Dubrovno pavietas kadaise buvo Jogailos patikėtinio Vaidilos nuosavybė. Bajoras Vaidila patarimais rėmė Jogailos siekius ir savo įtaka juos skatino. Kęstutis įsakė pakarti Vaidilą, laikydamas jį karo kurstytoju.
I1l ## Puslapis 128 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS vyskupui, iškilmingu aktu dovanodamas kunigaikštišką Tauragnų pilį su visu pavietu, Labanoro, Molėtų, Dambra- vos, Verkių kaimus prie Vilniaus, Bokštus, didelius valsčius Drohičino, Brastos ir Dubno pavietuose, su įvairiais ten ren kamais mokesčiais, dosniai aprūpino Vilniaus katedrą10. Ati teko jai ir Dubrovno pavietas, kadaise buvusi iš Lietuvos istorijos žinomo Jogailos patikėtinio Vaidilos nuosavybė. Tas lėšas Vladislovas Jogaila dar padidino skirdamas katedrai ir vyskupams nemažą Vilniaus miesto dalį - visą plotą nuo pilies iki pat Šv.
Jogailos siekius pata rimais rėmė ir, naudodamasis savo įtaka, dar skatino bajo ras Vaidila. Tai buvo žmogus, kurį dar Algirdas dėl didelių gabumų iš kepėjo sūnaus iki rūmų pataurininkio iškėlė. O Jogaila, labai jį pamilęs, ne tik Lydos vietininku padarė, bet, nepaisydamas Kęstučio prieštaravimų, dargi atidavė jam į žmonas savo seserį. Kaip pasiuntinys nuvykęs į Prūsiją, Vai dila 1380 metais paruošė dirvą Jogailai sudaryti slaptą san dėrį su arkikomtūru, siekiant užsitikrinti saugumą nuo kry žiuočių ir palengvinti jiems Kęstučio valdų puolimą28.
Ir prisiekė Jogai la, kaip mūsų tėvui nepadės, ir gy rėsi, kaip mano tėvą ir mane patį pa gaus, ir kaip mano tėvą ir mane pati 35 ## Puslapis 52 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Pasigailėjo laimėtojas Jogailos, nors iš surastų pas jį doku mentų akivaizdžiai įsitikino jo priešiškumu, bet, Vytautui užsistojus, kartu su motina į tėvoniją, į Vitebską, išsiuntė. Tačiau, tapęs savo paties intrigų auka, krito Vaidila, kurį Kęs tutis, kaip to karo kurstytoją, įsakė pakarti. Tuo tarpu Skir gaila antrąkart grįžo iš Polocko nieko nepešęs, bet sugebėjo pasikalbėti su Jogaila, dar tebesėdėjusiu kalėjime.
Didysis kunigaikštis Kęstutis, atsižvelg damas j susitarimą bei savo brolišką meilę ir santar- mę, kurios ligi jo mirties buvo laikęsis, pripažino di džiuoju kunigaikščiu Vilniuje jo sūnų, didįjį kunigaikštį Jogailą, ir ėmė pas jį važinėti tartis dėl reikalų, kaip anksčiau, būdavo, atvažiuoja pas vyriausiąjį brolį. Buvo vienas žmogus3 6 , didžiojo kunigaikščio Algir do tarnas, vergas, vardu Vaidila3 7 ; iš pradžių buvo kepėju, paskui kunigaikštis pristatė jį kloti patalą ir pa davinėti jam geriamą vandenį, o ilgainiui didysis kuni gaikštis jį net labai pamėgo ir davė jam valdyti Ly d ą 3 4 ir išvedė į žmones. Paskui, po didžiojo kunigaikš čio Algirdo mirties praėjus dvejiems ar daugiau metų, didysis kunigaikštis Jogaila jį labai aukštai iškėlė ir išleido už jo tikrą savo seserį, kunigaikštytę Mariją 3 B , kuri buvo pirmiau ištekėjusi už kunigaikščio Dovydo 4 0 .
O didysis kunigaikštis Kęstutis, sutelkęs savo pajė gas, skuba į Vilnių ir suima didįjį kunigaikštį Jogailą su broliaisM ir su motina, suranda tas sutartis, kurias buvo su vokiečiais sudarę, ir pasiunčia žygūną pas sa vo sūnų, didįjį kunigaikštį Vytautą, į Drohičiną, pra nešdamas, kas įvyko. Tas žygūnas suranda didįjį ku- SJ nigaikštį Vytautą Gardine, nes jis jau buvo iš Drohiči- no atvykęs į Gardiną. Didysis kunigaikštis Vytautas per vieną dieną atskuba iš Gardino pas savo tėvą, di dįjį kunigaikštį Kęstutį.
Vaidila gyveno XIV a. antroje pusėje ir priskiriamas įtakingiausiems bei valdovui artimiausiems didikams, gaudavusiems reikšmingesnes beneficijas.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje
Reikšmingesnes beneficijas paprastai gaudavo tik įta- ^ Perlbach M. Urkunden des Rigaschen Capitel-Archives in der Fürstlich Czartoryskischen Bi- bliothek // Mittheilungen aus dem Gebiete der Geschichte Liv-, Est- und Kurlands. Bd. 13. 1886, S. 17-18 (<...> omnem hereditatem suam <...> quam inprouincia Nalsen a progenitori- bus suis nosciturpossedisse, ad manus nostras <...> in ecclesia nostra coram summo altari presen- tibus G. comite Zwerinensi et H. domino Mangnopolensi cum multa numerositate fidelium libere resignauit etpostmodum tam pro se, quam pro fratre suo absente recepit a nobis infeudum, prestito nobis et ecclesie nostrefidelitatispublice sacramento). 1 5 Heinrichs Livländische Chronik / Bearb. von L. Arbusow und A. Bauer. Hannover, 1955, XIII/4. Liet. vertimas: Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos / Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė J. Jurginis. Vilnius, 1991, p. 64. 1 6 Preussisches Urkundenbuch. Bd. 1/2 / Hrsg. von A. Seraphim. Königsberg, 1909, p. 70 (<...> sive a nobis teneantur infeudo <...>). 1 7 Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai / Parengė S. C. Rowell. Vilnius, 2003, p. 48 (milites et armigeri, si manere voluerint, dotabo eos rebus etpossessionepr R i m v y d a s P e t r a u s k a s „JEI BAJORAS IŠ PONO DVARĄ IŠSITARNAUTŲ." 91 kingiausi ir valdovui artimiausi didikai, tokie kaip XIV a. antroje pusėje gyvenę Vaišviltas ar Jogailos svainis Vaidila 18. Nėra aiškios ir šių užrašymų aplinkybės