Žemaičiai lokalizuojami Klaipėdos krašte ir Kuršių marių pakrantėse. Žemaičiai yra pagrindinis ordino karinis tikslas. Kituose šaltiniuose jie rodomi kaip savarankiškumą išlaikanti bendruomenė, anksti pradėjusi intensyvius karo žygius prieš vokiečius, taiką tvirtinusi delnų sudaužymu ir palaikiusi prekybinius ryšius su rygiečiais. Daukanto tekste jie dar aiškinami kaip pajūrių arba žemai gyvenantys žmonės, Perūną vadinę Kūrėju, žinyčiose nestatę savo dievų paveikslų ir motinų išlaikyta sena kalba besididžiuojanti bendruomenė.
Kai Kęstutis su Vytautu, pasitelkę seną Liubartą, su\nsavo kariuomene VIII.3 d. atvyko prie Trakų, Jogailos pusėje jau\nbuvo pasirodę Livonijos kryžiuočiai, atvykę čia po Žemaičių terio-\njimo^18.
Kai Kęstutis su Vytautu, pasitelkę seną Liubartą, su\nsavo kariuomene VIII.3 d. atvyko prie Trakų, Jogailos pusėje jau\nbuvo pasirodę Livonijos kryžiuočiai, atvykę čia po Žemaičių terio-\njimo^18.
Nors žemaičiai Saulės mūšyje 1236 m. šį žygį Vokiečių ordino riteris pagrobia vaiką. Dail. J. Kossak, XIX a. 1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 29 atlaikė, replės Lietuvą jau spaudė – 1237 m. Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino vasalu.
Tačiau Vilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis. Šis bulės originalas su ver- kumentų nuorašai: Bulla summi Pon- timu j lenkų k. išspausdintas peri- tificis Urbani Sexti, super erectionem odiniame leidinyje Dzieje Dobroczyn- Ecclesiae cathedral is, a Vladislao Rege ności, 1822,1. 870. Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai lai kydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi skaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin gesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21.
Kruvinose kovose su kryžiuočiais naudoda\nmiesi didžiojo kunigaikščio parama, Žemaičių kunigaikščiai perdaug\nnesirūpino jo vyriausia valdžia. Greičiausiai Algirdo laikais Že\nmaičių kunigaikščiai palaikė santykius su artimu kaimynu Kęs\ntučiu, kuris dažnai Žemaičiams ištikimai duodavo pagalbos prieš\nkryžiuočius^20.
Žemaičiai jam\npritarė ir rėmė jo planus. Apie Sekmines (1390 m.) iš\nįvairių Žemaitijos vietų pas Vytautą į Karaliaučių atvy\nko trisdešimt atstovų. Gegužės 26 d. jie pasižadėjo laiky\ntis savo „karaliaus Vytauto” ir su Ordino atstovais sudarė karo\nbei prekybos sutartį, garantuodami kryžiuočiams savo krašte\nvisišką prekybos laisvę.