Racionžo taikoje Vytautas pažadėjo metus neleisti pirkliams prekiauti su Žemaičiais ir įvežti jiems druskos, javų bei geležies.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 265
Tačiau ši sutartis pirklius neilgai džiugino, nes 1401 metais, sukilus prieš Ordiną Žemaičių kraštui, prekyba su juo suiro, ir ji buvo atgaivinta tik 1404 metais, pasirašant Racionžo taiką, kurioje jau ir Jogaila dalyvavo. Bet šį kartą nukentėjo Žemaičiai, nes Vytautas dėl pageidaujamos su Ordinu patvaresnės taikos sąryšyje su Rytų politika pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų, geležies, kad Žemaičiai vėl nesukiltų prieš Ordiną. Šituo pat laiku, kai buvo vedamos Racionžo taikos derybos, tarėsi tarp savęs ir Rygos bei Polocko pirkliai.
Danieliaus ir Vasilkos pasiųstas Vykintas sidabru ir įvairiomis dovanomis palenkė jotvingius ir pusę žemaičių.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 49
O paskui Danielius sumanė su savo broliu ir nusiuntė pasiuntinius į Lenkiją, pas lenkų kunigaikščius, bylodamas: „Dabar proga krikščionims prieš pagonis eiti, nes jie patys vieni su kitais kariauja." Lenkai pažadėjo, bet netesėjo. Danielius su Vasilka nusiuntė Vykintą pas jotvingius ir žemaičius bei į Rygą pas vokiečius, ir Vykintas palenkė juos, jotvingius ir pusę žemaičių sidabru ir įvairiomis dovanomis.
Narbutas savo Lietuvos senovės tyrimų lobiu vadino papročius, prietarus, pasakojimus, padavimus ir dainas, rinktus iš Žemaičių, Lietuvos, Prūsų ir Latvijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 85
Be to, mano paties Lietuvos senovės tyrimai, trukę trisdešimt metų, sukaupė lobį žinių iš mūsų dalyko. Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą. Žodžiu, kiek tik leido laiko aplinkybės ir galimybė, stengiausi papildyti ir išaiškinti dalyką, kurį privalėjau išdėstyti šiame veikale, nes esu įsitikinęs, kad mitologija yra raktas seniausiajai tautų istorijai pažinti.
Vytautas pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti į jį druskos, javų bei geležies.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 265
Tačiau ši sutartis pirklius neilgai džiugino, nes 1401 metais, sukilus prieš Ordiną Žemaičių kraštui, prekyba su juo suiro, ir ji buvo atgaivinta tik 1404 metais, pasirašant Racionžo taiką, kurioje jau ir Jogaila dalyvavo. Bet šį kartą nukentėjo Žemaičiai, nes Vytautas dėl pageidaujamos su Ordinu patvaresnės taikos sąryšyje su Rytų politika pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų, geležies, kad Žemaičiai vėl nesukiltų prieš Ordiną. Šituo pat laiku, kai buvo vedamos Racionžo taikos derybos, tarėsi tarp savęs ir Rygos bei Polocko pirkliai.
Vytautas turėjo didelių simpatijų Žemaičiuose ir Lietuvoje, todėl buvo laikomas galinčiu įvesti krašte tvarką ir ramybę.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Ir tik jis, būdamas Kęstučio sūnus ir turėdamas dideles simpatijas Žemaičiuose ir Lietuvoj, galėjo įvesti krašte tvarką ir ramybę, ko jau taip seniai buvo išsiilgę jo gyventojai. Todėl Jogaila turėjo galutinai pasiryžti su Vytautu susitaikinti. Tarpininką deryboms Jogaila pasirinko Mozūrijos kunigaikščio brolį Henriką.
1390 m. gegužės 26 d. trisdešimt žemaičių atstovų pasižadėjo laikytis Vytauto ir su Ordinu sudarė karo bei prekybos sutartį.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 58
Žemaičiai jam pritarė ir rėmė jo planus. Apie Sekmines (1390 m.) iš įvairių Žemaitijos vietų pas Vytautą į Karaliaučių atvyko trisdešimt atstovų. Gegužės 26 d. jie pasižadėjo laikytis savo „karaliaus Vytauto” ir su Ordino atstovais sudarė karo bei prekybos sutartį, garantuodami kryžiuočiams savo krašte visišką prekybos laisvę.
