Žemaičiai

Santrauka

Žemaičiai lokalizuojami Klaipėdos krašte ir Kuršių marių pakrantėse. Žemaičiai yra pagrindinis ordino karinis tikslas. Kituose šaltiniuose jie rodomi kaip savarankiškumą išlaikanti bendruomenė, anksti pradėjusi intensyvius karo žygius prieš vokiečius, taiką tvirtinusi delnų sudaužymu ir palaikiusi prekybinius ryšius su rygiečiais. Daukanto tekste jie dar aiškinami kaip pajūrių arba žemai gyvenantys žmonės, Perūną vadinę Kūrėju, žinyčiose nestatę savo dievų paveikslų ir motinų išlaikyta sena kalba besididžiuojanti bendruomenė.

Teiginiai

Teiginys	Kontekstas	Pagrindžia
t-027 1382 m. pagonys žemaičiai dėl tikėjimo bendrumo davė Kęstučiui 9000 vyrų.		c-020
t-028 1384 m. pradžioje Medininkų, Vangių ir kitų Žemaičių krašto gyventojai pareiškė ordinui paklusnumą.		c-021
t-029 1390 m. trisdešimt žemaičių atstovų pasižadėjo laikytis savo karaliaus Vytauto ir su ordinu sudarė karo bei prekybos sutartį.		c-024 c-022
t-030 Vytautas turėjo didelių simpatijų Žemaičiuose ir Lietuvoje, todėl buvo laikomas galinčiu įvesti krašte tvarką ir ramybę.		c-023
t-031 Žemaičiai dėl ordino prievartos nekentė jo skelbtos katalikybės, o po krikšto dalis jų atkrisdavo į seną tikėjimą.		c-026 c-025
t-032 1404 m. taikos politika laikinai apribojo Žemaičių prekybą, bet vėliau jie atgavo teises prekiauti su Aukštaičiais ir pardavinėjo prekes Dancigui.		c-028 c-029 c-027
t-033 Pagal Eiliuotąją Livonijos kroniką, žemaičiai po laimėjimo prašė Treniotos įtikinti Mindaugą grįžti į pagonybę.		c-030
t-034 Kruvinose kovose su kryžiuočiais naudoda miesi didžiojo kunigaikščio parama, Žemaičių kunigaikščiai perdaug nesirūpino jo vyriausia valdžia.		c-031
t-035 Livonijos kryžiuočiai po Žemaičių teriojimo pasirodė Jogailos pusėje prie Trakų.		c-032
t-036 Po Torno taikos ginčijamų sienų ir žemių klausimų centre buvo Žemaičiai ir didžiosios Sūduvos girios pasidalijimas.		c-033
t-037 Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos.		c-034
t-038 Tačiau dalis etninės Lietuvos yra už šiandieninės Lietuvos ribų, antra vertus, Lietuvos vardu vadinamos į vakarus nuo etninių žemių esančios senųjų žemaičių, dalies jotvingių, sėlių, žiemgalių ir prūsų teritorijos.		c-035
t-039 Žemaičiai 1236 m. Saulės mūšyje atlaikė Kalavijuočių ordino žygį.		c-036
t-040 Žemaičiai, sutriuškinę jungtinę Vokiečių ir Livonijos ordinų kariuomenę prie Durbės 1260 m. liepos 13 d., tarpininkaujant Treniotai, iš tikrųjų siūlė Mindaugui atsimesti nuo krikščionybės ir pradėti karą su Livonija.		c-037
t-041 Tačiau 1323–1324 m. Gedimino krikšto akcija nepavyko dėl žemaičių ir stačiatikių dvariškių pasipriešinimo.		c-038
t-042 Eiliuotoji Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį, mini žemaičius, o prieš Durbės mūšį ir jame mini lietuvius arba pagonis.		c-039
t-043 Zenonas Ivinskis 4000 lietuvių pajėgas aiškino kaip jungtines žemaičių ir Mindaugo karines pajėgas prieš Ordiną.		c-040
t-044 Vytautas, būdamas Kęstučio sūnus, turėjo didelių simpatijų Žemaičiuose ir Lietuvoje.		c-041
t-045 Gardino preliminarine sutartimi Vytautas atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir pasižadėjo padėti statyti pilis.		c-042
t-046 Tuo būdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie čiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama kariuomenė buvo internacionalinė.		c-043
t-047 Taip, žemaičiai vieną kartą pardavė Dancigui 50 laukinių stumbrų odų.		c-044
t-048 Vytautas pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų bei geležies.		c-045
t-049 Žemaičiai, kurie pirmaisiais metais neturėjo teisių pre kiauti su Aukštaičiais, jas dabar vėl atgavo.		c-046
t-050 Čia dabartinėje savo vietoje, Klaipėdos krašte ir Kuršmarių pakrantėmis, gyveno žemaičiai.		c-047
t-051 Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas.		c-048
t-052 Bet ir Žemaičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona, Kolainiai, Bisėnai ir t.t.		c-049
t-053 Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių.		c-050
t-054 Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto.		c-051
t-055 Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi laikąsis taikos sąlygų ir padėjo Ordinui pavergti nepasiduodančius žemaičius.		c-052
t-056 Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi.		c-053
t-057 Bijodamas sukilimo, ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų; vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo.		c-054
t-058 Žemaitija, siekusi Baltijos jūrą, citatoje vadinama lietuvių genties centru, išsaugojusiu gryniausius savo padermės bruožus.		c-055
t-059 O žemaičiai Lietuvą vadina Auxtote, tai yra aukštesnė žemė palyginus su Žemaitija.		c-056
t-060 Ginkluoti žemaičiai įsiveržė į Memelio apylinkes, užėmė miestą, nužudė apie 70 žmonių ir sudegino miestą.		c-057
t-061 Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu.		c-058
t-062 Vytauto gretose buvo daug dar nepakrikštytų žemaičių ir lietuvių.		c-059
t-063 Prie Strėvos upės Trakų paviete žemaičių būriai iš pasalų apsupo atsitraukiančią kariauną.		c-060
t-064 Atgavę Žemaičių žemę, Jogaila ir Vytautas iš Vilniaus ėmėsi jos gyventojų atvertimo į krikščionybę.		c-061
t-065 1413 m. vasario 6 d. Vilniuje Jogaila ir Vytautas įgaliojo dvasininkus vesti derybas su kryžiuočiais, atstovaujant žemaičiams.		c-062

