Dar beveik iki XVI amžiaus pabaigos žemaičiai švęsdavo tą šventę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 329
Dar beveik iki XVI amžiaus pabaigos žemaičiai švęsdavo tą šventę. Jos metu atnašaudavo sudėtines aukas*.
Lietuvos istorijos žinių lobynas
Grupė
105 teiginiai163 įrašai195 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 105 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą101–105 iš 105 teiginių
Dar beveik iki XVI amžiaus pabaigos žemaičiai švęsdavo tą šventę.
PDF 329
Dar beveik iki XVI amžiaus pabaigos žemaičiai švęsdavo tą šventę. Jos metu atnašaudavo sudėtines aukas*.
Teodoras Narbutas rašė, kad esama padavimo, jog Žemaičiuose buvusios septynios deivės parkos.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Narbutas rašė, kad žemaičiai religijos pasikeitimą aiškino krikščionių užgesinta amžinąja ugnimi, dėl kurios Perkūnas sušals, o dievai užmigs.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Narbutas žemaičių liaudies procesijų paprotį gultis veidu į žemę po brolijų altorėliais aiškino kaip senųjų stabmeldiškų apeigų tąsą.
PDF 343
Atlikdami religines apeigas, jie naudodavo storus (tuščiavidurius) medžių kamienus, aptrauktus žalia oda, kurių garsas buvo panašus į patrankos šūvį; jie vadinosi liutaurai (Lietauros)“. Perdėtai pamaldi žemaičių liaudis religiniame gyvenime iki šiol tebeatlieka kai kurias savo senąsias stabmeldiškas apeigas: per procesiją nešant brolijų altorėlius, žmonės sugula veidais į žemę, kad per juos perneštų tuos altorėlius. Bažnyčioje nusilenkdami klaupiasi ir patys mušasi per veidą dešiniuoju delnu, pradėdami nuo kairiojo žando.
Antroji yra lietuvių ir žemaičių.
PDF 437
Lietuviškai kalbančių gyventojų žemė susideda iš keturių dalių: pirmoji žemės juosta yra vietinių jotvingių, kurie apie Drohičino tvirtovę gyvena, ir nedaug jų belikę. Antroji yra lietuvių ir žemaičių. Trečioji - prūsų.