Lietuvos istorija

Lietuvos istorijos žinių lobynas

LietuvosistorijaLietuvos istorijos žinių lobynas

Prūsija

LaikotarpisIXXIX880–1806

Žemėlapis

Kraunami ryšiai...

Santrauka

Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė jos priklausomą Prūsiją. Prūsijoje (ji, kaip Lenkijos lenas, buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti švedams kai kurie uostai, jų tarpe ir Klaipėda. To meto Lietuvos miestuose beveik visi pirkliai buvo vokiečiai, kurie, priešams užplūdus, daugumas išbėgo į Prūsiją, ypač į Karaliaučių. Žemaičių kraštas tarp Išlos ir Nemuno buvo vadinamas Prūsais arba Parusais. Su šiuo kraštu siejama Rusnės salos vardo kilmė.

Pavadinimai šaltiniuose

  • Prūsija
  • Parusis
  • Parusija
  • Prūsais
  • Parusais
  • parusiais
  • Parusy
  • Parusiu

Laikotarpis ir datos

  • tipas: pajūrio kraštas / regionas; kraštas / regionas; kraštas / istorinis regionas

Teiginiai

Teiginys
t-001 1394 m. Prūsijos ordinas pasinaudojo proga pradėti karą ir niokoti Lietuvą.
t-002 Kryžiuočiai, užėmę Prūsiją, sunaikino Romuvą.
t-003 Rugpjūčio 8 d. apie trečią valandą visoje Prūsijoje tris kartus drebėjo žemė su pastatais.
t-004 Sutikdami apsikrikštyti, Jogaila ir Vytautas reikalavo grąžinti Lietuvai žemes iki Deimės ir Alės upių Prūsijoje.
t-005 Vytautas pareiškė galįs siekti Prūsijos, nes šis kraštas seniau priklausė jo protėviams.
t-006 Sutikdami apsikrikštyti, Jogaila ir Vytautas reikalavo, kad Vokiečių Ordinas grąžintų Lietuvai žemes iki Deimės ir Alės upių Prūsijoje.
t-007 Vytauto laikais Vilniaus prekyba išsišakojo su Prūsijos ir Livonijos miestais, Pskovu, Naugardu ir Maskva.
t-008 1385 m. rugpjūtį didysis magistras Konradas Ciolneris Rotenšteinas iš Prūsijos puolė Lietuvos žemes.
t-009 1325 m. Vilniuje Gediminas ir Lokietka sudarė sutartį bendromis jėgomis kovoti su Prūsijos ordinu.
t-010 Po nesėkmingos Vilniaus pilies apsupties kryžiuočiai nusiaubė kraštą ir grįžo į Prūsiją bei Livoniją.
t-011 1390 m. sausio pradžioje Vytautas išsiuntė savo šeimą iš Gardino į Prūsiją.
t-012 Carienės Kotrynos II vykdytuose Respublikos padalijimuose trečdalį jos teritorijos teko užleisti Prūsijai ir Austrijai.
t-013 1380 m. Vaidila kaip pasiuntinys nuvyko į Prūsiją ir paruošė dirvą slaptam Jogailos sandėriui su arkikomtūru.
t-014 Abraomo Kulviečio ir Martyno Mažvydo kultūrinė programa Prūsijoje pradėjo lietuviakalbės raštijos tradiciją.
t-015 1390 m. sausio pradžioje Vytautas išsiuntė šeimą iš Gardino į Prūsiją ir rengėsi atnaujinti sutartis su didžiuoju magistru.
t-016 Gedimino laiškai, anot pasakojimo, riterių buvo paimti į Prūsiją ir taip atsidūrė kryžiuočių archyve.
t-017 Apie 880 m. iš Danijos ištremti žmonės persikėlė per jūrą ir įsikūrė Prūsijoje, Žemaitijoje bei Karelijoje.
t-018 Petro iš Dusburgo kronikoje Prūsijos žemė skirstoma į 11 atskirų žemių.
t-019 1960 m. buvo suredaguotas leidinys „Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams“.
t-020 Per didelius šalčius Prūsijoje ir Livonijoje nušalo visi vaismedžiai.
t-021 Skirgaila, gavęs pavedimą, nuvyko į Prūsiją ir ėmė rengti antpuolius prieš Kęstutį bei Lietuvą.
t-022 XVIII a. pabaigoje didesnė dalis LDK kariuomenei skirtų muškietų buvo nupirkta stiprią karinę pramonę turėjusioje Prūsijoje.
