Žemaičiai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 368

Dar negalime nepaminėti smulkmenų, bylojančių apie Že­ maitijoje įsišaknijusį apeiginį dievų garbinimą. Ten jis buvo pa­ stebėtas praėjus daugiau nei pusantro šimto metų po krikščiony­ bės įvedimo. 1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pa­ siuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiu­ lius.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 195

Gal tai\njau gali būti ženklu, jog kokia nors karinė akcija iš Lietuvos buvo\nprasidėjusi dar prieš oficialų Mindaugo santykių nutraukimą su Livo­\nnijos ordinu.\nPagal Eiliuotinę Livonijos kroniką, Žemaičiai po šito laimėjimo\nesą siuntę savo pasiuntinius pas Mindaugą ir esą prašę žymųjį karo\nvadą, kunigą Treniotą, kad tas jų vardu įtikintų Mindaugą vėl grįžti\npagonybėn.^178.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 369

Taip jų mokslas rado mora­ linę atramą. Po ketverto metų Žemaičių vyskupas Melchioras Giedraitis vėl išsikvietė jėzuitus, nes jo diecezijoje daugelis kai­ miečių niekuomet nevaikščiojo išpažinties, nepažino krikščio­ niško tikėjimo tiesų ir buvo senosios pagoniškos religijos šalinin­ kai. Atvyko du misionieriai jėzuitai: kunigas Emanuelis Vega ir kunigas Jeronimas Kninskis.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 253

Kad ir laikydami Že­\nmaičius vyriausioje savo valdžioje, į pačius krašto reikalus Vilniaus\nšeimininkai nesikišo. Kruvinose kovose su kryžiuočiais naudoda­\nmiesi didžiojo kunigaikščio parama, Žemaičių kunigaikščiai perdaug\nnesirūpino jo vyriausia valdžia. Greičiausiai Algirdo laikais Že­\nmaičių kunigaikščiai palaikė santykius su artimu kaimynu Kęs­\ntučiu, kuris dažnai Žemaičiams ištikimai duodavo pagalbos prieš\nkryžiuočius^20.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 282

Visas savo\nbombardas palikę Jogailai, kryžiuočiai «linksmi ir sveiki grįžo\nnamo »^17. Kai Kęstutis su Vytautu, pasitelkę seną Liubartą, su\nsavo kariuomene VIII.3 d. atvyko prie Trakų, Jogailos pusėje jau\nbuvo pasirodę Livonijos kryžiuočiai, atvykę čia po Žemaičių terio-\njimo^18.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 84

Tačiau greitai užėjo tokie baisūs šalčiai, kad ne tik \nPrūsijoje ir Livonijoje nušalo visi vaismedžiai, o jūra 15 my­\nlių pasidengė tokio storio ledu, kad juo iš Danijos iki Liube­\nko buvo galima keliauti0; tad ir kryžiuočiai nieko negalėjo \nimtis, baimindamiesi, kad iš pietų atvykę ir prie smarkių \nšalčių nepripratę kariai visi nežūtų.\nTaigi tas žygis nuėjo perniek; vis dėlto antpuoliai senu \npapročiu nesiliovė ir tais metais. Energingas Garteno (Gar­\ndino) vadas, įsiveržęs į Danijos žemes Revelio apylinkėse, \njas siaubingai nuniokojo0, o per Didžiosios savaitės pasnin­\nką ginkluoti žemaičiai įsiveržė į Memelio apylinkes, užėmė \nmiestą, nužudė apie 70 žmonių, sudegino visą miestą ir daug \nkaimyninių naujakrikščiams priklausiusių sodybų6, didelių\nC\nTaigi J e r o s c h i n, c.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 109

Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš \njuos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, \nbet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis iš­\nmušė tą vokiečių kariuomenę5 . Ir kai nuo kopų vo­\nkiečius sumušė, atsiuntė pas Vytautą pasiuntinius: jei­\ngu jis norįs valdyti Žemaičius, tai tegu daugiau jų nie­\nkam nebeužstatinėjąs, o tevaldąs pats ir tebūnąs jų \nvaldovu. Ir Vytautas juos priėmė savo globon 6 .