Reikšmingi paminėjimai

c-020

Santrauka: 1382 m. pagonys žemaičiai dėl tikėjimo bendrumo davė Kęstučiui 9000 vyrų.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Pagonys žemaičiai iš pradžių norėjo laikytis Jogailos ir nusiuntė jam pasiuntinius, klausdami, ar jis laikysis jų tikybos. Jogaila jiems nieko neatsakė. Tikė jimo bendrumas palenkė jų simpatijas Kęstučiui ir jie davė jam 9000 vyrų^1 ).

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-021

Santrauka: 1384 m. pradžioje Medininkų, Vangių ir kitų Žemaičių krašto gyventojai pareiškė ordinui paklusnumą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Taip 1384 metų vasa rio mėn. pradžioj Žemaičių krašto (Medininkų, Vangių ir kt.) gyventojai pareiškė Ordinui savo paklusnumą. Iš tų gy ventojų pusės buvo tai pirmas savarankiškas mėginimas pasi duoti naujai jėgai^1 ).

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-022

Santrauka: 1390 m. trisdešimt žemaičių atstovų pasižadėjo laikytis savo karaliaus Vytauto ir su ordinu sudarė karo bei prekybos sutartį.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Apie Sekmines (1390 m.) iš įvairių Žemaitijos vietų pas Vytautą į Karaliaučių atvy ko trisdešimt atstovų. Gegužės 26 d. jie pasižadėjo laiky tis savo „karaliaus Vytauto” ir su Ordino atstovais sudarė karo bei prekybos sutartį, garantuodami kryžiuočiams savo krašte visišką prekybos laisvę.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-023

Santrauka: Vytautas turėjo didelių simpatijų Žemaičiuose ir Lietuvoje, todėl buvo laikomas galinčiu įvesti krašte tvarką ir ramybę.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Ir tik jis, būdamas Kęstučio sūnus ir turė damas dideles simpatijas Žemaičiuose ir Lietuvoj, galėjo įvesti krašte tvarką ir ramybę, ko jau taip seniai buvo išsiilgę jo gy ventojai.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-024

