Dionizo Poškos 1829 m. straipsnis „Keletas įžanginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją“ siejamas su Žemaičių istorijos rašymo atmosfera.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 49
Be to, ir anuometinė atmosfera buvo palanki tokiam sprendimui pri imti. Bene geriausiai ją apibūdina 1829 metais „Dziennik Wars- zawski“ išspausdintas Dionizo Poškos straipsnis „Keletas įžan ginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją“8. Jis parašytas metai prieš mirtį, todėl jį drįstume lai kyti tam tikru literatūriniu testamentu.
Kęstutis valdė Trakus ir Žemaičių žemę ir turėjo šešis sūnus.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 76
Vyriausias—Jogaila Vladislovas18; \nantras — Skirgaila19, trečias — Švitrigaila30, \nketvir\ntas— Kaributas21, penktas — Dimitrijus22, Koreco ku\nnigaikštis 23, šeštas — kunigaikštis Vasilijus 24.\nO didžiojo kunigaikščio Algirdo broliui Kęstučiui, \nkuris valdė Trakus ir Žemaičių žemę, buvo šeši sū\nnūs25.
Racionžo taikoje Vytautas pažadėjo metus neleisti pirkliams prekiauti su Žemaičiais ir įvežti jiems druskos, javų bei geležies.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 265
Tačiau ši sutartis pirk\nlius neilgai džiugino, nes 1401 metais, sukilus prieš Ordiną Že\nmaičių kraštui, prekyba su juo suiro, ir ji buvo atgaivinta tik\n1404 metais, pasirašant Racionžo taiką, kurioje jau ir Jogaila\ndalyvavo. Bet šį kartą nukentėjo Žemaičiai, nes Vytautas dėl\npageidaujamos su Ordinu patvaresnės taikos sąryšyje su Rytų\npolitika pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su\nŽemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų, geležies, kad Žemaičiai\nvėl nesukiltų prieš Ordiną.\nŠituo pat laiku, kai buvo vedamos Racionžo taikos dery\nbos, tarėsi tarp savęs ir Rygos bei Polocko pirkliai.
Danieliaus ir Vasilkos pasiųstas Vykintas sidabru ir įvairiomis dovanomis palenkė jotvingius ir pusę žemaičių.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 49
O paskui Danielius sumanė su savo broliu ir nusiuntė pasiuntinius į Lenkiją, pas lenkų kunigaikščius, bylo damas: „Dabar proga krikščionims prieš pagonis eiti, nes jie patys vieni su kitais kariauja." Lenkai pažadė jo, bet netesėjo. Danielius su Vasilka nusiuntė Vykin tą pas jotvingius ir žemaičius bei į Rygą pas vokiečius, ir Vykintas palenkė juos, jotvingius ir pusę žemaičių sidabru ir įvairiomis dovanomis.
Narbutas savo Lietuvos senovės tyrimų lobiu vadino papročius, prietarus, pasakojimus, padavimus ir dainas, rinktus iš Žemaičių, Lietuvos, Prūsų ir Latvijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 85
Be to, mano pa ties Lietuvos senovės tyrimai, trukę trisdešimt metų, sukaupė lobį žinių iš mūsų dalyko. Papročiai, įpročiai, prietarai, burtai, mįslės, pasakojimai, padavimai, lietuvių genties tautų dainos, surinktos sunkiu darbu iš tikrosios Lietuvos, Žemaičių, Prūsų ir Latvijos, sudaro tą turtą. Žodžiu, kiek tik leido laiko aplin kybės ir galimybė, stengiausi papildyti ir išaiškinti dalyką, kurį privalėjau išdėstyti šiame veikale, nes esu įsitikinęs, kad mito logija yra raktas seniausiajai tautų istorijai pažinti.
Vytautas pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su Žemaičių kraštu ir įvežti į jį druskos, javų bei geležies.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 265
Tačiau ši sutartis pirk\nlius neilgai džiugino, nes 1401 metais, sukilus prieš Ordiną Že\nmaičių kraštui, prekyba su juo suiro, ir ji buvo atgaivinta tik\n1404 metais, pasirašant Racionžo taiką, kurioje jau ir Jogaila\ndalyvavo. Bet šį kartą nukentėjo Žemaičiai, nes Vytautas dėl\npageidaujamos su Ordinu patvaresnės taikos sąryšyje su Rytų\npolitika pasižadėjo metus neleisti savo pirkliams prekiauti su\nŽemaičių kraštu ir įvežti druskos, javų, geležies, kad Žemaičiai\nvėl nesukiltų prieš Ordiną.\nŠituo pat laiku, kai buvo vedamos Racionžo taikos dery\nbos, tarėsi tarp savęs ir Rygos bei Polocko pirkliai.