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 368

Dar negalime nepaminėti smulkmenų, bylojančių apie Že­ maitijoje įsišaknijusį apeiginį dievų garbinimą. Ten jis buvo pa­ stebėtas praėjus daugiau nei pusantro šimto metų po krikščiony­ bės įvedimo. 1583 metais jėzuitai į Žemaičius ir į Livoniją pa­ siuntė tris misionierius: kunigą Jokūbą Lencicijų ir du jo bičiu­ lius.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 343

Atlikdami religines apeigas, jie naudodavo storus (tuščiavidu­ rius) medžių kamienus, aptrauktus žalia oda, kurių garsas bu­ vo panašus į patrankos šūvį; jie vadinosi liutaurai (Lietauros)“. Perdėtai pamaldi žemaičių liaudis religiniame gyvenime iki šiol tebeatlieka kai kurias savo senąsias stabmeldiškas apei­ gas: per procesiją nešant brolijų altorėlius, žmonės sugula vei­ dais į žemę, kad per juos perneštų tuos altorėlius. Bažnyčioje nusilenkdami klaupiasi ir patys mušasi per veidą dešiniuoju delnu, pradėdami nuo kairiojo žando.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

180 ## Puslapis 174 Mūsų tėvas grįžo iš karo žygio, o kunigaikštis Jo­ gaila be jo žinios užėmė ir Trakus. Ir mūsų tėvas ku­ nigaikštis Kęstutis nujojo tada į 2emaičius, norėdamas gauti pagalbos. Ir atėjo mūsų tėvas su žemaičiais prie Trakų, aš pats irgi buvau ten su savo tėvu kunigaikš­ čiu Kęstučiu.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš juos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, bet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis iš­ mušė tą vokiečių kariuomenę5 . Ir kai nuo kopų vo­ kiečius sumušė, atsiuntė pas Vytautą pasiuntinius: jei­ gu jis norįs valdyti Žemaičius, tai tegu daugiau jų nie­ kam nebeužstatinėjąs, o tevaldąs pats ir tebūnąs jų valdovu. Ir Vytautas juos priėmė savo globon 6 .

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

Ir išvažinėjo savo keliais. Sekančią vasarą žemaičiai išžudė Prūsijos vokiečių vietininkus, nebenorėdami daugiau būti vokiečių val­ džioje ,a. Prūsijos ir Livonijos vokiečiai ėmė telkti prieš juos kariuomenę Palangoje, norėdami vėl juos pavergti, bet susibūrę žemaičiai ten pat nuo kopų akmenimis iš­ mušė tą vokiečių kariuomenę5 .

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 31

Nalšios kunigaikštis Daumantas (iš kurio Mindaugas paveržė žmoną), \nveikęs išvien su stipriausiu Mindaugo varžovu Treniota, 1263 m. nužudė \nMindaugą. Paprastai istorikai tai laiko pagonių reakcija prieš krikščio-\nnį valdovą. Žemaičiai, sutriuškinę jungtinę Vokiečių ir Livonijos ordinų \nkariuomenę prie Durbės 1260 m. liepos 13 d., tarpininkaujant Treniotai, \niš tikrųjų siūlė Mindaugui atsimesti nuo krikščionybės ir pradėti karą su \nLivonija.

Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 28

Iš Dobės (šiaurėje),\nKlaipėdos (vakaruose) ir Georgenburgo\n(pietuose) Ordinas bandė spausti vakari-\nnes lietuvių žemes. Vokiečiai siekė išsau-\ngoti lietuvių blokuojamą Georgenburgą\n(Jurbarką), būrė dideles pajėgas Klaipė-\ndoje, rengdamiesi dideliam puolimui, kuris\ngaliausiai baigėsi mūšiu prie Durbės.\n\nLietuvių pajėgos\n\nEiliuota Livonijos kronika, aprašydama\nSkuodo mūšį (1259 m.), mini žemaičius,\nbet vėliau, Durbės mūšio išvakarėse, prie\nVartajų, Georgenburgo ir pačiame mū-\nšyje — tik lietuvius arba „pagonis“.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 163

Trotytojas kibirkščių (Trotitas-Kirbixtu)\nPasak Lasickio, atsargaus elgesio su ugnimi dievaitis. Pats\npavadinimas reiškia kibirkščių gesintoją. Žemaičiuose jis buvo\ndievinamas „Dims tipo“ vardu ir priklausė naminių gyvulių gru­\npei*.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 28-29

Nors žemaičiai Saulės mūšyje 1236 m. šį žygį \nVokiečių ordino riteris pagrobia vaiką. \nDail. J. Kossak, XIX a.\n\n1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA\n29\natlaikė, replės Lietuvą jau spaudė – 1237 m. Kalavijuočių ordinas tapo \nKryžiuočių ordino vasalu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 226

Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai\nmanė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai\nužmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį\nužgesino .\nKaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią\nugnį, vadintą Zwicz.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

PDF 84

Tačiau greitai užėjo tokie baisūs šalčiai, kad ne tik \nPrūsijoje ir Livonijoje nušalo visi vaismedžiai, o jūra 15 my­\nlių pasidengė tokio storio ledu, kad juo iš Danijos iki Liube­\nko buvo galima keliauti0; tad ir kryžiuočiai nieko negalėjo \nimtis, baimindamiesi, kad iš pietų atvykę ir prie smarkių \nšalčių nepripratę kariai visi nežūtų.\nTaigi tas žygis nuėjo perniek; vis dėlto antpuoliai senu \npapročiu nesiliovė ir tais metais. Energingas Garteno (Gar­\ndino) vadas, įsiveržęs į Danijos žemes Revelio apylinkėse, \njas siaubingai nuniokojo0, o per Didžiosios savaitės pasnin­\nką ginkluoti žemaičiai įsiveržė į Memelio apylinkes, užėmė \nmiestą, nužudė apie 70 žmonių, sudegino visą miestą ir daug \nkaimyninių naujakrikščiams priklausiusių sodybų6, didelių\nC\nTaigi J e r o s c h i n, c.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 142

Yra padavimas, jog Žemaičiuose buvę septynios deivės par­\nkos. Jas vadino Deivėmis Valdytojomis (Dejwe-Walditoje). Pir­\nmoji verpdavo žmogaus gyvenimą kuodeliu, gautu iš Ukapirmo;\nji buvo vadinama Verpėja (Werpentie).

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

PDF 177

180\n\n## Puslapis 174\n\nMūsų tėvas grįžo iš karo žygio, o kunigaikštis Jo­\ngaila be jo žinios užėmė ir Trakus. Ir mūsų tėvas ku­\nnigaikštis Kęstutis nujojo tada į 2emaičius, norėdamas \ngauti pagalbos. Ir atėjo mūsų tėvas su žemaičiais prie \nTrakų, aš pats irgi buvau ten su savo tėvu kunigaikš­\nčiu Kęstučiu.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 82

Salzbachą su keliais tūkstančiais kariuomenės;\nprisijungė prie Vytauto su savo pulkais ir Tochtamyšas. Tuo\nbūdu Vytauto kariuomenę sudarė lietuviai, žemaičiai, vokie­\nčiai, lenkai, totoriai, rusai, valakai, vadinas, Vytauto vedama\nkariuomenė buvo internacionalinė. Pačių Lietuvos ir Rusijos\nkunigaikščių joje buvo per penkiasdešimt.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 264

Pastarieji\nturėjo artimų santykių su Vilniumi, kur Vytautas juos maloniai\npriiminėdavo. Taip, žemaičiai vieną kartą pardavė Dancigui\n50 laukinių stumbrų odų. Ypač buvo brangūs sabalų kailiukai,\nką žinome iš to, kad jais lyg pinigais buvo mokama už prekes.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 46

Todėl ir\nnenuostabu, kad žemaičiai savo vakarykščiams priešams\nėmė daryti ištikimybės priesaikas. Taip 1384 metų vasa­\nrio mėn. pradžioj Žemaičių krašto (Medininkų, Vangių ir\nkt.) gyventojai pareiškė Ordinui savo paklusnumą. Iš tų gy­\nventojų pusės buvo tai pirmas savarankiškas mėginimas pasi­\nduoti naujai jėgai^1 ).

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

PDF 13

Šiandien mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad Lie-\ntuvos vardas turi būti išvestas iš etnonimo „lietuvis“, atkreipė dėmesį į \nvietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų. Grindžiama \nmintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) \nvalstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat \nžemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš \nLietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol \nvadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 343

Atlikdami religines apeigas, jie naudodavo storus (tuščiavidu­ rius) medžių kamienus, aptrauktus žalia oda, kurių garsas bu­ vo panašus į patrankos šūvį; jie vadinosi liutaurai (Lietauros)“. Perdėtai pamaldi žemaičių liaudis religiniame gyvenime iki šiol tebeatlieka kai kurias savo senąsias stabmeldiškas apei­ gas: per procesiją nešant brolijų altorėlius, žmonės sugula vei­ dais į žemę, kad per juos perneštų tuos altorėlius. Bažnyčioje nusilenkdami klaupiasi ir patys mušasi per veidą dešiniuoju delnu, pradėdami nuo kairiojo žando.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 371