Santrauka: 1390 m. trisdešimt žemaičių atstovų pasižadėjo laikytis savo karaliaus Vytauto ir su ordinu sudarė karo bei prekybos sutartį.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Tuo būdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie čiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama kariuomenė buvo internacionalinė.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-025

Santrauka: Žemaičiai dėl ordino prievartos nekentė jo skelbtos katalikybės, o po krikšto dalis jų atkrisdavo į seną tikėjimą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Tiesa, Vok. Ordinas mėgino skelbti Žemaitijoje Kristaus tikėjimo tiesas, bet be vaisių, nes žemaičiai labai Ordino nekentė dėl daromos jiems prievartos. Nekęsdami Ordino, nekentė kartu ir jo iš pažįstamo katalikų tikėjimo. Nesiskubino ir Vytautas jų kraš te skelbti krikščionybės, nors ir buvo jį iš Ordino du kartu laikinai atėmęs (1401 ir 1409), nes, matyt, bijojo erzinti žemai čius, kurių pagalba tuo tarpu prieš Ordiną buvo jam labai rei kalinga.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-026

Santrauka: Žemaičiai dėl ordino prievartos nekentė jo skelbtos katalikybės, o po krikšto dalis jų atkrisdavo į seną tikėjimą.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Kaip uolesni pagonys už kitus lietuvius, žemaičiai ir priėmę krikštą atkrisdavo į savo seną tikėjimą, ir neklausy davo kunigų. Tada Vytautas ir Jogaila nuvyko į Žemaičius antrą kartą (1416) ir pakrikštijo dar daugiau gyventojų. Da bar buvo pastatyta Varniuose katedra ir astuonios parapijinės bažnyčios^2 ).

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-027

Santrauka: 1404 m. taikos politika laikinai apribojo Žemaičių prekybą, bet vėliau jie atgavo teises prekiauti su Aukštaičiais ir pardavinėjo prekes Dancigui.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Taip, žemaičiai vieną kartą pardavė Dancigui 50 laukinių stumbrų odų.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-028

Santrauka: 1404 m. taikos politika laikinai apribojo Žemaičių prekybą, bet vėliau jie atgavo teises prekiauti su Aukštaičiais ir pardavinėjo prekes Dancigui.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Bet šį kartą nukentėjo Žemaičiai, nes Vytautas dėl pageidaujamos su Ordinu patvaresnės taikos sąryšyje su Rytų politika pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų, geležies, kad Žemaičiai vėl nesukiltų prieš Ordiną.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-029

Santrauka: 1404 m. taikos politika laikinai apribojo Žemaičių prekybą, bet vėliau jie atgavo teises prekiauti su Aukštaičiais ir pardavinėjo prekes Dancigui.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Žemaičiai, kurie pirmaisiais metais neturėjo teisių pre kiauti su Aukštaičiais, jas dabar vėl atgavo.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	aukstas
patikimumo_saltinis	ai

c-030

Santrauka: Pagal Eiliuotąją Livonijos kroniką, žemaičiai po laimėjimo prašė Treniotos įtikinti Mindaugą grįžti į pagonybę.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Pagal Eiliuotinę Livonijos kroniką, Žemaičiai po šito laimėjimo esą siuntę savo pasiuntinius pas Mindaugą ir esą prašę žymųjį karo vadą, kunigą Treniotą, kad tas jų vardu įtikintų Mindaugą vėl grįžti pagonybėn.^178. Yra pagrindo samprotauti, kad Treniota jau anks čiau gyveno Mindaugo dvare^177.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-031

Santrauka: Kruvinose kovose su kryžiuočiais naudoda miesi didžiojo kunigaikščio parama, Žemaičių kunigaikščiai perdaug nesirūpino jo vyriausia valdžia.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Kruvinose kovose su kryžiuočiais naudoda miesi didžiojo kunigaikščio parama, Žemaičių kunigaikščiai perdaug nesirūpino jo vyriausia valdžia. Greičiausiai Algirdo laikais Že maičių kunigaikščiai palaikė santykius su artimu kaimynu Kęs tučiu, kuris dažnai Žemaičiams ištikimai duodavo pagalbos prieš kryžiuočius^20.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-032