Vytautas, būdamas Kęstučio sūnus, turėjo didelių simpatijų Žemaičiuose ir Lietuvoje.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 63
Vienintelis asmuo, kuris tam tiko, buvo tik Vytautas. Jis dabar, būdamas Prūsuose, puikiai mokėjo Jogailos nepasisekimus panaudoti savo politikos naudai. Ir tik jis, būdamas Kęstučio sūnus ir turėdamas dideles simpatijas Žemaičiuose ir Lietuvoj, galėjo įvesti krašte tvarką ir ramybę, ko jau taip seniai buvo išsiilgę jo gyventojai.
Kryžiuočių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu ir reikalavo priesaikos, kad lietuviai bei žemaičiai nesikiš į prūsų karą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).
1274 m eta i Ž em a ičia i gina p r ū sus ir m u ša k r y ž iu o čius karą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas jėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti svetima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietuviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą.
Ir taip tankiai reikėjo lietu viams ir žemaičiams vienoj valandoj leisti rimtus pulkus ne vien į rytus, pietus ir vakarus, bet ir į šiaurę, kaipogi tose visose pusėse smarkūs neprie teliai grūdos varu į jų kraštą ir amžinu pragaru jų tautai gorino: kaipogi.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 191
Ir taip tankiai reikėjo lietuviams ir žemaičiams vienoj valandoj leisti rimtus pulkus ne vien į rytus, pietus ir vakarus, bet ir į šiaurę, kaipogi tose visose pusėse smarkūs neprieteliai grūdos varu į jų kraštą ir amžinu pragaru jų tautai gorino: *kaipogi nuo rytų ir pietų gulė viršun gudai ir lenkai, nuo vakarų vėl gudai ir mozūrai, o nuo šiaurės žuvėdai ir vokyčiai meldžionys. Dėl to gi nėra nė kokio stebuklo, jog tą patį metą kitaip yra vadinami kunigaikščiai lietuvių ir žemaičių, kurie su lenkais kariavo, kitaip, kurie su gudais, kitaip, kurie su vokyčiais meldžionimis ir su žuvėdais grūmės, nesgi tankiai reikėjo lietuviams ir žemaičiams savo pulkus su vienu karvedžiu siųsti į Parusnį ir Pavyslį ir tenai grumtis su gudais, mozūrais, lenkais ir žuvėdais, kitą karvedį kelti per Daugavą ir gelbėti savo gimines, kurias gudai norėjo nuvergti. Tuose laikuose jaunuomenė lietuvių ir žemaičių nekūlės po kiemus, netinginėj o, bet raiti giriose, kaip sakiau, šernus, meškas, lūšis ragotinėmis varstydami ir tomis medžioklėmis gudindamos, stiprino save, idant kurią dieną galėtų su neprieteliais savo tėvainės drąsiai grumtis.
Paskui tą pergalę žemaičiai tuo pačiu žygiu Zemgaliją nuteriojo ir, ką tenai sutikdami, kirto ir naikino, pagrieję gausiai grobio, grįžo namo, žem galiams girioj bekiūtantiems, kurie tenkinos tūlus žemaičius grįžtančius pasalu nukavę.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 210
Rygoj pilionys, išgirdę tą nuokrytį, nusiminė, vieni raudojo, kiti meldės, o seni vaikams tvirtino, jog niekados nereikia leisti netikėliams prieš netikėlius kariauti, o reikiant su jais kariauti, geriaus į Dievo valią atsiduoti ir su vienais perkrikštais tebendrautis. Paskui tą pergalę žemaičiai tuo pačiu žygiu Zemgaliją nuteriojo ir, ką tenai sutikdami, kirto ir naikino, pagrieję gausiai grobio, grįžo namo, žemgaliams girioj bekiūtantiems, kurie tenkinos tūlus žemaičius grįžtančius pasalu nukavę. Vokyčiai meldžionys, nemindami ant to savo nuokryčio, nuleido siuntinius pas igumius, reikalaudami viršiaus minavotų prekių, kurias buvo, kaip sakiau, igumiai vokyčiams pagrobę, bet, susirinkus siuntiniams, igumiai nenorėjo nei prekių grąžinti, nei sandarų su letgaliais daryti.