Taip jų mokslas rado mora­\nlinę atramą. Po ketverto metų Žemaičių vyskupas Melchioras\nGiedraitis vėl išsikvietė jėzuitus, nes jo diecezijoje daugelis kai­\nmiečių niekuomet nevaikščiojo išpažinties, nepažino krikščio­\nniško tikėjimo tiesų ir buvo senosios pagoniškos religijos šalinin­\nkai. Atvyko du misionieriai jėzuitai: kunigas Emanuelis Vega ir\nkunigas Jeronimas Kninskis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 153

Čeltyčios (Czeltice)\nTai buvo Baltijos jūros vandenų nimfos. Pajūrio žemaičių\nvaizduotėje jos įgaudavo dailių nuogiį merginų, gyvenančių gin­\n152\n\n## Puslapis 152\n\ntaro rūmuose, jūros gelmėse, pavidalą. Jos sugundydavo, nusivi­\nliodavo į savo slėptuves dailius jaunikaičius, kurie jau niekuo­\nmet iš ten nebesugrįždavo . Tų deivių karalienės vardas buvo\nJūratė .

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 139

Todėl jis\nnepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir\nVytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus\nkryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir\nįsiveržė į ordino žemes už Nemuno.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Prie Jaseldos upės abi šalys stojo į įnirtingą mūšį, Mstislavas, sumuš­ tas, praradęs kariuomenę, vos gyvas paspruko iš kovos lauko į Lucką. Tuo tarpu Skirmantas po šios pergalės ta pačia proga iš rusų atėmė Pin­ ską ir Turovą; džiūgaudamas dėl pergalės ir dėl atimtų iš priešų žemių, pa- L ie tu v ia i iš rusų a ti- siuntė atgal Zivinbudui Kū­ ma P in ską kovaitį ir jo karius apdova­ nojo puikiomis dovanomis. Šis buvo ne tik visiškai nukaršęs bei pasilpęs, jis nyk­ te nyko ligos kamuojamas, tačiau kai išgirdo, jog prie­ šas įveiktas, ir kai išvydo nugalėtoją sūnų, gerokai at­ sigavo jo dvasia, bepaliekanti kūną; baigdamas gy­ venimą, jis deramu laiku perdavė valdžią sūnui, kurį po pergalės triumfuojantį matė savo akimis.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Šiapus Neries vieš­ as patavo Lietuvoje vietoje ne- T ren io to s k a ra s su seniai mirusio Skirmanto šio sk ita is ir p e rg a lė sūnus Treniota. Vos prade­ dančią įsigalėti jo valdžią užgriuvo sunkus karas. Skitų kunigaikštis Kurdas troš­ ko arba pataisyti reikalus, arba atkeršyti už tėvą Ba- laklajų, lietuvių per ankstesnį žygį nukautą kovos lau­ ke. Kad kerštas būtų kuo didesnis, ėmė visomis išga­ lėmis rengtis karui: iš visos Skitijos jis surinko kur kas didesnę kariuomenę, nei kada anksčiau buvo su­ renkama: sutelkė didžiules Užvolgio, Nogajaus, Kaza­ nės, Krymo ordas.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mat tuo metu prie Dnepro Briansko kunigaikštis buvo sukėlęs nedi­ delį maištą: Mindaugas įsakė Daumantui traukti prieš jį su kariuomene; Daumantas negaišdamas paskatino Treniotą nepraleisti progos: dabar pagaliau atėjęs lai­ kas veikti, kai jo rankose kariuomenė. Taigi sutartą dieną Treniota slaptai atvedė kariuomenę iš Žemaitijos, o Daumantas iš Rusios9 ir gūdžią naktį įsiveržė į karaliaus rūmus. Kai buvo suimti vartų sargybiniai, žudikai, pasiųsti į miegamąjį, pribaigė valdovą lovo­ je.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon Vestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas ir žuvo. Netrukus po to Lietuvoje baigė dienas ir Ger­ mantas. Sukvietus Kernavėje didikų sueigą, Germanto vyresnysis sūnus Giliginas buvo paskelbtas Lietuvos valdovu, jo broliui Trobiui patikėta Žemaitija su ta są­ lyga, kad jis bus pavaldus Lietuvos didžiajam kunigaik­ ščiui. Rūmų maršalas, para­ ginęs vieną bei kitą siekti ir karo, ir taikos metu tokios pat santarvės bei šlovės, kokią paveldėjo iš protėvių, įteikė Giliginui kalaviją bei lazdą.