Santrauka: Livonijos kryžiuočiai po Žemaičių teriojimo pasirodė Jogailos pusėje prie Trakų.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Kai Kęstutis su Vytautu, pasitelkę seną Liubartą, su savo kariuomene VIII.3 d. atvyko prie Trakų, Jogailos pusėje jau buvo pasirodę Livonijos kryžiuočiai, atvykę čia po Žemaičių terio- jimo^18.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-033

Santrauka: Po Torno taikos ginčijamų sienų ir žemių klausimų centre buvo Žemaičiai ir didžiosios Sūduvos girios pasidalijimas.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Bet Torno taika abiem valstybėm nedavė to, ko jos po Žalgirio galėjo tikėtis. Dar reikėjo dėti pastangų ištisus 12 metų, kol buvo sutvarkyti ginčijamų sienų ir žemių klausimai. Jų centre stovėjo Žemaičiai ir pasidalinimas didžiosios Sūduvos girios.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-034

Santrauka: Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol vadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-035

Santrauka: Tačiau dalis etninės Lietuvos yra už šiandieninės Lietuvos ribų, antra vertus, Lietuvos vardu vadinamos į vakarus nuo etninių žemių esančios senųjų žemaičių, dalies jotvingių, sėlių, žiemgalių ir prūsų teritorijos.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Tačiau dalis etninės Lietuvos yra už šian- dieninės Lietuvos ribų, antra vertus, Lietuvos vardu vadinamos į vakarus nuo etninių žemių esančios senųjų žemaičių, dalies jotvingių, sėlių, žiem- galių ir prūsų teritorijos. Ir tai dėsninga: Lietuvos valstybės formavimo- si branduolys buvo „Lietuvos žemė“ (teritorija tarp Nemuno ir Neries),

L I E T U V O S I S T O R I J A 14 Vytis iš I Lietuvos Statuto Lauryno nuorašo (1531 m.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-036

Santrauka: Žemaičiai 1236 m. Saulės mūšyje atlaikė Kalavijuočių ordino žygį.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Nors žemaičiai Saulės mūšyje 1236 m. šį žygį Vokiečių ordino riteris pagrobia vaiką. Dail. J. Kossak, XIX a.

1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 29 atlaikė, replės Lietuvą jau spaudė – 1237 m. Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino vasalu.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-037

Santrauka: Žemaičiai, sutriuškinę jungtinę Vokiečių ir Livonijos ordinų kariuomenę prie Durbės 1260 m. liepos 13 d., tarpininkaujant Treniotai, iš tikrųjų siūlė Mindaugui atsimesti nuo krikščionybės ir pradėti karą su Livonija.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Žemaičiai, sutriuškinę jungtinę Vokiečių ir Livonijos ordinų kariuomenę prie Durbės 1260 m. liepos 13 d., tarpininkaujant Treniotai, iš tikrųjų siūlė Mindaugui atsimesti nuo krikščionybės ir pradėti karą su Livonija.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-038

Santrauka: Tačiau 1323–1324 m. Gedimino krikšto akcija nepavyko dėl žemaičių ir stačiatikių dvariškių pasipriešinimo.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Tačiau 1323–1324 m. Gedimino krikšto akcija nepavyko dėl žemaičių ir stačiatikių dvariškių pasipriešinimo. Krikšto atsisakymas nereiškė, kad Gediminas atsisakė ir kito tikslo – priartinti Lietuvą prie Vakarų Europos, kviesdamas atvykti vokiečių ko-

1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA 33 lonistus.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-039

Santrauka: Eiliuotoji Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį, mini žemaičius, o prieš Durbės mūšį ir jame mini lietuvius arba pagonis.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Lietuvių pajėgos

Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius, bet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie Vartajų, Georgenburgo ir pačiame mū- šyje — tik lietuvius arba „pagonis“.

