Lietuvos partizanai

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Užimant \nGrupė Lietuvos partizanų 1947 m.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo pasaulio informacijos, atė-\nmus iš žmonių radijo imtuvus, visose apygardose įkurti spaudos ir infor-\nmacijos skyriai. Per visą partizaninio karo laikotarpį ilgiau ar trumpiau \nbuvo leidžiama 80 pavadinimų periodinių leidinių.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo pasaulio informacijos, atė- mus iš žmonių radijo imtuvus, visose apygardose įkurti spaudos ir infor- macijos skyriai. Per visą partizaninio karo laikotarpį ilgiau ar trumpiau buvo leidžiama 80 pavadinimų periodinių leidinių. Iš jų gyventojai suži- nodavo apie partizanų poziciją kolaborantų atžvilgiu, pasaulio politikos naujienas, partizanai parengė poezijos rinkinių, satyrų, prozos kūrinėlių, partizanų maldynų. Spaudą daugiausia platino jaunimas, vien 1947 m. už tai suimta 640 asmenų.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Tačiau pergyvenusi \ndidžiules netektis – Lietuvos žydų Holokaustą, masines Sovietų Sąjungos \nvykdytas deportacijas į Sibirą, emigraciją 1944 m. į Vakarus, Lietuva su-\ngebėjo pakilti į ilgiausią „karą po karo“ – Lietuvos partizanų pasiprieši-\nnimą SSRS ištisą dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo (1945–1953), \no tai kartais laikoma didžiausiu Lietuvos įnašu į Europos istoriją XX a.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Karas po karo – ginkluota rezistencija \nNuo 1944 m. vasaros sovietų represijos ir teroras kurstė \nlietuvių tautos pasipriešinimą, kilo dešimtmetį trukęs partizaninis karas \ndėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Iš visų trijų Baltijos valstybių\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n210\npasipriešinimas Lietuvoje buvo stipriausias – čia dar naiviai tikėta Vakarais, \nkad komunistų valdymas ilgai netruks, o JAV ir Didžioji Britanija ilgainiui \nįvykdys Atlanto chartijos pažadus sugrąžinti nepriklausomybę dėl karo jos \nnetekusioms šalims, kad Vakarai pakils į žygį prieš J.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

1947 m. pabaigoje partizanai Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras \nPyplys-Mažytis per „geležinę uždangą“ į laisvąjį pasaulį nugabeno par-\ntizanų rašytus dokumentus: apygardų sudarytus okupacinės valdžios \ništremtųjų, nužudytųjų ir suimtųjų sąrašus, partizanų vadovybės laišką \npopiežiui Pijui XII ir kitą svarbią medžiagą, viliantis, jog pasaulis atkreips \ndėmesį į Lietuvos okupaciją ir tarptautinės organizacijos pareikalaus, kad \nSSRS nutrauktų terorą.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Antinacinė rezistencija koncentravosi miestuose, o antisovietinė buvo ginkluota ir vyko kaime, kur partizanai galėjo gauti valstiečių paramą maistu, medikamentais, drabužiais. Pagalbos iš užsienio tikėtis nebuvo įmanoma, jie kovėsi vienų vieni. 1944–1946 m. susidarė dideli, net iki 100 kovotojų partizanų būriai – iš viso apie 30 tūkst. vyrų, kurie kontro- liavo visą Lietuvą, išskyrus miestus, apsistodavo kaimuose, pastatydavo sargybos postus, o pasirodžius NKVD dalims eidavo į mūšį.