Vilniaus miestiečių luomas aprašomas kaip vėlai, XIV a., susiformavusi nevienalytė miesto bendruomenė, kurią sudarė nelaisvieji, svetimšaliai amatininkai, pirkliai ir valdovui ar didikams priklausę žmonės. Jo padėtis kito per prekybos privilegijas, Magdeburgo teisės taikymą, dalyvavimą krašto reprezentacijose, miesto gynybos pareigas ir XVI a. privilegijas.
Nepaisant tų smūgių, kuriuos patyrė Vilnius, prekyba, plitusi Lietuvoje Algirdo galios ir rūpesčio dėka, sostinę da rė gyvą. Jo laikais jau būdavo saugu visuose kraštuose, ku riuos jis valdė, Vilniuje vykdavo laisvi prekių mainai tarp Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirklių. Vilniaus miestiečiai, gavę svarbią privilegiją laisvai prekiauti viso je Lietuvos valstybėje, nemokėdami muito mokesčių, pradė jo lankytis tolimose provincijose, kur artimiau susipažino su krikščioniškąja kultūra26.
Nepaisant tų smūgių, kuriuos patyrė Vilnius, prekyba, plitusi Lietuvoje Algirdo galios ir rūpesčio dėka, sostinę da rė gyvą. Jo laikais jau būdavo saugu visuose kraštuose, ku riuos jis valdė, Vilniuje vykdavo laisvi prekių mainai tarp Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos pirklių. Vilniaus miestiečiai, gavę svarbią privilegiją laisvai prekiauti viso je Lietuvos valstybėje, nemokėdami muito mokesčių, pradė jo lankytis tolimose provincijose, kur artimiau susipažino su krikščioniškąja kultūra26.
I KNYGA Vilniaus pilininkas, ir miestiečiai, labiau linkę palaikyti Jo gailą negu jo dėdę, naktį staiga sumušę Kęstučio įgulą, abi pilis, Žemutinę ir Aukštutinę, atidavė į Jogailos rankas33. Tas Vilniaus gyventojų palankumas didžia dalimi nulėmė eigą kovos, kai Vytautas jau neįstengė pasipriešinti Jogailai: mat pralaimėjęs mūšį, praradęs netoli Vilniaus tūkstantį žmo nių, turėjo slėptis Trakų pilyje34. Ir šią pilį Jogaila būtų leng vai užėmęs, jeigu Kęstutis su stipriais pulkais iš Žemaitijos į pagalbą sūnui pagaliau nebūtų atvykęs.
259 ## Puslapis 276 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS bei rūpestingos globos paminklas, rotušėje buvo apsaugotas nuo bet kokio pakenkimo2. Gaisro atveju kiekvienas miestie tis privalėjo skubėti prie ugnies, o burmistrai - vadovauti ge sinimui. Atrodo, kad kiekvienas jų miestui ginti privalėjo tu rėti šarvus, muškietą ir ragotinę, o miesto taryba - stebėti, kad bendromis lėšomis išlaikomos patrankos ir arkebuzos bū tų gerai prižiūrimos.
259 ## Puslapis 276 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA II TOMAS bei rūpestingos globos paminklas, rotušėje buvo apsaugotas nuo bet kokio pakenkimo2. Gaisro atveju kiekvienas miestie tis privalėjo skubėti prie ugnies, o burmistrai - vadovauti ge sinimui. Atrodo, kad kiekvienas jų miestui ginti privalėjo tu rėti šarvus, muškietą ir ragotinę, o miesto taryba - stebėti, kad bendromis lėšomis išlaikomos patrankos ir arkebuzos bū tų gerai prižiūrimos.
Lietuvos miestiečių luomo istorijoje šit kas pastebima: pir ma, kad jis vėlavo, kaip ir bendra šalies civilizacijos raida, juk tai vyko tik XIV amžiuje. Antra, kad susikūrė iš trijų skirtingų bendruomenės klasių, tai yra: nelaisvųjų, dirbusių žemę, susi spietusių apie pilį; svetimšalių kolonistų, kurie beveik visi bu vo amatininkai; ir iš bajorų arba kunigaikščių tarnų, kurie už nuopelnus gaudavo namus ir sklypus su skirtingomis teisėmis į juos. Trečia, kad, išskyrus laikiną sėkmę valdant Žygimantui, nepaisant visų privilegijų, šis luomas niekados neįgijo nei dide lių turtų, nei ypatingo svorio.