t-023 Po Kryžiuočių ordino užkariavimo Prūsija galutinai imtas vadinti visas kraštas tarp Vyslos ir Nemuno.
t-024 Salyno taikoje nutarta, kad lietuvių pirkliai Prūsijoje ir Livonijoje galės laisvai prekiauti be naujų muitų.
t-025 Vytautas pareiškė galįs siekti Prūsijos, nes šis kraštas esą anksčiau priklausė jo protėviams.
t-026 Po nesėkmingos Vilniaus pilies apsupties kryžiuočiai nusiaubė kraštą ir grįžo į Prūsiją bei Livoniją.
t-027 Zigmantas siekė su kryžiuočių pagalba sudaryti Lietuvos, Prūsijos, Vengrijos ir Čekijos sąjungą prieš Lenkiją.
t-028 Po pralaimėjimo Vilniaus prieigose dalies lenkų dalinių likučiai perėjo sieną su Prūsija.
t-029 Vilniaus prekyba buvo išsišakojusi su Prūsijos ir Livonijos miestais, Pskovu, Naugardu ir Maskva.
t-030 Livonija vis glaudžiau šliejosi prie Prūsijos.
t-031 Popiežius nenorėjo be tolesnio nagrinėjimo patvirtinti sutarties, galbūt dėl naujesnių žinių iš Prūsijos.
t-032 Prūsijos teutonų ordino broliai pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino Vytenio pranciškonams pastatytą bažnyčią.
t-033 1231 m. Prūsijoje pradėjęs veikti Kryžiuočių ordinas buvo stipresnis ir geriau organizuotas nei kalavijuočiai.
t-034 1322 m. žiemą po ilgos ramybės nauja kryžiuočių ekspedicija patraukė į Prūsiją.
t-035 Apie 880 m. iš Danijos ištremti žmonės persikėlė per jūrą ir įsikūrė Prūsijoje, Žemaitijoje bei Karelijoje.
t-036 Prūsijos dokumentuose Vilija XIII amžiuje buvo vadinama Nerimi arba Neria.
t-037 1793 m. sausio 23 d. Prūsija su Rusija pasirašė susitarimą dėl Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo.
t-038 Baigus pasirengimą mūšiams Prūsijoje, rugpjūtį atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos.
t-039 1375 m. ekspedicija iš Prūsijos sukėlė Vilniui grėsmę.
t-040 Dusburgiečio kronikoje teigiama, kad kryžiaus karui „viešpats pasirinko Prūsijos žemę“, o Ordino veiksmai laikyti Dievo veiksmais.
t-041 Petro iš Dusburgo kronikoje Prūsijos vardu politine prasme vadintas Ordino užkariautas plotas nuo Vyslos iki Nemuno.
t-042 Po Žygimanto Kęstutaičio mirties Prūsijos ordino įtaka Lietuvos likimui liovėsi vyravusi.
t-043 1329 m. Jonas Liuksemburgietis, Čekijos karalius, su kilmingaisiais atžygiavo į Prūsijos žemę.
t-044 Abraomo Kulviečio ir Martyno Mažvydo kultūrinė programa Prūsijoje pradėjo lietuviakalbės raštijos tradiciją.
t-045 Vaidila 1380 m. nuvyko į Prūsiją ir paruošė Jogailai dirvą slaptam sandėriui su arkikomtūru.
t-046 Per Kotrynos II įvykdytus Respublikos padalijimus trečdalis valstybės buvo atiduotas Prūsijai ir Austrijai.
t-047 Dusburgiečio kronikoje pabrėžiama, kad Ordino broliai apvalė „šventąją Prūsijos žemę“ nuo stabmeldystės.
t-048 Vienais metais Prūsijos žemėje buvo pagaunama kur kas mažiau silkių negu anksčiau.
t-049 Kryžiuočiai sunaikino Romuvas, užėmę Prūsiją.
t-050 Petro iš Dusburgo kronikos IV dalies paaiškinimai Prūsijos įvykius gretino su visuotinės istorijos faktais.
t-051 Prūsiją pasiekus žiniai apie Jogailos derybų sėkmę, Konradas Ciolneris Rotenšteinas 1385 m. rugpjūtį puolė Lietuvą.
t-052 1325 m. Vilniuje pasirašyta Gedimino sutartis su Lokietka numatė bendrą kovą su Prūsijos ordinu.
t-053 Dusburgiečio kronikoje Ordino karas Prūsijoje vaizduojamas kaip vykęs „pagal dievo valią“.