34.) Kad taip vieni lietuviai žemaičiai gyniojo kant riai liuosybę ant irų savo namų tarp Yslos ir Parusnio, tuo pačiu laiku kiti šlekino kraują latakais Žemaičiuose ir Kalne, grumdamies su gudais, kaip sakiau, ir meldžionimis vokyčiais baisiose karėse ir.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 330
34.) Kad taip vieni lietuviai žemaičiai gyniojo kantriai liuosybę ant irų savo namų tarp Yslos ir Parusnio, tuo pačiu laiku kiti šlekino kraują latakais Žemaičiuose ir Kalne, grumdamies su gudais, kaip sakiau, ir meldžionimis vokyčiais baisiose karėse ir nenorėdami vergauti, kurie, lyčyna tikybos antsimovę, dyko jiems antdėti gelžinius amžinos vergybos, kaip viršiaus minavojau. Noris siuntinys Mintauto, atėjęs į Rygą, kaip sakiau, pas mistrą kalavijonų Griuningeną, paprakuodamas jį dėl savo kunigaikščio daugybe žirgų ir suičiais sidabro graižiniais, sako jam: „Jei nukausi ar nuo savęs pavarysi Tautvilą, dar daugesniai gausi nuo mano viešpaties ir jo bendru tapsi".
Taip Otokarui su kryžėjais kariaujant samionis ir kitus žemaičius tarp upių Pragaro ir Nemuno, kalavijonys nuo antros pusės, tai yra nuo Padaugavio, tuointimpos veržės per Žemgalius į Žemaičius, dykdami visuomet su kryžėjais susinerti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 361
Nuo tenai Otokaras leidos Pragaru pagal žemyn lig girios, Tvangste vadinamos, kursai, radęs tenai kalną paupy, užsikėto miestą ir pilį pamatuoti, kuriam pamatus padėjęs, ateinantį metą grįžo namo. Taip Otokarui su kryžėjais kariaujant samionis ir kitus žemaičius tarp upių Pragaro ir Nemuno, kalavijonys nuo antros pusės, tai yra nuo Padaugavio, tuointimpos veržės per Žemgalius į Žemaičius, dykdami visuomet su kryžėjais susinerti. Noris Stuklandas, mistras kalavijonų, bendravos ir bičiuliavos su pačiu Mintautu, karalium Lietuvos, kursai jį visuomet žmoniškai išvaišinęs ne vien apdovenojo, bet dar toli jį palydėjo, bet jam padėka vojus už vyresnybę, atėjęs antras mistras kalavijonų pilį šv.
Po tos mūšos kuržemiai atėjo į abažą žemaičių, stovintį ties Sintele, arba Santekle, pilė, pagalbos nuo žemaičių lūgodami ir iš vieno žadėdami su jais vokyčius kariauti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 381
Jurgio užėmė1 2. Po tos mūšos kuržemiai atėjo į abažą žemaičių, stovintį ties Sintele, arba Santekle, pilė, pagalbos nuo žemaičių lūgodami ir iš vieno žadėdami su jais vokyčius kariauti. Išgirdę taip pat ezelionys žemaičius taip laimingai kariaujant išsižadėjo krikščionų tikybos ir ėmė uiti vokyčius iš savo salos ir siuntinius atleido pas žemaičius pagalbos lūgodami ir ketėdami iš vieno kariauti vokyčius.
Žemaičiai, norėdami atmonyti kalavijonims, su kėlę kariauną, traukė į Rygą.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 461
Ant galo, nestengdami galia tos pilės įgyti, norėjo pasalu įgauti; to dėjęsi, užgulė visų pirma kelius, kuriais ėjo į pilį, ir kas tenai pasipainiojo, tą kavo ar tvėrė ir taip mažne kas dieną skardės vieni su kitais be atlydos. Žemaičiai, norėdami atmonyti kalavijonims, sukėlę kariauną, traukė į Rygą. Pajutęs tą, jų marčelga, skubiniai surinkęs pilionis, meldžionis ir perkrikštus, sustojo į taborių pas miestą ir laukė žemaičių ateinant.
Michał Balińskio „Vilniaus miesto istorijoje“ žemaičiai įvardyti kaip viena iš šešių pagrindinių lietuvių tautos atšakų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 30
Ta lietuvių tauta, išsiskyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kuršius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba tikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos iki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki Nemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina, kad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu palei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilumą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija, iki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras, išsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, kurį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino gubernijų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lietuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba žemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad ordinas, bijodamas sukilimo, pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų, tačiau vietoj jų sulaukė visuotinio sukilimo.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 139-140
Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių, ir bruzdėjimas ėjo atviryn. Tada ordinas ėmė reikalauti, kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių, kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Bijodamas sukilimo, ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų; vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad laisvi buvę žemaičiai buvo varomi prie darbų ir apdėti dideliais mokesčiais, o keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 139
Ordino valdžia buvo labai žiauri. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. Jau 1407 m. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams, skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos.
