Santrauka
Lenkų senatas po Vytauto išėjimo paaiškino karaliui, kad pritardamas imperatoriaus sumanymams jis nusileistų Lietuvos ir Lenkijos priešui. Žygimanto pasiuntiniai turėjo pranešti senatui įvykius ir reikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Senatas nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, įgaliotą tam tikromis sąlygomis pakelti Žygimantą didžiuoju kunigaikščiu.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 Lenkų senatas po Vytauto išėjimo paaiškino karaliui, kad pritardamas imperatoriaus sumanymams jis nusileistų Lietuvos ir Lenkijos priešui.
| c-001 | |||
t-002 Žygimanto pasiuntiniai turėjo pranešti senatui įvykius ir reikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
| c-002 | |||
t-003 Senatas nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, įgaliotą tam tikromis sąlygomis pakelti Žygimantą didžiuoju kunigaikščiu.
| c-003 | |||
t-004 Liudvikas stengėsi sužinoti, kas svarstoma slaptuose senato posėdžiuose, ir siekė paveikti Žygimantą.
| c-004 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Lenkų senatas po Vytauto išėjimo paaiškino karaliui, kad pritardamas imperatoriaus sumanymams jis nusileistų Lietuvos ir Lenkijos priešui.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vytautas, pasipiktinęs ne tiek dėl pralaimėjimo, kiek dėl P a sip ik tin ęs pasišali- drąsių kalbų, išėjo iš senato na posėdžio, o pasišalindamas at virai pagrasino, sakydamas, 14* 4 1 9
Puslapis 418
jog jis, nepaisydamas lenkų norų, pasieksiąs tai, ką pa siryžęs pasiekti. Vytautui išėjus, senatas kuo rimčiau siai paaiškino karaliui, kad, pritardamas pavojingiems ir suktiems imperatoriaus sumanymams, nusileistų žmo gui, kuris ne tik jo šeimos, bet ir Lietuvos bei Lenkijos priešas, nes šitai esąs parodęs praeityje ne vieną kar tą. Štai todėl karalius po senato posėdžio, net neatsi sveikinęs su imperatoriumi, skubiai išvyko iš Lucko.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Žygimanto pasiuntiniai turėjo pranešti senatui įvykius ir reikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Tra kus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiun tęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo pa pasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Nugalėtojas turėjo gauti atlyginimą, pažadėtą kara liaus ir valstybės vardu, ypač dėl to, kad pasiuntiniai davė iškilmingą pažadą, jog Žygimantas visada pripa- žinsiąs karaliaus valdžią ir paliausiąs kariauti tik ta da, kai galutinai sutriuškinsiąs Boleslovą.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Senatas nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, įgaliotą tam tikromis sąlygomis pakelti Žygimantą didžiuoju kunigaikščiu.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Atidėlioti šį reikalą būtų buvę pavojinga, K araliau s p a siu n tin ia i mat prasidėjus naujiems ne- a tv y k s ta p a s Ž y g i- ramumams, dažnai pačios ap- m a n tą linkybės tramdo vienos šalies siekimus, tačiau skatina ki tos. Kadangi reikėjo skubėti, senatas ir nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, sudarytą iš dorų ir sumanių vyrų: vyskupą Zbignevą Olesnickį, Krokuvos vaivadą Jarandą iš Brudzevo, Bresto vaivadą Joną iš Lichino, Lauryną Zarembą ir kitus. Jie karaliaus ir valstybės vardu buvo įgalioti tam tikromis sąlygomis pakelti Žy gimantą į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Liudvikas stengėsi sužinoti, kas svarstoma slaptuose senato posėdžiuose, ir siekė paveikti Žygimantą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tada Žygimantas pagal senus papročius buvo maršalų paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu ir pa keltas į sostą, į dešinę jam įteikiant apnuogintą ka laviją, kurį buvo atsiuntęs karalius. Dėl šių iškilmių didžiai susikrimto Liudvikas, Toninės komtūras, kuris su trimis savo draugais, kryžiuočių ordino riteriais, gy veno Vilniuje, prisidengdamas pasiuntinio skraiste, o iš tikrųjų uoliai eidamas žvalgo pareigas. Jis visaip sten gėsi iššniukštinėti, kas aptariama slaptuose senato po sėdžiuose, viliojo valdovą bei didikus, žadėdamas kry žiuočių palankumą, ir ėmėsi visų kitų priemonių, ku rios, jo galva, priverstų Žy gimantą netesėti, ką žadėjo lenkams, ir, ko gero, niekais paverstų visus susitarimus ir pačią uniją.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|