Vytautas turėjo didelių simpatijų Žemaičiuose ir Lietuvoje, todėl buvo laikomas galinčiu įvesti krašte tvarką ir ramybę.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Ir tik jis, būdamas Kęstučio sūnus ir turė\ndamas dideles simpatijas Žemaičiuose ir Lietuvoj, galėjo įvesti\nkrašte tvarką ir ramybę, ko jau taip seniai buvo išsiilgę jo gy\nventojai. Todėl Jogaila turėjo galutinai pasiryžti su Vytautu su\nsitaikinti. Tarpininką deryboms Jogaila pasirinko Mozūrijos\nkunigaikščio brolį Henriką.
1390 m. gegužės 26 d. trisdešimt žemaičių atstovų pasižadėjo laikytis Vytauto ir su Ordinu sudarė karo bei prekybos sutartį.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 58
Žemaičiai jam\npritarė ir rėmė jo planus. Apie Sekmines (1390 m.) iš\nįvairių Žemaitijos vietų pas Vytautą į Karaliaučių atvy\nko trisdešimt atstovų. Gegužės 26 d. jie pasižadėjo laiky\ntis savo „karaliaus Vytauto” ir su Ordino atstovais sudarė karo\nbei prekybos sutartį, garantuodami kryžiuočiams savo krašte\nvisišką prekybos laisvę.
Vytautas, būdamas Kęstučio sūnus, turėjo didelių simpatijų Žemaičiuose ir Lietuvoje.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 63
Vienintelis as\nmuo, kuris tam tiko, buvo tik Vytautas. Jis dabar, būdamas\nPrūsuose, puikiai mokėjo Jogailos nepasisekimus panaudoti sa\nvo politikos naudai. Ir tik jis, būdamas Kęstučio sūnus ir turė\ndamas dideles simpatijas Žemaičiuose ir Lietuvoj, galėjo įvesti\nkrašte tvarką ir ramybę, ko jau taip seniai buvo išsiilgę jo gy\nventojai.
Kryžiuočių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu ir reikalavo priesaikos, kad lietuviai bei žemaičiai nesikiš į prūsų karą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).
1274 m eta i \nŽ em a ičia i gina p r ū \nsus ir m u ša k r y ž iu o \nčius\nkarą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas \njėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti sve\ntima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras \nbuvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su \nGermantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu\nviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą.
Ir taip tankiai reikėjo lietu viams ir žemaičiams vienoj valandoj leisti rimtus pulkus ne vien į rytus, pietus ir vakarus, bet ir į šiaurę, kaipogi tose visose pusėse smarkūs neprie teliai grūdos varu į jų kraštą ir amžinu pragaru jų tautai gorino: kaipogi.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 191
Ir taip tankiai reikėjo lietu viams ir žemaičiams vienoj valandoj leisti rimtus pulkus ne vien į rytus, pietus ir vakarus, bet ir į šiaurę, kaipogi tose visose pusėse smarkūs neprie teliai grūdos varu į jų kraštą ir amžinu pragaru jų tautai gorino: *kaipogi nuo rytų ir pietų gulė vir šun gudai ir lenkai, nuo vakarų vėl gudai ir mozū rai, o nuo šiaurės žuvėdai ir vokyčiai meldžionys. Dėl to gi nėra nė kokio stebuklo, jog tą patį metą kitaip yra vadinami kunigaikščiai lietuvių ir žemai čių, kurie su lenkais kariavo, kitaip, kurie su gu dais, kitaip, kurie su vokyčiais meldžionimis ir su žuvėdais grūmės, nesgi tankiai reikėjo lietuviams ir žemaičiams savo pulkus su vienu karvedžiu siųsti į Parusnį ir Pavyslį ir tenai grumtis su gudais, mo zūrais, lenkais ir žuvėdais, kitą karvedį kelti per Daugavą ir gelbėti savo gimines, kurias gudai no rėjo nuvergti. Tuose laikuose jaunuomenė lietuvių ir žemaičių nekūlės po kiemus, netinginėj o, bet rai ti giriose, kaip sakiau, šernus, meškas, lūšis rago tinėmis varstydami ir tomis medžioklėmis gudinda mos, stiprino save, idant kurią dieną galėtų su ne prieteliais savo tėvainės drąsiai grumtis.
