Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė jos priklausomą Prūsiją. Prūsijoje (ji, kaip Lenkijos lenas, buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti švedams kai kurie uostai, jų tarpe ir Klaipėda. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai, kurie, priešams užplūdus, daugumas išbėgo į Prūsiją, ypač į Karaliaučių. Žemaičių kraštas tarp Išlos ir Nemuno buvo vadinamas Prūsais arba Parusais. Su šiuo kraštu siejama Rusnės salos vardo kilmė.
Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Vilnius ypač vėlesniais Vytauto valdymo laikais neužgydė žaizdų, patirtų nesėkmingai valdant Skirgailai, ir nepraturtėjo. Juk tas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, glo bojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su Prūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Mask va, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir tolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vil nius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki ko kių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė. Esant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan tiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos kūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės kraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik tas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su klestėti!
40 ## Puslapis 57 I KNYGA vokiečių nagų į Lietuvą, suduodamas jiems didelį smūgį41. Kai tik Prūsiją pasiekė žinia, kad Jogailos derybos su Lenki jos didikais ir Vengrijos karaliene Elžbieta dėl Jadvygos ran kos sėkmingos, didysis magistras Konradas Ciolneris Ro- tenšteinas tuojau pat, surinkęs didžiules pajėgas, 1385 metų rugpjūtį ties Kaunu persikėlė per Nemuną ir ėmė siautėti visame krašte. Vilnius, tiesa, turėdamas tvirtovėse labai stip rias įgulas, išvengė puolimo, bet aplinkinės žemės iki Medi ninkų, netgi iki pat Ašmenos, buvo didžiojo magistro nunio kotos.
Dar didesnis garsas apie Vilnių pasklido 1325 me\ntais, kai ryšius nutraukus su kryžiuočiais tame mieste buvo\nlaisva valia pasirašyta toji Gedimino sutartis su Łokietka, ku\nria nutarta bendromis jėgomis stoti į kovą su Prūsijos ordi\nnu, išvaduota 20 000 lenkų belaisvių ir Aldona, Gedimino\nduktė, išleista už Lokietkos sūnaus Kazimiero Didžiojo. Tad\niš to naujai iškilusio miesto nusidriekė dviejų kaimyninių tau\ntų vėlesnio susijungimo ir galios pirmosios gijos.
Vygan das tačiau byloja: Steterunt V septi manis in continuo agone nocte dieque et pugna et ex utraque parte multi sunt occisi [stovėjo 5 savaites nuolatinėse kautynėse dieną naktį ir kovoje iš abiejų pusių daug buvo užmuštų]. - • — 126 ## Puslapis 143 Il KNYGA po įtemptos, tačiau perniek nuėjusios, pilies apsupties, kry žiuočiai galop atsitraukė ir, palikę Vilnių, kraštą ugnimi ir kalaviju nusiaubę, grįžo į Prūsiją ir Livoniją. Puolėjų nuos toliai buvo irgi ne mažesni; be daugybės nukautų karių, prie Vilniaus šūvio pakirstas žuvo Lietuvos kunigaikštis, Kęstu čio sūnus, Vytauto tikras brolis Tautvilas ir Hohenšteino gra fas Algardas34.
Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai\ndila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san\ndėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry\nžiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.
XIII a. šaltiniuose skyrium nuo Prūsų minima ir Barta (ПСРЛ, т. 2 (1908), стб. 813, 877) bei kt. vakarinių baltų žemės. Prūsais, Prūsija visas kraštas tarp Vyslos ir Nemuno galutinai pradėta vadinti tada, kai buvo pavergtas Kryžiuočių ordino (Būga K. 3, p. 120—121; Кушнер П. И. Этнические..., с. 154—155; Jasas R. Didysis..., p. 11; Salys A. Prūsai (kalba), p. 147; MPKP, 1, p. 14—15; Powierski J. Stosunki..., p. 139; to paties, Prusowie..., p. 368—371; to paties, Uwagi..., p. 128; HP, 1, 1, p. 280—281; Bednarczuk L. Onomastyka..., p. 59—61).
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)