Michał Baliński rašo, kad Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 134-135
Tačiau Vilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis. Šis bulės originalas su verkumentų nuorašai: Bulla summi Pon- timu j lenkų k. išspausdintas peritificis Urbani Sexti, super erectionem odiniame leidinyje Dzieje DobroczynEcclesiae cathedral is, a Vladislao Rege ności, 1822,1. 870. Poloniae factam, et erectionem Antistis 118 ## Puslapis 135 Il KNYGA Vytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai laikydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti žmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui ir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines jų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, ir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susiskaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmingesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, tačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21.
Leidinyje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ nurodoma, kad, pasak Z. Ivinskio, 4000 lietuvių pajėgas reikia suprasti kaip jungtines žemaičių ir karaliaus Mindaugo karines pajėgas, nukreiptas prieš Ordiną.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 28
Lietuvių pajėgos Eiliuota Livonijos kronika, aprašydama Skuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius, bet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie Vartajų, Georgenburgo ir pačiame mūšyje — tik lietuvius arba „pagonis“. P. Dusburgietis pažymi, kad „keturi tūkstančiai lietuvių“ niokojo Kuršo žemę, 0 po to stojo į mūšį. Pasak Z. Ivinskio, kadangi tai ne lokaliniai, o plataus masto veiksmai, vykę Lietuvos vakaruose, tai 4000 lietuvių pajėgas reikia suprasti kaip jungtines žemaičių ir paties Lietuvos valdovo karaliaus Mindaugo karines pajėgas, nukreiptas prieš Ordiną.
Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje“ pasakojama, kad staiga kilusi grėsmė išjudino kuršius, žemaičius ir lietuvius, kurie pirmajame susidūrime sutriuškino krikščionių karius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 86
Kolonijos Agripinos6 arkivyskupas Avigenas ne tik pats su kariuomene patraukė į žygį, bet netgi jai nelyginant etmonas vadovavo. Staiga kilusi grėsmė išjudino galybę kuršių, žemaičių ir lietuvių: Latvijos, pakliuvusios į žeminančią vergovę, varganas likimas akivaizdžiausiai rodė, kaip labai pavojinga iš pat pradžių neatremti visomis jėgomis į kovą pakilusio priešo. Šitokios mintys teikė nepatyrusiems žmogeliams tokio ryžto ir tokios drąsos, kad, greitosiomis sutelktai miniai užpuolus, pirmame susidūrime buvo sutriuškinti prityrę krikščionių kariai, o pats arkivyskupas žuvo.
Michał Baliński teigimu, Vytauto gretose buvo daug dar nepakrikštytų žemaičių ir lietuvių, nes žemaičiai linko prie Birutės sūnaus Vytauto.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 141-142
Gynėjai iškėlė vėliavas su kryžiais, kaip ženklą, esą su pagonimis kovojantys, mat žemaičių ir lietuvių, dar nepakrikštytų, begalė buvo Vytauto gretose, nes prie lio skundų ir ginčų tarp Jogailos ir Ordino priežastis; pastarasis smarkiai gynėsi, atremdamas priekaištus, esą skriaudos jam tuo daromos, vadindamas juos melagingais prasimanymais, žeidžiančiais Ordiną. Tą liudija Ordino pareigūno vienas laiškas (įdėtas F o i g t o, V, 546) Lenkijos karalienei 1391 metų pradžioje, kuriame taip pasakyta: „Iš jūsų laiško mums aišku, kad Jūsų Karališkosios Didenybės vadai, kurie dalyvavo įvykiuose prie Vilniaus, praneša Jums apie Karigailos, turinčio krikščionišką Kazimiero vardą, nukirsdiuimą; atsakome: kas J. K. Didenybei taip kalbėjo, nežinojo ir nežino, kaip buvo iš tikrųjų. Kadangi girdėjome iš vyriausiojo maršalo ir iš kitų garbingų žmonių, ponų riterių, ginklanešių, jog kunigaikštis Karigaila, kareivių neatpažintas buvęs nukautas, ir kad tik penktą dieną iš lietuvių, pabėgusių iš Aukštutinės pilies, buvo sužinota, jog kunigaikštis žuvęs/' Visi tuometiniai kryžiuočių pranešimai panašiai užginčija, kad Karigailalauvęs nukirsdintas. Vėliau pastebėsime Vytautą savo fundacijose Vilniaus kapitulai dideles dovanas aukojant už to kunigaikščio vėlę. Daniłowicz Latopisiec Litezv., p. 45 primena, kad lenkų įgula, įsitvirtinusi Aukštutinėje pilyje, kunigaikščio Karigailos į ją neįsileido, o- apie jo mirtį visai nutyli. — • — 125 ## Puslapis 142 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS jo jie visa širdimi linko, nes jis buvo Birutės, jų žemietės, sūnus.