Paskui tą pergalę žemaičiai tuo pačiu žygiu Zemgaliją nuteriojo ir, ką tenai sutikdami, kirto ir naikino, pagrieję gausiai grobio, grįžo namo, žem galiams girioj bekiūtantiems, kurie tenkinos tūlus žemaičius grįžtančius pasalu nukavę.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 210
Rygoj pilionys, išgirdę tą nuokrytį, nusiminė, vieni raudojo, kiti meldės, o seni vaikams tvirtino, jog niekados nereikia leisti netikėliams prieš neti kėlius kariauti, o reikiant su jais kariauti, geriaus į Dievo valią atsiduoti ir su vienais perkrikštais te- bendrautis. Paskui tą pergalę žemaičiai tuo pačiu žygiu Zemgaliją nuteriojo ir, ką tenai sutikdami, kirto ir naikino, pagrieję gausiai grobio, grįžo namo, žem galiams girioj bekiūtantiems, kurie tenkinos tūlus žemaičius grįžtančius pasalu nukavę. Vokyčiai meldžionys, nemindami ant to savo nuokryčio, nuleido siuntinius pas igumius, reikalau dami viršiaus minavotų prekių, kurias buvo, kaip sakiau, igumiai vokyčiams pagrobę, bet, susirinkus siuntiniams, igumiai nenorėjo nei prekių grąžinti, nei sandarų su letgaliais daryti.
34.) Kad taip vieni lietuviai žemaičiai gyniojo kant riai liuosybę ant irų savo namų tarp Yslos ir Parusnio, tuo pačiu laiku kiti šlekino kraują latakais Žemaičiuose ir Kalne, grumdamies su gudais, kaip sakiau, ir meldžionimis vokyčiais baisiose karėse ir.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 330
34.) Kad taip vieni lietuviai žemaičiai gyniojo kant riai liuosybę ant irų savo namų tarp Yslos ir Pa- rusnio, tuo pačiu laiku kiti šlekino kraują latakais Žemaičiuose ir Kalne, grumdamies su gudais, kaip sakiau, ir meldžionimis vokyčiais baisiose karėse ir nenorėdami vergauti, kurie, lyčyna tikybos ant- simovę, dyko jiems antdėti gelžinius amžinos ver- gybos, kaip viršiaus minavojau. Noris siuntinys Mintauto, atėjęs į Rygą, kaip sakiau, pas mistrą kalavijonų Griuningeną, papra- kuodamas jį dėl savo kunigaikščio daugybe žirgų ir suičiais sidabro graižiniais, sako jam: „Jei nu kausi ar nuo savęs pavarysi Tautvilą, dar dauges- niai gausi nuo mano viešpaties ir jo bendru tapsi".
Taip Otokarui su kryžėjais kariaujant samionis ir kitus žemaičius tarp upių Pragaro ir Nemuno, kalavijonys nuo antros pusės, tai yra nuo Padaugavio, tuointimpos veržės per Žemgalius į Žemaičius, dykdami visuomet su kryžėjais susinerti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 361
Nuo tenai Otokaras leidos Pragaru pagal žemyn lig girios, Tvangste vadinamos, kur sai, radęs tenai kalną paupy, užsikėto miestą ir pilį pamatuoti, kuriam pamatus padėjęs, ateinantį metą grįžo namo. Taip Otokarui su kryžėjais kariaujant samionis ir kitus žemaičius tarp upių Pragaro ir Nemuno, kalavijonys nuo antros pusės, tai yra nuo Padauga- vio, tuointimpos veržės per Žemgalius į Žemaičius, dykdami visuomet su kryžėjais susinerti. Noris Stuklandas, mistras kalavijonų, bendravos ir bičiu- liavos su pačiu Mintautu, karalium Lietuvos, kur sai jį visuomet žmoniškai išvaišinęs ne vien apdo venojo, bet dar toli jį palydėjo, bet jam padėka vo- jus už vyresnybę, atėjęs antras mistras kalavijonų pilį šv.
Po tos mūšos kuržemiai atėjo į abažą žemaičių, stovintį ties Sintele, arba Santekle, pilė, pagalbos nuo žemaičių lūgodami ir iš vieno žadėdami su jais vokyčius kariauti.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 381
Jurgio užėmė1 2. Po tos mūšos kuržemiai atėjo į abažą žemaičių, stovintį ties Sintele, arba Santekle, pilė, pagalbos nuo žemaičių lūgodami ir iš vieno žadėdami su jais vokyčius kariauti. Išgirdę taip pat ezelionys žemaičius taip laimin gai kariaujant išsižadėjo krikščionų tikybos ir ėmė uiti vokyčius iš savo salos ir siuntinius atleido pas žemaičius pagalbos lūgodami ir ketėdami iš vieno kariauti vokyčius.
Žemaičiai, norėdami atmonyti kalavijonims, su kėlę kariauną, traukė į Rygą.
Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
PDF 461
Ant galo, nestengdami galia tos pi lės įgyti, norėjo pasalu įgauti; to dėjęsi, užgulė vi sų pirma kelius, kuriais ėjo į pilį, ir kas tenai pasi painiojo, tą kavo ar tvėrė ir taip mažne kas dieną skardės vieni su kitais be atlydos. Žemaičiai, norėdami atmonyti kalavijonims, su kėlę kariauną, traukė į Rygą. Pajutęs tą, jų mar- čelga, skubiniai surinkęs pilionis, meldžionis ir per krikštus, sustojo į taborių pas miestą ir laukė že maičių ateinant.
Michał Balińskio „Vilniaus miesto istorijoje“ žemaičiai įvardyti kaip viena iš šešių pagrindinių lietuvių tautos atšakų.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 30
Ta lietuvių tauta, išsis\nkyrusi į šešias pagrindines atšakas: prūsus, žemaičius, kur\nšius, latvius, jotvingius ir lietuvius, žemėse palei Viliją, arba\ntikrojoj Lietuvoj, užėmė visą Baltijos pakrantę, nuo Dvinos\niki Vyslos, o į žemyno gilumą buvo pasistūmėjusi tiesiog iki\nNemuno ir Būgo žiočių. Prūsai - apie jų kalbą pasakytina,\nkad pasidavė kaimynų gotų įtakai; jotvingiai, labiau negu\npalei Viliją gyvenę ar aukštaičiai, pasistūmėję į Rusios gilu\nmą, kalba ir papročiais į slavus panašūs; vien tik Žemaitija,\niki pat Baltijos jūros siekianti, kaip lietuvių genties centras,\nišsaugojo gryniausius savo padermės bruožus. Kraštas, ku\nrį dabar užima Vilniaus gubernija ir dalis Gardino guberni\njų, nuo tos gadynės buvo nuolatinė dviejų svarbiausių lie\ntuvių tautos padermių gyvenvietė: Žemaitijos, arba\nžemutinės, ir Vilijos pakrančių, arba aukštutinės, Lietuvos2.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad ordinas, bijodamas sukilimo, pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų, tačiau vietoj jų sulaukė visuotinio sukilimo.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 139-140
Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių, ir bruzdėjimas ėjo atviryn. Tada ordinas ėmė reikalauti, kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių, kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Bijodamas sukilimo, ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų; vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo.
A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad laisvi buvę žemaičiai buvo varomi prie darbų ir apdėti dideliais mokesčiais, o keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 139
Ordino valdžia buvo labai žiauri. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. Jau 1407 m. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams, skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos.
Michał Baliński rašo, kad Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje sudarė sutartį su Ordinu.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 134-135
Tačiau\nVilniaus diecezijos senųjų turto do- Vilnensis. Šis bulės originalas su ver- \nkumentų nuorašai: Bulla summi Pon- timu j lenkų k. išspausdintas peri- \ntificis Urbani Sexti, super erectionem odiniame leidinyje Dzieje Dobroczyn- \nEcclesiae cathedral is, a Vladislao Rege ności, 1822,1. 870.\nPoloniae factam, et erectionem Antistis\n118\n\n## Puslapis 135\n\nIl KNYGA\nVytautas, kryžiuočių gudrybės nesugniuždytas, tvirtai lai\nkydamasis savo sumanymų, išvyko į Žemaitiją, kur paprasti \nžmonės ir bajorai nuo seno buvo palankūs jo tėvui Kęstučiui \nir nusistatę prieš Jogailą dėl jo uolumo užginant senovines \njų tikybos apeigas. Vytauto rūpesčiu žemaičiai Karaliaučiuje \nsudarė sutartį su Ordinu, taigi Vytauto galia vėl sustiprėjo, \nir didysis magistras, įsitikinęs, jog lietuvių pajėgos susi\nskaldžiusios, ėmė ruoštis į pakartotiną, bet daug reikšmin\ngesnį žygį, kurio tikslas jau buvo ne tik apiplėšti Lietuvą, \ntačiau užimti jos sostinę ir įkurdinti ten Vytautą21.
Leidinyje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ nurodoma, kad, pasak Z. Ivinskio, 4000 lietuvių pajėgas reikia suprasti kaip jungtines žemaičių ir karaliaus Mindaugo karines pajėgas, nukreiptas prieš Ordiną.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 28
Lietuvių pajėgos\n\nEiliuota Livonijos kronika, aprašydama\nSkuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius,\nbet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie\nVartajų, Georgenburgo ir pačiame mū-\nšyje — tik lietuvius arba „pagonis“.\n\nP. Dusburgietis pažymi, kad „keturi\ntūkstančiai lietuvių“ niokojo Kuršo žemę,\n0 po to stojo į mūšį. Pasak Z. Ivinskio,\nkadangi tai ne lokaliniai, o plataus masto\nveiksmai, vykę Lietuvos vakaruose, tai\n4000 lietuvių pajėgas reikia suprasti kaip\njungtines žemaičių ir paties Lietuvos val-\ndovo karaliaus Mindaugo karines pajėgas,\nnukreiptas prieš Ordiną.
Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje“ pasakojama, kad staiga kilusi grėsmė išjudino kuršius, žemaičius ir lietuvius, kurie pirmajame susidūrime sutriuškino krikščionių karius.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 86
Kolonijos Agripinos6 ar kivyskupas Avigenas ne tik pats su kariuomene pa traukė į žygį, bet netgi jai nelyginant etmonas vado vavo. Staiga kilusi grėsmė išjudino galybę kuršių, žemaičių ir lietuvių: Latvijos, pakliuvusios į žeminan čią vergovę, varganas likimas akivaizdžiausiai rodė, kaip labai pavojinga iš pat pradžių neatremti visomis jėgomis į kovą pakilusio priešo. Šitokios mintys teikė nepatyrusiems žmogeliams tokio ryžto ir tokios drą sos, kad, greitosiomis sutelktai miniai užpuolus, pirma me susidūrime buvo sutriuškinti prityrę krikščionių kariai, o pats arkivyskupas žuvo.
Michał Baliński teigimu, Vytauto gretose buvo daug dar nepakrikštytų žemaičių ir lietuvių, nes žemaičiai linko prie Birutės sūnaus Vytauto.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 141-142
Gynėjai iškėlė vėliavas su kryžiais, kaip ženklą, esą su pagonimis kovojantys, mat žemaičių ir lietu vių, dar nepakrikštytų, begalė buvo Vytauto gretose, nes prie lio skundų ir ginčų tarp Jogailos ir Ordino priežastis; pastarasis smar kiai gynėsi, atremdamas priekaištus, esą skriaudos jam tuo daromos, va dindamas juos melagingais prasi manymais, žeidžiančiais Ordiną. Tą liudija Ordino pareigūno vienas laiš kas (įdėtas F o i g t o, V, 546) Lenki jos karalienei 1391 metų pradžioje, kuriame taip pasakyta: „Iš jūsų laiš ko mums aišku, kad Jūsų Karališko sios Didenybės vadai, kurie dalyva vo įvykiuose prie Vilniaus, praneša Jums apie Karigailos, turinčio krikš čionišką Kazimiero vardą, nukirsdi- uimą; atsakome: kas J. K. Didenybei taip kalbėjo, nežinojo ir nežino, kaip buvo iš tikrųjų. Kadangi girdėjome iš vyriausiojo maršalo ir iš kitų gar bingų žmonių, ponų riterių, ginkla nešių, jog kunigaikštis Karigaila, ka reivių neatpažintas buvęs nukautas, ir kad tik penktą dieną iš lietuvių, pabėgusių iš Aukštutinės pilies, bu vo sužinota, jog kunigaikštis žuvęs/' Visi tuometiniai kryžiuočių prane šimai panašiai užginčija, kad Kari- gailalauvęs nukirsdintas. Vėliau pa stebėsime Vytautą savo fundacijose Vilniaus kapitulai dideles dovanas aukojant už to kunigaikščio vėlę. Daniłowicz Latopisiec Litezv., p. 45 primena, kad lenkų įgula, įsitvirti nusi Aukštutinėje pilyje, kunigaikš čio Karigailos į ją neįsileido, o- apie jo mirtį visai nutyli. — • — 125 ## Puslapis 142 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS jo jie visa širdimi linko, nes jis buvo Birutės, jų žemietės, sū nus.
Pasak Zenono Ivinskio, Žemaičių kunigaikščiai kovose su kryžiuočiais naudojosi didžiojo kunigaikščio parama, bet per daug nesirūpino jo vyriausiąja valdžia.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 253
Kruvinose kovose su kryžiuočiais naudoda\nmiesi didžiojo kunigaikščio parama, Žemaičių kunigaikščiai perdaug\nnesirūpino jo vyriausia valdžia. Greičiausiai Algirdo laikais Že\nmaičių kunigaikščiai palaikė santykius su artimu kaimynu Kęs\ntučiu, kuris dažnai Žemaičiams ištikimai duodavo pagalbos prieš\nkryžiuočius^20.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, remdamasis Livonijos metraščiu, rašo, kad žemaičiai ir lietuviai prie Eželio ant ledo kovėsi su Livonijos magistru Otonu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 131
Vis dėl\nto markgrafas, nenorėdamas, kad atrodytų, jog jis vel\ntui keliavo tokį kelią, įkūrė miestą, kuris po šiai die\nnai vadinamas Brandenburgu. Tais pačiais metais, kaip\nsako Livonijos metraštis, žemaičiai ir lietuviai prie\nEželio ant ledo kovojo su Livonijos magistru Otonu,\nmagistras žuvo su penkiasdešimčia šio ordino brolių.\nTokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon\nVestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas\nir žuvo.
