Dusburgietis teigia, kad apie sembų pavergimą Kai atsivertė mūsų anksčiau minėti pagonys [gentes] prie vieningo tikėjimo, paliko sembai, kurių pavergti Kristus savo įsikūnijimo 1254 metais pasiuntė Otokarą, Čekijos karalių318, tikrai pamaldų vyrą ir įgudusį karvedį, Otoną. Dusburgietis teigia, kad otonas (Brandenburgo markgrafas) deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398.
Apie daugybės maldininkų atvykimą\n\n Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo\nkaraliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia,\nkurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų\nmalonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių\nir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties\nmetais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo\nmarkgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos\nkaralius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti\nsavo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl\nminkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės\nkrikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą.
Apie Brandenburgo pilies pastatymą Kaip jau esame sakę, Brandenburgo markgrafas atvyko su daugybe karių į Prūsijos žemę 1266 viešpaties metais; kadangi nieko kita jis negalėjo čia nuveikti, tai, magistro bei brolių patariamas, pastatydino Brandenburgo pilį399.
Apie daugybės maldininkų atvykimą\n\n Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo\nkaraliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia,\nkurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų\nmalonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių\nir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties\nmetais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo\nmarkgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos\nkaralius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti\nsavo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl\nminkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės\nkrikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą.