Dar prieš tai į Vilnių atvažiavę karaliaus ir Lenkijos senato siųsti Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Michalovskis grasino Vytau tui karu, jeigu jis neatsisakysiąs savo sumanymo. Len kų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir ti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len kijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už dėti Lietuvos.
Deja, tik dalis tos pasiuntinybės pasie kė Lietuvos sostinę: kai kuriuos jų didžialenkiai sulaikė prie sienos ir imperatoriaus aktus, kuriais Vytautui pripažįsta mas karaliaus titulas, atėmė. Dar prieš tai į Vilnių atvažiavę karaliaus ir Lenkijos senato siųsti Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Michalovskis grasino Vytau tui karu, jeigu jis neatsisakysiąs savo sumanymo. Bet jokiems įkalbinėjimams ir grasinimams senasis Vytautas nepasida vė.
Puikų suruošia Vytautas priėmimą, bemaž du mėnesius užsitęsusį, mat nuo rugpjūčio pradžios iki rugsėjo pabaigos vyko tas svarbus kunigaikščių susibū rimas. Tačiau galima buvo numatyti, kad tas prašmatnias iškilmes, tą smagią viešnagę nutrauks liūdni įvykiai. Len kų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir ti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len kijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už dėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau džiamiems.
Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo as mens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie ne- sudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylo jo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbig nevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, ko kie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus su laukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puose lėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei len kų karalystei.
Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Tra kus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiun tęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo pa pasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Nugalėtojas turėjo gauti atlyginimą, pažadėtą kara liaus ir valstybės vardu, ypač dėl to, kad pasiuntiniai davė iškilmingą pažadą, jog Žygimantas visada pripa- žinsiąs karaliaus valdžią ir paliausiąs kariauti tik ta da, kai galutinai sutriuškinsiąs Boleslovą.
Atidėlioti šį reikalą būtų buvę pavojinga, K araliau s p a siu n tin ia i mat prasidėjus naujiems ne- a tv y k s ta p a s Ž y g i- ramumams, dažnai pačios ap- m a n tą linkybės tramdo vienos šalies siekimus, tačiau skatina ki tos. Kadangi reikėjo skubėti, senatas ir nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, sudarytą iš dorų ir sumanių vyrų: vyskupą Zbignevą Olesnickį, Krokuvos vaivadą Jarandą iš Brudzevo, Bresto vaivadą Joną iš Lichino, Lauryną Zarembą ir kitus. Jie karaliaus ir valstybės vardu buvo įgalioti tam tikromis sąlygomis pakelti Žy gimantą į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius.
Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo as mens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie ne- sudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylo jo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbig nevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, ko kie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus su laukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puose lėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei len kų karalystei.