli Lietuvos sienų.
t-125 Andrejus Kurbskis, nepakęsdamas Ivano žiaurumo, su visa šeimyna persikėlė į Lietuvą.
t-126 Rygos vyskupas ir katedros klebonas manė, kad neišvarius Tautvilos iš Lietuvos lietuviai būtų priėmę krikštą.
t-127 Grįžęs į Naugarduką Vaišvilkas įkūrė vienuolyną prie Nemuno tarp Lietuvos ir Naugarduko ir ten gyveno.
t-128 Aleksandras pasiuntė į Maskvą pasiuntinius parvežti didžiosios kunigaikštytės Elenos į Lietuvą.
t-129 Nuo aušrininkų laikų įsigalėjusi vienmatė lietuvio samprata trukdė mūsų istorinei sąmonei tinkamai atspindėti istorinį Lie tuvos palikimą.
t-130 T. Narbuto lenkiškai parašytas veikalas išryškino etnokultūrinius lietuvių ir „koroniažų“ skirtumus.
t-131 Kadangi Kauno priemiestis vadinosi Aleksotu, Narbutas lietuviškąją Aleksotą apdainuojančias dainas siejo su Kauno apylinkėmis.
t-132 1829 m. „Dziennik Warszawski“ išspausdintas Dionizo Poškos straipsnis buvo skirtas rašantiems Lietuvos ir Žemaičių istoriją.
t-133 Narbutas citavo priekaištą, kad per 400 metų Lietuvos praeitimi rūpinosi tik Kojalavičius, Mykolas Lietuvis ir Teodoras Narbutas.
t-134 Narbutas vaizdavo, kad Graikijos ir Romos dievai persikėlė į Lietuvą ir susiliejo su vietos bei skandinavų religijomis.
t-135 Narbutas teigė trisdešimt metų tyręs Lietuvos senovę ir rinkęs papročius, prietarus, burtus, pasakojimus bei dainas.
t-136 Narbutas Prūsijoje buvusius žemės drebėjimus laikė argumentu, kad jie galėjo būti žinomi ir tolimesnei Lietuvai.
t-137 Narbutas dievaitį Lielhuwani siejo su Lietuvos vardo kilme ir laikė jį lietuvių mitu bei pamėgtu šūkiu.
t-138 Narbutas linų ūkį Lietuvoje vadino žilos senovės paminklu ir siejo jo puoselėjimą su tolimiausiomis lietuvių epochomis.
t-139 Narbutas rašė, kad Lietuvoje pasakojimuose aitvaras kartais nematomas užpuola moteris, o kartais prijaukintas neša gėrybes.
t-140 Narbutas rašė, kad tarakonai buvo paplitę Lydoje iki kairiojo Ditvos kranto, bet jų nebuvo tikrojoje Lietuvoje.
t-141 Narbutas tikėjimą raganomis siejo su lietuvių stabmeldystės žlugimu ir svetimų prietarų plitimu.
t-142 Narbutas rašė, kad alanai, senieji kai kurių plačiosios Lietuvos sričių gyventojai, būrė iš karklo šakų.
t-143 Narbutas tikrosios Lietuvos teismų sprendimus minėjo kaip šaltinį apie liudytojų priesaikas per skrutinijas.
t-144 Narbutas rašė, kad lietuvių genties ikijungtuviniai papročiai skyrėsi pagal tautą, vietos aplinkybes ir laiką.
t-145 Narbutas lietuvių vaišingumą vadino gražiausia viešąja dorybe ir siejo jį su šeimininkės pareiga patarnauti svečiui.
t-146 Narbutas po Lietuvą išsibarsčiusius kapus ir laidojimo laukus laikė pagoniško laidojimo karstuose įrodymu.
t-147 Narbutas rašė, kad Lietuvoje pilkapiai randami labai retai, dažnai giliai po žeme ir dažniausiai atsitiktinai kasant.
t-148 Narbutas rašė, kad tikrojoje Lietuvoje sudegintų žmonių pelenams laikyti skirtos vietos buvo vadinamos Obelijomis.