Susietas teiginys: t-107

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Vyriausias—Jogaila Vladislovas1 8 ; antras — Skirgaila1 9 , trečias — Švitrigaila3 0 , ketvir­ tas— Kaributas2 1 , penktas — Dimitrijus2 2 , Koreco ku­ nigaikštis 2 3 , šeštas — kunigaikštis Vasilijus 2 4 . O didžiojo kunigaikščio Algirdo broliui Kęstučiui, kuris valdė Trakus ir Žemaičių žemę, buvo šeši sū­ nūs2 5 . Pirmas — Vytautas2 6 , o kai krikštijosi pravos­ lavu, buvo jam duotas Jurgio vardas, o kai priėmė len­ kų tikėjimo krikštą, jam davė Aleksandro vardą2 7 .

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Sekančią žiemą6 išsiuntė savo pasiuntinius pas krikščionių imperatorių, ir pas Danijos karalių, Pama­ rio kunigaikščius, Silezijos ir vokiečių kunigaikščius, ir pas savo žentą, Maskvos didįjį kunigaikštį, ir pas Tverės didįjį kunigaikštį, ir pas Riazanės didįjį kuni­ gaikštį, ir pas Perekopo chaną, ir pas Moldavijos vai­ vadą, ir pas krikščionių valdovus, visus kviesdamas pas save. 6 Lietuvos metraštis i ! 3 Ir viešėjo pas Vytautą7 Zigmantas, krikščionių im­ peratorius, buvęs tuo metu Vengrijos ir Čekijos kara­ liumi, ir Lenkijos karalius Jogaila, Vytauto brolis, ir Danijos karalius8, ir Perekopo chanas9, ir Riazanės didysis kunigaikštis l0, ir Maskvos didysis kunigaikš­ tis", Vytauto žentas, ir Tverės didysis kunigaikštis Borisas Aleksandrovičius'2, ir Prūsijos bei Livonijos magistras l3, ir Odojevo u, ir Peremišlio l5, ir Novosi- lės 16 kunigaikščiai, ir Moldavijos vaivada 17, ir graikų imperatoriaus Jono Paleologo18 didieji pasiuntiniai, ir Mazovijos kunigaikštis l9, ir kiti krikščionių kunigaikš­ čiai ir ponai, ir daug įvairių svečių.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Ir viešėjo pas Vytautą7 Zigmantas, krikščionių im­ peratorius, buvęs tuo metu Vengrijos ir Čekijos kara­ liumi, ir Lenkijos karalius Jogaila, Vytauto brolis, ir Danijos karalius8, ir Perekopo chanas9, ir Riazanės didysis kunigaikštis l0, ir Maskvos didysis kunigaikš­ tis", Vytauto žentas, ir Tverės didysis kunigaikštis Borisas Aleksandrovičius'2, ir Prūsijos bei Livonijos magistras l3, ir Odojevo u, ir Peremišlio l5, ir Novosi- lės 16 kunigaikščiai, ir Moldavijos vaivada 17, ir graikų imperatoriaus Jono Paleologo18 didieji pasiuntiniai, ir Mazovijos kunigaikštis l9, ir kiti krikščionių kunigaikš­ čiai ir ponai, ir daug įvairių svečių. Kai tie svečiai viešėjo pas didįjį kunigaikštį Vytau­ tą ir didysis kunigaikštis Vytautas visus juos gausiai vaišino, kasdien vaišėms išeidavo septyni šimtai stati­ nių midaus, neskaitant muskatelio, ir vynų, ir malvazi- jos, ir įvairių kitų gėrimų; septyni šimtai telyčių, sep­ tyni šimtai avinų ir paršų, po šešias dešimtis stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant įvairios kitos žvėrienos ir daugelio kitų mėsiškų ir naminių patiekalų20. Ir vaišino didysis kunigaikštis Vytautas tuos sve­ čius septynias savaites21.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Geras darbas valdovo paslaptį saugoti; dar geres­ nis — apie didžiojo valdovo darbus kalbėti. Noriu jums papasakoti apie didįjį kunigaikštį Vy­ tautą, Lietuvos ir Rusų ir daugelio kitų šalių valdovą. Nes yra parašyta: „Broliai, dievo bijokite, o valdovą šlovinkite." Taip ir aš noriu jums pasekti apie tą šlo­ vingąjį valdovą. Bet didžiojo valdovo darbai nei žodžiu neapsakomi, nei plunksna neaprašomi.