P.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-040

Santrauka: Zenonas Ivinskis 4000 lietuvių pajėgas aiškino kaip jungtines žemaičių ir Mindaugo karines pajėgas prieš Ordiną.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

Ivinskio, kadangi tai ne lokaliniai, o plataus masto veiksmai, vykę Lietuvos vakaruose, tai 4000 lietuvių pajėgas reikia suprasti kaip jungtines žemaičių ir paties Lietuvos val- dovo karaliaus Mindaugo karines pajėgas, nukreiptas prieš Ordiną.

26 DURBĖS MŪŠIS 1260 m.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-041

Santrauka: Vytautas, būdamas Kęstučio sūnus, turėjo didelių simpatijų Žemaičiuose ir Lietuvoje.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Ir tik jis, būdamas Kęstučio sūnus ir turė damas dideles simpatijas Žemaičiuose ir Lietuvoj, galėjo įvesti krašte tvarką ir ramybę, ko jau taip seniai buvo išsiilgę jo gy ventojai. Todėl Jogaila turėjo galutinai pasiryžti su Vytautu su sitaikinti.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-042

Santrauka: Gardino preliminarine sutartimi Vytautas atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir pasižadėjo padėti statyti pilis.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Gardine padarė preliminarinę (prirengiamąją) sutartį, kuria Vytautas:

Atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir pasižadėjo jam pa dėti pastatyti dvi ar tris pilis. 2.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-043

Santrauka: Tuo būdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie čiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama kariuomenė buvo internacionalinė.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Tuo būdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie čiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama kariuomenė buvo internacionalinė. Pačių Lietuvos ir Rusijos kunigaikščių joje buvo per penkiasdešimt.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-044

Santrauka: Taip, žemaičiai vieną kartą pardavė Dancigui 50 laukinių stumbrų odų.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Taip, žemaičiai vieną kartą pardavė Dancigui 50 laukinių stumbrų odų. Ypač buvo brangūs sabalų kailiukai, ką žinome iš to, kad jais lyg pinigais buvo mokama už prekes.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-045

Santrauka: Vytautas pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų bei geležies.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Bet šį kartą nukentėjo Žemaičiai, nes Vytautas dėl pageidaujamos su Ordinu patvaresnės taikos sąryšyje su Rytų politika pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų, geležies, kad Žemaičiai vėl nesukiltų prieš Ordiną. Šituo pat laiku, kai buvo vedamos Racionžo taikos dery bos, tarėsi tarp savęs ir Rygos bei Polocko pirkliai.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-046

Santrauka: Žemaičiai, kurie pirmaisiais metais neturėjo teisių pre kiauti su Aukštaičiais, jas dabar vėl atgavo.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Žemaičiai, kurie pirmaisiais metais neturėjo teisių pre kiauti su Aukštaičiais, jas dabar vėl atgavo. Tačiau šie geri prekybos santykiai neilgai truko.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-047

Santrauka: Čia dabartinėje savo vietoje, Klaipėdos krašte ir Kuršmarių pakrantėmis, gyveno žemaičiai.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Čia dabartinėje savo vietoje, Klaipėdos krašte ir Kurš- marių pakrantėmis, gyveno žemaičiai. Toliau nuo jų, į pietus, kairiajam Nemuno krante, t.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-048

Santrauka: Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas. Anks- čiau Nemuną buvo pasiekęs iš Kuršo ir Livonijos ordinas.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-049

Santrauka: Bet ir Žemaičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona, Kolainiai, Bisėnai ir t.t.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Bet ir Že- maičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona, Kolainiai, Bisėnai ir t.t. Tos Panemunės pilys turėjo saugoti Dubysos upyną.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-050

Santrauka: Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. Ka- dangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu, tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama. **9.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-051

Santrauka: Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Tada ordinas nusprendė pa- remti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-052

Santrauka: Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi laikąsis taikos sąlygų ir padėjo Ordinui pavergti nepasiduodančius žemaičius.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Žemaičių sukilimas 1409 m. Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pa- vergti nepasiduodančius Žemaičius. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. Ordi- nas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net iš- vežti į Pavyslį, kaip įkaitai.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-053

Santrauka: Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Ordino valdžia buvo labai žiauri. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. Jau 1407 m. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams, skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-054

Santrauka: Bijodamas sukilimo, ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų; vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių, ir bruzdėjimas ėjo atviryn. Tada ordinas ėmė reikalauti, kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių, kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Bijodamas sukilimo, ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų; vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-055

