Lietuvos istorija

Lietuvos istorijos žinių lobynas

LietuvosistorijaLietuvos istorijos žinių lobynas

Žemaičiai

LaikotarpisXIIIXX1236–1930

Žemėlapis

Kraunami ryšiai...

Santrauka

Žemaičiai lokalizuojami Klaipėdos krašte ir Kuršių marių pakrantėse. Žemaičiai yra pagrindinis ordino karinis tikslas. Kituose šaltiniuose jie rodomi kaip savarankiškumą išlaikanti bendruomenė, anksti pradėjusi intensyvius karo žygius prieš vokiečius, taiką tvirtinusi delnų sudaužymu ir palaikiusi prekybinius ryšius su rygiečiais. Daukanto tekste jie dar aiškinami kaip pajūrių arba žemai gyvenantys žmonės, Perūną vadinę Kūrėju, žinyčiose nestatę savo dievų paveikslų ir motinų išlaikyta sena kalba besididžiuojanti bendruomenė.

Teiginiai

Teiginys
t-001 Žemaičiai, anksčiau neturėję teisės prekiauti su aukštaičiais, vėliau šią teisę atgavo.
t-002 Zenonas Ivinskis 4000 lietuvių pajėgas aiškino kaip jungtines žemaičių ir Mindaugo karines pajėgas prieš Ordiną.
t-003 1413 m. vasario 6 d. Vilniuje Jogaila ir Vytautas įgaliojo dvasininkus vesti derybas su kryžiuočiais, atstovaujant žemaičiams.
t-004 Eiliuotoji Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį, mini žemaičius, o prieš Durbės mūšį ir jame mini lietuvius arba pagonis.
t-005 Žemaičiai dėl ordino prievartos nekentė jo skelbtos katalikybės, o po krikšto dalis jų atkrisdavo į seną tikėjimą.
t-006 Livonijos kryžiuočiai po Žemaičių teriojimo pasirodė Jogailos pusėje prie Trakų.
t-007 Livonijos kryžiuočiai pasirodė Jogailos pusėje prie Trakų po Žemaičių teriojimo.
t-008 Žemaičiai buvo viena iš šešių pagrindinių lietuvių tautos atšakų.
t-009 Vytautas, būdamas Kęstučio sūnus, turėjo didelių simpatijų Žemaičiuose ir Lietuvoje.
t-010 Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių.
t-011 1236 m. žemaičiai Saulės mūšyje atlaikė žygį, bet 1237 m. Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino vasalu.
t-012 Racionžo taikoje Vytautas pažadėjo metus neleisti pirkliams prekiauti su Žemaičiais ir įvežti jiems druskos, javų bei geležies.
t-013 Gardino preliminarine sutartimi Vytautas atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir pasižadėjo padėti statyti pilis.
t-014 1384 m. vasario pradžioje Medininkų, Vangių ir kitų Žemaičių krašto gyventojai pareiškė Ordinui paklusnumą.
t-015 Atgavus Žemaičių žemę, karalius ir Vytautas iš Vilniaus ėmėsi jos gyventojų atvertimo į krikščionybę.
t-016 Manoma, kad Lietuvos valdovai žemaičių gyvenamose valstybės pakraščių teritorijose įkurdino ištikimus žmones iš Lietuvos.
t-017 Paaštrėjus Vytauto ir Ordino santykiams, Vytautas parėmė žemaičius, o žemaičiai išvarė kryžiuočius iš savo krašto.
t-018 Žemaičių senovė.—Kaunas—Marijampolė, 1928.
t-019 Vytauto kariuomenėje buvo lietuvių, žemaičių, vokiečių, lenkų, totorių, rusų ir valakų.
t-020 Per Didžiosios savaitės pasninką ginkluoti žemaičiai įsiveržė į Memelio apylinkes, užėmė miestą ir nužudė apie 70 žmonių.
t-021 Cituotame aiškinime žemaičiai laikomi tais pačiais žmonėmis kaip lietuviai, kalbančiais ta pačia kalba.