Pasak Zenono Ivinskio, Žemaičių kunigaikščiai kovose su kryžiuočiais naudojosi didžiojo kunigaikščio parama, bet per daug nesirūpino jo vyriausiąja valdžia.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 253
Kruvinose kovose su kryžiuočiais naudodamiesi didžiojo kunigaikščio parama, Žemaičių kunigaikščiai perdaug nesirūpino jo vyriausia valdžia. Greičiausiai Algirdo laikais Žemaičių kunigaikščiai palaikė santykius su artimu kaimynu Kęstučiu, kuris dažnai Žemaičiams ištikimai duodavo pagalbos prieš kryžiuočius^20.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, remdamasis Livonijos metraščiu, rašo, kad žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovėsi su Livonijos magistru Otonu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 131
Vis dėlto markgrafas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog jis veltui keliavo tokį kelią, įkūrė miestą, kuris po šiai dienai vadinamas Brandenburgu. Tais pačiais metais, kaip sako Livonijos metraštis, žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovojo su Livonijos magistru Otonu, magistras žuvo su penkiasdešimčia šio ordino brolių. Tokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon Vestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas ir žuvo.
Zenonas Ivinskis, remdamasis Eiliuotąja Livonijos kronika, rašo, kad žemaičiai po šio laimėjimo esą siuntę pasiuntinius pas Mindaugą ir esą prašę Treniotos jų vardu įtikinti Mindaugą vėl grįžti į pagonybę.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 195
Pagal Eiliuotinę Livonijos kroniką, Žemaičiai po šito laimėjimo esą siuntę savo pasiuntinius pas Mindaugą ir esą prašę žymųjį karo vadą, kunigą Treniotą, kad tas jų vardu įtikintų Mindaugą vėl grįžti pagonybėn.^178. Yra pagrindo samprotauti, kad Treniota jau anksčiau gyveno Mindaugo dvare^177.
Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“, aptariant Eiliuotąją Livonijos kroniką, teigiama, kad žemaičių žynys dievams aukojo trečdalį karo grobio ir išbūrė žemaičių vadams pergalę 1259 m. Skuodo kautynėse.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 67
Dusburgiečio krivis tam tikra prasme analogiškas Eiliuotosios Livonijos kronikos žemaičių žyniui, senovės papročiu aukojančiam dievams (jiems duodama trečdalis karo grobio), išburiančiam žemaičių vadams pergalę 1259 m. Skuodo kautynėse (LRCh, eil. 4680), be to, Lietuvos metraščių istorinės tradicijos duomenims apie Gedimino žynį Lizdeiką (ПСРЛ, t. 17, стб. 261, 314 ir kt.; t. 32, c. 138; Lietuvos metraštis, p. 71).
Aprašant 1409 m. Žemaičių sukilimą, A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo Ordinui pavergti nepasiduodančius Žemaičius.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 139
**Žemaičių sukilimas 1409 m.** Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pavergti nepasiduodančius Žemaičius. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. Ordinas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net išvežti į Pavyslį, kaip įkaitai.
1416 m. žemaičių delegacija Konstancos bažnytiniame susirinkime pareiškė, jog žemaičiai esą tos pačios lietuvių tautos žmonės.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 12-13
1416 m. žemaičių delegacija Konstancos bažnytiniame susirinkime pareiškė, jog jie, s. 8, 35, 46, 52. 35 Pakarklis P. Kryžiuočių..., p. 87—89, 142—145; Steponavičienė I. Dėl lietuviškų vietovardžių prūsinimo..., p. 163—168. 36 SRP, B. 2, S. 493. 37 Długosz J..., XIII, s. 80; CEV, p. 214. 38 GL, Nr. 3—6. 39 SRP, B. 2, S. 80; Kolankowski L. Litwini..., s. 159—162; Paszkiewicz H. Jagiellonowie..., s. 402; Kučinskas A. Kęstutis, p. 138; Karwasińska J, Złote bulle..., s. 244; Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos..., p. 220—222. 40 CEV, p. 232. 41 CEV, p. 257. žemaičiai, esą tos pačios — lietuvių tautos žmonės, giminingi prūsams, patekusiems į sunkią kryžiuočių vergiją42.
Žemaičiai dvejus metus laikėsi nustatytos sąlygos ir saugojo taiką; Teodoras Narbutas taip pat aprašo jų draugišką elgesį su į valsčius atvykusiais vokiečiais ir atkaklų savo tikėjimo laikymąsi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 161
Žemaičiai savo ruožtu visus dvejus metus griežtai laikėsi tos sąlygos ir saugojo taiką. Draugiškai tiesė ranką vokiečiams, besilankantiems jų valsčiuose, klausėsi krikščioniško mokymo, betgi atkakliai laikėsi savo tikėjimo.
Žemaičiai prie Skuodo nugalėjo vokiečių pajėgas, o Riterių ordinas neteko trisdešimt trijų kryžiuočių, kaip aprašo Teodoras Narbutas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 161
Žemaičiams manevrais pavyko prie Skuodo kaimo užimti gerą poziciją. Komtūras vis dėlto neužvilkino puolimo — kuršiai iš pradžių pakriko, tad stojo nelygus mūšis, ir vokiečiai buvo nugalėti. Riterių ordinas neteko trisdešimt trijų kryžiuočių, ką jau kalbėti apie daugel pasauliečių riterių, ne tik vietinių, bet ir svetimšalių.
Teodoras Narbutas rašo, kad žemaičiai ir, jo žodžiais, „prietaringi žmonės“ aštuonis iš keturiolikos gyvų paimtų kryžiuočių sudegino kaip aukas savo krašto dievams, o kitus nužudė kitais būdais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 188
Keturiolika kryžiuočių buvo pačiupti gyvi, iš kurių aštuonetą žemaičiai ir prietaringi žmonės sudegino gyvus kaip aukas savo krašto dievams, kitus kitokiais būdais nunovijo.
Teodoras Narbutas vadina Manstą ir Sudargą kilmingais žemaičių valdovais ir rašo, kad 1308 m. pabaigoje jie su bajorais bei kareiviais pasiekė Sambiją ir nusiaubė Pavundos bei Rudavos sritis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 347
Kilmingi žemaičių valdovai Manstas ir Sudargas, surinkę bajorus ir kareivius, 1308 metų pabaigoje, Sv. Grigaliaus dieną (gruodžio 17-ąją), persikėlę per užšalusius vandenis, pro naują pilį, Kuršių nerijoje esančią, nusigavo į Sambiją, kur nežmoniškai nusiaubė Pavundos ir Rudavos sritis.
Teodoras Narbutas pasakoja, kad senasis kunigaikštis skubiai sušaukė drąsius žemaičius, surengė Vilniuje pasitarimą ir rugpjūčio viduryje netikėtai užėmė miestą su pilimis.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 258
Šį kartą senasis kunigaikštis nesileido nuraminamas: nepaisydamas Vytauto tikėjimo broliška Jogailos draugyste, ėmėsi priemonių, kokias numatė esant vieninteles taip susiklosčius aplinkybėms. Kuo skubiausiai sušaukė drąsius žemaičius, surengė Vilniuje pasitarimą ir rugpjūčio viduryje, labai staigiai užpuolęs, užėmė miestą su pilimis.