Santrauka: Žemaitija, siekusi Baltijos jūrą, citatoje vadinama lietuvių genties centru, išsaugojusiu gryniausius savo padermės bruožus.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Ta lietuvių tauta, išsis kyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur šius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu mą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, ku rį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino guberni jų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lie tuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba žemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-056

Santrauka: O žemaičiai Lietuvą vadina Auxtote, tai yra aukštesnė žemė palyginus su Žemaitija.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

O žemaičiai Lietuvą vadina Auxto- te, tai yra aukštesnė žemė palyginus su Žemaitija. Visi žemaičiai nuo se nų laikų lietuviais save vadino, bet niekados - žemaičiais, ir dėl tokio ta patumo mes mūsų titule nerašome Žemaitijos vardo, nes viskas yra vie na - ir žemė, ir žmonės/’ 3 Kraštas, lankytas normanų piratų iš Švedijos, Norvegijos ir Danijos, už ėmė visą Baltijos jūros pakrantę nuo Vyslos žiočių iki pat Suomijos įlan kos ir buvo jų vadinamas A ust u rweg.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-057

Santrauka: Ginkluoti žemaičiai įsiveržė į Memelio apylinkes, užėmė miestą, nužudė apie 70 žmonių ir sudegino miestą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Taigi tas žygis nuėjo perniek; vis dėlto antpuoliai senu papročiu nesiliovė ir tais metais. Energingas Garteno (Gar dino) vadas, įsiveržęs į Danijos žemes Revelio apylinkėse, jas siaubingai nuniokojo0, o per Didžiosios savaitės pasnin ką ginkluoti žemaičiai įsiveržė į Memelio apylinkes, užėmė miestą, nužudė apie 70 žmonių, sudegino visą miestą ir daug kaimyninių naujakrikščiams priklausiusių sodybų6, didelių C Taigi J e r o s c h i n, c.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-058

Santrauka: Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau Vilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis. Šis bulės originalas su ver- kumentų nuorašai: Bulla summi Pon- timu j lenkų k. išspausdintas peri- tificis Urbani Sexti, super erectionem odiniame leidinyje Dzieje Dobroczyn- Ecclesiae cathedral is, a Vladislao Rege ności, 1822,1. 870. Poloniae factam, et erectionem Antistis 118

Puslapis 135

Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai lai kydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi skaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin gesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-059

Santrauka: Vytauto gretose buvo daug dar nepakrikštytų žemaičių ir lietuvių.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Gynėjai iškėlė vėliavas su kryžiais, kaip ženklą, esą su pagonimis kovojantys, mat žemaičių ir lietu vių, dar nepakrikštytų, begalė buvo Vytauto gretose, nes prie lio skundų ir ginčų tarp Jogailos ir Ordino priežastis; pastarasis smar kiai gynėsi, atremdamas priekaištus, esą skriaudos jam tuo daromos, va dindamas juos melagingais prasi manymais, žeidžiančiais Ordiną. Tą liudija Ordino pareigūno vienas laiš kas (įdėtas F o i g t o, V, 546) Lenki jos karalienei 1391 metų pradžioje, kuriame taip pasakyta: „Iš jūsų laiš ko mums aišku, kad Jūsų Karališko sios Didenybės vadai, kurie dalyva vo įvykiuose prie Vilniaus, praneša Jums apie Karigailos, turinčio krikš čionišką Kazimiero vardą, nukirsdi- uimą; atsakome: kas J. K. Didenybei taip kalbėjo, nežinojo ir nežino, kaip buvo iš tikrųjų. Kadangi girdėjome iš vyriausiojo maršalo ir iš kitų gar bingų žmonių, ponų riterių, ginkla nešių, jog kunigaikštis Karigaila, ka reivių neatpažintas buvęs nukautas, ir kad tik penktą dieną iš lietuvių, pabėgusių iš Aukštutinės pilies, bu vo sužinota, jog kunigaikštis žuvęs/’ Visi tuometiniai kryžiuočių prane šimai panašiai užginčija, kad Kari- gailalauvęs nukirsdintas. Vėliau pa stebėsime Vytautą savo fundacijose Vilniaus kapitulai dideles dovanas aukojant už to kunigaikščio vėlę. Daniłowicz Latopisiec Litezv., p. 45 primena, kad lenkų įgula, įsitvirti nusi Aukštutinėje pilyje, kunigaikš čio Karigailos į ją neįsileido, o- apie jo mirtį visai nutyli. — • — 125