t-149 Narbutas lietuvių bajorų linkimą į Rytų krikščionybę vadino lietuviškuoju manicheizmu, Manicheismus Lilhuanicus.
t-150 Narbutas nurodė, kad toliau pateikia smulkius kai kurių lietuvių mitologijos sričių aprašymus.
t-151 Narbutas nurodė, kad rankraštis baigiasi pagyrimu lietuvių tautos svetingumui, darbštumui ir namų gyvenimo dorybėms.
t-152 Narbutas rašė, kad nuo XI a. pabaigos ėmė smukti Krivių Krivaičio autoritetas lietuvių gyvenamose žemėse.
t-153 Narbutas teigė lietuvių žemėje aptikęs Biarmijos raidyno pėdsakų, rodančių, kad senovės lietuviai naudojosi tomis raidėmis.
t-154 1567 m. pabaigoje karalius, nenutraukęs karo veiksmų, išsiuntė Lietuvai universalus dėl Gardino seimo sušaukimo.
t-155 Teodoras Narbutas Lietuvos susijungimą su Lenkija vertino kaip savanorišką nepriklausomybės atsisakymą ir niokojančių karų priežastį.
t-156 Narbutas estų žodį Litalain siejo su Lietuva ir Ukmergės apskritimi, aiškindamas lietuvių bei kuršių ankstyvą gyvenimą jų žemėse.
t-157 Teodoras Narbutas lietuvių kalbą kildino iš pelazgų kalbos šakos kartu su graikų ir lotynų kalbomis.
t-158 Narbutas Nestorą laikė pirmuoju jam žinomu istoriku, paminėjusiu Lietuvą apie 860 metus ar kiek vėliau.
t-159 Narbutas Lietuvos sluoksnių formacijoje išskyrė įvairialypius jai nebūdingus akmenis, nes joje nematė panašių uolienų sluoksnių ar kalnų.
t-160 Tadas Voliankis Narbutui atsiuntė Lietuvoje rastos monetos piešinį ir manė, kad ji priklauso lietuviškiems paminklams.
t-161 Narbutas rašo, kad XVI a. teismuose nuosprendžiai būdavo sakomi lietuviškai, o į knygas įrašomi rusiškai, lotyniškai arba lenkiškai.
t-162 XVI amžiuje vakaruose Lietuva karų jau nebeturėjo.
t-163 Tie generaliniai seimeliai neišnyko nė įvedus bendrą su lietuviais seimą.
t-164 Jis niekad nespaudė lietuvių lenkų naudai.
t-165 Vaizdingi, nors ir žiaurūs, karo veiksmų aprašy mai su lietuvių kunigaikščių ir karvedžių charakteris tikomis leidžia pastebėti siužetų idėją.
t-166 Lucko suvažiavime 1429 m. Lietuva buvo paskelbta suverenia valstybe, ir tik atsitiktinumas sutrukdė jai pasidaryti karalyste.
t-167 Prie jau anksčiau lietuvių užvaldytų Juodosios Rusios (Naugarduko žemių) ir Polocko Gediminas pridėjo užkariautas Haličo-Voluinės, Vitebsko ir Kijevo žemes.
t-168 PREILIAI A 1920 m. liepos 12 d. Lietuva su Sovietų Rusija sudarė taikos sutartį.
t-169 Tais pačiais metais Lietuvos žemę ištiko baisus ba das, ir paplito žmonėse prancūziškos ligos4 0 .
t-170 Mirtis ta galop ištiko 1430 metų spalio 30 dieną Trakuose, gedint visai Lietuvai ir net lenkams, kuriuos tiek kartų vedė į pergalingo mūšio lauką, kurių karalių tvirtu petimi parėmė ir apsaugojo.
t-171 Istorinė Lietuva - tai Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijos; „litvinai“ - tenai gyvenantys bajorai, išpažįstantys katalikų tikėjimą.
t-172 Tokiu viešpačiu karaliumi Vladislovu ir jo broliais Dievas apdovanojo Lietuvą būtent ta da, kai jam prireikė stebuklingu būdu atversti tą užkietėjusią stabmeldiškais ir manichėjiškais paklydimais šalį ir įžiebti joje tikėjimo šviesą.

Ryšiai