1262 m. Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, nusiaubė Ordino užnugarį Pavyslyje. Mindaugas žuvo 1263 m. dėl giminės nesantaikos, kilusios nepasitenkinus jo politika vokiečių atžvilgiu. Žuvus Lietuvos karaliui Mindaugui, nutrūko Lietuvos pagalba 1260 m. sukilusiems prūsams.
Štai Didžiojo prūsų sukilimo metu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė Ordino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai sutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123). Mindaugo valdoma Lietuva (ypač 1259— 1263 m.) plačiu frontu nuo Dauguvos iki Vyslos sėkmingai kovojo prieš Ordino agresiją, aktyviai rėmė, kiek leido sąlygos, prūsų ir jotvingių—sūduvių kovą.
Štai Didžiojo prūsų sukilimo metu, 1262 m., didelė Mindaugo kariuomenė, vadovaujama Treniotos, vėl nusiaubė Ordino užnugarį pavyslyje (III, 160). Kai jungtinė prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė, kovojusi prieš kryžiuočius Sembos rajone, apgulė Vėluvos pilį Priegliaus pakrantėje (III, 122), Manto vadovaujami prūsai nusiaubė Kulmo žemę, o po to (1263 m.) visiškai sutriuškino kryžiuočius mūšio lauke (III, 123). Mindaugo valdoma Lietuva (ypač 1259— 1263 m.) plačiu frontu nuo Dauguvos iki Vyslos sėkmingai kovojo prieš Ordino agresiją, aktyviai rėmė, kiek leido sąlygos, prūsų ir jotvingių—sūduvių kovą.
1260 m. kilus didžiajam prūsų sukilimui, Lietuva\nsiuntė prūsams savo kariuomenę į pagalbą, tačiau, žuvus Lietuvos\nkaraliui Mindaugui, pagalba nutrūko, o Vakarų Europos parama\nOrdinui labai sustiprėjo. 1274 m.
Tačiau Mindaugui dar reikėjo įtvirtinti valdžią. 1248 m. padėtis jam tapo labai grėsminga. Opoziciją pirmiausia sudarė artimiausi giminai- čiai – brolvaikiai, pagalbon pasitelkę ir svetimuosius – Livonijos ordiną ir Voluinę. Mindaugas įveikė šią kliūtį ne tik karo žygiais, bet ir diploma- tija – pasinaudojęs Livonijos vidaus prieštaravimais, patraukė į savo pusę Livonijos ordino magistrą Andrių Štirlandą. Per jį 1251 m. pavasarį (ar vasaros pradžioje) Mindaugas išsirūpino sau ir žmonai Mortai krikštą, o sau – karaliaus karūną.
Todėl suomiai, estai ir latviai buvo nukariauti, prūsai – išnaikinti, o Min-\ndaugas ne tik sugebėjo sukurti valstybę, bet ir įeiti, nors laikinai, į Europos \nšalių sistemą. Jis buvo vienintelis naujausiosios Viduramžių Europos valdo-\nvas, sugebėjęs paversti savo tautą ir valstybę istoriniu subjektu. \nNalšios kunigaikštis Daumantas (iš kurio Mindaugas paveržė žmoną), \nveikęs išvien su stipriausiu Mindaugo varžovu Treniota, 1263 m.
O naujausiajai Viduramžių Europai, taip pat ir Lietuvai teisė sa- varankiškai krikštytis nepripažįstama: Europoje jau vyko kryžiaus karai. Todėl suomiai, estai ir latviai buvo nukariauti, prūsai – išnaikinti, o Min- daugas ne tik sugebėjo sukurti valstybę, bet ir įeiti, nors laikinai, į Europos šalių sistemą. Jis buvo vienintelis naujausiosios Viduramžių Europos valdo- vas, sugebėjęs paversti savo tautą ir valstybę istoriniu subjektu.
1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaiti- jos Livonijos ordinui. Svarbiausias tikslas, kurio siekta krikštijantis, – ka- rūna. Tikslas buvo pasiektas 1253 m. liepos 6-ąją. Mindaugo vainikavimo dienai priklauso garbinga vieta mūsų kalendoriuje: juk Mindaugas – pir- mas ir vienintelis vainikuotas Lietuvos karalius. Mindaugo vainikavimas Mindaugo karūnacija.
1251 m. Mindaugas krikštijosi, mainais perleidęs didelę dalį Žemaiti- jos Livonijos ordinui. Svarbiausias tikslas, kurio siekta krikštijantis, – ka- rūna. Tikslas buvo pasiektas 1253 m. liepos 6-ąją. Mindaugo vainikavimo dienai priklauso garbinga vieta mūsų kalendoriuje: juk Mindaugas – pir- mas ir vienintelis vainikuotas Lietuvos karalius. Mindaugo vainikavimas Mindaugo karūnacija.