t-022 1404 m. taikos politika laikinai apribojo Žemaičių prekybą, bet vėliau jie atgavo teises prekiauti su Aukštaičiais ir pardavinėjo prekes Dancigui.
t-023 1416 m. žemaičių delegacija Konstancos susirinkime pareiškė, kad žemaičiai yra tos pačios lietuvių tautos žmonės.
t-024 Po Torno taikos ginčijamų sienų ir žemių klausimų centre buvo Žemaičiai ir didžiosios Sūduvos girios pasidalijimas.
t-025 Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu.
t-026 Eiliuotoji Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį, mini žemaičius, o prieš Durbės mūšį ir jame mini lietuvius arba pagonis.
t-027 Prie Strėvos upės Trakų paviete žemaičių būriai miške iš pasalų apsupo atsitraukiančią kariauną ir užvertė kelią medžiais.
t-028 Po Durbės mūšio žemaičiai per Treniotą siūlė Mindaugui atsimesti nuo krikščionybės ir pradėti karą su Livonija.
t-029 1398 m. Gardino preliminariąja sutartimi Vytautas atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir pažadėjo padėti statyti pilis.
t-030 Vytautas pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti į jį druskos, javų bei geležies.
t-031 Pasak Eiliuotinės Livonijos kronikos, po laimėjimo žemaičiai siuntė pasiuntinius pas Mindaugą ir prašė Treniotos jį grąžinti į pagonybę.
t-032 Pagal Eiliuotąją Livonijos kroniką, žemaičiai po laimėjimo prašė Treniotos įtikinti Mindaugą grįžti į pagonybę.
t-033 Z. Ivinskis 4000 lietuvių pajėgas aiškino kaip jungtines žemaičių ir karaliaus Mindaugo karines pajėgas prieš Ordiną.
t-034 Atgavę Žemaičių žemę, Jogaila ir Vytautas iš Vilniaus ėmėsi jos gyventojų atvertimo į krikščionybę.
t-035 1390 m. gegužės 26 d. trisdešimt žemaičių atstovų pasižadėjo laikytis Vytauto ir su Ordinu sudarė karo bei prekybos sutartį.
t-036 1382 m. pagonys žemaičiai dėl tikėjimo bendrumo davė Kęstučiui 9000 vyrų.
t-037 Per Didžiosios savaitės pasninką ginkluoti žemaičiai įsiveržė į Memelio apylinkes, užėmė miestą, nužudė apie 70 žmonių ir jį sudegino.
t-038 Žemaičiai vieną kartą pardavė Dancigui 50 laukinių stumbrų odų.
t-039 Žemaičių kunigaikščiai kovose su kryžiuočiais naudojosi didžiojo kunigaikščio parama, bet menkai paisė jo vyriausios valdžios.
t-040 Cituojamame aiškinime žemaičiai Lietuvą vadino Auxtote, nes ji laikyta aukštesne žeme už Žemaitiją.
t-041 Vytauto gretose buvo daug dar nepakrikštytų žemaičių ir lietuvių, nes žemaičiai linko prie Birutės sūnaus Vytauto.
t-042 Vytautas turėjo didelių simpatijų Žemaičiuose ir Lietuvoje, todėl buvo laikomas galinčiu įvesti krašte tvarką ir ramybę.
t-043 Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių.
t-044 Paaštrėjus Vytauto ir Ordino santykiams, Vytautas parėmė žemaičius, o žemaičiai išvarė kryžiuočius iš savo krašto.
t-045 Eiliuotosios Livonijos kronikos žemaičių žynys dievams aukojo trečdalį karo grobio ir išbūrė žemaičių vadams pergalę 1259 m. Skuodo kautynėse.
t-046 Živinbudas pasiuntė savo sūnų Kukovaitį su rinktine lietuvių ir žemaičių kariauna padėti Skirmantui.
t-047 Staigi grėsmė išjudino kuršius, žemaičius ir lietuvius, kurie pirmajame susidūrime sutriuškino krikščionių karius.