Puslapis 142

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS jo jie visa širdimi linko, nes jis buvo Birutės, jų žemietės, sū nus.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-060

Santrauka: Prie Strėvos upės Trakų paviete žemaičių būriai iš pasalų apsupo atsitraukiančią kariauną.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Tačiau atsitraukiant jo laukė nauji pavojai: mat jų kariaunai pri siartinus prie Strėvos upės Trakų paviete, tankiame miške iš pasalų juos apsupo žemaičių būriai ir, prikirtę medžių, 54 Stryjkowski, p. 464, aiškiai nurodo, kad Švitrigaila pilies užėmi mo dėlei turėjo būti pasinaudojęs ru sų vienuolių, vadintų „čiornais”, iš davyste; tačiau čia ateina į galvą mintis, kad „čiornų” (prasčiokai) vardu buvo vadinama ir rusų gyven tojų prastuomenė, kurių nemažai anuomet buvo Vilniuje. „MepHbie a k d a h” , „cziomyje ludi” - taip buvo vadinamas Rusios miestuose pats žemiausias miestiečių sluoksnis. Žr. Rakowiecki Prawda Ruška, T. I, p. 108. Dar žr. CAOBapb TeorpcKpu- v p c k u ü PoccuücKaro rocyqapcmßa, coópcLH H biu A(panacheM h UįeKamo- BbiM b, MocKBa, 1805, 4to, prie žodžio Pskov, kur autorius nurodo: „…a nocAeAHHe b MeiųaHCTBe 6bi- AH nepHbie a k >a h , b HHCAe k o h x b HaxoAHAHCb Bee xcHByujHe b ropo- Ae xyAOxcHHKH, peMecAeHHHKH h paöoTHbie a i o a h [ o žemiausi tarp miestiečių buvo čiornyje liūdi (pras tuomenė), kuriems priklausė visi mieste gyvenantys dailininkai, ama tininkai ir darbininkai]. Galbūt Strij kovskis, skaitydamas rusų-lietuvių metraščius, bus vienus su kitais su painiojęs. 138

Puslapis 155

Il KNYGA jais užvertė kelią.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-061

Santrauka: Atgavę Žemaičių žemę, Jogaila ir Vytautas iš Vilniaus ėmėsi jos gyventojų atvertimo į krikščionybę.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vilnius tuo metu tapo pagrindine vietove, kur vykdavo svarbios ir ilgos derybos bei pasirašomos sutartys su kryžiuočiais, buvo ir svarbiausias centras, iš kurio kara lius su Vytautu, atgavus Žemaičių žemę, karštai ėmėsi at vertimo į krikščionybę iki tol dar pagonybės besilaikančių jos gyventojų72. Praėjus dvejiems metams (1415 metais), diniams visiems laikams skiria visą Hubortų valsčių (Huborth), prie to var do upės išsidėsčiusį, su visais kaimais.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

c-062

Santrauka: 1413 m. vasario 6 d. Vilniuje Jogaila ir Vytautas įgaliojo dvasininkus vesti derybas su kryžiuočiais, atstovaujant žemaičiams.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

72 D o g i e 1 Codex Diplom. IV, 92 yra kaip tik tuo metu Jogailos ir Vytau to duotas įgaliojimas Gniezno arki vyskupui ir Lenčicos arkidiakonui vesti derybas su kryžiuočiais, at stovaujant žemaičiams, rašytas Vil niuje, 1413 an. febr. [metų, vasario] 6 dienos data.

teiginio_tipas	faktas
patikimumo_lygis	vidutinis
patikimumo_saltinis	ai

Lietuvos istorijos žinių bazė

Naršyklė

Santrauka

Teiginiai

Reikšmingi paminėjimai

Puslapis 135

Puslapis 142

Puslapis 155

Ryšiai

Susiję objektai

Grafiko Vaizdas

Turinys

Atgalinės Nuorodos