t-054 Sukilimo pralaimėjimas pagreitino finalą – 1795 m. spalio 24 d. Peterburge Rusija, Austrija ir Prūsija pasirašė konvenciją dėl trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo.
t-055 1394 m. Prūsijos ordinas pasinaudojo Švitrigailos išvykimu pas kryžiuočius ir pradėjo karą prieš Lietuvą bei Lenkiją.
t-056 Lietuvių pirkliai Prūsijoje ir Livonijoje galėjo laisvai prekiauti be naujų muitų, išskyrus senuosius.
t-057 1375 m. ekspedicija iš Prūsijos sukėlė Vilniui grėsmę.
t-058 Prūsijos žemę ribojo Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė, Mazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė.
t-059 Prūsijoje pasklido gandas, kad Gediminas laiškais skelbė norą priimti krikštą.
t-060 1304 m. Vokietijos maldininkai vėl išsirengė keliauti į Prūsijos žemę.
t-061 Kai rugpjūtį Prūsijoje baigta pasirengtis mūšiams, atvyko savanorių iš Anglijos ir Prancūzijos.
t-062 Vokiečių ordino valstybėje, vėliau tapusioje Prūsija, lietuviai ilgainiui pradėti vadinti lietuvininkais.
t-063 Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių galybė rėmė asmenį, troškusį tapti Lietuvos valdovu ir atkeršyti.
t-064 Dėl baisių šalčių Prūsijoje ir Livonijoje nušalo visi vaismedžiai, o kryžiuočiai negalėjo imtis žygio.
t-065 1326 m. Petras iš Dusburgo užbaigė kroniką, skirtą pagrįsti kryžiuočių užkariavimus Prūsijoje ir karą prieš Lietuvą.
t-066 Prūsijos teutonų broliai pasiuntė kariuomenę ir sudegino Vytenio pranciškonams skirtą bažnyčią.
t-067 1793 m. sausio 23 d. Prūsija su Rusija pasirašė susitarimą dėl Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo.
t-068 XVIII a. Prūsijoje veikė Lietuvos departamentas su centru Gumbinėje, tačiau lietuvių kalbos vartojimas Prūsijoje ilgainiui siaurėjo.
t-069 XVIII a. Prūsijoje oficialiai vartotas Lietuvos vardas, nes buvo įsteigtas Lietuvos departamentas su centru Gumbinėje.
t-070 Riteriai grįždami paėmė dokumentus į Prūsiją, todėl jie atsidūrė kryžiuočių archyve.
t-071 Skirgaila nuvyko į Prūsiją ir, remdamasis sandėriu su Ordinu, rengė naujus antpuolius prieš Kęstutį ir Lietuvą.
t-072 1231 m. Prūsijoje pradėjęs veikti Kryžiuočių ordinas buvo stipresnis ir geriau organizuotas nei kalavijuočiai.
t-073 Prūsijoje pasklido gandas, kad Gediminas išsiuntinėjo laiškus apie norą priimti krikštą ir prisijungti prie tikinčiųjų.
t-074 1629 m. Altmarko paliaubomis švedams šešeriems metams buvo palikti kai kurie Prūsijos uostai, tarp jų Klaipėda.
t-075 Priešams užplūdus Lietuvos miestus, daugelis vokiečių pirklių pabėgo į Prūsiją, ypač į Karaliaučių.
t-076 Livonija vis glaudžiau šliejosi prie Prūsijos.
t-077 Sudeginus Karšuvos ir Heilsbergo pilis Kurše, kariuomenė buvo nuvesta į Žemaitiją, o vėliau į Prūsiją.
t-078 Mindaugas, atgavęs Žemaitiją bei Kuršą ir nusiaubęs Sembą, po kelerių metų vėl sukėlė karą Prūsijoje.
t-079 Į pagalbą prieš Prūsijos ir Žemaitijos gyventojus buvo sutelkta daug kariuomenės iš Vokietijos.
t-080 Skomantas, neseniai pabėgęs į Prūsiją, su prūsų kariais netikėtai patraukė Gardino kryptimi.
t-081 Vytenio pulkai beveik tris mėnesius niokojo Prūsiją, kurią siaubė žudynės ir gaisrai.
t-082 Bertoldas Briuhavenas į Livoniją buvo pasiųstas su Prūsijos kryžiuočių daliniu ir nugalėjo apgulties išsekintus lietuvius.
