Aleksandras Jogailaitis patvirtino ir plėtė Vilniaus privilegijas, rūpinosi laivyba Vilija, vedė Eleną ir Vilnių pasirinko nuolatiniam gyvenimui. Pasakojime taip pat pabrėžiama jo ligos, 1506 m. Kłecko pergalės žinios ir mirties Žemutinėje Vilniaus pilyje aplinkybės.
paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu-\n234\n\n## Puslapis 251\n\nIII KNYGA\nlėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas. Mirė karalius Žemu\ntinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o \njo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, \ngreta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą \ndėl pavojingos Glinskio puikybės.
Toksai pagrindinės valdžios nutolimas nuo sostinės galėjo turėti blogos įtakos jos gerovei. Iš daugelio didžiųjų kunigaikščių privilegijų ir ediktų ma tyti, kad čia gerokai sumažėjo gyventojų, pastatai apleisti, miestas neplečiamas ir negražinamas. Tik Aleksandras, nuo latiniam gyvenimui pasirinkęs Vilnių ir po savo vedybų su Elena išlaikydamas prabangų dvarą, pirmasis atgaivino sos tinę.
Quem quidem vitae spiritum 368 ## Puslapis 385 IV KNYGA Vardan Viešpaties Amen. Amžinai dalykų atminčiai. Aleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lie tuvos, Rusios, Prūsijos kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Skel biame visiems ir kiekvienam, norėsiančiam su šiuo raštu su sipažinti. Kad mes mūsų senatorių ir žemiau surašytųjų liudytojų akivaizdoje, nors ir esame kūnu nusilpę, tačiau su sąmone ir sveiko proto, iš anksto rūpindamiesi, kad mirties galios, kurios valdžiai pagal gyvybės ir laikinumo neišven giamus dėsnius paklūsta visa, kas sukurta, netikėtai iš šio mirties patalo ir laikinosios Didenybės šlovės nebūtume pa imti, ir trokšdami, taip, kaip katalikiškajam karaliui bei aukš čiausiajam kunigaikščiui, taip pat ir bet kuriam mirtinga jam krikščioniui derėtų, paskutiniais mūsų karališkais nurodymais tiek siela, tiek kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu pasirūpinti visomis tinkamesnėmis priemonėmis - tei se, nurodymu ir raštu, įsakėme ateityje, po mūsų mirties, išpildyti.
Todėl mes, Aleksandras, Dievo malone Lenkijos karalius, didysis Lie tuvos, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir 1.1, kunigaikštis. Ponas ir tėvonis. Amžinai dalykų atminčiai. Šiuo raštu skelbiame visiems, kam dabar ar ateityje reikės žinoti, kad atsižvelg damas į šviesiausiosios karalienės, mūsų brangiausiosios žmonos, ponios Elenos meilumą ir vedybinę ištikimybę ir norėdamas ją apdovanoti ir pradžiuginti mūsų geradarybė, jai dovanojome, užrašėme ir šiuo raštu duodame, užrašome ir dovanojame tik tam laikui, kol bus gyva, Mogiliavo pilį, stovinčią šalia Dniepro upės, su visomis žemėmis, ir kitas valdas, prie šios pilies nuo seno esančias ir jai priklausan čias su žmonėmis ir jų patarnavimais bei darbais, činšais, pajamomis, mokesčiais - ar grašiais, ar medumi, rinkliavo mis, dvareliais, dirvomis, laukais ir ganyklomis, gervuogių krūmais, krūmynais, miškeliais, miškais, gojais, šilais, bity nais, bebrų, laukinių žvėrių ir paukščių medžiokle, miškų aptvarais, krūmais, vandenimis, upėmis, tvenkiniais, eže rais, upeliais, upeliūkščiais, žuvingomis kūdromis, žūkla- vimu, malūnais ir jų produktais, apskritai, su visais priklau- siniais, priedėliais ir visais priedais, kad ir kokiu vardu jie 365 ## Puslapis 382 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS et appendicibus universis, quocunque nomine aliter nuncu patis, ad expressum castellum Mobilow quomodolibet ex an tiquo spectantibus; et pertinentibus, quae sunt, et in poste rum quocunque ingenio, ac industria bumana fieri, et angeri possint, ita late, longe, et circumferentialiter prout ipsa bona in suis graniciebus limitata sunt, et distincta per expressum — illustrissimam Helenam Reginam Consortem nostram haben dum, tenendum, utifruendum pacifice, et quiete possidendum, sicut expressum est ad tempora vitae suae.
paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu-\n234\n\n## Puslapis 251\n\nIII KNYGA\nlėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas. Mirė karalius Žemu\ntinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o \njo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, \ngreta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą \ndėl pavojingos Glinskio puikybės.
Iš daugelio didžiųjų kunigaikščių privilegijų ir ediktų ma tyti, kad čia gerokai sumažėjo gyventojų, pastatai apleisti, miestas neplečiamas ir negražinamas. Tik Aleksandras, nuo latiniam gyvenimui pasirinkęs Vilnių ir po savo vedybų su Elena išlaikydamas prabangų dvarą, pirmasis atgaivino sos tinę. Kai kurie karaliaus potvarkiai dėl prekybos ir daugybės 48 Karalienė Elena mirė Vilniuje 1513 gavusi iš vyro, 1510 metais jai skyrė metais, palaidota graikų apeigų kop- dalį Švč.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