t-048 Utenio sutelkta kuršių ir žemaičių kariuomenė nusiaubė didelius Livonijos plotus ir privertė priešą ginti savo kraštą.
t-049 Treniotai turėjo padėti jam atsidavusi žemaičių kariuomenė ir naugardukiečių kariai.
t-050 Kryžiuočių magistras Henrikas reikalavo Germanto priesaikos, kad lietuviai ir žemaičiai nesikiš į prūsų karą.
t-051 Prūsai ir žemaičiai iš miškų užpuolė grobio ieškojusius kryžiuočius, kai šie plėšikavo nepasirūpinę apsauga.
t-052 Pasak Livonijos metraščio, žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovėsi su Livonijos magistru Otonu.
t-053 Danieliaus ir Vasilkos pasiųstas Vykintas sidabru ir įvairiomis dovanomis palenkė jotvingius ir pusę žemaičių.
t-054 Lietuvos metraštyje Tautvilas Žemaitijoje pas Vykintą pasiėmė jotvingius, žemaičius ir Danieliaus pagalbą ir išžygiavo prieš Mindaugą.
t-055 Kęstutis valdė Trakus ir Žemaičių žemę ir turėjo šešis sūnus.
t-056 Lietuvos metraštis aiškina, kad žemaičiai išžudė Prūsijos vokiečių vietininkus, nebenorėdami būti vokiečių valdžioje.
t-057 Lietuvos metraštyje žemaičiai Palangoje nuo kopų akmenimis sumušė prieš juos sutelktą Prūsijos ir Livonijos vokiečių kariuomenę.
t-058 Lietuvos metraštis pasakoja, kad Kęstutis nujojo į Žemaičius ieškoti pagalbos ir su žemaičiais atėjo prie Trakų.
t-059 Dionizo Poškos 1829 m. straipsnis „Keletas įžanginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją“ siejamas su Žemaičių istorijos rašymo atmosfera.
t-060 Narbutas savo Lietuvos senovės tyrimų lobiu vadino papročius, prietarus, pasakojimus, padavimus ir dainas, rinktus iš Žemaičių, Lietuvos, Prūsų ir Latvijos.
t-061 Narbutas mini pajūrio žemaičių dainą, kurioje apverkiami jūreiviai, esą pagrobti paaukoti audrai.
t-062 Yra padavimas, jog Žemaičiuose buvę septynios deivės par kos.
t-063 Narbutas rašė, kad pajūrio žemaičių vaizduotėje Čeltyčios buvo Baltijos jūros nimfos, gyvenančios gintaro rūmuose jūros gelmėse.
t-064 Narbutas, remdamasis Lasickiu, Trotytoją kibirkščių siejo su atsargiu elgesiu su ugnimi ir teigė, kad Žemaičiuose jis buvo dievinamas „Dims tipo“ vardu.
t-065 Narbutas rašė, kad žemaičiai religijos pasikeitimą aiškino krikščionių užgesinta amžinąja ugnimi, dėl kurios Perkūnas sušals, o dievai užmigs.
t-066 Narbutas žemaičių liaudies procesijų paprotį gultis veidu į žemę po brolijų altorėliais aiškino kaip senųjų stabmeldiškų apeigų tąsą.
t-067 1583 m. jėzuitai į Žemaičius ir Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.
t-068 Po ketverių metų Žemaičių vyskupas Melchioras Giedraitis vėl išsikvietė jėzuitus, nes jo diecezijoje daug kaimiečių nepažino krikščioniško tikėjimo tiesų.
t-069 Žemaičių sukilimas 1409 m. Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pavergti nepasiduodančius Žemaičius.
t-070 Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi.
t-071 Bijodamas sukilimo, ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų; vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo.
t-072 Ta lietuvių tauta, išsis kyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur šius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi.

Ryšiai

Atgalinės Nuorodos