Krivis

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Po pergalės jie\naukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį\natiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse\ngyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet,\nprieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali\npastovėti.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Toks didelis buvo jo autoritetas,\nkad ne tik jis pats, ne tik jo gentainiai, bet ir jo pasiuntinys, su jo krivūle206 ar kokiu\nkitu žinomu ženklu keliaudamas per šių netikėlių žemes, susilaukdavo didžios pagarbos\niš kunigaikščių, kilmingųjų207 bei prastuomenės208. Be to, jie garbino, kaip buvo įprasta\nsenovėje, negęstančiąją ugnį.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Dėl šitų mirusiųjų nutikdavo tokių velniškų patyčių, kad štai, mirusiojo tėvams nuėjus pas minėtąjį popiežių — krivį ir paklausus, ar tokią ir tokią dieną bei tokią ir tokią naktį jis nesąs matęs ko einant į jų namus, tas nedvejodamas pasakydavo, kokie buvo mirusiojo drabužiai, ginklai210, žirgai bei šeimyna, be to, siekdamas didesnio įtikinamumo, pridurdavo, jog, girdi, jo namų durų staktoje numirėlis esąs palikęs vienokią ar kitokią žymę ietimi ar kitu kokiu įrankiu. Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti. Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Dėl šitų mirusiųjų nutikdavo tokių velniškų patyčių, kad štai, mirusiojo tėvams nuėjus pas minėtąjį popiežių — krivį ir paklausus, ar tokią ir tokią dieną bei tokią ir tokią naktį jis nesąs matęs ko einant į jų namus, tas nedvejodamas pasakydavo, kokie buvo mirusiojo drabužiai, ginklai210, žirgai bei šeimyna, be to, siekdamas didesnio įtikinamumo, pridurdavo, jog, girdi, jo namų durų staktoje numirėlis esąs palikęs vienokią ar kitokią žymę ietimi ar kitu kokiu įrankiu. Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti. Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.