t-083 Kęstutis, priešui pasitraukus iš Lietuvos, slaptais miškų keliais užpuolė Prūsiją.
t-084 Kryžiuočiai po ariergardo pralaimėjimo skubiai pasitraukė į Prūsiją, pakelėse išmesdami gausų grobį.
t-085 Nugalėtojai, išžudę ginkluotus priešininkus kovos lauke, be grobio sugrįžo į Prūsiją.
t-086 Kryžiuočiai paragino ginkluotis Prūsijos vyrus ir pasikvietė pagalbininkų iš Silezijos, Austrijos, Vokietijos, Anglijos bei Prancūzijos.
t-087 Jogaila įsakė dvidešimt laivų su grūdais Vysla nuplukdyti į Prūsijos pasienį, kad maistas būtų nugabentas į Lietuvą.
t-088 Jogaila, matydamas kryžiuočių sėkmę, įsakė visoms Lenkijos žemėms stoti į kovą su Prūsija.
t-089 Lietuvių kariuomenė, sugrįžusi iš Prūsijos, šiek tiek pailsėjo ir patraukė iš vakarų į rytus.
t-090 Rengiantis traukti į Prūsiją, Vilniuje buvo sušauktas lietuvių seimas.
t-091 Narbutas ginčija išvadą apie dievo kilmę, nes, jo teigimu, žemės drebėjimų būta Prūsijoje ir jie buvo žinomi tolimesnei Lietuvai.
t-092 Narbutas rašo, kad Prūsijos kronikininkai šiuo vardu siejo dievintą senovės kunigaikštį Vaidevutį.
t-093 Narbutas rašo, kad Prūsijos kronikininkai burtininkams priskyrė ateities pranašavimą liejant ištirpintą vašką į šaltą vandenį.
t-094 Narbutas rašo, kad Prūsijos kronikininkai senovės prūsų herbo kilmę siejo su Vaidevučio laikais.
t-095 Narbutas Dusburgiečio pasakojimą apie senovės Prūsiją laiko patikimu krivio istorinės egzistencijos argumentu.
t-096 Narbutas ginkluoto atvertimo eigą sieja su tikėjimo smukimu ir vardija ją nuo Livonijos iki Prūsijos, Lietuvos ir Žemaitijos.
t-097 Narbutas pateikia Hartknocho duomenis apie lietuvių kalbą, vartotą Prūsijoje, Nemuno žemupyje.
t-098 Narbutas VII lentelėje Romovę vaizduoja Prūsijoje, Prūsos ir Bysleidos upių santakoje, kaip šventą miestą su šventovės aptvaru.
t-099 Teodoras Narbutas laiko tikėtina nuomonę, kad Prūsija turėjo pirmykščių gyventojų, su kuriais susipažino kimbrai.
t-100 1242-1253 metais klajokliai tarp Mazovijos, Prūsijos ir Lietuvos lengvino lietuvių ryšius su Pamariu ir Prūsija.
t-101 Narbutas rašo, kad 1253 metų pradžioje kryžiuočiai, sustiprinę saugumą nuo Vyslos pusės, ėmė siekti užkariauti Prūsiją.
t-102 Teodoras Narbutas Ordino politiką vadina kruvina ir rašo, kad sūduviai buvo iškapoti arba išgabenti į kitas Prūsijos dalis.
t-103 Narbutas tikrosios Prūsijos sieną aprašo ėjusią Vyslos žemupiu, Baltijos jūra iki Nemunyno žiočių ir toliau iki Širvintos upės.
t-104 Narbutas nurodo skirtingas nuomones apie gintare rastų vabzdžių kilmę: Masė jų tėvyne laikė Prūsiją, o Ragenas manė juos patekus iš šalies.
t-105 Narbutas, remdamasis Nestoru, rašo, kad mirusiųjų deginimas, pelenų rinkimas į urnas ir laidotuvių turnyrai išliko Prūsijoje.
t-106 Šilinyčius (Syleniczus) yra lietuviškos kilmės, iš Sylla - šilas; Prūsijos lietuvių kalba Syilenas - stalius.
t-107 Šie pokyčiai labiausiai pa veikė Baltijos jūros pakrantes tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių; žemės ¡gelmių sluoksniai, linkę į vulkaninius ju desius, taip pat įrodo, kad kitados Prūsijoje vyko žemės drebėjimai2.
t-108 Aes tuarium, pasak lotyniško Pitėjo vertimo, reiškia negilias, seklias vietas, kurios kartais būva apsemtos, o kartais — sausos; toks aprašymas iš tikrųjų tinka senovės Prūsijai.

Ryšiai