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tuomet kildavo neapsakomas išgąs­ tis, nepaprasta baimė dėl greito rūstaus dievų keršto apimda­ vo šeimininką, namiškius ir kaimynus. Reikėdavo jam tuoj pat užbėgti už akių, skubėti pas žymų žynį, kokį nors krivio arti­ mą, arba pas patį Krivių Krivaitį. Šis apreikšdavo dievų valią, išaiškindavo, ko jie trokšta. Kadangi visuomet būtinai turėda­ vo būti aukojamas žmonių kraujas, todėl žynys įvardindavo žmogų, kurį reikėdavo atnašauti kaip auką.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Jeigu tose vietose jų garbintojai nedidelę aikštelę apdėdavo plokščiais, ta­ rytum atsisėsti skirtais akmenimis (kiekvienas iš jų turėjo savo akmenį), tas aptvaras įgaudavo taisyklingo stačiakampio arba elipsės formą. Gerbėjai jas galėdavo stebėti iš tam tikro atstumo, bet vargas tam, kuris išdrįsdavo prisiartinti - jos be pasigailėji­ mo nužudydavo kiekvieną, kuris įžeisdavo jų garbę. Ir šiandien Žemaitijoje paprasta liaudis dainuoja dainas, turinčias kažkokį ryšį su tuo deivių verpėjų arba audėjų garbinimu.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Ragana (Ragana) Šiuo vardu iš Lasickio ir liaudies padavimų žinomos dei­ vės, globojančios tam tikrus medžius, augančius savaime arba kieno nors persodintus. Tokie medžiai yra užkerėti, tad pavo­ jinga juos liesti. Kiekviena ragana turėjo savo medį, kurį globojo stengda­ masi padalyti viską, kad jis būtų sveikas ir augtų. Žmonėms, kurie jai tuo tikslu būtų padėję, ji galėjo suteikti tūkstantį pa­ slaugų ir malonumų. Priešingai, tam, kuris norėjo savavališ­ kai pakenkti medžiui arba nukirsti ji, jos galėjusios atimti ran­ kų ir kojų galią, sutraukti sąnarius arba tokį žmogų užkrėsti neišgydomomis ligomis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Taip pa­ sėdi kurį laiką, tarytum dar kažką apmąstydami. Šio senovinio papročio buvo laikomasi net bajorų ir ponų namuose; be pri­ deramo dievybės pagerbimo ir atsidavimo jos globai, jis turi dar ir tokį tikslą: ramaus apmąstymo valandėlę prieš išsiski­ riant kiekvienas turi progą prisiminti, ar prieš išvažiuodamas ko nepraleido arba neužmiršo patvarkyti ką nors svarbaus na­ muose arba kelionei, nes išvažiavus ne laikas apie tai galvoti. O dėl kelionės prietarų, tai Lietuvos kaimiečiai išsaugojo jų liekanų: niekas išvažiuodamas nedrįsta perkirsti kelio ke­ leiviui, kad, įvykus kelionėje nelaimingam atsitikimui, tai ne­ būtų priskirta nelaimingam jo perėjimui per kelią.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Pa­ galiau, kur tik apsigyvendavo lietuvių genties tautos, upės, te­ kančios per jų svarbiausias sodybas, būdavo praminamos tuo pačiu šventu vardu Ross. Šitaip galindų tauta turėjo Rosės * 5 šventindami upes, prie dviejų upių santakos statyti šventoves ir ten at­ likti tokį garbinimą (Hiegels. Reise nach Indien). Jis šį paprotį, menantį seniausius budizmo principus, pastebėjo Kašmiro žemumoje*.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Išilgai Dnepro krantų, tarp Mogiliovo ir Rogačiovo, esama begalės šitokių kapų; atrodo, tarytum tas kraštas būtų buvęs kažkokios milžiniškos tautos amžinos kapinės. Be abe­ jo, tai buvo skitai, milžinkapių pylėjai, kurie virš savo mirusių­ jų, neužkąsdami jų žemėje, supildavo kalnelius. Tuo pats tir­ damas įsitikinau1 2. Kraštuose, kur gyveno lietuvių genties tautos, vienur kitur matoma kai kada gana aukštų, nors ne taip dažnai pasitaikan­ čių pilkapi ų.