Zenonas Ivinskis, remdamasis Eiliuotąja Livonijos kronika, rašo, kad žemaičiai po šio laimėjimo esą siuntę pasiuntinius pas Mindaugą ir esą prašę Treniotos jų vardu įtikinti Mindaugą vėl grįžti į pagonybę.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 195
Pagal Eiliuotinę Livonijos kroniką, Žemaičiai po šito laimėjimo\nesą siuntę savo pasiuntinius pas Mindaugą ir esą prašę žymųjį karo\nvadą, kunigą Treniotą, kad tas jų vardu įtikintų Mindaugą vėl grįžti\npagonybėn.^178. Yra pagrindo samprotauti, kad Treniota jau anks\nčiau gyveno Mindaugo dvare^177.
Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“, aptariant Eiliuotąją Livonijos kroniką, teigiama, kad žemaičių žynys dievams aukojo trečdalį karo grobio ir išbūrė žemaičių vadams pergalę 1259 m. Skuodo kautynėse.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 67
Dusburgiečio krivis tam tikra prasme analogiškas Eiliuotosios Livonijos kronikos žemaičių žyniui, senovės papročiu aukojančiam dievams (jiems duodama trečdalis karo grobio), išburiančiam žemaičių vadams pergalę 1259 m. Skuodo kautynėse (LRCh, eil. 4680), be to, Lietuvos metraščių istorinės tradicijos duomenims apie Gedimino žynį Lizdeiką (ПСРЛ, t. 17, стб. 261, 314 ir kt.; t. 32, c. 138; Lietuvos metraštis, p. 71).
Aprašant 1409 m. Žemaičių sukilimą, A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo Ordinui pavergti nepasiduodančius Žemaičius.
A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
PDF 139
**Žemaičių sukilimas 1409 m.** Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pa- vergti nepasiduodančius Žemaičius. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. Ordi- nas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net iš- vežti į Pavyslį, kaip įkaitai.
1416 m. žemaičių delegacija Konstancos bažnytiniame susirinkime pareiškė, jog žemaičiai esą tos pačios lietuvių tautos žmonės.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 12-13
1416 m. žemaičių delegacija Konstancos bažnytiniame susirinkime pareiškė, jog jie, s. 8, 35, 46, 52. 35 Pakarklis P. Kryžiuočių..., p. 87—89, 142—145; Steponavičienė I. Dėl lietuviškų vietovardžių prūsinimo..., p. 163—168. 36 SRP, B. 2, S. 493. 37 Długosz J..., XIII, s. 80; CEV, p. 214. 38 GL, Nr. 3—6. 39 SRP, B. 2, S. 80; Kolankowski L. Litwini..., s. 159—162; Paszkiewicz H. Jagiellonowie..., s. 402; Kučinskas A. Kęstutis, p. 138; Karwasińska J, Złote bulle..., s. 244; Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos..., p. 220—222. 40 CEV, p. 232. 41 CEV, p. 257. žemaičiai, esą tos pačios — lietuvių tautos žmonės, giminingi prūsams, patekusiems į sunkią kryžiuočių vergiją42.
Žemaičiai dvejus metus laikėsi nustatytos sąlygos ir saugojo taiką; Teodoras Narbutas taip pat aprašo jų draugišką elgesį su į valsčius atvykusiais vokiečiais ir atkaklų savo tikėjimo laikymąsi.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 161
Žemaičiai savo ruožtu visus dvejus metus griež\ntai laikėsi tos sąlygos ir saugojo taiką. Draugiškai tiesė \nranką vokiečiams, besilankantiems jų valsčiuose, klau\nsėsi krikščioniško mokymo, betgi atkakliai laikėsi savo \ntikėjimo.
Žemaičiai prie Skuodo nugalėjo vokiečių pajėgas, o Riterių ordinas neteko trisdešimt trijų kryžiuočių, kaip aprašo Teodoras Narbutas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 161
Žemaičiams ma nevrais pavyko prie Skuodo kaimo užimti gerą poziciją. Komtūras vis dėlto neužvilkino puolimo — kuršiai iš pra džių pakriko, tad stojo nelygus mūšis, ir vokiečiai buvo nugalėti. Riterių ordinas neteko trisdešimt trijų kryžiuo čių, ką jau kalbėti apie daugel pasauliečių riterių, ne tik vietinių, bet ir svetimšalių.
Teodoras Narbutas rašo, kad žemaičiai ir, jo žodžiais, „prietaringi žmonės“ aštuonis iš keturiolikos gyvų paimtų kryžiuočių sudegino kaip aukas savo krašto dievams, o kitus nužudė kitais būdais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 188
Keturiolika kryžiuočių buvo pačiupti gyvi, iš kurių \naštuonetą žemaičiai ir prietaringi žmonės sudegino gy\nvus kaip aukas savo krašto dievams, kitus kitokiais bū\ndais nunovijo.
Teodoras Narbutas vadina Manstą ir Sudargą kilmingais žemaičių valdovais ir rašo, kad 1308 m. pabaigoje jie su bajorais bei kareiviais pasiekė Sambiją ir nusiaubė Pavundos bei Rudavos sritis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 347
Kilmingi žemaičių val\ndovai Manstas ir Sudargas, surinkę bajorus ir kareivius, \n1308 metų pabaigoje, Sv. Grigaliaus dieną (gruodžio \n17-ąją), persikėlę per užšalusius vandenis, pro naują pilį, \nKuršių nerijoje esančią, nusigavo į Sambiją, kur nežmo\nniškai nusiaubė Pavundos ir Rudavos sritis.
Teodoras Narbutas pasakoja, kad senasis kunigaikštis skubiai sušaukė drąsius žemaičius, surengė Vilniuje pasitarimą ir rugpjūčio viduryje netikėtai užėmė miestą su pilimis.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 258
Šį kartą senasis kunigaikštis nesileido nuraminamas: nepaisydamas Vytauto tikėjimo bro liška Jogailos draugyste, ėmėsi priemonių, kokias numatė esant vieninteles taip susiklosčius aplinkybėms. Kuo skubiausiai su šaukė drąsius žemaičius, surengė Vilniuje pasitarimą ir rug pjūčio viduryje, labai staigiai užpuolęs, užėmė miestą su pilimis.
Teodoras Narbutas aprašo, kad žemaičiai nebuvo verčiami stoti į mūšį, tačiau didysis magistras jų bajorams dalijo žirgų, ginklų ir vokiškų audinių drabužių, o pasiuntiniai ragino juos likti ištikimus Vytautui ir jo broliams.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 299
Žemaičių nors nevertė stoti į mūšio lauką, tačiau didysis magistras jiems ge rinosi ir bajorus apdalijo dovanomis, prisiuntęs žirgų, ginklų, drabužių iš vokiškų audinių; tarp jų sukiojosi daugybė pasiun tinių, įkalbinėjusių juos likti ištikimus Vytautui ir jo broliams
Vytautas, žemaičiais gerokai papildęs iš lietuvių emigrantų sudarytą pulką, įžengė į dešiniosios Nemuno pakrantės žemę ir pirmasis puolė gimtuosius namus.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 299-300
Vytautas su žemaičiais, kuriais sa vo pulką, sudarytą iš lietuvių emigrantų, gerokai papildė, įžen gęs į dešiniosios Nem uno pakrantės žemę, pirmasis puolė 1 Vygandas (ap. Voigt. - B. V. - S. 422) rašo, kad didysis magistras susce pit Samaitos in succursum, donans eis arma, equos, et vesta (atskubėjo že maičiams į pagalbą, parūpindamas jiems ginklų, arklių, drabužių). Dhigoss. - P. 67. 301 gimtuosius namus; po to su mūrdaužiais ir patrankomis štur muoti atsidangino kryžiuočiai
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 124
Tiesa, Vok.\nOrdinas mėgino skelbti Žemaitijoje Kristaus tikėjimo tiesas,\nbet be vaisių, nes žemaičiai labai Ordino nekentė dėl daromos\njiems prievartos. Nekęsdami Ordino, nekentė kartu ir jo iš\npažįstamo katalikų tikėjimo. Nesiskubino ir Vytautas jų kraš\nte skelbti krikščionybės, nors ir buvo jį iš Ordino du kartu\nlaikinai atėmęs (1401 ir 1409), nes, matyt, bijojo erzinti žemai\nčius, kurių pagalba tuo tarpu prieš Ordiną buvo jam labai rei\nkalinga.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 125
Kaip uolesni pagonys už kitus lietuvius, žemaičiai\nir priėmę krikštą atkrisdavo į savo seną tikėjimą, ir neklausy\ndavo kunigų. Tada Vytautas ir Jogaila nuvyko į Žemaičius\nantrą kartą (1416) ir pakrikštijo dar daugiau gyventojų. Da\nbar buvo pastatyta Varniuose katedra ir astuonios parapijinės\nbažnyčios^2 ).
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 63
Ir tik jis, būdamas Kęstučio sūnus ir turė damas dideles simpatijas Žemaičiuose ir Lietuvoj, galėjo įvesti krašte tvarką ir ramybę, ko jau taip seniai buvo išsiilgę jo gy ventojai. Todėl Jogaila turėjo galutinai pasiryžti su Vytautu su sitaikinti.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 108-109
Ir išvažinėjo savo keliais.\nSekančią vasarą žemaičiai išžudė Prūsijos vokiečių \nvietininkus, nebenorėdami daugiau būti vokiečių val\ndžioje ,a. Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš \njuos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, \nbet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis iš\nmušė tą vokiečių kariuomenę5 .
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 109
Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš \njuos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, \nbet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis iš\nmušė tą vokiečių kariuomenę5 . Ir kai nuo kopų vo\nkiečius sumušė, atsiuntė pas Vytautą pasiuntinius: jei\ngu jis norįs valdyti Žemaičius, tai tegu daugiau jų nie\nkam nebeužstatinėjąs, o tevaldąs pats ir tebūnąs jų \nvaldovu. Ir Vytautas juos priėmė savo globon 6 .
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 177
180\n\n## Puslapis 174\n\nMūsų tėvas grįžo iš karo žygio, o kunigaikštis Jo\ngaila be jo žinios užėmė ir Trakus. Ir mūsų tėvas ku\nnigaikštis Kęstutis nujojo tada į 2emaičius, norėdamas \ngauti pagalbos. Ir atėjo mūsų tėvas su žemaičiais prie \nTrakų, aš pats irgi buvau ten su savo tėvu kunigaikš\nčiu Kęstučiu.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 142
Yra padavimas, jog Žemaičiuose buvę septynios deivės par\nkos. Jas vadino Deivėmis Valdytojomis (Dejwe-Walditoje). Pir\nmoji verpdavo žmogaus gyvenimą kuodeliu, gautu iš Ukapirmo;\nji buvo vadinama Verpėja (Werpentie).
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 153
Čeltyčios (Czeltice)\nTai buvo Baltijos jūros vandenų nimfos. Pajūrio žemaičių\nvaizduotėje jos įgaudavo dailių nuogiį merginų, gyvenančių gin\n152\n\n## Puslapis 152\n\ntaro rūmuose, jūros gelmėse, pavidalą. Jos sugundydavo, nusivi\nliodavo į savo slėptuves dailius jaunikaičius, kurie jau niekuo\nmet iš ten nebesugrįždavo . Tų deivių karalienės vardas buvo\nJūratė .
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 163
Trotytojas kibirkščių (Trotitas-Kirbixtu)\nPasak Lasickio, atsargaus elgesio su ugnimi dievaitis. Pats\npavadinimas reiškia kibirkščių gesintoją. Žemaičiuose jis buvo\ndievinamas „Dims tipo“ vardu ir priklausė naminių gyvulių gru\npei*.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 226
Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai\nmanė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai\nužmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį\nužgesino .\nKaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią\nugnį, vadintą Zwicz.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 343
Atlikdami religines apeigas, jie naudodavo storus (tuščiavidu rius) medžių kamienus, aptrauktus žalia oda, kurių garsas bu vo panašus į patrankos šūvį; jie vadinosi liutaurai (Lietauros)“. Perdėtai pamaldi žemaičių liaudis religiniame gyvenime iki šiol tebeatlieka kai kurias savo senąsias stabmeldiškas apei gas: per procesiją nešant brolijų altorėlius, žmonės sugula vei dais į žemę, kad per juos perneštų tuos altorėlius. Bažnyčioje nusilenkdami klaupiasi ir patys mušasi per veidą dešiniuoju delnu, pradėdami nuo kairiojo žando.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 368
Dar negalime nepaminėti smulkmenų, bylojančių apie Že maitijoje įsišaknijusį apeiginį dievų garbinimą. Ten jis buvo pa stebėtas praėjus daugiau nei pusantro šimto metų po krikščiony bės įvedimo. 1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pa siuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiu lius.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 371
Taip jų mokslas rado mora\nlinę atramą. Po ketverto metų Žemaičių vyskupas Melchioras\nGiedraitis vėl išsikvietė jėzuitus, nes jo diecezijoje daugelis kai\nmiečių niekuomet nevaikščiojo išpažinties, nepažino krikščio\nniško tikėjimo tiesų ir buvo senosios pagoniškos religijos šalinin\nkai. Atvyko du misionieriai jėzuitai: kunigas Emanuelis Vega ir\nkunigas Jeronimas Kninskis.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 108-109
Ir išvažinėjo savo keliais.\nSekančią vasarą žemaičiai išžudė Prūsijos vokiečių \nvietininkus, nebenorėdami daugiau būti vokiečių val\ndžioje ,a. Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš \njuos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, \nbet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis iš\nmušė tą vokiečių kariuomenę5 .