Teodoras Narbutas aprašo, kad žemaičiai nebuvo verčiami stoti į mūšį, tačiau didysis magistras jų bajorams dalijo žirgų, ginklų ir vokiškų audinių drabužių, o pasiuntiniai ragino juos likti ištikimus Vytautui ir jo broliams.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 299
Žemaičių nors nevertė stoti į mūšio lauką, tačiau didysis magistras jiems gerinosi ir bajorus apdalijo dovanomis, prisiuntęs žirgų, ginklų, drabužių iš vokiškų audinių; tarp jų sukiojosi daugybė pasiuntinių, įkalbinėjusių juos likti ištikimus Vytautui ir jo broliams
Vytautas, žemaičiais gerokai papildęs iš lietuvių emigrantų sudarytą pulką, įžengė į dešiniosios Nemuno pakrantės žemę ir pirmasis puolė gimtuosius namus.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 299-300
Vytautas su žemaičiais, kuriais savo pulką, sudarytą iš lietuvių emigrantų, gerokai papildė, įžengęs į dešiniosios Nem uno pakrantės žemę, pirmasis puolė 1 Vygandas (ap. Voigt. - B. V. - S. 422) rašo, kad didysis magistras suscepit Samaitos in succursum, donans eis arma, equos, et vesta (atskubėjo žemaičiams į pagalbą, parūpindamas jiems ginklų, arklių, drabužių). Dhigoss. P. 67. 301 gimtuosius namus; po to su mūrdaužiais ir patrankomis šturmuoti atsidangino kryžiuočiai
Žemaičiai dėl ordino prievartos nekentė jo skelbtos katalikybės, o po krikšto dalis jų atkrisdavo į seną tikėjimą.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 124
Tiesa, Vok. Ordinas mėgino skelbti Žemaitijoje Kristaus tikėjimo tiesas, bet be vaisių, nes žemaičiai labai Ordino nekentė dėl daromos jiems prievartos. Nekęsdami Ordino, nekentė kartu ir jo išpažįstamo katalikų tikėjimo. Nesiskubino ir Vytautas jų krašte skelbti krikščionybės, nors ir buvo jį iš Ordino du kartu laikinai atėmęs (1401 ir 1409), nes, matyt, bijojo erzinti žemaičius, kurių pagalba tuo tarpu prieš Ordiną buvo jam labai reikalinga.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 125
Kaip uolesni pagonys už kitus lietuvius, žemaičiai ir priėmę krikštą atkrisdavo į savo seną tikėjimą, ir neklausydavo kunigų. Tada Vytautas ir Jogaila nuvyko į Žemaičius antrą kartą (1416) ir pakrikštijo dar daugiau gyventojų. Dabar buvo pastatyta Varniuose katedra ir astuonios parapijinės bažnyčios^2 ).
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 265
Tačiau ši sutartis pirklius neilgai džiugino, nes 1401 metais, sukilus prieš Ordiną Žemaičių kraštui, prekyba su juo suiro, ir ji buvo atgaivinta tik 1404 metais, pasirašant Racionžo taiką, kurioje jau ir Jogaila dalyvavo. Bet šį kartą nukentėjo Žemaičiai, nes Vytautas dėl pageidaujamos su Ordinu patvaresnės taikos sąryšyje su Rytų politika pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų, geležies, kad Žemaičiai vėl nesukiltų prieš Ordiną. Šituo pat laiku, kai buvo vedamos Racionžo taikos derybos, tarėsi tarp savęs ir Rygos bei Polocko pirkliai.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 265
Taip pat buvo susitarta užkariauti savarankiškus, turtingus ir prekybai patogius Pskovo bei Naugardo miestus ir pasidalyti juos taip, kad pirmasis tektų Ordinui, o antrasis — Vytautui^1 ). Tačiau ši sutartis pirklius neilgai džiugino, nes 1401 metais, sukilus prieš Ordiną Žemaičių kraštui, prekyba su juo suiro, ir ji buvo atgaivinta tik 1404 metais, pasirašant Racionžo taiką, kurioje jau ir Jogaila dalyvavo. Bet šį kartą nukentėjo Žemaičiai, nes Vytautas dėl pageidaujamos su Ordinu patvaresnės taikos sąryšyje su Rytų politika pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų, geležies, kad Žemaičiai vėl nesukiltų prieš Ordiną.
Žemaičiai prie Durbės sutriuškino jungtinę Vokiečių ir Livonijos ordinų kariuomenę.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija
PDF 86
Žemaičiai, sutriuškinę jungtinę Vokiečių ir Livonijos ordinų kariuomenę prie Durbės 1260 m. liepos 13 d., tarpininkaujant Treniotai, iš tikrųjų siūlė Mindaugui atsimesti nuo krikščionybės ir pradėti karą su Livonija.
Lietuvos metraštyje žemaičiai Palangoje nuo kopų akmenimis sumušė prieš juos sutelktą Prūsijos ir Livonijos vokiečių kariuomenę.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Žemaičiai palaikė Mykoliuko Žygimantaičio pusę ir išsirinko Daumantą savo seniūnu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 125
O paskui atėjo žinios iš Žemaičių, kad ten nenorima paklusti didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, nes jie palaikė Mykoliuko Zygimantaičio pusę 12, seniūno Kęsgailos vietininkus išvarė ir išsirinko seniūnu Daumantą, Kantauto giminaitįIS.
Tas Kantauto giminaitis suprato, kad negalima sto ti prieš taip didį valdovą, ir žemaičiai nusileido, sutikę tarnauti didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, ir visi kaip vienas atvyko į Kauną pas didįjį kunigaikštį Ka zimierą, visi žemai lenkdamiesi prisiekė jam.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 126
Tas Kantauto giminaitis suprato, kad negalima stoti prieš taip didį valdovą, ir žemaičiai nusileido, sutikę tarnauti didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, ir visi kaip vienas atvyko į Kauną pas didįjį kunigaikštį Kazimierą, visi žemai lenkdamiesi prisiekė jam ištikimai tarnauti
O tuo laiku, jam bebūnant Rusioje, kita gentis, va dinama latviais, kurie gyveno jūros pakrantėje ir iš girdo, kad kunigaikščio Kerniaus nebėra Lietuvoje, o didžiojo kunigaikščio Gimbuto — Žemaičiuose, visi susirinkę patraukė į Žemaičių žemę ir pridarė Žemai.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 42
O tuo laiku, jam bebūnant Rusioje, kita gentis, vadinama latviais, kurie gyveno jūros pakrantėje ir išgirdo, kad kunigaikščio Kerniaus nebėra Lietuvoje, o didžiojo kunigaikščio Gimbuto — Žemaičiuose, visi susirinkę patraukė į Žemaičių žemę ir pridarė Žemaičių žemėje daug žalos.
Lietuvos metraštis aiškina, kad žemaičiai išžudė Prūsijos vokiečių vietininkus, nebenorėdami būti vokiečių valdžioje.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Kęstutis nujojo į Žemaičius ieškoti pagalbos ir su žemaičiais atėjo prie Trakų.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Ir kai nuo kopų vo kiečius sumušė, atsiuntė pas Vytautą pasiuntinius: jei gu jis norįs valdyti Žemaičius, tai tegu daugiau jų nie kam nebeužstatinėjąs, o tevaldąs pats ir tebūnąs jų valdovu.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 107
Ir kai nuo kopų vokiečius sumušė, atsiuntė pas Vytautą pasiuntinius: jeigu jis norįs valdyti Žemaičius, tai tegu daugiau jų niekam nebeužstatinėjąs, o tevaldąs pats ir tebūnąs jų valdovu. Ir Vytautas juos priėmė savo globon
Dar beveik iki XVI amžiaus pabaigos žemaičiai švęsdavo tą šventę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 499
Dar beveik iki XVI amžiaus pabaigos žemaičiai švęsdavo tą šventę. Jos metu atnašaudavo sudėtines aukas63.
1583 metais jėzuitai buvo pasiųsti į Žemaičius ir Livoniją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 502
1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.
Narbutas rašė, kad pajūrio žemaičių vaizduotėje Čeltyčios buvo Baltijos jūros nimfos, gyvenančios gintaro rūmuose jūros gelmėse.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Narbutas, remdamasis Lasickiu, Trotytoją kibirkščių siejo su atsargiu elgesiu su ugnimi ir teigė, kad Žemaičiuose jis buvo dievinamas „Dims tipo“ vardu.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Kai kryžiuočiai, užvaldę visą Žemaitiją, vi sose svarbiausiose vietovėse įsirengė būstines, laikydami krašto žmones itin varginančioje paklusnybėje, ir kai jie, valdydami grobimu ir smurtingu tautos naikinimu, išsėmė žemaičių kan trybę, šie, slapčia susitarę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 337
Kai kryžiuočiai, užvaldę visą Žemaitiją, visose svarbiausiose vietovėse įsirengė būstines, laikydami krašto žmones itin varginančioje paklusnybėje, ir kai jie, valdydami grobimu ir smurtingu tautos naikinimu, išsėmė žemaičių kantrybę, šie, slapčia susitarę, 128114 metų lapkričio 5-ąją per vieną dieną iškapojo visus kryžiuočius.
Žemaičių ir Trakų kuni gaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa sitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją ir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį buvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 154
Žemaičių ir Trakų kunigaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pasitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją ir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį buvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kunigaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip žmoną.
1583 m. jėzuitai į Žemaičius ir Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 368
Dar negalime nepaminėti smulkmenų, bylojančių apie Žemaitijoje įsišaknijusį apeiginį dievų garbinimą. Ten jis buvo pastebėtas praėjus daugiau nei pusantro šimto metų po krikščionybės įvedimo. 1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pasiuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiulius.